Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Sala: 10 Kipro poetų
 
Iš graikų ir anglų vertė Dalia Staponkutė
Baltos lankos, 2006
 
 
Šios rinktinės eilėraščiuose atsispindi dviejų kultūrinių Kipro bendruomenių -- graikų ir turkų -- poetinis jausmingumas. Salos tikrovė, joje vykę pastarųjų dešimtmečių karai, kolonijinių laikų palikimas ir nesiliaujančios įnoringų kaimynų intervencijos ne vieno kipriečio širdyje ir sąmonėje įkurdino “svetimšalį”. Padalintoje perpus Kipro saloje tokia savijauta siejasi ne vien su šiuolaikiniais globaliniais vyksmais, bet ir su skaudžia drama savo pačių tėvynėje. Atrodo, jog svetimšalio jausmą kiekviena Kipro bendruomenė išgyvena skirtingai, tačiau poetinės kalbos erdvėje atsiveria jų stebinantis panašumas: abi bendruomenės tarsi asimiliuojasi papildydamos viena kitą. Pagaliau pavieniui niekas ir nesukurtų tokio salos paveikslo, kuris susidėlioja tik bendrų pastangų dėka. Kartais prasminga jungtis po viena tema, idėja, rinktine, nes akistatoje vien su savimi, anot graikų, esame tik “atomai”, vietos audinio detalės, o ne jo išbaigtumo pavyzdžiai.
 
Šios rinktinės poetų eilėraščiuose gyvos jų vaikystės pasakos su antikos mitų veikėjais, pasididžiavimas devynių tūkstantmečių istorija ir civilizacija. Tačiau neaprėpiamas istorinis paveldas poetinėje sąmonėje yra įspaudęs ir apmaudą, sutrikimą bei nuoskaudą už kažką istoriškai nesugrąžinamą, neįmanomą ir nepakeliamai sunkų. Šiuolaikiniai Kipro poetai kalba apie susvetimėjimą ne tik savo tėvynės, bet ir istorijos atžvilgiu. Tačiau susvetimėjimas, tiki jie, sykiu ir apdovanoja išlavėjusiu atstumo jausmu bei mokėjimu laukti: “kito laivo” ar “prabudimo”, “naujos revoliucijos” ar “tos vienintelės susitaikymo galimybės”.
Mehmet Jašin
 
TETULĖS ANTOLOGIJA
 
Šaunios tetos, užauginusios mane,
Siureijos Jašin, atminimui
 
i Namų gyvenimas. Tetulės kalba
 
Viešpatie! Apie jos gyvenimą supratome, tik jai pasimirus,
kai namų gyvenimas sustojo kartu su brangios senos moters širdimi
 
--vengėme tokio prisipažinimo
 
Betgi, skaitytojau! Eilėraštis yra išpažintis.
 
ii Tetulės kalba iškalta ant jos kapo plokštės
Anglų laikais namuose Siureija buvo
našlė ponia mokytoja, kitiems ji buvo Judita,
savo bičiuliams--ilgakasė Lamija.
Dabar laikai pasikeitė,
pasikeitė net jos kaimynai graikai;
Sarajone* neliko šeimos dvaro
Neapolyje--namų su sodu
-buvo tik karas, karas, karas—
nė vieno akmens ant akmens…
Paskui užėjo turkai.
Ir namuose ji tapo Judita, o kitiems—Siureija.
 
iii Gvazdikai tetulės kalboje
Likimas skyrė jai pasirūpinti giminės vyrais,
trinti nugaras nuo ligų ir megzti liemenes,
senelis, tėvas, aš ir dar negimę pusbroliai.
Jai tekdavo visa pavasario ruoša,
medžių genėjimas, permirkę stogai
ir nuolatinis pasakų kampelio valymas.
Šeimos turto liekanos, skolos ir kraitis,
būstas mokytojams ir pastogė bėgliams,
gyvųjų pervežimas iš karo stovyklų;
jos dalia--prižiūrėt vietinius sargybinius,
mirusiems skaityt arabiškai Koraną;
lotyniškai užkalbėt aliejų,
taisyti mano raštą raudonu pieštuku,
nutarti, kurgi ji susodins gvazdikus.
 
iv Drakono mitas tetulės kalboje
Bet staiga drakonui išauga sparnai
ir jis gali skraidyti.
Prie vartų – “gate” reiškia “gatte”— kiurkso du katinai
Mes – savo gyvenimo svečiai ir seniai labai seniai
iš Liuzigniano minaretų
dangų stebėjo du drakono veidai. [K ą ą ą?]
Ahirvano Dede** kapuose pasakų piruetai
vis greityn ir greityn
ji pakils lengvai…
Gyvatiškas dvišakis dvikalbis degantis liežuvis [Hi’ i i i!]
žmonės galvojo--miręs, tačiau tebesaugo užkastus turtus
--visa turi sparnus—
visa gali nuskrist neperspėjus, [O o o o!]
pakyla siela septintan dangun
ir nusileidžia dangaus klausimas: Kokia ji buvo?
--puiki, puiki, nepaprastai puiki—
Bet maža sena moteris panorėjus virs gyvate
paukščiu, plaštake, driežiuku.   [Ė h ė ė…]
Gerai, nejaugi visad būsi angelas? --nee, nee, neee--
Jei iš tiesų, ji buvo šalies karalienė,
tik baisiai užsispyrus, su nuolatiniu savo “Ne!”
Vėl karas, karaliaus rūmai virto jos kalėjimu,
bet štai netikėtai ji gali skraidyti.
 
v Maldos ir šventas vanduo tetulės kalboje
Ant jazminais prakvipusių sutemos miglų
nutūpia gležna plunksnelė
išskrenda tetulė vos aštuoniasdešimt penkerių.
Pro žalią vaismedžio vainiką sunkiasi it žvaigždžių šviesa
rožių vandeniu pašventinta, lydima rūkstančių smilkalų.
Tyra kaip vaikas
kur bekeliautų, iš saulės semiasi jėgų
--daugiau ji nieko apie tai, kas dedasi aplink, nežino—
kometų dulkėmis pasidabinusi g y v a t ė… Ji skrenda,
brangi mano tetulė skrenda,
aštrialiežuvė vos rausva laukinė rožė,
dabar nepaklusni ožka, dabar kvatoklė
neapsaugota.
 
 
vi Alachas tetulės kalboje
Dabar trokštu, kad Alachas būtų --
meldžiu, tebūnie Jis gailestingasai Tėvas,
kursai pasirūpins miela tetule, kad ir kur ji nukaktų.
Nes ji labai sena mažvaikė,
grąžink ją atgal į mūsų sodą – taip bus geriausia –
žaliaake kate..
 
Man smalsu, kur nuskrieja daina, kurios negirdim,
kai radijas tyli,
dar smalsiau, kur nukeliauja siela mirus kūnui.
Gal nusileidžia ant Nikozijos tvirtovių
trigalviu slibinu, spjaudančiu ugnimi?
Įdomu, kur slepiasi nemarioji uodega?
 
Viešpatie, kiek daug istorijų, kurių pabaigos                                                                                  nežinau,
tuo tarpu gyvenimas eina slėgdamas mano krūtinę.
 
vii Kiekviena kalba išpranašauja savo galą, mano tetulės kalba
 
Kas kitas ties tau savo sparnus ir rankas: tetulės kalba.
 
Ir nematydamas žinojai, kad kažkas tenai yra.
 
Kas dabar puoselės tave tarsi migdolo pumpurą?
 
Tarsi tu vis dar namuose, nieks nepasikeitė
 
--tarsi tebeturi namus—
 
Kas kitas žino, kad niekados negrįši, bet vis tebelaukia: tetulės kalba.
 
Su rūpesčiu, ar nesušalai, ką valgai
 
Kas kitas gali būti tau tylomis mylinti širdis ir siela
 
Kilstels senatvės kataraktą nuo akių
 
Ir visa, ką sakai, žinos nuo pat nuo pradžių: tetulės kalba.
 
 
viii Tetulės kalba pasislėpusi už mirties
 
Jie atidarė ledo dėžę, kuri laukia mūsų visų,
pakėliau baltą užklotą, prisiliečiau prie jos plaukų.
Morge, kuriame tetulei padovanojau paskutinį savo bučinį
aš pirmą kartą supratau, kad esame viena šeima
gulanti šalia mirusių karių,
apie kurių savižudybes tylima.
 
ix Paminklo palaiminimas: tetulės kalba
 
Masinių žudynių nuotraukos ant sienos
--nežinau, kaip gyvenčiau be šitų kapų
mamos, senelės, giminių, brangios tetos…--
Bet šeimos kape mes esame išvien
tarsi pietautume kartu,
esu čia mylimas, jaučiuos geriau.
Mano šeima mirčiai nereikli, kukli, santūri
niekados neprašys įmantrių laidotuvių
prašmatnių kapų,
Prašys tik vieno: nešioti juos savo širdyje
ir aš nešioju savyje, žodžiuose kapines.
 
 
*Sarajonas – pagrindinė Nikozijos aikštė. Viduramžiais toje vietoje buvo Liuzigniano rūmai, keliais šimtmečiais vėliau britai ant jų pamatų pastatė savo administracinį centrą; saray turkų kalboje reiškia „rūmai“. (Vertėjos pastaba)
**Dede Ahirvan--mystinis sufi šventasis. Jo vardas sutampa ne tik su Kipro turkų šventuoju, kurio kapas yra šiaurinėje Kipro dalyje, bet taipogi talpina kitas reikšmes: ahi – socialinis sluoksnis, palaikantis sufi tvarkas; evren reiškia „Visatą“. (Vertėjos pastaba).
Niki Marangu
 
KAS NUKELIAUJA Į KITĄ KRANTĄ
 
Kas nukeliauja į kitą krantą
niekados nebegrįžta
laivu kurio įrangai prireikė viso gyvenimo
su tvirtais lynais ir kvepiančiu medžiu
kelionė truks dvylika nakties valandų
o rytą keliautojas atsidurs
arabų kvartaluose
tarp mažyčių puošnių krautuvėlių
su spalvotom lemputėm
saldžiais migdolo gėrimais
lankys namus iš molio luitų
teps purvu plaukus
melsis kartu su jais
Adoniui.
 
Tarp kolonų
su lotoso žiedais ir papirusais
retsykiais vėlyvą popietę išvys
romėnišką epigrafą
krikščionių šventojo kontūrus
arklį arba kalaviją
ir tada prisimins
it šešėlį ar žaibą
praeitą savo gyvenimą
Velykų savaitę ir eukaliptus prie valdiškos kontoros
aukštą sieną su langais
o kartais net jūrą
tiesą sakant ji jau kaip sapnas
ta jūra.
 
Tada tyliai sau džiaugsies
nešiosies suakmenėjusią melodiją
girdėsi barškučius ir egiptietišką gyvatę
tu viena girdėsi
tu viena apie tai kalbėsi.
 
 
ROŽĖS
 
Drauge su sprindžiu ir žiogu
šiemet pasodinau rožes
užuot rašiusi eilėraščius
pilnavidurę iš namų šv. Tomo garbei
šešiasdešimtlapę Mido atvežtą iš Frigijos
geltoną kiniškąją rožę
gyvašakes iš vienintelės
senamietyje likusios mečetės
o svarbiausia – kryžiuočių atgabentą
svaiginančio kvapo Rosa Gallica
dar vadinamą Damasko.
 
Drauge su sprindžiu ir žiogu
taip pat su voru drugiu ir vikšru
daržo pele ir skėriu
visaėdžiais vabzdžiais maldininkais
pasidalinsime lapus žiedlapius dangų
šį puikųjį sodą
visi kartu
laikinieji praeiviai.
  
 
Giur Genč
 
PABUČIUOK MANO LAVONĄ
 
Pabučiuok mano lavoną.
Pabučiuok taip, kad azalijos ant tavo lūpų sužydėtų
Ir veriančiai suspiegtų gitara,
Motina išprotėtų,
                  Ir tėvas kristų ant kelių.
Aš palieku tave, gyvenime, su pudruoto kūdikio kvapu.
Aš palieku tave, gyvenime, su varvančiu krauju
Nuo slystančios per veną butelio šukės.
 
Pabučiuok mano lavoną.
Pabučiuok taip, kad tarp lopšio ir kapo užvirtų beprotiška puota.
Atminties pamalonintas kūnas mėlsta
                                                                       ir raukšlėjasi
Todėl, kad įrašiau savo mirtį vaizdajuostėn,
galiu jums parodyti, nuogą, slow motion,
                                                                            atsargiai pagyrūnišką,
                                                                            nes dar sugebu būti niekšas.
 
Pabučiuok mano lavoną.
Pabučiuok jį taip, kad kraujas pro tave prašniokštų
Ir nurimtų pasibaigus dievų puotai.
Nagi pabučiuok jį, pabučiuok ir suprask,
Kodėl bedaliai poetai pirmieji skuba mirtin.
 
 
 
NE EILIŲ, O VANDENS
 
Kipro poetams
 
Afroditės sala --
Šiukšlių arbatpinigiai meilei.
Blauzdas pančioja nutrūkusios šaknys,
Kolonijinių civilizacijų liekanos,
Pasijudinus
Po kojomis sutraška kaulai ir griuvenos.
 
Ši žemė perkrauta mirtimi.
Išsigelbėjimas -- ne poezijoje,
                                                 o vandenyje.
 
Pragaro karščio lydomi akmenys
Ritasi jūron.
Seksualinė svetimų kalbų intervencija
Verdančiu variu degina mūsų burnas.
 
Per daug poezijos tokiai mažai salai.
Meldžiu, neberašykite,
Puoselėkite
medį
ir vandenį…
 
 


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.