Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Witold Gombrowicz

Ferdydurkė

LRS leidykla, 2004

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Šis pasaulinės šlovės sulaukusio lenkų rašytojo Witoldo Gombrovičiaus romanas "Ferdydurkė" kritikų vadinamas viena iš originaliausių ir svarbiausių XX a. knygų. Tai ironiškas pasakojimas apie vaiku virtusį trisdešimtmetį vyrą, ieškantį savo tapatybės ir besistengiantį perprasti sustabarėjusias socialines, kultūrines ir politines visuomenės normas.

Romano ištrauka

4 skyrius

 „FILIDORO, PAMUŠTO VAIKU“ PRATARMĖ

                      Prieš toliau pasakodamas tuos tikroviškus prisiminimus, šiame skyriuje noriu nukrypti ir pateikti jums pasakojimą, kuris vadinasi „Filidoras, pamuštas vaiku“. Matėte, kaip piktybiškai didaktiškasis Pimka mane suvaikino; matėte idealistinius mūsų inteligentiško jaunimo užkaborius, gyvenimo negalėjimą, disproporcijos neviltį, dirbtinumo širdgėlą, nuobodulio niūrumą, fikcijos juokingumą, anachronizmo kančią, užpakalio, veido ir kitų kūno dalių šėlą. Girdėjote prasčiokiškus žodžius, žodžius, žodžius, kovojančius su kilniais žodžiais ir dar kitus žodžius, tokius pat nesvarbius, kuriuos per pamokas sako mokytojai, – ir buvote nebylūs liudininkai, kaip kalba, sudėta  iš nesvarbių žodžių, baigėsi bjauriai keista grimasa. Šitaip nuo pat jaunystės žmogų įtraukia frazė ir grimasa. Štai kokioje kalvėje nukalama mūsų branda. Po valandėlės pamatysite kitą tikrovę, kitą dvikovą – mirtiną profesorių G. L. Filidoro iš Leido ir Momseno iš Kolombo (turinčio garbingą „Antifilidoro“ pravardę) kovą. Ten irgi pasirodo žodžiai, taip pat atskiros kūno dalys, tačiau neverta ieškoti tų dviejų dabartinės visumos dalių sąsajų; ir neteisus būtų tasai, kuris manytų, jog įtraukdamas į savo kūrinį pasakojimą „Filidoras, pamuštas vaiku“, turėjau tikslą tiesiog tam tikru būdu užpildyti tuščius popieriaus lapus, troškau šiek tiek sumažinti daugybę prieš mane gulinčių baltų popieriaus lapų.

                      Bet jeigu specialūs žinovai ir tyrinėtojai, jeigu užpakalio konstravimo konstrukcinių klaidų paieškos meno kūrinyje būdu specialistai padarytų man priekaištą, kad – jų manymu – noras užpildyti tuščią vietą yra asmeninis ir nepakankamas reikalas ir nedera į meno kūrinį sukišti viską, ką kada nors esi parašęs, aš atsakyčiau, kad, mano kukliu įsitikinimu, atskiros kūno dalys ir žodžiai sudaro pakankamą konstrukcinį estetiškai menišką ryšį. Ir įrodyčiau, kad mano konstrukcija visumos ir logikos požiūriu nenusileidžia tiksliausioms ir logiškiausioms konstrukcijoms. Žiūrėkite – pagrindinė kūno dalis, geras, įprastas užpakalis yra pagrindas, juk veiksmas prasideda nuo užpakalio. Nuo užpakalio, kaip nuo seno kelmo, šakojasi kitos dalys – kojų pirštas, akys, dantys, ausys, be to, vienos dalys rafinuotai ir meniškai persikūnydamos nejučiomis pereina į kitas dalis. O žmogaus veidas, taip pat dar vadinamas snukiu, marmūze, terle, yra karūna, medžio vainikas, kuris atskiromis dalimis išauga iš užpakalio kelmo; tas snukis užbaigia ciklą, kurį pradėjo užpakalis. Priėjus iki snukio, kas man belieka – tik grįžti prie atskirų dalių, kad per jas vėl prieičiau prie užpakalio – ir būtent tam skirta novelė apie Filidorą. „Filidoras“ yra konstrukcijos atsikartojimas, pasažas arba, tiksliau pasakius, – koda, trelė, nors veikiau susisukimas, žarnų susisukimas, be kurio niekad nebūčiau priėjęs iki kairės šlaunies. Argi tai ne geležinis konstrukcijos skeletas? Argi to nepakanka, norint patenkinti rafinuotai išspecializuotus reikalavimus? O ką jau kalbėti apie gilesnį atskirų dalių sąsajų, įvairių perėjimų nuo piršto iki dantų, mistinių kai kurių mėgstamų dalių reikšmių, toliau – atskirų sąnarių, dalių visumos, taip pat visų dalių prasmės tyrinėjimą? Duodu žodį, kad ši konstrukcija yra neįkainojama vietai užpildyti, kruopščiais jos tyrimais galima užpildyti tris šimtus tomų, užimant vis daugiau vietos ir užimant vis aukštesnę vietą, vis patogiau ir plačiau atsisėdant savo vietoje. O ar mėgstate saulei leidžiantis leisti muilo burbulus virš ežero vandens, kai karpiai šokinėja iš vandens ir žvejys tylomis  s ė d i, nenuleisdamas akių nuo veidrodinio vandens paviršiaus?

                      Ir siūlau jums savo intensyvinimo kartojimo būdu metodą, kurio esmė ta, jog nuolat kartodamas tam tikrus žodžius, frazes, situacijas, taip pat dalis, suintensyvinu jas, tuo pat metu stiprindamas beveik iki maniakiškos ribos stiliaus vientisumo įspūdį. Kartojant, tik nuolatos kartojant lengviausiai sukuriama mitologija! Vis dėlto atkreipkite dėmesį, kad tokia dalinė konstrukcija yra ne šiaip konstrukcija, o, tiesą sakant, ištisa filosofija, kurią čia pateikiu daininga ir lengva nerūpestingo feljetono forma. Pasakykite man, kaip, jūsų nuomone, yra iš tikrųjų – ar skaitytojas neasimiliuoja dalių tik ir vien tik iš dalies? Jis skaito dalį arba gabalą, paskui nustoja, kad po kurio laiko perskaitytų kitą dalį, ir dažnai nutinka taip, kad jis pradeda skaityti iš vidurio arba nuo galo ir eina atgal, tai yra į pradžią. Būna, kad perskaito porą gabalų ir numeta – ir ne dėl to, kad jam neįdomu, o todėl kad susidomėjo kuo nors kitu. O jeigu ir perskaitytų viską – ar manote, kad apims žvilgsniu ir suvoks atskirų dalių santykį ir harmoniją, jeigu to jam neišaiškins specialistas? Vadinasi, autorius metų metus vargsta, kerpa, užlenkia, ardo, lopo, prakaituoja ir kamuojasi tam, kad specialistas pasakytų skaitytojui, jog tai gera konstrukcija? Eikime dar toliau, toliau, į kasdienės privačios patirties teritoriją! Ar koks nors telefono skambutis arba kokia nors musė neatitrauks jo nuo lektūros kaip tik toje vietoje, kurioje visos atskiros dalys sueina į dramatiško sprendimo vienovę? O jeigu dar blogiau – tarkim, kaip tik tą valandėlę į kambarį įeina skaitytojo brolis ir ką nors pasako? Kilnus rašytojo triūsas nueina perniek dėl brolio, musės arba telefono skambučio – fui, negeros musytės, kodėl grystate žmonėms, kurie jau prarado uodegas ir neturi kuo jūsų nuvaikyti? Be to, pagalvokite, ar tasai jūsų kūrinys, vienintelis, išskirtinis ir nudailintas, nėra tik dalis kitų trisdešimties tūkstančių kūrinių, tokių pat vienintelių, gimstančių pagal taisyklę – kasmet po pranašą? Siaubingos dalys! Taigi konstruojame visumą, kad dalelė skaitytojų dalies įsiurbtų dalelę kūrinio dalies, ir tai tik iš dalies?

                      Kalbant šia tema, sunku nejuokauti, pokštai šokte nušoka nuo liežuvio. Juk jau seniai išmokome juokais nuleisti pernelyg piktus juokus. Ar kada nors atsiras rimtumo genijus, kuris pažvelgs iš arti į tikroviškus gyvenimo mažmožius, o pažvelgęs neprapliups bukai kikenti? Kieno didumas galų gale įveiks mažybiškumą? Ak, tu mano tone, lengvo feljetono tone! Bet nevalia pamiršti (kad dalies pergalės taurė būtų išlenkta iki galo), kad tie konstrukcijos kanonai ir taisyklės, kurioms vergiškai pasiduodame, irgi yra tik dalies, ir tai nedidelės, kūrinys. Nedidelė pasaulio dalis, siauras specialistų ir estetų ratelis, pasaulėlis ne didesnis už mažąjį pirštelį, kuris visas visutėlis sutilptų vienoje kavinėje, ir toliau nesėdi sudėjęs rankų – kurpia vis rafinuotesnius postulatus. Ir dar blogiau – jų supratimas ir skonis nėra iš tikro skonis, ne, jūsų konstrukcija jiems patinka tik iš dalies, kur kas didesnę patikimo dalį sudaro tai, kad jie išmano konstrukciją. Tad kodėl kūrėjas stengiasi pademonstruoti sugebėjimą konstruoti – negi tik tam, kad žinovas galėtų pademonstruoti tą dalyką žinąs? Tyliau, cit, misterija: štai penkiasdešimties metų kūrėjas kuria klūpodamas prieš meno altorių, jo galva sklidina minčių apie šedevrą, harmoniją, dvasią ir pergalę, štai žinovas žino, gilia studija gilindamas kūrėjo kūrinį, paskui kūrinys eina į pasaulį pas skaitytoją – ir tai, kas buvo pradėta su tikra ir visiška kančia, būna priimta mažomis dalimis, tarp telefono skambučio ir kotleto. Čia rašytojas siela, širdimi, menu, triūsu, kančia teikia peno, o čia skaitytojas visai nenori, o jeigu ir užsimano, tai tik iš nuobodulio, kol nesuskambėjo telefonas. Jus žudo smulkios gyvenimo realijos. Esate tarsi žmogus, kuris iškvietė slibiną į kovą, tačiau išsigąsta kambarinio šunelio kiauksėjimo.

                      O toliau, klausiu (kad dar gurkšnelį patraukčiau iš dalelės taurės), ar – jūsų nuomone – kūrinys, sukonstruotas pagal visus kanonus, išreiškia visumą, ar tik dalį? Cha! Argi bet kuri forma nesikliauja išbraukymu, argi konstrukcija nėra susiaurinimas, argi frazė gali atspindėti ką nors daugiau, negu realybės dalį? Visa kita yra tylėjimas. Galų gale ar mes sukuriame formą, ar ji sukuria mus? Mums atrodo, kad konstruojame, – bet tai tik mūsų noras, lygiai taip pat konstrukcija konstruoja mus. Tai, ką parašei, diktuoja tau tolesnį siužetą, kūrinys gimsta ne iš tavęs, norėjai parašyti viena, o tau pasirašė visiškai kitoks dalykas. Dalys linksta į visumą, kiekviena dalis taikosi prie visumos paslapčia, trokšta suapvalinimo, ieško papildymo, dairosi panašių į save dalių. Mūsų protas drumstame reiškinių vandenyne sužvejoja kokią nors dalį, tarkime, ausį arba koją, pradėjus rašyti po plunksna pasipina mums ausis arba koja ir paskui jau nebegalime atsikratyti tos dalies, toliau rašome taikydamiesi prie jos, ji mums diktuoja visas kitas dalis. Aplink dalis vyniojamės tarsi gebenė apie ąžuolą, pradžia organizuoja pabaigą, o pabaiga – pradžią, tuo tarpu vidurys susikuria tarp pradžios ir pabaigos. Žmogaus sielą ženklina absoliutus visumos negalėjimas. O ką turėtume daryti su tokia dalimi, kuri gimė nepanaši į mus, tarsi tūkstančiai nesutramdomų, ugningų eržilų lankėsi mūsų kūdikio motinos patale – cha, vien tik gelbėdami tėvystės garbę turime iš visų moralinių jėgų stengtis supanašėti su savo kūriniu, jeigu jau jis nenori būti panašus į mus. Ak, ak, prisimenu, prieš daugelį metų pažinojau rašytoją, kuriam rašytojo karjeros pradžioje pasirašė didvyriška knyga. Jis visiškai atsitiktinai nuo pirmų žodžių užgavo didvyriškumo klavišus, nors lygiai sėkmingai galėjo išgauti skeptiškumo arba lyriškumo toną – tačiau pirmieji sakiniai pasitaikė didvyriški, todėl, galvodamas apie konstrukcijos harmoniją, negalėjo nestiprinti ir nedidinti didvyriškumo iki pat galo. Ir tol jį apvalino, dailino ir tobulino, taisė ir taikė pradžią prie pabaigos, pabaigą prie pradžios, kol galop gimė kūrinys, tarsi gyvas ir kupinas giliausio įsitikinimo. Ką tada jis turėjo padaryti su savo giliausiu įsitikinimu? Ar galima giliausio įsitikinimo išsižadėti? Ar kūrėjas, atsakingas už žodį, gali prisipažinti, kad jam taip netyčia taip didvyriškai pasirašė ir tiesiog taip didvyriškai išėjo, kad jo giliausias įsitikinimas nėra jo įsitikinimas, o tik iš išorės kažkaip lindo, įlindo, užlindo ir sulindo? Jokiu būdu! – nes tokie mažmožiai, kaip įlindo, pasitaikė ar sulindo, nedera prie aukštojo kultūringo stiliaus, daugių daugiausia gali būti žaismingo, neįpareigojančio ir dailaus feljetono pakaitalas. Veltui nelaimingasis didvyris gėdijosi ir slapstėsi, ir bandė ištrūkti iš dalies, dalis, sykį nutvėrusi, nenorėjo paleisti, tad jam teko prisitaikyti prie savo dalies. Ir tol tinkinosi prie dalies, kol galop rašytojo karjeros pabaigoje buvo lygiai toks, kaip ji, ir didvyriškas – savo didvyriškumo paliegėlis. Ir tik kaip ugnies vengė savo brendimo laikotarpio kolegų ir bičiulių, nes tie negalėjo nesistebėti visuma, kuri taip tiksliai prisitaikė prie dalies. Ir sakė jam:

                      – Ei, Boliau! Ar prisimeni tą nagą... tą nagą... Boliau, Boliau, Boleli, ar prisimeni nagą žalioje lankoje? Nagą? Nagas, Boliau, kur nagas?

Taigi pagrindinės, kapitalinės ir filosofinės tiesos, kurios paskatino mane konstruoti kūrinį atskirų dalių pagrindu – laikant, kad kūrinys yra kūrinio dalis, o žmogus  – sąsaja tarp dalių, tuo tarpu visą žmoniją laikant dalių ir gabalų mišraine. Bet jeigu kas nors man padarytų priekaištą: esą toji dalinė koncepcija, atvirai kalbant, anaiptol nėra koncepcija, o tik nesąmonė, patyčia, žmonių apgavystė, ir kad aš, užuot laikęsis griežtų meno taisyklių ir kanonų, bandau išsisukti nuo jų tąja patyčia; jeigu kas nors padarytų man tokį priekaištą, atsakyčiau, kad taip, kad žinoma, kad būtent šitokie yra mano ketinimai. Ir, dėl Dievo meilės, nedvejodamas prisipažįstu, kad trokštu išvengti tiek jūsų Meno, ponai, kurio negaliu pakęsti, tiek jūsų pačių... nes negaliu pakęsti ir jūsų – su jūsų koncepcijomis, su jūsų menininkų pažiūromis ir su visu jūsų menininkų pasauliu.

Ponai, žemėje egzistuoja daugiau ar mažiau juokingos, daugiau ar mažiau negarbingos, gėdingos ir žeminančios grupės ir būreliai, tačiau kvailybės kiekis nėra visur vienodas. Pavyzdžiui, kirpėjų aplinka iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau linkusi į kvailybę nei siuvėjų aplinka. Tačiau tai, kas vyksta pasaulio menininkų aplinkoje, muša visus kvailybės ir negarbės rekordus – ir taip smarkiai, kad nors kiek turintis padorumo ir ramus žmogus negali nenulenkti galvos, apimtos gėdos liepsnos, dėl tos vaikiškos ir pretenzingos orgijos. O, tos įkvėptos giesmės, kurių niekas neklauso! O, tie žinovų mintijimai ir entuziazmas koncertuose ir poezijos vakaruose, tos iniciatyvos, perkainojimai, diskusijos ir veidai asmenų, kurie deklamuoja arba klauso, kartu laikydami iškilmingas grožio mišias! Kokios skausmingos anatomijos galia viskas, ką darote arba sakote, virsta komizmu? Jei amžiams bėgant kokia nors grupė patenka į tokią konvulsišką kvailybę, galima padaryti nepaneigiamą išvadą, kad jos koncepcijos neatitinka tikrovės, kad ji tiesiog prikimšta klaidingų koncepcijų. Ir, be jokios abejonės, jūsų meninės koncepcijos pasiekė konceptualaus naivumo viršūnę; ir jeigu norite žinoti, kaip ir kokia prasme reikėtų jas peržiūrėti, galėčiau jums tai pasakyti iš karto – tik reikia, kad ištemptumėte ausis.

Ko, tiesą sakant, trokšta tasai, kurį mūsų laikais traukia plunksna, teptukas arba klarnetas? Visų pirma jis trokšta būti menininkas. Trokšta kurti Meną. Jam atrodo, kad Grožiu, Gėriu ir Tiesa penės save ir aplinkinius, jis nori būti vaidila ir genijus, aukojantis savo talento lobyną ištroškusiai žmonijai. Taip pat, galimas daiktas, savo talentu jis trokšta tarnauti idėjai ir Liaudžiai. Kokie aukšti tikslai! Kokie nuostabūs ketinimai! Argi ne toks vaidmuo buvo šekspyrų, šopenų? Tik turėkite galvoje, ir čia slypi didžiausias sunkumas, kad jūs dar nesate nei šekspyrai, nei šopenai – kad dar netapote tikrais menininkais ir meno vaidilomis – kad daugių daugiausia dabartinėje savo vystymosi stadijoje esate vos pusšekspyriai ir ketvirtšopeniai (o, prakeiktos dalys!) – ir kad dėl šios priežasties tokia pretenzinga jūsų poza apnuogina tik skurdų nepakankamumą – ir kad atrodo, tarsi stengtumėtės kaip nors užšokti ant paminklo pjedestalo, nors dėl to kyla pavojui sužaloti savo vertingas ir jautrias kūno dalis.

Patikėkite manim: yra milžiniškas skirtumas tarp menininko, kuris jau realizavo save, ir gauja pusmenininkių ir ketvirtvaidilių, kurie dar tik trokšta save realizuoti. Ir tai, kas dera visiškai išbaigtam menininkui, jumyse skamba visiškai kitaip. Tačiau jūs, užuot susikūrę koncepciją, kuri atitiktų jūsų dydį ir jūsų realybę, kaišotės svetimomis plunksnomis – ir kaip tik todėl tampate kandidatais, amžinais nevykėliais, amžinais trejetukininkais, jūs, Meno tarnai ir mėgdžiotojai, vasalai ir garbintojai, Meno, kuris laiko jus prieangyje. Iš tikro baisu matyti, kaip bandote ir kaip jums nepavyksta, kaip kas kartą sakoma jums, kad esate dar ne visiškai, o jūs vėl lendate su nauju kūriniu, ir kaip stengiatės prakišti tuos kūrinius, kaip gelbstitės siaubingais antrarūšiais pasisekimais, dalijate vienas kitam komplimentus, rengiate menininkų vakarėlius, norėdami kuo geriau pasirodyti, tik kas kartą pademonstruojate savo negebėjimą. Ir netgi negalite pasiguosti tuo, kad visa tai, ką rašote ir gaminate, jums patiems turi nors nedidelę vertę. Nes visa tai, kartoju, yra tik mėgdžiojimas, visa tai nusižiūrėta nuo meistrų – tai niekas kita, o tik neišsipildžiusi svajonė, kad štai jau esi vertingas, kad jau esi vertybė. Jūsų padėtis yra apgaulinga, o būdama apgaulinga turi nokinti karčius vaisius – ir tarp jūsų klesti panieka, pyktis, neapykanta, visi niekina vienas kitą ir save patį, jūs esate saviniekos brolija – galop nusiignoruosite mirtinai. Juk kokia gi dar yra antrarūšio rašytojo situacija, jei ne vienas didžiulis atkirtis? Pirmą ir negailestingą atkirtį jam duoda eilinis skaitytojas, kuris nė už ką nenori grožėtis jo kūriniais. Antrą ir gėdingą atkirtį duoda jam jo paties realybė, kurios jis nesugebėjo atvaizduoti. O trečio atkirčio ir spyrio, paties gėdingiausio iš visų, jis susilaukia iš meno, kuriame prisiglaudė, nes menas niekina jį kaip negabų ir nepakankamą. Ir tai paskutinis negarbės lašas. Čia jau prasideda visiška benamystė. Dėl šios priežasties antrarūšis tampa pajuokos, sklindančios iš visų pusių, objektu, jis patenka į kryžminę atkirčio ugnį. O ko gi galima tikėtis iš žmogaus, tris kartus patyrusio atkirtį, ir kas kartą vis gėdingesnį? Argi taip supliektas žmogus neturėtų išvažiuoti, kur nors pasislėpti, kad jo niekas nematytų? Argi nepakankamumas, matomas vidury baltos dienos ir trokštantis garbės, gali būti sveikas dalykas, argi tai neturi išprovokuoti gamtą čiaudėti?

                      Bet iš pradžių atsakykite man – ar, jūsų nuomone, skanesni ir sultingesni yra antaniniai, ar ananasiniai obuoliai, o gal labiau esate linkę teikti pirmenybę antriesiems? Ir ar mėgstate juos valgyti verandoje, patogiai įsitaisę pintuose krėsluose? Gėda, gėda, ponai, ir dar kartą gėda, gėda! Nesu nei filosofas, nei teoretikas, ne – aš kalbu apie jus, turiu galvoje jūsų gyvenimą, supraskite, mane kamuoja tik jūsų asmeninė padėtis. Negalima atsiplėšti. O, tas negalėjimas nukirpti virkštelę, jungiančią su žmogiškuoju atkirčiu! Atstumta siela – neišuostyta gėlė – saldainiai, kurie norėjo būti skanūs, bet nebuvo, – paniekinta moteris – tai visada man sukeldavo stačiai fizinį skausmą, nesugebu iškentėti to nepatenkinimo – ir kai susitinku mieste kokį nors menininką ir matau, kaip paprastas atkirtis sudaro jo egzistencijos pagrindą, kaip kiekvienas judesys, žodis, tikėjimas, entuziazmas, kablelis, nepagarba, išdidumas, pagaila, skausmas atsiduoda paprastu, nemaloniu atkirčiu, mane apima gėda. Gėdijuosi ne todėl, kad jį užjaučiu, o todėl, kad su juo bendrauju, kad jo chimeriškumas užkliudo mane ir taip pat užkliudo kiekvieną, į kurio sąmonę prasiskverbė. Patikėkite manim, atėjo pats laikas aptarti ir apibrėžti antrarūšio rašytojo padėtį, antraip visiems žmonėms pasidarys negera. Argi nėra keista, kad asmenys, pasišventę ex professo formai ir – galėtume teigti – jautrūs stiliui, neprotestuodami susitaiko su tokia apgaulinga ir pretenzinga padėtimi? Argi nesuprantate, kad tai sukelia sunkiausias pasekmes kaip tik formos, stiliaus atžvilgiu – nes tasai, kuris esti dirbtinoje situacijoje, visais atžvilgiais menkavertėje padėtyje, negali pasakyti nė vieno žodžio, kuris nebūtų menkavertis?

                      Tuomet kokia – paklausite jūs – turi būti mūsų koncepcija, kad įstengtumėme pasisakyti mūsų tikrovę atitinkančiu ir tuo pat metu savarankiškesniu būdu? Ponai, neturite nė menkiausių galimybių staiga, per vieną naktį, tapti subrendusiais meistrais – bet vis dėlto galėtumėte iš dalies išgelbėti savo garbę pasitraukdami nuo Meno, kuris jums pritaiso tokį nepatogų užpakalį. Visų pirma kartą ir visam laikui nutraukite ryšius su žodžiu menas, taip pat su kitu žodžiu – menininkas. Nustokite maudytis tuose žodžiuose, kuriuos kartojate su begaline monotonija. Argi ne teisybė, kad kiekvienas žmogus yra truputėlį menininkas? Argi nėra taip, kad žmonija kuria meną ne tik popieriuje ar ant drobės, bet ir kiekvieną gyvenimo valandėlę – ir kai mergina įsismeigia į plaukus gėlę, kai pokalbio metu mums išsprūsta vykęs sąmojis, kai tirpstame prieblandoje saulei leidžiantis – kas gi visa tai yra, jeigu ne meno apeigos? Jeigu taip, tai kam tada tas keistas ir kvailas dalijimas į „menininkus“ ir visus kitus? Ir argi nebūtų garbingiau, jeigu, užuot išdidžiai vadinę save menininkais, tiesiog sakytumėte: „Aš gal kiek daugiau nei kiti užsiimu menu“? Toliau: kuriems galams jums reikalingas tas meno kultas, meno, esančio vadinamuosiuose „kūriniuose“ – kaip jums šovė galvon ar prisisapnavo, kad žmogus baisiai gėrisi meno kūriniais, kad stačiai alpsta iš dieviškos palaimos, klausydamasis Bacho fugos? Argi jums niekad neatėjo į galvą, kokia nešvari, drumsta, nesubrendusi toji meniškoji kultūros sfera, kurią norite uždaryti į savo suprastintą frazeologiją? Klaida, kurią įžūliai ir plačiai darote, visų pirma yra ta, kad žmogaus bendravimą su menu sumažinate tik iki meninių išgyvenimų, laikydami tą bendravimą visiškai individualiu, tarytum kiekvienas iš mūsų išgyventų meną be niekieno pagalbos, hermetiškai atsitvėręs nuo kitų žmonių. Tačiau iš tikrųjų tasai išgyvenimas yra mišinys, sudarytas iš daugybės žmonių daugybės emocijų, o tie žmonės, veikdami vienas kitą, sukuria kolektyvinius išgyvenimus.

                      Jeigu scenoje pianistas skambina Šopeną, jūs sakote, kad genialaus pianisto Šopeno muzikos kongenialios interpretacijos grožis sužavėjo klausytojus. Nors, galimas daiktas, nė vienas klausytojas nebuvo sužavėtas. Gali būti ir taip, kad tuo atveju, jei klausytojai nežinotų, jog Šopenas yra didis genijus, o pianistas – irgi, jie klausytų muzikos su kur kas mažesniu entuziazmu. Taip pat įmanomas dalykas, kad jeigu kiekvienas jų, nubalęs iš susižavėjimo, ploja delnais, šaukia „bravo!“ ir linguoja, daro tai todėl, kad kiti irgi linguoja šaukdami; juk kiekvienas mano, kad visi kiti jaučia tikrą palaimą, nežemišką susijaudinimą, todėl ir jo susijaudinimas ima augti ant svetimų mielių; taigi lengvai gali nutikti taip, kad nors salėje nėra nė vieno iš tikro susižavėjusio, visi rodo susižavėjimo ženklus – nes kiekvienas prisitaiko prie savo kaimynų. Ir kai visi vienas kitą pakankamai prikursto, tik tada, sakau jums, tie ženklai sužadina jų susijaudinimą – juk turime prisitaikyti prie mūsų ženklų. Taip pat neabejotinas daiktas, kad dalyvaudami tame koncerte tarsi atliekame kažkokį religinį aktą (tarytum patarnautume šventoms Mišioms), pamaldžiai klūpodami priešais Meno dievybę; tuo atveju mūsų susižavėjimas būtų tik pagarbos ir pareigos atlikimo aktas. Juk kas gali pasakyti, kiek toje Grožybėje yra tikro grožio, o kiek istorinių ir sociologinių procesų? Ak, ak, juk žinome, kad žmonijai reikia mitų – ji išsirenka sau vieną ar kitą iš daugybės savo kūrėjų (bet ar kas nors įstengtų ištirti ir išdėstyti tokio pasirinkimo kelią?) ir iškelia jį aukščiau už kitus, ima mokytis jį atmintinai, atranda jame savo paslaptis, jam palenkia savo jausmus – bet jeigu su tokiu pačiu atkaklumu imtųsi aukštinti kitą menininką, tas kitas taptų mūsų Homeru. Tai negi nematote, kiek įvairiausių ir dažnai neturinčių nieko bendra su estetika veiksnių (kuriuos galiu vardinti iki begalybės) sudaro menininko ir kūrinio didumą? Ir tą drumstą, komplikuotą ir nelengvą mūsų bendravimą su menu norite sudėti į naivią frazę, kad „įkvėptas poetas gieda, o sužavėtas klausytojas klauso“?

                      Pamirškite tą terliojimąsi su menu, pamirškite – dėl Dievo meilės! – visą jo iškėlimo, išdidinimo sistemą; užuot žavėjęsi legenda, leiskite, kad jus kurtų faktai. Ir jau vien tai turėtų suteikti jums nemažai palengvėjimo, atverti jus Tikrovei – bet tuo pačiu atsikratykite baimės, kad šitai nuskurdins jūsų sielą, – juk Tikrovė visada turtingesnė už naivias iliuzijas ir melagingas fikcijas. Aš tuojau parodysiu, kokie turtai jūsų laukia naujame kelyje.

                      Tikras dalykas, kad menas – tai formos tobulinimas. Tačiau jūs – ir čia pasireiškia kita svarbiausia jūsų klaida – įsivaizduojate, kad menas – tai tobulų formos atžvilgiu dalykų kūrimas; tą neaprėpiamą ir visuotinį formos kūrimo procesą suvedate į poemų ar simfonijų gamybą; ir netgi niekad nemokėjote deramai suvokti ir paaiškinti kitiems, koks milžiniškas vaidmuo mūsų gyvenime atitenka formai. Netgi psichologijoje nemokėjote formai suteikti deramos vietos. Kaip ir iki šiol, jums vis dar atrodo, kad mūsų poelgiams vadovauja jausmai, instinktai, idėjos, o formą esate linkę laikyti paviršutinišku priedu ir paprasta gražmena. Ir kai našlė, einanti paskui vyro karstą, rauda iki alpulio, manote, kad ji rauda todėl, kad sielvartauja dėl prarasties. Kai koks nors inžinierius, daktaras arba advokatas nužudo savo žmoną, vaikus arba bičiulį, manote, kad jis pasidavė savo kraugeriškiems instinktams. Kai koks nors politikas pasako kvailą kalbą, nusprendžiate, kad jis yra kvailas, nes kalba vien kvailystes. Tačiau Tikrovėje viskas yra šiek tiek kitaip: individas savo emocijas išreiškia ne tiesiogiai ir ne pagal savo prigimtį, o kokia nors nustatyta forma, ir toji forma, tasai stilius, gyvenimo būdas neina iš mūsų, o yra primestas mums iš išorės – ir štai kodėl tas pats žmogus išorėje gali pasirodyti esąs protingas arba kvailas, kraugeriškas arba angeliškas, subrendęs arba nebrendila – žiūrint koks stilius jam pasisuks po ranka ir kiek jis yra priklausomas nuo kitų žmonių. Ir jeigu sliekai, vabzdžiai ištisą dieną nepailsdami ieško maisto, mes nepailsdami vaikomės formą, riejamės su kitais žmonėmis dėl stiliaus, dėl savo gyvenimo būdo, ir važiuodami tramvajumi, valgydami, pramogaudami, ilsėdamiesi arba tvarkydami reikalus – visada, be perstojo ieškome formos ir mėgaujamės ja arba kenčiame per ją ir prisitaikome prie jos arba prievartaujame ir sudaužome ją, arba leidžiame, kad ji mus kurtų, amen.

                      O, Formos galybė! Per ją miršta tautos. Ji sukelia karus. Tai per ją mumyse atsiranda kažkas, kas nėra iš mūsų. Jeigu jos nepaisysite, niekada neįstengsite suprasti kvailybės, piktumo, nusikaltimo. Ji valdo mūsų impulsus, net pačius mažiausius. Ji sudaro kolektyvo gyvenimo pagrindą. Tačiau jums Forma ir Stilius tebėra grynai estetinės srities sąvokos – jums stilius yra tik stilius popieriuje, jūsų apsakymų stilius. Ponai, kas užveš antausį užpakaliui, kurį drįstate atsukti į žmones klūpodami priešais meno altorių? Forma jums nėra kažkas gyva ir žmogiška, kažkas – pasakyčiau – praktiška ir kasdieniška, o tik kažkoks pakilus atributas. Palinkdami prie savo popieriaus užmirštate apie savo asmenį – ir jums neberūpi tobulinti savo nuosavą ir konkretų stilių, o tuščioje erdvėje užsiimate kažkokia abstrakčia stilizacija. Užuot pasistengę, kad menas tarnautų jums, jūs tarnaujate menui – ir su avelės paklusnumu leidžiate, kad jis stabdytų jūsų vystymąsi ir stumtų į atbukimo pragarą.

                      Dabar pažvelkite – visiškai kitokia situacija būtų to, kuris, užuot ieškodamas peno įvairių konceptualistų frazeologijoje, nauju žvilgsniu apžvelgtų pasaulį, stengdamasis suvokti begalinę formos reikšmę mūsų gyvenime. Jeigu jau ėmėsi plunksnos, tai ne tam, kad taptų menininku, o tam – tarkime – kad geriau išreikštų savo individualybę ir išaiškintų ją kitiems individams; arba kad geriau sutvarkytų savo vidų, taip pat, galimas daiktas, kad pagilintų, išryškintų savo santykius su kitais žmonėmis, turėdamas galvoje neišmatuojamą ir kūrybišką kitų sielų įtaką mūsų sielai; arba, pavyzdžiui, stengtųsi užsikariauti pasaulį tokį, kokį jis nori turėti ir koks yra jam būtinas. Aiškus dalykas, jis dės visas pastangas, kad kūrinys meniniu patrauklumu trauktų ir žavėtų kitus – tačiau svarbiausias jo tikslas jau būtų ne menas, o jo paties asmenybė. Ir sakau „jo paties“, o ne „svetima“, nes jau pats laikas jums nustoti laikyti aukštesniais asmenis, kurie gali ką nors pamokyti, apšviesti, nuvesti, iškelti ir dorovinti. Kas jums suteikė tokį pranašumą? Kur pasakyta, kad jau priklausote aukštesniajai sferai? Kas suteikė jums aristokratų vardą? Kas davė jums Subrendimo patentą? O, ne, tas rašytojas, apie kurį kalbu, atsiduos rašymui ne todėl, kad laiko save subrendusiu, o būtent todėl, kad žino esąs nesubrendęs ir žino, jog neturi formos, ir jog jis yra tas, kuris kopia, bet dar neįkopė, ir tas, kuris daro, bet dar nepadarė. Ir jeigu jam pasitaikys parašyti nevykusį ir neišmintingą kūrinį, jis tars: „Puiku! Parašiau kvailai, bet su nieku nesu sudaręs sutarties rašyti tik išmintingus, tobulus kūrinius. Leidau pasireikšti savo kvailumui ir tuo džiaugiuosi, nes žmonių neapykanta ir griežtumas, kurį sukėliau prieš save, formuoja mane ir tobulina, kuria tarsi iš naujo, ir štai dar kartą esu iš naujo gimęs“. Iš to matyti, kad sveikos filosofijos poetas yra tokios stiprios dvasios, kad jo negąsdina net kvailybė ir nesubrendimas, kad tie dalykai negali jam pakenkti – jis iškelta galva gali kalbėti ir rodytis esąs atbukęs, tuo tarpu jūs jau beveik nebegalite prasižioti, nes baimė užkando jums žadą.

                      Tad šiuo požiūriu reforma, kurią jums rekomenduoju, suteiktų jums didelį palengvėjimą. Vis dėlto reikia pridurti, kad tik tokį požiūrį turintis beletristas galėtų susidoroti su problema, kuri iki šiol pritaiso jums patį didžiausią užpakalį, – ir problema, kurią dabar išdėstysiu, galimas daiktas, yra fundamentaliausia, baisiausia ir genialiausia (nedvejodamas pavartoju šį žodį) iš visų stiliaus ir kultūros problemų. Ją taip pateikčiau: įsivaizduokite, kad suaugęs ir subrendęs poetas, palinkęs prie popieriaus lapo, kuria... bet ant jo sprando įsitaisė jaunuolis arba koks nors pusiau išsilavinęs pusinteligentis, arba jauna mergina, arba kokia nors vidutinybė su jokia ir ištižusia siela, arba koks nors jaunesnis, žemesnis ar tamsesnis asmuo – ir štai tasai asmuo, jaunuolis, mergina arba pusinteligentis, galų gale šiaip koks nors įtartinas tamsiosios ketvirtkultūrės sūnus puola jo sielą, pargriauna ją, suriša, pavergia ir apkabindamas įkvepia, įtraukia, atjaunina ją savo jaunyste, pripildo savo nebrandumo ir pertvarko pagal savo pavyzdį, nustumdamas į savo lygį – ak, į savo glėbį! Tačiau kūrėjas, užuot stojęs į grumtynes su užpuoliku, apsimeta, kad jo nemato ir – kokia beprotybė! – mano, kad išvengs prievartos, jei apsimes, kad jo niekas neprievartauja. Argi ne šitaip jums būna, pradedant didžiais genijais ir baigiant antraeiliais bardais iš atsarginių choro? Argi nėra tiesa, kad kiekviena subrendusi, aukštesnioji ir vyresnė asmenybė tūkstančiais įvairių būdų yra priklausoma nuo asmenybių, esančių žemesnio išsivystymo lygio, ir argi toji priklausomybė nepersmelkia mūsų kiaurai, neužvaldo mūsų tiek, kad jau galima pasakyti: vyresnysis yra kuriamas jaunesniojo? Argi rašydami neturime prisitaikyti prie skaitytojo? Kalbėdami – nesame priklausomi nuo to asmens, kuriam kalbame? Argi nesame mirtinai įsimylėję jaunystę? Argi netenka mums kiekvieną valandėlę maldauti žemesniųjų malonės, taikytis prie jų, pasiduoti jų galiai ir žavesiui – ir argi toji skausminga prievarta, kurią mūsų asmenybei taiko pustamsė žemesnybė, nėra vaisingiausia iš visų prievartų? Tačiau jūs – kaip iki šiol, ir visai jūsų retorikai ant piktumo – pajėgėte tik slėpti galvą smėlyje, ir jūsų mokiniškai didaktiškas protas, persunktas pasipūtimo, neįstengia šito suvokti. Iš tikrųjų esate prievartaujami nuolatos, tačiau apsimetate, kad nieko neatsitiko – o, nes jūs, subrendėliai, bendraujate tik su subrendėliais, ir jūsų subrendimas yra toks subrendęs, kad gali bičiuliautis tik su brandumu!

                      Jeigu mažiau rūpintumėtės Menu ar kitų mokymu ir tobulinimu, o daugiau – savo pačių apgailėtinomis asmenybėmis, niekuomet nepatirtumėte tokios prievartos – ir tada užuot vienas poetas kūręs poemas kitam poetui, tas vienas poetas pajustų, kad yra persmelktas kiaurai ir kuriamas iš apačios atėjusių jėgų, kurių iki tol nebuvo pastebėjęs. Suprastų, kad tik pripažinęs jas sugebėtų išsilaisvinti; ir dėtų pastangas, kad jo stiliuje, povyzoje ir formoje – tiek meniškoje, tiek kasdienėje – aiškiai atsispindėtų tas ryšys su žemesnybe. Jis jau nebesijustų esąs tik Tėvas, o Tėvas ir kartu Sūnus: ir nerašytų tik kaip išmintingas, subtilus, subrendęs, o veikiau kaip nuolat apkvailinamas Išmintingasis, be atsikvėpimo storžievinamas Subtilusis ir nuolat atjauninamas Subrendėlis. Ir jeigu atsitraukęs nuo rašomojo stalo atsitiktinai sutiktų jaunuolį arba pusinteligentį, jau netapšnotų jam per petį išdidžiai, didaktiškai ir pedagogiškai, veikiau apimtas švento virpulio imtų aimanuoti ir raudoti, o gal net pultų prieš jį ant kelių! Užuot bėgęs nuo nesubrendimo, užuot užsidaręs išsublimuotame rate, suvoktų, kad universalusis stilius – tai toks stilius, kuris sugeba su meile apimti nepakankamumą. Ir šitai galop nuvestų jus iki formos, taip alsuojančios kūrybiškumu ir kupinos poezijos, kad visi iš karto taptumėte galingais genijais.

                      Jūs tik pažiūrėkite, kokias viltis jums siūlo šioji mano asmenybinė-asmeninė koncepcija – kokias perspektyvas! Bet kad ji visu šimtu procentų taptų kūrybiška ir galutine koncepcija, turite žengti dar vieną žingsnį į priekį – o tasai žingsnis yra toks drąsus ir ryžtingas, toks beribis savo galimybėmis ir griaunantis savo pasekmėmis, kad mano lūpos tik negarsiai ir iš tolo užsimins apie jį. Štai – jau atėjo laikas, jau išmušė istorijos laikrodis – stenkitės įveikti formą, išsilaisvinkite iš formos. Gana tapatintis su tuo, kas jus supa. Jūs, menininkai, bandykite nukrypti nuo kiekvieno savo pasisakymo. Netikėkite savo paties žodžiais. Būkite budrūs, saugokitės savo tikėjimo ir nepasitikėkite jausmais. Pasitraukite iš to, kuo esate išorėje, ir bijokite bet kokio atsiskleidimo, bijokite taip, kaip kad virpa paukštelis, pamatęs smauglį.

                      Nes – bet nežinau, iš tiesų nežinau, ar jau mano lūpos gali šiandien apie tai užsiminti, – neteisingas yra postulatas, tvirtinantis, kad esą žmogus turi būti apibrėžtas, tai yra jo idėjos nekintančios, deklaracijos kategoriškos, ideologija nekeistina, skonis pastovus, jis turi būti atsakingas už savo žodžius ir veiksmus, turėti kartą ir visiems laikams nustatytą gyvenimo būdą. Iš arčiau pažvelkite į šio postulato chimeriškumą. Mūsų stichija yra amžinas nesubrendimas. Ką šiandien mąstome, jaučiame, be mažiausios abejonės, atrodys kvaila mūsų proanūkiams. Taigi būtų geriau, kad jau šiandien pripažintume tose mintyse esant bent kiek kvailumo, nes tai patvirtins laikas... ir ta jėga, kuri jus verčia iš anksto apsibrėžti, toji jėga nėra, kaip kad jūs manote, visiškai žmogiška jėga. Netrukus suvoksime, kad mirti už idėjas, stilių, tezes, šūkius, tikėjimus nėra pats svarbiausias dalykas, nėra svarbiausia įsitvirtinti juose ir užsisklęsti; svarbu yra kas kita: išsiveržti žingsnį į priekį ir žiūrėti per atstumą į viską, kas su mumis nutinka.

                      Atsigręžti. Nujaučiu (bet nežinau, ar mano lūpos gali tai išpažinti), kad netrukus ateis Generalinio Atsigręžimo laikas. Žemės sūnus supras, kad byloja ne sutinkamai su savo giliausia esme, o visada ir vien tiktai dirbtine forma, kuri jam skausmingai buvo primesta iš išorės – tiek žmonių, tiek susiklosčiusių aplinkybių. Todėl ims tos savo formos bijoti ir gėdytis tiek pat, kiek iki šiol ją garbino ir puikavosi. Netrukus imsime baimintis mūsų asmenų ir asmenybių, nes mus taps aišku, kad jos nėra iki galo mūsų. Ir užuot šaukę: „Aš tuo tikiu – aš taip jaučiu – aš toks esu – aš tą ginu“, – nuolankiai pasakysime: „Man tuo tikisi – man taip jaučiasi – man taip pasisakė, pasidarė, pasigalvojo“. Poetas ims niekinti savo giesmę. Vadas suvirpės nuo savo įsakymo. Dvasininkas išsigąs altoriaus, o motina diegs sūnui ne tik principus, bet ir sugebėjimą jų išvengti, kad tie jo neuždusintų.

                      Tai bus ilgas ir sunkus kelias. Nes šiandien ir individai, ir ištisos tautos visai neblogai moka tvarkyti savo psichikos gyvenimą, jiems nesvetimas mokėjimas kurti stilius, tikėjimus, principus, idealus, jausmus pagal savo norą, taip pat pagal tai, ką jiems diktuoja jų skubūs interesai; tačiau be stiliaus jie nemoka gyventi; ir dar nežinome, kaip ginti savo giliausią savitumą nuo šėtoniškos darnos. Didieji atradimai neišvengiami – galingi smūgiai, kertami minkšta žmogaus ranka į plieninius Formos šarvus – nematyta gudrybė ir didis minties garbingumas, ir neapsakomai aštrus įžvalgumas – idant žmogus išvengtų nelankstumo ir įstengtų suderinti savyje formą ir beformiškumą, tvarką ir anarchiją, amžiną ir šventą brandumą ir nesubrendimą. Tačiau kol šitai ateis, pasakykite man: ar, jūsų nuomone, antaniniai obuoliai yra skanesni už ananasinius? Ir ar mėgstate juos valgyti verandoje, patogiai  s ė d ė d a m i  pintiniuose krėsluose, o gal jums labiau patinka mėgautis jais medžio pavėsyje, kai jūsų kūno dalis gaivina gaivus ir švelnus vėjelis? Klausiu jūsų kuo rimčiausiai ir su kuo didžiausia atsakomybe už žodį, taip pat su kuo didžiausia pagarba visoms dalims be išimties, nes žinau, jog sudarote Žmonijos dalį, kurios dalis esu ir aš, taip pat žinau, jog iš dalies dalyvaujate dalyje tokios dalies, kuri irgi yra dalis ir kurios dalis dalyje esu ir aš kartu su visomis dalių dalelėmis ir visų dalių dalių dalių dalių dalių dalių dalių dalių dalių dalių dalių... Gelbėkite! O, prakeiktos dalys! O, kraugeriškos, pasibaisėtinos dalys, vadinasi, vėl mane pagavote, negi jau nebegalima nuo jūsų pasprukti, cha, o kurgi man pasislėpti, ką daryti, o, gana, gana, baikime šią knygos dalį, kuo greičiau pereikime prie kitos dalies, ir prisiekiu, kad kitame skyriuje nebebus jokių dalelių, nes atsikratysiu jų ir nusimesiu, išmesiu jas į išorę, viduje (bent iš dalies) pasilikdamas be dalies.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.