Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Virginia Woolf

Orlandas

Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė

Virginia Woolf (1882-1941) – anglų romanistė, eseistė ir kritikė. Išgarsėjo romanais „Jokūbo kambarys“ (1922), „Ponia Delovėj“ (1925), „Į švyturį“ (1927), „Orlandas“ (1928), „Bangos“ (1931) ir kt. Sukurti sąmonės srauto ir poetinio impresionizmo metodu, jie tapo modernizmo vėliava. V.Woolf buvo novatorė, išplėtusi romano galimybes ir praskynusi jam ateities kelią.

Pats šviesiausias V.Woolf kūrinys, romanas „Orlandas“, skirtas neeilinei asmenybei ir artimai draugei Vitai Sackville-West iš esmės yra biografinio žanro parodija. Autorė sukūrė charakterį, nepavaldų laiko ar lyties suvaržymams. Pasakojimo pradžioje Orlandas – karalienės Elžbietos I amžiuje gimęs, turtingas, veržlus ir kūrybingas didikas. Po trijų amžių jis virsta moterimi. Romano veikėjas-veikėja regi, kaip keičiasi valdovai, bičiuliaujasi su kiekvieno šimtmečio žymiausiais literatais, seka madas. Karalienės Viktorijos amžiuje ji klusniai vilki gausybę apatinių sijonų, išteka, pagimdo vaiką. XX a. Vairuoja automobilį ir išleidžia poemą, rašytą nuo vaikystės. Autorė atsisveikina su ja „šią akimirką“. Jai trisdešimt šešeri.

„Orlandas“ – Europos istorijos, visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo karnavalo eisena, be to, - sąmojingas lyčių prigimties ir paskirties perkainojimas. Knygą išleido Alma littera 2005 m.

Ištrauka

Kaip burtažodžiai, kylantys iš visų kambario vietų, iš naktinio vėjo ir mėnesienos, atvilnijo nuostabi melodija žodžių, kuriuos, kad nepriblokštų skaitančių šį puslapį, paliksime ten, kur jie guli palaidoti, tačiau ne mirę, o veikiau balzamuoti, nes jų spalvos tokios gaivios, jų alsavimas toks sveikas – ir Orlandas, lygindamas šį pasiekimą su tuo, ką pasiekė protėviai, sušuko, kad ir jie, ir jų žygiai tėra tik dulkės ir pelenai, o šis žmogus ir jo žodžiai nemirtingi.

Orlandas netruko suvokti, kad mūšiai, kuriuose seras Mailzas ir kiti kovojo su šarvuotais riteriais, trokšdami laimėti karalystę, toli gražu nepareikalavo tiek pastangų, kiek dabar prireiks jam, kad, susigrūmęs su anglų kalba, laimėtų nemirtingumą. Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su kūrinio komponavimo taisyklėmis, nereikia dėstyti tokių smulkmenų: kaip rašant viskas atrodė gerai; kaip perskaičius viskas atrodė bjauru; kaip jis taisė ir plėšė; braukė; įterpinėjo; kaip puldavo į ekstazę; krisdavo į neviltį; išgyvendavo nuostabias naktis ir nykius rytmečius; stverdavo idėjas, vėliau blokšdavo jas į šalį; kaip aiškiai regėdavo knygą ir kaip vėl viskas dingdavo; kaip valgydamas vaidindavo veikėjų vaidmenis; vaikštinėdamas be garso kalbėdavo už juos; kaip čia verkdavo, čia juokdavosi; svyruodavo tarp vieno stiliaus ir kito; rinkdavosi tai išpūstą ir herojišką, o netrukus – aiškų ir paprastą; tai Tempio slėnius; tai Kento ar Kornvolio laukus; ir negalėdavo nuspręsti, ar jis neprilygstamas genijus, ar didžiausias kvailys pasaulyje.

Tad po kelių mėnesių karštligiško triūso Orlandas nusprendė, kad reikia atsakyti į pastarąjį klausimą, pralaužti daugybės metų vienatvę ir pabendrauti su išoriniu pasauliu. Londone jis turėjo draugą, tokį Džailzą Aišemą iš Norfolko, kuris, kad ir būdamas aukštos kilmės, pasižino su rašytojais ir tikrai galėjo padėti jam užmegzti ryšį su kokiu nors tos palaimintos, teisingiau šventos, brolijos nariu. Nes šiuo metu Orlandui kiekvienas žmogus, parašęs ir išleidęs knygą, atrodė apgaubtas šlovės, spindulingesnės už aukštos kilmės arba padėties švytėjimą. Jam net dingojosi, kad tokių nuostabių minčių kupini kūnai turėtų būti kitokie. Vietoj plaukų jiems turėtų spindėti aureolės, vietoj kvapo iš burnos sklisti smilkalai, tarp lūpų augti rožės – bet, žinoma, to nebūtų galima pasakyti nei apie jį, nei apie poną Daperį. Pati didžiausia laimė Orlandui būtų buvę sėdėti už užuolaidos ir klausytis jų pašnekesio. Pakako vien mintyse įsivaizduoti šį drąsų ir įvairialypį pokalbį, kad tai, apie ką jis ir jo karališkojo dvaro draugai paprastai šnekėdavosi – apie šunis, žirgus, moteris, kortas – pasirodytų neapsakomai šiurkštu. Apie save Orlandas didžiuodamasis manė, kad visada buvo vadinamas mokslinčiumi ir pajuokiamas dėl vienumos ir knygų meilės. Malonybių žarstymas niekada nebuvo stiprioji jo pusė. Paprastai stovėdavo kaip mietas, rausdavo ir žirgliodavo kaip grenadierius per damų saloną. Du kartus, vien per išsiblaškymą, Orlandas buvo nukritęs nuo arklio. Kartą, ieškodamas tinkamo rimo, sulaužė ponios Vinčilsės vėduoklę. Nekantriai prisimindamas šiuos ir kitus nepritapimo prie aukštuomenės gyvenimo atvejus, jis kurstė savyje neišreiškiamą viltį, kad nerami jo jaunystė, nevikrumas, nuoraudžiai, ilgi pasivaikščiojimai, pomėgis gyventi užmiestyje įrodo, jog priklauso šventai, o ne tituluotai padermei – kad iš prigimties jis rašytojas, o ne aristokratas. Pirmą kartą po didžiojo potvynio nakties Orlandas jautėsi laimingas.

Jis pavedė ponui Aišemui iš Norfolko įteikti Klifordo užeigos namuose ponui Nikolui Grinui laišką, kuriame buvo išreiškęs susižavėjimą jo kūryba (nes Nikas Grinas tuo metu buvo labai garsus rašytojas) ir troškimą susipažinti; pernelyg drąsus prašymas; nes neturįs kuo atsilyginti; bet jeigu ponas Grinas maloniai sutiktų jį aplankyti, ketvertu pakinkyta karieta lauktų jo prie Feterio skersgatvio kampo tą valandą, kokią ponas Grinas teiktųsi nurodyti ir saugiai nugabentų jį į Orlando namus. Kiekvienas gali įterpti po to sekusius bereikšmius žodžius; ir įsivaizduoti Orlando džiaugsmą, kai išties labai greitai ponas Grinas pranešė sutinkąs priimti kilniojo lordo kvietimą; atvažiavo karieta ir buvo pasodintas salėje į pietus nuo pagrindinio pastato tiksliai septintą valandą, pirmadienį, balandžio dvidešimt pirmą dieną.

Daugybei karalių, karalienių ir pasiuntinių čia buvo rengti priėmimai; čia buvo stovėję orūs teisėjai baltais šermuonėlių kailiais. Dailiausios šalies moterys buvo lankiusios čia; kaip ir rūsčiausi kariūnai. Čia kabojo vėliavos, pabuvojusios Flodene ir Aženkūre. Čia buvo tapyti šarvai, su jų herbų liūtais bei leopardais ir kunigaikščių karūnėlės. Čia stovėjo ilgi stalai su sidabriniais ir auksiniais stalo įrankiais bei indais; čia buvo didžiuliai židiniai, puošti itališku marmuru, kur per naktį visas ąžuolas su milijonais lapų, su kovų ir karetaičių lizdais virsdavo pelenais. Dabar čia stovėjo Nikolas Grinas, poetas, kukliu apdaru, – plačia skrybėle nuleistais kraštais ir juoda liemene, – laikydamas rankoje mažą maišelį.

Kad, skubiai jį pasveikinęs, Orlandas pajus šiokį tokį nusivylimą, buvo iš anksto aišku. Ūgio poetas buvo tik vidutinio; menko sudėjimo; liesas ir pakumpęs; kai įeidamas užkliudė anglų dogą, šuo jam įkando. Be to, nors ir gerai išmanydamas apie žmones, Orlandas nenutuokė, kur jį sodinti. Turėjo jis kažkas tokio, kas neleido priskirti nei tarnams, nei dvarininkams, nei didikams. Galva su išgaubta kakta ir snapo formos nosimi buvo graži; bet smakras nusklembtas. Akys blizgančios, bet lūpos seilėtos. Svarbiausia – visa veido išraiška kėlė nerimą. Nebuvo nė pėdsako santūrumo, dėl ko taip malonu žvelgti į didžiūnų veidus; tačiau nesimatė ir oraus nuolankumo, tvyrančio gerai išmokyto namų tarno veide; tai buvo raukšlių išvagotas, surauktais antakiais, perkreiptas veidas. Nors ir būdamas poetas, atrodė labiau linkęs plūstis negu meilikauti; kivirčytis negu burkuoti; peštis negu jodinėti; grumtis negu ilsėtis; nekęsti negu mylėti. Apie tai bylojo ir judesių mitrumas; ir ugningas įtarus žvilgsnis. Orlandas jautėsi užkluptas. Tačiau jie nuėjo pietauti.

Ir pirmą kartą Orlandas, – visada laikęs tai savaime suprantamu dalyku, – nežinia kodėl pasijuto susigėdęs dėl begalės tarnų ir stalo prabangos. Dar keisčiau, su pasididžiavimu – o paprastai ši mintis būdavo labai nemaloni – prisiminė proprosenelę Molę, kadaise melžusią karves. Jis jau ketino kažkaip užsiminti apie tą varganą moterį ir pieno kibirus, kai poetas užbėgo jam už akių, pareikšdamas, esą keista, kad Grinų pavardė tokia dažna, jei prisimeni, jog šeima atkeliavo su Vilhelmu Užkariautoju ir priklausė pačiai Prancūzijos diduomenės grietinėlei. Deja, šiame pasaulyje juos ištikęs nuosmukis, ir jie nenuveikę nieko ypatingo, tik įamžinę savo vardą Grinvičo – karališkojo miestelio – pavadinime. Tokios ir panašios kalbos apie prarastas pilis, herbus, pusbrolius, buvusius baronetais šiaurėje, santuokas su kilmingomis šeimomis vakaruose, kaip kai kurie Grinai rašę savo pavardę su “a” gale, o kiti su “as”, truko tol, kol ant stalo buvo elnienos. Po to Orlandas kažkaip įsigudrino užsiminti apie proprosenelę Molę bei jos karves ir šiek tiek palengvinti širdies skausmą, kol bus patiekti laukiniai paukščiai. Bet tik tada, kai buvo imta dosniai pilstyti saldųjį maderos vyną, Orlandas išdrįso tarstelėti, kad negalįs susilaikyti negalvojęs apie daug svarbesnį dalyką, negu Grinai arba karvės; kitaip tariant, apie šventąją poeziją. Vos paminėjus šį žodį, poeto akys plykstelėjo; akimoju dingo tobulos išauklėto pono manieros; jis trenkė taurę į stalą ir įsileido į vieną ilgiausių, painiausių, ugningiausių ir kandžiausių kalbų, kokias Orlandas buvo girdėjęs, nebent apie savo pjesę iš beširdės koketės lūpų; iš kito poeto; ir iš kritiko. Apie pačią poeziją Orlandas tesuvokė tiek, kad ją sunkiau parduoti negu prozą ir kad, nors eilutės trumpesnės, jų rašymas trunka ilgiau. Taigi pašnekesys vyko su begaliniais nuvinguriavimais, kol Orlandas išdrįso užsiminti, kad jis pats buvęs neapdairus ir šį bei tą rašinėjęs, – bet tuo metu poetas stryktelėjo nuo kėdės. Už sienų panelio sucypė pelė, pasakė jis. Po teisybei, paaiškino, jo nervų būklė tokia, kad pelės cyptelėjimas gali sutrikdyti jį porai savaičių. Nėra abejonių, kad namuose knibžda visokių kenksmingų padarų, tačiau Orlandas jų niekada negirdėdavo. Tada poetas pateikė Orlandui išsamią pastarųjų dešimties metų savo sveikatos ataskaitą. Ji buvusi tokia prasta, kad tik stebėtis galėjai, kaip išvis dar gyvas. Jis buvo persirgęs paralyžiumi, podagra, maliarija, vandenlige ir trimis karštinės rūšimis iš eilės; dar turėjo išsiplėtusią širdį, padidėjusią blužnį ir nesveikas kepenis. Bet svarbiausia, pareiškė jis Orlandui, jį varstantys tokie stuburo skausmai, kurių apsakyti žodžiais neįmanoma. Prie trečio nuo viršaus slankstelio išaugęs gumbas, kuris dega kaip ugnis; o kitas, prie antro nuo apačios slankstelio, esąs šaltas kaip ledas. Kartais nubudus galva būnanti tiesiog švininė; kitais kartais atrodo lyg viduje degtų tūkstantis plonų vaško žvakių, o žmonės svaidytų fejerverkus. Rožės žiedlapį jis lengvai galėtų užuosti per savo čiužinį; o po Londoną galėtų nepasiklysdamas keliauti vien čiuopdamas grindinio akmenis. Apskritai esąs taip subtiliai pagamintas mechanizmas ir jo dalių sutvarkymas toks nepaprastas (šioje vietoje jis tarsi netyčia pakėlė ranką, kuri išties buvo gražiausių, kokias galima įsivaizduoti, formų), kad jį stulbina mintis, jog jam tepavykę parduoti tik penkis šimtus savo eilių egzempliorių, bet, žinoma, kaltas prieš jį suregztas sąmokslas. Todėl viskas, ką galima pasakyti, trenkdamas kumščiu į stalą, padarė išvadą Grinas, kad poezijos menas Anglijoje miręs.

Kaip visa, kas pasakyta, būti galima taikyti dabar kuriantiems ar ką tik kūrusiems Šekspyrui, Marlou, Benui Džonsonui, Braunui, Donui, – greitomis išvardinęs savo numylėtinių vardus, – Orlandas negalėjo įsivaizduoti.

Grinas pašaipiai nusijuokė. Taip, Šekspyras, pripažino jis, yra parašęs keletą neblogų scenelių; bet dažniausiai jis jas pasiskolino iš Marlou. Marlou buvęs daug žadantis bernelis, bet ką galima pasakyti apie vaikiną, kuris numiršta nesulaukęs trisdešimties? O dėl Brauno, tai jam šovę įgalvą rašyti poeziją proza, tačiau žmonės greitai pavargę nuo tokių įmantrybių. Donas – paprasčiausias akių muilintojas, prasmės stygių slepiantis sunkiai suprantamais žodžiais. Mulkiams apsisuko galvos, tačiau po dvylikos mėnesių toks stilius nebebus madingas. O dėl Beno Džonsono... Benas Džonsonas jo draugas, o draugų jis niekada neapšneka.

Ne, padarė išvadą Grinas, didysis literatūros amžius jau praeityje; didysis literatūros amžius – tai graikai; Elžbietos laikų literatai jokiais atžvilgiais jiems neprilygsta. Anuomet žmonės puoselėję nuostabią svajonę, kurią jis pavadintų la Gloire ( jis ištarė glor, todėl Orlandas ne iš karto suprato, jog turima omeny šlovė). Dabar visi jauni rašytojai parsisamdę knygų pardavėjams ir pyškina bet kokį paklausų šlamštą. Šekspyras buvęs pirmas šios padermės nusikaltėlis ir jau susilaukęs atpildo. Jų amžius, anot Grino, pasižymi perdėta stiliaus puošyba ir beprotiškais įmantravimais – graikai viso šito nė akimirkos nebūtų pakentę. Ir nors skaudu tą sakyti, – nes mylįs literatūrą kaip savo paties gyvenimą, – nieko gero nematąs dabartyje ir visiškai nieko nesitikįs iš ateities. Ir Grinas prisipylė dar vieną stiklą vyno.

Orlandą pribloškė tokios griežtos išvados; ir vis dėlto pro jo akis neprasprūdo, kad kritikas visiškai neatrodo prislėgtas. Priešingai, kuo labiau koneveikė savo amžių, tuo labiau jam taisėsi nuotaika. Jis gerai prisimenąs, pasakė Grinas, vakarėlį “Gaidžio” smuklėje Flito gatvėje, kai ten buvęs Kitas Marlou ir dar keli. Kitas Marlou buvęs kaip mėnuliukas, gerokai įkaušęs, – o tai nesunkiai įvykdavę, – ir tokios nuotaikos, kai pliauškiami visokie niekai. Kaip dabar matąs jį mojuojantį stiklu sugėrovams ir per žagsulį rėkiantį:

– Kad mane kur velniai nujotų, Bilai, (taip jis kreipęsis į Šekspyrą), atsirita didžiulė banga, o tu – ant jos keteros.

Tai reiškę, – paaiškino Grinas, – kad jie virpa, apimti nuojautos, jog stovi ant didingo anglų literatūros amžiaus slenksčio ir kad Šekspyras būsiąs ganėtinos svarbos poetas. Marlou laimė, kad po dviejų parų buvęs nužudytas girtų peštynėse ir nepamatęs, kuo virto jo pranašystės.

– Bėdinas kvailelis, – pasakė Grinas, – ir sugalvok tu man tokį dalyką. Didis amžius, kurgi ne – didis Elžbietos amžius! – Taigi, mano brangus pone, – toliau plėtojo savo mintį, patogiau įsitaisęs kėdėje ir trindamas pirštais vyno taurę, – mes turim pasiimti iš jos tai, kas geriausia, branginti praeitį, gerbti rašytojus – keli dar likę, – pavyzdžiu pasirenkančius antiką ir rašančius ne dėl atlygio, o dėl la gloire. – Orlandui būtų buvę mieliau girdėti gerėlesnę tartį) – La gloire, – pareiškė Grinas, – tai nelyginant pentinas kilniems protams. Jeigu man kas ketvirtį būtų mokama trijų šimtų svarų metinė pensija, aš gyvenčiau vien dėl la gloire. Rytais nelipčiau iš lovos ir skaityčiau Ciceroną. Ir taip įvaldyčiau jo stilių, kad neatskirtumėt, kur mano, kur jo. Štai ką aš vadinu puikiu rašymu, – pabrėžė Grinas. – Štai ką aš vadinu la gloire. Tačiau norint to siekti būtina gauti pensiją.

Tuo metu Orlandas jau buvo praradęs viltį pašnekėti su poetu apie savo kūrinius; bet tai nebebuvo svarbu, nes iš kalbos išėjo tokie gyvenimai ir tokios asmenybės kaip Šekspyro, Beno Džonsono ir kitų, su kuriais Grinas labai artimai pasižino ir galėjo papasakoti tūkstančius juokingiausių istorijų. Dar niekada gyvenime Orlandas nebuvo tiek juokęsis. O juk laikė juos dievais! Paaiškėjo, jog pusė girtuokliai ir visi greit įsimylintys. Dauguma vaidijosi su žmonomis; nebuvo nė vieno niekingai neapsimelavusio arba neįsivėlusio į slaptus meilės nuotykius. Savo eiles jie paskubomis keverzodavo kitoje skalbinių sąskaitų pusėje ir įduodavo jas spaustuvininkų pameistriams prie lauko durų. Taip į spaudą pateko “Hamletas”; panašiai “Otelas”. Ir nieko keista, Grino žodžiais tariant, kad iš pjesių kyšo begalė trūkumų. Nes likęs laikas būdavo praūžaujamas ir pralėbaujamas smuklėse bei aludėse, kur buvo laidomi tokie neprilygstami sąmojai ir išdirbinėjami tokie dalykėliai, kad, lygint su jais, pasiučiausios dvariškių išdaigos atrodo visai prėskos. Visa tai Grinas papasakojo taip įkvėptai, kad sukėlė beribį Orlando susižavėjimą. Grinas buvo apdovanotas tokiu mėgdžiotojo talentu, jog būtų galėjęs prikelti ir negyvėlį; jis pažerdavo subtiliausių samprotavimų apie knygas, jeigu jos buvo parašytos prieš tris šimtus metų.

Taigi laikas bėgo, o svetys kėlė Orlandui keistai prieštaringus jausmus: palankumą ir panieką, susižavėjimą ir gailestį, taip pat kažką (per daug neapibrėžtą), ką sunku apibūdinti vienu žodžiu, tačiau sklidiną ir kažkokios baimės, ir kerų. Grinas nesiliovė kalbėjęs vien apie save, tačiau buvo toks puikus pasakotojas, kad galėjai amžinai klausytis tų jo istorijų apie drugį ir maliariją. Be to, buvo labai šmaikštus; be to, niekam nejautė pagarbos; be to, paleisdavo liežuvį, kalbėdamas apie Dievą ir moteris; ir dar buvo pilnas rečiausių gudrybių, apdovanotas keista išmintimi; mokėjo sutaisyti mišrainę trimis šimtais būdų; žinojo viską, kas įmanoma, apie vynų maišymą; grojo pustuziniu muzikos instrumentų, buvo pirmas – ir tikriausiai paskutinis – žmogus, skrudinantis sūrį didžiuliame itališkame židinyje. Tai, kad neskyrė pelargonijos nuo gvazdiko, ąžuolo nuo beržo, anglų dogo nuo kurto, pirmametės avies nuo antrametės, kviečių nuo miežių, arimo nuo pūdymo; nieko nenutuokė apie sėjomainą; manė, kad apelsinai auga po žeme, o ropės ant medžių; teikė pirmenybę bet kokiam miesto vaizdui, o ne kaimo gamtovaizdžiui; – visa tai ir dar daug kas stebino Orlandą, niekada nepažinusį į jį panašaus žmogaus. Net tarnaitės, niekinančios Griną, kikeno iš jo sąmojų, o tarnai, besibjaurintys juo, trynėsi netoliese, kad pasiklausytų jo pasakų. Iš tiesų niekada namuose nebuvo taip gyva, kaip jam atvykus, – visa tai suteikė Orlandui daug peno apmąstymams, privertė palyginti dabartinį gyvenimo būdą su ankstesniuoju. Jis prisiminė šnekas, prie kurių buvo pratęs: apie Ispanijos karaliaus apopleksiją arba kalės kergimą; atkūrė atminty dienas, slinkusias tarp arklidžių ir drabužinės; jam akyse stojosi, kaip lordai knarkdavo prie vyno taurės ir niršdavo, jei kas juos pažadindavo. Į galvą atėjo, kokie veiklūs ir narsūs būdavo jų kūnai; bet kokia tingi ir baikšti dvasia. Šių minčių išmuštas iš vėžių ir neįstengdamas rasti aukso vidurio, Orlandas nusprendė, kad į namus įsileido ramybės neduosiantį kipšą ir amžinai atsisveikino su kietu miegu.

Tuo pat metu Nikas Grinas padarė visai priešingą išvadą. Gulėdamas rytą lovoje ant minkščiausių pagalvių, ant glotniausių paklodžių ir žvelgdamas pro erkerio langą į lygią veją, kurioje ištisus tris šimtus metų nebuvo išdygusi nei kiaulpienė, nei rūgštynė, jis nusprendė, kad jeigu kaip nors iš čia neištrūks, trokšte užtrokš. Keldamasis ir girdėdamas balandžius burkuojant, rengdamasis ir girdėdamas fontanus čiurlenant, jis pamanė, kad jei neišgirs ratų dardesio Flito gatvės grindiniu, niekada nebeparašys nė vienos eilutės. Jeigu taip dar ilgiau tęsis, pamanė jis, klausydamasis, kaip gretimame kambaryje liokajus meta į židinį daugiau malkų ir sidabriniais indais dengia stalą, aš užmigsiu (jis plačiai nusižiovavo) ir numirsiu miegodamas.

Taigi suradęs Orlandą jo kambaryje, Grinas paaiškino, kad tyla neleidusi jam per visą naktį bluosto sudėti. (Iš tiesų namą penkiolikos mylių perimetru supo parkas ir juosė dešimties pėdų aukščio siena.) Tokios tylos, pareiškė Grinas, jo nervai visiškai negalintys pakelti. Orlandui leidus, jis baigsiąs viešnagę šį pat rytą. Išgirdęs šiuos žodžius, Orlandas pajuto savotišką palengvėjimą ir kartu nenorą išleisti Griną. Namai, pamanė jis, taps be galo nuobodūs. Kai atėjo laikas skirtis (kadangi iki šiol Orlandas nedrįso paliesti šitos temos), sutelkęs beatodairišką drąsą, jis įbruko poetui į kišenę savo dramą “Heraklio mirtis” ir pasakė norįs išgirsti poeto nuomonę. Poetas paėmė dramą; sumurmėjo kažką apie la gloire ir Ciceroną, bet Orlandas kaip mat jį nutraukė pažadėdamas kas ketvirtį mokėti pensiją; tuoj po to, kartodamas apie savo atsidavimą, Grinas įšoko į karietą ir išdardėjo.

Niekada didžioji salė neatrodė tokia milžiniška, prašmatni ir tokia tuščia, kaip nuriedėjus karietai. Orlandas puikiai žinojo, kad niekada nesiryš vėl pasiskrudinti sūrio itališkame židinyje, niekada nesugebės šaipytis iš italų tapybos; jam niekada nepavyks sumaišyti punšo taip, kaip turėtų būti maišomas; kad tūkstančiai puikių šmaikštybių ir keisčiausių prasimanymų jam bus prarasti. Tačiau kaip gera nebegirdėti zirzlaus balso, kokia palaima vėl būti vienam, – tokių minčių jis negalėjo sulaikyti, paleisdamas anglų dogą, kuris šešias savaites išbuvo pririštas, nes, pamatęs poetą, nesusilaikydavo nekandęs jam.

Tą patį apyvakarį Nikas Grinas jau sėdėjo ties Feterio skersgatvio kampu, radęs viską daugmaž taip, kaip buvo palikęs. Žodžiu sakant, ponia Grin viename kambaryje gimdė vaiką; Tomas Flečeris kitame gėrė džiną. Ant grindų mėtėsi knygos; pietūs – šiokie ar tokie – buvo patiekti ant tualetinio stalelio, kur vaikai kepė purvo bandeles. Tačiau Grinas jautė, kad tai tinkamiausia aplinka kūrybai; čia jis galėjo rašyti ir tuoj pat to ėmėsi. Tema jo laukė. Kilmingas lordas savo namuose. Apsilankymas pas didiką užmiestyje – jo naujasis eilėraštis vadinsis taip ar panašiai. Stvėręs plunksną, kuria jo mažasis sūnelis kuteno katei ausis, ir pamirkęs ją rašalinę atstojančiame kiaušinio indelyje, Grinas kaipmat išvedžiojo labai drąsią satyrą. Ji taip puikiai nusisekė, kad buvo aišku kaip dieną, jog išjuokiamas jaunasis lordas – tai Orlandas; būdingiausi jo posakiai ir poelgiai, aistringiausi susižavėjimai ir kvailiausi įnoriai, netgi jo plaukų spalva ir skardus “r” – viskas buvo kaip gyva. Nepalikdamas abejonių, Grinas užbaigė reikalą be jokių užuolankų ar priedangų įdėdamas ištraukas tos aristokratiškos tragedijos “Heraklio mirtis”, kuri, jo manymu, buvo neapsakomai daugiažodė ir išpūsta.

Pamfletas, kurio iškart pasirodė keli leidimai, padengė ponios Grin dešimto gimdymo išlaidas ir netrukus buvo draugų, – kurie tokiais dalykais visada pasirūpina, – nusiųstas Orlandui. Su mirtinu šaltakraujiškumu nuo pradžios iki galo perskaitęs kūrinį, jis paskambino liokajui; suėmęs žnyplių galais įteikė jam spaudinį; ir įsakė įmesti į visame dvare bjauriausiai dvokiančios atmatų krūvos purviniausią vidurį. Kai tarnas jau gręžėsi eiti, Orlandas jį sustabdė.

– Paimk iš arklidžių eikliausią žirgą, – paliepė jis, – jok kiek žirgas įkerta į Harvičą. Tada sėsk į Norvegiją laivą plaukiantį. Nupirk man karaliaus šunidėje pačius puikiausius grynaveislius norvegiškus briedšunius, patiną ir kalę. Nedelsdamas atgabenk juos. Nes, – pasigręždamas į knygas, vos girdimai sušnabždėjo jis, – žmonėmis man jau gana.

Puikiai išmokytas liokajus nusilenkė ir išėjo. Jis taip stropiai atliko užduotį, kad lygiai po trijų savaičių jau stovėjo prieš šeimininką, laikydamas už pasaito puikiausius norvegiškus briedšunius, kurių vienas, kalė, tą pat naktį atsivedė po valgomuoju stalu aštuonis puikius šunyčius. Orlandas paliepė juos atnešti į miegamąjį.

– Nes, – pasakė jis, tapšnodamas mažiesiems gyvulėliams per galvas, – žmonių man jau gana.

Tačiau pensiją mokėjo kiekvieną metų ketvirtį.

 

Taigi, būdamas trisdešimties ar panašiai, jaunasis didikas buvo išbandęs viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, ir patyręs viso to bergždumą. Meilė ir svajos, moterys ir poetai – viskas buvo tuštybė. Literatūra – gryniausias farsas. Tą naktį, kai perskaitė Grino „Apsilankymą pas didiką užmiestyje”, Orlandas sudegino didžiuliame lauže penkiasdešimt septynis poetinius kūrinius, tepasiliko “Ąžuolą” – savo jaunatvišką svajonę, be to, labai nedidelės apimties. Taigi liko du dalykai, kuriais šiek tiek pasikliovė: šunys ir gamta; briedšunis ir rožės krūmas. Štai kas teliko iš be galo įvairaus pasaulio ir neapsakomai sudėtingo gyvenimo. Šuo ir krūmas – tik tiek. Jausdamasis nusimetęs siaubingą iliuzijų kalną ir likęs nuogut nuogutėlis, Orlandas pasišaukė šunis ir nuėjo per parką.

Jis tiek daug laiko praleido vienas, rašydamas ir skaitydamas, kad kone visai pamiršo gamtos malonumus, o birželį jie dažnai būna tiesiog neprilygstami. Kai Orlandas užkopė į aukštą kalvą, nuo kurios giedromis dienomis galėjai matyti pusę Anglijos su įsiterpusiomis Velso ir Škotijos teritorijomis, jis griuvo ant žemės po numylėtuoju ąžuolu, ir jį apėmė jausmas, kad net jeigu iki pat dienų galo jam nebetektų šnekėtis nei su vyru, nei su moterimi; jeigu jo šunys neišsiugdytų gebėjimo kalbėti; jeigu jis niekada nebesutiktų nei poeto, nei kunigaikštytės, vis dėlto visai neblogai praleistų jam likusius metus.

Ir Orlandas ėmė ateidinėti čionai diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų. Jis matė, kaip auksu dažosi bukmedžiai; kaip skleidžiasi jauni paparčiai; regėjo, kaip mėnulio jaunatis pereina į pilnatį; jis akimis pagaudavo… bet tikriausiai skaitytojas pats puikiai gali įsivaizduoti, kokia dabar seks pastraipa ir kaip kiekvienas apylinkių medis ar augalas bus aprašytas – pirmiausia žalias, paskui auksinis; kaip naktis eis paskui dieną, o diena – paskui naktį; kaip iš pradžių bus audringa, o paskui išsigiedrys; kaip daiktai išliks tokie, kokie yra, du ar tris šimtus metų, nebent juos šiek tiek nuklos dulkės arba voras numegs kelis voratinklius, kuriuos senutė gali per pusvalandį nušluostyti; numanoma išvada gali būti padaryta žymiai greičiau, tiesiog pareiškiant, kad “Laikas bėgo” (tikslesnis metų skaičius gali būti įvardytas skliausteliuose), o visiškai nieko neįvyko.

Deja, nors Laikas stulbinamai tiksliai priverčia augalus ir gyvūnus pražysti ir nuvysti, jis negali taip paprastai paveikti žmogaus proto. Be to, žmogaus protas taip pat keistai veikia laiko apimtį. Valanda, radusi prieglobstį keistame žmogaus dvasios gaivale, gali būti penkiasdešimt ar šimtą kartų ilgesnė, negu rodo laikrodis; kita vertus, proto laikmatis gali neklystamai pristatyti valandą kaip vieną sekundę. Šis keistas laikrodžio ir proto laiko neatitikimas yra per menkai žinomas ir vertas išsamesnio tyrinėjimo. Tačiau biografas, kurio domėjimosi sritis, kaip jau minėjom, labai suvaržyta, turi pasitenkinti paprastu teiginiu: trisdešimties metų sulaukusiam vyrui – kaip tik toks dabar buvo Orlandas, – mąstant laikas neapsakomai prailgsta; o ką nors veikiant be saiko sutrumpėja. Taigi Orlandas davinėjo įsakymus ir tvarkė milžiniško dvaro reikalus žaibiškai; bet vos atsidurdavo vienas ant kalvos po ąžuolu, sekundės pradėdavo apvalėti, brinkti ir atrodydavo, kad niekada nenukris. Be to, jos pritvinkdavo keisčiausių dalykų. Orlandas ne tik pasijusdavo kaktomuša susidūręs su painiausiais, išmintingiausius žmones kankinančiais klausimais, tokiais kaip – Kas yra meilė? Arba kas yra draugystė? Kas yra tiesa? – bet ir pats imdavo narplioti juos, o visa praeitis, atrodžiusi be galo ilga ir įvairi, įsiskverbdavo į krintančią sekundę, dar dešimt kartų ją padidindavo nuspalvindama visais vaivorykštės atspalviais ir pripildydama begalinės visatos nuotrupų ir nuolėkų.

Šitaip mąstydamas (ar kaip kitaip šį veiksmą pavadintume), Orlandas praleido ne vieną savo gyvenimo mėnesį ir ne vienus metus. Visiškai neperdėsim sakydami, kad jis išeidavo po pusryčių būdamas trisdešimtmetis, o ateidavo pietauti mažiausiai penkiasdešimties. Kartais kelios savaitės pasendindavo jį visu šimtmečiu, o kartais – ne daugiau kaip trimis sekundėmis. Apskritai, užduotis išmatuoti žmogaus gyvenimą (apie gyvūnų gyvenimą verčiau nešnekėsim) pranoksta mūsų galias, nes, vos pasakome, jog tai truko amžius, mums primenama, jog neprireikė nė tiek laiko, kiek rožės lapui nukristi ant žemės. Kadangi dvi jėgos – laikinumas ir amžinybė – pakaitomis, o kad būtų painiau, tuo pat metu valdo kvailas mūsų smegenines, Orlandas kartais paklusdavo dievybei dramblio kojomis, o kartais – uodo sparnais. Jam atrodė, kad gyvenimas beribis. Net jei taip, skriejo jis žaibiškai. Ir vis dėlto, kai ištįsdavo į begalybę, kai akimirkos brinkte išbrinkdavo ir jam atrodydavo, kad klaikina vienut vienutėlis beribės amžinybės plynėmis, nebuvo laiko lyginti ir šifruoti tų gausiai pastabomis išmargintų pergamento ritinių, kuriuos trisdešimt tarp vyrų ir moterų praleistų metų standžiai susuko jo širdyje ir galvoje. Gerokai anksčiau, nei liovėsi mąstęs apie meilę (per tą laiką ąžuolas bent dešimt kartų sulapojo ir vėl numetė lapus), garbės troškimas išstūmė ją iš akiračio, ir jos vietą užėmė draugystė arba literatūra. Ir kadangi nebuvo atsakyta į pirmą klausimą – Kas yra meilė? – dėl menkiausios arba išvis be jokios dingsties jis grįždavo ir nubrukdavo knygas arba metaforas, arba „Dėl ko mes gyvename?“ – į pašalį, kur jie laukdavo progos vėl įsiveržti. Visa tai truko tuo ilgiau, nes buvo gausiai iliustruota ne tik paveikslais, – kaip tas, vaizduojantis senąją karalienę Elžbietą, gulinčią ant gobelenu apmuštos sofos, išsipuošusią rožinės spalvos brokatais, su dramblio kaulo tabakine rankoje ir kardu auksine rankena prie šalies, – bet ir kvapais – ji buvo stipriai išsikvepinusi – ir garsais; tą žiemos dieną Ričmondo parke maurojo elniai. Taigi mintis apie meilę būdavo gausiai inkrustuota sniegu ir žiema; degančių rastų liepsnojimu; rusėmis, auksiniais kardais ir elnių maurojimu; senojo karaliaus Jokūbo jausmingais tauškalais, fejerverkais ir lobių maišais Elžbietos burlaivių triumuose. Vos Orlandui pabandžius ištraukti iš atminties kurį nors vieną dalyką, paaiškėdavo, kad jį apsunkina kiti dalykai, panašiai kaip stiklo gabalas, metus pagulėjęs jūros dugne, apauga kaulais ir laumžirgiais, monetomis ir paskendusių moterų garbanomis.

– Kad tave ugnis, dar viena metafora! – sušukdavo Orlandas (o tai bylojo apie pakriką, aplinkkeliais besibraunantį jo protą ir paaiškina, kodėl ąžuolas dažniausiai sužydėdavo ir nuvysdavo, kol jis prieidavo prie kokios nors išvados apie meilę).

– Ir koks jos tikslas? – klausdavo jis savęs. – Ir kodėl nepasakius paprastai, bet žodingai… – Tada jis imdavo ištisą pusę valandos, o gal net dvejus ir pusę metų, svarstyti, kaip paprastai, bet žodingai išreikšti, kas yra meilė.

– Ši stiliaus priemonė akivaizdžiai melaginga, – įrodinėjo jis, – nes joks laumžirgis, – nebent kokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, – negalėtų gyventi jūros dugne. Ir jeigu literatūra nėra tiesos Sužadėtinė ir Sugulovė, tai kas ji tada? Mat jį dievai! – sušuko jis. – Kam sakyti Sugulovė, jeigu jau pasakei Sužadėtinė? Kodėl nepasakius paprastai, ką turi galvoje, ir baigta?

Tada jis pabandė sakyti, kad žolė žalia, o dangus mėlynas ir taip suminkštinti griežtą poezijos dvasią, kurios, nors ir kaip atitolęs, negalėjo liautis garbinęs.

– Dangus mėlynas, – ištarė jis, – žolė žalia.

Pakėlęs akis pamatė, kad, visiškai priešingai, dangus – kaip šydai, slystantys nuo tūkstančių madonų plaukų; o žolė greitai bėga ir juosvėja kaip pulkas merginų, besigelbstinčių nuo glamonių gauruotų satyrų iš užkerėtų girių.

– Kaip kažin ką, – tarė Orlandas (įgijęs blogą įprotį šnekėti balsu), nemanau, jog kažkuris pasakymas artimesnis tiesai. Abu visiškai klaidingi.

Ir, netekęs vilties įminti mįslę, kas yra poezija ir kas tiesa, jis labai nusiminė.



Skaityti komentarus (3) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.