Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų suvažiavimas ir Rodo tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro jubiliejus
 
 
2006 m. liepos 19–23 dienomis Rodo saloje, Graikijoje, vyko kasmetinis Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybos (TSWTC) suvažiavimas ir Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro Rode 10 metų jubiliejus. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai atstovavo Kipro saloje gyvenanti LLVS narė Dalia Staponkutė.
 
 
Ataskaita: susisiekiantys jūrų indai
 
Rašytojų ir vertėjų asociacijos, bendrijos, sąjungos, centrai, “rezervuarai”... Sakoma, kad rašytojų ir vertėjų “duona ir druska” yra privati erdvė ir ramybė, tačiau plintantis sąjungų ir kūrybinių centrų tinklas liudija, jog literatūrai kurti ir perkurti reikia ir profesinio saugumo, susitikimų su “bendražygiais”, draugystės, mainų, ryšių, kelionių, nuotykių ir net globėjiškos priežiūros… Taip, gera literatūra kuriama neišeinant iš kambario, anot klasiku tapusio Josifo Brodskio, tačiau gyva literatūra ir ypač ryškiausia jos gyvenimo gija – vertimas – natūraliai veja iš kambario. Natūralus poreikis išsiveržti iš uždaros erdvės nesukuria “natūralių” sąlygų judėti toliau, aukščiau, giliau, pažinti, atrasti, sužinoti, išmokti. Rašytojus ir vertėjus dažniausiai riboja finansinės galimybės, papildomi darbai, kasdienė išlikimo įtampa, laiko trūkumas, visiems būdingas nerimas dėl trumpo gyvenimo. Tai – ne vien lietuviškos tikrovės fenomenas. Taip yra visur. Nerimas, ieškojimas, rinka ir klajonė, o ne kambario ramybė tapo literatūrą rašančiųjų ir verčiančiųjų erdve. Manau, kad panašius žmones ne tik asmeninėje, bet ir profesinėje plotmėje sutelkia praktiniai sunkumai ir noras juos įveikti kartu. Galime svarstyti kaip tinkami, tačiau “kartu” yra tikriau nei “atskirai” vien dėl to, kad žmonės, ir ypač to paties tikslo siekiantys bendražygiai, užsikrėtę vienas kito energija, lengviau įveikia kliūtis ir neretai susilaukia puikių kūrybos vaisių. Literatūra nesutverta vakuumui. Jei literatūroje atsiranda vakuumas, jį tučtuojau užpildo “kitokia” literatūra. Nebetikslinsiu – kokia.
Šiam bendram tikslui – literatūrinės erdvės įvairovei pažinti – per pastarąjį dešimtmetį Europoje susikūrė keli rašytojų ir vertėjų centrai. Sakau “susikūrė”, nes išties viskas prasidėjo nuo spontaniškos minties, pokalbio, idėjos, kuri beje gimė vienoje iš šiaurės kultūrų – Švedijoje. Kadais Švedijos rašytojų sąjunga, tada vadovaujama poeto Peterio Curmano, suorganizavo du didelius pažintinius kruizus: 1992-aisiais po Baltiją ir 1994-aisiais metais po Juodąją jūrą. Kiekviename kruize dalyvavo per 400 rašytojų, vertėjų ir žurnalistų iš įvairių pasaulio šalių ir kiekvieną iš “odisėjų” vainikavo rašytojų ir vertėjų centrų sukūrimas – pirma Gotlando salos Visbio mieste, o vėliau ir Rodo salos sostinėje Rode. Centrų įkūrimo tikslas buvo puoselėti laive užgimusią draugystę ir kūrybinę odisėją.
Šiemet vienas iš šių centrų – Rodo tarptautinis rašytojų ir vertėjų centras, pavadintas “Trys jūros” – sulaukė garbingo dešimties metų jubiliejaus. Centro pavadinimas simbolizuoja tam tikrą politinę kryptį, kuri skirtingai nuo Visbio, didžiąja dalimi vienijančio tik Baltijos jūros šalių literatūras, išplečia naujo Centro geografiją iki politiškai nestabilių ir demografiškai spalvingų Juodosios ir Egėjo jūros pakrančių, neapleidžiant ir Baltijos. Taigi Rodo Centre gali susitikti, dirbti, bendrauti ir ilsėtis visų trijų pajūrių rašytojai ir vertėjai. Rodo Centro įkūrimą erdvioje itališko stiliaus viloje ant įspūdingos uolos, nuo kurios matyti jūra ir migloti Turkijos krantai, finansavo UNESCO organizacija, Graikijos kultūros ministerija, švedų Baltijos Kultūros institutas ir, svarbiausia, Rodo miesto merija, kuri, matyt, dėl saloje bujojančio brangaus turizmo yra labiausiai “pasiturinti” Graikijos merija.
Rodo Centro administraciją sudaro tuzinas paslaugių, jaunų ir nuotaikingų rodiečių, iš kurių keli dirba nuo įsikūrimo, nekalba kita nei graikų kalba, tačiau yra nuolat „testuojami” ir įdarbinami Centre miestelio merijos. Centrui dabar vadovauja jaunas ir guvus greitakalbis Kazoulis Kazoullakis, pagal profesiją juristas, ir nors bendrauti su rašytojais ir vertėjais jam būna ne itin jauku, ūkinę Centro dalį jis tvarko nepriekaištingai. Dešimtmečio jubiliejui jo iniciatyva buvo sutvarkytas dar vienas ištaigingas venecijietiško stiliaus pastatas miesto centre ir jame įrengtas Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro filialas su kompiuterizuota biblioteka vaikams.
Centro idėjinį bloką sudaro vadinamoji Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų taryba, savo veikla primenanti mišrią rašytojų ir vertėjų sąjungą, kuriai gali priklausyti visos aukščiau minėtų regionų “rimtosios” (taip buvo pavadinta susirinkimo metu) rašytojų ir vertėjų sąjungos. Tarybai vadovauja kas ketveri metai renkamas kultūros komitetas. Jis tvirtina kultūrinę Centro programą vieneriems metams, organizuoja vertėjų ir rašytojų seminarus, Centre apsilankiusių autorių ir vertėjų knygų leidybą, konferencijas, stengiasi įtraukti į savo veiklą naujai susikūrusias rašytojų ir vertėjų sąjungas, palaiko ryšius su UNESCO ir kultūros ministerijomis bei padeda jauniesiems autoriams ir vertėjams integruotis į tarptautinį kontekstą. Tarybos nariai kasmet renkasi aptarti savo ateities planų, paklausyti vienas kito naujienų ir atliktų darbų ataskaitų, pateikti pasiūlymus ir konkrečiai apsvarstyti porą–trejetą būsimos kultūrinės programos įvykių.
Šiemet metinis Tarybos narių susirinkimas sutapo su Centro dešimtmečiu, tad buvo persotintas “atidarymais”, koncertais, vaišėmis, bet svarbiausia – galimybe viename renginyje susitikti su daugybe žymių rašytojų, vertėjų, kultūros vadovų ir sąjungų atstovų iš įvairiausių šalių. Nors susirinkimo eigą nuolatos trikdė būriai aplink vaikštinėjančių literatų, ieškančių šešėlio prieglobsčio, blaškė praeivių varstomos durys, garsūs pietiečių pokalbiai, vis dėlto šį bei tą pavyko atlikti ir net nutarti. Susirinkime dalyvavo apie 20 įvairiausių šalių atstovų, ir, kol pirmininkavo garsus rusų bizantologas ir puikus oratorius Dimitrijus Afinogenovas, viskas vyko pakankamai sklandžiai. Afinogenovo “auroje” suspėjau perskaityti ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ataskaitą, nuo kurios visi nuščiuvo ir kraipydami galvas linkėjo, kad ir toliau touch wood lietuviams viskas šitaip sektųsi. Ataskaita, matyt, buvo tokia įspūdinga, kad užkulisiuose imta svarstyti apie Lietuvos dalyvavimą Trijų jūrų kultūros komitete ateityje. Kitų atstovų ataskaitos itin “šlubavo” tekstualiai ir retoriškai (matyt jų, iš esmės, niekas neruošė), nors kiekvienas pasisakymas buvo įdomus jame atsispindinčios kultūrinės tikrovės savitumu.
Švedijos rašytojų sąjungos narys ir tarptautinio PEN klubo komiteto narys, rusų kilmės rašytojas Eugene Shoulgin, dabar gyvenantis Konstantinopolyje ir kovojantis už politiškai persekiojamų rašytojų teises, piktinosi, kad turtingos Skandinavijos šalys skiria nepakankamai dėmesio tokiems svarbiems centrams kaip Rodas remti. Šie centrai yra naudingi visų pirma “mažiau pasiturinčių” ir blogiau integruotų regionų rašytojams bei vertėjams, nes dažnai pastariesiems tai yra vienintelė galimybė išvykti “į pasaulį” bei susipažinti su savo kolegomis užsienyje.
Antroje susirinkimo dalyje amžinas idėjų generatorius vokiečių rašytojas Klaus–Jürgen Liedtke pasuko kalbą link planų 2007 metams. Visi sutiko paklausyti. Klausas pasiūlė (ir jo įtaigūs pasiūlymai buvo vienbalsiai priimti) surengti 2007 balandžio mėnesį tarptautinį “aukšto lygio” rašytojų ir vertėjų seminarą visų gerokai apleistame ir taikių įvykių ištroškusiame Gruzijos mieste Batumyje! Seminarą vainikuotų originalių kūrinių ir jų vertimų leidiniai. Dar vienas Klauso pasiūlymas, taipogi susilaukęs sėkmės, buvo – surengti Rodo Centre kelių vokiečių autorių ir vertėjų į kitas kalbas (pirmiausia – graikų) seminarą, kuris vėliau galėtų pasididžiuoti dvikalbiais leidiniais. Lyg ir peršasi viena išvada – siūlykite, priimsime! Tačiau šalia manęs sėdintis žurnalo Inostrannaja literatura redaktorius iš Maskvos Aleksandras Livergantas, nesuvaldęs savo nuolat budraus žydiško racionalumo sušnibždėjo: “…siūlyti tai siūlyti, o kas gi norės prisiimti sau visą tą savanorio–koordinatoriaus vaidmenį, juk pinigai tai nedideli”. Pinigai išties menki, tačiau rašytojai ir vertėjai visame pasaulyje, matyt, turi įgūdžių įdomiai gyventi ir už nedidelius pinigus. Ypač nuosekliai ir sąžiningai organizatorių darbą atlieka bulgarai. Bulgarai įpratę dirbti už dar mažesnius pinigus nei lietuviai. Man pačiai teko dalyvauti viename iš tokių Culture 2000 dešimties dienų seminare Rode 2002 metais ir versti lietuvių ir graikų autorius. Nors mano honoraras už dvi poezijos knygeles tebuvo tik 400 eurų, bulgarų kuratorė, koordinavusi mūsų “veiklą”, dirbo nepriekaištingai, ir kelionės, pragyvenimo, mitybos reikalai bei t. t. buvo sutvarkyta puikiai. Tiesa, tada Tarybos komitetui vadovavo bulgarų rašytojas, nepaprastos tolerancijos ir erudicijos žmogus Alexander Shurbanov, Trijų jūrų tarybos veiklos koncepcijos pirmtakas, kuris šiemet buvo pakviestas į Centro jubiliejų ypatingu garbės svečiu.
Antroji Tarybos susirinkimo dalis ir buvo paskutinioji. Komitetas vienbalsiai priėmė į Tarybą Gruzijos vertėjų sąjungą ir dar, tiesa, latvė Ieva nedrąsiai įsiterpusi pristatė “naujagimį”, panašaus pobūdžio centrą Ventspilyje. Susirinkimas baigėsi.
Kitą dieną Tarybos atstovai buvo pakviesti dalyvauti tarptautinėje konferencijoje banaliu pavadinimu “Dialogas tarp kultūrų”, skirtoje Centro jubiliejui. Visų dėmesį patraukė Izraelio autorių pasisakymai, kurie net nebuvo įtraukti į programą ir suskambo salėje it siurprizas klausytojams. Karo su Libanu pradžia įtempė visų klausą ir smalsumą. Izraeliečiai, nujausdami įtampą, pradėjo savo trumpus pranešimus vienodais įvadais “mes (turima omenyje – žmonės apskritai) negalime atstovauti net sau patiems, tad ką kalbėti apie savo vyriausybes…” ir įžangas palydėjo eiliuotos Izraelio Kohavo metaforos apie “amžiną konfliktą ir amžinus kaulus”… ir viską amžina… Amžinybės “elementas” visiems sukėlė daug dviprasmiškų klausimų, kurie nustelbė net labai keistą ir euforišką Afinogenovo pasisakymą apie tai, kad Rusija yra vienintelė šalis Europoje, turinti ilgalaikę taikaus bendrabūvio su musulmonais patirtį… Tačiau Rusijos retorika dėl aiškių istorinių priežasčių nedviprasmiškas ironijos šypsenas salėje sukėlė tik man. Tiesa, vienas rumunas paklausė “o kaip gi Čečėnija?” ir atsiliepdamas iškilus rusų bizantologas patarė jam ir visiems pastudijuoti čečėnus – jie juk ne musulmonai! Salė gi ne itin domėjosi balsu iš Rusijos ir vis dar šurmuliavo, aptarinėdama izraeliečių metaforas. Pastarųjų autoriai mistiškai pasirodę konferencijoje lygiai taip pat mistiškai ir išnyko, nesuteikę galimybės “dialogui” atsiskleisti. Norėdama šiek tiek atvėsinti politiškai įkaitintą konferencijos atmosferą, nutariau paskaityti porą trumpų ištraukų iš savo esė apie meilės laiškus “tarp kultūrų” – tarp lietuvės ir graiko. Tai patiko visiems, išskyrus graikus…
Jubiliejinę fiestą užbaigė nepaprastai varginanti karščiu kelionė į nuostabaus grožio Chalkidės salą. Patekusi į pajuodusius nuo susidėvėjimo graikų laivus, supratau, ką reiškia švediškieji, plukdantys nuo Stokholmo į Gotlandą, kur keliavau šį gegužį… Graikų laivas buvo pilnas ne tik jubiliejaus dalyvių bet ir neregėtų, išraiškingos išvaizdos rytinio Graikijos regiono saliečių. Stebino pensijinio amžiaus baro darbuotoja didelėmis it kaštonai akimis, vienintelė paslaugų persona visame laive, su cigarete, nuolat kabančia ant apatinės lūpos. Ji aptarnavo gal tris šimtus keleivių tokiu greičiu, kad beveik nereikėdavo sakyti, ką perki. Suprasdavo iš veido išraiškos. Dėmesį traukė ir keistai, tikrai ne europietiškai, apsirengę graikų keleiviai, matyt gyvenantys laivuose ar plaukiantys iš vienos salos į kitą, ir nesuprasi kam – melstis, nes visą kelią žegnojosi, parduoti, pirkti, pasigydyti ar tiesiog judėti ir pamiegoti laive… Jie neturėjo jokių ryšulių, vaikų, šeimyninių reikmenų, kaip įprasta šio regiono kitataučiams klajokliams. Dauguma jų vežėsi po vieną kitą muzikos instrumentą, siuvinėtą maišelį su keliais asmeniniais daiktais ir nešiojo po kelias stambias aukso grandines ir apyrankes. Kartais vienas ar kitas, atsisėdęs denio kamputyje, savamoksliškai sugrodavo graudžią graikišką melodiją, paskui nusipirkdavo šaltos kavos, pastoviniuodavo atskirai nuo minios, pamiegodavo… juodakelniai vienišiai klajokliai ryškiais margais marškiniais…
Išvydę Chalkidės salą iš arti, aiktelėjome. Tai buvo stulbinančiai asketiškas graikiškas grožis: akmuo, saulė ir vanduo. Petra, ilios, nero. Giliai atsiduso ir eilėmis – jau iš įpročio – prakalbo senas graikų poetas Titos Patrikios, nuo denio stebėdamas artėjančią Chalkę. Jis prisiminė ir anekdotą, kuriame sakoma, kad graikų akmuo kainuoja nei mažiau, nei daugiau kelių milijonų dolerių, bet per sunkiai sveria ir lagamine jo, deja, neišsiveši… Neišsiveši, tačiau galima pradžiuginti akis ir paversti džiaugsmą eilėraščiu.
 
Štai apie tokių renginių, išvykų ir Centrų tikslingumą paprastais žodžiais pasakė naujos kartos “intelektualių” Rusijos bestselerių autorius Michailas Šyškinas: “…gal tie centrai prasmės ir neturi, tačiau kartais keturios namų sienos įgrįsta taip mirtinai, kad vien nuo minties, jog gali nemokamai pasisvečiuoti kitoje šalyje, pasivažinėti dviračiu, persimesti vienu kitu žodžiu su kolega ir atsitraukti nuo įgrisusios rašytojo rutinos, – pasijunti geriau, tai yra, pajunti turintis atsarginį “kelionės variantą” ir pagaliau – kažkieno rūpestį…”.
Belieka pridurti, kad Lietuva, Latvija ir Estija Europos literatų pasaulyje jau nepapuola į “nepasiturinčių šalių” kategoriją, todėl stipendijos, kadais skiriamos mėnesiui padirbėti Visbio ir Rodo centruose, mūsų šalių autoriams ir vertėjams nebus duodamos taip lengvai kaip anksčiau. Malonumas – tik nemokamas kambarys. Skandinavijos šalių autoriams ir vertėjams dar griežčiau – jiems bus įvestas net minimalus savaitinis mokestis už kambarį. Gyvenimas nespėjęs pagerėti sunkėja. Tačiau Centro prasmė vis viena lieka aiški ir susiveda į kelis paprastus privalumus. Pirma, centruose rašytojai turi galimybę padirbėti su savo vertėjais – tai reta ir vertinga patirtis, ir antra, tokie centrai yra neabejotinai įdomių pažinčių ir atradimų vieta, o tai reiškia ir geranoriškos profesinės pagalbos vienas kitam užuomazga.
 
 
Dalia Staponkutė
2006 m. rugpjūčio 11 d.,
Nikozija

Nariams

Naujienlaiškis