Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kaip rašyti recenziją apie verstinį literatūros kūrinį


Paprastai verstinės literatūros recenzentai savo straipsniuose papasakoja apie knygos autorių, jo kūrybą, trumpai atpasakoja kūrinio turinį, aptaria jo sukūrimo aplinkybes ir kontekstą, epochą, interpretuoja tekstą, autoriaus iškeltas idėjas, problemas, svarsto kūrinio meninę vertę ir vietą šiuolaikinės literatūros kontekste. Pravartu, jeigu primena, iš kokių knygų autorius jau pažįstamas lietuvių skaitytojams, o kokių jo kūrinių vertimų dar trūksta, vertina aptariamojo kūrinio pasirinkimą, nurodo, kokiam skaitytojui jis skirtas, analizuoja stilistines kūrinio ypatybes.
Vėliausiai aptardamas pastarąją kūrinio plotmę recenzentas turėtų prisiminti, kad verstinis literatūros kūrinys yra dviejų kūrėjų darbas: rašytojo ir vertėjo.
Todėl labai svarbu panagrinėti ir patį vertimą – būtinai lyginant su originalu – įvairiais aspektais, pvz., pradedant ryškiausių kūrinio ypatybių, kėlusių iššūkį vertėjui, paminėjimu. Toliau galima kelti sau tokius klausimus:
Kaip perteiktas autoriaus (ir jo epochos, jei tai svarbu) stilius (visuma, nuotaika, autoriaus temperamentas, kūrinio tonas, ritmas, sukurti vaizdai, minčių reiškimo būdas, dvasia)?
Kaip vertėjas perteikė kultūrinį koloritą, realijas, istorinius faktus, tikrinius vardus? Ar nėra nukrypimų nuo meninių, istorinių faktų vertime? Ar perteiktas intertekstualumas?
Ar adekvačiai vertime realizuotos ekspresyvios originalo teksto ypatybės: ar frazeologizmai, idiomos, metaforos, kitos stilistinės priemonės, žodžių žaismai, naujadarai perteikti kaip tokie? Ar vertimo kalba vaizdinga, turtinga, gyva?
Kaip vertėjui pavyko vertime realizuoti įvairius kalbos stilius, dialektus, sociolektus, veikėjų kalbines charakteristikas ir pan.?
Ar vertimas pritaikytas skaitytojui? Ar daro tokį pat poveikį kaip originalas?
Deja, gali tekti kalbėti ir apie tai, ar vertėjas apskritai teisingai suprato originalo tekstą, potekstę. Gal vertėjas išvertė pažodžiui arba pernelyg laisvai (pvz., įsikišo į autoriaus sintaksę – suskaldė ilgus sakinius į trumpus ar atvirkščiai, neteisingai sudėliojo loginius kirčius, perėmė svetimos kalbos sintaksės konstrukcijas)? Ar vertimas nepatrumpintas ar – priešingai – neišplėstas? Gal nuskurdintas arba priešingai – pagražintas?
Svarbu recenzentui būti susipažinusiam su meninio vertimo specifika, pagrindiniais vertimo metodais, suvokti, kas yra geras vertimas, kad atskirtų, kokie vertėjo sprendimai yra motyvuoti.
Būtina pagrįsti, kodėl kažkas vertime atrodo negerai, sykiu pasiūlant savo sprendimą.
Peikti reikia labai atsargiai. Negalima tikrinti vertimo su originalu žodis po žodžio, o kreipti dėmesį į kūrinio visumą, neverta iškart piktdžiūgauti, neradus metaforos, posakio ar žodžių žaismo ar pan. toje vietoje, kur jis yra originale, mat gali būti, kad vertėjas, neturėdamas kitos išeities, sąmoningai kompensavo jį kitoje vietoje, kad išsaugotų bendrą stiliaus pobūdį. Pastebėjus vertime nukrypimų nuo kalbos normų ar nuo meninių, istorinių faktų, negalima aklai kritikuoti vertėjo neįsitikinus, kad toks yra paties autoriaus sumanymas (ar paties autoriaus klaidos).
Būtų neprofesionalu nepatikrinus pulti girti vertimą, jeigu lietuviškas tekstas skamba sodriai ir sklandžiai, nes galbūt autoriaus stilius visai ne toks ir vertėjas jį pagražino arba supaprastino, apeidamas sunkumus.
Objektyvus recenzentas pateiks ne tik prasto vertimo, bet (tai dar svarbiau!) ir itin vykusių, kūrybiškų sprendimų pavyzdžius (kartu su originalu), pagirs vertėją, galų gale straipsnio esmė – ne savitikslė kritika, o dalykiška, neįžeidi analizė, be to, yra tiek labai gerų, tiek nelabai pavykusių vertimų. (Beje, derėtų nurodyti ir puslapius, iš kurių cituojami pavyzdžiai.)
Gera recenzija skirta ir skaitytojams, kad galėtų atsirinkti, ką verta skaityti, o ko – ne, ir vertėjams, kad galėtų gauti savo darbo įvertinimą arba pasimokyti.
Be abejo, aptariant verstą knygą privalu paminėti bent vertėjo pavardę. Tačiau įdomūs gali būti ir jo patirtis, ankstesni darbai, apdovanojimai, jei tokių būta, ar kiti nuopelnai. Jei vertėjas parašė įvadinį ar pabaigos žodį, kuriame atskleidė savo požiūrį į kūrinį ir papasakojo apie savo darbą, į tai irgi vertėtų atkreipti dėmesį.
Beje, straipsnis gali būti ne tik apie vieną knygą, bet ir apie kelias to paties autoriaus, to paties vertėjo, tos pačios serijos ar temos knygas. Labai įdomu palyginti antrąjį (ar trečiąjį ir t.t.) to paties kūrinio vertimą su ankstesniu (-iais), įvertinti jo kokybę ir naujoviškumą.

LLVS tinklalapyje kaupia vertimo kritikos ir mokslo archyvą, kuriame galima rasti puikių recenzijų pavyzdžių (pvz., L.Jonušio, R.Drazdauskienės ir kt.).
Taip pat galima paskaityti:

Irena Balčiūnienė. Verstinės literatūros kritikos apžvalga. Pranešimas, skaitytas seminare "Vertimo kritikos situacija ir perspektyvos" 2005-10-18 
Sabonis, Stasys. Pastabos apie meninio vertimo kritiką. - Kn. Meninio vertimo akiračiai. Vaga, 1986. >> 


 


Komentarai:


Jūsų komentaras

Vardas
El. paštas
Miestas
Tekstas:
Saugos kodas





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.