MANO VAIKYSTĖS SKAITYMAI

 
BASOMIS PER ŠABAKŠTYNUS

RUBINAITIS, 2014, Nr. 4 (72)

Vertėjas, žurnalistas Audrius Musteikis atsako į Dianos Bučiūtės klausimus.

– Gimei 1972 m. Pilkenių kaime prie Tauragnų. Ką reiškia XX a. pabaigoje gimti kaime? Ar dar patyrei sąlytį su senąja kaimo kultūra, pajutai jos dvasią?

– Man tai visų pirma – basos kojos. Ne iš vargo ar skurdo, bet iš didžiulio malonumo, teikusio dar ir visiškos, begalinės laisvės pojūtį. Patys įvairiausi paviršiai: žvyrkeliai, miško keliukai ir takeliai, pievos, akmenynai, durpynai, paversmiai, paežerė, samanynai, šabakštynai (kur šiandien žengti jau nedrįsčiau), taigi ištisas pasaulis buvo patirtas ir pažintas pėdomis. Birželį nusiavęs, apsiaudavau tik rugsėjo pirmąją – kol baigęs mokyklą išvykau į sostinę.

Gal ir neatsitiktinai pirmas mano parašytas eilėraštis vadinosi „Žemė“. Sunaikintas su kitais – visu pluoštu storame sąsiuvinyje – priešmokykliniais kūrinėliais. (Jau mokėjau rašyti spausdintinėmis raidėmis, o štai vėliau įveikti dailyraštį man, liaudies pedagogikos priemonėmis užslopintam kairiarankiui, buvo be galo sunku.) Visai nevaikiškas, netgi seniokiškas, „senos sielos“ aimana: „Ir žemei skauda, skauda jai, / Kada tą naštą reiks numesti?“

Kaimas buvo sukolūkintas, numelioruotas, nusiaubtas trėmimų, bet vis dar senasis. Dalis pastatų – etnografiniai, o dauguma žemės darbų pusiau natūriniuose ūkeliuose dirbami rankomis. Nors jau nebe linai, grikiai ir žirniai karaliavo, o bulvės ir miežiai. Bet dar ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje (blokados metai ir poblokadiniai sunkumai) dirvose iškilmingai dunksojo javų gubos kaip Žemaitės apsakymuose. Šienapjūtės darbai priminė ilgą ilgą lino kančią. Mažiesiems talkininkams tekdavo daužyti pradalgius, grėbti pagrėbstas, minti vežimą. Kupstotose pievose arkliui trūkčiojant uores, tarmiškai vadinamas korais, buvo baisu nukristi ir sulaukti „Marčios“ Katrės likimo. Šio klasikinio apsakymo siužetas net ir vaikams buvo žinomas iš rodomo per televiziją spektaklio, o pagrindinės herojės mirties priežastis kažkodėl kėlė abejonių – kaip čia taip, nuo nukritimo... Malonus atlygis po šienapjūtės darbų buvo Tauragnas, vėsus, šaltiniuotas, bet ir čia reikėjo pasisaugoti – ežeras vis pareikalaudavo aukų, tiek vietinių, tiek atvykėlių vasarotojų.

Senojo kaimo realijų ieškojo Tauragnų apylinkes 1977 m. vasarą tyrinėję Vilniaus universiteto kraštotyrininkai. Visi senoliai buvo kamantinėjami apie seniausią senovę, kokią tik atmena. 1981 m. pasirodė ekspedicijos medžiagą apibendrinantis 13-asis tęstinio leidinio „Kraštotyra“ numeris. Visi jo laukė, tikėjosi. Bet – o išdavystė! Revoliucinė praeitis, komunistų veiklos barai, kolūkių kūrimosi istorijos, kolūkiečių buities sąlygų gerėjimas... O kaip po Pilkenius vaikščiojo „tautosakininkės“ – taip jos buvo vadinamos – gerai prisimenu. Mūsų močiutė apsisprendė taip – pateikėja bus tik tada, jeigu drauge su ja dainuos abu anūkai, t. y. mudu su broliu, vyresniu už mane. Visų dainų buvome išmokyti. Pajutę dėmesį, ėmėm aikštytis. Mus papirko jau kitą dieną – saldainiais.

Ką mes tada visi dainavom, knietėjo pasižiūrėti Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, bet kai sukrutau pirmuosiuose kursuose, Universiteto biblioteka dar buvo baisios biurokratijos forpostas. Vien tuščiam smalsumui patenkinti rankraščiai nebuvo išduodami, reikėjo dėstytojo paliudijimo, kad rašomas didis mokslo darbas. Žinoma, kai kurias dainas prisimenu, jos nebuvo archajinės: „Mudu du broliukai“, „Lakštingalėle, drabna paukštele“, „Kaipgi gražus gražus“, „Greit dienelės bėga“. Lietuvos valstybės priešaušrio metų lietuviškų vakarų repertuaras. Dar ilgai tie vakarai buvo rengiami klojimuose. Vaidinimai, po jų pasidainavimai. Bet jau lygiuojantis į chorinį dainavimą, harmonizuotas dainas. Močiutė Elžbieta Vaišnoraitė-Musteikienė su seserimis buvo tų vakarų rengėjos. Ir vaidintojos, Pilkeniams pelniusios šviesesnio nei aplinkiniai kaimo titulą. Palyginti neseniai sužinojau, kad buvo pastačiusios net Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės Aušros sūnus.

– Koks buvo Tavo vaikystės pasaulis? Ar galėtum kaip Raineris Maria Rilke pasakyti: „O aukso dienos, o nerūpestingos, o vienuma“ (vertė J. Juškaitis)?

– R. M. Rilke čia taip pasakė? Čia aš taip turėjau pasakyti! Labai mėgau nors kiek atokumo, vienumos. Klajonės pakrūmėmis, papieviais, pagrioviais. Krūmynai šalia namų ir kolūkio fermų – senelio, Lietuvos savanorio Vincento Musteikio, žemė – Šaltekšnynė. Su Korių raistu. O kaip traukė eiti toliau! Toliau – Alksniškių alksnynai. Alksnis – mielas, dosnus medis, sudegantis, kad dovanotų šilumą, taip pat skonį ir kvapą pirtelėje rūkomoms dešroms, kumpiams, skilandžiams (natūrinio ūkio pranašumai, kaip ir šiltas, ką tik pamelžtas pienas, švieži kiaušiniai). Toliau – Vilkiškės, tikrai su vilkauogėmis, Liumpiškės – tikrai liumpsintys raistai su trilapiais puplaiškiais ir valerijonais, Ūdriškės, jau be ūdrų... Iki tikrų tikriausio užkaborio – Kaboriškių, kur visos pamiškės pereina į sengirę ir kur šiandien, nežinia kaip susižinoję, vasaroja turistai italai.

– Buvai arčiau gamtos, žemės ir dangaus negu ant asfalto užaugę bendraamžiai. O kaip tame gamtos pasaulyje atsirado knyga? Kada išmokai skaityti? Kokius jausmus žadindavo vaikystės skaitiniai?

– Pievose rasdavau gegužraibių ir širdažolių (cintorijų), riešutynuose – belapių antbarzdžių, gana retų. Jos nuo manęs nesislėpdavo – neskindavau, neraudavau, apžiūrėdavau, nusistebėdavau. Prie Tauragno, senutėlėse bendrose Pilkenių ir Stučių kaimų kapinaitėse, gegužės mėnesiais tvyrodavo ištisas debesis lieknųjų plukių (matkibožių), paskui jį pakeisdavo paparčiai. Paežerių skardžiai buvo nusėti mįslingomis reliktinėmis perkūnropėmis. Ten iš smėlio sykį išridenau žmogaus kaukolę – kraštelis kyšojo.

Pirmoji – gamtos knyga. Už visas viršesnė, įvairesnė, galingesnė. O gamtos motyvai tikrose knygelėse irgi darė nemažą įspūdį. Pusę Anzelmo Matučio Girinukų eilėraščių mokėjau atmintinai. Apie uogas, grybus, paukščius... Rodos, nereikėjo jokių pastangų įsiminti. Lygiai taip įsiminiau didumą Violetos Palčinskaitės knygos Namai namučiai eilėraščių (ir dabar išnyra tarsi iš gelmės visokių fragmentų), pirmiausia apie daržoves. Dėl to ir daržo ravėjimas nebuvo nuobodus darbas. O dar Jono Avyžiaus „daržovinės“ pasakos (iš Gėlės mažylės, visos rašytojo kūrybos vaikams tomo), dėl kurių daržas apskritai atrodė atskira karalystė.

Skaityti išmokau anksti ir iškart tą veiklą pamėgau, bet dažnai už tekstą paveikesnis buvo vaizdinis knygos kodas – iliustracijos. Keista, bet įsidėmėdavau dailininkų pavardes (kaip vėliau – vertėjų ir netgi redaktorių), ėmiau atpažinti stilių: Marijos Ladigaitės, Kastyčio Juodikaičio, Albinos Makūnaitės, Sigutės Valiuvienės, Lelijos Bičiūnaitės, Laimos Barisaitės ir kt. Jų iliustruotas knygeles traukė ne tik ir ne tiek skaityti, kiek vartyti, tyrinėti, grožėtis. Su broliu netgi vartojom tokius terminus – išskaityti ir išvartyti knygą. Niekada nepabosdavo ir iki šiol nenublanko gamtojautinės Kosto Dockaus vizijos (Antano Baranausko Anykščių šilelio ištraukėlė „Šilas nubunda“ ir Kazio Binkio Atsiskyrėlis Antanėlis). Gaila, žurnalistinio darbo maršrutai nesuvedė manęs su šiuo dailininku. Kaip buvo pradžiugusi Aspazija Surgailienė, kai papasakojau jai apie Vytauto Rudoko Šokolado juokdario iliustracijų įspūdžius – kad atrodė meduoliškos, šokoladiškos, „skanios“, saldžios pačia geriausia prasme – saldumynų ne per gausiausiu metu.

Pirmoje klasėje „už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį“ buvau apdovanotas A. Matučio knyga Girios televizorius, ir čia mano dailės suvokimas patyrė sukrėtimą. Rasa Dočkutė! Tai buvo karnavalas, šou, aukštoji mada. Kunkuliuojančios, kvatojančios, besišaipančios iliustracijos, efektingos ir ekscentriškos, visai kitokios nei iki tol įprastos realistinės arba daugiau ar mažiau stilizuotos pasakinės. Visiška netiesa, kad R. Dočkutė neatsiskleidusi dailininkė, kaip pati tvirtindavo! Atsiskleidė kaip išskirtinė vaikų literatūros iliustruotoja. Čia niekas nepaseno ir nepasens, nei ironija, nei tokia originali pasaulio meilė. Šalia jos dovanoto paveikslo, Sigito Gedos poezijos iliustracijos originalo, neseniai pasikabinau dar du – reprodukcijas, tiksliau, įrėmintus knygos puslapius: pilaitę po erškėtrožėmis ir linų žmogutį, Ramutės Girkontaitės eilėraščių vaizdinius.

Bet dar magiškiau, kone psichodeliškai veikė Leonardo Gutausko parašyta ir iliustruota Juoda žemelė – baltas pyragėlis. Vėl ta žemelė!

O dar užbūrė Aldonos Liobytės Kuršiukas, labiausiai – Virėjos kulinarinė išmintis ir patarimai. Nuo tada mėgstu skaityti dramaturgiją ir kulinarinę literatūrą. Pats, tiesa, dideliu kulinaru netapau, nors progų ir trumpalaikių žybtelėjimų buvo, ypač po pirmųjų kelionių į Italiją. 

– Įdomu, kad vardiji vien lietuvių autorius. Ar namie turėjote daug knygų? Gal Tavo vaikystės knygelės tebeguli kokioj nors tėvų namų palėpėj? Gal dar jas pavartai?

– Lietuvių literatūra – tėvų nuopelnas. Jie teikė pirmenybę lietuvių rašytojams. Mama – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėtis dirbo kolūkio remonto dirbtuvėse. Namie knygų buvo nemažai, visokių. Vienos vaikystės knygelės ir knygos susidėvėjo, buvo suplėšytos, sukarpytos, kitos išliko, tebeturiu. Kokioj palėpėj?! Pagarbioj vietoj. Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis, Vinco Krėvės Perkūnas, Vaiva ir Straublys, A. Matučio Trijų brolių svirnelis, Stasės Samulevičienės Padaužiukai, Janinos Degutytės Pelėdžiuko sapnas ir kt. Daug jų atsimenu, nors retsykiais, rausiantis skaitytų knygų knygyne, smilkteli: ooo, šitą turėjau, visai buvau pamiršęs. Vieną kitą neatsispirdamas troškimui atgaivinti prarastą laiką nusiperku – už litą. Kai kurias noriu surasti, bet nerandu arba jos slepiasi: Stasės Žilienės Buratino nuotykiai Sidabrinio Paparčio mieste (Buratinas – Pinokio broliukas), A. Matučio Miško cirkas, Martyno Vainilaičio Ežio namas.

Iš užsienio pasakų nepamirštamos baltarusiškos – rinkinys Muzikantas burtininkas, taip pat broliai Grimmai. Hanso Christiano Anderseno tekstai didesnio poveikio dar nedarė, pirmenybė atiteko animaciniams filmams pagal jo kūrybą. Daug perskaityta ideologinio šlamšto, daug ko ne pagal amžių. Alice’s Munro apsakymo „Brangus gyvenime“ herojė prisimena, kaip skaitė storus romanus, tarp jų Prarasto laiko beieškant – apie dalykus, kurių visiškai nesuprato, vis dėlto knygomis nenusivildavo. Man irgi taip buvo. Skaičiau poeziją ne vaikams, domino Poezijos pavasariai, iš kurių ne visada suprantamus eilėraščius mokydavausi atmintinai. Juditos Vaičiūnaitės pjesių knygutė Pavasario fleita pasirodė 1980 m., vadinasi, man aštuoneri devyneri, o išmokstu gal pusę „Kasandros“ ir „Dialogų su Emilija“ eilėraščių.

Rengiantis Pirmajai komunijai, klebonas įteikė savilaidos knygelių apie velnio apsėdimus, tarp jų ir Tauragnų bildukus, apie įspūdingąjį Žiezdrių kaimo poltergeistą. Pirmoji mano siaubo literatūra. Kažin, ar vaikams buvo galima jos duoti.

Dar vienas nevaikiškos lektūros pavyzdys – smetoninės Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio Visuotinės literatūros puslapiai. Ten stulbinamai paprastai ir aiškiai – kaip pasakos – buvo išdėstyti didžiųjų šedevrų – Odisėjos, Rolando giesmės, Dieviškosios komedijos, Hamleto – siužetai.

– Ar skaitei vaikystėje Carlo Collodi’io Pinokį?

– Knygų namie, kaip sakiau, netrūko, bet jų niekada negana. Tikrų tikriausia šventė būdavo, kai mūsų slenkstį peržengdavo smulkutė moteris su didžiule, regis, nepakeliama našta ant pečių – turistine brezento kuprine, pilna knygų. Šeimaties kaimo bibliotekos darbuotoja Barkuvienė kaip kalnas pas Mahometą ateidavo pas aplinkinių kaimų gyventojus. Toje kuprinėje tarp leidinių suaugusiesiems ir vaikams tūnojo 1973-iųjų Pinokis, viena svarbiųjų vaikystės knygų, įsirėžusių į sąmonę keistu, baugoku siužetu (Ugniarijys, didžioji rajūnė žuvis) ir labai gražiu tekstu – miela ir vaizdžia kalba. Buvo parašyta: vertė A. Liobytė, o ji – tai nepaprasta rašytoja, deficitinių knygelių Kačiukų abėcėlė ir Šuniukų abėcėlė, taip pat visiškai neįmanomos gauti Pasakos apie narsią Vilniaus mergaitę autorė. (Kuršiukas atsirado vėliau, iš krikštamotės bibliotekos.)

Pinokio net kai kurios frazės buvo įstrigusios. Iliustracijos irgi atrodė įspūdingos. Kai verčiau, tyčia nežiūrėjau, kaip kas daryta A. Liobytės. Tik jau išvertęs – kelias vieteles. Po kelių dešimtmečių paėmęs į rankas senąją knygą stebėjausi, kaip mane galėjo taip paveikti ne tokie jau ir meniški piešinėliai. 

– Buvai ramus, klusnus vaikas ar „neklaužada pabalda“ kaip Pinokis? Turėjai pinokiško entuziazmo? Krėsdavai eibes? Kaip prisimeni Tauragnų mokyklą?

– Buvau ramus, bet pilnas vidinio maišto. Įniršio pagautas, griežtai gyniau draugo sąžinės laisvę rašinėlyje „Ką pasakyčiau klūpančiam draugui?“ Arba įsitikinęs, kad mes, šeštaklasiai, pernelyg išnaudojami per bulviakasio talkas kolūkyje, tiesiog profesionaliai (šventas pyktis – geras įkvėpėjas) suraičiau skundą Švietimo ministerijai. Taip! Kartais pats save nustebindavau veiklumu, organizuotumu, entuziazmu ir atsidavimu bendram reikalui. Pavyzdžiui, rengiant broliškų respublikų vakarą. Mes, 9a klasė, išsikovojome teisę pristatyti Latviją. Nebuvo galima apsijuokti. Nėrėmės iš kailio, vienas nuo kito užsikrėsdami. Aš net deklamavau latviškai! Kaip maždaug skaityti, tiksliau, imituoti latvišką melodiką, žinojau – Latvijos televiziją kaime matėme netgi ryškiau negu Lietuvos, taigi girdėjau pavyzdinę dikciją, visa tai pravertė vėliau iš tikrųjų mokantis latvių kalbos. Inscenizavau porą latviškų pasakų (iš vaikystės knygos Deimanto žirgas), netgi šokį, tiesa, paprastut paprastutį, sukūriau pagal akordeono grojamą populiariąją „Gaidelio“ („Kur tu teci, gailīti mans?“) melodiją. Mes visus pribloškėm, triumfavom ir kaip atlygį gavom šefuoti Latvijos delegaciją, atvykstančią į internacionalinės draugystės klubo „Raudonasis gvazdikas“ rengiamą draugystės vakarą.

Tauragnų vidurinė ilgainiui tapo Eugenijos Šimkūnaitės pagrindine mokykla, paskui – tik pradine. Galima sakyti, jos nebėra. 

– Vaiko svajonės... Kuo norėjai būti?

– Ilgą laiką svajojau būti farmacininku, vaistininku – nuolat vartinėdavau knygas Vaistiniai augalai (ji ir dabar retenybė; juodi viršeliai, spalvotos iliustracijos ir – paslaptys, paslaptys), Vaistinių augalų auginimas. („Lietuvos žiniose“ keletą metų dirbau „Sveikatos ir grožio“ priede, nemažai rašiau apie įvairius netradicinius gydymus: aromaterapiją, homeopatiją ir t. t. – tarsi vėl prisiliečiau prie vaikystės svajonių.)

Vėliau – labai trumpai – norėjau būti teatrologu (knygelėje „Kur mokytis?“ nuskaityta profesija). „Kuo, kuo, terlologu?“ – pasišaipė aštrialiežuvė bendraklasė. Bet „terlologų“ Lietuvoje niekas nerengė. Tapau filologu.

– O kada baigėsi Tavo vaikystė?

– Matyt, nesibaigė. Vidinis vaikas dabar dažnai nustelbia „seną sielą“. V. Palčinskaitė padovanojo savo didįjį Vaikų kambarį ir pamačiau, kaip... Pamačiau, kad...

– Ką skaitydavai paauglystėje, aukštesniosiose klasėse? Ar buvai aistringas knygius? Tebesi? Ar turi didelę biblioteką?

– Buvo indėnų laikotarpis. Čia irgi domino gamtojautos motyvai. Šeštoje klasėje vėl pliūptelėjo paties kūryba – eilėraščiai. Vėl storas sąsiuvinis, vėliau taip pat sunaikintas. Ten pirmas kūrinys – „Seminolai“, paantraštė – „Mintys perskaičius Tomo Main Rido knygą Oceola, seminolų vadas“. Apie Vilniaus kalnus sueiliavau paveiktas Aneliaus Markevičius Požemių vaiduoklių aprašymų.

Devintoje klasėje – gerai prisimenu – išgyvenau meilės rusams etapą. Antonui Čechovui (pradžia – žinutė „Tiesoje“, kad Jaunimo teatras pastatė pjesę Dėdė Vania, įdėta nuotrauka, 1986-ieji; nuostabųjį spektaklį pamačiau pirmame kurse 1990 m.), Nikolajui Gogoliui (netgi mėginau aprašyti, kuo man taip patiko Senųjų laikų dvarininkai: šventas naivume! – šiandien neaprašyčiau), Aleksandrui Puškinui (prozai). Aukštesniosiose klasėse, matyt, užteko programinės literatūros.

Biblioteką kaupiu, dabar bus kokie trys tūkstančiai vienetų, bet ji judri, vienos knygos atkeliauja, kitos iškeliauja. 

– Pirmas išvertei iš originalo kalbos Carlo Collodi’oPinokio nuotykius, garsų, daugiausia pasaulyje verčiamą vaikų literatūros klasikos kūrinį. Didžiuojiesi?

– Žinoma! Iš pradžių tik džiaugiausi, bet Pinokis moka užkrėsti entuziazmu.

– Vertimas atima žadą: skamba labai natūraliai, gyvai, begalė vaizdingų veiksmažodžių, ištiktukų... Ramunės Vaskelaitės recenzijoje („Gimtoji kalba“, 2003, Nr. 6) pirmas leidimas įvertintas kaip „gyvos, vaizdžios, sodrios, liaudiškos, išraiškingos ir turtingos lietuvių kalbos pavyzdys“. Iš kur sėmeisi visų tų kalbos lobių? Gal dar moki gimtąją tarmę?

– Iki pirmos klasės kalbėjau tik tarmiškai, taigi esu dvikalbis. Paskui per pamokas – bendrine kalba, per pertraukas – tarmiškai. Grįžtantys į tėviškę studentai, kalbantys miestietiškai, atrodė lyg pamaivos, jų šneka skambėjo nenatūraliai, manieringai, tarsi iškraipyta. Pirmame kurse per fonetikos pratybas turėjau bėdų dėl rytietiškai aukštaitiškai tariamų „e“ ir „ė“ ir buvo keista, kad „kalbos šventovėje“ taip nevertinama „savastis“ ir „tikrasis turtas“. Mūsų tarmės lobių prisisėmusi buvo E. Šimkūnaitė, nuostabi stilistė. Aš sėmiausi ne tik iš gyvosios kalbos, bet ir iš knygų. Lietuvių filologijos studijos, galima spėti, nenuėjo veltui. Vertimų irgi kalnai perskaityti kreipiant dėmesį į kalbą, stilių, taigi vertėjo triūsą. Pinokio nuotykius verčiau jausdamas pakylėjimą, kalbinį ir literatūrinį.

– 2014 m. pradžioje išėjo antrasis, pataisytas Pinokionuotykių leidimas. Jį rengiant leidyklai užkliuvo keletas retų žodžių. Mums, vertėjams, tai ne naujiena: vieni mano, kad literatūra turėtų turtinti vaiko žodyną, o nežinomus žodžius paaiškins tėvai, o kiti norėtų kuo paprastesnės, „netrukdančios skaityti“ kalbos.

– Anądien kabineto kolegos žurnalistai, įžūliai įsitikinę savo teisumu, įrodinėjo, kad posakis „užkando žadą“ nevartotinas, klaidingas, keistas, netaisyklingas, nelogiškas. Tai matot. Lietuvių kalbos ištekliai neaprėpiami, gal todėl dalis jų vis pereina į pasyviąją vartoseną, o ilgainiui visai užsimiršta. Turbūt natūralus procesas, kaip ir civilizacija, kompiuterizacija, globalizacija.

V. Palčinskaitė stebėjosi, kad leidykla, rengdama chrestomatinių jos eilėraščių rinktinę, užsispyrė išnašose aiškinti kai kuriuos dabartiniams vaikams neva nesuprantamus žodžius. Suglumusi poetė nesutiko. Ir gerai. 

Pinokio nuotykiai – ne vienintelė Tavo versta vaikų literatūros knyga. Išvertei Gianni’o Rodari’o apysaką Dusyk gyveno baronas Lambertas, Liudmilos Ulickajos pasakų. Ar smagu versti vaikų literatūrą?

– G. Rodari be galo smagus. Verti ir jauti, kad jam pačiam buvo smagu. Laimei ar nelaimei, esu labai imlus tokiems impulsams. Nenorėjau, kad mano „romanas“ su G. Rodari’u pasibaigtų knyga Dusyk gyveno baronas Lambertas. Bet „Lietaus“ leidykla užsidarė, man beliko krūvelė itališkų knygų.

L. Ulickają esu perskaitęs visą, originalo kalba. Mintis siūlytis išversti jos pasakas kilo netyčia – o kodėl gi ne? Deja, išleista tik viena iš trijų pasakų, kitos užsigulėjo leidykloje. Dar vienai leidyklai siūliau kitą Liudmilą, tokią pat talentingą ir savitą, – Petruševskają. Atsakymo nesulaukiau. Stebiu leidybos naujienas – gal kartais išleis „man nežinant“, patys išsivertę. Tokie smagumai ir nepatogumai. 

– Verti net iš kelių kalbų: italų, ispanų, portugalų, rusų. Daugiausia esi išvertęs iš italų kalbos – Italo Calvino, Alessandro Baricco, Dino Buzzati’o kūrinių. Pastaruoju metu aiškiai esi užsikrėtęs Latvija, verti latvių poeziją. Gal ir latvių vaikų literatūra pasidomi?

– Žinoma, domiuosi ir viską žinau! Kokios knygos pasirodo, kas ko vertas. Kas parašyta vakar ir užvakar. Štai kas yra filologas – skaityti ir domėtis be jokių utilitarinių tikslų. Iš latvių esu perėmęs pagarbą Margaritai Starastei, dailininkei ir rašytojai, visų kartų atstovų vaikystės knygelių autorei ir apipavidalintojai, nuostabios gyvenimo istorijos herojei. Praėjusį vasarį ji atšventė šimtmetį ir po kelių savaičių iškeliavo anapilin. Liko šimtas knygų.

Leidykla „Liels un mazs“ leidžia „bikibukų“, nedidukių paveikslėlių knygučių, seriją. Jau išleista beveik penkiasdešimt, iš viso bus šimtas. Jose – vienas žinomas eilėraštis, nuo senųjų autorių (Janis Rainis, Aspazija), moderniųjų klasikų (Imantas Zieduonis, Ojaras Vacietis) iki jaunųjų (Karlis Vėrdinis), o jam naują pavidalą ir gyvenimą suteikia dailininkas. Neatsilaikiau ir įsigijau keletą. Aštuntas numeris – Kristynės Luyzės Avuotinios iliustruota Dzidros Rinkulės-Zemzarės Šventė Ledo pilyje. Senstelėjusį eilėraštuką atgaivino kerinčios šiuolaikinio kičo ir popmeno variacijos.

Autoritetingoji Mara Zalytė prieš keletą metų debiutavo kaip vaikų prozos rašytoja. Puikus debiutas – knyga Tango ir Tūtelė svečiuose. Tokią norėčiau ir versti. Jei tik viskas nebūtų paremta žodžių žaismu ir visokiais kalbiniais žaidimais, kone neišverčiamais arba išverčiamais su aiškiais nuostoliais. Taip pat labai simpatingai ir produktyviai poeziją ir prozą kuria Mara Cielėna ir Inesė Zanderė. Pasak vieno apžvalgininko, taip jos užsitikrina amžiną jaunystę. Juris Zvirgzdinis neužleidžia išsikovotų pozicijų. Smagią poetinę formą suranda patriotinės ir pilietinės Uldžio Auseklio nuostatos. Ir taip toliau. Viską žinau!

– Esi baigęs visuotinės literatūros magistrantūros studijas, taigi klausiu: ką labiausiai vertini iš pasaulinės vaikų literatūros?

– Januszo Korczako Karalių Motiejuką Pirmąjį – keista, kad jis dabar taip užmirštas. Paslaptingosios Pamelos Travers Merės Popins ciklą. José María Sánchezo Silvos krikščioniškąjį matmenį. Anos Saksės pasakas. Prie pasaulinių priskiriu Vytautės Žilinskaitės pasakas. O Žiedų valdovas – vaikams? Jei taip, negalima neminėti. Paaugliams ir apie juos stulbinamai gerai rašo Joyce Carol Oates (pavyzdžiui, romanas Sexy).

Esu perskaitęs tris Hario Poterio sagos tomus. Vertingi skaitiniai. Labai patiko finalai – ribinėse situacijose, didžiausių išbandymų ir pavojų akivaizdoje, kaip blizgučiai ir barškaliukai nukrinta visi magijų apvalkalai, o su didžiuoju blogiu susigrumia vien tik sielos jėga, dvasios galia, tyri ketinimai. Ir laimi.

– Ar Tau prie širdies knygos apie vaikystę? Ką iš jų išskirtum?

– Prie latvių rašytojo Sudrabų Edžaus Kvaišo Daukos, nedidelės knygutės, išverstos Onos Borutienės, pirmąkart išleistos 1937 m., iš naujo – 1970-aisiais (redaktorė Lilija Kudirkienė), sugrįžtu nuolat, kaip ir prie Levo Tolstojaus Karo ir taikos, Boriso Pasternako Daktaro Živagos, L. Ulickajos Medėjos ir jos vaikų. Pagal Kvaišą Dauką latviai prieš porą metų pastatė operą. Važiavau žiūrėti. Muziką parašė Lietuvoje kompoziciją studijavęs Andris Dzenytis. Atlikimas pusiau koncertinis, bet pribloškiančios, iškalbingos vaizdo projekcijos. Turiu pomėgį reitinguoti, renku geriausių skaitytų knygų ir matytų teatro spektaklių dešimtukus. Praeina kiek metų – apmąstau iš naujo. Šiuo metu Kvaišo Daukos pozicija mano knygų dešimtuke labai aukšta.

Latvių literatūros vaikystės pasaulis iš viso labai platus. Janio Jaunsudrabinio Baltoji knyga ir Žalioji knyga (abi yra lietuviškai), Vilio Plūduonio Mažojo Andulio vaikystės atsiminimai (šitos lietuviškai nėra) su neeilinėmis Maijos Tabakos iliustracijomis, Vizmos Belševicos Bilė (apie jos vertimą mūsų leidėjai vienu metu galvojo). Pastarųjų metų latvių literatūros fenomenas – M. Zalytės romanas Penki pirštai apie tremtyje gimusios mergaitės, grįžusios į Latviją, patirtį.

– Kaip atsidūrei žurnalistikoje? „Lietuvos žinių“ komentaruose dažnai esi giriamas už talentą, taiklumą, subtilumą. Ar reikia daug pastangų išlaikyti žurnalistikoje aukštą kartelę, na ir tiesiog padorumą? 

– Netikėkit! Tik iš pradžių spaudos darbininkų akys išplėstos ir išpūstos iš smalsumo. Entuziazmas, energija, padorumo pastangos... Metams bėgant, dirbant nelengvą darbą, akys prisimerkia. Kad geriau įmatytų, žvelgtų giliau, vertų kiaurai? Ar iš skepticizmo ir cinizmo? Nebeaišku. Kiek jau mačiau tokių pavyzdžių (neišskiriu nė savęs). Vis dėlto susižavėjimas aprašomu ar kalbinamu objektu – gerai. Įsimylėjimas – dar geriau. Būna taip? Būna. Vis dar pasitaiko.

Studijų metais pradėjau dirbti kultūros savaitraštyje „Dienovidis“, ten išėjau pradžiamokslį, žurnalistikos ir darbo su tekstais. Geri žmonės dar anksčiau su rekomendacija siuntė į vaikų laikraštį „Aitvaras“, bet man buvo nepriimtina, kad jis – „Respublikos“, jau tada praradusios, kaip man (ir ne tik man) atrodė, garbingą vardą, satelitas. Į „Lietuvos žinias“ – norėjau.

– Kaip labiau patyręs už mane klausinėtojas, kokį klausimą pats norėtum užduoti Audriui Musteikiui?

– Kaip jis, toks nekomunikabilus, ne iš drąsiųjų, kartais netgi įžūliai ir bravūriškai klausinėja kitus? Kaip, būdamas toks introvertas, ryžosi ir leidosi viešai klausinėjamas ir netgi šį tą pasakė?

Projektą "Pokalbiai su vertėjais" remia Lietuvos kultūros taryba

 

Nariams

Naujienlaiškis