Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Paslaptys ir demonai

Laimantas Jonušys

Šaltinis: 
Šiaurės Atėnai

Kad ir ką sakė Levas Tolstojus, visos laimingos šeimos nėra vienodos arba netgi nėra iš tikrųjų laimingos. Su tuo vargu ar kas ginčytųsi, ir nemažai romanų yra atskleidę kaip tik tokius keblius santuokos aspektus, kai išoriškai viskas atrodo gražu, bet giliau slypi įtampa, sukelta povandeninių uolų ir (arba) praeities šmėklų.

Lotą (Lanselotą) ir Matildą, regis, sujungia impulsyvi, jaunatviškai audringa meilė iš pirmo žvilgsnio – meilė, tversianti dvidešimt ketverius ištikimybės metus iki ankstyvos Loto mirties. Bet prieš tai dar buvo šviesi Loto vaikystė Floridos rojuje – gyvenimas, pamalonintas tėvo staigaus praturtėjimo ir aptemdytas ankstyvos jo mirties. Už paauglystės klystkelius motina Lotą ištremia į internatinę mokyklą nesvetingoje šiaurėje, ir jis išnyra iš depresijos tik vieno entuziastingo mokytojo dėka atradęs Dramaturgą (Šekspyrą) ir Teatrą: „Tik taip Lotas pagaliau suprato pajėgsiąs išgyventi šiame pasaulyje“ (p. 35).

O paskui dar vienas esminis archetipinis (arba stereotipinis) motyvas: dėl „neteisingos“, skubotos santuokos (su neaiškios kilmės našlaite) motina nukerta visą finansinę paramą – atskiria sūnų nuo gausių šeimos turtų. Jaunajai porelei tenka patirti sunkų nepriteklių, Lotui vargstant su savo aktorystės siekiais. Iš skurdo išbrendama netikėtai, ne tiek pačiam Lotui, kiek Matildai atradus jo dramaturginio talento gyslą. Bet santuoką nuo pat pradžių vogčiomis lydi kiti demonai.

Čia į galvą šauna neseniai skaityto Tomo Vaisetos „Orfėjo“ (visai kitokio romano) pastaba, kad jaunosios poros santykius nuo pat pradžių lydėjo smulkus melas. Loto ir Matildos santuoką nuo pat pradžių lydėjo didelis melas, veikiau nutylėjimai: „Netiesą galima kalbėti žodžiais arba išreikšti tylėjimu – Matilda Lotui melavo tik tada, kai nesakė nieko.“ Tai skaitome tik 372 puslapyje, nors keletas itin svarbių nutylėjimų aprašyti anksčiau, bet tik šiek tiek anksčiau.

Mat romanas padalintas į dvi dalis: „Moiras“ (likimo deives), kur santuokos istorija atskleista per gana šviesią ir optimistinę (nors anaiptol ne primityvią, su nesėkmėmis bei nuogąstavimais) Loto žvilgsnio prizmę, ir „Furijas“ (keršto deives), kur viską pamatome visai kitomis, Matildos, akimis – tada ir sužinome visą jos sudėtingą ir net tragišką priešistorę: nuo visų nuslėptas vaikystės Prancūzijoje ir studijų Amerikoje aplinkybes. Tiesa, visada kalbama trečiuoju asmeniu, retkarčiais visažiniškai iš trečiųjų asmenų perspektyvos.

Šis romanas ne kartą lygintas su dviem kitais plačiai išgarsėjusiais pastarųjų metų anglakalbių autorių moterų romanais, taip pat neriančiais į santuokinio gyvenimo tamsybes: anglės Paulos Hawkins „Mergina traukiny“ ir amerikietės Gillian Flynn „Dingusi“. Prisipažinsiu, neskaičiau, tik mačiau abiejų ekranizacijas, ir tai atrodė kaip sklandūs dinamiški psichologiniai trileriai. Lauren Groff kūrinys, matyt, gali pretenduoti į aukštesnę plotmę, bet joje ir skaitytojo lūkesčiai didesni. Kaip jau minėjau, tai yra meistriškas kūrinys, įvairiapusiškai išplėtojantis painias žmonių santykių peripetijas, įtaigiai vaizduojantis du susietus likimus. Kaip dar neminėjau, čia, žinoma, yra ir būrys antraeilių personažų, daugiau ar mažiau prasmingai įsiliejančių į kontekstą ir daugiau ar mažiau įtikinamų (nors link pabaigos pasirodanti Matildos pasamdyta privati seklė superherojė atrodo plokščia).

Į klausimą, ar visa tai byloja ką nors įspūdingai naujo, kiekvienas skaitytojas teatsako savaip. Reiklusis literatūros kritikas Jamesas Woodas, žurnale „New Yorker“ pagyręs „Moirų ir Furijų“ pirmą dalį, antrojoje atskleidžiamas paslaptis pakomentavo taip: „Pasakojimo paslaptys – ne tas pats, kas žmogiškieji slėpiniai: šią pamoką romanistai vis pamiršta ir pamiršta; pirmosios greitai atsiskleidžia ir nutyla, o tikrieji slėpiniai ir toliau kalba.“

Romano kalba ir vertimo problemos

Originalo tekstas itin sodrus, disponuojantis skirtingais registrais, prismaigstytas įvairiausių šnekamosios kalbos ir žargono žodelyčių, laiko, vietos, socialinės aplinkos realijų – visas vaizduojamas materialus pasaulis detalizuotas sukonkretintais daiktų pavadinimais, pvz., kulinariniais. Neretas sakinys yra tarsi virtuozo pianisto išskambinta įmantri muzikinė frazė – „New York Times“ recenzijoje paminėta „kalbinė pirotechnika“ (linguistically pyrotechnic narrative). Tai yra žodžio meistrės, profesionalės tekstas – ne toks, kokį gali parašyti bet koks išsilavinęs, pasakojimo dovaną turintis žmogus.

Tačiau toje recenzijoje pasirodęs palyginimas su Nabokovo žodžių žaismu tik labai retai galėtų būti pagrindžiamas, pvz.: „Jis nė nepastebėjo, kaip švelnesnėmis nei katės pėdomis žiemos popietė nutipeno vakarop“ (p. 173). Tačiau būtent šitaip aukštai užkelta kartelė sukelia esminę abejonę (nors nėra abejonės, kad pats Nabokovas romaną būtų atmetęs ir dėl kitų priežasčių). Mat susidaro įspūdis, kad šios pastangos nesukelia meninio efekto, išskyrus keletą vietų. Kai kurias scenas visai panašiai galėtų pateikti aukštesnio lygio žurnalistė (žurnalistai Vakaruose kartais irgi būna žodžio meistrai) aukštesnio lygio blizgiam žurnalui aprašydama aukštuomenės vakarėlį (šių romane netrūksta). Sakyčiau, kad tai gana būdingas šiuolaikinės Vakarų literatūros reiškinys: daugiau meistriškumo negu meniškumo. Nes nors kai kas romane įžvelgė filosofinį užmojį, jį spaudžia prie žemės didelis buities svarmuo, ir nedaug matome kibirkščių, nušviečiančių tekstą tikru literatūriniu savitumu.

O štai gražiai gūdus Floridos vaizdelis:

Tuo metu lauke leidosi saulė, iš vandenyno pradėję šliaužti ilgi šešėliai mikliomis amfibijų kojomis pajudėjo prie įlankos, virš greitkelio, virš Šv. Jono upės, vėsių šaltinių ir aligatorių knibždančių pelkių bei turkio spalva nudažytų fontanų varganuose, pigiuose daugiabučiuose, kurių dauguma jau priklausė bankui. Virš mangrovių, virš lamantinų, virš savo lovytėse įsitaisiusių moliuskų, vienas po kito suspaudžiančių kriaukleles tarsi lūpas choro dainai pasibaigus.

(p. 229–230)

Lietuviškai skamba gerai, bet yra ir netikslumų (fontanai turbūt yra tarp daugiabučių), ir akivaizdu, kad išversti tokį romaną – sunkus darbas. Vertėjai pasitaikė paslysti ir sudėtingose, ir lygiose vietose. Aiškiai palikta per daug įvardžių – anglų kalba be jų negali išsiversti, o lietuviškame tekste jie kartais būna pertekliniai, pvz.: „[…] naktimis jis pabusdavo raudodamas. Atėjus gimtadieniui jis gavo atviruką […]“ (išskirta mano – L. J.) (p. 27). Arba: „Rudose jo akyse sužibo kibirkštėlė. Jo ūsai šoktelėjo kaip išgąsdinta pelė“ (p. 369).

Jau pirmoje pastraipoje sklinda ne žiburių šviesa, o žiburiai: „Nuo pakrantės namų sklindantys žiburiai išblanko“ (p. 9). Trečios pastraipos pirmas sakinys toks: „Juodu neilgai stebėjo į krantą plūstantį, besiraitančius jūros gyvius į krantą skalaujantį ir su smėlėtais purslais atsitraukiantį potvynį.“ Kartoti sakinyje tą patį žodį paprastai verta tik tada, kai tai yra stilistinė kartojimo priemonė, bet šiame originalo sakinyje „krantas“ neminimas nė karto. „Besiraitančius“ yra spiny– „dygliuotus“. Ten pat „apgaubė jos veidą delnais“ – vargu ar tai adekvatu, gal tik „suėmė“ delnais. O čia delnas atsirado ne vietoje: „Lotas atkišo suktinę delne“ (p. 39).

Yra vietų, kur nesuprastas originalo tekstas: „Pavasarį statomame spektaklyje jis vaidino Falstafą, tačiau pasibaigus grimo atsargoms bejėgis parslinko atgal“ (p. 36). Sunkiai įsivaizduojama situacija – iš tikrųjų: „[…] out of makeup, his own miserable self slid back into him“ – „nusivalius grimą, grįžo jo ankstesnis bejėgiškumas“ ar pan. Svečiuose „[…] Matilda atsiliko, išdidžiai žvelgė į nedidelį Rembranto paveikslą […]“ (p. 413): ostentatiously čia reikėtų versti ne „išdidžiai“, o „demonstratyviai“ – kad, nesukeldama įtarimo, atsilikusi nuo kitų galėtų vogčia padėti kompromituojančią medžiagą. „Nušvilptą įkurtuvių dovaną vokelyje ji paslapčia įbruko broliui į kišenę“ (p. 64) – bet stole away reiškia ne vogimą, o „išsliūkino“. Visai neaišku, kas norėta pasakyti žodžiais „suprato tauškianti taisykles“ (p. 65) – originale taip nėra.

Ne tik todėl, kad shins (blauzdos) virto „šlaunimis“, sunku suprasti tokį sakinį: „[…] lova buvo standartinė – vadinasi, [aukštaūgio – L. J.] Loto kojos kybos ore ties šlaunimis“ (p. 141); iš tikrųjų: „bus išsikišusios iki blauzdų“. „Vienintelę Naujųjų metų dieną Matilda įtikėjo kažkokį dievą“ (p. 289), o iš tikrųjų: „Naujųjų metų diena būdavo vienintelė jos gyvenime, kai ji tikėdavo kažkokiu dievu.“

Kai kur vertime palikta angliška konstrukcija, pvz.: „Kai buvau jauna, mes nieko nežinojome. Negyvenome laikais, kai galėjai pasirinkti“ (p. 359). Lietuviškai sakytume: „Gyvenome ne tokiais laikais, kai gali pasirinkti.“ Anglų kalba neturi žodžio „para“ atitikmens, o lietuviškai nenatūraliai skamba štai toks pasakymas: „Kąsnio burnoje neturėjusi jau dvidešimt keturias valandas […]“ (p. 369). Tas pats ir su laikų derinimu, kai jis lietuviškame sakinyje turėtų būti kitoks nei angliškame: „Tai buvo dūris demokratiškai visuomenei, kurioje tarpo [= tarpsta] milijardieriai“ (p. 383). Kai kur ištisi sakiniai deramiau atrodytų esamuoju laiku, pvz., apie Matildos „baugius košmarus“ ir įsivaizdavimus: „Jis išsiskirdavo [geriau: išsiskiria] su Matilda ir apsigyvendavo [apsigyvena] bute didmiestyje su naująja meiluže […]“ (p. 282). Ir dar: „Kažkoks Leo Senas. Tikroji jo pavardė Sautas. Gyveno [= Gyvena] Naujojoje Škotijoje“ (p. 136).

Šio romano herojė, gimusi prancūze Aurélie, amerikiete Mathilde tapo ne iš karto – tai buvo uolus mokymosi procesas, iš dalies savarankiškas: Amerikoje dėdės bibliotekoje paauglė pasinėrė į angliškas knygas, be kita ko, šias: „amerikiečių Vinstono Čerčilio, Merės Augustos Vord bei Francės Hodžson Barnet kūrybą“ (p. 298). Pastaroji pavardė transkribuotina (jeigu jau reikia) Bernet, o Ward buvo visai ne amerikietė, o britė. Originale amerikiečiu pavadintas tik Churchillis: „Winston Churchill [the American]…“ – tai paprasta: visas pasaulis žino britų politiką Winstoną Churchillį, bet čia skliaustuose pasakyta, kad Groff personažė skaitė kitą Winstoną Churchillį – amerikiečių romanistą.

Nesuprantama, kodėl „kompozitorius su Walto Whitmano (Volto Vitmano) barzda“ vertime liko tik „su vešlia barzda“ (p. 163), juolab kad vėliau Lotas jį vadina Whitmanu, o vertėja – tik „barzdočiumi“ (ar ji nusprendė, kad Whitmanas su savo įspūdinga barzda, vienas garsiausių pasaulio poetų, Lietuvoje negirdėtas neregėtas?).

Kulinariniai terminai atveria gausybės ragą, iš kurio lietuviškai plūsta įvairaus lingvistinio skonio gėrybės. Tiesą sakant, versti kai kur gana keblu, tik kad kartais aiškumo ir tikslumo dėlei gal visai nebūtina versti: kodėl gi tofu negalima vadinti „tofu“, jeigu ir Kalbos komisija tai leidžia (užuot aiškinus trimis žodžiais: „sojos pupelių varškė“ [p. 163])? Focaccia lietuviškai jau seniai vadinama „fokačija“, tad tiesiog „duona“ (p. 133) atrodo kaip blankus, specifikos neatspindintis apibendrinimas, juolab kad šalia parašyta adekvačiai – „mančegas“ (nors skaitytojui būtų paslaugiau „mančego sūris“, kaip yra originale). Kai ką bent lengva išversti, pvz., apple butter – „obuolių sviestas“, nors iš tikrųjų tai yra tirštas obuolių džemas (arba obuolienė).

Kaip versti riebius keiksmažodžius – diskutuotina problema, juolab kad tikrų lietuviškų, ypač kaip įterpinių, stokojame. Štai čia, net ir nematant originalo, galima numanyti, kad „keiksmažodis“ išverstas labai sušvelnintai: „Kas, po velnių, čia dedasi? – riktelėjo jis tuštiems namams. Tai buvo pirmas jo gyvenime ištartas keiksmažodis“ (p. 230).

Klaidingai pasirinktas padalyvis: „pėdinant [= pėdindamas] šalta, kieta žeme, juto […]“ (p. 32). Korektūros klaida prie Loto pjesės pavadinimo: „SALOS, 2010-IEJI [= 2001-IEJI]“ (p. 106), – o p. 112 apskritai praleistas pjesės pavadinimas: „PASKUTINIS GURKŠNIS, 2008-IEJI“.

Neaišku, kodėl vieno svarbiausių personažų vardas Chollie (mažybinis Charles [Čarlzo] variantas) adaptuojamas kaip Kolis, o ne Čolis. Lotas jį, savo „geriausią draugą“, neva taip apibūdina: „Jis deformuotas, sukrypęs, senas ir suvytęs. Bjaurios marmūzės, dar bjauresnės figūros, nors jo kūno apskritai negali vadinti figūra“, ir t. t. (p. 224). Jeigu vertėja būtų nutuokusi, kad čia Lotas cituoja savo mylimą Šekspyrą, gal būtų susiradusi Sauliaus Repečkos išverstą „Klaidų komediją“, ir tada tai būtų skambėję kitaip: „Jis kreivas, šleivas, senas, bukas, surukęs, susitraukęs, susisukęs“, ir t. t.

Prestižinis Manhatano rajonas Greenwich Village vadinamas „Grinvičo kaimeliu“ (p. 295 ir kitur). Lamanšo sąsiauris pavadintas „kanalu“ (p. 183; angl. the Channel – iš konteksto aišku, kas turima omeny).

Išnašose reikėtų vadovautis paprasčiausia sveika logika, o štai čia skaitome: „Seras Tomas Stoppardas – britų dramaturgas ir scenarijų autorius, 1997-aisiais įšventintas į riterius“ (p. 379), tarsi pastaroji aplinkybė būtų tokia svarbi, kad ją reikėtų minėti taip trumpai pristatant. Ogi, atrodo, vertėja tiesiog negalvodama nurašė (išvertė) pirmą angliškos Vikipedijos sakinį. Kitoje išnašoje (p. 127) proziškai išverstas itališkas sakinys, matyt, neįtariant, kad tai Dantės „Dieviškosios komedijos“ pradžia (Nel mezzo del cammin…). Dar vienoje išnašoje vertėja nurodė, kad romano, kurio angliškas vertimas vadinamas „Chronicle of a Death Foretold“, autorius yra Gabrielis García Márquezas (nors diakritinių ženklų neišspaudė), bet iš pavadinimo („Paskelbtos mirties kronika“) padarė štai tokį griozdą: „Vienos mirties istorija, apie kurią visi žinojo iš anksto“ (p. 140).

Čia suminėjau tik dalį vertimo trūkumų. O baigdamas papriekaištausiu ne tiek šiai vertėjai, kiek vyraujančiam netikusiam įpročiui tikrinius daiktavardžius – automobilių markes – rašyti mažąja raide ir sulietuvintas: „Iš pigaus nedidelio automobiliuko – hiundai arba kia – išlipo jaunuolis“ (p. 306). Nagi baikite šitas nesąmones – kur kitur jūs matėte taip parašyta, išskyrus grožinės literatūros vertimus?


Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos vertimo recenzijų projektą remia:

ir

2017-06-28





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.