2016 – Azijos šalių literatūros metai

Kasmet nuo 2013 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skelbia konkrečios kalbos literatūros metus. Jau apžvelgę netolimų kaimynų – lenkų, ukrainiečių, vengrų – literatūrą, šiemet atsigręžiame į kur kas tolimesnius regionus ir skelbiame 2016-uosius Azijos šalių literatūros metais, skirtais literatūrai hindi, japonų, kinų, korėjiečių, persų, sanskrito, tibetiečių ir turkų kalbomis. 

Lietuvos istorija nebuvo palanki Azijos kalbų studijoms. Nors jau 1810 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Rytų kalbų katedra, o 1822 m. siūlyta įsteigti ir Rytų kalbų institutą, šie anuomet itin pažangūs projektai buvo užgniaužti. Tarpukario Lietuvoje Azijos studijos taip pat nesulaukė institucinio palaikymo, o sovietų okupacijos metais Maskvos kontroliuojamos Lietuvos aukštosios mokyklos ir visai prarado galimybę plėtoti Azijos kalbų ir kultūrų pažinimą. Tad sąlytis su šiomis tūkstantmetėmis kultūromis ir jų literatūros kūriniais vyko arba pavienių entuziastų pastangomis, arba per tarpines kalbas. 

Padėtis pasikeitė atgavus nepriklausomybę, kai atkūrus Rytų kalbų studijas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre Lietuvoje pradėti rengti šių kalbų specialistai. Vėliau Azijos studijų centras įkurtas ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tad vertėjų, galinčių versti Azijos šalių literatūrą iš originalių šaltinių, vis daugėja. 

Įdomu, kad Lietuvoje labiausiai žinoma mums tolimiausios Azijos šalies, būtent Japonijos, literatūra. Japonų literatūros istorija Lietuvoje skaičiuoja jau šimtas dešimtuosius metus: 1907 m. spaustuvininkas ir leidėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis iš rusų kalbos išvertė ir S. Vaitiekupiuno slapyvardžiu išleido septynias populiarias japonų pasakas. Japonų pasakų vertimo tradicija Lietuvoje gyva iki šiol, naujos, dar negirdėtos pasakos vis dažniau prabyla lietuviškai tiesiai iš originalo kalbos: pasakų rinkinių ir apysakų vaikams iš japonų kalbos yra išvertę Arvydas Ališauskas, Romualdas Bajarūnas, Vytautas Dumčius, Dagija Kugevičiūtė, Kotryna Šešelgytė.

Šiandien lietuvių kalba galime skaityti bemaž 90-ies pavadinimų japonų grožinės literatūros knygas, tarp kurių – daugiau nei 30-ies autorių kūriniai. Japonų literatūros vertimų Lietuvoje aukso amžiumi galima vadinti septintąjį – aštuntąjį XX a. dešimtmetį – ne tik dėl vertimų apskritai gausos (paminėsime tik Kobo Abės (Abe Kōbō), Riūnoskės Akutagavos (Akutagawa Ryūnosuke), Jasunario Kavabatos (Kawabata Yasunari) vertimus), bet ir dėl pirmųjų vertimų iš originalo kalbos (keletą japonų prozos kūrinių anuomet išvertė Arvydas Ališauskas). O pastarąjį dešimtmetį labiausiai tiktų vadinti Murakamio bumu: iš 48 šį dešimtmetį išleistų japonų grožinės literatūros kūrinių net trečdalį sudaro Murakamio vertimai, taip pat ir iš originalo kalbos (pastaruosius parengė vertėjos Jurgita Polonskaitė, Ieva Susnytė, Gabija Čepulionytė). Minėtieji japonų autoriai, taip pat Džiuničiras Tanidzakis (Tanizaki Junichiro) ir Banana Jošimoto (Yoshimoto Banana), kurio du romanus iš japonų kalbos išvertė Indrė Baronina, yra dažniausiai į lietuvių kalbą verčiami ir daugiausia skaitomi.

Lietuvių skaitytojai pamėgo ir japonų poeziją. 1991 m. išleistas Pasaulinės literatūros bibliotekos tomas „Senovės Rytų poezija“ pristatė Donaldo Kajoko, Jono Juškaičio ir kitų poetų iš tarpinių kalbų verstus 24 japonų poetus (tarp kurių Bašio (Bashō), Busonas (Buson), Isa ir kt.). 1999 m. pasirodė pirmoji iš originalo kalbos Vytauto Dumčiaus versta japonų poezijos (haiku) rinktinė „Drugelis sniege“, vėliau to paties vertėjo parengtos rinktinės „Paparčio šventi ženklai“ ir „Šimto japonų poetų eilės“. Jos  sukėlė tikrą haiku „epidemiją“ Lietuvoje. 

Sanskritas ir senosios Indijos kultūra Lietuvoje sulaukė didžiulio susidomėjimo jau XX a. pradžioje, bet sanskrito specialistų, kurie galėtų versti senosios Indijos literatūros tekstus iš originalo kalbos, ilgą laiką nebuvo. Pasirodė vertimų iš tarpinių kalbų – vokiečių, anglų, lenkų, rusų. 1923 m. lietuvių literatūros klasikas Jonas Mačiulis-Maironis paskelbė pirmuosius „Rigvedos“ himnų vertimus į lietuvių kalbą (veikiausiai iš lenkų kalbos). Verta paminėti ir Vilhelmą Storostą-Vydūną, labai įtaigiai išvertusį „Bhagavadgytą“ (vertimas išleistas tik 1947 m., nors pradėtas dar iki Antrojo pasaulinio karo). Prieškariu pasirodė ir pirmasis vertimas iš originalo – Ričardo Mirono parengti „Dvylika Rig-Vėdo himnų“ (1939).

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotoje Lietuvoje sanskrito ir Rytų studijos buvo netoleruojamos, kartais net ir persekiojamos. Daugiau vertimų pasirodė tik atkūrus nepriklausomybę. Pirmiausia reikėtų paminėti to paties R. Mirono parengtą ir 1990 m., 11 metų po vertėjo mirties, pasirodžiusį „Pančatantros“ vertimą iš originalo. 1991 m. išleistas Pasaulinės literatūros bibliotekos tomas „Senovės Rytų poezija“ su vertimais iš tarpinių kalbų: Kornelijus Platelis išvertė „Rigvedos“ himnus, o Alfonsas Bukontas – „Bhagavadgytą“ (1999 m. išleistą atskira knyga). „Bhagavadgytos“ vertimą savo konfesinėms reikmėms yra išleidę ir Lietuvos vaišnavai (Krišnos sąmonės organizacija). Paminėtina taip pat 1998 m. išėjusi Romualdo Neimanto knygelė „7 „Rigvedos“ himnai apie pasaulio sutvėrimą“. 

1999 m. pasirodė Antano Andrijausko parengtos „Estetikos istorijos antologijos“ I tomas. Greta vertimų per tarpines kalbas jame skelbiami senovės Indijos estetikos veikalų fragmentai, kuriuos iš sanskrito išvertė Audrius Beinorius, Valdas Jaskūnas ir Vytis Vidūnas. Jau antrojo leidimo sulaukė A. Beinoriaus verstos „Upanišados“ (2006). V. Jaskūnas parengė Džajadevos „Gytagovindos“ vertimą (2012).  Verta prisiminti ir A. Beinoriaus parengtą klasikinio budistinio teksto „Dhammapada“ vertimą į lietuvių kalbą iš pali kalbos (2005).

Nors jau XVII a. Kinijoje darbavosi jėzuitų misionierius Andrius Rudamina, jėzuitų kolegijos prie Vilniaus Universiteto auklėtinis, svariai prisidėjęs prie knygos kinų kalba „Pasikalbėjimas su kunigu“ (Kouduo richao) rengimo, pirmoji kinų literatūros knyga lietuvių kalba išleista tik 1935 m. Tai buvo XIX a. pradžioje Vakarų Europos kalbomis pasirodęs anoniminis kinų romanas, kurį iš vokiečių kalbos išvertė ir pavadinimu „Ju-Kiao-Li: kinų šeimos romanas“ išleido Pranas Razma.

Pokario metais, iki pat vadinamosios Kinijos kultūrinės revoliucijos 1966 m., Lietuvoje buvo leidžiama daug kinų pasakų ir literatūros vaikams, taip pat modernistų klasikų Mao Dunio, Lu Sinio ir Lao Šė vertimų iš rusų kalbos. Po ilgokos pertraukos 1986 m. Pasaulinės literatūros bibliotekos „XX a. Rytų prozos“ tome buvo paskelbtas pluoštas Lu Sinio apsakymų ir Lao Šė romanas „Užrašai apie Kačių miestą“. 1991 m. „Senovės Rytų poezijos“ tomas supažindino Lietuvos skaitytojus su žymiausių III–XI a. kinų poetų (Tao Juanmingo, Vang Vėjaus, Li Bo ir kt.) vertimais iš rusų kalbos, parengtais Alekso Dabulskio ir Vytauto P. Bložės. 1994 m. pasirodė Zitos Mažeikaitės iš vokiečių kalbos versti Konfucijaus „Apmąstymai ir pašnekesiai“. Ir tik 1997 m. išleistas pirmasis senosios kinų raštijos vertimas iš originalo kalbos – Dalios Švambarytės parengtas „Laozi“, o 2011 m. Agnė Biliūnaitė lietuviškai prakalbino Nobelio literatūros premijos laureato Gao Xingjiano „Dvasių kalną“.

Vertimų iš tibetiečių kalbos istoriją Lietuvoje iš esmės kūrė vienas žmogus – Algirdas Kugevičius. Mokytis tibetiečių kalbos jį paskatino domėjimasis budizmu. Sužinojęs apie Ulan Udėje (Buriatija) tebeveikiantį budistų vienuolyną (dacaną), 1979 m. jis išvyko į Užbaikalę. Ten atsitiktinai sužinojo apie kitą dacaną Čitos srityje, Aginsko buriatų nacionalinėje apygardoje. Apsigyvenęs Aginske, jis pustrečių metų mokėsi tibetiečių kalbos, lankydamasis pas vieną dacano lamą. 1982 m. grįžo į Kauną ir, paskatintas anuometinio Leningrado budistų, ėmėsi versti Džė Conkapos „Didžiuosius nušvitimo kelio etapus“ (Lamrimą) iš tibetiečių į rusų kalbą.

1991–1992 m. pirmuosius A. Kugevičiaus vertimus iš tibetiečių į lietuvių kalbą paskelbė savaitraštis „Literatūra ir menas“ ir žurnalas „Krantai“. Dauguma tų vertimų įėjo į 1994 m. jo paties lėšomis išleistą „Mažosios Tibeto budizmo antologijos“ pirmąjį tomelį. Paskui parengti dar du šios antologijos tomeliai, „Tibeto mirusiųjų knyga“ (jau sulaukusi net trijų leidimų), „Galingieji tantros meistrai: aštuoniasdešimt keturių sidhų gyvenimai“, „Tyrojo krištolo vėrinys: tibetiečių medicinos vaistinių žaliavų žinynas“, Džė Conkapos „Nušvitimo kelio etapai: vidutinės apimties Lamrimas“.

Į lietuvių kalbą išverstus korėjiečių ir turkų literatūros kūrinius iš esmės galima suskaičiuoti ant pirštų.

Gana trumpa šių kalbų literatūros vertimų istorija Lietuvoje aiškiai skyla į du etapus: iki ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iki nepriklausomybės Lietuvoje daugiausia buvo verčiami Šiaurės Korėjos rašytojų kūriniai iš tarpinės rusų kalbos.  Tiesa, pasitaikė ir išimčių, kaip antai 1977 m. išleistas Džiosono dinastijos XVII a. rašytojo ir politiko Kim Mandžiungo (Kim Manjung) „Devynių sapnas debesyse“ vertimas.

Iš turkų literatūros, neskaitant pasakų rinkinių, sovietmečiu buvo išleisti tik 6 grožinės literatūros kūrinių vertimai iš rusų kalbos – 5 realistiniai romanai ir „romantiškuoju komunistu“ vadinamo Nazimo Hikmeto lyrika. Nepriklausomybės metais iš pradžių sulaukėme tik pakartotinių tų pačių kūrinių leidimų. Verstinės turkų literatūros padėtis pasikeitė tik 2005 m., kai išleistas pirmasis vertimas iš originalo kalbos, Galinos Miškinienės versta Orhano Pamuko „Juodoji knyga“. Paskui pasirodė tos pačios vertėjos parengtas Ayşe Kulin romanas „Sevdalinka“, Halinos Kobeckaitės versta Reşato Nuri Güntekino „Čiauškutė“. Galiausiai net keturis Orhano Pamuko romanus iš turkų kalbos išvertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė.

2005 m. sulaukėme ir pirmojo vertimo iš korėjiečių kalbos: „Gražiausias Korėjos pasakas“ išvertė So Džinsokas (Seo Jinseok). Po 2010-ųjų pasirodo jau Pietų Korėjos rašytojų kūrinių vertimų iš originalo. Matyt, geriausias būdas supažindinti skaitytojus su menkai žinoma literatūra – atrasti ką nors bendra. Tai liudija ir du naujausi vertimai iš korėjiečių kalbos: Martyno Šiaučiūno-Kačinsko verstas Ha Ilčio (Ha Il-chi) romanas „Užupio respublika“ (2012) ir I Munjolio (Yi Mun-yol) romanas „Lietuvaitė“ (2014), kurį taip pat vertė So Džinsokas.

Persų kalba yra bendra trijų kraštų – Irano, Tadžikijos ir Afganistano – kalba, skirtingai tose šalyse vadinama: farsi, tadžikų, dari. Beveik visa literatūra, parašyta šia kalba (šiomis kalbomis), Lietuvos skaitytoją pasiekė per vertimus iš tarpinių kalbų, dažniausiai rusų.

Nors nuo XVIII a. į įvairias Vakarų Europos kalbas verčiamos rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakos vadinamos arabiškomis, vis dėlto neabejotina, kad dalis jų, taip pat viso rinkinio struktūra yra persiškos kilmės. Tad persų literatūros istorijos Lietuvoje pradžia galima laikyti Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose išleistą rinkinį „Tūkstantis nakčių ir viena: arabiškos istorijos“, kurį iš lenkų kalbos išvertė Amerikos lietuvių laikraštininkas, leidėjas ir spaustuvininkas Dominykas Tomas Bačkauskas (1907 m. antra laida). Rinkinio pasakos buvo dažnai verčiamos iš įvairių kalbų ir tarpukariu, ir vėliau. Devintajame dešimtmetyje du persų ir tadžikų pasakų rinkinius iš originalo kalbos išvertė Alfonsas Zdanavičius.    

Senovės persų poezija pirmąsyk suskambo lietuviškai 1931 m., kai išėjo „Rustemas ir Zorabas: persų Šachnamės epo epizodas“, didžiulės epinės Firdousi poemos „Šachnamė“ ištrauka, pasakojanti, kaip karžygys Rustemas per dvi dienas trukusią dvikovą nukovė Zorabą nežinodamas, kad tai jo sūnus. Poemos fragmentą iš rusų poeto V. Žukovskio vertimo vertė viena Panevėžio gimnazistų klasė, o jų darbą taisė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Stasys Dabušis. Iš rusų kalbos versta ir 1970 m. išėjusi per dvidešimties tadžikų poetų antologija „Kalnų puokštė“, ir 1972 m. pasirodę Lino Brogos Omaro Chajamo „Rubajatų“ vertimai, kuriuos lydėjo paskesni to paties vertėjo ir poeto darbai: Omaro Chajamo „Išminties taurė“, Hafezo „Gazelės“, Nizami poema „Leili ir Medžnūnas“. 2001 m. išėjo Rytų meilės lyrikos tomelis „Ištikimoji naktis“ su L. Brogos ir Mykolo Karčiausko vertimais. Omaro Chajamo „Rubajatų“ vertimą iš tarpinių kalbų 2002 m. išleido ir poetas Sigitas Geda. 2005 m. pasirodė iš anglų kalbos versti Sa'dī „Rožių sodo žiedlapiai“ (vertė Mantas Paliukas ir Algirdas Rondomanskis).

 Iš Lietuvoje išėjusių Irano prozos kūrinių paminėtinas Iradžo Pezeškzodo romanas „Dėdulė Napoleonas“, satyros ir humoro šedevras, prilygstantis šauniojo kareivio Šveiko nuotykiams ir nusipelnantis pakartotinio leidimo. Su tadžikų stambiąja proza Lietuvos skaitytojus prieš kelis dešimtmečius supažindino Sadridino Aini, Džalolo Ikromi, Jusufdžono Akobirovo romanų ir apysakų vertimai.

Indijos literatūra kuriama daugybe vietos kalbų ir anglų kalba. Labiausiai Lietuvoje žinomas ir nuo trečiojo XX a. dešimtmečio iš tarpinių kalbų verčiamas Nobelio premijos laureatas Rabindranatas Tagorė rašė bengalų kalba. Vertimų iš hindi kalbos istorija Lietuvoje prasidėjo 1976 m., kai išėjo vieno reikšmingiausių literatūros hindi kalba atstovų Upendranatho Aško romanas „Griūvančios sienos“. Šį romaną, o paskui ir dar keturių rašytojų – Ilačandro Džošio, Jašpalo, Rākeśa Mohana ir Šanio – romanus išvertė Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė, kuri iki šiol tebėra vienintelė Indijos literatūros vertėja iš hindi kalbos.

Ši apžvalga, grindžiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų sudaryta bibliografija, atskleidžia, viena vertus, kiek jau turime verstinių Azijos šalių literatūros kūrinių. Tad šiais metais nuodugniau pristatysime plačiajai visuomenei šį lobyną: rengsime susitikimus su vertėjais ir jų skaitymus Lietuvos bibliotekose, per radiją ir spaudą skelbsime literatūros šiomis kalbomis apžvalgas, interviu su vertėjais, pokalbius apie šių kalbų istoriją Lietuvoje ir vertimų padėtį, recenzijas spaudoje, mėginsime pakviesti į Lietuvą vieną kitą rašytoją.

Antra vertus, akivaizdu, kad yra daugybė visiškai neartų dirvonų, todėl kiekvienos kalbos ekspertai sudarys rekomenduojamų versti autorių ir knygų sąrašus, organizuosime konkursus ir vertimo dirbtuves pradedantiesiems ir jau patyrusiems vertėjams, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos seminarus temomis, aktualiomis vertėjams iš šių Azijos kalbų.

Visus metus glaudžiai bendradarbiausime su Vilniaus universiteto Orientalistikos centru ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centru.

Azijos šalių literatūrų metus paskelbsime per Vilniaus knygų mugę 2016 m. vasario 28 d.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga

Straipsnis Lietuvos žiniose: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/2016-azijos-saliu-literaturos-metai/218597

Straipsnis 15min.lt: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2016-ieji-skelbiami-azijos-saliu-literaturos-metais-286-587231

2016-02-25