2017-IEJI – ITALŲ LITERATŪROS METAI!

2017-ieji – italų literatūros metai

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau penktus metus iš eilės skiria kurios nors šalies grožinei literatūrai. 2017 metais padėsime skaitytojams ir leidėjams atrasti italų žodžio meistrystę – įdomią įvairialypiškumu, aprėpiančią ir aukštąją literatūrą (pradedant Dante), ir pagavų kasdienio gyvenimo vaizdavimą.

Šių dienų Lietuvos realijos ir nuotaika sudaro išties puikų foną atsiskleisti vienam esmingiausių italų literatūros bruožų – švelniam romantizmui, atsiradusiam iš neskubraus ir saulėto gyvenimo būdo bei tikėjimo, kad problemas verčiau spręsti, užuot dejavus dėl jų gausos. Džiaugdamiesi senas tradicijas turinčiais Lietuvos ir Italijos kultūriniais ryšiais, ligšioline Italijos  literatūros sklaida ir vis gausėjančiomis tą literatūrą išmanančių specialistų gretomis, šiais metais ne kartą susitiksime ir su italų autoriais bei kūriniais, kurie lietuvių skaitytojams dėl vienokių ar kitokių aplinkybių vis dar neprieinami, priminsime ne vieną lietuviškoje bibliografijoje minimą, tačiau dėl akivaizdžiai pasenusio vertimo jau ne tokį paveikų ar dėl vertimo iš tarpinės kalbos daug raiškos praradusį Italijos literatūros perlą. Norėtųsi, kad italų literatūros metai taptų impulsu ir leidėjams, ir skaitytojams ne vien sekti ryškias naujienas, bet ir perteikti bei atrasti turtingą saulėtosios šalies literatūrinę tradiciją bei pasaulėvaizdį.

Renginių gairės

Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio laiške Literatūros vertėjų sąjungai rašė: „Labai didžiuojuosi tuo, kad Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nusprendė 2017 m. skirti Italijai, italų literatūrai ir išties vertingam vertėjų iš italų kalbos darbui. Esu įsitikinęs, kad vertėjai dirba labai svarbų, bet kartu ir labai sudėtingą darbą, jų darbas be galo svarbus tiesiant tiltus tarp tautų, plečiant skaitytojų kultūrinį horizontą ir skatinant jų smalsumą, ir dar labiau sutvirtinant Italijos ir Lietuvos ryšius. Italijos ambasada Lietuvoje ir Italų kultūros institutas Vilniuje ne tik globos visus italų literatūros metams skirtus renginius, bet ir labai mielai parems  2017 m. LLVS renginius.“

Skelbdama italų literatūros metus Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nori kuo plačiau skleisti italų literatūrą ir gausinti geros italų literatūros vertimus: kviesime į susitikimus su vertėjais iš italų kalbos, grožinės italų literatūros vertimų skaitymus, paskaitas leidėjams ir vertėjams apie šiuolaikinę italų literatūrą, į vertimo dirbtuves vertėjams iš italų kalbos, konkursą norintiems versti iš italų kalbos, į studentų konferenciją, skirtą italų literatūrai ir vertimams iš italų kalbos, į recenzijų rašymo kursus; siūlysime italų literatūros apžvalgas per radiją ir spaudoje, dar neverstų autorių vertimų publikacijas, interviu su vertėjais ir, žinoma, pateiksime rekomenduojamų išversti italų grožinės literatūros kūrinių sąrašą.          

Tikimės, kad italų literatūrai skirti metai paskatins Lietuvos leidėjus leisti daugiau italų literatūros kūrinių, pirmenybę teikiant vertingiausiems; vertėjus –  aktyviau ir vaisingiau bendrauti su leidyklomis, skaitytojus – dar labiau domėtis italų literatūra, tyrinėtojus – pateikti įdomias ir turiningas italų literatūros vertimų atodangas, LLVS – glaudžiai bendradarbiauti su universitetais, kuriuose dėstoma italų kalba ir vertimas iš italų kalbos.

***

Italų žodžio meno keliai į Lietuvą

„Jei tiesa, kad kalba gimė su žmogumi (nes nėra kalbos be žmogaus), tai tiesa ir tai, kad kalbos ypatybės implikuoja tam tikrą vertimo veiklą. Mintis išverčiama žodžiais, pasaulis išverčiamas žodžiais ir žodžiai išverčiami kitais žodžiais (P.U. Dini)“. Tad įdomu, kaip italų pasaulis prakalbintas lietuviškais žodžiais.

-----------------------------

Vienos šalies grožinės literatūros vertimai ir jų istorija kitoje šalyje labai susijusi su tų šalių kultūriniais ryšiais, galimybe mokytis kalbos, studijuoti literatūrą.

Italijos ir Lietuvos kultūriniai ryšiai klestėjo dar Humanizmo ir Renesanso epochomis, tačiau tada lietuvių raštija tik formavosi, tad to meto lietuviškų vertimų iš italų kalbos neturime.

Lietuvoje, o tiksliau Vilniaus universitete, italų kalba pradėta reguliariai dėstyti XIX a. Italų kalba VU buvo dėstoma ir tarpukario Lietuvoje, ir sovietiniais laikais; ji dėstoma ir nepriklausomoje Lietuvoje. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete italų kalba daug metų buvo dėstoma tik kaip pasirenkamasis dalykas, o italų literatūros ir vertimo iš italų kalbos studijų apskritai nebuvo. Tik 2002 m. VU Filologijos fakultete pradėta vykdyti Lietuvių filologijos ir italų kalbos bakalauro studijų programa. 2015 m. italistikos studijos pertvarkytos į savarankišką studijų programą. Vertimo studijų katedroje italų kalba irgi ilgai buvo dėstoma kaip antroji užsienio kalba. Tik nuo 2006 metų šioje katedroje rengiami vertėjai iš italų kalbos ir į italų kalbą. Ne vienas tiek lietuvių filologijos ir italų kalbos bakalauro programos, tiek vertimo magistro programos absolventas tapo grožinės literatūros vertėju. Be to, Vertimo studijų katedra suorganizavo keletą tobulinimosi kursų vertėjams iš italų kalbos; šiuose kursuose dalyvavo ne tik katedros studentai, bet ir patyrę vertėjai. Kai kurie iš šių kursų surengti bendradarbiaujant su Italų kultūros institutu Vilniuje ir su Italijos Respublikos ambasada Lietuvoje, gavus Italijos vyriausybės paramą. Jau keletą metų italistikos ir romanų kalbų bakalauro studijų programa vykdoma ir Vytauto Didžiojo Universitete. Šiame universitete irgi paruošiama nemažai italų kalbos specialistų.

Didžiulį darbą skleidžiant italų kultūrą ir literatūrą Lietuvoje nuveikia Italų kultūros institutas Vilniuje ir Italijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Šiame institute galima ne vien mokytis italų kalbos ar tobulinti jos įgūdžius: čia rengiami susitikimai su italų rašytojais, pristatomos jau išverstos ir dar neverstos knygos, vyksta „Literatūrinės kavinės“ susitikimai, organizuojami skaitymo vakarai. Italų kultūros institutas į Vilniaus knygų mugę yra pakvietęs ir ne vieną italų rašytoją.

2014 m. birželį Italų kultūros institutas Lietuvos rašytojų sąjungoje pristatė svarbiausią ir prestižiškiausią Italijoje literatūrinę premiją „Strega“ (liet. ragana). Į renginį atvyko keturi premijos finalistai: Giuseppe Catozzella, Antonio Scurati, Francesco Pecoraro ir Francesco Piccolo, su penktąja finaliste Antonella Cilento surengta vaizdo konferencija. Susitikimo metu buvo perskaitytos į lietuvių kalbą išverstos šių italų rašytojų romanų ištraukos (vertė D. Būrė ir R. Klioštoraitytė). Į šį renginį atėjo ir pakviesti lietuvių leidėjai, ir jau po metų buvo išleista tą vakarą pristatyta A. Cilento knyga „Lizarija, arba Moteriško malonumo paslaptys“ (vertė I. Mažeikaitė).

„Strega“, „Viareggio Répaci“, Giuseppės Acerbio ir kitų premijų finalistai bei nugalėtojai yra iškilūs italų rašytojai, todėl šių premijų kompetentingų komisijų įvertinimai svarbūs  renkantis, kurį autorių versti ir leisti.

Verta pridurti, kad Italų kultūros institutas ir  Italijos Respublikos ambasada interneto svetainėse visuomet skelbia informaciją apie Italijos vyriausybės stipendijas, galimybes studijuoti Italijoje, gauti paramą grožinės literatūros vertimams.  

Atsiliepdama į augantį domėjimąsi italų literatūra  ir italų literatūros vertimų bei vertėjų iš italų kalbos stygių, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2011 m.  suorganizavo literatūros vertimo dirbtuves pradedantiems vertėjams iš italų kalbos. Iki 2013 m. konkurse „Noriu versti“ pradedantiems vertėjams kiekvienais metais buvo pateikiamos ištraukos iš italų literatūros kūrinių. Į šį konkursą jaunuosius vertėjus iš italų kalbos LLVS pakvies ir šiais italų literatūrai skirtais metais. 

Trumpai apžvelgę italų literatūros vertimų kontekstą Lietuvoje, sutelkime dėmesį į italų literatūrą ir jos vertimus. 

Lietuvių skaitytojui nepasiekiami poezijos lobynai

Lygindami italų poezijos vertimus į lietuvių kalbą ir lietuvių poezijos vertimus į italų kalbą turėtume pripažinti, kad Italijoje išversta tikrai daug mūsų poetų. Išleista keletas XX a. lietuvių poezijos antologijų, atskirų autorių − V. Mačernio, K. Platelio, G. Grajausko, V. Braziūno, A. A. Jonyno – poezijos rinktinių. Poeziją į italų kalbą verčia Šv. Jeronimo premijos laureatas P.U. Dini. Neseniai į italų kalbą išversti ir K. Donelaičio „Metai“ (vertė P.U. Dinio mokinys A. Cerri). Deja, į lietuvių kalbą iki šiol išversta iš tiesų nedaug italų poezijos. 

Italų poezijos italų kalba pirmtaku laikomas Pranciškus Asyžietis (1182-1226), parašęs visame pasaulyje garsią ir į daugelį kalbų išverstą „Saulės giesmę“. Italų literatūros kritikų teigimu, su šia giesme prasideda ir visa grožinė literatūra italų kalba.

Iškiliausi italų poezijos klestėjimo XIII a. pab. ir XIV a. pr. autoriai buvo Dantė Alighieri ir Francesco Petrarca. Dantės „Dieviškoji komedija“ išversta į daugelį pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą ši poema išversta tris kartus: tarpukario Lietuvoje (1932 m., vertė J. Narjauskas), sovietinėje Lietuvoje (1968 m., vertė A. Churginas), nepriklausomoje Lietuvoje (2007 m. – „Pragaras“, vertė S. Geda, 2009 m. – „Skaistykla“, vertė S. Geda, 2010 m. −  „Rojus“, vertė S. Geda). Tačiau neturime Francesco Petrarcos kūrybos; tuo metu ji buvo visos Europos poetinis modelis, bet Lietuvos skaitytojui iki šiol menkai pažįstama: neturime „Dainyno“ (Canzoniere, čia ir toliau skliausteliuose pateikiame tik neišverstų į lietuvių kalbą kūrinių pavadinimus ir italų kalba) vertimo, į lietuvių kalbą išversta tik keletas šio poeto sonetų.

Renesanso laikotarpiu klestėjo ne tik vaizduojamasis italų menas, bet ir poezija. Žymiausi to meto poetai buvo Liudovico Ariosto, Michelangelo Buonarotti, Torquatto Tasso. Tačiau turime vos žiupsnelį šių poetų kūrybos vertimų. Vertėjas D. Būrė yra išvertęs ištraukų iš T.Tasso „Išlaisvintosios Jeruzalės“ (publikuota 2009 m. „Krantuose“).

Vienas iškiliausių XVIII amžiaus antrosios pusės ir vienas iš žymiausių naujųjų laikų italų poetų Vittorio Alfieri irgi dar neprakalbintas lietuvių kalba.

Iš XIX amžiaus italų poetų verta paminėti  Giacomą Leopardį, rašiusį apie  tragišką žmogaus lemtį, ir Giovannį  Pascolį, eilėse apdainavusį krikščioniškąsias vertybes, meilę artimui. Į lietuvių kalbą išversti vos keli šių žodžio meistrų eilėraščiai. Lietuvoje visiškai nežinomas 1906 m. Nobelio premija apdovanotas XIX a. vid. ir XX a. pr. italų poetas Giosuè Carducci, apdainavęs meilę tėvynei ir viskam, kas gražu.

XX a. italų poezijoje gimsta nemažai naujų srovių. Sutemų (crepuscolari) poetai (Corrado Govoni, Sergio Corazzini) rašė apie dienos baigtį ir lygino ją su epochos pabaiga, kalbėjo apie gyvenimo pilkumą, nuobodumą, uždarumą, vienatvę. Tuo pat metu Italijoje iškilo ir futurizmas. Šiai srovei priklausę poetai (Filippo Tommaso Marinetti, Aldo Palazzeschi, Paolo Buzzi) siekė atsisakyti praeities, sunaikinti visas kultūros vertybes, nepaisė gramatikos ir sintaksės taisyklių.  Verta paminėti ir savarankišką poezijos kelią pasirinkusį poetą Umberto Sabą (1883-1957), gvildenusį vienatvės, meilės, mirties temas, pasaulio pajautos problemas. Žiupsnelis šio poeto eilėraščių vertimų guli poetės ir vertėjos Ramunės Brundzaitės stalčiuje. Tikėkimės, kad šie eilėraščių vertimai greitai išvys dienos šviesą.

Vieni iškiliausių XX a. italų poetų yra Salvatore Quasimodo ir Eugenio Montale. S. Quasimodo Nobelio premija 1956 m. skirta „už tragiškos mūsų gyvenimo patirties atskleidimą poezijoje“. E. Montale Nobelio premija apdovanotas „už savitą poeziją, kurioje meniškai atskleistos žmogiškosios vertybės, o į gyvenimą žvelgiama be jokių iliuzijų“.

Čia vertėtų pacituoti ir E. Montalės eilėraštį „Ungurys“, kuriame poetas kalba apie Baltijos jūrą:

Ungurys, šaltųjų marių vandenis,

Palieka Baltiją,

Kad pasiektų mūsų jūras,

Mūsų ežerus ir upes.

(Iš italų kalbos vertė P. Gaučys.)

Antrojo pasaulinio karo ir partizaninio judėjimo metais Italijoje išaugo nauja poetų karta. Vienas iš žymiausių to laikotarpio poetų – Cesare Pavese. Jo eilėraščiai – apie žmogaus vienatvę, nesugebėjimą bendrauti, suprasti.

Savitas ir įtaigus balsas XX a. italų poezijoje – Piero Paolo Pasolinio poetinis žodis. Lietuvoje P.P. Pasolini žinomas kaip kino režisierius, bet beveik nežinomas kaip rašytojas ir poetas.

XX a. pab. ir XXI a. pr. italų poezijoje vis dažniau reflektuojama poetinio žodžio – ir poeto – vieta informacinių technologijų laikais.

Dantė į lietuvių kalbą buvo išverstas net tris kartus, tačiau to negalima pasakyti apie kitus italų poetus. Šioje srityje dar reikia nuveikti daug, tiksliau – beveik viską. Džiugu, kad bent jau išeivijoje buvo išleista nedidelė, bet vertinga XX a. italų poezijos antologija „Italijos balsai“ (vertė P. Gaučys). Joje paskelbta po keletą svarbiausių XX a. italų poetų eilėraščių vertimų. Lietuvių kalba turime ir Nobelio premijos laureato S. Quasimodo eilių antologiją „Gyvenimas ne sapnas ir kitos eilės“(2009 m. sudarė, vertė ir komentarus parašė D. Būrė). Keletą XX a. pab. ir XXI a. pr. poetų lietuviškai prakalbino poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė: Valerio Magrellio eilėraščių vertimai publikuoti 2014 m „Poezijos pavasario“ almanache; Claudio Pozzanio poezijos vertimai – 2014 m „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache, Tiziano Fratuso – 2016 m „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache bei ta proga atskirai išleistoje „Versopolio“ poetinės platformos knygelėje. Vertėjos Rasos Klioštoraitytės išverstos poetės Gabriellos Gruber eilės perskaitytos Italų kultūros institute vykusiame susitikime su poete; poeto Corrado Calabrò eilės išverstos ir perskaitytos Italų kultūros instituto organizuotame susitikime su poetu C. Calabrò VU bibliotekoje).

Rašant apie italų poeziją svarbu keletą eilučių skirti ir italų operai. Į lietuvių kalbą išversta tikrai daug operų iš italų kalbos. Šiuose baruose daugiausiai darbuojasi vertėjas D. Būrė (pvz., „Opera Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmuose“, Vilnius, 2010; G. Martinelli libretas „Everardas II – Lietuvos karalius“, Vilnius 2016).

Lietuvoje labai mėgstama italų muzika, tad nevertėtų pamiršti ir italų dainų. Nors, kaip teigė žymus italų dainų autorius Francesco Guccini, „dainos nėra nei poezija, nei muzika, dainos yra dainos“, literatūros kritikai tvirtina, kad nemažai italų autorinių dainų yra aukšto poetinio lygio meniniai tekstai. Kadangi autorinės dainos –  Italijos kultūros istorijos dalis, Italų kultūros instituto iniciatyva prieš dvylika metų buvo parengta ir nedidelė italų autorinei dainai skirta antologija „Genuja ir mes. Italų autorinė daina“ (vertė R. Klioštoraitytė).

Iš šių eilučių ryškėja, kad Lietuvoje italų poezija iš tiesų dar tik laukia savo vertėjų ir skaitytojų. Verta tikėtis, kad Italijos poezijos vertimų lakūnos bus užpildytos.

Laiko išbandyta proza ir senstantys jos vertimai

Aptarę italų poeziją ir italų poezijos vertimus, pasigilinkime į italų prozą ir jos vertimus. Į lietuvių kalbą išversta kur kas daugiau italų autorių, nei lietuvių autorių į italų kalbą (vos keli rašytojai: S.T. Kondrotas, J. Ivanauskaitė, G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis, I. Meras ir kt., išleista viena lietuvių rašytojų apsakymų antologija). Šioje srityje daugiausiai nuveikė vertėjas P.U. Dini.  

Italų grožinės literatūros pradininką Pranciškų Asyžietį jau minėjome. Vienas iš pirmųjų italų kalba parašytų prozos veikalų − XIII a. nežinomo autoriaus ar nežinomų autorių „Novellino, arba Šimtas senųjų novelių“. Iš tiesų džiugu, kad šis svarbus italų literatūrai veikalas išverstas į lietuvių kalbą (2004 m., vertė D. Būrė).

Bene svarbiausias ir iškiliausias XIV a. italų literatūros veikalas − Giovannio Boccaccio (1313-1375) „Dekameronas“. Ši knyga į lietuvių kalbą buvo išversta keletą kartų: tarpukario Lietuvoje (1927 m., vertė Jokūbas Aidas; 1929 m., vertė P. Morkūnas), sovietinėje Lietuvoje (1969 m., vertė E. Viskanta, kitas leidimas: 1987 m) ir nepriklausomoje Lietuvoje (2006 m., vertė E. Viskanta, kiti leidimai: 2010 m. ir 2012 m.).

Daugelio literatūros kritikų nuomone, po Petrarkos ir Bocaccio mirties italų XV literatūroje buvo tam tikras sąstingis. Šis laikotarpis vadinamas vienu iš skurdžiausių italų literatūros laikotarpių. Kita vertus, literatūros kritikai jame įžvelgia savotišką pauzę, kai vėl atsigręžiama į gyvenimo ir žmogaus idealus.

XVI a. italų literatūroje reikšminga figūra – politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas Niccolò Macchiaveli. Svarbiausio jo veikalo − politinio traktato „Valdovas“ (vertė P. Račius, 2009 m.) – tematika aktuali iki šių dienų.

XVII a. prozoje, o dažniausias jos žanras buvo romanas, vaizduojamos tų laikų aktualijos, nemažai dėmesio kreipiama į vidinį žmogaus pasaulį. Vienas iš ryškiausių italų baroko prozos kūrinių − Francesco Fulvio Frugonio (1620-1684) romanas „Diogeno šuo“ (Il cane di Diogene) išleistas po autoriaus mirties, 1689 m.  Galbūt šis romanas sulauks ir vertėjo į lietuvių kalbą. Iš XVIII a. iškilių italų prozininkų paminėtinas rašytojas, poetas, dramaturgas Vittorio Alfieri (1749-1803). Pamatinės šio autoriaus vertybės – patriotiškumas ir klasicizmas. Deja, į lietuvių kalbą Vittorio Alfierio tekstai nėra išversti.

XIX a. italų literatūroje galima išskirti tris pagrindines sroves: romantizmą, verizmą ir dekadentizmą. Iškiliausiu romatizmo atstovu laikomas rašytojas, poetas, dramaturgas Alessandro Manzoni (1785-1873).  Svarbiausias A. Manzonio romanas  I promessi sposi  (pirmasis leidimas – 1827 m.) į lietuvių kalbą išverstas du kartus („Sužieduotiniai“, 1934 m., vertė A. Barčius; „Sužadėtiniai“, 1971 m., vertė A. Vaišnoras, kitas leidimas: 1990 m.). Verta tikėtis, kad šis romanas į lietuvių kalbą bus išverstas dar kartą, nes esamas vertimas tik iš dalies perteikia autoriaus stilių, kūrinio prasmę. Italų verizmo ypatumus puikiai atspindi romanų rašytojo ir dramaturgo Giovannio Vergos (1840-1922) kūryba. Visame pasaulyje išgarsėję romanai – 1888 m. išleistas „Mastras donas Džezualdas“ (1983 m., vertė E. Viskanta) ir „Kalnų karbonarai“(1989 m., vertė A. Vaišnoras) išversti ir į lietuvių kalbą. Tačiau ir šių romanų vertimai jau senstelėję, reikėtų naujų, prabylančių dabartine raiška. Į lietuvių kalbą neišverstas 1881 m. išėjęs romanas „Nenorėlių šeima“ (I Malavoglia).

Dekadentizmo srovė italų literatūroje prasideda XIX a. pab. ir tęsiasi XX a. Dekadentizmo prozos ypatybės atsiskleidžia rašytojo, dramaturgo ir poeto Gabrielės DʼAnnunzio (1863-1938) kūryboje. Į lietuvių kalbą išversti žymiausi G. DʼAnnunzio romanai „Geismų kūdikis“(1997 m., vertė P. Bieliauskas) ir „Nekaltasis“(2011 m., vertė A. Žūkaitė).

Kalbėdami apie italų dramaturgiją, aptarsime Luigio Pirandello kūrinius teatrui. Iš XIX a. pab. ir XX a. pr. L. Pirandello prozos į lietuvių kalbą išverstos kai kurios novelės (1934 m., paruošė K. Korsakas). Čia vertėjams yra dar tikrai daug darbo. Juk L. Pirandello parašė per 200 novelių. Sovietinėje Lietuvoje išverstas šio rašytojo  romanas „Velionis Matija Paskalis“(1969 m., iš rusų kalbos vertė J. Naujokaitis, kitas leidimas: 1988 m.) bei novelių rinktinė „Juodoji skraistė“(1961 m., vertė E. Viskanta). Tikrai jau atėjo metas žymųjį šio Nobelio premijos laureato romaną išversti tiesiai iš italų kalbos, kad pajustume tiek šio prozininko ir dramaturgo kalbos, tiek prasmės jėgą.

Kitas iškilus XIX a. pab. – XX a. pr. italų rašytojas − Italo Svevo (1861-1928), laikomas Freudo  psichoanalizės literatūroje pirmtaku. Jo garsus 1923 m. išleistas romanas  „Dzeno prisipažinimai“ išverstas ir į lietuvių kalbą (2002 m.,  vertė A. Gudaitis). 

Į lietuvių kalbą išverstas ir kandidato į Nobelio literatūros premijos laureatus Antonio Fogazzaro (1842-1911) romanas „Senovinis pasaulėlis“(1939 m., vertė P. Povilaitis).

Tačiau Lietuvoje neversta ir nežinoma XIX a. pab. – XX a. pr. italų rašytoja, 1926 m. Nobelio premija apdovanota Grazia Deledda (1871-1936). Jos romanuose žmogaus gyvenimas susipina su gamtos ciklu, gilinamasi į vidines žmogaus problemas, vaizduojamas gimtosios salos – Sardinijos –  gyvenimas. Lietuviškai reikėtų išleisti vieną iškalbingiausių G. Deleddos romanų – „Nendrės vėjyje“(Canne al vento, išleistas 1913 m.).

XX a. viduryje italų prozoje vyravo neorealizmo srovė. Kūriniuose dažnai aprašoma skaudi Antrojo pasaulinio karo patirtis. Šis etapas geriausiai atspindėtas ir prozos vertimuose į lietuvių kalbą. Išversti žymiausi XX a. vidurio italų prozininkų kūriniai: Elio Vittorinio „Žmonės ir nežmonės“(1978 m., vertė E. Viskanta), Vasco Pratolinio „Įsimylėję vargšai“(1960 m., vertė T. Petkevičius) ir  „Proto blaivumas“(1968 m., vertė A. Kašinskaitė), Renatos Viganò „Dvi merginos“(1965 m., vertė A. Vaišnoras), Alberto Moravios „Romos apsakymai“(1958 m., vertė P. Povilaitis, E. Viskanta), „Čiočiare“(1959 m., vertė E. Viskanta), „Panieka“(1966 m., vertė A. Vaišnoras), Carlo Cassolos „Bubės sužadėtinė“(1966 m., vertė A. Vaišnoras), Aldo Palazzeschio „Seserys“(1971 m., vertė A. Jonaitytė), Goffredo Parisės „Gražuolis kunigas“(1974 m., vertė V. Petrauskas) ir „Šeimininkas“(1968 m.), Curzio Malapartės „Kaput“(1967 m., vertė T. Venclova), Marcello Venturio „Balta vėliava viršum Kefalinijos“(1970 m., vertė K. Jankauskas), Leonardo Sciascios „Kiekvienam savo“(1973 m., vertė V. Povilaitis). Vienas iškiliausių neorealizmo atstovų – Cesare Pavese (1908-1950). Į lietuvių kalbą išverstas tik vienas jo romanas – „Draugas“(1962 m., vertė A. Vaišnoras). Manytume, kad šiam neorealizmo prozininkui ir poetui vertėjai ir leidėjai turėtų skirti daugiau dėmesio.

Iš XX a. vidurio ir antros pusės rašytojų nepelnytai pamiršta ir neversta italų rašytoja Elsa Morante (1912–1985). 1957 m. ši autorė už romaną „Arturo sala“ (Lʼisola di Arturo) apdovanota prestižine „Strega“ premija. Kitose šalyse ši autorė susilaukė iš tiesų didelio dėmesio ir pasisekimo. Pavyzdžiui, Norvegijoje jos romanas „Istorija“ (La Storia, Italijoje išleistas 1974 m.) įtrauktas į šimto geriausių visų laikų knygų sąrašą. Į lietuvių kalbą neversta ir kita šio laikotarpio rašytoja – Natalia Ginzburg (1916-1991). Ši autorė 1963 m. apdovanota „Strega“ premija  už romaną „Artima kalba“ (Lessico famigliare). Į lietuvių kalbą neversti ir vieno iš pamatinių XX a. vidurio ir XX a. antros pusės italų literatūros figūrų, pradėjusio nuo neorealizmo romanų, o vėliau sugriovusio postmodernizmo literatūros kanonus – Piero Paolo Pasolinio – romanai.

Geriausiai lietuvių skaitytojams pažįstama XX a. antros pusės ir XXI a. italų literatūra. Beveik visi Italijoje ir visame pasaulyje žinomi prozininkai versti ir Lietuvoje.

Čia paminėsime tik iškiliausius autorius. Išverstas Giuseppės Tomasio di Lampedusos romanas „Leopardas“(1963 m., vertė A. Vaišnoras, kitas leidimas 2007 m.), Dino Buzzačio „Totorių dykuma“(1994 m., vertė D. Melnikienė), „Triušiai po mėnuliu“(2002 m., vertė A. Musteikis), „Meilė“(2005 m., vertė A. Musteikis), Alberto Moravios „Abejingieji“(1991 m., vertė A. Gudaitis), „Penktadienio vila“(2006 m., vertė A. Gudaitis), Antonio Tabucchio „Pereira liudija“(2004 m., vertė I. Tuliševskaitė), Primo Levio „Jei tai žmogus“(2003 m., vertė V. Tauragienė).  Iš šiuolaikinių italų rašytojų daugiausia vertimų sulaukė Alessandro Baricco ir Umberto Eco kūriniai. Į lietuvių kalbą išversti šie A. Baricco romanai: „Šilkas“(1998 m., vertė P. Bieliauskas, kiti leidimai: 2002, 2007, 2009 m.), „Aistrų pilys“(2000 m., vertė I. Tuliševskaitė, kiti leidimai: 2004 ir 2007 m.), „Novečentas“(2000 m.,  vertė A. Musteikis), „Jūra vandenynas“(2001 m., vertė I. Tuliševskaitė, kitas leidimas: 2012 m.), „City“(2002 m.,  vertė I. Tuliševskaitė, kitas leidimas: 2007 m.), „Homeras, Iliada“(2008 m., vertė K. Nastopkaitė), „Emausas“(2010 m., vertė Valdas V. Petrauskas), „Toji istorija“(2007 m., vertė I. Tuliševskaitė), „Misteris Gvynas“(2014 m.,  vertė P. Bieliauskas), „Triskart aušroje“ (2014 m., vertė P. Bieliauskas), „Jaunoji Nuotaka“(2016 m.,  vertė I. Mažeikaitė). Lietuvių kalba prakalbinti šie Umberto Eco romanai: „Rožės vardas“(1991 m., vertė I. Tuliševskaitė, kiti leidimai: 2001, 2006, 2007, 2012 m.), „Fuko švytuoklė“(1995 m.,  vertė I. Tuliševskaitė), „Vakarykštės dienos sala“(1998 m.,  vertė I. Tuliševskaitė), „Baudolinas“(2002 m., vertė I. Tuliševskaitė), „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“(2006 m., vertė I. Tuliševskaitė), „Prahos kapinės“(2013 m., vertė I. Tuliševskaitė), „Nr. 0“(2015 m., vertė I. Tuliševskaitė). Išversta ir keletas žymaus italų rašytojo Italo Calvino romanų: „Jeigu keleivis žiemos naktį“(2006 m., vertė A. Žūkaitė), „Nematomi miestai“(2006 m., vertė V. Tauragienė), „Mūsų protėviai. Romanų trilogija“(2009 m., vertė A. Musteikis,  V. Petrauskas, A. Žūkaitė).

Dabar gausiai verčiama pastarųjų dešimtmečių italų literatūra. Išversti Niccolò Ammaničio romanai „Aš nebijau“(2004 m., vertė P. Bieliauskas) bei „Aš ir tu“(2014 m., vertė I. Mažeikaitė), Igoro Argamante romanas „Jerichas 1941 metais“(2014 m., vertė T. Gudelytė), Stefano Bennio „Baras po jūra“(2006 m., vertė K. Nastopkaitė), Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“ (2010 m., vertė P. Bieliauskas), Andreos Camillerio detektyvai „Vandens forma“(2001 m., vertė I. Tuliševskaitė), „Užkandžių vagis“(2010 m., vertė V. Daraškevičiūtė), „Kelionė į Tindarį“(2011 m., vertė L. Tilindytė), „Smuiko balsas“(2011 m., vertė L. Vilkaitė), Massimo Carlotto „Bėglys (2010 m., vertė I. Mažeikaitė), Andreos De Carlo „Meilės arka“(1999 m., vertė I. Tuliševskaitė), Errio De Lucos „Montedidijus“(2005 m. vertė K. Nastopkaitė), Giuseppės Dessì „Dezertyras“(2013 m., vertė B. Žindžiūtė-Michelini), Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“(2011 m., vertė P. Bieliauskas) ir „Žmogaus kūnas“(2013 m., vertė L. Ruzgailaitė), Francesco Gungui „Man patinki toks, koks esi“(2013 m., vertė L. Ruzgailaitė), Giulio Leonio „Mozaikos nusikaltimai“(2006 m., vertė B. Žindžiūtė-Michelini) ir „Šviesos nusikaltimai“ (2007 m., vertė I. Tuliševskaitė), Nicolos Leccos „Kavos piramidė“ (2015m., vertė  I. Mažeikaitė), Lorenzo Licalzio „Ko tu iš manęs tikiesi“(2008 m., vertė I. Tuliševskaitė), Federico Moccios „Trys metrai virš dangaus“(2008 m., vertė I. Tuliševskaitė), Antonio Pascalės  „Jausmus lengvinančios aplinkybės“(2015 m.,  vertė R. Klioštoraitytė), Fabio Stassio „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“(2014 m, vertė T. Gudelytė), Fabio Volo „Dar vieną dieną“(2014 m., vertė L. Ruzgailaitė), Sandro Veronesio „Praeities galia“ (2007 m., vertė I. Tuliševskaitė) ir „Ramus chaosas“(2009 m., vertė I. Tuliševskaitė). Į lietuvių kalba išversta nemažai ir italių rašytojų: Antonellos Cilento „Lizarija, arba Moteriško malonumo paslaptys“(2015 m. vertė I. Mažeikaitė), Margaretos Mazzantini „Nejudėk“(2005 m., A. Mulevičiūtė), Orianos Fallaci „Laiškas niekada negimusiam kūdikiui“(2014 m., vertė E. Cibitytė), Gabriellos Magrini „Madam de Lenklo aistros“(2010 m., vertė I. Mažeikaitė) ir „Tarsi deimantas“(2008 m.,  vertė D. Dunajevienė ir E. Aperanė), Vanessos Roggeri „Laukinė kadagio širdis“(2015 m., vertė E. Kupšytė) ir daugelis kitų autorių.

Atskirai norėtųsi paminėti Luthero Blissetto romaną „Q“(2016 m., vertė T. Gudelytė) – po L. Blissetto pseudonimu slepiasi keturi italų rašytojai: Roberto Bui, Giovanni Cattabriga, Federico Guglielmi ir Luca Di Meo –  ir Elenos Ferrante romaną „Nuostabioji draugė“(2016 m., vertė I. Mažeikaitė-Frigerio); E. Ferrante slapyvardžiu prisidengęs iki šios nežinomas autorius ar autorė.

Verta pridurti, kad ne visi išversti italų prozos kūriniai yra aukšto meninio lygio. Tad renkantis autorių derėtų pasvarstyti ir ką tas autorius duos mūsų kultūrai, kodėl norima jį prakalbinti lietuviškai.

Scenoje skambantis meninis žodis

Italų teatras garsėja visame pasaulyje, visi iš jo mokėsi ir tebesimoko. Gal neatsitiktinai Lietuvoje iš italų kalbos pirmiausia buvo pradėtos versti dramos. Dar 1908 m. į lietuvių kalbą išversta XIX a. pab. parašyta italų dramaturgo Roberto Braccos drama „Pietro Caruso“(vertė K. Puida), 1913 m. išversta komedijų autoriaus Marco Pragos drama „Draugas“(vertė A. Matutis), 1920 m. – Pietro Gorio drama „Gegužio šventė“(vertė P. Sirutytė).  

Pirmoje XX a. pusėje italų dramaturgijoje ryškūs du balsai: G. DʼAnnunzio ir L. Pirandello. G. DʼAnnunzio kūriniuose teatrui vyrauja heroizmo, t.y. sielos pergalės prieš kūną, ir antžmogio temos. Deja, į lietuvių kalbą šio autoriaus pjesės nebuvo verstos. L. Pirandello teatrą galime pavadinti krizės teatru, jis kalba apie žmogaus ir visuomenės krizę, apie susvetimėjimą šeimoje ir visuomenėje, intelektualo susvetimėjimą šiuolaikiniame pasaulyje.  1934 m. dramaturgui, rašytojui ir poetui L. Pirandellui „už originalų ir genialų teatro meno atnaujinimą“ buvo skirta Nobelio premija. Teatrą teatre kūręs ir vienu garsiausių XX a. pasaulio dramaturgų laikomas L. Pirandello parašė per 40 dramų, tačiau į lietuvių kalbą išverstos vos kelios pjesės.

Pirmoje XX a. pusėje pirmuosius veikalus teatrui parašė ir Achille Campanile. Teatro kritikai teigia, jog šį dramaturgą galima laikyti absurdo teatro pradininku, tačiau pripažįsta, kad jo pjesės nesulaukė tinkamo pripažinimo ir įvertinimo.

Tarpukario Italijoje susiformavo grotesko (M. Bontemelli, R. di San Secondo), futurizmo, tarmiškojo teatro (teatro dialettale) mokyklos. Tarmiškąjį italų teatrą puikiai pristato žymaus visame pasaulyje dramaturgo, aktoriaus  ir režisieriaus Eduardo De Filippo kūriniai. Šio dramaturgo pjesės komiškos ir tragikomiškos, pasakojančios apie žmogaus santykius su šeima, su visuomene. Keletas šio autoriaus pjesių išverstos į lietuvių kalbą: „Kalėdos Kupjelų namuose“ (vertė E. Kupštytė), „Mano šeima“ (vertė R. Morkvėnas) ir kt.

Iš karto po Antrojo pasaulinio karo daugiausiai dėmesio Italijoje sulaukia dramaturgai Ugo Betti ir Diego Fabbri.  

Antroje XX a. pusėje italų teatrų scenas užkariauja Dario Fo (1926-2016) pjesės. Dramaturgui, režisieriui ir aktoriui Dario Fo Nobelio premija įteikta 1997 m. Šis teatro genijus, sužinojęs, jog jam skirta Nobelio premija už tai, kad „remdamasis viduramžių juokdarių tradicijomis, išjuokia valdžią ir grąžina engiamiesiems orumą“, atsakė, kad „apdovanodami mane, apdovanojote ir teatro žmones“.  Dario Fo parašė per 70 pjesių teatrui. Tačiau ir šio dramaturgo kūryba Lietuvoje dar mažai versta.

Iš šiuolaikinių italų dramaturgų reikėtų paminėti Davidę Carnevalį. Tarptautinį pripažinimą pelnė jo pjesė „Variacijos pagal Krepelino modelį“(Variazioni sul modello di Kraepellin), už kurią 2009 m. autoriui įteikta „Premio Riccione“(vienas reikšmingiausių Italijos teatro apdovanojimų). Reikia paminėti ir puikią dramaturgę Sonią Antinori. Įdomu tai, kad jos pjesėje „Saulė miega“ (Il sole dorme, „Premio Riccione“ 1995 m.) pasakoja apie vieną lietuvių emigrantų šeimą. Paskutiniai jos kūriniai nagrinėja socialines, vaikų negalios temas, autorė gilinasi ir į vadinamųjų foreign fighters reiškinį, kuris palietė ir Italiją.

Šiuolaikiniame italų teatre originalumu išsiskiria dramaturgas Ascanio Celestini, kuriantis vadinamąjį „pasakojimo teatrą“ (teatro di narrazione): teatro scenoje regime aktorių-autorių, kuriam netalkina jokie kiti personažai ar scenografija. Visas dėmesys sutelkiamas į kalbėjimą, į žodį ir, žinoma, į pačią istoriją.

Tenka pripažinti, kad italų dramos Lietuvoje verčiamos tik fragmentiškai, jų vertimai neatspindi italų teatro istorijos. Galbūt ši situacija pasikeis užaugus naujai vertėjų kartai, kuri nuo šių metų VU Filogijos fakultete turi galimybę klausytis dr. Novellos di Nunzio dėstomo italų teatro kurso. Geriau susipažinę su italų teatro istorija ir autoriais, jaunieji vertėjai teatrams turbūt pasiūlys ir lietuvių žiūrovui dar nežinomų pjesių.

Skaitymo žaismė – literatūra vaikams ir jaunimui

Vaikų literatūros istorija Italijoje prasidėjo dar XVII amžiuje. Italijoje išleista ir pirmoji Europoje pasakų rinktinė vaikams „Dainų daina“(Lo Cunto de li Cunti). Ši rinktinė išėjo apie 1634 ir 1636 m, jau po pasakų autoriaus neapoliečio Giambattistos Basilės (1566-1632) mirties. Nuo tada Italijoje pradėtos leisti pasakų rinktinės vaikams. Paminėtinos Carlo Gozzio (1720-1806) „Teatrališkos pasakaitės“(Fiabe teatrali), Luigio Capuanos (1839-1915) pasakos, Emmos Perodi (1850-1918) „Nuostabios pasakaitės“(Fiabe fantastiche). Beje, nemažai pasakų rinktinių Italijoje buvo leidžiama vienu ar kitu Italijos dialektu. Todėl italų rašytojas Italo Calvino 1956 m. tokias tarmiškas italų liaudies pasakas perrašė bendrine italų kalba ir išleido rinktinę „Itališkos pasakos“(Fiabe italiane). Pasak italų literatūros tyrinėtojų, šie autoriai ir padėjo pamatus italų vaikų literatūrai.

Risordžimento laikais vaikų literatūra buvo moralinio, pamokomojo pobūdžio. Pirmoji šiai srovei pasipriešino rašytoja Ida Baccini (1850-1911). 1875 m. buvo išleista jos knyga vaikams „Viščiuko atsiminimai“(Memorie di un Pulcino).

Italų literatūrą vaikams visame pasaulyje išgarsino rašytojas Carlo Collodi (1826-1890). Šio autoriaus  „Pinokio nuotykiai“(1881-1883 m.) išversti į daugelį pasaulio kalbų. Pirmą kartą į lietuvių kalbą „Pinokio nuotykiai“ išversti tarpukario Lietuvoje 1926 m. (vertė V. Kamantauskas), paskui sovietinėje (1965 m., iš lenkų kalbos vertė A. Liobytė, kiti leidimai: 1973 ir 1994 m.) ir nepriklausomoje Lietuvoje (2002 m., vertė A. Musteikis, kitas leidimas −2014 m.).

Visame pasaulyje žinomas ir rašytojas Edmondo De Amicis (1846-1908). 1886 m. Italijoje buvo publikuotas didelio pasisekimo sulaukęs romanas „Širdis“. Į lietuvių kalbą šis romanas išverstas du kartus tarpukario Lietuvoje (1915 m., vertė M. Grigonis; 1927-1930 m. vertė J. Jablonskis). Vaikų ir jaunimo literatūros leidėjams derėtų priminti, kad tikrai prasmingas būtų naujas šio romano vertimas.  Beveik tuo pačiu metu vaikams pradėjo rašyti ir kitas pasaulinio garso rašytojas – Emilio Salgari (1862-1911). Į lietuvių kalbą tarpukario, sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje išversta nemažai šio autoriaus knygelių.

Italų vaikų literatūrai svarbūs ir 1911 metai. Tais metais pasirodė vienas iš svarbiausių italų vaikų literatūros kūrinių – rašytojos Lauros Orvieto (1876–1953) „Pasaulio istorijos pasakojimai“(Storie della Storia del Mondo). Deja, ši vaikų autorė į lietuvių kalbą dar neišversta.  Maždaug tuo pačiu laikotarpiu pradėjo kurti ir  kitas žymus vaikų ir jaunimo literatūros autorius – Sergio Tofano (1886-1973). Šis rašytojas irgi tebelaukia lietuvių vertėjų plunksnos (nors šiais laikais gal geriau sakyti „kompiuterio“).

Po Antrojo pasaulinio karo savo kūrybinį kelią pradeda žymusis Gianni Rodari. Beveik į viso pasaulio kalbas išversti šio rašytojo „Čipolino nuotykiai“. Bet štai į lietuvių kalbą ši knyga versta per tarpinę – rusų − kalbą (1956 m., iš rusų k. vertė J. Stukas, kiti leidimai: 1971, 1993, 1994, 2003, 2006, 2007, 2009, 2010, 2013 m.). Tad iki šiol neturime šios be galo gražios ir vertingos knygelės vertimo tiesiai iš italų kalbos, nors per pastaruosius metus į lietuvių kalbą buvo išversta tikrai nemažai  G. Rodario knygų. 

1945 m. Italijoje buvo išleista ir žymiojo dizaino pradininko Bruno Munario (1907-1998) knygelė su žaidimais vaikams. Bruno Munario vardas žinomas visame pasaulyje, bet Lietuvoje ir lietuvių kalba jo knygų, deja, dar neturime.

Septintajame dešimtmetyje vaikams ėmė rašyti nauja rašytojų karta. Čia verta paminėti Mario Lodį (1922-2014), dažnai rašiusį knygas kartu su vaikais, ir Pininą Carpį (1920-2004), daug dėmesio skyrusį kalbos skambesiui. Šių Italijoje didžiulo pasisekimo sulaukusių autorių knygos į lietuvių kalbą, deja, irgi dar neišverstos.  

Iš nonsenso literatūros verta paminėti originalųjį rašytoją Totį Scialoją (1914–1998). Šis autorius žaidžia garsais, forma, kuria žodžių žaismą. Jis irgi dar nebuvo prakalbintas lietuviškai.

Iš reikšmingų šių dienų vaikų ir jaunimo literatūros autorių, kad ir  Biancos Pitzorno, A. Alessandro D’Avenios, Beatricės Masini, Roberto Piuminio, Bruno Tognolinio, Giusės Quarenghi, Guido Quarzo kūrinių į lietuvių kalbą išversti tik A. DʼAvenia romanai „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“(2012 m., vertė I. Mažeikaitė) ir „Dalykai, kurių niekas nežino“ (2012 m., vertė R. Vaskelaitė), B. Masini „Miško vaikai“(2012 m., vertė I. Mažeikaitė).

Trumpai aptarus italų literatūrą vaikams ir jaunimui, pasitelkus čia paminėtų autorių bibliografijas ir verstinės literatūros sąrašą, galima teigti, kad, nors šių knygų verčiame daug, tebėra nemažai spragų, kurias derėtų užpildyti.

Kiekybė ir kokybė per akademinę prizmę

Šiuo laikotarpiu italų literatūros vertimo baruose daugiausiai darbavosi ir tebesidarbuoja P. Bieliauskas, V. Petrauskas, A. Gudaitis, B. Žindžiūtė-Michelini, I. Tuliševskaitė, K. Nastopkaitė, A. Musteikis, A. Žukaitė, T. Gudelytė, I. Mažeikaitė, L. Tilindytė, L. Vilkaitė, L. Ruzgailaitė, E. Kupšytė, D. Būrė, R. Brundzaitė, R. Klioštoraitytė ir kt. vertėjai.

Peržvelgus italų literatūros vertimų bibliografiją matyti, kad, viena vertus, išversta tikrai daug kūrinių, bet kita vertus,  dar daug reikšmingų ir vertingų tebėra neišversti, –lietuviškai  beveik neturime italų poezijos, dramos, o išversti kūriniai tik iš dalies atspinti italų literatūros istoriją, sroves, naujausias tendencijas, žymių autorių kūrybą.

Aptarus italų literatūros vertimus, derėtų apžvelgti ir šių vertimų tyrimus Lietuvoje. Ši sritis Lietuvoje vis dar mažai išplėtota: vertimai retokai sulaukia recenzijų, apžvalginio pobūdžio straipsnių, labai nedaug mokslinių straipsnių su išsamia atskirų grožinės literatūros kūrinių ir jų vertimų analize: Lietuvoje teturime vos kelias mokslines publikacijas, kuriose svarstomos grožinio teksto vertimo į lietuvių kalbą problemos. Yra publikuota straipsnių apie U. Eco vertimo sampratą, apie grožinio teksto vertimo kokybę, realijų perteikimą vertime, keiksmažodžių vertimą ir pan. Daugiausiai šiuose baruose nuveikė VU VSK dėstytoja ir vertėja R. Klioštoraitytė. Šie moksliniai straipsniai paskelbti VU Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros leidžiamame moksliniame žurnale „Vertimo studijos“. Verta paminėti, kad nemažai VU Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros vertimo iš italų kalbos ir į italų kalbą studentų magistro ar bakalauro darbus rašo apie italų literatūros vertimus į lietuvių kalbą; darbus apie italų literatūrą arba italų literatūros vertimus rašo ir  VU lietuvių filologiją bei italų kalbą studijuojantys bakalaurai.

Kaip rašė italų rašytojas ir poetas Cesare Pavese „vienintelis džiaugsmas gyvenime yra pradėti, gera gyventi, nes gyventi reiškia pradėti, nuolatos, kiekvieną akimirką.“ Todėl tikimės, kad šie italų literatūros metai bus dar viena lietuviškų italų literatūros vertimų aruodų pilnėjimo pradžia.

Remėjai 

 

2017-02-25