Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Frans Denissen

TAI KAS GI TEN PARAŠYTA?
Divertismentas

Publikuota: Literatūra ir menas 2005-12-02 Nr. 3073

Fransas Denissenas (g. 1947) – flamandų rašytojas ir vertėjas. Jo plunksnai priklauso romanai – "J.B. Hėmelreikso išpažinimai" ("De belijdenissen van J.B. Hemelryckx", 1987), "Kelionė namo" ("De thuisreis", 1992), poezijos rinkiniai – "Ant purpurinio kiaušinio" ("Op het purperen ei", 1980), "Niutono kaltė" ("De schuld van Newton", 1991), prancūzų kalba rašiusio belgų rašytojo André Baillono (1875–1932) biografija "Irmos Idealiosios alfonsas" ("De gigolo van Irma Ideaal", 1998), André Baillono, Giacomo Casanovos, Giovanni’o Boccaccio, Niccolņ Machiavelli’o, Leonardo Sciascios, Carlo Emilio Gaddos, Umberto Eco ir kitų rašytojų kūrinių vertimai į olandų kalbą (maždaug 25 prozos kūriniai, taip pat Cesare’s Pavese’s ir Eugenio Montale’s poezijos vertimai). 2002 metais olandiškai pasirodė jo išverstas Carlo Emilio Gaddos romanas "Ta baisioji painiava Merulanos gatvėje" ("Quer pasticciaccio brutto de Via Merulana", 1957). Fransas Denissenas verčia ir dramos tekstus įvairioms teatro trupėms, tarp jų Carlo Goldoni’o ir Jeano Marie Piemme’o. Šiuo metu rašo biografinę Benito Mussolini’o ir Claros Petacci meilės istoriją, kuri vadinsis "Klareta ir Benas" ("Claretta en Ben") ir 2006 metais bus išleista leidyklos "Bert Bakker" Amsterdame.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje olandų kalbos teritorijoje (Olandijoje ir Flandrijoje) vyko karšta diskusija tarp "vertimo specialistų", norėjusių suformuluoti vertimo taisykles ir normas, ir "vertimo mokslininkų", manančių, kad mokslo tikslais negalima nustatyti normų, o tik fiksuoti ir aprašyti tai, kas dedasi vertimo srityje. Tačiau, Franso Denisseno nuomone, "vertimo mokslininkai", vartodami tam tikras sąvokas (pvz., "adekvataus" ir "priimtino" vertimo), taip pat vadovaujasi išankstinėmis normomis. Šmaikščiai parašytas poleminis rašytojo ir vertėjo straipsnis – tai absoliučiai laisvą vertėjo darbą ginantis žodis, pradėjęs itin ugningą ginčą šiais klausimais flamandų literatūrinėje spaudoje. Straipsnis su paantrašte "esė" (nors jo autorius buvo nepatenkintas tokiu flamandų žurnalo redakcijos parinktu žanro apibūdinimu), paties Denisseno žodžiais tariant, – divertismentas, buvo paskelbtas Flandrijos literatūros žurnalo "Nieuw Wereldtijdschrift" 2000 m. gruodžio mėnesio (10) numeryje. Čia jis spausdinamas sutrumpintas.

Vertėja

 "Vertimo specialistu" (kiti sako: "vertimo mokslininkas", "vertimo teoretikas" ar "traduktologas", o man pačiam kažkur teko aptikti sąvoką "vertimo filosofas") gali save vadinti, jeigu esi šalia originalų pasitiesęs daugelį jų vertimų ir šios procedūros metu išgryninai keletą visiems žinotinų tiesų arba, dar svarbiau, – normų. Be to, turi būti savaime aišku, kad tau pačiam nereikia vertimo, kadangi moki originalo kalbą, ir kad, kita vertus, skaitytojas turi galimybę naudotis tik vertimu, nes kaip neįtikima, kad koncerto klausytojas su partitūra ant kelių seks grojamą veikalą, taip neįtikima ir kad vertimo skaitytojas sėdės prie stalo, ant jo pasidėjęs originalą. "Vertimo disciplinos" požiūriu vertimas gali būti labai "taisyklingas", bet jeigu jis neįstengia įtraukti skaitytojo, jeigu jam neteikia "plaisir du texte", vadinasi, yra nevykęs.

Kad literatūros mokslininkai ir teoretikai, atidžiai skaitydami ir tarpusavyje lygindami literatūros kūrinius, ištraukia daugybę įdomybių, – argi galima už tai ant jų pykti? Kiekvienas paukštelis gieda savo giesmelę. Bet įsivaizduokim, kad tie patys veikėjai imtų pagal savo išvadas nustatinėti, kaip reikia rašyti! Štai kas pastaruosius dešimtmečius vyksta "vertimo disciplinoje" ir kas verčia mane būgštauti. Tiesa, šis laisvalaikio praleidimo būdas gyvuoja dar ne taip seniai, bet visgi sąlygiškai mažame jo praktikuotojų klubelyje jau susidarė keletas "mokyklų". Vienoje pusėje – sekėjai to, ką jie vadina Gideono Toury terminu – "adekvačiu" vertimu: tai vertimas, kuriame kaip įmanoma geriau girdėti šaltinio kalbos savybės. Kitoje pusėje – kovotojai už "priimtiną" vertimą: tokį, kuris kaip įmanoma labiau stengiasi paslėpti, kad yra vertimas, kuris šaltinio tekstą kaip įmanoma labiau traukia į adresato kalbą. Žandarų porelė "Adekvatus" ir "Priimtinas", – šitaip įpratau juos vadinti savo mėgstamoje užeigoje. Kas pernelyg prilipęs prie autoriaus kalbos, tas sulaukia už nugaros budinčio agento Priimtino, o kas pirmiausia nori parašyti patrauklų tekstą olandų kalba – tą čiumpa už pakarpos agentas Adekvatus. Tačiau, nors ir kaip jiedu savo kolokviumuose ar kongresuose mėgina viens kitam nušluostyti nosis, iš tiesų tiedu savo pačių išgalvoto įstatymo prižiūrėtoju elgiasi vienodai: kairiuoju pirštuku braukia palei originalo teksto eilutę, o dešiniuoju – palei vertimo teksto eilutę žiūrėdami, ar tik vertėjas ko nors neišmetė arba nepridėjo. Jeigu tai aptinka, tada pirštukas kyla į viršų: tada vertimas nebėra vertimas, bet "adaptacija", o adaptacijos "vertimo specialistams" yra nelyginant keiksmai moterų vienuolyne. Tokiems siaubūnams nėra vietos darbo stipendijų ar kitokiose subsidijų skyrimo programose (...).

Adekvatininkus ir priimtininkus vienus su kitais sieja tai, kad jie žiūri į vertėją kaip į "dviejų ponų tarną": vienas ponas – originalo autorius ir jo tekstas, antras – adresato kalba ir vertimo skaitytojai. Galų gale nėra taip jau labai svarbu, kad jis, pasak agento Adekvataus, pirmiausia turi lenktis originalui, o pasak agento Priimtino, savo būsimiems skaitytojams: jis yra tarnas, be to, toks tarnas, kuris, kaip dera geram senamadiškam namų tvarkytojui, kiek įmanydamas stengiasi būti nematomas, kuris nakties įmygyje pasirūpina, kad rytą prie pono miegamojo durų stovėtų švarutėliai nublizginti batai.

Blogiausia šioje situacijoje, kad nemažai mūsų kalbos plote dirbančių literatūros vertėjų besąlygiškai arba nebesąlygiškai paklūsta minėtiems diktatams. "Versti tai, kas parašyta!" – tik ir girdi iš jų lūpų, būtent tai, ką byloja groteskiškas Arthuro Langeveldo knygos pavadinimas1 ; ir visiškai nepaisoma Nijhoffo perspėjimo: "Nagi paskaityk, parašyta ne tai, kas parašyta"2 . Yra netgi tokių, kurie maldauja normų iš vertimo specialistų. Įsivaizduokit, kad rašytojai imtų klausti literatūros mokslininkų, kaip jiems, mokslininkų nuomone, reikią rašyti. Tad ir šiuo atžvilgiu vertėjai pasirodo esą tarnai, kokiems jiems, pasak vertimo specialistų, ir pridera būti.

Metus netgi paviršutinišką žvilgsnį į praeitį matyti, kad vertėjas toli gražu ne visada buvo tarnas, už kokį jis dabar yra laikomas. Iki grosso modo devynioliktojo amžiaus vidurio duetas "vertimas–adaptacija" (tarp kurių, tiesą sakant, nebuvo daroma skirtumo) kartu su tokiais reiškiniais kaip imitatio, aemulatio, interpretatio, parafrazė ir pastišas buvo vienas iš veiksnių, vis besiplečiančioje literatūroje arba apskritai mene nulėmusių tai, kad tekstai tolydžio generavo naujus tekstus, pranokdami visus vėliau padarytus suskirstymus į žanrus ar stiliaus kategorijas.

Ne taip jau mažai nacionalinių literatūrų yra atsiradusių iš klasikinių bei kitų tekstų vertimų. Pirmasis tikras Nyderlandų literatūros šedevras – "Vanden vos Reinaerde" ("Apie lapiną Renardą") yra, beje, prancūzų "Roman de Renart" (pasakėčių rinkinio "Apie lapę") perdirbinys ir išsyk parodo, kad vertimas gali pranokti originalą, ir prieštarauja dabar vyraujančiam teiginiui, kad vertimas yra "nuostolių apribojimas". Šio flamandų "Reinaert" vertimą į vėlyvųjų viduramžių Šiaurės Vokietijos dialektą kaip modelį savo ruožu panaudojo Goethe rašydamas "Reineke Fuchs" ir taip toliau.

Nuolatinės tekstų regeneracijos vyko devynioliktajame amžiuje. Romantika menininką – įkvėptą ir talentingą amatininką, koks jis visada buvo, iškelia iki tam tikro pusdievio, genijaus, pakylėto aukštai virš paprastų žmonių ir kuriančio tad unikalius, nepakartojamus, "šventus" (bet, vadinasi, tam tikru atžvilgiu ir mirusius) tekstus, su kuriais iki paskutinio kablelio turi būti elgiamasi nuolankiai ir pagarbiai. Anksčiau turėjusios teigiamą reikšmę sąvokos, tokios kaip "sekimas", pakeičiamos neigiamas reikšmes turinčiomis sąvokomis, tokiomis kaip "plagiatas" (olandų kalba pirmą kartą užfiksuotas 1872 metais) arba "raštų vagystė", tai yra slaptas negenijaus karpymo ir klijavimo darbas. Vertėjas, pilnas skrupulų, pasitraukia į Genijaus šešėlį: apie 1850 metus prasideda anoniminių vertimų laikotarpis (...).

Paralelė su tuo, kas aukščiau pasakyta (ir literatūros vertimo požiūriu būtų įdomu nuodugniau panagrinėti šią sąveiką): devynioliktasis amžius taip pat yra pramonės revoliucijos ir didžiųjų technikos išradimų amžius bei šiems išradimams patentų suteikimo amžius. Pirmąkart istorijoje dėl šių priežasčių iškyla materialiosios nuosavybės teisės į nematerialiąją esatį klausimas: teisės į išradimą, idėją, sumanymą. Vertimo istorijai ypač svarbu, kad ši intelektualiosios nuosavybės teisė 1886 metais įtvirtinama tarptautiniu lygmeniu, pasirašius Berno konvenciją. Konvencija saugo autoriaus teises, nepaisant valstybių sienų, visą autoriaus gyvenimą ir penkiasdešimt metų po jo mirties (neseniai pailginta iki septyniasdešimties metų).

Šių ideologinių ir ekonominių veiksnių derinys, reikia manyti, padarė galingą poveikį dar ir dabar gyvuojančiai vertimo praktikai, nors man, deja, nėra žinoma visuotinė studija, kuri iš esmės tyrinėtų šį reiškinį. Ne iš vieno vertėjo lūpų pasitaiko išgirsti skundą, kad "vertimo disciplina" iki šiol buvo atkakliau įsitraukusi į originalo ir vertimo guldymą vienas šalia kito negu į dažnai lemiančių aplinkybių, kuriomis tas vertimas buvo atliktas, tyrinėjimą.

"Dažnai lemiančių": pailiustruosiu tai remdamasis nesenu pavyzdžiu iš savo paties praktikos. Kai maždaug prieš ketverius metus buvau vienos Amsterdamo leidyklos paklaustas, ar norėčiau išversti Carlo Emilio Gaddos "Quer pasticciaccio brutto de Via Merulana", aš, žinoma, išsyk čiupau šią progą (nes siūlė tekstą, kuris jau ketvirtį amžiaus buvo man mielas), bet kartu, tardamasis dėl termino, įskaičiavau pusę metų laiko vien tik apmąstymams: juk tai, ko gero, sudėtingiausias, labiausiai kalbinis romanas, koks buvo parašytas Italijoje dvidešimtajame amžiuje. Pasakojimo – jeigu tik galima kalbėti apie pasakojimą, nes jis tolydžio pasiklysta tarp vis gausėjančių šalutinių kelių ir galiausiai sustoja begalinėje kalbos masėje – veiksmo laikas ir vieta yra 1927 metų fašistinė Roma, pats pasakojimas parašytas išskirtinai kurstančia, bet pirmąkart skaitant beveik nesuvokiama amalgama, sudaryta iš senosios ir naujosios, labai rafinuotos ir labai prasčiokiškos italų kalbos, paslėptų citatų iš beveik visos italų literatūros nuo Dante’s, iš Romos, Neapolio, Molizės ir Venecijos dialektų su didelėmis graikų, lotynų, prancūzų ir ispanų kalbų injekcijomis. Be to, vieną iš daugelio knygos sluoksnių sudaro gelianti satyra Mussolini’o atžvilgiu, kurio vardas nė sykio nėra paminimas, tačiau kuris dalyvauja bene kiekviename puslapyje, aliuzijose, italų skaitytojui taip pat aiškiose tik tada, jei jis pažįsta savo tėvynės istoriją kaip penkis pirštus.

Kaip perkelti tokį nepaprastai barokišką tekstą į "gana sausą, funkcionalią, blaivią" olandų kalbą? O ką daryti su visomis aliuzijomis į istorinę tikrovę, kurią ne italas itin mažai pažįsta? Pateikti vertimą su atskira knygute, pilna pastabų, kaip kadaise padarė Johnas Vandenbergh‘as su "Ulisu"3 ? Kaip skaitytoją mane gerokai atstumia pastabos prie naratyvinio ar poetinio teksto. Pirmoji mano mintis tada buvo: perkelsiu visą veiksmą į Antverpeną, tada galėsiu Romos dialektą, vyraujantį knygoje ir aiškų iš paties pavadinimo, paversti Antverpeno dialektu, be to, flamandų tarmėse esama daugiau barokiškų idiomų nei toje "gana sausoje, funkcionalioje, blaivioje" olandų tarmėje. Mažytis minusas buvo tai, kad fašizmas čia – priešingai nei Italijoje – niekad nebuvo valdžioje, tačiau aš raminausi mintimi, kad rudosios ideologijos sekėjai ir čia bus susikūrę savą retoriką bei savą žodyną, kuriuos parodijuoti neturėtų būti itin sunku.

Išgirdęs tą mintį mano redaktorius Amsterdamo leidykloje kone nuo kėdės nuvirto. Sutartimi, paaiškino jisai, kuri ne be vargo buvo sudaryta su Italijos leidykla, nustatyta, kad vertimas privalo būti "tikslus": complete and unabridged (visas ir nesutrumpintas – Vert.), kaip tautologiškai apibūdinama įprastinėmis formulėmis.

Skaičiavimo pratimėlis grąžino mane į tikrovę: Gadda mirė 1973 metais, jei išgyvensiu ir būsiu darbingas, tai 2043-iaisiais, sulaukęs devyniasdešimt šešerių, galėsiu pamėginti. Mažytė paguoda atėjo vėliau, kai Monas Nysas papasakojo man, jog jis ir Paulas Claesas rutuliojo tą pačią mintį versdami "Ulisą". Jei dar turės noro, jie galėsią imtis darbo jau 2011 metais.

Per antrąjį savo apmąstymų etapą nuodugniau patyrinėjau paties mano verčiamo autoriaus atliktus vertimus. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Gadda išvertė tris jo labai mėgstamo Ispanijos aukso amžiaus autorių – Quevedo, Salas Barbadillo ir Ruiz de Alarcóno – knygas, ir šie vertimai po jo mirties buvo išleisti dviem kalbomis, o knygos įžangoje pateikta išsami sudarytojos analizė. (...) Sudarytojos komentaras mano įžvalgą galutinai patvirtino: iš barokinio ispaniško teksto Gadda padarė nepriekaištingą itališką, sakytum, Gaddos stiliaus neobarokinį tekstą; jis praleido tuos elementus, kurie jam rodėsi nereikalingi ar nebereikalingi, ir pirmiausia didžiai mėgaudamasis pasinėrė į tekstus, kurie jam, be abejonės, buvo artimi savo dvasia. Rezultatas – vertimas, kuris itališkos versijos skaitytojui yra tikra kalbos šventė ir kuris – jeigu galiu tikėti knygos sudarytoja – vis dėlto niekur neiškraipo originalo dvasios.

Kad ir kaip būtų, ėmiau svarstyti klausimą, kurį kelti man vis dar atrodo verta: ar gali vertėjas laikytis paties verčiamo kūrinio autoriaus požiūrio į vertimą? Remiantis dabar galiojančia autoriaus teise bei olandų kalbos plote gyvuojančia vertimo ideologija, atsakymas nedviprasmiškas: ne. Man pamėginus ką nors tokio iškrėsti, trys ketvirčiai Olandijos vertimo specialistų atsistotų ant užpakalinių letenų ir visa gerkle staugtų: jokio pasigailėjimo! Jau neminint to, kad mano leidėjas parsiųstų man tekstą atgaliniu adresu su nuoroda į mudviejų pasirašytą sutartį, kurios pirmoji sąlyga yra tokia: "Vertėjas įsipareigoja pateikti turiniu bei stiliumi tikslų ir nepriekaištingą tiesioginį originalo vertimą olandų kalba".

Ar aš tad sukandęs dantis pareiškiau leidėjui atsisakąs užduoties? Apie tai nebūčiau drįsęs nė pagalvoti: man, kaip vertėjui, Gaddos knyga žadėjo tiek daug išmėginimų, kad darbas su ja net ir laikantis to susitarimo buvo diena iš dienos kvapą gniaužiantis nuotykis.

Ir vis dėlto, vis dėlto... Daugiau nei keturiuose šimtuose puslapių, sudarančių Gaddos romaną, protarpiais vis pasitaikydavo epizodų, kurie man rodydavosi ne itin reikalingi šiandieniniam skaitytojui olandų kalba, kita vertus, kartais olandų kalbos žodis ar posakis kviesdavo mane imti žaisti pagal Gaddos taisykles. Ar, sekdamas pačiu mano verčiamo kūrinio autorium, galėjau kiek į tai leistis? Ne, turėjau prisiversti švarutėliai perkelti tą gabaliuką, nors mačiau, kad prancūzų, vokiečių, anglų vertėjai buvo nuėję kiek toliau: vienu atveju – dažniausiai šį tą praleidę, kitu – leidę sau tapti trupučiuką rašytojais.

Tai mane tik dar labiau pastūmėjo toliau mąstyti apie kai kuriuos šiandieninės olandų kalbos teritorijos literatūrinio vertimo paradoksus, kuriuos ne visada įstengiu paaiškinti. Keletą iš jų surikiuosiu čia į vorelę.

Pirma: tai, kas prozos ar poezijos leidėjams Olandijoje yra griežčiausiai uždrausta grasinant pasmerkimu visuose laikraščių prieduose apie knygas nuo NRC iki "Groene Amsterdammer", yra labiausiai skatinama, jeigu verti dramaturgiją teatro bendrijai. Nė nemėgink versdamas kūrinį olandų leidėjui, net jeigu kūrinys ir parašytas tam tikro regiono tarme, pavartoti jokio flamandiško posakio, kad ir labai grakštaus, nes jį beatodairiškai išbrauks tavo redaktorius, – vertimų į olandų kalbą kalba yra griežtai tik 2000 metų Randstado4 olandų kalba. Bet jeigu verti pjesę, tai gali sulaukti prašymo iš literatūrinės dalies vedėjo olando padaryti tekstą "kiek įmanoma flamandiškesnį": teatro publikai tai daro tokį didelį poveikį, nors olandų žiūrovai, ko gero, tesupranta vos pusę to teksto (o gal kaip tik to ir siekiama?). Šiaip ar taip, mano įspūdis – kad pastaraisiais metais olandų kalba ir vertimo praktika buvo atnaujintos ant teatro pakylos, kad galimybė nestabdomai pasireikšti vertėjo vaizduotei radosi ten: tai rašydamas turiu mintyse ir Pjeeroo Roobjee, ir Tomo Kleijno atliktus pjesių vertimus, tačiau taip pat ir darbą, kuris tikriausiai yra reikšmingiausias pastarųjų metų vertimas, atliktas olandų kalbos teritorijoje, – Tomo Lanoye ir Luko Percevalio pateiktą šešių dalių Shakespeare’o istorinių dramų versiją "Į karą!" ("Ten oorlog", 1997 m. – Vert.). Dabar šis tekstas gali savo ruožtu būti išverstas į vokiečių, prancūzų ir – kodėl gi ne? – anglų kalbas (dar vienas tabu, kurį reikia įveikti: vertimo vertimas).

Antra: keistas įsitikinimas, kad vertimas daugų daugiausia po ketvirčio amžiaus pasensta, ir todėl reikia jį pakeisti nauju. "Gargantiua ir Pantagriuelio" naujojo vertimo pratarmėje vertėja Vermeer-Pardoen jaučiasi turinti pareigą dėstyti šią mintį šitokiu liūdinančiu būdu: "Paskutinis kūrinio vertimas yra J. A. Sandforto 1932 metų vertimas, kurį dabar galima gauti tik iš antikvarų. Šis vertimas – tikrai virtuoziškas, bet akivaizdžiai pasenęs. Ne tik dėl ketvirtojo dešimtmečio olandų kalbos vartojimo ir tipiško stiliaus, bet ypač dėl tuometinės vertimo technikos sampratos. Nebūdavo drovimasi tam tikrų teksto vietų paprasčiausiai praleisti, o kai kurie fragmentai būdavo išverčiami labai laisvai. Dabar labiau linkstama laikytis arčiau teksto".

Tačiau juk dera šauktis Dievo teisingumo dėl to, kad gražaus, netgi entuziazmą keliančio vertimo santykis su lygiai tokiu pat gražiu, lygiai taip pat entuziazmą keliančiu vertimu, atliktu prieš šešiasdešimt metų, turi būti toks. Įsivaizduokite, kad kompaktinės plokštelės buklete, pristatančiame Scarlatti sonatas klavyrui, būtų teigiama: "Paskutinis įrašas darytas 1932 metais, grojo Vladimiras Horowitzas. Šis Horowictzo atlikimas yra tikrai virtuoziškas, bet akivaizdžiai pasenęs. Ne tik dėl ketvirtojo dešimtmečio įrašymo technikos ir tipiško stiliaus, bet ypač dėl tuometinės atlikimo technikos sampratos. Nebūdavo drovimasi kai kurių kartojimo ženklų paprasčiausiai nepaisyti, o tam tikros nuorodos dėl tempo būdavo interpretuojamos labai laisvai. Dabar labiau linkstama laikytis arčiau partitūros".

Jau 1972 m. Dolfas Verspooras, atsiimdamas Nijhoffo premiją, savo padėkos žodyje niurzgaliaus tonu, jam tokiu būdingu, tačiau dėl to ne mažiau vertu dėtis į širdį, pasakė: "Muziką mylinti publika ne tik pripratusi, ji netgi pageidauja išgirsti skirtingai atliekamus tam tikrus kūrinius. Tačiau dėl atsilikimo, palaikomo pirmiausia švietimo atstovų, literatūros srityje vis dar galioja taisyklė, kad tik viena literatūros kūrinio interpretacija yra įmanoma ir leistina. Tie, kas skaito užmirštų vertėjų iš anglų ar škotų kalbų, atradusių mums Ezrą Poundą ir jo "ABC of Reading", darbus, puikiai tai žino. Iš užmaršties prabudus "senajai" muzikai, mums prieš akis – pakartotinis atradimas tų poetų ir rašytojų, kurių darbai taip ir liko apokrifai, nes jų menas buvo vertimas".

Aš būgštauju, kad šios akys kol kas tebėra užmerktos, kaip tada, kai Verspooras tarė anuos žodžius.

Rabelais ir Sandfortas automatiškai mane atveda prie trečio punkto ir prie klausimo: kodėl olandų kalbos teritorijos kultūra taip nedėmesingai elgiasi su savo vertėjais? Kad ir tas pats J. A. Sandfortas, vis dėlto genialus Rabelais vertėjas, tačiau aš netgi negalėjau surasti jo vardų nesutrumpintų formų. Ilgai naršęs internete, įstengiau rasti jo gimimo ir mirties metus: 1893–1959. Ir faktą, kad jis atliko patį pirmąjį pasaulyje Céline’o "Voyage au bout de la nuit" vertimą, kuris olandų kalba pasirodė 1934-aisiais, dveji metai po prancūzų leidimo. Tai kūrinys, dėl kurio vertimo jis, matyt, intensyviai palaikė ryšius su autorium, kadangi 1989 m. Prancūzijoje pasirodė 139 puslapių knyga "Sandforto klausimynas ir 9 iki šiol nepublikuoti Céline’o laiškai Sandfortui": Céline’o ir jo pirmojo vertėjo susirašinėjimas. Knyga, kurios aš iki šiol bergždžiai tebeieškau Olandijos ir Flandrijos bibliotekose. Iš savo klajonių po internetą pešiau dar tai, kad šis žmogus buvo ir romano "Ledi Čaterli meilužis", ir Marguerite Yourcenar "Adriano atsiminimų"pirmasis vertėjas į olandų kalbą. Tačiau, vartydamas "Moderniosios pasaulio literatūros enciklopediją", arba "Winkler Prins" enciklopediją nerandu apie J. A. Sandfortą nieko, nihil, noppes, nors pirmam pasitaikiusiam regioninės reikšmės rašytojui skiriama po straipsnį.

Ketvirtas, ir paskutinis, punktas: atrodo, kad muzikoje partitūros teroras ir "autentiško atlikimo" tariama monopolija (kuriuos buvo įtvirtinę labiau muzikologai nei muzikai) pamažu traukiasi iš savojo Olimpo viršūnių. Bacho kūrinių transkripcijos ir variacijos, atliktos Liszto, Regerso ir Busoni’o, po dešimtmečių tylos vėl skamba koncertų salėse, o neseniai ir Mahlerio, Elgaro bei Weberno atliktos Bacho aranžuotės dideliam orkestrui vėl galėjo būti išleistos plokštelėmis (gan keista, kad dėl paties Bacho atliktų Vivaldi aranžuočių niekada nebuvo iškilę problemų). Ar neatėjo pats laikas ir literatūros vertėjams jau metų metus galiojantį, veikiau "vertimo specialistų" nei vertėjų paskelbtą įsaką "Versti, kas parašyta!" pasidėti į šalį, ištraukti savo vaizduotę iš belangės, į kurią patys ją įstūmė, ir vėl tapti rašytojais, kokie jie buvo amžių amžius literatūros istorijoje?

 

Iš olandų kalbos vertė AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

_______________________

1 Arthuras Langeveldas. "Vertalen wat er staat" ("Versti tai, kas parašyta"; 1986).

2 Martinus Nijhoffas (1894–1953) – olandų poetas ir vertėjas. Nuo 1953 m. skiriama jo vardo premija už geriausius literatūros vertimus į olandų kalbą ir už geriausius olandų kalba parašytos literatūros vertimus į užsienio kalbas. Citata iš šio poeto epinio eilėraščio "Awater" (Awater – vieno eilėraščio personažo vardas; galima įžvelgti jo sąsają su žodžiu "avatara").

3 1969 metais išėjo pirmas, Johno Vandenbergh’o atliktas, "Uliso" vertimas į olandų kalbą. Antrą kartą į šią kalbą "Ulisą" išvertė P. Claesas ir M. Nysas, knyga išleista 1994 metais. Šie darbai labai skirtingi: J. Vandenbergh‘o vertimas – "aiškinamasis", su atskira pastabų knygele; P. Claesas ir M. Nysas nedavė jokių paaiškinimų, rinkosi "kūrybingąjį" vertimo būdą.

4 Randstadas – didžiausias Olandijos miestų tinklas, politinis, kultūrinis ir kitų sričių centras.

 

Vertėjos pastaba. Šiame vertime kalbama apie Olandiją ir olandų kalbą (sinonimai – Nyderlandai ir nyderlandų kalba) bei Flandriją ir flamandų kalbą, nors pastaruoju metu spaudoje vis dažniau pasirodo variantai – "nyderlandų" ir "flamų" kalba. Čia laikomasi pavadinimų vartojimo tradicijos ir vadovaujamasi oficialiai patvirtinta kalbų klasifikacija (žr. http://www.vlkk.lt/naujienos/naujiena.60.html) bei taisykle, pagal kurią lietuviški kalbų pavadinimai daromi iš tautybių pavadinimų (tautybės pavadinimo "nyderlandas" nėra, veikiau jau būtų "nyderlandietis"). Olandų kalba – tai valstybinė ir bendrinė Olandijos ir Belgijos valstybių kalba. Flamandų kalba – tai ne atskira kalba, o Belgijos regione Flandrijoje vartojamos olandų kalbos įvairios atmainos.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.