Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Rita Miliūnaitė

BŪRIMAS RAMUNE: PATEISINAMA – NEPATEISINAMA…
Žanras: vasaros žaidimai.

Publikuota: Literatūra ir menas 2004-10-22

Žvilgsniai

Valdiškuose posėdžiuose retkarčiais susidurdama žvilgsniais su šio savaitraščio redaktorium, vis nusmilkdavau: prisimindavau gražų jo prašymą, kad kalbininkai parašytų "Literatūrai ir menui" ką nors neniurzglaus apie šių dienų mūsų grožinės literatūros ar vertimų kalbą. Ir kažkodėl kuo toliau, tuo labiau imdavau justi, kad man teks tą daryti neišvengiamai.

Pasirinkimas

Susikrovusi atostogoms krūvelę visa ko nespėjamo perskaityti, o dar susiradusi kai ką jau skaityta ir prisibraukinėta, ėmiau svarstyti, kas iš visos tos kirbalynės galėtų įtilpti į "Literatūros ir meno" puslapį ir nebūtų pernelyg specialiai kalbiška. Ką nutariau? Tegu bus verstiniai romanai. Imsiu vieną siaurą jų kalbos ruoželį ir pasvarstysiu: ar visada pagrįstai vertėjas ir/ar redaktorius tekste renkasi skolinį (dažniausiai – tarptautinį žodį arba svetimybę, kitaip vadinamą barbarizmu) tada, kai turime ir savą žodį. Ir atvirkščiai – ką (pra)laimi, rinkdamasis sava, ir kokia savų raiškos priemonių galia verstinėje grožinėje literatūroje.

Kabinimas1

Romanai

Tuos, kurių pavyzdžius toliau sutrumpintai (su puslapių skaitmenimis) minėsiu, surašiau čia:

K – Louis-Ferdinand Céline. Kelionė į nakties pakraštį. Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas; redagavo Loreta Urtė Urbaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – 498 p.

P – John Updike. Poros. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 529 p.

PK – Paulo Coelho. Penktasis kalnas. Iš portugalų kalbos vertė Mafalda Tupė; redagavo A. Baliulienė. – Vilnius: Vaga, 2004. – 175 p.

N – Milan Kundera. Nemirtingumas. Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas. 2-asis leid. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 378 p.

14,99 € – Frédéric Beigbeder. 14,99 €. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 244 p.

Skonis

Tema tokia, kad, nė nepradėjus šnekos, galima moti ranka: čia tik skonio reikalas. Grožinei literatūrai leistina bemaž viskas – tarmybės, svetimybės, žargonybės, vulgarybės, keiksmybės, – jei tik tam yra pagrindas. O kas įrodys, kad nėra to pagrindo? O jeigu autoriaus toks meninis sumanymas?

Tai jau labai platūs vertimo meno ir dabartinės mūsų kalbos vandenys. Apsibrėžus svarstymo lauką sava–svetima, manau, galima ieškoti ir objektyvesnių kriterijų, bent kai ką apčiuopti bendra, dėsninga.

Naivumas

Vertimas, kiek suprantu, – tai savos kalbos palaikymas: jos pripažinimas ir iškėlimas. Lietuvių kalbos atveju dabartiniam pasauly – kad ir kaip naiviai tai skambėtų – ir nuolatinis galynėjimasis dėl kiekvieno savo žodžio erdvės. Ne šiaip, o savo ir savo vaikų labui. Sąvokų, minčių turinys nesustabdomai ieško, kokia forma išsilieti, kad būtų žodis, sakinys, ir turiniui visai nesvarbu formos kilmė. Tai tik mums patiems gali būti svarbu.

Trauka

Raiškos priemones vertėjas (redaktorius), kiek galiu tai įsivaizduoti, renkasi kur kas sąmoningiau nei gimtąja kalba rašantis autorius. Pirmieji priversti taikytis prie verčiamojo autoriaus "muzikos", antrasis – pats sau ponas, ir kalbinė raiška turbūt dažnai esti intuityvi, automatiška, atsiranda kaip natūralus, neatskiriamas minties apvalkalas. Vertėjas (redaktorius) turi tai "preparuoti" ir minčiai ieškoti savos kalbos raiškos būdų, bet daugiau ar mažiau traukiamas originalo grandinės.

Pavydas (švelnus)

O vis tiek. Žodeliukų, žodelyčių, žodykščių tuose vertimuose yra. Ir pavienių, ir netikėtomis jungtimis, sugulančių į gražiai vinguriuojančius sakinius. Mokėjimas atrasti tokių, kad būtų savo vietoj ir dar suskambėtų, – pavydėtinas menas. (Tik, gaila, išrankioti iš savo aplinkos, jie čia daug ko netenka, kaip kad pajūrio akmenėliai ne pakrantėj, o ant palangės.)

Čia Céline’as: Bet nuo spalio šitie trumpi atodvasčiai baigėsi: kruša, vis labiau prismaigstyta kulkų ir sviedinių, užeidavo dažniau ir būdavo tirštesnė [33]; Sulinkę nuo kuprinių, sveriančių daugiau už patį žmogų, kuprotom, bešviesėm ir bedvasėm kaimo gatvikėm maklinėdavom apgraibom nuo vieno svetimo klojimo prie kito, paklaikę nuo šūkaliojimų (…). Kaimo tamsa išpampdavo nuo maisto ir kareivių, ji būdavo pičpilnė taukų, obuolių, avižų ir cukraus [34]; Man beliko tik mažuliukė viltis – patekti nelaisvėn. Viltis plonyt plonutėlė, it siūlelis [37].

Ir ypač Updike’as: du aržūs broliai graikai [310]; Jis (…) grikšinčiu keliuku nukrameno į kiemo tamsą, žaliai gyslotą it juodas marmuras; (…) Stingi žvaigždžių kaskada buvo gavusi smūgį iš šono (…); Andromedoje Pytas ieškojo blankaus šviesos dryksnelio [315]; Gomuryje juto žiaudrumą, tarsi būtų kramtęs ir rijęs kampuotus luitus [425]; Kalno viršūnėje sniegas buvo apledėjęs, nuokalnės viduryje ir palei vėžes proskynose birus, o apačioje prie viešbutuko tilžus, pradilęs iki žemės [421]; Atsisveikindamas jis regėjo jos galvą skeliančios, visur esančios, strykčiojančios saulės raibuliuose – jos blyškus orus veidas buvo suglumęs, nužilpintas šviesos [507] Ai, be galo…

Malonumas

Užsienietiškas arba tarminis vogravimas, arba mirtino ligonio veblėjimas – to "vertimas" irgi yra žaidimas savo kalbos išgalėmis. Nesakau, kad tas žaidimas nereikalauja pastangų, bet juk ir malonus:

– Mes apsilankėm keliuose namuose prie Majami. Čia yra daug galimybės: labai atviras namas arba su labai didelis sodas, arba su moderniškas veja, čia foto – labai terasa, veranda (…) [14,99 € 92].

– Man tai okai, jei tau viskas esta okai [14,99 € 93].

– A, labai dėkui, meldžiamoji, tai aš šindei padarysiu geresnį narvų ir surasiu vargšui vaikėliui naujų žiurkėnų [P 95].

– Kaikaisi, Py? Šilas os, nosi raisi terisą, cha?

Bernadeta deklamuodama išvertė:

– Jis klausia, kaip tu laikaisi, Pytai. Sako, kad šiltas oras ir jam norisi žaisti tenisą [P 494].

Svetimi

Kai kas atrodo daugiau ar mažiau (bent šiuose grožiniuose tekstuose) svetima ir tikrai nereikalinga. Pavyzdžiui, alasas – sena slavybė (toks visai bespalvis žodis) – eina per visą "Kelionę…" [K 190, 201, 269]. Kodėl ne triukšmas, erzelis, klegesys ir dar visi kiti sinonimai? Kodėl farvateris, o ne laivakelis [P 145], siurprizas, o ne staigmena [P 224, 454], barjerai, o ne kliūtys [P 124], altana, o ne pavėsinė [P 315, 499], muskulai, o ne raumenys [K 46], garnizonas, o ne įgula [K 192], rimeikas, o ne perdirbinys [14,99 €]?

Numirėlių laidojamąją skrynią (Kazimiero Būgos apibūdinimas) neutraliojoje kalboje vadiname karstu. "Kelionėj…" jis pasidaro lyg per aukšto stiliaus, ir prireikia grabo, kurį šiaip jau galima būtų palikti tik frazeologizmui iki grabo lentos [427]. Bet ir tiesiogine, ir perkeltine savo reikšme tie grabai šiam romane lipa per kraštus: besiilsintį instituto požemiuose grabe po auksais ir marmurais [281]; laboratorijos darbuotojai taip priprato prie puvimo smarvės, kad būtų galėję virtis valgį grabe [282–283]; šiose vietose sienos – jau tikri grabai [97]; šlykščiai knibždantis grabas – mano viešbutis [210]. Ir kai po viso to per vidurį knygos randu: galų gale užmigau savo karste, savo asmeninėje naktyje [293], – krūpteliu, tikrai. Susiplaka visos spalvos, ir nebesuvaikau, kas čia: apgalvotai maišyta stilistika ar grynas neapgalvojimas.

Visai nežinia, kam kačerga: Gražu žiūrėti: tėvelis užsimojęs kėde kaip kirviu, o mamytė kačerga kaip kardu! [K 269]. Kuo netiko žarsteklis? Nei šiaip, nei taip atrodo ir slavybė paūliot [K 301].

Bet va čia tai gerokai netikėta (nes seniai "nurašyta", tik frazeologijai palikta): po atogrąžų saule į smertį galima nukeliaut tik dviem būdais [K 135]. Laiku ištraukus (minties posūkis iš kasdienybės) – gan taiklu, konkuruotų gal tik su myriop. Kaip ir šoferis. Jis jau pasitraukęs už neutraliosios bendrinės kalbos ribų, bet, kai kalbama apie ankstesnius laikus, jo turimas atspalvis – kaip tik: Vaikystėje šoferių vežioti juodais "Packardais" ir "Chrysleriais", jie sėdo į naudotus margaspalvius automobilius [P 125].

Konkurencija

Bendrojoje vartosenoje esanti savų ir tarptautinių žodžių konkurencija, jei ji lygiateisė (t. y. jei nėra kokių reikšmės atspalvių ar šiaip specialių tikslų), grožiniuose tekstuose turėtų baigtis savų žodžių naudai. Šitaip, pavyzdžiui, vartojamas gobtuvas vietoj kapišono: aš universalinėje parduotuvėje ieškau Nensei kailinio gobtuvo, su kuriuo ji eitų slidinėti [P 491].

Kai kada gali būti ir periodas, bet kam jis čia, kai yra laikas, laikotarpis, net tarpsnis: Po antrojo gyvenimo periodo, kai žmogus neįstengia atitraukti akių nuo mirties, ateina dar ir trečiasis, trumpiausias ir slaptingiausias periodas, apie kurį mažai žinoma ir kalbama [N 82].

Jei išversta kardeliai (ne gladiolės), tai kam greta palikta irisai, o ne vilkdalgiai [P 18]?

Balsų kombinacija ar vis dėlto derinys? Mėgo Bachą, nes tasai muziką dar suprato kaip perregimą savarankiškai skambančių balsų, kurių kiekvieną galima skirti, kombinaciją [N 87]. Žvaigždžių danguj ten yra derinys [N 301].

Tačiau kartais konkurentai susiduria kaktomuša – ir, pripažinkim, abu pasirodo esą reikalingi, kiekvienas su savo reikšmės skirtumais: Nuėjau toli paplūdimiu, iki viešojo pliažo [P 304].

Ieškojimas

Savo knygoje (…) bandžiau parodyti, kad tos pamokos nebūtinai susijusios su kančia ir skausmu: pakaktų disciplinos ir dėmesingumo. (…) man dar reikės susivokti kai kuriose sudėtingose mano [=savo] gyvenimo akimirkose, taip pat sukaupus visą discipliną ir dėmesingumą [PK 8]. Disciplina lietuviškai šiuo atveju – drausmė. Tik kaip ją galima sukaupti? Jos laikomasi. Kažko nebaigta ieškoti.

Visa ši publika, prisifarširavusi valgių ir paskalų, nuo ryto iki vakaro raugėjo, snaudė, kvykė [K 113]. Prisikimšusi, prisitutinusi… – ar būtų ne ta spalva, ne ta ironija?

Gamtos aprašymai ypač reikalauja subtilumo. Ar tarptautiniai žodžiai juose kartais būna ne per sunkūs? Štai: vakaruose aukštai virš skriejančių debesų aureolės driekėsi horizontalūs sidabriški brėžiai [P 497] – išilginiai? Arba: Atoslūgis atidengdavo lygius plotus, atspindinčius šviesiai violetinius ir oranžinius tonus ir momentinę saulėlydžio žalumą [P 496] – akimirksnį trunkančią?

Abejingumas

Tokio šiuose romanuose, jų ruoželiuose sava–svetima, galima sakyti, nepatyriau. Žodžių reikšmių, gramatikos, net nemažų korektūros akibrokštų – teko, bet tai jau būtų kita šneka.

Baimė

Baisu, kad šalia bus dar vienas toks pat?

Žmonės uždegė kelis fakelus, ir jis ėmė kalbėti [PK 155].

Elijas nejautė baimės, jokio instinktyvaus troškimo gyventi, nieko: tarytum viskas jau būtų buvę seniai nuspręsta, tartum abu – karys ir Elijas – vaidintų savo roles dramoje, parašytoje kitų [PK 25].

Bijom, kad deglas dega, vaidmuo vaidinamas? O kas bus tada, kai reikės išversti, kad artojas su arkliu arimą aria?

Jaukumas

Yra seniai mūsų kalboje įsigyvenusių skolinių, tačiau ir jie kartais turi lietuviškų atitikmenų. Galima rinktis vieną ar kitą, nors pirmenybė pagal norminimo tradicijas – savam. Tekstas nuo to tik jaukesnis. Antai: metro trasa, apšviesta tamsoje ilgu žibintų rožiniu [K 80] – kaip tik; rožančius čia būtų jau ne tas. Ir tiesiogine reikšme rožinis (galimas ir jo variantas rožinys) jau tvirtinasi vartosenoje: Sucinksėjo kažkieno rožinis [P 496]. Bet vėlgi – kai kuriems tekstams jaukumo gal suteiktų kaip tik rožančius.

Anūko iš šnekamosios kalbos nėra nė ko stengtis išstumti, nes jo sinonimai vaikaitis, sūnaitis, dukraitė ne tik daugeliui neįprasti, bet ir ne visada patogūs (įvairių argumentų už ir prieš galima rasti skolinių ir jų atitikmenų vartojimo anketos apžvalgoje http://www.lki.lt/index.php?lki=15).

Tačiau grožiniuose kūriniuose, kai kontekstas leidžia, tai kodėl ne: Nedrąsus, pražilęs ir sulinkęs vyras ragino kuo greičiau apžiūrėti jo vaikaitį [K 274]. Visai nelaukta, net nauja ir gražu: Bičiuliai, turiu dukraitę! (…) Geriu į savo dukters ir savo dukraitės sveikatą! [N 371].

Rizika

Nauja, neįprasta – dažnai ir rizika, kad bus ir nesuprasta.

Automobilio bardačioką vadina kaip kas išmano (parankine, daiktine, dėtuve), nes lyg nėra vieno nusistovėjusio žodžio. Aiškiam kontekste gali būti ir daiktadėžė, tik šnekamajai kalbai ji gal per daug griozdiška: Taigi, ieškodama daiktadėžėje dokumentų, po visais žemėlapiais radau va ką [P 155].

Skvošas [P 31] – jau yra ir saviškai: sieninis. Tik šis žodelis dar naujas, verčiant romaną nė nebuvęs, o ir dabar dar bendrojoje vartosenoje neapsitrynęs, tad be jokio paaiškinimo dėti į vertimą būtų rizikinga. Kitame "Porų" leidime (o jo linkėčiau, be to, ten tobulinti dar yra ką) jau galima būtų galvoti.

Bukmekerį [K 418], [P 340] keisti lažybų tarpininku surizikuočiau, juolab kad ir pats bukmekeris mums dar palyginti naujas, ne visiems suprantamas.

Spamas neabejotinai turės trauktis iš neutraliosios vartosenos. Nors romane "14,99 €" ši svetimybė su kabutėm [14,99 € 32], bet tai negelbsti. Romano stilistikai būtų galėję tikti ir šlamštlaiškiai (šnekamajai kalbai gal per sunku, turėtų įsigalėti (el. pašto) šiukšlės ar šlamštas).

Čiupačiupso [14,99 € 109] nerasta kuo keisti, liftinguotos biudžeto vykdytojos [14,99 € 88] – irgi. Tai bent nors išnašoje paaiškinti būtų nekenkę. Bet dėl pilingo. [14,99 € 111] vertėjos nuojauta turėjo pašnibždėti, kas nebūtų buvę rizikinga.

Prancūzai

Čia reikia atskiros pastraipos romanui "14,99 €". Kodėl bomžai (bez opredelionnogo mesta žitelstva) Prancūzijoj [77, 98, 108]? Tiesa, šmėkšteli ir valkata [108]. Ir dar: razinka (Na, ir kur tame vaizde mano "razinka") [32], babkės [107, 212], gendirikai (t. y. generaliniai direktoriai) [133]. Ir dar: aparatčikai (Juk jis buvo tik "aparatčikas", minkštokas darbuotojas [123]), reklamščikai (Taigi laikai, kai "reklamščikai" apsimetinėjo artistais, baigėsi [43, 116]) – iš kokios čia prancūziškos aplinkos? (Beje, dar ir rusiškos frazeologijos mestelta: rašo šakėm ant vandens [197].) Tai ypač "dera" prie angliškų romano intarpų, verčiamų išnašose.

Žinoma, tai ne Tado Desperado kalbinis jovalas (kuris man asocijuojasi tik su vienu dalyku: didžiuliu kolūkio valgyklos bidonu, į kurį virėjos rinkdavo valgytojų atliekas savo paršams – ir gardesnius kąsnelius, ir išėdas). Bet, matyt, čia skonio reikalas…  

Ištikimybė

Vientiso kalbos audinio neišlaikymas kūrinyje – tarsi pabiri jausmai. Kartais nusveria viena, kartais kita – lyg kiek mėtomasi į šonus, kai dar nelabai aiški vienokia ar kitokia vertybių sistema. Žinoma, tas vientisumas iš karto neatsiranda – ateina su patirtim. Patirtis ilgainiui virsta įpročiu, ir, jei pasirenkama ištikimybė, atsirėmus petim į sava, lengviau išlaikyti deramą atstumą nuo svetima. (Taip, nepamirštu, tikslingumas visada alsuoja už nugaros ir skaičiuoja to atstumo centimetrus.)

Kodėl?

Svetimų dalykų iš tiesų reikia tada, kai jie nepakeičiami, kai be jų jau nebūtų galima. Antraip jie apsivelia kasdienybe, nieko gero mūsų kalbai neteikdami, o tikrai prireikus – nebesukelia tokio poveikio, kokį galima būtų pasiekti juos pataupius.

Didelio svetimžodžių pomėgio aptartuose verstiniuose romanuose nematyti. Kodėl kai kurie palikti, vietom galiu nujausti, o vietom – tik spėlioti. Šiaip ar taip, pats įdomiausias klausimas – kodėl.

____________________

1 Eugenijaus Ališankos, pavyzdžiui, su trumpų distancijų (kodėl ne trumpųjų nuotolių?) bėgikėm vištom ("Literatūra ir menas", 2004.V.14, pačiam pirmam puslapy) dėl aukščiau minėtos priežasties čia nekabinsiu. Arba Ričardo Šileikos. Tik Tadą Desperadą vos vos.

 

Šis straipsnis publikuotas savaitraštyje Literatūra ir menas 2004-10-22



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.