Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Inga Mataitytė

Recenzija apie Thomo Manno "Juozapas ir jo broliai" vertimą
 
Thomas Mann. Juozapas ir jo broliai. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, red. Aldona Baliulienė. Vilnius: Alma littera: Jokūbo istorijos, 1996. 414 p.; Jaunasis Juozapas, 1996. 302 p.; Juozapas Egipte, 1999. 655 p.; Juozapas maitintojas, 2003. 574 p.
 
Publikuota: Gimtoji kalba 2004 m. Nr. 10-11
 
Žinomas vertėjas Teodoras Četrauskas knygoje „Atspindžiai“ (parašytoje kartu su bendraautoriu Klausu Bertheliu) šmaikštaudamas rašė apie pavojus, tykančius literatūros klasikos vertėjų: „Versti klasiką keblu todėl, kad daug kas ją yra skaitęs originalo kalba ir tarp jų tikrai atsiras tokių neturinčių ką veikti išminčių, kurie perskaitys ir jūsų vertimą. Ir kiekvienas toks būtinai turės savo nuomonę: aš, girdi, būčiau daręs taip, aš tai įsivaizduoju kitaip, reikia gerbti autorių [...]. Visi šie dalykai jus varžys, stabdys, jūs liksite be polėkio ir galų gale patirsite fiasko“. Na, kalbant apie didžiulę (per 2000 puslapių) Biblijos motyvais parašytą Tomo Mano romanų tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, nenorom peršasi šiokia tokia abejonė, ar labai jau „daug kas“ Lietuvoje būtų ją skaitęs originalo kalba – nebent vienas kitas, gal keliolika (nejaugi daugiau?) užkietėjusių germanistų. Todėl tikriausiai vertėjo Antano Gailiaus, per nepilną dešimtmetį (pirmos ir ketvirtos knygos išleidimą skiria septyneri metai) išvertusio šitą epopėjinį kūrinį į lietuvių kalbą, nevaržė ir nestabdė baimė neįtikti tokiems išminčiams ir jis tikrai nepatyrė fiasko. Atvirkščiai.
Tomas Manas vokiečių literatūroje vertinamas kaip atskleidęs ligtol nežinotas vokiečių kalbos galimybes, literatūrinę kalbą taip ištobulinęs ir praturtinęs, kaip iki jo buvo padaręs tik Gėtė. Vertėją tai labai įpareigoja – tenka ir savoje kalboje ieškoti užslėptų klodų ir... juos atrasti arba ne.
Tomą Maną su Gėte, be kita ko, sieja ir Juozapo istorija. Dar labai jaunas, skaitydamas Biblijoje šią sakmę, Gėtė yra pajutęs, kokia ji paprasta ir gaivi savo idėjomis, tik perdėm trumpa, tad esą kylanti pagunda apsakyti ją nuodugniau, užpildant fragmentišką Biblijos pasakojimą trūkstamomis detalėmis. Toji pati pagunda paakino ir Tomą Maną imtis šios užduoties, kurią jis galiausiai, kitaip nei Gėtė, įvykdė su kaupu. Rašytojas visa tai papasakojo taip įtaigiai, gyvai ir apčiuopiamai – įspūdingai aprašė anų laikų aplinką, sugalvojo psichologinius ir dvasinius veikėjų poelgių motyvus, prikūrė ir naujų, Biblijoje nesamų, personažų, kurie savo veiksmais, jausmais ar paskatomis padėjo labiau atsiskleisti pagrindiniams veikėjams, – kad nė kiek nesistebi pirmojo romano rankraštį mašinėle perrašiusios mašininkės žodžiais, pasakytais rašytojui grąžinant mašinraštį: „Na, dabar bent jau žinai, kaip viskas buvo iš tikrųjų“. Išties, užsimiršus taip nesunku pamanyti visiems.
Nusileisti į senų senovę, į tą kadų kadės nutikusią istoriją (veiksmas rutuliojasi maždaug prieš pusketvirto tūkstančio metų) ir pajusti, kaip „viskas buvo iš tikrųjų“, padeda ir kalba. Lietuviško vertimo kalba taip pat, nė kiek ne mažiau. Pasakojama, galima sakyti, irgi tarsi kókiu stilizuotu bibliniu – bent jau tikrai ne mūsų dienų – stiliumi: tekstas vietomis net labai ritmiškas, ilgi, kartais toli į šoną nusišakojantys ir po daugybės šalutinių dėmenų atgal prie pagrindinės minties grįžtantys sakiniai, gausu senovinių kalbos formų – leksikos, morfologijos, sintaksės. Vertėjas giliai semtelėjo ir daug gražių dalykų išgriebė. Gilus kalbos šulinys...
* * *
Prireikus, ne taip jau retai, bet ir neįkyriai, vartojamos ilgosios asmeninių įvardžių, jungtukų, dalelyčių, prielinksnių formos: tu negali dėl to, kad negaliu ašian, o ašian negaliu dėl to, kad tujen negali, – abi pusės šią partiją pralošė III 530; paskelbtas įsakymas, jogei jis būsiąs pagal pačius aukščiausius įkainius įtrintas ir suvystytas III 106; tai Mėnulio irgi gelmės palaiminimas I 111; sėkla mano gausi būsianti lygut dulkės I 145; Broliškai ir kaipo dvyniai akivaizdoj Viešpaties gyvensiva I 152; Idant tačiau dėlei to nesantaikos tarp mano ir Tavo dievo nekiltų [...] I 180; nelyginant tarpininko tarpu Saulės ir Mėnesio I 108; atematinė veiksmažodžio būti esamojo laiko 1 asmens forma: mat esmi jau žilo plauko sulaukęs III 35 (3 asmens forma esti vartojama ir dabartinėje kalboje); įvardžiuotinės įvardžių formos: tyrai vaikštant jojo akivaizdoje I 73; O kitas gi figą duoda [...], ir tas, kuris josios valgys, mirtim numirs I 111; dėstė man mokslą apie žvaigždes ir susitikimus jųjų I 108; senesnės vyriškosios giminės būdvardžių vienaskaitos vardininko ir geidžiamosios nuosakos formos: Eliezeras, išmintingasai tarnas tavo I 108; o Dievas, Karalius, dabar tedarai, kaip Jam regėsis naudinga I 146.
Kur tik užėjęs besišnekučiuojančius ar aistringai besiaiškinančius du veikėjus, vertėjas telkiasi unikaliąją lietuvių kalbos veiksmažodžių dviskaitą – ir skamba ji šitoje knygoje natūraliai, šiltai. Esama jos čia bemaž visų laikų ir nuosakų: Argi mudvi ne abi jį myliva? I 349; Ir jo paties nuomonės neklausėva, padarėva su juo, ką padarėva III 226; akivaizdoj Viešpaties gyvensiva kartu ir ranką į vieną dubenį merksiva, ir vienas nuo kito kol gyvi nebesitrauksiva! I 152; Sudėkiva daiktan savo galvas ir kojas, idant smagybės su perteklium gautuva ir vienas antram apmirtuva, nes nebegaliu ilgiau iškentėti, kad mudu kas sau nelyg du gyvenava! III 531. Yra ir daiktavardžių dviskaitos: Argi viešpats mano nėra girdėjęs apie du medžiu pasaulio sode? I 111.
Sintaksė „pasendinama“ tarminėmis prielinksnių iki (ligi) ir nuo konstrukcijomis su naudininku, konstrukcija pas ką reikšme „prie ko“: Verčiau dar labiau praalkim iki vakarienės valandai III 232; idant mudu taikoje išsiskirtume ir man nereikėtų dėl tavęs graužtis ligi savo dienų galui I 394; Toks buvo gyvenimas, gyvenimas dviese nuo pradžiai iki pat pabaigai III 217; O aš, kad žinotumėt, susijuosiu ir eisiu pas miesto vartus I 162; Kad Mut, jo sutuoktinė, kažkaip kraupiai pas namų duris sėdi – tatai jis jau iš tolo pamatė III 642.
Vienaskaitos einamieji vidaus vietininkai (iliatyvai) ne tokie reti ir dabartinėje kalboje – neįprasti nebent kai kurių įvardžių formų ar, pavyzdžiui, priesagos -inis būdvardžių: pasaulio, kurian jį kažin koks dievas įkurdino III 138; Mat miestan, teisingiau, vakarinian mirusiųjų miestan, buvo parduodami dideli kiekiai [...] figų III 286. Tačiau iliatyvo daugiskaita skamba kur kas archajiškiau: šviesa jam skaudi esanti, – ir lindo patamsiuosna I 205; Dievas mane nuo galvos iki kojų atmatosna panardino II 281; praeitis tavo graži buvo ir tu džiaugsmo aliejais tepeisi, iki šulinio įsčiosna patekdamas III 169; mums tokią gėdą užtraukei ir visą giminę pelenuosna įstūmei IV 416.
Dar keletas bendrinėje kalboje retos linksnių vartosenos atvejų – objekto vardininkas: čia privalu atminti ir tie savotiški kerai, kuriais Juozapas gebėjo „pagelbėti“ viešpačiui III 297; tautovardžio vietininkas: jisai tapo Baalu Chamonu [...] ir finikiečiuose bei ebrajuose vadinosi Molochas arba Melechas I 195. Tokios stilistikos literatūros kūrinyje visiškai pateisinami iškilmingumo kalbėjimui suteikiantys veiksmažodžių abstraktų vietininkai: ar gerai jam patirti, kad gyvenimą nugyveno apakime ir dienas paklydime leido IV 443.
Čia surašyti pavyzdžiai neturėtų sudaryti įspūdžio, kad visas kūrinys taip ir išverstas. Tos archajybės dažniau vartojamos veikėjų kalboje ir jos visai neapkrauna teksto ištirpdamos kūrinio kalbos visumoje.
Apie keturiose tetralogijos knygose vartojamus žodžius galima būtų parašyti atskirą straipsnį. Čia pavyks tik kai ką išvardyti. Kur tik įmanydamas vertėjas vietoj įprasto, visiems pažįstamo renkasi mažiau girdėtą, kartais tarminį, dažnai „Dabartinės kalbos žodyne“ nesamą žodį: su drobiniu berankoviu drabužiu, dumšlėmis subruktu aukštyn už diržo II 162; Mitanijos prekeivius orumo teikiančiais keliasluoksniais ir kutuotais apgerbstais III 127; Kadangi jisai anuomet atkako į Sichemą, tai čia bus derama vieta išdėstyti šio postovio istorijas I 154; taip pat veiksmažodis: dabar jis, vis stabčiodamas, gaišdamas, delsdamas ir postoviuodamas [...] baigia – tik priešinga kryptimi – įveikti tą patį kelią III 38; su pataisytu avinuku ir vynu žengęs į tėvo, į mylimojo senelio padangtę I 138; To jungo kratytis, nuo ištikties bėgti būtų buvusi nuodėmė ir didi klaida III 40; jie dar gavo ir vakarčio pirmosioms kelio dienoms IV 366; Urkšte įsitaisiusi būtybė be jokių išlygų geidė stiprėti [...] skriausdama ją nešiojančią motiną I 400; avį, kuriai priekiniai dantys pradėję kristi ir kuri, vadinasi, jau mažiausiai šešerių metų, laikė metininke I 293; jis, šičia įžengęs į karštą paupio gorę, [...] ne išsyk leidosi žemyn į tikrąsias gimtąsias vietas I 385; Ar čia viskas teisinga su kviečiais ir speltėm? III 281; Nejau nė apie vandens tvanus nesat girdėję, kurie visą žemę skandina ir kuriuos tik sumatusis ištveria, pasidirbdinęs skrynią III 350; klausėsi oriai, viršutinės lūpos stogelį viršum apatinės prakišęs, skiaustą delniuką prie ausies prisidėjęs III 431; todėl jis, susidėjęs skliausčias rankas prie burnos, sušuko II 198; tu man tiek terūpi, kiek koks nors vėžiukas ar riešutas iškaužėjęs III 139; buvo girdėt jį krioguojant, sapaliojant, bylojant I 190; taikęsis užkėsti visus namus ir išstumti iš jų Ezavą I 139; vis daugiau plotų apklėčiąs miestietis tuko iš karavanų prekybos II 10; Iškaskit kapą ir išduobkit jai duobę štai ten, prie tvoros! I 410; ožiuko kailiais rankas apsiraištęs, iškišai juos seniui už mano gaurelius I 151.
Vienas kitas žodis vartojamas kitomis nei dabartinės reikšmėmis: Tačiau liežuvio tavo, Adonai, mes, tarnai tavieji, nesuprantame tiek, kad juo galėtume sandėrį sudarinėti IV 337; bet argi žmogus visados geba išsyk su džiaugsmu susidoroti, kada ištisus jubiliejus širdgėla mito III 443. Jokūbo merdėjimo ir mirties aprašyme vietoj mirti ir jo vedinių vartojamas veiksmažodis surinkti ir jo vediniai (t. y. pasyvinė forma būti surinktam): Tačiau kuomet aš suglausiu kojas ir būsiu surinktas prie savo tėvų, tai nenorėčiau būti palaidotas Egipte IV 525; Gana jau, kad šią akimirką jos valanda dar neatėjusi, surinkties valanda IV 529; įžiebė liepsnelę priešais vyzdžius, bet jiems tatai jau buvo nė motais. Taigi jis pasigręžė į Juozapą, viešpatį savo, ir tarė: – Jis surinktasIV 555. Tokios reikšmės šie žodžiai neturi ne tik dabartinėje kalboje; nieko panašaus nenurodo ir LKŽ. Tačiau vertėjas, matyt, juos rinkosi motyvuotai.
Kur tik įmanu, jis ieško ir retesnių darinių – tekste gausu įdomiausių priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių: mūsų gyvavimas laike – vien amžinasties priemonė IV 470; Ar tas irgi dalyvavo Juozapo apipylime auksu ir apspistyje IV 228; nei akies mirksniu, nei rankos skėsniu neprasitars apie šitą istoriją II 261; Juozapas davė, kitaip sakant, pardavinėjo pasiturėliams ne jų, o jo nustatomomis kainomis IV 320; Šiurkščiavilni, – sakydavo jis, – pirmėli mano, skanu man tai, ką tu nudedi ir, ugnį pūsdamas, iškepi man I 200; nudribo į sąvartas, pergąsdindamas visokius vabalus, krebždalus ir rūsių kirminus II 195; Jeigu būtum kokio didžiūno ar pasaulio galinčiaus sūnus [...] I 109; ji praturtins rinktinį faraono moteryno pulką I 124 (pagret vartojamas ir haremas); esi linkęs Egipto žmonėms ir jų vadinsenai antrinti III 248; jis nori mane aukojamąja bandute paspringdinti II 116; kalbėdamas apie ankstesnes ir pačias anksčiausias, jau visai laiko užklotas andainybes, bylojo didžiai epiškai IV 291; riksmas liko uždarytas Benjamino krūtinėje [...], nors drauge, tiesą sakant, jo nė nebuvo, nors jis tebuvo tik proriksmis I 406; tėvas paikioja dėl to pašnekaus išdykėlio I 168; jis niekados nepamirš, jogei dėl mano gyvasties Rachelė pasimirė, ir liūdna toji priesarga, kurioje turiu vaikščioti IV 376; per atopūčio valandą kertamų javų lauke IV 227; Bet galiu [...] savo ištikimybės diktuojamas pakuždas dar papildyti III 441; Tačiau ir tai juk tebuvo atlaidos atšvaitas šiurkščiai žioruojančiame veide I 102. Kitąkart, atvirkščiai, kur turime įprastą priešdėlinį žodį, jis naujai suskamba be priešdėlio, sutapdamas forma su kitos reikšmės žodžiu: kokį pokštą tyroji mergelė įkyruoliui siuntiniui iškrėtė I 90–91; Štai kodėl nusprendžiau siuntinystę tau šią užkrauti, idant [...] pas brolius keliautum II 150.
Keletas sakinių su DŽ esamais ar nesamais, bet retai girdimais prieveiksmiais: žodžiai, kuriuos pašvokštomis bėrė sumišai puldinėjantys tarnai III 384; užtvindė ligonio kūną čia pakaičiui, čia ir drauge pratrūkstančiomis ligomis III 347; Jokūbas nesirūpino sėja ir pjūtimi ir žemdirbyste užsiėmė, sakytumei, nežiūromis I 124; nevalia tau bus, keliaklupsčia einant, suklupti III 203; keli jų vakarykščiai dalyvavo ir pasitarime Fenikso klausimu IV 126 (taip pat: trečią dieną nuo vakarykščiui skaičiuojant I 183); vis vorele ir niekados greta, vis pratėgiui, be jokių tarpų tarp ateinančių ir nueinančių IV 168. Ypač dažni du dvižodžiai prieveiksmiai: galų pagalėj ir visas aplink augantis miestas perėmė šį šermeninį vardą III 95; Mat dabar Juozapas prievaizdo pavaduotoju jau kadų kadės buvo III 335.
Pažeisdamas kalbotyroje priimtą būdinių apibrėžimą („prieveiksmiams labai artimos nekaitomos veiksmažodžių formos, paryškinančios ir sustiprinančios tos pačios šaknies veiksmažodžių reikšmę“ LKG, t. 2, p. 421) vertėjas gyvindamas pasakojimą keliskart būdiniais pastiprina kitos šaknies veiksmažodžius: – Tai jau ne, – krenkšte ėmė prieštarauti Huijis III 220; neūžauga dievų numylėtinis svirpte apsakė Juozapui III 294.
Atskirai minėtina dar viena į akis gausumu krintanti žodžių grupė – sudurtiniai žodžiai. Rašytojas romane kartais nukrypsta į mitologinius svarstymus ar aprašymus, mat anuometinių žmonių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ne tik su Dievu, bet ir daugybe mitinių dievų ir būtybių. Tad vertime daug tokių žodžių: esmėvaizdis, dievomąsta, dievažvaigždė, mėnulžodis, dievatėvis, įstatymdavys (kuris dabartinėje kalboje yra vertalas, bet čia – ne, nes dievai įstatymus ne leido, o davė žmonėms; plg.: kentėtoją Uzirį laikė tuo geradariu, kuris pirmasis išmokė juos žemdirbystės ir davė jiems įstatymus I 22), gyvadievis, dievagyvis, jaučiadieviai, šliundradeivė, žvėriagalvis, jaučiagalvis, kačiagalvė, šuniagalvis, sakalagalvis, liūtagalvės (būtybės), avinaragis (dievas), ugniapaukštis, saulėpaukštis, liūtamotė, žmogagyviai, ožkažmogiai, vamzdžiadantis (keiksmas: Kad tave kur vamzdžiadantis! III 209). Bet ir žmonės bei kiti žemiški dalykai šia prasme neatsilieka ir yra apibūdinami tokiais išradingais dūriniais – daiktavardžiais ir (dažniau) būdvardžiais: palaidažabtis, maišytakraujai, kraujotvanka, kulšiakaulis; šlykščiaskonė Loto jūra, tvirtavartė Menfė, dailiavartės vilos, gražiavarčiai namai, šiurkščiavilnis (Ezavas, nes plaukuoto kūno) ir glotniaveidis (Jokūbas, nes neplaukuotas), tiesiapečiai (žmonės), žemaluomė (moteris), mažaburnis (vyras), siaurakauliai (smakrai), storašnervė nosis, jautriagailė (širdis), didžiatauris sielvartas, šlykščiavardžiai gyviai, gražiaplunksnės antys, avys aukštakojės ir riebiauodegės veislės, plačiaąsiai (ąsočiai), aitriakvapiai buteliukai, gardžiakvapiai rutuliukai; liūtakojai neštuvai, karviakojis krėslas ir daugybe kitų. Galima numanyti, kad ir originale čia yra sudurtiniai žodžiai, nes vokiečių kalbos sudurtinių žodžių daryba apskritai labai laisva – ir ypač šioje srityje novatoriškas buvo Tomas Manas, anot jo kūrybos tyrinėtojų. Bet ir mes turime tokį darybos būdą, tad vertėjas kūrybingai juo pasinaudoja sukurdamas tam kartui reikiamą, raiškų ir lengvai suprantamą lietuvišką dūrinį.
Stilistinis kūrinio audinys ar, gal tiksliau, pasakojimo intonacija nevienalytė. Herojai anaiptol ne visada vienas kitą vadina savo viešpačiais, esama jų kalbose ir žodžiavimosi, užgauliojimo, šiurkštaus plūdimosi: – Piktžaizde tu! Grybe nuodingas! Pūsle puikybės! Bezdalo smarve! – ūmai pratrūko kriokti Simeonas su Leviu II 132; – Ak tu, melagio liežuvi, – drebėdamas ir visas susiglamžęs iš pykčio, rūstavo dievų numylėtinis, – palaidažabti tu, kuriam žodžiai ne iš galvos randasi, o visai iš kitos vietos galvon muša ir gličiausiom nešvankybėm virsta! III 547. Didžiojoje teksto dalyje autoriaus visai nejauti, tuomet, pasak jo, istorija pati save pasakoja ir vietomis pakylama iki didžiausio emocinio tragizmo. Pasitaiko, kad į tokią pasakojimo tėkmę jis įsiterpia viena kita replika, pavyzdžiui, kaip tatai sunku ar tiesiog neįmanoma aprašyti: Taip viskas regėjosi brolių akimis, tai yra: Lijos sūnų ir tarnaitės (turėtų būti: tarnaičių) sūnų akimis, – ir tai nesunku aprašyti. O Rachelės sūnaus sielos būklė tebelieka neaprašoma, – niekas to nedrįso per kelis tūkstančius metų, tad tikrai jau verčiau ir mes paliksime ją nelietę IV 406. Bet kartais ir be jokių įsiterpimų prasikiša humoristinis autoriaus požiūris į veikėjus ar jų veiksmus, pavyzdžiui, visiškai satyriškai pavaizduoti du neūžaugos Potifaro tarnai ir net jo tėvai; pašaipos kliūva ir pagrindiniams veikėjams. O kartais autorius apskritai išlenda į paviršių ir jau iš mūsų laikų, imituodamas mokslinį stilių, komentuoja andainybės žmonių mąstyseną, poelgius, jų motyvus, apskritai tų laikų dvasią. Tenka priimti šitas žaidimo taisykles, juokaujamai rimtą toną – pavyzdžiui, kad ir tókias vietas, kur visažinio autoriaus pakoreguojamas „pirminis šaltinis“, „tradicija“, tai yra pati Biblija, neva ten ir ten ji suklydusi ar per daug supaprastinusi, iš tikrųjų buvę štai šitaip.
Humoras perteikiamas ir kalbos priemonėmis. Tereikia pasakojant nejučia įterpti kokį nors pretenzingą, pavyzdžiui, tarptautinį žodį ar kokią mūsų laikų sąvoką ir situacija tampa juokinga.
– Savo brolių ieškau. Būk toks geras, pasakyk man, mielasis žmogau, kur jie gano!
„Mielojo žmogus“ toks naivus prašymas nė kiek neužgavo. Jis atrodė gebąs nepaisyti tokių dalykų ir neėmė aiškinti ieškotojui, kad šis pateikė pernelyg mažai duomenų II 161;
Ogi todėl, kad jam (angelui Samaeliui) rūpėję įgyvendinti ir pasaulin paleisti blogį, savo saviausiąją mintį [...], ir kad pasaulio repertuaro praturtinimas blogiu, nepagaminus žmogaus, niekaip kitaip nebuvęs įmanomas IV 7;
Leido Tamarai išgirsti guvų ir smagiai pliuralistinį dievo raginimą pačiam sau „Padarykime žmogų!“ IV 287.
Šyptelima ir aprašant savaime, rodos, visai liūdnus dalykus. Štai įnirtę broliai muša Juozapą ir Rubenui, vyriausiajam, pasidaro jo gaila:
– Suriškit jį, suriškit! Rankas ir kojas!
Šitaip jis paleido į pasaulį naują šūkį – naują ir be galo gerais ketinimais sugalvotą. Šūkis tasai turėjo pakišti laikiną tikslą nežinia kur krypstančiai akcijai ir duoti atokvėpį [...]. Tad jis ir suskato propaguoti savąjį lozungą su tokiu nevilties kupinu įkarščiu, tarytum tatai dabar būtų vienintelis tikslingas ir protingas darbas II 185–186.
Arba apie Mont-kavo ligą ir mirtį: iš tikrųjų tos visos ligos radosi dėl nuo seno savają tarnybą blogai einančio inksto III 347; Ypač, būdavo, tada, kai Mont-kavas baigia užmigti, mirtis, traukuliais pastvėrusi nuilsusį kūną, kone iš patalo jį verčia, tarytum norėdama pasakyti: Ką, dar miegoti sumanei? Kelkis, kelkis ir mirk!“ III 349.
Pats Tomas Manas, aptardamas šį savo kūrinį, pripažino, kad humoras glūdi jo pamate, nes iš esmės mitiniai dalykai, pasitelkus visas įmanomas – kalbos, veiksmo psichologizavimo ir dramatizavimo, istorinio komentavimo – priemones, pasakojami kaip realūs, iš tikrųjų kitados nutikę.
Kalbos sistema paprastai teikia daugiau raiškos priemonių, negu jų realizuojama kasdienėje kalbos praktikoje. Kai rašytojas, vertėjas ar kitokio teksto autorius jomis pasinaudoja, sakinys suskamba naujai, nors iš tikrųjų tai yra visai sistemiški dalykai. Tokie lietuvių kalboje yra būsimojo laiko neveikiamieji dalyviai. Esamojo ir būtojo laiko neveikiamuosius dalyvius visi vartojame dažnai, o būsimojo laiko (išskyrus visai subūdvardėjusį būsimas, paimtą ir paties laiko pavadinimui) girdimi apyrečiai. Todėl dabartine, ypač šnekamąją kalbą mėgdžiojančia, kalba parašytoje knygoje jie gal ir netiktų, skambėtų nenatūraliai, bet „Juozapo ir jo brolių“ vertimo stilistiniame audinyje tokie dalyviai visai dera: supamas aplink besiganančių avių, jis galvodavo apie Rachelę ir apie su ja pradėsimus vaikus I 282; Iš tikrųjų jį graužė rūpestis dėl savojo sapno ir to sapno darysimo įspūdžio II 142; Danui prašnekus apie dešimtį, Jokūbo vietoj vieno laimėsimą, jis tik karčiai nusikvatojo II 261; šitaip dabar jiems teks ligi dienų galo gyventi [...], persekiojamiems neslopstančių ir niekados nenuslopinsimų įtarinėjimų II 296.
Panašiai būtų su reikiamybės dalyviais. Tik kai kurie jų, bemaž jau irgi virtę būdvardžiais, yra įprasti dabartinėje kalboje (abejotinas, apverktinas, būtinas, neatidėliotinas, pagirtinas, pageidautinas, smerktinas...), bet daugumos kitų veiksmažodžių tokie dalyviai ne taip dažnai vartojami: Ji vyresnė ir pirmoji tekintina I 274; tosios po septynerių metų vestuvių rytmetį atiduotinos dovanos jaunikiui I 278; jie tėvo akyse buvo dar ir nekalti, už rankos nesugaunami, vadinasi, juo labiau nekęstini žmogžudžiai II 292.
Vertime yra puikių dalyvinės, arba menamosios, kalbos pavyzdžių. Kartais Tomas Manas veikėjo sakomus žodžius ar ilgesnę šneką perteikia ne tiesiogine, o atpasakojamąja kalba. Ne visos kalbos turi tam reikalui specialią raišką. Lietuvių kalboje kito žmogaus reiškiamas mintis ar sakomus žodžius galime persakyti predikatiškai vartojamais (t. y. atliekančiais tarinio funkciją) veikiamaisiais dalyviais. Štai Jokūbas teisinasi Elifazui dėl apgaule išplėšto Izaoko palaiminimo. Nors tai ne tiesioginė kalba, bet tiesiog girdime Jokūbą kalbantį:
Ar tai jis norėjęs apgauti? Ar jis tai padaręs, argi jis tai sumanęs? Tegu viduriai jam išversti būsią, jeigu čia esą nors trupinėlis teisybės! Motina, senelė, pati viena viską sugalvojusi ir nusprendusi, nes turėjusi silpnybę perdėtai ir nepelnytai jį mylėti, o jis, Jokūbas, kaip tiktai įmanydamas tam planui priešinęsis ir išsisukinėjęs, aiškinęs jai, girdi, itin didis ir baisus esąs pavojus, kad Izaokas atskleisiąs klastą ir ne tik jį, bet ir ją, pernelyg jau išradingą Rebeką, prakeiksiąs. Nereikią pamiršti, kad jis beviltiškai ir primygtinai raginęs ją pagalvoti, kaip jis turėsiąs stoti prieš kilnųjį pirmagimio brolio veidą tuo atveju, jeigu klasta pasiseksianti! [...] Ak, Elifazas, bernelis, tegu tiktai visą gyvenimą, – o jisai, Jokūbas, linkįs, kad tasai gyvenimas kelis šimtus ir dar daugiau metų tvertų! – tegu tiktai visą gyvenimą saugąsis moteriškės patarimų ir išmintingai vengiąs josios vylingų pinklių! I 138–139.
Vartojant tokią kalbą pasitaiko retų morfologinių formų, pavyzdžiui, beasmenio sangrąžinio veiksmažodžio esamojo laiko dalyvis: Dar neseniai, pasakojo kartėlio graužiami šventovės sergėtojai, vakarų žmonės [...]siuntę pasiuntinius pas Amuną, dėstydami, girdi, jiems regįsi, kad jie esą libiai, o ne egipiečiai III 70 (čia dvigubos menamosios kalbos pavyzdys: šventovės sergėtojai pasakoja Juozapui ir jo palydovams apie vakarų žmones, o tame pasakojime vakarų žmonės per savo pasiuntinius kalba Amunui).
Baigiant apie dalyvius reikėtų paminėti ir dar vieną dalyką, kuris vertintinas kaip trūkumas. Kai praeityje du veiksmai vyksta vienu metu ir vienas iš jų išreikštas dalyviu (dažniausiai išplėstiniame pažyminyje), tai vartotinas esamojo laiko dalyvis, nes būtasis dalyvis šalia būtojo laiko veiksmažodžio reiškia, kad jo veiksmas vyko ne kartu, o anksčiau už veiksmažodžiu nusakytą veiksmą. Tai labai dažnas sintaksės normos pažeidimas, pasitaikantis net ir geros kalbos tekstuose, ir tai rodo, kad šita norma smarkiai išklibusi. Tokių sakinių daug ir aptariamame vertime. Štai keletas pavyzdžių, kur pagret vartojami ir esamojo, ir būtojo laiko dalyviai (turėtų būti tik esamieji), nors jų veiksmas vyksta tuo pat metu: – Aukso žodis! – tarė Zabulonas, jauniausias iš visų, stengęsis (=besistengiąs) panėšėti į finikietį [...], margai raštuota tunika, dengiančia tiktai vieną petį, o kitame šone po pažastimi nubėgančia II 115; Tada pažvelgė į saulės laikrodį, buvusį (=esantį) tuščiame kiemo plote [...], ir pro namus juosiančios sienos bei pačių namų vartus įžengė Potifaro priemenėn III 205. Kai pagrindinis sakinio veiksmas yra patikslinamas kitu veiksmu, vartotinas ne dalyvis, o pusdalyvis (asmeniniame sakinyje): Tik vėliau ir vien prabėgomis ir pats derybų objektas įsikišo šnekon, tarstelėjęs (=tarstelėdamas), girdi, jo nuomone, ir penkių dešimčių debenų už jį esą maža III 166–167. Tuo labiau būtasis dalyvis netinka reikšti veiksmui, kuris vyko vėliau už pagrindinį praeities veiksmą: Taip hebsedo vilkstinė sausuma ir per minią nuskriejo prie upės, kur stovėjo margaspalvės laivės, visų pirma – dangiškasis faraono laivas [...], perkėlęs dievą ir gimdytoją, ir sėklą, ir visą rūmų palydą į rytinį krantą III 333. Be konteksto tokį sakinį suprastume taip: laivas stovėjo jau perkėlęs faraoną į rytinį krantą; o iš tikrųjų veiksmas vyksta dar vakariniame krante: vilkstinė ir minia pirma pamato stovintį laivą ir tik tada jis perkelia faraoną su šeima ir pålyda į rytinį krantą. Keisti būtų galima šalutiniu sakiniu: stovėjo... laivas, kuris perkėlė...
Iš sintaksės dalykų dar minėtinas vienas įdomus sakinio dėmenų jungimo atvejis. Lietuvių kalboje šalutiniai pažyminio sakiniai ir išplėstiniai pažyminiai jungiami iškart prie to žodžio ar žodžių junginio, kurį aiškina. Kitaip yra vokiečių kalboje – ten po pažymimojo žodžio gali eiti dar keletas sakinio dalių ir tik tada šalutinis sakinys, aiškinantis tą pažymimąjį žodį. Tokio lietuviškų sakinių konstravimo esama ir šiame vertime. Tačiau tik labai paviršutiniškai žiūrint galima tvirtinti, kad čia esanti vokiečių kalbos įtaka vertėjui. Poetinio, pakylėto stiliaus tekstuose tokią sakinio dalių tvarką galėtume laikyti inversija: Iš vietovių, kur niekas nebuvo lankęsis, leidosi sniegas ir žemę drėkino, kurios skritulį jis ant vandenų taip pritvirtinęs buvo, kad ji nesivartė ir nesiūbavo II 44; Argi nieko nereiškia [...] drauge su kitomis ordino narėmis Amuno akivaizdoj šokti, deivės apdarą vilkint, sąnarius glotniai apgulusį III 228; nebėra dabar nė vieno šiame pasaulyje, kuris man, nesubrendėliui, patartų ir naštą mano nešti padėtų, prie žemės lenkiančią III 464; suglamžytas apdaras liudijo prieš tave, viešpatės rankose paliktas IV 26.
Apskritai imant, šitos knygos kalbą taip apibūdinti, kad skaitytojai susidarytų išsamų vaizdą, cituojant vien åtskirus sakinių fragmentus su įdomesniu žodžiu ar forma, vis dėlto sunku: tam reiktų cituoti ištisas ištraukas. Kartais vienas sakinys yra, galima sakyti, vos ne atskiras tekstas. Pasitaiko ir taip, kad pradėjęs sakinį rašytojas jo nebaigia, o nukrypsta į kitus dalykus ir kai po daugybės apsisukimų grįžta atgal, tenka vėl pakartoti tą žodį, nuo kurio mintis nutrūko ir liko nebaigta, ir tada ją pabaigti. Pavyzdžiui: Nuo nugaros Juozapo jojamajam gyvuliui, baltai kaip pienas Huldai [...] – taigi Huldai nuo nugaros abiejose pusėse karojo visokie kelionės reikmenys ir maisto atsargos II 155. Kupiūros ženklu pažymėtas septynių knygos eilučių teksto fragmentas, kuriame apibūdinamas asilės Huldos charakteris ir išvaizda. Knygoje esama daugybės tiesiog gražių pasakymų, kuriuos nežinia kaip tiksliai įvardyti: galbūt tai metaforos ar kokie poetizmai: Klausyk tad, sūnau mano, ir svetingai atverki ausis balsui tėvo apakusio, nes atėjo jau valanda. Štai aš jau taip apaugau metais ir dienomis, kad, ko gera, jos greitai mane ir visai užklos I 207; iš pačių savo sielos gelmių traukė jie kartėlio draiskanas ir be perstogės pūkšdami jomis svaidėsi II 184; Prašau tave, priimk tatai į savojo proto įsčias, ir tegu ten tatai ramiai sau miršta ir daigą brandina II 256. O taip sielvarto ištiktas Jokūbas kalba apie savo širdį, kurios nebeįstengia, kaip anksčiau, atverti Dievui: Priebėga ir atgaivos padangtė šita širdis jam buvo. Kada tik užsukęs visada ją papuoštą rasdavo ir šluota pašluotą, ir garbingoji vieta visada ten jam prirengta buvo. O dabar ten vien pelenai, sumišę su ašarom, vien sielvarto atmatos. Tegu jis lankstą daro apie mano širdį II 274. Žinoma, visas tas kalbos grožis yra pirmiausia rašytojo nuopelnas. Bet prastame ar net vidutiniškame vertime jis galėjo gerokai sumenkti. O Antano Gailiaus norisi paklausti, kaip Mont-kavas kad paklausė Juozapo, sužavėtas šio puošnių labos nakties linkėjimų: Bet ir kaip tau taip išeina, kad žodžiai iš burnos byra ir lyg užkerėjimai skamba? III 291.
* * *
Recenzija nebūtų tikra recenzija be papešiojimų. Šiuo atveju į tai reikia žiūrėti kaip į gryną formalumą, nes tai, kas čia bus pasakyta, visiškai nublanksta prieš tai, kas jau pasakyta. Jau užsiminta apie su norma nesutinkantį dalyvių laikų derinimą. Pasitaikė pora nestilingų padalyvių: Mums jį atradus (=Mūsų atrastas; Kai atradome), buvo jisai jau toks nusilpęs, kad išspjovė net pieną, kuriuo jį girdėm II 240; Mums ištraukus jį (=Ištrauktas) iš kalėjimo, tasai meldyno sūnus prasitarė mokąs raštą perskaityti ir pats rašyti II 242. Taisytina žodžio reikšmė: Tačiau pirmiausia darbo jėgos reikėjo prižiūrėti visai griovių sistemai [...], vandens keliams tvarkyti, grioviams ir kanalams kasti, pylimams tvirtinti, šliuzams aptarnauti (=šliuzų darbui reguliuoti ar pan.). Keletas vertalinių konstrukcijų: o iš tikrųjų jis ryžosi pastatyti Jokūbo pusę prieš įvykusį faktą (=pranešti Jokūbo pusei įvykusį faktą / apie tai, kas įvyko) tiktai tada, kai ši jam neteisybę padarė I 174; Ir vis dėlto tai – visuotinai priimtas faktas, aksiominis teiginys, nereikalaująs įrodymų, pats už save bylojąs (=pats savaime iškalbingas).
Tarp pasitaikiusių keliolikos korektūros klaidelių vieną galima palaikyti rašybos klaida: raumeningus savo globotinių žąstus (=žastus) III 98; o dar kelios klaidina, nes iškreipia mintį: šioje vietoje apie Elifazą, Pamintąjį (=Pamintojo) sūnų [...] Jokūbas orumo dėlei tik tausojamai užsiminė IV 290 (Pamintasis buvo ne Elifazas, o Ezavas, jo tėvas); Apsivalėme ir tavo akivaizdoj, nes pinigus už pirkinį, kurį (=kuriuos) savo maišų viršuje radome, atgabenome atgalios IV 413 (broliai maišų viršuje rado ne pirkinį, o pinigus).
Yra likę keletas tokių klaidų (jas irgi reikėtų laikyti korektūros klaidomis), kur matyti redagavimo pėdsakai – galbūt buvo pakeistas žodis, taisytas linksnis ar forma, bet pamiršta su šiuo taisymu suderinti kitus žodžius: atmušdami (=atmušdamos) šviesulio spindulius, visur žibėjo tokios emblemos III 79; Tačiau tai [...] nė kiek nekliudė sūnui būti labiausiai pamėgtam (=labiausiai pamėgtu, labiausiai mėgstamu, mėgstamiausiu) Menfės trijulės asmeniuIII 97; Mat tau valia manimi kliautis ir mano ištikimybe ir uolumu remtis visais atvejais: ir namų ūkio reikalais (=reikaluose), ir tada, kai bus kalbama apie tavo asmenį III 436; Pažvelgęs (=Pažvelgus) į išsipūtusius [...] skruostus, buvo matyti, kad jie [...] (arba: Pažvelgęs... galėjai matyti) IV 67. O dar vienas atvejis išvis keistas – tai lietuviškame tekste kažkodėl likęs vokiškas pasakymas: Buvai protingas bis dato, tikrai, neklystamai protingas III 445 (vok. bis dato – iki šiol). Kaip sunku šitokių smulkių nesklandumų išvengti, žino kiekvienas, kam yra tekę dirbti prie knygos.
Tai tokie buvo skaitiniai. Kažin ar jie tiktų ir patiktų ar pasirodytų apskritai įveikiami tiems, kas skaito tik lengvai kramtomą lektūrą, tuo labiau tiems, kas išvis neskaito. Tačiau kitiems, kurie „vartoja“ ne tik siužetą, bet skaitydami kreipia dėmesį ir į kalbinę raišką, jaučia žodį, atpažįsta leitmotyvus, tai yra kaip tik tai, ko reikia.
Literatūrologas Vytautas Kubilius apie ankstesnius vertimus yra sakęs: „Jei imtumėme svarstyti, kieno didesnis indėlis plečiant lietuvių literatūrinės kalbos raiškos galimybes – meninio vertimo ar originalios literatūros, manau, kad tektų pripažinti pirmavimo vaidmenį vertimams (D. Urbo, M. Miškinio, A. Dambrausko). Tokio plataus žodyno, tokios judrios sintaksės, tokios frazeologizmų žaismės neturėjo sovietmečio originalioji proza ir poezija“ (Literatūra ir menas, 2003 11 07). O dabar? Rizikinga tvirtinti ką nors kategoriškai, bet nuojauta sako, kad taip pat, ir dar labiau – tik, žinoma, kalbant ne apie visą vertimų srautą, bet apie gerų vertėjų ir rimtų leidyklų knygas. Tokie vertimai kaip Antano Gailiaus „Juozapas ir jo broliai“ tą nuojautą verčia įsitikinimu.


Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.