Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Rasa Drazdauskienė
 
KOKS BURŽUJUS, TOKS IR MENAS:
trumpai apie užsienio detektyvų vertimus į lietuvių kalbą
 
 Publikuota: Knygų aidai, 2006 m. Nr. 4
 
Arthur Conan Doyle. Užrašai apie Šerloką Holmsą. Vertė Romualda Zagorskienė ir Kazimieras Ambrasas-Sasnava. Tyto alba, 2004.
Artūras Konanas Doilis. Rinktiniai raštai. 10 t. Mintis, 1993-2000.
Agatha Christie. Mirtis ant Nilo. Vertė Rasa Kirvaitytė, redagavo Jadvyga Dambrauskienė. Sirokas, 1999. (Serija “Agatos Kristi kolekcija”)
Raymond Chandler. Ledi ežero dugne. Vertė Jeronimas Brazaitis, redaktorė Agnė Iešmantaitė. Žaltvykslė, 2005. (Serija “Kietasis detektyvas”).
Robert Harris. Faterlandas. Vertė Jonas Čeponis, redaktorė Asta Kristinavičienė. Jotema, 2005.
 
 
 
                             Koks buržujus, toks ir menas.
                             Ir dėl to nenuostabu,
                             Kad prasideda romanas
                             Šūviais, peiliais ir grabu.
                                                         /.../
                                                         Ten skaitytojai „padorūs“,
                                                         Tik tokia jų prigimtis,
                                                         Kad, veikėjo nepakorus,
                                                         Jie romano neskaitys.1
 
Mėgstamiausias tarybinių vaikų ir darželio auklėtojų poetas išties mokėjo eiliuoti. Smerkiamas atsiliepimas apie romaną, kuris prasideda „šūviais, peiliais ir grabu“ – bene tiksliausias lietuviškai sukurtas detektyvo (arba įtempto siužeto romano, kitaip vadinamo trileriu) apibrėžimas. Čia paminėti būtiniausi jo bruožai – netikėta mirtis ar kitoks smurtinis nusikaltimas veiksmo pradžioje, pelnyta ir neišvengiama bausmė nusikaltėliui pabaigoje. Nesunku patiems susivokti, kad tarp atlikto nusikaltimo ir bausmės įvykdymo taip pat esama šiokių tokių įvykių.
Tačiau svarbiausia ir iškalbingiausia mums čia yra eilutė, kuria visam žanrui atsainiai ir neginčijamai užplojamas kažkokio nešvaraus antrarūšiškumo antspaudas: „koks buržujus – toks ir menas“. Iškalbingiausia ji dėl to, kad yra tokia natūrali. Aišku, tai rašyta senais sovietiniais laikais, kai visa literatūra privalėjo spinduliuoti klasiniu sąmoningumu. Vis dėlto, rizikuojant nusibosti atidesniems tekstų apie detektyvus lietuviškojoje terpėje skaitytojams, neįmanoma dar kartą nepaminėti pamatinio lietuviškai verstų detektyvų radimosi ir sklaidos ypatumo: jie iki šiol laikomi „netikromis“ knygomis, piktžolėmis dailiosios literatūros lauke. Ir kaip tokius (būtent kaip tokius, nepaisant kiekvieno konkretaus detektyvinio romano literatūrinės kokybės) juos dera laikyti atokiau nuo „gerų knygų“. Jų vertimams taip pat retai skiriamas tikrų profesionalų dėmesys, o jei taip ir pasitaiko, tai – ne paslaptis – ne vienas vertėjas žvelgia į panašią užduotį kaip į poilsį nuo ko nors sudėtingesnio. Aišku, esama ir ganėtinai prastų detektyvų, kurių nė versti padoriai neišeitų, tačiau šios apžvalgos tikslas – pasidairyti, kaip lietuvių skaitytojams pateikiami geriausi žanro pavyzdžiai. Tikimasi, kad bent trys iš keturių aptariamų autorių bus girdėti net tiems, kurie estetikos sumetimais šalinasi detektyvų žanro.      
 
Žodžiai, kurių niekada neištarė Šerlokas Holmsas
 
Žmogus, bent kiek išmanantis „šerlokianą“, juos pasakys net iš miegų pakeltas. Didysis seklys niekada, nė viename apsakyme, nė vienoje apysakoje nėra ištaręs frazės: „Elementaru, brangusis Vatsonai“. Yra kalbėjęs apie elementarumą, yra daugybę kartų kreipęsis į daktarą Vatsoną „brangiuoju“ – be abejo, juk jiedu buvo draugai. Tačiau būtent šių žodžių, būtent šia tvarka – ne, neištarė. Nepaisant to, šis sakinys tapo savotišku Šerloko Holmso „firminiu ženklu“. Detektyvuose pasitaiko dar ne tokių keistybių. Prie šios, kaip dera žanrui, dar grįšime.
Vis dėlto Šerlokas Holmsas – legendinė figūra, todėl Conano Doyle‘io apsakymai bei apysakos apie garsųjį seklį buvo išversti dar sovietmečiu. Būtent iš tų laikų mus pasiekė 2004 m. leidyklos „Tyto alba“ serijoje „Klasika“ perleisti „Užrašai apie Šerloką Holmsą“: rinkinys, kuriame rasime turbūt garsiausią šios serijos apysaką (kartais vadinamą romanu) „Baskervilių šuo“ bei dešimt apsakymų, po porą ar trejetą paimtų iš kelių rinkinių. Vertėjai du: Romualda Zagorskienė ir Kazimieras Ambrasas-Sasnava. Tai nieko keisto, bet abi pavardės įrašytos tik tituliniame puslapyje, o turinyje, kur įprasta priskirti kiekvieną kūrinį jį vertusiam meistrui, tokios informacijos nėra. Išsiaiškinti padėjo papildoma literatūra – leidyklos „Mintis“ 1993 – 2000 m. išleisti dešimties tomų Artūro Konano Doilio „Rinktiniai raštai“. Tai vieno iš daugelio The Complete Sherlock Holmes leidinių (šis išleistas 1930 m. Niujorko leidyklos Doubleday Doran Inc.) variantų. „Minties“ parengtuose tekstuose prie kiekvieno apsakymo nurodytas vertėjas, todėl galime pranešti, jog „Baskervilių šunį“ vertė Romualda Zagorskienė, o greta sudėtus apsakymus – Ambrasas-Sasnava. Anokia čia paslaptis, kodėl rinkinio leidėjams (perleidėjams) jos neatskleidus, kad ir iš pagarbos vertėjų autorystei?
 Apskritai Šerloko Holmso ir jo bičiulio daktaro Vatsono nuotykiai į lietuvių kalbą abiejų vertėjų išversti vykusiai ir atidžiai, nors užduotis pasitaikė nelengva. Conanas Doyle‘is rašo savitu, tačiau neabejotinu Viktorijos laikų stiliumi: jis mėgsta pedantiškai tikslius aprašymus, mėgdžioja mokslininkų mėgstamą beaistrį, pasyvų kalbos stilių, retai pasiduoda pagundai charakterizuoti veikėjus, priskirdamas jiems savitesnę kalbėjimo manierą. Tiesa, aprašinėdamas greitai ar netikėtai vykstantį veiksmą, autorius nevengia dramatiškumo bei įtampos, bet šiuos tekstuose nerasime nei perdėtų emocijų, nei aistrų proveržių: viskas tramdoma, slepiama, valdoma, ir šis išorinis ramumas puikiai pasitarnauja kaip fonas neįtikėtinoms mįslėms bei kartais dar labiau neįtikėtiniems jų įminimams išryškinti. Autorius talentingai naudoja mėgstamą britiško pasakojimo priemonę, vadinamąjį understatement – pomėgį ekscentriškus, išskirtinius ar atvirą šiurpą keliančius dalykus pavaizduoti vos keliomis šykščiomis detalėmis, tuo būdu sukuriant ypatingą įtampą. (Turbūt geriausias pavyzdys – „Baskervilių šuns“ II skyriaus pabaiga, kai daktaras Mortimeris, papasakojęs šiurpią legendą apie Baskervilių giminę persekiojantį žmogžudį pragaro skaliką, primena sero Čarlzo Baskervilio mirties aplinkybes; neva prie kūno buvo rastos „šviežutėlės pėdos“, ir į klausimą, kieno – vyro ar moters - jos buvo, „kažkaip keistai pažvelgė į mus ir beveik pašnibždomis atsakė: „Gerbiamasis Holmsai, tai buvo didžiulio šuns pėdos!“ Tai vienas iš tų sakinių - „Mr Holmes, they were the footprints of a gigantic hound!“- kurie neišdildomai įsirėžia į skaitytojo atmintį ir dėl savo prasminio svorio, ir dėl nepriekaištingo ritmo, ir galiausiai dėl to, kad skamba tarsi magiška paslapties formulė.) Conano Doyle‘io pasakojimai, iš pirmo žvilgsnio sausoki ir labai logiški, yra persmelkti beveik nepastebimos, lygiai taip pat tvardomos ir slepiamos ironijos, kurią britų tradicijoje įprasta vadinti „sausa“. Šerlokas Holmsas nemėgsta juokauti, bent jau nėra ištaręs nė vieno sakinio, kuris priverstų skaitytoją nusikvatoti, o ir pats juokiasi retai, dažniausiai – kai regi akivaizdų žmogaus kvailumą (pavyzdžiui, labai linksminasi, stebėdamas grasinimais ir įsiūčiu kunkuliuojantį Grimsbį Roilotą apsakyme „Margoji juosta“).  
Kas būdinga kiekvieno vertėjo darbui? Pirmiausia panagrinėkime Romualdos Zagorskienės išverstą „Baskervilių šunį“, o paskui – vieną iš apsakymų, „Šokantys žmogiukai“, kurį vertė Kazimieras Ambrasas-Sasnava.
Žodžių junginys „Baskervilių šuo“ jau taip įėjęs į detektyvų mėgėjų vartoseną, kad dabar net nebejauku priminti, jog iš tikrųjų tai turėtų būti ne šuo, o skalikas (hound). Žodis hound skiriasi nuo žodžio dog (šuo), ypač simboline prasme. Šuo literatūroje dažniausiai simbolizuoja nešvarumą, suterštumą, panieką, jau nekalbant apie tokius vedinius, kaip „kalės vaikas“ ar „purvinas šuo“; kita vertus, tai ištikimybės ir draugystės simbolis. Akivaizdu, jog nė viena iš šių simbolinių prasmių neturi nieko bendro su romantišku, beveik mitologizuotu pasakojimu apie Dartmuro pelkėse lakstantį ugnimi alsuojantį pusiau mitinį žvėrį, persekiojantį prakeiktus beširdžius. „Baskervilių šuo“ – turbūt meniškiausias Conano Doyle‘io kūrinys iš visos Šerloko Holmso serijos; jo ypatingą įtaigą lemia puikiai sukurta neišvengiamo likimo, pasmerkties atmosfera ir meistriškai panaudoti folkloro – tikėjimo antgamtinėmis galiomis – motyvai. Todėl šio kūrinio herojumi kur kas labiau tinka būti ne naminiam šuniui, o palaidam skalikui, net pragaro skalikui – hound of Hell Viktorijos laikais buvo labai populiarus įvaizdis, išgarsintas didžio poeto Johno Miltono. Jie simbolizuoja nusikaltėlius persekiojančią lemtį ir puolusios žmogaus prigimties gyvuliškąsias puses.2 Žodžiu, Conanas Doyle‘is parašė „Baskervilių skaliką“, o mes skaitome „Baskervilių šunį“; jis sukūrė daktarą Votsoną (taip lietuviškai derėtų transkribuoti pavardę Watson), o mes skaitome apie Vatsoną: negana to, vos perskaičius šią pavardę, ausyje taip ir suskamba frazė: „Elementarno, moj dorogoj Vatson“... Ar ne šiuo (ilgesniu, vingiuotu) keliu, per rusiškus vertimus bei transkripcijas, mus ir bus pasiekęs šuo vietoje skaliko (sobaka Baskervilei), Vatsonas vietoje Votsono, o taip pat garsiojo seklio autografu tapęs niekada jo neištartas sakinys, nuskambėjęs tik rusų filme?
Gaila, kai verčiant prarandamas ištisas simbolinių asociacijų klodas, nors daugiau šiam vertimui priekaištų nedaug. Vertėja gerai susidorojo su ilgais, painiais sakiniais – lietuviškai jie skamba beveik taip pat moksliškai, bet neįkyriai, kaip originale, pavyzdžiui: „Visą laiką jaučiau kažkokią nematomą jėgą, jaučiau, kad apie mus nepaprastai išmoningai ir apdairiai rezgamas plonas tinklas, bet jis toks lengvutis, kad tik kritišką akimirką tepasijusi apnarpliotas“ (p.140) („Always there was this feeling of an unseen force, a fine net drawn round us with infinite skill and delicacy, holding us so lightly that it was only at some supreme moment that one realized that one was indeed entangled in its meshes“). Be to, neblogai išspręsta kai kurių realijų sulietuvinimo problema. Pavyzdžiui, apžiūrinėdamas daktaro Mortimerio lazdą (scenoje, kuria pradedamas „Baskervilių šuo“) daktaras Vatsonas mėgina naudotis Holmso metodais ir spėja, kad ją bus dovanoję „kokios nors ložės nariai“ (p. 8). Originale vartojamas kitas terminas – a hunt, kuriuo vadinami asmenys, dalyvaujantys konkrečios vietovės medžioklėse, savotiška aukštuomenės medžiotojų draugija; kadangi žodžiai „medžiotojų draugija“ lietuviškai turėtų kiek kitokį prasminį atspalvį ir nėra tiesiogiai susiję su socialiniu statusu, atrodo visai logiška ją pakeisti daktarui tinkamesne „lože“.
Antrojo vertėjo, Kazimiero Ambraso-Sasnavos, darbo pagrindinis ypatumas – atsainesnis, laisvesnis požiūris į autoriaus tekstą. Tai labai aiškiai matyti jau iš paties pirmo apsakymo „Šokantys žmogiukai“ (originale The Adventure of the Dancing Men) sakinio. „Palinkęs prie mėgintuvėlio, kuriame virė kažkoks dvokalas, Holmsas ilgas valandas sėdėjo tylėdamas“ (Holmes had been seated for some hours in silence with his long, thin back curved over a chemical vessel in which he was brewing a particularly malodorous product). Verčiant dingo ilga, liesa seklio nugara (long, thin back), o ironiškas santūraus daktaro pateiktas apibūdinimas – „itin, kaip reta bjauraus kvapo gaminys“ (particularly malodorous product) – virto labai jau liaudišku „kažkokiu dvokalu“. Į šiuos priekaištus galima būtų atsakyti, kad visiems ir taip žinoma, jog Holmsas buvo aukštas ir liesas, o „kažkoks dvokalas“ juk ir yra „itin nemalonaus kvapo gaminys“. Tačiau detektyviniuose apsakymuose svarbi gali būti kiekviena detalė, taigi ir žmogaus išvaizdos aprašymas; be to, anaiptol ne tas pats, ar romusis daktaras tik pašaipiai apibūdina bičiulio sukurtą cheminį junginį, ar susierzinęs išvadina jį „kažkokiu dvokalu“. Tokio ryškaus vertėjo savavaliavimo pavyzdžių tekste nėra pernelyg daug, tačiau erzina jo įprotis labai dažnai vieną ilgą, vingrų autoriaus sakinį lietuviškai perteikti keliais trumpesniais, užuot pasistengus išsaugoti autentišką neskubaus pasakojimo melodiką. Gal tai daro vertimą lengviau skaitomą, bet, nelaimei, naikina tą konkretaus stiliaus (apie kurį truputį rašėme aukščiau) magiją. Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškam tekstui suteikia originalui visai nebūdingo ir nereikalingo kasdieniškumo, net, sakytume, prasčiokiškumo.
Vis dėlto Holmso ir jo ištikimojo bičiulio Vatsono nuotykiai lietuviškai skamba sklandžiai, gražiai ir ausies nerėžia. Taip, vertimams pritrūksta literatūrinės elegancijos ar paprasčiausio vertėjo įkvėpimo ir dėl to lietuviškoji „šerlokiana“ neaidi įsimintinomis frazėmis ar formulėmis, kaip originalas. Gal kitaip nė nebuvo galima? Vis tiek pasidaro gaila aptikus, kad garsioji Holmso frazė, kuria jis praneša ėmęsis naujos bylos – „The game‘s afoot!“ – lietuviškai skamba kaip: „Žaidimas prasidėjo!“, paprasčiausias šūksnis iš vaikų darželio kiemo, o ne skardus, kraują kaitinantis medžioklės rago aidas.
 
Apgaulingas meistrės rankų miklumas
 
Apie Agathos Christie detektyvų vertimus į lietuvių kalbą šio teksto autorei jau yra kitados tekę rašyti, ir jau tada jos širdis sruvo kraujais. Nusikaltimų prieš detektyvų karaliene pelnytai vadinamą Christie lietuvių vertėjai bei leidėjai pridarę tiek ir tiek. Baisiausi savavaliavimai vyko tais laikais, kai Christie detektyvai buvo verčiami iš visų kalbų (dažniausiai, žinoma, iš rusų) ir leidžiami kur pakliuvo be jokių autoriaus teisių. Dabar padėtis kiek geresnė. Seriją knygų „Agatos Kristi kolekcija“ senokai pradėjo ir atkakliai tęsia leidykla „Sirokas“, kuriai „priklauso Agatos Kristi kūrinių leidimo teisė Lietuvoje“. Pradžioje pateikusi lietuvių skaitytojams vieną kitą neįtikėtino bukumo vertimą, vėliau leidykla šiek tiek susizgribo. Tačiau, išskyrus gal vieną kitą atsitiktinai rimto vertėjo išverstą kūrinį, lietuviškai vargiai rasime vykusį, lengvai skaitomą šios, atrodo, taip lengvai ir paprastai rašiusios autorės romaną. Kodėl taip yra? Į šį klausimą mėginsime atsakyti, pasitelkę vieną iš serijos knygų, nei blogiausią, nei geriausią vertimo pavyzdį, apysaką „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile). Leidykla „Sirokas“ ją išleido 1999 metais, vertė Rasa Kirvaitytė.
„Mirtis ant Nilo“ – vienas garsiausių Agathos Christie detektyvų, jame bylą nagrinėja Erkiulis Puaro. Beveik visas knygos veiksmas vyksta garlaivyje, plaukiančiame Nilo upe; garlaivio keleiviai – pasiturintys dykinėtojai, nutarę pasimėgauti Egipto vaizdais. Nusikaltimo taikinys – jauna, graži, turtinga ir valdinga Linetė Ridževei, neseniai ištekėjusi už mylimo vyriškio Saimono Doilio, kuris dėl jos paliko buvusią mylimąją, Linetės neturtingą draugę Žakliną Belefort. Siužeto posūkiai mums šiuo atveju nerūpi, užtat veiksmo vieta ir veikėjai – svarbūs; Christie čia aprašo savo mėgstamus veikėjus, priklausančius aukštesnei vidurinei klasei, saikingai išsilavinusius, mokančius po keletą žodžių keliomis užsienio kalbomis, o svarbiausia, kalbančius idiomatiška, kasdieniška anglų kalba, tokia pat, kokia parašytas visas pasakojimas. Šis iš pirmo žvilgsnio paprastutis, nepretenzingas, beveik šnekamasis stilius ir pasirodo dažnam vertėjui neįveikiama kliūtis. Pamėginus jį versti pažodžiui, gausime medinį, nesklandų, girgždantį ir visur kliūvantį tekstą, pavyzdžiui: „Atrodo, kad juos siejo abipusis pamėgimas apkalbinėti ir bendrų draugų bei pažįstamų turėjimas“ (p. 28) Kodėl ne: „Atrodo, jie abu mėgo apkalbas ir turėjo bendrų draugų bei pažįstamų“? Agathos Christie stilius raginte ragina vertėją atidžiai perskaityti sakinį ir pamėginti jį perrašyti savo kalba taip, kaip jis geriausiai skambėtų pačia paprasčiausia pasakojamąja intonacija. Galėtume beveik sakyti, kad Christie stiliaus ypatumas yra būtent jo nebuvimas: visas dėmesys sutelkiamas į vykstantį veiksmą, į įvairias smulkmenas, sutapimus, atsitiktinumus bei netyčia išlindusias paslaptis, kurių tiek daug, kad papildomi stiliaus raitiniai tik trukdytų pasakojimo įtampai. Nelaimei, šiai įtampai nė kiek ne menkiau trukdo ir begalė grėblių, kuriuos lietuvių skaitytojams po kojomis nenuilsdama kaišioja vertėja.
Paminėsime keletą prasmės klaidų. Saimonas Doilis, sužavėjęs abi pagrindines herojes – anaiptol ne eilines merginas – ne kilęs „iš žemdirbių“ (p.16), o priklauso provincijos žemvaldžiams (county). Kraičio medžiotojo svajonė, kad vedus turtuolę „nebereikės tokių pelningų renginių kaip medžioklė“ (p.14) visiškai priešinga – kad jos pinigais pavyks išlaikyti medžioklės dvarą Škotijoje (no need to let the Scotch shooting). O šūksnis: „Atrodo, kad mes niekaip nepabaigiame susidurti vieni su kitais“ (p. 51) ne tik bjauriai skamba, bet ir yra melagingas – iš tikrųjų „mes, atrodo, netyčia vis susitinkame“ (We never seem to stop running into each other). Kam kaltinti kupranugarius, kad nuo jojimo ant jų „pūslės garantuotos“ (p. 120) – iš tiesų balnuose viso labo gali būti blusų (fleas, as likely as not). Detektyve nedovanotina prisipažinimą ketinus nužudyti (admission of attempted murder) vadinti prisipažinimu apie žmogžudystės troškimą (p. 261), juk pastarasis – ne nusikaltimas.
Tačiau prasčiausia, kai į anglų kalbos tekstą įterpiami kitų kalbų žodžiai, o tai neišvengiama: bylą tirti imasi belgas ir šiaip kosmopolitas Puaro. Christie apsiriboja paprasčiausiais žodeliais, kuriuos nesunku rasti žodyne, todėl visai nesmagu rasti prancūzišką žodį encore („dar kartą“) išverstą kaip „šokis“ (p. 20), o lotynišką vide (teisinį terminą, reiškiantį „apie, dėl“) – kaip prancūzišką „tuščia“; pastarasis vertimas teisingas, tačiau beprasmiškas. Pedantas Puaro niekada nebūtų pasakęs: „Eh bien, pakomentuokime viską“ (p. 262) – jis tik pasiūlė pradėti (Eh bien, let us commence).
Kliūva ir vertime palikti angliški „mis“, „misteris“ bei „misis“, kuriuos jau senokai įpratome versti „panele“, „ponu“ bei „ponia“. Būtent šie svetimkūniai geriausiai rodo, kad nei vertėjai, nei redaktorei nepavyko prasiskverbti į apgaulingai paprasto Agathos Christie teksto gelmę, todėl lietuviškai skaitome romaną, kuris ne išverstas, o tik pakrapštytas iš paviršiaus. Dar gerai, kad jo pavadinimas – ne koks nors „Žudikas Miūjyje“ (Murder in the Mews), „Žudikas Vikareidže“ (Murder in the Vicarage) ar klastingas „Jie daro tai su veidrodžiais“ (They do it with Mirrors): šiuos pavadinimus rasime leidyklos paslaugiai pateiktame tos pačios autorės knygų sąraše. Ko daugiau norėti iš leidyklos, ketvirtame viršelyje Christie išvadinusios „Pirmąja Anglijos paslapčių ledi“. Norintiems suprasti, ką tai galėtų reikšti, siūlome mintyse išsiversti šią frazę į anglų kalbą. Žinoma, pažodžiui.
 
Su kirviu prieš Chandlerį
 
Visai neseniai leidykla „Žaltvykslė“ sviedė į knygynų lentynas didžiulę dovaną visiems „kietojo“ arba „juodojo“ (noir) detektyvo gerbėjams – net kelis Raymondo Chandlerio romanų vertimus. Deja, dovana pasirodė esanti abejotina. Chandlerį galima laikyti ne tik „juodojo“ detektyvo žanro vienu iš ryškiausių pradininkų, bet ir savito, originalaus stiliaus kūrėju. Jis rašo frazeologišku, šnekamosios kalbos stiliumi, gausiai vartoja žargoną, mėgsta netikėtus, dviaukščius, triaukščius ar net keturaukščius palyginimus bei metaforas, žodžių žaismus ir dermes. Todėl versti šią gyvybe kunkuliuojantį kalbos srautą reikia ypatingos drąsos bei ypatingų sugebėjimų. Juo sunkiau Chandlerį prakalbinti lietuviškai: pradėjęs tai daryti gali netikėtai pajusti, kad pritrūko ištisų šnekamosios kalbos klodų, tarsi rūdos prisotintų uolienų, kurias perdirbęs autorius gavo koncentruotus frazių, sakinių ar ištisų aprašymų grynuolius, o vertėjui, deja, vis tenka triūsti tuščiose šachtose ir nuolat skatinti savo vaizduotę.
Visus Chandlerio romanus, apysakas ir apsakymus, išleistus lietuviškai, vertė vienas vertėjas, Jeronimas Brazaitis. Šis vertėjas Chandlerį verčia jau labai seniai ir iki šiol jo darbo rezultatų itin sėkmingais pavadinti nebuvo pagrindo. Pamačius naują „Žaltvykslės“ seriją pasidarė įdomu pažvelgti – gal kas nors pasikeitė? Prisipažinsime, jog analizei tyčia pasirinktas romanas, kurio lietuviškai perteiktas pavadinimas sukėlė daugiausia abejonių – „Ledi ežero dugne“ (The Lady in the Lake).
Abejonės pavadinimo tikslumu visai pagrįstos. Romane pasakojama apie tai, kaip Chandlerio herojus privatus seklys Filipas Marlou ieško dingusios jaunos moters ir neilgai trukus randa jos lavoną, paskendusį (ar paskandintą) ežere. Paskendimo (paskandinimo) aplinkybės kelia daug klausimų bei abejonių, kurias Marlou aiškinasi toliau, nors to jau mažai kas nori, o kai kas net ir labai nenori. Žodžiu, iš kur pavadinime atsirado „ežero dugnas“ – aišku, bet kaip gryno amerikiečio, šiuolaikinio žmogaus, pasakojančio apie XX a. vidurio Pietų Kalifornijos turčius bei nusikaltėlius (o tai dažnai tie patys žmonės) žodyną praturtino „ledi“ – juk lietuviškai šis žodis reiškia tik anglų aukštuomenės damos, lordo žmonos arba dukters, titulą? Daug labiau tikėtina, kad žodį lady Chandleris vartoja šnekamosios kalbos prasme, kaip šiek tiek elegantiškesnį ir prašmatnesnį moters apibūdinimą; bet tada lietuviškai jis jokiu būdu nebus verčiamas „ledi“. Taip pat tikėtina, kad originalo pavadinimas – autoriaus užuomina į garsiąją karaliaus Artūro laikų legendą apie Ežero Damą (The Lady of the Lake), paslaptingą būtybę, fėją, iš kurios rankų Artūras gavo garsųjį kalaviją Eskaliburą. Bet ir šiuo atveju „ledi“ lietuviškai jos nevadinsime.
Perskaičius lietuviškąjį vertimą pasidarė aišku, kad labai sunku apibūdinti, kodėl Brazaičio išverstas Chandleris – visai nebe Chandleris. Vertėjas stengiasi pasitelkti įvairiausių retesnių žodžių, nebijodamas žargono mėgdžioja „kietų vyrukų“ kalbą, tačiau tai, kas originalo tekste plyksi energijos išlydžiais, sruvena ir kibirkščiuoja, lietuviškame vertime stūkso, kėpso arba kliūva. Tiems, kurie moka angliškai, siūlau patiems įvertinti skirtumą; tiems, kurie nemoka – perskaityti lietuviškąjį teksto variantą ir pamėginti atsakyti į klausimą: ar tokiu stiliumi rašantis autorius galėtų būti pripažintas puikiu stilistu, iš kurio mokėsi kelios rašytojų kartos? O juk iš Chandlerio ne tik mokėsi, bet ir iki šiol mokosi. Štai ištrauka: „Aplink mėlyną vandenį raižė vienairklės kanojos, parpė didelės valtys su prikabinamais varikliais ir norintys pasirodyti nepavargstantys vaikigaliai greitaeigiais laiveliais, paliekantys vandens paviršiuje plačius putotus pėdsakus ir apsisukantys, rodos, vos ne ant tokio ploto kaip dešimties centų moneta – sėdinčios juose panelės spygčiojo ir traukė panertus pirštus per vandenį“ (p. 35) (Canoes paddled about on the blue water and rowing-boats with outboard motors put-putted and speedboats showing off like fresh kids made wide swathes of foam and turned on a dime and girls in them shrieked and dragged their hands in the water). Jau net nebesvarbu, kad vertime esama netikslumo – originale nėra jokių „norinčių pasirodyti nepavargstančiais vaikigalių“, su pamaivomis paaugliais lyginamos pačios greitaeigės (tikriausiai motorinės) valtys.
Įspūdį daro ir vertėjo pasiryžimas gerinti originalo tekstą. Kaip kitaip pavadinsi keistą reiškinį, kai angliškas sakinys he said (jis pasakė, jis tarė) imamas versti kaip širdis geidžia: tai „krito į ausį žodžiai“ (p. 68), tai „išgirdau tarytum išpažintį“ (p. 89), o kartą net „šiek tiek atleido raukšles“ (p. 46). Visiems vertėjams pasitaiko ieškoti sinonimų žodžiui said, kad nereikėtų be galo kartoti „tarė“ arba „pasakė“, bet ne kiekvienas ryšis sakinį: „- I don‘t get it, - he said“ išversti šitaip: „Pala, pala... – šiek tiek atleido raukšles“. Pridėkime prie šių drąsių eksperimentų tokius perlus, kaip: „Turiu dabar mentalitetinį tos moters portretą“ (p. 128), ir nesunku bus suprasti, kodėl lietuviškai išleista Raymondo Chandlerio kolekcija nenudžiugins tikrųjų šio autoriaus gerbėjų. Kai kuriuos gal net nuliūdins, kaip šių eilučių autorę, nors ji visgi pasielgė taip, kaip moko Chandleris (vertėjo lūpomis): „sugebėjau perdirbt dejonę į niurnesį – taip liepė profesinė garbė arba tai, kas buvo iš jos likę“ (p.199) ir susikaupusi parašė šį tekstą.
 
Dokumentikos ir istoriografijos erdvės
 
Roberto Harriso „Faterlandas“ (Fatherland) yra vienas iš naujesniųjų trilerių, jis parašytas 1992 metais, lietuviškai pasirodė 2004 metais (vertė Jonas Čeponis, leidykla „Jotema“). Šios istorinės antiutopijos vertimą įdomu panagrinėti ne tiek stiliaus, kiek tikrovės perteikimo požiūriu. Harriso romanas be galo informatyvus, be to, jame jungiamos dvi ir istorinės, ir kalbinės tikrovės – angliškoji ir vokiškoji. Siužetas painus, kaip dera veiksmo romanui, tačiau pagrindinė prielaida paprasta ir efektyvi: veiksmas vyksta Vokietijoje 1964 metų balandžio mėnesį, šaliai ruošiantis švęsti fiurerio Adolfo Hitlerio 75-tą gimtadienį. Autorius pamėgino pavaizduoti, kaip atrodytų Vokietija ir visas pasaulis, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi Hitlerio kariuomenė, fiureris nebūtų nusižudęs, o jo mėgstamas architektas Osvaldas Speeras būtų iš tiesų pastatęs gigantiškus Berlyno bei visos imperijos didybę įamžinusius pastatus. Pakanka padaryti pradinę prielaidą – sukeisti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojus vietomis, - ir toliau labai įdomu konstruoti galimą tikrovę: čia ir vokiečių kolonistai, nuolat vykstantys užgyventi tolimų Rusijos bei Ukrainos plotų, ir valstybės rūpestis rasės grynumu, ir hitlerjugendas, ir slapta visa dar kažkur dingstantys žydai, ir tarptautinė Vokietijos (o ne Sovietų Sąjungos) izoliacija bei ideologinis karas su JAV; Vinstonas Čerčilis slaptai gyvena kažkur Kanadoje, o karalienė Elžbieta vis mėgina iš emigracijos atgauti sostą. SS karininkas Ksaveras Marchas gauna tirti, regi, eilinę vidutinio amžiaus vyriškio žmogžudystę, tačiau įvykių siūlas negailestingai vyniojasi, ir jis aptinka neginčijamus istorinius Vokietijos vykdytų bei tebevykdomų žudymų koncentracijos stovyklose įrodymus. Marchui padeda amerikietė žurnalistė, pasiryžusi dokumentus išgabenti už sienos ir juos viešai paskelbti; žinoma, totalitarinė Vokietijos valstybė to niekaip negali leisti...
Sunkiausia užduotis, kylanti verčiant tokį tekstą – išmanyti viską, apie ką rašo autorius, nepasiklysti nei istorijos, nei geografijos, nei diplomatijos, nei karybos, nei ideologijos klausimuose. Jonas Čeponis šią užduotį atliko gerai. Galima sutikti su jo sprendimu palikti vokiškai skambantį romano pavadinimą, tuo iškart nustatant būsimos tikrovės ribas ir įspėjant skaitytojus, jog bus kalbama apie dalykus, turinčius istorinius analogus (žodis Vaterland XX ir XXI a. žmonėms dažniau asocijuojasi su nacių Vokietija, negu asocijuotųsi, pavyzdžiui, vertinys „Tėvynė“).  Lietuviškas romano tekstas, lygiai kaip originalas, mirga vokiškomis realijomis, kurias visai natūraliai galima laikyti pasakojimo dalimi. Kai kur kliūva nesuvienodinti vietovardžiai (pavyzdžiui, tame pačiame 157 puslapyje rasime ir Tyrgarteną (vok. Tiergarten), ir Neuer See (tarti Nojerzė): šiuos skirtumus paaiškinti nebūtų lengva. Esama ir nekaip skambančių sakinių: „Kad ir kas nuodijo jų santykius, to nebeliko“ (p. 195), arba „Šarlė čiupo lagaminėlį it vaikas gimtadienio dovaną ir susikeikė nusivylusi, kai rado tą užrakintą“ (p. 278), bet tai veikiau skonio, o ne esmės dalykai. Apskritai paėmus, vertėjas kompetentingai, atidžiai ir susidomėjęs išvertė šį nelabai įmantraus stiliaus, bet itin informatyvų kūrinį, kurio lietuvišką variantą galima drąsiai rekomenduoti skaitytojams.
 
Žodžiu, peržvelgus keturis detektyvus ir jų vertimus į lietuvių kalbą, belieka patvirtinti: sklandžiai sueiliuotas ir akimirksniu įsimenantis Kubilinsko mokymas apie buržujišką meną iš tiesų padarė įspūdį lietuvių leidėjams bei vertėjams. Net geriausiu atveju, kalbant apie neblogus vertimus, vis dėlto tenka pripažinti juose esant aplaidumo ir abejingumo apraiškų, kurių save gerbiantis vertėjas sau neleistų palikti „rimtame“ romane. Tarsi detektyvas neišvengiamai būtų pasmerktas likti „išlepusių buržujų“ žaisliuku, svetimu mąstantiems ir literatūrinį skonį turintiems intelektualams.
Toks požiūris ne tik juokingas, bet ir visiškai nepagrįstas. Detektyvo žanras, kitados iš tiesų pavojingai artėjęs prie pramoginio, per kelis pastaruosius dešimtmečius įgijo naujų jėgų. Jis – ypač Skandinavijos ir Šiaurės šalyse – tapo itin aktualus, giliausiai bei nuosekliausiai nagrinėja įvairius socialinės tikrovės klausimus, konkretaus žmogaus gyvenimo konkrečioje visuomenėje įtampą, kasdienius ir egzistencinius jo sunkumus. Niekur nedingo ir kitas esminis detektyvo žanro ypatumas – metafizinis matmuo: juk tai kūriniai, kuriuose kalbama apie tokius pamatinius dalykus, kaip nusikaltimas, jo samprata, nusikaltėlis bei jo formavimasis, nusikaltimo pateisinamumas, visuomenės laisvė ir jos kaina, bausmė bei jos poveikis individualiems asmenims ir visai bendruomenei, galiausiai kaltė ir nekaltumas. Kūriniai, net labai patrauklūs veiksmo ar intrigos požiūriu, kuriuose pastariesiems klausimams skiriama nepakankamai dėmesio (ar visai neskiriama), anaiptol nėra geriausi detektyvai: tai veikiau žanro silpnumo akimirkos.    
Pabaigai verta priminti, kad visi keturi čia aptarti autoriai ir jų kūriniai būtent ir priskiriami detektyvo žanro klasikai, jie daugeliu požiūrių peržengia siauriausia prasme apibrėžtus jo rėmus. Taigi kalbame ne apie naivias gaudynes bei šaudynes, o apie padorius literatūros kūrinius. Lakesnę vaizduotę turintis skaitytojas nesunkiai įsivaizduos, kaip liūdnai lietuviškai skamba menkesni detektyvo ar trilerio žanro pavyzdžiai. (Ir, deja, bus visiškai teisus.)
______
 
1 Kostas Kubilinskas. Jankių proza ir poezija. Iš: Grūto parko lyrika. Totalitarinės poezijos antologija 1940 – 1990. Vilnius: Gairės, 2000, p. 280-281.
2 Michael Ferber. Literatūros simbolių žodynas. Vertė Laimantas Jonušys. Mintis, 2004.
______________
 
Aptartų knygų originalų leidimai:
 
Sir Arthur Conan Doyle. The Complete Sherlock Holmes, Geddes and Grosset, 2001.
Agatha Christie. Death on the Nile, Bantam books, 1987 .
The Chandler Collection. Volume One. The Big Sleep, The Lady in the Lake, The Little Sister. Picador, 1979.
Robert Harris. Fatherland, Arrow books, 1992.
______________
 
Recenzija publikuota: Knygų aidai, 2006 m. Nr. 4
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Vertimų kritikos gaivinimas“  remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas.


Skaityti komentarus (4) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.