Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Irena Balčiūnienė
 
Keiksmažodžių vertimas
 
Pranešimas, skaitytas LLVS seminare-diskusijoje 2006-12-06
 
Pirmasis mūsų seminaras apie žargoną ir keiksmažodžius buvo skirtas kūriniams, parašytiems tuo metu, kai vulgari leksika grožinės literatūros kūriniuose nebuvo toleruojama. Tai netrukdė puikiems rašytojams (Jerome‘ui Salingeriui ir Ernestui Hemingway‘jui) ir puikiam vertėjui (Povilui Gasiuliui) sukurti žargono ir šiurkštaus keikimosi įspūdį.
 
Grįžti prie keiksmažodžių vertimo klausimų paskatino kelios priežastys: pasikeitęs požiūris į keikimąsi, „prestižiniu“ tapęs įprotis keiktis nelietuviškai, menkas visuomenės – dažnai ir pačių vertėjų – suvokimas, kad keiksmai gyvenime ir verstinėje literatūroje visiškai skirtingas dalykas bei vertėjams kylančios daug sudėtingesnės svetimkeiksmių perteikimo problemos. Dėl laiko stokos tai bus tik grybštelėjimai, tik kelios į apibendrinimus pretenduojančios mintys apie keiksmų visatą.
 
Nešvankią leksiką gyvenime bei raštuose, nepaisant draudimų, apribojimų ir bausmių, vartojo visų rasių, visų klasių, visokeriopo išsilavinimo žmonės. Lietuviai tai vadina keiksmo, blogu, negražiu, geliamu, nepadoriu, riebiu, šlykščiu, nešvankiu, plūstamu, koneveikiamu, žodžiu arba piktžodžiu, niekažodžiu, šlykščiažodžiu, blevyzga, lojyne, pliovone, nešvankybe. Turim ir tarptautinių žodžių: vulgarybė, necenzūrinis, obsceniškas žodis. Patį veiksmą taip pat mokam apibūdininti:žodžiais išbjauroti, iškeikti, išplūsti, iškoneveikti, išburnoti, išdirbti, išdergti, užvažiuoti, blevyzgoti, bliaugzti, loti, pliaukšti, burną (liežuvį) paleisti, apkiaulinti, išgyvatėti, rupūžes dėti, išrupūžinti, apmaudą išlieti, į barzdą spjauti, su juodu dumblu sumaišyti, nasruspaleisti, kelmais krauti, perkūnus barstyti, į kojos autą (į šuns dienas) išdėti, liežuvį laidyti, mūrus griauti, tulžį (papykį) išlieti, pyktį nulieti, snukį parodyti, velnius krauti, su velniais sumaišyti, žodžius drabstyti, į pragaro dugną grumzdenti, kad net ausys linktų (raitysis, sviltų), net mirę net iš grabo kilnotųsi (mirusį keikti), Taigi šį vakarą šią salę paversim kiaulide ir visi pabūsim nešvankėliais, palaidaliežuviais, bjaurakalbiais, nepraustaburniais, blevyzgom, bliaukom, bliauzgom, bliurbynėm, bjauraburniais, neplautaburniais, aulaburniais, paleistaliežuviais, paleistaburniais, plevokais, pliauniais, pliovom, pliauškalais, tauzom.
 
Lietuviškų nešvankių žodžių gyvenimo kol kas netvarko nei žodynai, nei gramatikos, nei vadovėliai. Kalbos tyrinėtojai ir reguliuotojai neprižiūri, kad jie per daug nesavivaliautų, o aptarnautų visuomenės poreikius. Jeigu rašytojas gali daug nemąstydamas rinktis, kokiomis nešvankybėmis apkaišyt savo kūrinį, vertėjas, susidūręs su kitos kalbos reiškiniu, ir bandydamas perteikti jį gimtąja kalba, dažnai norėtų išgirsti patariamąjį kalbos vyskupo balsą, nebūti paliktas vienišas šventvagysčių tyruose.
 
Mokslo darbų apie keiksmažodžius išties nedaug. Pirmiausia paminėčiau „laiko dvasia“ alsuojantį DELFI interneto vartuose paskelbtą žurnalisto Karolio Klimkos pranešimą „Ką (mums) reiškia “necenzūriniai” žodžiai? Autoritetas, kalba ir lytis“ (2004 11 19), skaitytą Lygių galimybių plėtros centro organizuotame tarptautiniame tarpdisciplininiame seminare „Lytis ir populiarioji kultūra". Pranešimo pavadinimas, kaip tvirtina pats K. Klimka, „talpina“ mažiausiai tris klausimus: 1) ką reiškia tie žodžiai, kuriuos vadiname necenzūriniais? 2) Kokią reikšmę, t.y. svarbą, savo gyvenime teikiame tiems žodžiams? Ir: 3) ką reiškia terminas “necenzūriniai žodžiai”? Nepamirštama ir perspėti: „savo pranešime cituosiu necenzūrinius žodžius, todėl jei manote, kad ne tik vartojami, bet ir cituojami tie žodžiai gali žeisti klausą – dar turite truputį laiko apsispręsti neklausyti mano pranešimo.“ Pagrindinę necenzūrinių leksemų dalį lietuviškame kontekste, savaime suprantama, sudaro rusiški žodžiai. Pranešimo mintis galėtume perteikti dviem Rolando Rastausko sakiniais: „Net ir keikiantis iš nuoskaudos ar pralaimėjimo, patiriamas saldžiai guodžiantis asmenybės susidvejinimas: viena prasišikėlio pusė sakytum klupdo ant kelių kitą. Keiksmu tad nevykėlis baudžia pats save, sykiu išlikdamas padėties viešpats.“ (Rolandas Rastauskas. „Kitas pasaulis.“ Vilnius, Apostrofa, p. 419 – „Vienas keturių raidžių žodis“.)
 
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio "XXI amžius" priede jaunimui „Žvilgsniai“, (2005 m. sausio 21 d., Nr. 1 (62) (www.xxiamzius.lt) aptikau žinutę, kad Utenos lopšelio-darželio „Želmenėlis“ folklorinio ansamblio „Kupolytė“ vadovė Elena Kiškienė, Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete studijuojanti etnologijos programą kursiniam darbui renka dabartinėje kalboje gyvuojančius keiksmažodžius. Susidomėjusi keiksmažodžiais, E.Kiškienė pirmiausia vartė smulkiosios lietuvių tautosakos rinkinius, S. Daukanto raštus, kitus leidinius ir juose ieškojo, kaip keikėsi senovės lietuviai. Tačiau lietuviškų keiksmų rado nedaug. Tuomet nusprendė sudaryti anketą ir patyrinėti, kaip dabar keikiasi žmonės. Į skirtingus anketos klausimus atsakė lopšelio-darželio „Želmenėlis“ darbuotojos, grupė garbaus amžiaus žmonių bei moksleiviai. Pastebėjusi, kad dalis žmonių, keiksmus laikančių žmogų žeminančiu reiškiniu, nenori nurodyti savo pavardžių, vėliau pateikė anonimines anketas, kuriose reikėjo pažymėti, ar į anketą atsakė vyras ar moteris, vaikinas ar mergina, bei nurodyti savo amžių. Kaip anketos buvo išplatintos įvairiose miesto mokyklose, E.Kiškienė paslapties neišdavė.
 
Kad lietuvių mokslininkai ignoruoja nors „nelabai tautiškus, bet įdomius“ žargoną ir keiksmus apgailestauja ir didžiausias keiksmų autoritetas ir visų mūsų viltis – Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojas daktaras Egidijus Zaikauskas: "Turbūt esame vienintelė (ar viena iš nedaugelio) Europos tauta, neturinti išleisto nė vieno žargono žodyno. Pavyzdžiui, rusai tokių turi keliasdešimt. Prieš keletą metų savo studentų padedamas ėmiausi kaupti žargono duomenis, gal kas ir išeis. Dar ketinu išleisti ir keiksmų žodyną“. Dėstytojas paskelbė internete savo elektroninio pašto adresą (egidijus.zaikauskas@flf.vu.lt) ir žada labai džiaugtis, jei atsiras norinčiųjų padėti, pasidalyti turimais žodžiais, mintimis, tiesiog riebiai jį iškeikti.
 
Šių metų vasarą dienraščio L. T. leidėja Rūta Vanagaitė pradėjo kampaniją “L. T. - Už tai, kas lietuviška”. Pirmoji kampanijos akcija „Lietuviai, keikimės lietuviškai!” buvo skirta keikūnams, kurie vis dar keikiasi rusiškai. Tiems, kas lietuviškų keiksmažodžių nelabai žino, dienraštis išleido mokomuosius marškinėlius su tikrų lietuviškų keiksmažodžių rinkiniu. Minėtasis Egidijus Zaikauskas L. T. prašymu pririnko jų devynias galybes.
L. T., drauge su UAB “Rodiklis”, surašė pačius originaliausius keiksmažodžius ant marškinėlių – švelnesnius ant priekio (kad tave griausmas, rūpužėle žydrom akytėm, čiuožk vamzdžiais, kad tau kiaulės migio pavydėtų, kad tave zuikiai užbadytų, kad tave kur uošvė raitoji, kad tau ežys kelnėse išdygtų, suskio išpera, šmikis žaliom ausytėm, kliurzė, eik tu į vandenį persti, snarglių kompotas, kad tu suruktum, kad tau kojos išklištų, kaušas neskaptuotas, nuopeza), stipresnius - ant nugaros (apsi*** aukštielnykas, pabučiuok tu man ***non, eik ten, kur nesueina, kad tau subinė užaktų, kad tu kuolais ***tum, barščiaklynis, pimpidriskis, *** ir tapšnok, dulbezda, išblerbėtsubinis, išdarga, išgverarūris, ***nasubinė, kiaul***a, papliupkiaušis, pa***tnosis, pimpiljurgis, pri***tagalvis, ***nius, utėlės pasturgalis, ***indriskis).
Pirmuosius mokomuosius keikūnų marškinėlius L.T. ketino dovanoti politikams, šou verslo atstovams, scenos žvaigždėms ir žvaigždutėms išgirdusi juos keikiantis rusiškai. L.T. mokomuosius marškinėlius su lietuviškais keiksmažodžiais gali įsigyti kiekvienas. Juos galima rasti visose „Verslo dovanų“ parduotuvėse arba internete (www.dovanos.lt).
 
Prieš dešimt metų, įkopusi į aštuntą savo veiklos dešimtmetį, Lietuvių kalbos draugija, minėdama šią sukaktį Vilniaus universiteto Vinco Krėvės auditorijoje surengė mokslinę konferenciją („Dabartinės bendrinės kalbos norminimas, ugdymas, istorija“), kurioje Šiaulių skyriaus narys Kazimieras Župerka skaitė pranešimą „Mūsų dėmesys kalbos etikai“ – apie tai, ką mūsų dienų kultūros ir kalbos darbininkai yra rašę apie kalbos etiką, ir kurie kalbos etikos aspektai žmonėms rūpi. Kalbininkas įžvelgė tokias kalbos etikos problemas: oficialusis melas, žodžių prievartavimas (Jono Klimavičiaus metafora); keiksmažodžiai, necenzūrinė kalba; „tigrų kalba (Kazimiero Vasiliausko metafora); įžeidimai ir įsižeidimai; eufemizacija ir eufemizmai; politinis korektiškumas (autorius siūlė tikslinti šį terminą – ne politinis, o socialinis korektiškumas); žodžių semantikos iškreipimas. Priminęs nepriklausomybės atkūrimo dienų lūkesčius, susijusius su kultūra ir kalba, pranešėjas klausė: ką gi dabar galėtų nuveikti kalbininkai, Lietuvių kalbos draugija?
Ir mes klausiame, ką?
O kol sulauksim atsakymo, po keiksmų visatą teks pasižvalgyti niekada gyvenimenesikeikiančiai ir obscenišką žodį ne visada prisiversiančiai perskaityti vertėjai. Iš šio neįgalumo jau šaipėsi „L. T.“ specialusis korespondentas Saulius Chadasevičius, nors dabar visi raginami neįgaliuosius gerbti („Keiksmų specialistai“. Ekstra žinios, 2004 04 01).
 
Visi mes tariamės žiną, kas yra nešvankybės. Jų išmokstam lengvai, nereikia nei mokyklos, nei mokytojų. Net vaikai žino, kas yra „blogi žodžiai“. Vis dėlto paprašyti logiškai aptarti, nustatyti sąvokos turinį, kažin, ar įstengtume.
Šiame darbe bus ne tik mokslinės logikos keliu nustatytas keiksmažodžių apibrėžimas, bet ir pasitelkus tris leksines shit, fuck ir cunt formas, bandomas paneigtas populiarus įsitikinimas, kad keiksmažodžiai yra „bereikšmiai“, ir pavyzdžiais iš tekstų moteriškuose žurnaluose bus pagrįsta, kad jie dar turi šiokių tokių prasmių. Šis darbas – puikus įrodymas kaip toli pažengė Vakarų mintis. Mes šios dienos seminare bandysim patvirtinti mintį, kad tai, kas be perstojo vartojama, išsitrina, nublunka, praranda įspūdžio galią, tampa pilka kasdienybe, „besmegeniu ištiktuku“ (anot RoRos) kaip kad nutiko penkiasdešimt metų seniau už mus keikimosi laisvėmis (spaudoje ir literatūroje) besinaudojančioje Australijoje. Manoji, sovietmečio represijų sužalota karta, patyrusi vulgarios leksikos viešajame gyvenime draudimą, vis dar jaučia stiprų dvasinį suvaržymą ir viltis deda į jau laisvės oru kvėpuojančią jaunąją kartą, suprantančią, kad moksliškai neapibrėžtas keiksmažodis gali tapti politiniu įrankiu ir apriboti žodžio laisvę. Pakanka prisiminti, kiek pažeminimų iškentė režisieriai, kol obsceniškas žodis tapo sceniškas.
 
Aš pasitenkinsiu tinklalapio www.aruodai.lt pateikiamu nusakymu, kad „keiksmas – tai formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija“.
 
Taigi stipriausia keiksmų atmaina – prakeiksmai. Juose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais prakeiksmu tiesiogiai ar netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį: kad tave perkūnas vidury dienos trenktų! kad tave kur griausmas, kad tu žemėn prasmegtum, kad tu ugnyje sudegtum, kad tave Giltinė paimtų, kad tave šunys, kad tave velniai, kad tave velniai pagriebtų, kad tave velnias nusineštų, kad jį kur velniai nujotų, kad tu kur galą gautum, kad tave kur kipšas, kad tave skradžiai, kad tu šviesios dienos neregėtum, kad tu nesulauktum, kad tu vandeniu nueitum, kad tave perkūnas trenktų ant kalno sauso, kad jūs visi vilkais išvirstumėt, kad tu kurią dieną karotum sausoj šakoj, kad tu apaktum, dieną saulės nematytum.
 
Nors XVI amžiuje pasirodę Mykolo Lietuvio fragmentai parašyti lotynų kalba ir iš jų negalima spręsti, kaip skambėjo lietuviškai viena ar kita frazė, vis dėlto jo darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (Vilnius: Vaga, 1966) yra posakių, laikytinų nevienkartiniais. ...Pabrėždamas, kaip maskvėnai nekentė katalikų, Mykolas Lietuvis „Penktojo fragmento ištraukos“ pradžioje įrašė jų keiksmą: „Maskvėnai, susipykę su kuo nors iš savųjų, keikiasi sakydami: „Kad tu pavirstum Romos, arba lenkų, tikėjimo žmogumi“ (Ambraziejus Jonynas. Lietuvių folkloristika. Vilnius: Vaga, 1984, p. 92).
 
Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad keiksmai kilo iš ankstyvųjų žodžių magijos formų. Kultūrų tyrinėjimai patvirtina, kad keiksmažodžiai kilo iš tikėjimo, kad ištartas žodis turi galią žmogų prakeikti arba palaiminti ar kaip kitaip paveikti pasaulį. Iš to kyla mintis, kad kai kurie žodžiai yra labai geri arba labai blogi. Taip mano ne tik neraštingos tautos. Juk ir mes tikim Bažnyčios ar bent motinos palaiminimu ir tikim prakeikimu
Yra išlikę stipraus tikėjimo, kad prakeiksmai išsipildo, kad jie neatšaukiami, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius. Štai pavyzdys iš Lietuvių mitologinių sakmių rinkinio „Laumių dovanos“. (Vilnius, Vaga, 1979, p. 293):
Paspringęs vaikas
Seniau viena močia valgant papyko ant vaiko ir pasakė:
– Kad tu, šėtone, paspringtum nerijęs!
Tai vaikas tik porą šaukštų išsrėbė, tuoj pašoko mėlynas ir baigta.
Mat yra tokių minučių, jeigu kokį prakeikimą ištarei tą minutę, o labiausiai tėvai vaikam, ir baigta – nebeištaisysi, ar raudok, ar giedok, po visam, taip ir bus.
 
Buvo tikima, kad prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį arba visą miestą „skradžiai žemę“, tada juos labai sunku atburti. Į tokius prakeiksmus šiek tiek panašūs sakmėse apie užburtus lobius aptinkami užkeikimai (kita vertus, jie artimi ir užkalbėjimams).
Rado po žeme užkeiktą dvarą.
Sūnų užkeikė, kad virstų ąžuolan.
Dukterį gi užkeikė epušėn.
Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais!
Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę.
Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais.
Vienas žmogus užkeikė pinigus.
Kuriami ir humoristiniai prakeiksmų mėgdžiojimai, išreiškiant nepiktą linkėjimą: kad tu sudegtum, kad tu surūgtum, kad jam pilve nerimtų, kad tu, gerbiamasis, pratrystum; kad tau kulnys į priekį atsisuktų; kad tavęs savas šuo nepažintų; kad tau duslintuvas sprogtų; kad tave į seimą išrinktų.
 
Plūstamojo pobūdžio keiksmais išliejamas pasipiktinimas ar atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto. Dažniausiai prisegami pažyminiai senas, kuris reiškia ne tiek amžių, kiek apskritai niekinamą vertinimą, prakeiktas, mėšlinas, sušvinkęs, sukruštas, sumautas, suknistas, sušiktas, supistas. Pavyzdžiui:
sena ragana, senas šnerkšlys, senas griozdas, senas paleistuvis, senas krienas, senas kelmas, senas ožys, senas velnias; prakeiktas sukčius, prakeiktas melagis, prakeiktas smaližius, prakeiktas kipšas, prakeiktas asilas, prakeikta gyvatė, Erodas prakeiktas, šėtonas prakeiktas, šundraikos prakeikti, Negausi paskolinti nė prakeikto grašio. Aš prakeiktai gėriau, o anas dar prakeikčiau.
Apskritai neigiamumui ar prastumui nusakyti lietuviškų žodžių aruodai neišsemiami. (E. Grinaveckienė „Menkinamosios reikšmės nomina agentis daryba ir vartojimas pietinėje šiaurės vakarų aukštaičių šnektoje“ Baltistica XVI (1), 1980 p. 79-92; A. Butkus yra pateikęs lietuvių pravardžių klasifikaciją).
 
Grasinimu dažniausiai gąsdinama, tarsi žadamas koks nors smurtas ar susidorojimas, ne visada ketinant šį pažadą įvykdyti. Grasinimo funkcija yra būdinga ne tik žmonėms, bet ir aukštesniesiems gyvūnams: grasinimai (pvz., urzgimas, iššiepti dantys, pašiaušta ketera) neretai nulemia konflikto baigtį – jis išsprendžiamas, atidedamas arba sukelia fizinį susidūrimą. Visi keiksmai gali tarnauti tiek kaip emocinės įtamposatpalaidavimo, tiek kaip jos kūrimopriemonė: duosiu, kad apsirasosi, kai įklosiu dugnan, tai žinosi, gausi per srėbtuvę, kai duosiu per snarglį, tai raudonas burbulas iššoks, kad vošiu, kad dėsiu, duok tokiam snargliui per terlę, nueis apsilaižęs, nori sausos šakos sulaukti, nori, kad dantis išjočiau, uždaryk burną, uždaryk raukinę, už tai atkentės tavo…, mirties pasiilgai; nusuksiu sprandą, spjausiu, kad paskęsi, tratėk tratėk, kol subyrėsi, aš tau parodysiu, kame blezdingos žiemoja; sumokės kaip didelis, galiu terlę užtinkuoti, aš tau pafakinsiu, aš tau – pypt- parodysiu.
Simonas Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (Vilnius, Vaga, 1988, p. 39) štai kaip aprašo lietuvius:
Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovykla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žadžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi kelio nedoram nelenkė; kaipo šiandien tariama yra: „Kaip smogsiu, tai žegterėsi“, ... „Kaip blokšiu, tai ir pasmirsi, ir tuo teįtenkinsi“, ... arba: „Kas mano rankoj, tas tavo kaktoj“, tai čia – ar tave, ar mane raus giltinė...
 
Kai kurie keiksmai yra tarsi pasiuntimai: eik tu, subinė velnių! eik (tu) kiaulėms uodegų mazgoti; eik (tu) į peklą autų skalbti, nešdinkis į visas keturias puses, ožy; nešk iš čionai savo veislę, eik daryt reikalų; eikit jūs kakot.
Tu turi klausyt dėdės. – Šūdikop man tas tavo dėdė!(velniop)
Kai kurie prakeiksmai irgi yra pasiuntimai, tik juose siunčia ne pats keikiantysis, o to linkima: Tegul tave neša velnias pakratydamas! Kad tu skradžiom nugrimztum!
 
Yra visai neutralių nusikeikimo formulių, keiksmų iškraipymų, kai kada turinčių humoristinį atspalvį, tačiau tolimoje praeityje galėjusių turėti ir kitokią reikšmę: Kad tave zuikis subadytų! Kad tave kotas! Suk tave šunys. Gal čia šuo, kaip girdėjau sakant kalbininkę Birutę Jasiūnaitę, reiškia Cerberį, pragaro sargą, simbolizuojantį mirtį. Keiksmuose susipina įvairių epochų pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniškojo tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai.
 
Ir paskutinė keiksmų rūšis – šventvagystė, burnojimas prieš Dievą, „moderniam“, sekuliarizuoto pasaulio žmogui jau sunkiai suvokiama kaip keiksmas. Seniau ypač buvo vengiama be reikalo minėti Dievo arba Švenčiausios mergelės Marijos vardą. Todėl dažnai buvo vartojami vadinamieji „sušvelninti keiksmai“ arba „sušvelnintos šventvagystės“, tokie kaip vaje, jergau. Nežinau, gal ir egzistuoja tokių lietuviškų žodžių sąrašas, bet jo neradusi, mūsų tinklalapyje pateikiu angliškų „sušvelnintų keiksmų“ (minced oaths) netrumpą sąrašą >>.
O šiandien, prisiminus taiklų Gilbert‘o Chestertono pasakymą, jau niekas nebegali ištarti Odino vardo be reikalo. Ką gi, liko Alachas ir jo pranašas Mahometas! Nepagarbiai apie juos atsiliepęs, šiandien gali ir savo galvą palydėti.
 
Keiksmų ir nešvankybių forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį, bet dažniausiai piktas keiksmo turinys paverčiamas juoku. Daug gražių pavyzdžių galime rasti lietuvių smulkiojoj tautosakoj.
– Nesvietiškas jo gudrumas! – Duok šūdo – neėda!
 („Linelius roviau, dainavau“. Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Vilnius: Vaga, 1990).
Mįslė:
Dvi dziržinės,
Trys šikinės,
Šešios akys,
Dešimt kojų.
(Tai bus, kaip seniau žmonės ardavo jaučiais: dvi uodegos, trys šikinės, šešios akys, dešimt kojų.) („Čiulba ulba sakalas“. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. Vilnius: Vaga, 1983).
Kada užmokės? Atsakymas: Kada šūdinas lytus lis.
Pamato vieną šunį šikant, ir jai reik (sakoma, kai kas įsigeidžia to, ką pamato).
Kas nuliūdo – šunio šūdo (erzinant vaikus).
Ko kabinies, šikna avies.
Durnam daiktui ir pautai zvanas.
Kas neturi barzdos, ūsų, pabučiuoja šiknon prūsų.
Sėskis, tegu nekaro! (Vyrui)
Pernai žąsį pjovė, šiemet rūra girksi.
Anoniminiame priežodžių, patarlių ir mįslių rinkinyje yra įdėta pasaka „Jaunas lietuvis vaikinas, kuris nori vesti“. Jos turinys – vaikinas nuvyksta pas merginą į jos namus ir kalbasi su ja. Paskui sužadėtinė siūlo jam valgyti:
1 . Ar nori pakarto šuns?
2. Ar nori tarp rietų šutinto? (aliuzija į šlaunis)
3. Ar nori iš subinės smukusio?
Sužadėtinė norėjo jam pasiūlyti:
1. Lašinių arba skilandžio.
2. Varškės.
3. Kiaušinių.
Vaikiną tėvas įtikina, kad tai labai protinga mergina, ir pataria ją vesti.
Arba štai anekdotas iš Mato Slančiausko surinktų „Šiaurės Lietuvos sakmių ir anekdotų“. (Vilnius, Vaga, 1975, p. 157) „Apie blaivias moteris ir girtus vyrus“:
Seniai jau seniai, kada ponas dievs ant žemės su savo apaštalais – su šventu Petru ir Povilu – vaikščiojo, jie beeidami atrado kur ten „blaivių moterų“ susirinkimą – sueigą. Tos moterėlės ko ten susiginčijusios ir iš to susipykusios: lojojos, keikės ir susipešė, da ir... rodės.
Toliaus jie paėję rado vyrų sueigą. Vyrai beveik visi girti buvo. Kas jų buvo tarta, tas nutarta, ir nė kokių ginčų pas juos nebuvo. Jie visi tik maloniai gėrė, sveikinos, bučiavos, ir gana.
Toki moterų sueiga ponui dievui ir jo apaštolams nepatiko, ir pasakė, kad moterų sueigų nebūtų, bet tiktai vien vyrų, ir gana.“
 
Tautosakos rinkėjai keiksmažodžių užrašydavo dažniausiai tik paslėptais mikrofonais. Ypač vengė keiktis moterys, pasakiusios riebesnį žodį, pridurdavo „Dievuli tu man dovanok“. Net buvo sakoma: jei moteris keikiasi, dreba žemė, Dievo motina verkia. Buvo tikima, kad keikūną ir žaibas nutrenkti gali. „Ar su ta pačia burna valgai?“ – paklausdavo blevyzgotojo.
Viena laimė, kad dabar yra Karolis Klimka, yra feministės, ir visokioms atgyvenoms primenama: „Nuostata, kad “moterys nesikeikia” – t.y., kad joms “nedera” keiktis – dar išlaiko pozicijas, tačiau šiandien sunku įsivaizduoti įtikinamą argumentą, kodėl moterų galimybės naudotisšiuo ištekliumiturėtų būti labiau ribotos nei vyrų" (žr. K. Klimkos pranešimą). Išties, juk keiksmai tai tik žodinė agresija, tikrosios pakaitalas. Su liežuviu ne tas pats ką akmeniu užkaušti.
 
Keiksmažodžių pasaulyje slypi daug paradoksų. Apie juos rašomos ne tik kalbinės, bet ir sociolingvistinės disertacijos. Kone kiekviena kultūra juos priskiria tabu sričiai, tačiau užuot vengusi kaip kitų tabu, įnirtingai vartoja.
Labai įdomu pasekti, kaip žodis virsta keiksmu. Keiksmo galia slypi asociacijose, o ne pačiame žodyje. Kai kurie žodžiai yra nešvankūs arba vulgarūs viename kontekste, ir visiškai nekalti kitame. Pavyzdžiui – asilas ir kalė. Jie bus įžeidžiantys tik jei juos vartosim kvailio ir pasileidėlės prasme.
Daugybė žodžių iš pradžių visai neįžeidžiantys dažnai tapo tabu tik įgiję užgaulią prasmę. Kartais paprasčiausi žodžiai nuskamba vulgariai tik tam tikrame kontekste. Pavyzdžiui, duoti:
Ji davė man duonos.
Ji visiems (vyrams) duoda.
Laisvas žmogus ir laisvas elgesys.
 
Stebina žmonių pomėgis keiktis kita kalba. Kai kalbos mokomasi ne klasėje ar auditorijoje, o tiesiogiai bendraujant, stengiamasi išmokti kuo daugiau šnekamosios kalbos žodžių ir keiksmažodžių. Žmonės, mokantys ne vieną kalbą dažnai vartoja kitų kalbų keiksmažodžius, tačiau jaučia, kad didžiausią emocinį poveikį daro gimtosios kalbos žodžiai. Manoma, kad keiksmažodžiai, ištariami ne gimtąja kalba, nėra tokie bjaurūs. Tą dažnai tvirtina angliškai besikeikiantys skandinavai. Po teisybei, ir mes dažnai nežinom rusiško keiksmo prasmės, nes tada gal jį tardami paspringtume. Norą vieną kalbą pagerbti, o kitą paniekinti rodo pavyzdys iš Ivo Andričiaus romano „Drinos tiltas“, (Vilnius, Vaga, 1988, p. 125):
Kaip visada šeštadieniais, ant tilto susirinko Vyšegrado žydai, prekiautojai su savo sūnumis. Orūs ir iškilmingi, atlasinėmis kelnėmis ... daugumas sėdėjo kapijoje, gyvai ir garsiai šnekučiavosi ispaniškai ir tiktai nusikeikdavo serbiškai.“
 
Ilgainiui gali keistis ir žodžio vulgarumo laipsnis. Pavyzdžiui, šiandien žodis myžti yra vidutiniškai vulgarus ir šiek tiek nemandagus. Jis kaip ir angliškas piss vartojami senuose Šventojo rašto vertimuose ten, kur šiuolaikiniuose vertimuose vartojama šlapintis, urinate.
Amerikos anglų kalboje dabar vulgariausiais ir įžeidžiausiais laikomi žodžiai egzistavo šimtus metų. Jų priskyrimas nešvankybėms įvyko apie 1800 metus. Net ir pats apibūdinimas dirtypurvinas atsirado XIX amžiuje.
Keičiasi keiksmų pobūdis. Anglų, taip pat ir lietuvių kalboje religinio pobūdžio keiksmus pakeitė seksualinio pobūdžio įžeidžiamieji žodžiai.
Dauguma kalbų turi sudariusios keiksmažodžių hierarchiją. Vieni laikomi nežymiai užgauliais, kiti – neišpasakytai nešvankiais. Tai lemia labiau visuomenės požiūris į žodį negu tikroji žodžio reikšmė.
Atlikus tyrimus, kaip visuomenė reaguoja į įvairias angliškas vulgarybes, buvo sudarytas 2000-ųjų metų nešvankybių sąrašas. Jos išsirikiavo tokia tvarka: 1 cunt, 2 motherfucker, 3 fuck, 4 wanker, 5 nigger, 6 bastard, 7 prick, 8 bollocks, 9 arsehole, 10 paki. Penktoje ir dešimtoje „baisiausių“ nešvankybių vietoje atsidūrė kadaise tik žargoniški – dabar jau „rasistiniai“ – negrų ir pakistaniečių pavadinimai, ilgai ir nevaržomai vartoti visoje anglakalbėje literatūroje.
 
Kiekviena kalba kiekvienoje pasaulio kultūroje turi savo „vienintelius, nepakartojamus“ keiksmažodžius. Net tos pačios kalbos tarmėse keiksmažodžiai skiriasi. Žodis, kuris vienoje kalboje yra keiksmas, išverstas į kitą kalbą gali visiškai prarasti niekinamą atspalvį.
Pavyzdžiui, didžiausioje Kanados provincijoje, prancūzakalbiame Kvebeke, dauguma keiksmų – tai iškraipyti religiniai terminai.
Kinai, esą, neplūsta prasikaltėlio, o blogu žodžiu pamini jo motiną arba protėvius.
Angliški keiksmai ir nešvankybės labiau priskirtini seksualinei sferai.
Tą patį galima pasakyti ir apie rusiškus keiksmus. Jie net turi pavadinimą – mato kalba. Šitie svetimkeiksmiai, nepastebimai tapo šnekamosios lietuvių kalbos brangakmeniais, tikrom rusiškom mantrom. Nors pamiršom, kad turim savo matą (vartojamą posakiuose, reiškiančiuose blogo linkėjimą, švelniuose keiksmuose):
Mat ją dievai. Mat jį galas! Mat jį bala! Mat tave šimts! Mat aną ropės! Mat jį velniai! Mat jį vanagai! Mat tararai! Mat tabalai, kaip bus, taip, vis tiek eisiu!
Kai kurios tautos kaip, pavyzdžiui, ispanai vartoja gan išplėstus su religija susijusius keiksmus:
Japonų kalba paprastai apibūdinama kaip kalba be keiksmažodžių, tačiau toks įspūdis, esą, susidaro neperpratus sudėtingos japonų kalbos mandagumo lygių sistemos. Kaip vieną iš “nepakankamo” keiksmų skaičiaus kalboje priežasčių vakariečiai mini japonų tikėjimą dvasiomis, kurios pasirodo sakant, rašant ar net mintyse tariant nešvankybę. Nei rytuose „nušvitę“ turistai, nei palmiros kelertienės nemini šito galingo rytų pasaulio tautų tikėjimo pragaištinga keiksmažodžių galia. Mat, nustoję keiktis žmonės, anot Filomenos Taunytės, neprisišauks nelaimių, ligų ir nelėks pas burtininkus.
Dažnai sakoma, kad anglų kalbos keiksmažodžiai stokoja kūrybingo vulgarumo. Siūlydamas, kaip reiktų versti Oskaro Koršunovo pastatytos pjesės „Shopping and Fucking“ pavadinimą („Pirktis ir pistis“ arba „Prekintis ir tratintis“), rusiško mato vieton stojusį fuck Rolandas Rastauskas vadina „skurdžiu anglų keturraidžiu“, o apie lietuvišką keiksmažodį atsiliepia taip:
„Lietuviškas, aiman, keiksmažodis tėra tik piktas ir negražus (iš tiesų – visada gražus) žodis – tai žirniai į sieną, lelijų plūdurai užakusioje kūdroje, lyginant su nešvankiu slavų slalomu kūno nuokalnėmis ar virpulingais ispaniškų ekskrementų krateriais. (Rolandas Rastauskas. „Kitas pasaulis.“ Vilnius, Apostrofa, p. 419 – „Vienas keturių raidžių žodis“.).
Lietuvoje iki pat Sovietų sąjungos žlugimo keiksmažodžiai literatūroje buvo draudžiami. Ir ne vienam nacionalinės premijos laureatui, jų tarpe ir Jurgai Ivanauskaitei liūdnai šiandien baigtųsi, jeigu lietuvių kalbą ir literatūrą tebevaldytų jos senelis, akademikas Kostas Korsakas.
Dabar, norėdami geriau susipažinti su svetimkeiksmiais galim laisvai vartyti skaityti žinynus, žodynus – kol kas kitomis kalbomis, – net keiksmažodžių enciklopediją – An Encyclopedia of Swearing: The Social History of Oaths, Profanity, Foul Language, and Ethnic Slurs in the English-Speaking World.
Yra daug knygų ir straipsnių, analizuojančių rusiško mato istoriją, potekstes, užuominas ir sociologiją.
Leidžiamas net (Reinholdo Amano) Tarptautinis žodinės agresijos žurnalas „Maledicta“ (The International Journal of Verbal Aggression).
Lenkai turi (1994 m.)vien žodžiui fuck skirtą žodyną.
Šių leidinių bibliografija>> ir įvairių tinklalapių sąrašas>>.
 
Nors skirtingose kalbose keiksmažodžiai skamba nevienodai, jie paprastai skirstomi į deistinius – susijusius su religija (giltinė, kipšas, perkūnas, griausmas, šėtonas, velnias) arba visceralinius – susijusius su žmogaus kūnu ir jo funkcijomis (subinė, rūra, bybis, perstuvai, snarglys šikti, myžti, persti, vemti). Kai kurie keiksmai taip pat siejasi su žmogaus protėviais arba tėvais. Lietuviai keiksmažodžių sferą praplečia, pasitelkę gyvūnų pasaulio atstovus – gyvatę, žaltį, rupūžę, kiaulę, šunį.
Gyvatė:
Toks gyvatė, neprasidėk su juo!Iš tos gyvatės nė stiklo vandens negausi. Vyrai žalčiai, bet ir pačios gyvatės. Šįmet avižos lengvos, gyvatės! Tos, gyvatės, vištos vėl darže! Ot greitas, gyvatė!Drąsus, gyvatė – su juo visur nueisi. Ale ji graži, gyvatė! Tai graži, gyvačiukė! Gyvatėle tu mano, koks anas gražus! Gyvatės vaikas!
Žaltys:
Žálčio, kaip bijau perkūnijos! O dabar visi prisigeria tos žalčio arielkos.Maskvos žalčius grūskim į sniegus ir šalčius. Velnio moteris, žalčio liežuvis, žalčio žodžiai. Žalty tu raudonasis, išnara velnių, ar ilgai tu mano kraują gersi? Ale toks žaltys, ištiža, toks slunkius, kad sunku ir nupasakoti. Eik tu, žemės žalty, žaliasis velne tu!Tai žaltys merga!
Rupūžė:
Nelįsk, rupūže, tuoj gauni į snukį! Tu, mergytė rupūžytė, atsitrauk nuo manęs Ale ir graži, rupūžiukė! Tik praveria burną, ir pasipila rupūžės Nusikeikti rupūže yra baisi nuodėmė. Ot, rupūže, niekaip negaliu nukirst to uosio! O dabar, rupūže, visi prisiėdę visokių velnių. Ale mergos gražumas, rupūžyte mieliausia! Rupūžė kerpamoji! Ei tu, rugienų rupūžė! Ak tu, pupų rupūže! Ar tu matai, kaip rupūžes deda? (keikia, vadina rupūže).
Kiaulė:
Nebūk toks kiaulė. Tai kiaulė Izidorius, kad už tokį gerą nei dėkui nepasakė. Eik tu, kiaule degutuota ausià!
Šuo:
O kad tave ir šunes, kaimynėle, su tavo maistu! – sukeikė vilkas ir nucimpino toliau (V. Piet.) Šunie tu pasiutęs.Vis tas pats šuva (tas pats galas). Šunio gi tu čia atsivilkai?Šùnį jis žino (nieko nežino)! O kad jus šunes! Kad tave šunes suėstų! O kad tau šuo alaus nupirktų! Ma jį šunys (tiek to) – Dievas davė ir atėmė. Šunys žino, kas ten lovoj buvo!Šuva jo nematė! Kurių čia šunų dabar atėjai.
Kalbant apie keiksmažodžius arba vulgarybes susijusias su žmogaus kūno funkcijomis – šlapinimusi, tuštinimusi, vėmimu ir kitomis, – pirmiausia minėtinas žodis šūdas ir visus šiandien apėmęs pomėgis išsišūdinti.
Šūdas bitė, šūdas medus, šūdas buvo, šūdas bus. Aš šūdui galvos nelenksiu. Dėl šūdo užpyko. Pats šūdas esi – ko tu šūduoji kitą! Šūdas, ne kavalierius. Mokinas mokinas, o ką gaus – šūdą kumelės. Mano, kad jis tai kažin kas, o kiti – tik šūdas. Toks šūdaitis tebuvau, dar nepilnas vaikis.Šūdas, ne kermošius: dvi bobos ir Tamošius. Šūdas buvai, šūdas ir paliksi. Ana taupė taupė, taupė taupė, o šūdas išėjo. Seniau lengviau buvo, dabar šūdas jau (nebeturiu sveikatos). Kas ilgai guli, tai šūdą turi. Daug nori – šūdą gausi. Visokius šūdus perka. Menko šūdo dabar nėra, niekur negausi. Kai gera padaro, šūdu atlygina. Eglinė malka – šūdas, minkšta. Koks ten šūdo vasarojimas, jeigu šalta! Šūdą kumelės ten pamatysi. Velnio šūdą tu gausi! Velnio šūdą gausi, o ne mergą. Visaip jis jį iššūdavo, išdirbo.
Vargu, ar kokiam kitam lietuvių literatūros kūrinyje šis disfemizmas taip išraiškingiau pavartotas negu Kristijono Donelaičio „Metuose“. (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956). O ir šiaip Donelaitis nevengė pavartoti dabartinių požiūriu necenzūrinių žodžių ar posakių:
Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti, kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja; su velniais kasdien savo darbą nutveria, nei šūdvabalis kribždėdams, šūde gyvena, snargliau, kas tau rūpi; laikyk savo snukį, du botagu tavo strėngalį drožė;
„Kiaule“, tariau, „ką dirbi? Ar visai nesigėdi?
Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai;
Ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai. (sako Enskys, Pelėdą sutikęs)
Eik, tarė šūdvabali, kur šūdvabaliai pasilinksmin!
Juk tu jau su savo namais kasmet šūdinėdams
Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos! (Pričkaus replika vertinant Slunkiaus samprotavimus)
Arba vakmistras „Vasaros darbuose“ taip baisiai ima keikti,
Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.
„Kad perkūns, kad velnias“ – ai, žmogau, pamislyk!
Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižiojęs?
Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?
Neprieteliau! Kam plėšais taip? Kas tau pasidarė? –
Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,
Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.
Syveida(lapė) kytra, nulenkus uodegą, bėgo,
O sturluks (kiškis), ausis iškėlęs irgi drebėdams,
Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.
Bet ir rupuižės ir varlės taip nusigando,
Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.
Žiurkės po kraiku su pelėmis irgi pelėdoms
Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;
O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.
Taip, ar girdit, tas neprietelius prasikeikė.
 
Rėza, leisdamas Donelaitį, švelnino arba išvis praleisdavo šiurkštesnes ir „nešvankias“ vietas, žodžius, sakinius ir vaizdus. „Kiauliškos dainos“ virto pas jį „svietiškomis dainomis“.
Pavasario linksmybės pas Rėzą turi 614 eilučių, pas Neselmaną 660, Vasaros darbai 608 – 714, Rudenio gėrybės 665 – 912, Žiemos rūpesčiai 623 – 682, taigi viso skirtumo 2968 – 2510 – 458 eilutės. ( M. Biržiška. Lietuvių dainų literatūros istorija. I. Vilnius: Žaibo spaustuvė, 1919: 100)
Tačiau „Metų“ vulgarumai, kaip rašo L. Gineitis, yra savito pobūdžio ir nesisieja su ano meto vadinamuoju libertinizmu. Pati ši sąvoka reiškė ir proto laisvamaniškumą, ir moralinį ištvirkimą. Rašytojai libertinai daugiau ar mažiau buvo susiję su Paryžiumi. Jų raštuose (burleskose), dažnai nueinant iki atviro ciniškumo, buvo vaizduojamos įvairios amoralinės bei erotinės scenos. Šią tradiciją perėmė ir XVIII a. prancūzų švietėjai. Aiški libertinizmo įtaka jaučiama Voltaire‘o „Orleano mergelėje“ ir kt. Ypač būdingas libertinizmo pasireiškimas XVIIIa. Buvo jauno Denis Diderot dekameroniškų novelių rinkinys „Nekuklus lobynas“. Tačiau libertinizmo literatūros tradicija ir Donelaičio vulgarumai – visiškai skirtingi dalykai. ... Jeigu jau kalbama apie literatūrinės mokyklos poveikį, tai Donelaitį šiuo atveju galėjo veikti nebent antikinė literatūra, pavyzdžiui, Hesiodo poema „Darbai ir dienos“, kurioje sutinkama biologinio vulgarumo (patarimai, kada negalima šlapintis, ir pan.) Donelaitis ne sekė libertinizmo literatūra, o, priešingai, šokiravo galantinį jos skonį.(L. Gineitis „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“. Vilnius, 1964, p. 276-277).
O dabar, žėlėk dieve! Tik gėda žiūrėti,
Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt į karčiamą bėga.
Taip po tam keli tarp jų, aklai prisimaukę,
Būriškai bei kiauliškai tuo pradeda zaunyt.
Kadangi Donelaičio „Metai“ išversti į daugelį kalbų, išties galim palyginti ir vertėjų gebėjimą, ir kitų kalbų žodyno išgales lietuviškoms nešvankybėms perteikti.
 
Nežinau, ar tai tiesa, bet man atrodo, kad lietuviškų keiksmų viešpatijos karaliumi turėtume vainikuoti velnią. Pribloškia vien su juo susiporuoti trokštančių žodžių gausa:
velnabatis, velnabybis, velnacukris, velnadirbis, velnagalis, velnagalvis, velnagėris, velnajuokis, velnakailis, velnaklakas, velnaklakis, velnakojis, velnakriupis, velnakupris, velnaligė, velnamynis, velnamušis, velnamušystė, velnanešis, velnanešis, velnapelkė, velnaplakis, velnaplunksnis, velnapluskis, velnaprusnis, velnaragis, velnarankis, velnarykštė, velnaropė, velnašluotė, velnašūdis, velnatrikis, velnavėjas; velniabačiai, velniabalė, velniabarzdis, velniabobė, velniabrolis, velniacibulė, velniacukris, velniacukrius, velniadagilis, velniadagis, velniadienis, velniaduobė, velniadūšis, velniagalis, velniagalvis, velniagraužis, velniagrybė, velniagulė, velniakalnis, velniakandė, velniakąsnis, velniakelis, velniaknygės, velniakojis, velniakoris, velniakotis, velniakunigis, velniamacis, velniamanis, velniamiegis, velnianagis, velnianka, velnianosis, velniapalaikis, velniapievis, velniapinigiai, velniapinigis, velniaplaukiai, velniaplaukis, velniaponis, velniapūkiai, velniaragė, velniaragis, velniaraistis, velniarėža, velniarėžis, velniasėklis, velniaskūrė, velniašakė, velniašlovis, velniašūdis, velniatrakė, velniaturgis, velniavaikis, velniažirgis, velniažolė, velniažuvis.
Velnio šūdas, velnio kanopa, velnio pamazga, velnio pluta, velnio sąvalka, velnio pantis, velnio sėkla, velnio pamušalas, velnių pasamonas, velnių myžaltaškis.
Iš velnio subinės tie (korespondentai) tuojau atsiranda paveiksluoti. Gal į velnio subinę ana įlindusi, kad aš anos nebematau. Ėsk ėsk visokius velnius – greičiau padvėsi. Smertis subinę uosto, bereik kokių velnių! Mokėjau be velnio (labai daug) dainų. Perėjau visą velnią. Kožną kartą vakaruoji, tai prisigalvoji viso velnio. Tokią velnio bobą nors kubile laikyk. Kur tas velnio žentas pasidėjo? Iš kur tau tiek kantrybės su tokiu vyru, velnio mažvaikiu! Kokie čia velnio kopūstai – Raseiniai matytis. Velniams jų reikia, tų rupūžių. Ko tu velnio tyli kaip šikinė svečiuos?! Deda senius į velnio dienas. Kad tave šimtas velnių rautų! Kurių velnių paleidai liežuvį?! Kokių velnių taip spoksai į mane? Po velniais, eik sau, iš kur atėjęs! Šimts velnių, pasakoju jums, o man nieko nesakote! Šimtas velnių raugintų, ko ėst neduodat?! Tegu ją velniai tokią tarnybą, nei pavalgyt ramiai negali! Trauk tave velniai. Negriebs jį velnias, pamatysite, kaip išsisuks gerai. Nesprogsi! Neims velnias savo vaiko! Velniai jo nematė, kaip nori, tegul daro. Kur tave velnias nešioja? Kokie velniai tave nešioja tokioj tamsumoj?! Velnias juos ir atnešė.. O tu čia ko atėjai, velnio pamazga! Velnias rautų tuos akmenis ir kelmus!Tave, žalty, nė velnias neraus!Nerinks jo velnias! Skubos darbą velnias renka. Nu kur aš nujosiu – į velnio subinę. Misliju, kurioje velnio subinėje tas yra. Parvedė žmoną iš velnio subinės. Velnio šūdas iš skubino darbo. Velnio šūdo tokiam, ne padėkot! Velnias žino, kiek mes ten užtruksim. Čia karai, čia prūsas, čia rusas – velnias čia žino.
 
Kaip minėjome, keiksmai priklauso lingvistinei tabu sričiai. Modernus žmogus tariasi sunaikinęs daugybę draudimų, tarp jų ir draudimą keiktis. Tačiau tai iliuzija. Liberalai, įnirtingai kovoję prieš visų senųjų tabu panaikinimą, sukūrė tikrai ne menkesnį arsenalą savų, kurių vertė didžiai abejotina. Kartą Niujorko centre pasijutau taip, kaip pirmasis tabu užfiksavęs anglas James‘as Cookas (1728-1779) Polinezijoje per kelionę aplink pasaulį 1771 metais, kai ištariau, gal kiek turistiškai nustebusi, kad gatvėse labai daug žydų ir negrų. Mano palydovai pakraupo iš baimės ir vos ant šaligatvio neatsisėdo. Garsiai ištaręs žodį „negras“, Amerikoje gali labai didelių nemalonumų susilaukti. „Rasizmo“ požiūriu ten kalba cenzūruojama taip, kaip Sovietijoje Stalino laikais. Dievo ir visų tikėjimų burnojimas nebėra toks nepriimtinas, blėsta nepakanta pačioms didžiausioms blevyzgos, o jų vietą užima „rasistinių“ „seksistinių“ žodžių baimė. 1994 garsi profesorė pasakė laikraščiui News of the World, kad jai ištarus auditorijoje f**k , niekas nė akim nemirktelėtų, bet kiltų tikras skandalas, ištarus žodį negras. Iš kitų tabu galima paminėti tai, kad vyrai bijo apsikabinti, mokytojas negali paliesti mokinio. Rašomi traktatai apie rasistinę ir moteris diskriminuojančią anglų kalbą. Su šypsena skaitom, kaip amerikiečių aktorius M. Gibsonas iki savo amžiaus galo atsiprašinės ne už tai, kad vairavo išgėręs ir viršijo greitį, o kad girtas keiktelėjo žydus. Ir tegul kas nors įrodo, kad naujieji tabu geresni už išstumtuosius. Iki absurdo universitetiniuose sluoksniuose iškerojęs socialinis korektiškumas, kitose Amerikos vietose pratrūksta juodžiausia ksenofobija.
Ką mano apie keikimąsi Lietuvos visuomenė? Ar tai širdyje tūnantis blogis, ar kažkas nereikšminga. Populiariausias atsakymas būtų toks: keikimasis – tai instinktyvus atliepas į kažką skausmingą (nusilaužei nagą) ar netikėtą (atsitrenkei galvą į staktą) arba kažką erzinantį (transporto kamštis), nuviliantį (neįlendi į suknelę). Tai padeda pyktį nulieti.
Filmai, TV ir literatūra daro viską, kad keiksmus žmogus priimtų kaip „normą“. Ta keiksmo pusė, kuria žmogus pažeminamas, paprastai nutylima.
Psichologai tvirtina, kad taip, esą, sukuriamas grupės identitetas, išreiškiamas solidarumas su kitais, parodomas pasitikėjimas ir intymumas, padedama paslėpti baimę ar nepasitikėjimą. Ne mažiau reikšmingas ir humoras arba „šoko efektas“. Be to, žmonės keikiasi, nes to iš jų tikimasi arba keikimasis jiems yra tapęs įpročiu.
Jeigu keikimasis atlieka visus šiuos vaidmenis, tai gal jis jau tapo socialiai priimtinas ar net legalus.
Be popsinės kultūros „žvaigždžių“ „seksualias“ nešvankybes ypač mėgsta jaunos moterys, kurias sąmojingai apibūdino vienos internetinės svetainės lankytojas: „Įsistvėrus seksualią rankinę, įlindus į seksualius stringus, kurie subinėj užstringa, toji plikabambė, o kai pasilenkia, tai ir plikarūrė interneto svetainėse ir celofaninių žurnalų puslapiuose protingai ir laisvai šneka apie seksą. Ją labai stebina naujausi tyrimai, rodantys, kad dar septyniasdešimt penki procentai žmonių jaučiasi nepatogiai girdėdami vadinamas „seksualines fantazijas“.
Kita žmonių dalis mano, kad kalbinėms nešvankybėms užvaldžius smegenis, pati kalba kaip tiesa ir vertybė netenka reikšmės, kad šitaip vyksta pamatinių vertybių irimas, kad nuodėmės tamsą stengiamasi paversti švytėjimu, sklindančiu nuo šiandien garbinamo „aukso veršio“ – valdžios, pinigų, išpuikimo, alkoholio, narkotikų, sekso.
Visos didžiosios pasaulio religijos tvirtina, kad keiksmai ir nešvankybės liudija sieloje esantį blogį.
Mato evangelijoje (12, 34-37) sakoma: „Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, blogas žmogus iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas.“
 
Tyčiojimas iš tikėjimo įžeidžia tą tikėjimą išpažįstančius žmones, jų tarpe ir krikščionis, bet kol kas šios bendruomenės, bent jau Lietuvoje, laikosi nuolankiai ir neprimena savo teisių. Jos nėra agresyvios, nei karingos kaip kokia nors „meilės su asilais“ seksualinė mažuma arba „su katėm šeimą“ norintis kurti moterų sąjūdis, kurių „teisių“ gynimas šiandien didžiai gerbiamas.
Tiesa, savo žodyną tikintieji bando taikyti prie laiko dvasios. Originalusis teologas, kunigas Česlovas Kavaliauskas eilėraštyje „Baladė apie dogmatiką“ rašo:
-Ir kam gi Jis kalbėjo parabolėm žaliom?
-Ir kam gi Jis žavėjos lelijom paprastom?
-Ir menkas kviečio grūdas, ir žvirbliai paprasti;
-Ir baisiai tikrą š... pas Matą rast gali! (Mt 15,17.) („Pažadėtoji žemė“. Vilnius, Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2000, 302 p.
Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnų“ (2006 12 01) rubrikoje „Sekmadienio postilės“ publikuoja straipsnį „Brutalios krikščionybės saulėlydis“. Aistringai pasisakydama prieš grubiąją krikščionybę, tamsiąją Bažnyčios dalį su inkvizicija, kryžiaus karais ir ožišku celibato laikymusi, negailestingąją krikščionybę, netoleruojančią roko operų ar kino avangardo; pavydžiąją krikščionybę, grėsmingą ir kupiną piktybės, ksenofobišką ir homofobišką, mizantropišką ir sterilią, saugią, iš gero gyvenimo nuobodžiaujančią krikščionybę, atžagariąją, netašytąją krikščionybę, vulgariąją krikščionybę, ji sakosi sutikusi Jėzų, kuris „buvo švelnus ir nuolankios širdies. Nusiteikęs kišti rankas į patį šūdą, atsiprašant.“
 
Yra tokia politinės filosofijos sąvoka, kurią ypač vertina „laisvų“ pažiūrų žmonės (dažniausiai sekuliariojo liberalizmo atstovai) – nusikaltimai be aukų (victimless crime). Tai individo elgesys, kurį kartais draudžia įstatymas, bet kuris, esą, nekelia rimtos grėsmės kitiems individams. Tai: svetimavimas, prostitucija, homoseksualumas, pornografija, nepagarba religiniams įsitikinimams, vėliavos išniekinimas, azartiniai lošimai, narkotikai, alkoholis, nelegalios TV programos, na ir žinoma keiksmai, nebevardinant daugybės kitų.
„Laisvų“ pažiūrų žmonės tiki, kad įstatymai, uždraudžiantys nusikaltimus be aukų, turi būti panaikinti. Nepripažindami absoliučių vertybių, nei šimtmečiais gludintų ir apgalvotai gerinamų normų, jie tvirtina, kad žmogui turi būti leista daryti, ką jis nori, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiamos kito žmogaus teisės. Giesmelė paprastai ta pati: narkotikų draudimas esąs žalingesnis už narkotikų platinimą. Pavyzdys irgi nuvalkiotas – Jungtinių Amerikos Valstijų Sausasis įstatymas. Net bandoma įrodinėti, kad šių įstatymų panaikinimas atnešiantis ekonomikos suklestėjimą. Žala visuomenei niekada neminima.
 
Šios kovos tikslas – savaime suprantama – padidinti pasaulyje laimę. Apie ryšį tarp laisvės ir laimės, o ne tarp „laisvo“ elgesio ir laimės rašo Victoras Hugo romane „Vargdieniai“ (Vilnius, Spaustuvė Viltis, 1994, p. 142-144) skyriuje apie Argo – „Argo, kuris verkia, ir argo, kuris juokiasi“ – kuriame šlovina pačias liberalizmo ištakas – 1789 metų prancūzų revoliuciją. Štai ką jis sako: „Revoliucinis jausmas – moralinis jausmas. Išsivystęs teisės pajautimas išugdo pareigos pajautimą. Visuotinis įstatymas – tai laisvė, kuri baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė – pagal nuostabų Robespjero apibrėžimą. Nuo 1789 metų liaudis, visa ištisai, išauga į kažkokią iškilnią asmenybę; nėra vargšo, kuris, žinodama savo teisę, nematytų šviesos spindulėlio; badmirys jaučia savyje Prancūzijos teisingumą; piliečio vertingumas yra jo vidinis ginklas; kas laisvas, tas sąžiningas; kas balsuoja, tas viešpatauja. Iš čia nepaperkamumas; iš čia nesveikų troškimų nepasisekimas; iš čia herojiškai nuleistos akys prieš pagundas. ....idealas ir absoliutas nekrausto kišenių.... Intelektualinis bei moralinis augimas ne mažiau būtinas kaip materialinis pakilimas. ...Jei yra kas nors baisesnio už kūną, merdinti dėl duonos stokos, tai siela, mirštanti šviesos troškuliu.“
Štai kam reikalinga laisvė ir laisvos rankos. Panašiai mąstė ir žmonės, rašę Amerikos konstituciją.
Pirmoji JAV konstitucijos pataisa užtikrina žmonėms žodžio laisvę. Iš pirmo žvilgsnio tarsi atrodytų, kad žmonės gali vartoti keiksmažodžius kada įsigeidę ir kur įsigeidę. Tačiau nešvankybės priklauso nesaugomos kalbos kategorijai. Tai kalba „atleista“ nuo Pirmosios pataisos taisyklės. Nesaugoma kalba, kurstanti smurtą arba nelegalią veiklą, šmeižtas, diskreditacija, grasinimai, melaginga reklama.
Nesaugomos kalbos išimtis leidžia sukurti ir įgyvendinti spaudos, radijo ir televizijos laidų ir kt. „padorumo taisykles“.
Tiesa, apkaltinamieji nuosprendžiai netaikomi, jei burnojama prieš religiją, arba pavartojamas vienas keiksmas.
Todėl dar kartą grįžkime prie teiginio, kad žmonės keikėsi visais laikais. Jis neteisingas, kadangi nebaigtas. Pasaulis – ne daiktai, o struktūra. Todėl pasaulis, kuriame mes keikiamės pažeisdami įstatymą ir moralės normas, tai ne tas pasaulis, kuriame keiksmai yra kasdienybė, kur jais kvėpuojam, jais gyvenam ir esam nebaudžiami. Ir klausimas tik toks – kokį pasaulį mes renkamės.
 
Jeigu jau teismai, vyriausybės ir įstatymai skiria keiksmus nuo kitos kalbos, tai, kaip sako naujausi moksliniai tyrimai, „jūsų smegenys visiškai tam pritaria“. (Tracy V.Wilson straipsnyje „How Swearing Works“).
Keikimasis yra ypatinga kalba. Bet ar iš tiesų tai „kalba“? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip, – juk vartojami žodžiai, paisoma gramatikos. tai negi čia galėtų būti kas kita? Tačiau keikimosi šaltinis yra ne smegenų kalbos srityje.
Smegenys – labai sudėtingas organizmas, bet mums pakanka žinoti kelis esminius dalykus, kad suprastume skirtingą kalbos ir keikimosi kilmę. Kalba formuojasi vadinamosiose aukštesnėse smegenų struktūrose, naujojoje smegenų žievėje, o keikimąsi kontroliuoja vadinamosios žemesniosios smegenų kamieno struktūros ir limbinė sistema, „senesnės“ ir daug primityvesnės evoliucinio laiko atžvilgiu, susijusios su agresija ir emocijomis – tomis pačiomis nervų sistemos struktūromis, kurios kontroliuoja primatų šūksnius. Jei keikimasis ne kalba, tai kas jis? Jį galima apibūdinti kaip komunikavimo formą, tokią kaip primatų šūkalojimai, kaukimai ar ūbavimai.
Lyginant sveikus asmenis ir tokius, kurie patyrė insultą ar smegenų traumą, paaiškėjo, kad sugebėjimas keiktis išlieka net ir tuomet, kai kiti kalbos sugebėjimai dingsta arba darosi labai riboti. Tai aprašoma Mikos Waltario romane „Sinuhė egiptietis“ (Vilnius, Tyto Alba, 1997, p. 51): (išoperuotą) „Vergą atrišo, įpylė į gerklę vyno ir davė pauostyti stiprių vaistų. Po akimirkos jis atsisėdo ir ėmė keiktis. Tai buvo stebuklas, kuriuo nebūtum galėjęs patikėti nematęs, nes prieš kaukolės atvėrimą vyras nei kalbėti neįstengė, nei judinti galūnių.“
Tai ar keikimąsi reikia reglamentuoti kaip ir kitas agresijos rūšis? Ar įstatymiškai jį reikia vertinti skirtingai? (Kol nežinom atsakymo, nekeikim nei gyvų, nei negyvų daiktų, ypač savo kompiuterių!)
 
Kalbą apie keiksmų ir nešvankybių perteikimą vertimuose turėtume pradėti nuo lietuviškų Biblijos vertimų, kurių nuo XVI amžiaus jau turime nemažai. Nuo jų prasidėjo mūsų raštija, ir vertėjais dirbo išsilavinę kunigai, atlikę neapsakomai sunkų darbą. Jie sprendė ir su vertimu susijusias problemas, ir kūrė rašomąją kalbą. Vis gausėjančiose kalbininkų studijose galime rasti nemažai mums, vertėjams, svarbių ir naudingų įžvalgų. Biblija – sudėtinga ir drastiška knyga. Čia kylama į dvasios aukštumas ir krentama į nuopuolio bedugnę. Joje aprašomos visos gyvenimo pusės.
Juk iš Senojo Testamento atkeliavo pas mus Hamas (Chamas) ir Onanas. Ir žinom, už ką Viešpats lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi. Gyvas likęs Lotas juk visai neseniai pats siūlė nekaltas savo dukteris Sodomos vyrams (Pradžios knyga, 19, 4-8). Aprašomas kanibalizmas (2 Karalių 6, 28-29); kraujomaiša – kai Loto dukterys nugirdo savo tėvą vynu ir sugula su juo idant turėtų palikuonių (Pradžios knyga 19, 31-38);išprievartavimai – Šechemas išprievartauja Diną (Pradžios knyga 34,1-2); egiptiečio Potifaro žmona bando sugundyti Juozapą. Dažnai minima apyvarpė, apipjaustymas, išmatos, šlapimas ir pagal to meto standartus ne visada labai švankiai (Izaijo knyga 36, 12), (Ezekielio knyga 4, 12). Yra vietų primenančių vos ne pornografinį tekstą (Ezekielio knyga 23, 1-21). Tai pasakojimas apie dvi „gašlumu dūkusias“, „vis didesnes kekšystes išdarinėjusias“ seseris Oholą ir Oholibą „gašliai geidusias tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų“.
Taigi, kokių meninių ir kalbos priemonių reikėjo Biblijos rašytojams, ir kaip su tokiu tolimu laiko atžvilgiu kūriniu elgiasi įvairių amžių vertėjai. Ar jų pasirinktos priemonės pateisintinos ir kodėl? Ar teisingas „mandagaus“ vertimo kelias?
Mes turėtume rengti seminarus apie kiekvienos kalbos literatūrinių keiksmažodžių vertimą. Pavyzdžiui, keikimasis anglų kalboje turi ilgą istoriją, apimančią plačią tipų, stilių, nuotaikų, tonacijų gamą nuo herojiškų priesaikų, užkeikimų, šventų įžadų, šventvagiškų burnojimų ir prakeiksmų, labai įžeidžiamų seksualinių ir ekskrementinių „keturių raidžių“ žodžių, rungtyniavimo šmaikštybėmis ir rasistinės „neapykantos kalbos“. Būsimuose seminaruose galėtume peržvelgti šio intriguojančio kultūrinio fenomeno istoriją nuo anglo-saksiškos tradicijos per vidurinius amžius, per Šekspyrą ir Švietimo amžių, Viktorijos eros draudimus, klasikų kūrinių trumpinimus ir tam tikrų fragmentų praleidinėjimus, prisiminti, kaip 1914 metais po Bernardo Shaw „Pigmalione“ Elizos Dulitl ištarto bloody – šiandien skambančio visai nekaltai – kuriam laikui buvo uždarytas Londono teatras ...ir keiksmų sprogimą šeštame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje.
Galėtume paanalizuoti skirtingą keiksmų atspalvį anglų ir amerikiečių kalbose, patyrinėti kitą, neprastai įdomų anglakalbės literatūros reiškinį – pačių rašytojų prasimanytus „keiksmus“. Viename fantastinių romanų randame, kad nešvankiausias visoje galaktikoje žodis yra Belgija, tik niekas net nežino, ką jis reiškia. Kitame vietoj fuck vartojama connect (Connect you, mother-connector), dar kito fantastinio romano veikėjai be galo ištvirkę, tačiau bailiai, todėl jų keiksmažodis yra fight – kova, kovok. Arba Normano Mailerio eufemizmas fug, pavartotas romane „Nuogi ir mirę“, iš kurio gražiai pasišaipė šmaikštuolė Dorothy Parker. Atėjusi į vakarėlį ji paklausė Mailerį: „Ar jūs esate tas jaunuolis, kuris nemoka taisyklingai parašyti fuck?“ Pagaliau garsusis Heningway‘aus unprintable ir begalė kitų. sąrašas >>.
Kiekvienos kalbos vertėjai turi puikių šios srities meistrų ir galėtų pasidomėti jų patirtimi.
Anglistams derėtų prisiminti Antaną Danielių, Williamo Shakespeare‘o ir Henry‘io Millerio vertėją, vieną talentingiausių šio užburiančio, nesuvaldomo ir neužgniaužiamo kalbos fenomeno – keiksmažodinių kalambūrų – perteikėją.
„A. Danielius gerai įsisąmonino Shakespeare‘o komedijų kontrastus nuo bufonados iki romantinio polėkio. Ir bene geriausiai tas pavyko ieškant... grakštumo blevyzgose. Ne veltui po Klaipėdos dramos teatro pastatytų „Dviejų veroniečių“ žmonės klausdavo: ar daug teatras čia prirašė nešvankybių? Tai buvo neabejotinas komplimentas vertėjui, jo šmaikštus žodis tapo atradimu, žiūrovai išgirdo tekstą, kurio nesitikėjo iš didžiojo Šekspyro. Vertėjas ir eiliuotai ir proza sugebėjo atkurti elžbietiečių „elegantišką nešvankumą“, šiurkštoką – bet anaiptol ne purviną – sąmojį, kuriuo renesanso epochos anglai reiškė savo gyvybingumą ir energijos perteklių. ...Tai neabejotinas įnašas į Shakespeare‘o vertimų tradiciją“ (Dovydas Judelevičius „Apie užsienio dramaturgijos ir poezijos vertimus“. Kn. Meninio vertimo akiračiai. Vilnius, Vaga, 1986, p. 173).
 
Baigiant norėtųsi pasakyti:
Mes nežinom, nei koks buvo pirmas žmogaus žemėje ištartas žodis, nei kas pirmas nusikeikė.
Bet senoje Knygoje yra užrašyti pirmieji žodžiai, nuaidėję per visą visatą. Sukūręs Dangų ir Žemę, Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“


Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.