Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė
 
Kur išskrido Jenseno žąsys?
Apie danų literatūrą ir Johanneso V. Jenseno romano Karaliaus pražūtis lietuvišką vertimą
 
 
Publikuota: Literatūra ir menas, 2007-03-16
 
Jei gūdaus socializmo metais būtum paklausęs eilinį Lietuvos inteligentą, kas jam yra danų literatūra, galima net neabejoti, kad jis būtų atsakęs: H. Ch. Andersenas. Nieko nuostabaus, juk ir patys danai didįjį pasakininką juokaudami vadina populiariausiu Danijos prekės ženklu, reprezentuojančiu jų tėvynę įvairiose pasaulio šalyse. Vis dėlto pasaulis, be Anderseno, jau seniai pažįsta ir kitus danų klasikus: norvegų kilmės, bet Danijoje gyvenusį ir danų kalba kūrusį Ludvigą Holbergą (1684−1754), Adamą Oehlenshlägerį (1779−1850), Steeną Steenseną Blicherį (1782−1848), Jensą Peterį Jacobseną (1847−1885), Hermaną Bangą (1857–1912), Henriką Pontoppidaną (1857–1943), Johannesą Vilhelmą Jenseną (1873−1950), Kajų Munką (1898−1944), Karen Blixen (1885−1962). Lietuvoje, iki jai atgaunant nepriklausomybę, buvo išleistos tik dviejų iš čia paminėtų autorių knygos: 1927 m. − Bango novelė „Keturi velniai“ (vertė ir įžanginį žodį parašė Kazys Puida), 1978 m. − to paties autoriaus romanai „Prie kelio“ ir „Tinė“ (iš danų kalbos vertė Leonas Petravičius), 1969 m. − Jacobseno romanas „Nilsas Liūnė“ (iš vokiečių kalbos vertė Liucina Starevičiūtė). Tuo tarpu Anderseno pasakų rinkiniai ir atskiros pasakos buvo leidžiamos nuolat, jų vertimas į lietuvių kalbą pradėtas carinės okupacijos metais. Andersenas verstas iš vokiečių, lenkų, prancūzų, rusų kalbų. Labiausiai Anderseną Lietuvoje garsino Juozas Balčikonis, kurio pirmasis, kartu su mokiniais atliktas vertimas iš vokiečių kalbos pasirodė Voroneže 1918 metais. Balčikonio vertimai buvo spausdinami nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje, taip pat Čikagoje.
Vis dėlto sovietmečio Lietuvoje Andersenas nebuvo vienišas atklydėlis iš mažai pažįstamos šiaurės šalies. Lietuvių skaitytojas galėjo susipažinti su kai kuriais kitais danų autoriais, žinoma, turėjusiais atlaikyti Glavlito cenzūrą. Į lietuvių kalbą daugiausia buvo verčiama tai, kas jau buvo išversta į rusų. Dažniausiai ir buvo verčiama iš šios kalbos, tai būdavo autoriai, kurių tekstams pavykdavo priklijuoti „kritinio realizmo“ etiketę. Taip lietuvių kalba prabilo Sovietų Sąjungos „bičiulio“, komunisto Martino Anderseno Nexø (1869−1954) romanai „Ditė − žmogaus kūdikis“, „Pelia Užkariautojas“, „Mortenas Raudonasis“ ir jo novelės, pacifistės Karin Michaelis (1872−1950) romanas „Motina“, Hanso Christiano Brannerio (1903−1966) alegorinis antifašistinis romanas „Žaislai“, daniškai rašiusio Farerų autoriaus Williamo Heineseno (1900−1991) romanas „Pražuvę muzikantai“. Kelios knygos buvo išverstos į lietuvių kalbą ir iš originalo: be minėtų Bango romanų, Petravičius buvo išvertęs Hanso Lyngby Jepseno (1920−2001) romaną „Palaimos namai“, o Zita Marienė – Peterio Seebergo (1925−1999) apysaką „Ganytojai“ ir Ole’s Sarvigo (1921−1981) burleską „Nepamiršk“. Itin vertingas ir reprezentacinis leidinys buvo 1987 m. „Vagos“ leidyklos išleista Z.Marienės sudaryta rinktinė „Danų novelės“, kurioje buvo pristatyta per 30 rašytojų, knygos pabaigoje įdėtas baigiamasis straipsnelis apie danų novelistiką ir glaustos žinios apie autorius. Į šią knygą „prasmuko“ tekstai, kurių autoriai, pavyzdžiui, krikščioniškojo humanizmo rašytojas Martinas A. Hansenas (1909−1955) arba dekadentiškoji, socialinio realizmo meną pašiepusi Blixen, dėl savo ideologinių ir estetinių pažiūrų Sovietų Sąjungoje atskirais leidiniais spausdinami negalėjo būti. Vargu ar sovietų Lietuvoje atskira knyga būtų buvęs spausdinamas Aage Donsas (1903−1993), kurio romano „Kareivių šulinys“ veiksmas vyksta tarpukario Lietuvoje. Beje, šioje knygoje pristatant autorių, galbūt politiniais sumetimais, nurodoma, kad romano veiksmas vyksta Pirmjojo pasaulinio karo metais, taigi Lietuvai tebesant carinės Rusijos dalimi.
Lietuvai vėl atgavus laisvę, išnykus ideologiniam filtrui ir augant naujai kartai danų kalbos specialistų, danų literatūros leidyba gerokai paspartėjo, verčiamų autorių ratas išsiplėtė. Kaip galima tikėtis, verčiami kūriniai, kurių komercinė vertė jau patikrinta kitų šalių rinkose, dažniausiai – įtempto siužeto ar meilės tematikos romanai. Tai Peterio Høego (g. 1957) „Panelės Smilos sniego jausmas“ (vertė Loreta Laužikaitė; „Tyto alba“, 1995, 1996 ir 1999), „Moteris ir beždžionė“ (vertė L.Laužikaitė; „Tyto alba“, 1996), Michaelio Larseno (g. 1961) „Netikrumas“ (vertė Daiva Novikovaitė; „Tyto alba“, 1997), „Gyvatė Sidnėjuje“ (vertė Vaida Balaševičiūtė; „Tyto alba“, 1998), Jenso Christiano Grøndahlio (g. 1959) „Spalio tylėjimas“, „Luka“ ir „Kitokia šviesa“ (vertė Marienė; „Alma littera“, 2002, 2004 ir 2006). Ne visų šių romanų vertė − grynai komercinė. „Panelė Smila“ − originali Danijos kolonijinės politikos Grenlandijoje interpretacija, įdomus romano pagrindinis „hibridinis“ personažas: Smila yra pusiau danė, pusiau eskimė, bet svetima abejose kultūrose. Grøndahlio romanai sulaukia literatūros tyrinėtojų dėmesio dėl jiems būdingų naratyvinių žaidimų − netikėto pasakojimo perspektyvos ir laiko kaitaliojimo.
Džiugu, kad leidyklos nepamiršta ir danų klasikos. Pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pasirodžiusi daniška knyga buvo klasikinio danų auklėjamojo romano pavyzdys − Pontoppidano „Peras – laimės kūdikis“ (vertė Zita Marienė; „Vaga“, 1992). Verčiamas ir leidžiamas Sørenas Kierkegaardas (1813–1855), kuris danams yra ne tik filosofas, bet ir rašytojas. „Pasaulinės bibliotekos“ serijoje 1999 m. išėjo Jensui Peteriui Jacobsenui skirtas tomas, kuriame kartu su perleistu „Nilsu Liūne“ yra Jono Smilgos išverstas ne mažiau garsus šio rašytojo natūralisto romanas „Ponia Mari Grubė“. Išleistos dvi daniškai ir ang­liškai rašiusios Blixen knygos: novelių rinkinys „Lemties anekdotai“ (iš danų k. vertė Z. Marienė; „Tyto alba“, 1995) ir autobiografinis romanas „Iš Afrikos“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė; „Tyto alba“, 19961). 1997 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido ironiškojo Leifo Panduro (1923–1977) romaną „Fernas iš Danijos“ (vertė Kęstutis Tiknevičius), plėtojantį būdingą šiam autoriui beprotybės temą. Pirmą kartą iš originalo kalbos išverstas Williamas Heinesenas, jo romanas „Geroji viltis“ (vertė L.Petravičius; „Vaga“, 1999) pasakoja apie XVII a. Farerų salų gyvenimą ir papročius. Pagaliau turime iš danų kalbos verstą Anderseną, rinkinyje „Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos“ (vertė ir sudarė Liudas Remeika; „Alumnus“, 2002) – jau žinomos ir pirmą kartą Lietuvoje spausdinamos pasakos, taip pat iki tol į lietuvių kalbą neverstų laiškų, autobiografijų ir dienoraščių fragmentai (belieka tikėtis Anderseno romanų vertimų). Lietuviškai sulaukėme ir Danijoje XX a. paskutinį dešimtmetį itin suklestėjusios minimalistinės prozos pavyzdžių: Solvej Balle (g. 1962) knygos „Pagal įstatymą“ (vertė Aurelija Remeikienė; „Alumnus“, 2003) ir Iselin C. Hermann (g. 1959) laiškų romano „Skubus paštas“ (vertė Viktorija Alekseičikaitė; „Baltos lankos“, 2003). Leidžiama vaikų literatūra: Cecil Bødker (g. 1927) „Silas ir juodoji kumelė“ (vertė Dalia Barauskaitė-Mikkelsen; „Lietus“, 1998), Bjarne’s Reuterio (g. 1950) „Busterio pasaulis“ (vertė D.Barauskaitė-Mikkelsen; „Alma littera“, 1998), Lene Kaaberbøl (g.1960) fantastinė tetralogija apie Gėdytojos dukterį Diną (vertė Z. Marienė; „Alma littera“, 2003–2005) ir kitos. Daugelį šių knygų buvo įmanoma išleisti todėl, kad jų vertimą ir leidybą rėmė skandinavai: Danų literatūros centras ir Šiaurės šalių literatūros ir bibliotekų komitetas (Nordbok).
Šiandien danų autoriaus knygos vertimas jau nebėra išskirtinis įvykis, vien tik dėl jos pasirodymo Lietuvoje verčiantis džiūgauti danų literatūros mylėtojus. Dažniau išeinantys, net kelintą kartą kartojami vertimai ragina į juos pažvelgti filologiniu ir literatūrologiniu aspektu, kviečia aptarti jų ypatumus. Šiame straipsnyje norėčiau stabtelti prie klasikinio danų literatūros teksto, kuris anksčiau pateiktoje vertimų apžvalgoje nebuvo paminėtas. Tai − Nobelio premijos laureato Johanneso V. Jenseno romanas „Karaliaus pražūtis“ (dan. „Kongens Fald“, leistas trimis atskiromis dalimis 1900−1901 metais). Lietuvoje jis išleistas jau du kartus: pirmą kartą − 1996 m. ir, kiek pakoreguotas, 2005 m. (vertė Z. Marienė; „Alma littera“). Svarbiausias naujojo leidimo pataisymas – romano pavadinimas, kuris tiksliau nei pirmojo leidimo „Karaliaus nešlovė“ atitinka daniško žodžio fald (daikt. nuo falde, kristi, griūti) konotacijas šiame romane. Šis žodis reiškia karaliaus moralinį nuopuolį (Stokholmo „Kruvinoji pirtis“) ir jo žlugusią „karjerą“ – karūnos praradimą, o be to, siejasi su romano mirties leitmotyvu. (Turbūt tiksliausiai visas šias tris reikšmes atitinka žodis „krytis“.)
Abu šio romano leidimai skiriasi ir reprezentacinėmis savybėmis. Pirmasis leidimas, išleistas serijoje „XX a. aukso fondas“, atrodo gerokai kuklesnis: pras­tas popierius ir neįmantri poligrafija, knygos gale įdėtas trumputis vertėjos straipsnelis „Apie autorių“, nugariniame viršelyje smulkiomis neryškiomis raidėmis pateikta romano anotacija. Knygos išvaizda liudija, kad ji − leidyklos duoklė elitinei kultūrai (įmanoma dėl Danų literatūros centro paramos) ir kad iš jos nesitikima ypatingo pelno. Antrasis leidimas, kuriam, regis, pakako pačios leidyklos lėšų, atrodo taip, tarsi būtų neabejojama šio romano sėkme: knygos kietą viršelį puošia A. Dürerio akvarelės reprodukcija, atsiverianti pro langelį apsauginiame minkštame viršelyje, ant kurio stambiomis sidabro raidėmis išrašytas romano pavadinimas. Vidinėse minkšto viršelio pusėse išretintu šriftu įdėta informacija apie romaną ir autorių, o knygos pabaigoje skelbiamas pagal užsienio spaudą parengtas straipsnis dėmesį patraukiančiu pavadinimu: „Karaliaus pražūtis – romano triumfas“. Reklamuoti romaną padeda ir po romano antraš­te įterptas sakinys: „Danijoje išrinktas geriausiu XX a. danų romanu.“
Iš tiesų šis romanas 1999 metais tapo net dviejų dienraščių − „Berlingske Tidende“ ir „Politiken“ – paskelbtų šimtmečio danų knygos konkursų nugalėtoju. Pirmajame, kuriame balsavo literatūros ekspertai, jo pagrindinis varžovas buvo Blixen „Septynios fantastinės istorijos“, o antrajame, sudarytame skaitytojų, − Pontoppidano „Peras – laimės kūdikis“. Jei romanas būtų išleistas 2006 metais, leidėjai, jį reklamuodami, būtų galėję pasinaudoti dar vienu faktu: romanas įtrauktas į neseniai paskelbtą, polemiškai vertinamą, bet vis dėlto jau įsigaliojusį oficialųjį Danų kultūros kanoną. Šis romanas atitinka visus pagrindinius kanono kritikų vardijamus kriterijus: jo autorius yra danas, vyras ir jau miręs, o kūrinio tematika – daniška. Pirmieji trys kriterijai – akivaizdūs, o ketvirtąjį pagrįsti nėra sunku. Romane „Karaliaus pražūtis“ vaizduojami istoriniai Danijos įvykiai: karaliaus Kristiano II valdymo laikotarpis, jo konfliktas su Švedijos didikais ir dvasininkija, karūnos praradimas ir įkalinimas. Knygoje atgyja Jutlandijos, ypač Jenseno gimtojo Vakarų Himerlando, gamta, ji praturtinta folkloro (paslaptinga joveno figūra, mirusio Akselio apsilankymas pas Ingerę – baladės apie Ogę ir Elzę parafrazė, muzikanto Jakobo dainos – liaudies poeziją imituojantys fragmentai) ir mitologijos (milžinės Fenja ir Menja mums pažįstamos iš „Jaunesniojoje Edoje“ pateiktos mitologinės poemos „Grotės giesmė“, prie mirštančio Akselio budinti verpianti senutė – aliuzija į žmogaus likimo siūlą verpiančias nornas) elementais. Daniška ši knyga yra ir todėl, kad ji, kaip tai nuolatos pabrėžiama kritinėje literatūroje, atskleidžia danų nacionalinį charakterį, jo hamletiškąjį sindromą – polinkį į refleksiją ir abejones, ryžto stoką (šis negalavimas kamuoja du paralelinius romano personažus: karalių Kristianą ir jo palydovą Mikelį). Visi šie danų kultūros sluoksniai vertimo dėka atsiveria lietuvių skaitytojui, tiesa, ne visi vienodai sėkmingai, tuo galime įsitikinti, atidžiau pažvelgę į vertimo tekstą.
Absoliučios danų literatūros vertimų lyderės Z. Marienės vertimai turi puikią savybę: juos skaitydamas užmiršti, kad prieš akis – ne originalas. Kalbos ekspresija, žodyno turtingumu Marienei gali prilygti nedaug vertėjų ir netgi poetų. „Karaliaus pražūties“ vertimas – ne išimtis. Jį skaitydamas, gėriesi kalbos vaizdingumu, o svarbiausia – jos natūralumu. Kai pradedi lyginti originalą ir vertimą sakinys po sakinio, supranti, kad toks rezultatas pasiekiamas nemažos vertėjos kūrybinės laisvės dėka, tačiau ši laisvė, bent jau žvelgiant literatūrologo akimis, ne visuomet yra pateisinama.
Romanas „Karaliaus pražūtis“ – metaforiškas tekstas, ir vertėjai neblogai sekasi versti į lietuvių kalbą gausybę Jenseno metaforų. Dažnai, išsaugodama pagrindinį metaforos vaizdinį, vertėja pakeičia kokią jos detalę ir pertvarko sakinio konstrukciją, taip suteikdama jam natūralesnį skambesį. Akivaizdu, kad sakinys

Pasiryžimas keliauti į Daniją, aplankyti Kirstenę ir, aišku, grįžti atgal pas Sigridą neišleido žalio ūglio jo likimo medyje, bet virto sausu stagaru plačių stiprių šakų vainike, kuris iščiulpė iš šaknų visus gyvybės syvus (p. 137)2

skamba kur kas gyviau, nei skambėtų jo pažodinis vertimas:

Pasiryžimas keliauti į Daniją, aplankyti Kirstenę ir, aišku, grįžti atgal pas Sigridą neišliko jo likimo kamienu. Tarp kitų galingų šakų, iščiulpusių visus syvus, liko tik jo nudžiūvęs stagaras (dan.: Bestemmelsen at rejse til Danmark til Kirsten og bagefter naturligvis tilbage til Sigrid, blev ikke ved at være Stammen i hans Skæbne, der var kun en vissen Stump deraf mellem andre kraftige Grene, som havde bemægtiget sig Grøden; p.1263).

Vis dėlto kartais matome priešingą rezultatą, kai originalios metaforos transformacija ją faktiškai sunaikina. Sunku suprasti, kodėl metaforišką palyginimą „Himlen var som hvide Roser“ (p.139; pažodžiui: „Dangus buvo kaip baltos rožės“) reikėjo keisti tiesmuku ir banaliu „Debesys danguje buvo lyg baltos rožės“ (p.150), juk mirštančio Akselio sąmonėje gimstantis vaizdinys ir daniškai skamba netikėtai ir paslaptingai. Galbūt būtent todėl šis sakinys ir yra Akselio mirties, literatūros kritikų vadinamos gražiausia mirtimi danų literatūroje, epizodo poetinė kulminacija; jis dažnai cituojamas. Keistas atrodo ir Jenseno eufemizmų suvulgarinimas: lietuviškame tekste nakties šmėklų įbaugintas Mikelis turi „atlikti savo reikalą“ (p.37; pirmame leidime dar drastiškiau − „gamtinį reikalą“), tuo tarpu Jensenas pasitelkia kasdienėje kalboje nevartojamą, bet originalų „maate føje Naturen“ (pažodžiui: „turėjo paklusti gamtai“, p.36). Kitur visai be užuolankų: Zacharijas, kuris daniškai „paleido vėją“ („slap en Vind“, p.192), lietuviškai „nusiperdė“ (p.207).
Kitos Marienės vertimui būdingos Jenseno romano transformacijos yra gana dažnas viso sakinio ar jo dalies išleidimas. Pavyzdžiui, skyriuje „Sionderborge“ karalius prisimena kartą į pilį atgabentą merginą (p.199). Originalo tekste prisiminimą užbaigia palaiminimo žodžiai: „Gud beskytte hende, hvor hun saa var!“(,,Tesaugo ją Dievas, kur ji bebūtų!“, p.184), kurių vertime nėra. Galbūt šį sakinį praleido pavargusios vertėjos akys, o galbūt jis „iškrito“ tame knygos leidime, kuriuo ji naudojosi, tačiau vertime yra sakinių, kurie verčia manyti, kad teksto žodžiai neretai yra nutylimi sąmoningai, lyg norint patobulinti originalą. Pavyzdžiui, išmetant pasikartojančią informaciją: daniškame sakinyje pasakyta: „...Ilden gik aldrig ud. Ilden brændte bestandig“ („..ugnis niekada neužgesdavo. Ugnis kūrenosi nuolatos“, p.123), o lietuviškame užtenka lakoniško: „...dieną naktį kūrendavosi ugniakuras“ (p.133). Dažnai praleidžiami pažyminiai, ypač ilgesniame sakinyje: vietoj „dyką kaktą“ („golde pande“, p.86) – tiesiog: „kaktą“ (p.93), vietoj „iš siūbuojančios valties“ („skvulpende Jolle“, p.95) – „iš valties“ (p.103), vietoj „sulenkęs kreivas plaukuotas raitelio kojas“ („laadne, sammentrykte Ryttelaar“, p.88) – „sulenkęs kreivas raitelio kojas“ (p.95).
Kitur, atvirkščiai, yra prikuriama, ko originale nėra. Pavyzdžiui, apibūdinant Akselio jojimo manierą, sakoma, kad jis sėdėdamas balne juda „reikia ar nereikia“ (p. 86), o daniškame tekste jis − „energingai spyruokliuoja kojomis“ („fjedrede i Benene under store Bevægelser“, p.79). Kitoje vietoje atskleidžiamos gėlių „mintys“:

(...) tuomet jos šypsena būdavo kaip rugsėjo diena Danijoje, kai nerūpestingi paukščiai pulkais suka ratus nusigiedrijusiame danguje, bet išblukusios gėlės stovi tyliai, geriau išmanydamos, kas visų laukia (p.109).

Tuo tarpu daniškame tekste tiesiog užsimenama, kad jos „žino kai ką daugiau“ („ved bedre Besked“; p.100). Dar vienas sakinys: „Jakobas dirstelėjo į klumpes: vienos jau šikšnelė nutrūkusi – taip, pats laikas baigt kelionę“ (p.195) daniškame tekste taip pat yra semantiškai atviras, jis užbaigiamas žodžiais: „jo det var paa Tide“ („taip, jau laikas“, p. 179) nutylint tai, ką galvoja Jakobas (kelionės, o gal ir viso gyvenimo pabaiga, o gal tiesiog − naujos klumpės?).
Tokie pakeitimai galbūt atrodys smulkmenos daugeliui skaitytojų, bet tik ne literatūrologui. Juk išmetamuose ar prikuriamuose žodžiuose glūdi informacija, kuri svarbi teksto semantikai, taigi ir interpretacijai. Gal ir nedidelis nuostolis, jei nežinosime, kad vyskupo kojos − plaukuotos, tačiau, pašalinus ar susilpninus su bastardu Akseliu (energija trykštančiu Mikelio antipodu) siejamus judėjimo semantiniam laukui priklausančius žodžius „siūbuojanti“, „energingai spyruokliuoja“, dingsta svarbi šį personažą charakterizuojanti detalė. Be to, lietuviškas sakinys, kuriame kalbama apie Akselio jojimo manierą, implikuoja kritišką pasakotojo santykį su Akselio personažu („reikia ar nereikia“), o originalui tai visai nebūdinga. O štai teksto nutylėjimų iššifravimas keičia pasakotojo požiūrį į skaitytoją: iš šio atimamas malonumas pačiam konstruoti neužbaigto ar semantiškai neskaidraus sakinio prasmę, lyg lietuvis skaitytojas nebūtų vertas pasitikėjimo, kuris buvo suteiktas jo kolegai danui.
Kartais pernelyg laisvas vertimas daro pasakojimą nelogišką, ignoruoja teksto kontekstą, ryšį tarp atskirų fragmentų. Pavyzdžiui, epizode, kuriame pasakojama apie Akselio užtrukusią viešnagę atsiskyrėlio Kasės ir jo dukters Magdalenos namuose, yra sakinys, kuris daniškai skamba: „Men de havde ingen rigtig god Jul, der var kun Brød og gammelt, garvet Spegekød i Huset“ (pažodžiui: „Jie nešventė tikrų Kalėdų, namie buvo tik duonos ir sudžiūvusios rūkytos mėsos“, p.123). Į lietuvių kalbą jis išverstas taip, lyg vienintelė kliūtis švęsti Kalėdas būtų buvusi maisto stoka: „Tačiau jie neturėjo kuo atšvęsti Kalėdų, namie buvo tik duonos ir truputis sudžiūvusios rūkytos mėsos“ (p.134). Tolimesnėje šio epizodo scenoje, kurioje Kasė skerdžia Akselio žirgą, Akselis suvokia, kad Kasė – pagonis, taigi iš tikrųjų krikščioniškos šventės tuose namuose niekas ir nesirengė švęsti. Panašus nesusipratimas – ir kitame šio epizodo sakinyje, kuriame Kasė pasakoja apie dukters Magdalenos atsiradimą:

Kai namie atsirado moteriškė, viskas persimainė. Vėliau jinai pabėgo palikdama jį vieną su kūdikiu – pagimdė, ir gana. Pavadino jis mergytę Magdalena, o kuo ne vardas? Nors dabar ji kitaip šaukiama, vis dėl to paties dalyko...Ai, ką čia! Va, užaugusi stipri ir graži, ne pras­tesnė už kitas (p.133).

Sakinyje atsiranda informacija, kurios originale nėra: „dabar ji kitaip šaukiama“, nors romano pasakotojas Kasės dukrą pristato kaip Magdaleną ir visą laiką ją taip vadina, be to, Kasė ir Magdalena gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą miško glūdumoje, taigi neaišku, kas ją galėtų kaip kitaip vadinti. Daniško fragmento nutylėjimai implikuoja kitą informaciją, kuri logiškai siejasi su tolesniu pasakojimu. Žodžius

Magdalene kaldte han hende, fordi det var et Navn, men hun hed det nu ellers ikke, hun kunne for den Sags Skyld ... kort sagt, hun var i alt Fald til, siden hun gik der lige saa stærk og køn som et andet Menneske (p.122).

pažodžiui verstumėm:

Jis pavadino ją Magdalena, juk tai buvo vardas, bet šiaip jau ji taip nesivadino, ji galėtų, jei apie tai prakalbom... trumpai tariant, kaip ten bebūtų, ji egzistavo, juk buvo graži ir stipri kaip visi žmonės.

Taigi galime numanyti, kad Kasė čia mėgina Akseliui pasakyti, jog Magdalena, nepaisant jos krikščioniško vardo, yra nekrikštyta („nesivadino“, bet „egzistavo“), juk, kaip minėta, Kasė yra pagonis, todėl taip lengvai, be įprastų vestuvinių ritualų Akseliui ją atiduoda.
Turbūt didžiausią nuostolį vertėjos kūrybinė laisvė padaro dviem dainoms, kurias romane atlieka keliaujantis muzikantas Jakobas. Šiuos tekstus parašė pats Jensenas, abu eilėraščiai buvo įtraukti į 1906 m. išleistą jo poezijos rinktinę „Digte“ („Eilės“). Jie išsiskiria iš likusio romano teksto ne vien eiliuota forma, bet ir tuo, kad sukurti Jutlandijos, konkrečiai – Vakarų Himerlando dialektu. Lietuviškame tekste šios eilės yra pernelyg suliteratūrinamos: suvienodinamas ritmas (nors daniškame tekste skiemenų skaičius eilutėse nėra reguliarus), leksika neatspindi jų tarmiškumo, jos net grafiškai „sutvarkomos“. Bet svarbiausia, kad turinys pakeičiamas taip, kad jis nereprezentuoja originalaus danų tautosakos žanro, kurį šios eilės imituoja, – vadinamosios melagių ar nesąmonių poezijos (lyvedigtning arba vrøvledigtning). Štai posmelis iš Z. Marienės išversto eilėraščio, kuris minėtoje rinktinėje pavadintas „Husvild“ („Be namų“):
Nors kenčia basos kojos,
Nekeikiame dalios.
Kely ieškosim laimės,
Negrįšim atgalios.
Pastogės!

(p.188)


O štai kaip atrodo jo originalas, ir ką pažodžiui jis reiškia:


Gæssen’ di goer i djæ baar Bien,
Der hur vi to er føj,
Og Husen’ stoer ud’ om Nætten
I den sam’ sturige Bøj.
Gi Husly!

(p.174)

Žąsys ganos basos,
Ten, kur mudu gimėm,
O namai naktį stovi lauke
Tam mieste didžiuliam.
Pastogės!


Lietuviškame vertime išnyko nesąmonių miestas ir jo basos žąsys, eilės suskambo visai kita tonacija: valstietiškas humoras, gebėjimas pokštauti, neturint stogo virš galvos, virto varguolių heroizmo deklaracija. Panašių iškraipymų atsiranda ir kituose Jakobo dainų posmuose.
Mažos tautos literatūros vertimas – nemenka atsakomybė, kadangi jos autoriai beveik neturi galimybės tiesiogiai pasiekti savo skaitytojų užsienyje. Danai, tyrinėdami Anderseno vertimus į anglų kalbą, priėjo išvadą, kad amerikiečių vertėjai nulėmė Anderseno recepciją savo šalyje. Priartindami jo pasakas prie liaudies pasakos šablono (šalindami dviprasmybes, abstrakčius vaizdinius keisdami konkretesniais, kalbą darydami kuo panašesnę į liaudies), jie pasmerkė Anderseną būti tik vaikų rašytoju. Z. Marienės vertime atsirandantys pakeitimai nėra tokie ženklūs ir drastiški, greičiausiai jie yra aktualūs tik tiems, kuriems šis tekstas yra literatūrinių tyrinėjimų objektas (o tokiems net ir lietuviškame tekste „nuplikusios“ vyskupo kojos bus apmaudi netektis, tarkim, rašantiems apie kūno estetiką Jenseno kūryboje). Vis dėlto būtų puiku, jei vertėjai nepamirštų ir tokios skaitytojų mažumos. O šie būtų vertėjams dėkingi, jei, cituodami užsienio literatūros tekstus lietuviškai rašomuose moksliniuose darbuose ir konferencijų pranešimuose, neturėtų jų versti iš naujo.
_________________________
1 Praeitą rudenį ši knyga buvo išleista ir „Lietuvos ryto“ kolekcijoje.
2 Ši ir kitos Z. Marienės vertimo citatos iš Johanneso Jenseno V. „Karaliaus pražūties“ (2005).
3 Ši ir kitos originalios romano citatos iš: Jensen, Johannes V. Kongens Fald. – København: Gyldendal, 1995.
  
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projekto "Vertimo kritikos gaivinimas" rėmėjas - LR kultūros ir sporto rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis