Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Dalia Zabielaitė
 
Thomas Pynchonas: apie hierofaniją žodžių šlamšte
 
Publikuota: Knygų aidai, 2006 m. Nr. 4
 
 
Nuostabiai (ne)pakenčiamas romanas
Tiesa, jog gerą romaną gali atpažinti tada, kai perskaitei vieną kitą prastą romaną. Žinoma, jei prastojo skaitymas neatbaidė nuo knygų skaitymo apskritai. Bet kas pasakys, koks romanas geras, o koks prastas? Kaip tik taip imi svarstyti, pradėjęs skaityti amerikiečių rašytojo Thomo Pynchono „Skelbiamą numerį 49“. Tiesą sakant, po keliolikos puslapių norisi romaną mesti šalin: siužetas perdėm painus, veikėjų klaiki galybė, jie be jokios gilesnės psichologijos ir pan. Galbūt panašius romanus ir turėjo galvoje Rolandas Bartes’as, kai kalbėjo apie nepakenčiamus šių laikų kūrinius, kurių poreikis išsenka vos susidūrus su jais. Taip ir būčiau padariusi: metusi romaną šalin, jei skaityčiau tik kaip eilinis skaitytojas. Laimė, šįkart juo nebuvau. Vedama smalsumo ir literatūros kritikos įsipareigojimų, ėmiau ir patyrinėjau romaną nuodugniau.
Pasirodo, pirmas įspūdis kartais būna didžiai klaidingas. Kai imi gilintis į „Skelbiamą numerį 49“, sužinai, jog tai ne šiaip knyga, bet pamatinis XX a. JAV postmodernistinis romanas, nuo kurio paprastai pradedama akademinė pažintis su amerikiečių postmodernizmu. O ir pats autorius – vienas išradingiausių JAV postmodernistinės literatūros atstovų, gretinamas su tokiomis XX a. literatūros garsenybėmis kaip Jorge Luis Borgesas, Franzas Kafka, Jamesas Joyce’as. Užtenka mestelti žvilgsnį į bibliografijos sąrašus, kad įsitikintum: Pynchono romanai susilaukė gausių kritikos veikalų, komentarų, netgi konkordancijų; akademinė ir kitokia šio rašytojo kūrinių recepcija per daugiau nei keturiasdešimt metų (tiek laiko praėjo nuo jo pirmojo romano pasirodymo) virto ištisu veikalų kalnu.
Lietuvių skaitytojui Pynchono vardas tikriausiai yra mažai girdėtas. „Skelbiamas numeris 49“ – pirmasis šio amerikiečių rašytojo romanas, išverstas į lietuvių kalbą.[i] Taigi pažintis su amerikiečių rašytoju tik prasideda. Kiek pavėluotai, jau nebepatiriant tos nuostabos, kokią, matyt, patyrė ano meto Amerikos skaitytojai, paėmę į rankas šį maištingosios kontrkultūros srovei priklausantį kūrinį. Pasakojama, kai pasirodė Pynchono „Skelbiamas numeris 49“, o tai buvo 1966–ųjų metų JAV, romanas tapo kultine studijuojančio, o dar ir hipiuojančio jaunimo knyga: romane minimą alternatyvios, slėpiningos tikrovės simbolį – trimitą – jaunimas piešdavo ant namų, požeminių koridorių sienų, taip išreikšdamas savo maištą prieš to meto realybę. Tie laikai jau praėjo. Turbūt ir amerikiečių skaitytojai šiandien Pynchoną skaito kiek kitaip, nei tada. Bet, kad ir kaip būtų, kaip anuomet, taip šiandien kiek provokatyvus, eksperimentuojantis Pynchonas vis dar tebėra iššūkis tiek eiliniam skaitytojui, tiek tūlam literatūros kritikui.
Kad taip yra, byloja lietuviška „Skelbiamo numerio 49“ recepcija. Tiesą sakant, jos kaip ir nėra. Praėjus dvejiems metams nuo lietuviško vertimo išleidimo, mūsų kultūrinėje spaudoje būta tik dviejų Pynchono romano paminėjimų.[ii] Būdinga tai, kad abu šie recepcijos atvejai išsako iš esmės negatyvų šio kūrinio vertinimą. Pašaipumu nepranokstamas literatūrinės kritikos Castor & Pollux balsas teigia, jog tai „nuostabiai idiotiška knyga“, „sintetinė fantazija, tik tekstas, popierius, raidės, herojai iš literų, o ne iš psichofiziologijos“. Panašų požiūrį išsako ir romaną anotavęs Kęstutis Navakas. Pasak jo, romane visa „taip šokčioja, keičia planus bei pavidalus, apauga aliuzijomis bei iliuzijomis, kad viskas ima atrodyti netikra, iliuzoriška ir įkandama tik andergraundo fanams, kuriems, beje, Pynchonas ir rašė“. Negali sakyti, kad šie vertinimai klaidingi. Romano pirmasis perskaitymas išties kelia tokį įspūdį. Ir vis dėlto, vien šiuo įspūdžiu kliautis būtų per maža. Kiek nuodugniau patyrinėjęs „Skelbiamą numerį 49“, išties įsitikini, kad romane yra kai ko daugiau, t. y. gilesnė prasmė, slypinti po paviršiniu romano luobu. Ko gera, ne vienam Pynchono skaitymas taps panašus į tą sudėtingą skaitymo vyksmą, kuriuo Carlas Gustavas Jungas kadaise perskaitė Joyce’o „Ulisą“. Jungas maždaug taip aprašo savąją minėto romano skaitymo istoriją: pradėjus skaityti, jį apimdavo nuobodulys ar pasipiktinimas kraupia džoisiškąja dvasia, podraug klausiant, ar šia knyga rašytojas apskritai ką nors norėjęs pasakyti? Bet paskui įžvalgusis psichologas susimąstė: jei šis Joyce’o romanas susilaukė kelių leidimų ir tapo plačių diskusijų objektų, tai vis dėlto šis kūrinys yra fenomenalus reiškinys, kurio negali lengvai ignoruoti. Tada Jungas nusprendė, jog verta pabandyti įžvelgti pozityviąsias romano vertybes, gerokai kitokias nei įprasti grožio ir prasmės kanonai.[iii] Panašus patyrimas turbūt ištiks ne vieną, kas savo noru ar akademinės būtinybės verčiamas tyrinės Pynchono „Skelbiamą numerį 49“. Kad galėtume kaip tik taip, t. y. aptikdami pozityviąsias vertybes, perskaityti šį romaną, galbūt verta mesti žvilgsnį į rašytojo biografiją ir tą kultūrinį kontekstą, kuriame radosi „Skelbiamas numeris 49“.
Bet ir šįkart kiek kitaip, nei iš pradžių tikėsimės. Kad ir kaip norėtume, apie Pynchono kasdienį gyvenimą ne ką tesužinosime. Nei kada rašytojas keliasi, nei kiek valandų per dieną dirba, nei kitų daugiau ar mažiau pikantiškų asmeninio gyvenimo detalių, apie ką šiais mass media laikais taip mėgstama smalsauti. Pynchonas fenomenalus tuo, jog nuo pašalinių akių apdairiai slepia savo asmeninį gyvenimą. Ir ne tik šiandien. Taip jau keli dešimtmečiai, – jokių interviu, jokių nuotraukų. Tad ir ant romano lietuviško leidimo ketvirtojo viršelio matome rašytojo paauglystės metų nuotrauką, apskritai vieną iš kelių viešai žinomų. Panašiai yra ir su rašytojo gyvenimo faktais, – jie žinomi tik keli, iš Pynchono pirmosios gyvenimo pusės.
Rašytojas gimė 1937 m. Niujorke. 1953–1959 m. studijavo Cornellio universitete, iš pradžių inžinierinę fiziką, o paskui anglų literatūrą. Studijuodamas universitete, 1959 m. klausė Vladimiro Nabokovo paskaitų. Tik tokia ir buvo šių dviejų – vieno esamo, kito dar tik būsimo – rašytojų pažintis: vienas kito jie asmeniškai nepažinojo, tačiau Nabokovo įtaka Pynchono kūrybai ypač pabrėžiama. Baigęs universitetą, 1960–1962 m. Pynchonas dirbo Boeing Aircraft kompanijoje techninių dokumentų sudarytoju. Maždaug tuo laiku parašė pirmuosius apsakymus, o netrukus pasirodė ir jo pirmasis romanas V. (1963), bemat išgarsinęs Pynchono vardą. Išleidęs šį romaną, rašytojas, kuriam tada buvo 26–eri, pasitraukė iš viešo gyvenimo. Nuo tada apie jį mažai kas tėra žinoma, gal tik tai, jog pastaruoju metu gyvena Niujorke, vedęs, augina sūnų.[iv] Prie ankstyvųjų Pynchono romanų priskirtinas ir čia apžvelgiamas „Skelbiamas numeris 49“ (1966). O taip pat 1973 m. išleistas rašytojo trečiasis romanas Gravity’s Rainbow, kuris laikomas geriausiu jo kūriniu ir gretinamas su Joyce’o „Ulisu“. Išleidus pirmuosius tris romanus, stojo keliolikos metų tyla ir tik 1989 m. pasirodė romanas Vineland, o 1997 m. Mason & Dixon. Ir pats naujausias jau senyvo rašytojo darbas yra Against the Day (2006). Recenzuodamas šį naujausią Pynchono romaną, Markas Feeney apibendrinančiai pastebi:„senstantis rašytojas ir jo kūryba dabar atrodo tokie keisti, kadangi pats šis autorius išliko tipiška XX a. 7–o dešimtmečio būtybe. Visuose jo kūriniuose tas dešimtmetis tebesitęsia“[v]. Giriami ar peikiami Pynchono romanai susilaukė daugybės leidimų, išversti į įvairias kalbas Antai čia aptariamą „Skelbiamą numerį 49“ savo gimtosiomis kalbomis gali skaityti švedų, danų, norvegų, italų, vokiečių, prancūzų, ispanų, lenkų, bulgarų, kroatų ir netgi japonų skaitytojai.
Minėtą Pynchono pasitraukimą iš viešo gyvenimo galima aiškinti įvairiai ir šia tema esama visokiausių spėliojimų: esą rašytojas yra baisus miknius, o gal narkomanas, kaip įtariama jau cituotoje lietuviškoje romano recenzijoje. Dar kiti Pynchoną vadina tikru atsiskyrėliu ir gretina su kitu amerikiečių rašytoju atsiskyrėliu Henry David Thoreau. Panašių išvedžiojimų galima minėti aibę. Bet ne jiems čia vieta. Veikiau šioje viešumos vengiančioje Pynchono laikysenoje verta mėginti įžvelgti ir tam tikrą principinę nuostatą, t. y. rašytojo prieštaravimą šių laikų literatūros pasaulyje įsigalinčiai įvaizdžio kultūrai, nenorą leistis į triukšmingus įvaizdžio kūrimo žaidimus, ką šiandien puikiai geba daryti lietuvių skaitytojams jau gerai žinomas prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbederis. Minėta savo nuošalia laikysena Pynchonas savo ruožtu byloja tai, jog labiau nei jo asmuo ar koks nors įvaizdis svarbesni yra parašytieji romanai.
Beje, čia dera pridurti ir daugiau: Pynchonas kritiškai žiūri ne tik į šių dienų imagologijos kultūrą. Savo kūrybos pradžioje leisdamasis į įvairius literatūrinius eksperimentus, rašytojas mėgino kritiškai pažvelgti į to meto sparčiai modernėjančios Amerikos kultūrinę, socialinę tikrovę. Tikrovę, į kurią, kone beprotiška versdama kasdienę žmogaus būtį, skverbėsi šiandien dominuojanti mass media galia. Kuo ši galia paverčia žmonių bendravimą, kokį transformuojantį poveikį ji daro žmogaus savimonei, apie šiuos ir kitus dalykus siurrealistiniais ir komiškais vaizdais kaip tik ir kalba „Skelbiamas numeris 49“. Tad dabar apie šį Pynchono romaną.
 
(Ne)senstantis originalumas
Kaip jau buvo minėta, ankstyvieji amerikiečių rašytojo romanai, prie kurių priskirtinas ir čia aptariamas jo „Skelbiamas numeris 49“, parašyti XX a. 7–ame ir 8–ame dešimtmečiais. Tai buvo laikotarpis, kai, literatūros istorikų teigimu, JAV romano mene išsiskyrė dvi meninio vaizdavimo kryptys: realistai, kurie, nesileisdami į perdėm drąsius eksperimentus, tęsė senąją literatūrinio vaizdavimo tradiciją; ir taip vadinami postrealistai, kurie, ieškodami naujų romano meninės raiškos būdų, leidosi į įvairius turinio ir formos eksperimentus. Prie pastarosios krypties kaip tik ir priklausytų Pynchonas, – jo romanų personažai dar ir šiandien minimi kaip postmodernizmui būdingas tipiškas „panaikinto charakterio“ pavyzdys“[vi]. Šių ir kitų postmodernistinių naujovių amerikiečių romano mene atsiradimą iš dalies paaiškintų to meto visuomenės gyvenimo būdingesni momentai: tai buvo metas, kai JAV kariavo karą Vietname, kai Amerikoje vyko antikarinės demonstracijos, prasidėjo hipių, feministinis ir seksualinių mažumų judėjimai, kai suklestėjo roko muzika ir kt. Podraug tai buvo metas, kai, pasibaigus nemažą skaičių valstybių sukrėtusiam II Pasauliniui karui, JAV įžengė į materialinio gerbūvio gyvenimą, kai šioje šalyje vyko smarki gyvenimo modernizacija ir technologizacija.[vii] Visos šios ano meto gyvenimo apraiškos vietomis ypačiai akivaizdžiai atsispindi Pynchono romane „Skelbiamas numeris 49“.
Romane esama daugybės nuorodų į to meto JAV realybę: minimas Vietnamo vardas, tarp gausybės romano veikėjų esama hipių, gėjų, roko grupės narių ir kt. Pasitelkus šias nuorodas, o taip pat sarkastišką kritiką, romanas vaizduoja to meto chaotišką, kone paranojišką visuomenės gyvenimą, kuriame svarbų vaidmenį ėmė vaidinti radijas ir televizija. Suskaidytos savasties romano veikėjai gyvena uždaroje televizijos vaizdų, pop kultūros, motelių ir barų erdvėje, nuo kurios beprasmybės ginasi psichotropinių vaistų pagalba. Pynchonas parodo, kaip ši uždara būties forma ne tik suskaido žmogaus savastį, bet ir žmogų atskiria nuo kažko esmingai svarbaus. Tai yra nuo to, ko visai netikėtai leidžiasi ieškoti pagrindinė romano veikėja Edipa Mas.[viii]
Romanas „Skelbiamas numeris 49“ parašytas, panaudojant detektyvo struktūrinį modelį. Tačiau tai ne klasikinio detektyvo modelis, bet postmoderni klasikinio detektyvo dekonstrukcija, kuri atmeta įsitikinimą, jog tikrovę galima paaiškinti racionaliai, ir dėl to pabrėžia atsitiktinių, iracionalių dalykų svarbą. Pynchono romane nenarpliojama jokia paslaptingos žmogžudystės istorija, o ir romano pabaigoje nėra jokio papasakotos istorijos išaiškinimo. Romano pagrindinė veikėja ponia Edipa Mas, visas vienodas savo dienas paįvairinanti plastikinių indų pristatymo vakarėliais ar psichoterapeuto Hilarijaus tyrimais apie psichotropinių vaistų poveikį priemiesčių šeimininkėms, netikėtai gauna žinią apie jai paliktą testamentą, kurį jai pavesta vykdyti. Išvykusi į San Narcizo miestą vykdyti šio testamento, Edipa netikėtai aptinka į trimitą panašų Tristero simbolį, bylojantį apie slaptą pašto sistemą, jau keli amžiai egzistuojančią kaip alternatyva oficialiajai JAV pašto sistemai. Ieškodama šios slėpiningosios pašto sistemos bei jos simbolio prasmės, Edipa kartu leidžiasi ir į savo savasties bei tikresnės tikrovės ieškojimus. Romano pabaigoje, nors ir radusi daugybę Tristero simbolį paaiškinančių ženklų, Edipa taip ir lieka nieko neišsiaiškinusi, tačiau su artėjančio apreiškimo viltimi, – slėpinys galbūt atsivers tuoj turinčiame įvykti aukcione. Kritikų teigimu, romano pavadinimas kaip tik ir įvardija šią viltingo laukimo būseną: romano antraštėje figūruojantis skaičius 49 turi religinę prasmę, – jis reiškia septynias savaites po Velykų, Sekminių sekmadienį, kai būsianti atsiųsta apreiškiančioji Šv. Dvasia; tačiau ši Dvasia dar neatsiųsta, Edipa dar tik laukia, kada bus ištartas lemtingasis 49.[ix]
Slėpinys, atrandamas peržengus racionaliai išaiškinamų dalykų bei banalios kasdienybės plotmę, ir yra pagrindinė romano tema. Apie slėpinį amerikiečių rašytojas kalba išties savitai: šios temos romano turinio plotmėje tiesiogiai neartikuliuodamas, bet šią temą netiesiogiai išskleisdamas savita romano forma ir kalbine raiška. Tuo tikslu rašytojas pasitelkia keistus simbolinius ženklus bei hieroglifus (Tristero, Š.L.A.M.Š.T.A.S., Thurn and Taxis ir kt.). O dar svarbiau: minėtai temai išskleisti pritaiko modernią informacijos teoriją ir joje vartojamą entropijos sąvoką.[x] Pastaroji teorija skelbia, jog, modernių technologijų dėka atsiradus galimybei greičiau perteikti informaciją, jos gausėjimas veda į vis beprasmiškesnę komunikaciją. Tiksliau sakant, didėjant informacijos perdavimo greičiui, įvyksta informacijos entropija, t. y. perduodamoje informacijoje lieka vis mažiau prasmės, o žinios virsta banalybėmis arba informaciniu šlamštu. Todėl, svarstydamas slėpinio temą, rašytojas vadovaujasi prielaida, jog kuo dalykas svarbesnis, tuo mažiau apie jį reikia kalbėti. Romane apie slėpinio sferą tiesiogiai beveik ir nekalbama, – tik keliais ženklais, simboliais bei savita romano struktūra daromos esmingos nuorodos į užmirštą ir podraug atgautiną slėpinio tikrovę.
Kas nori patirti, kuo savitas yra informacijos teorija paremtas literatūrinis kalbėjimas apie slėpinį, Pynchoną skaityti išties verta. Bet „Skelbiamo numerio 49“ skaitymas iš susidomėjusio skaitytojo irgi pareikalaus kai ko savito. Tiksliau, kiek neįprasto santykio su grožinės literatūros tekstu. Mat šį romaną reikia ne tiek išgyventi ir interpretuoti, kiek, sekant jo painų labirintišką pasakojimą, šifruoti rašytojo vartojamų keistų simbolių, hieroglifų ir kt. prasmes. Nuoširdžiai leidusis tatai daryti, šio literatūros kūrinio prasmės įminimas pavirs ne kuo kitu, o nesibaigiančiu ezoteriniu žaidimu. Atrodo, kiek nuosaikiau, o gal išradingiau šią Pynchono romanui būdingą literatūrinio pasakojimo kaip mįslių šifravimo kryptį šiandien plėtoja kultūros, religijos istorijos „mįsles“ gvildenanti populiarioji literatūra (plg., Javier Sierra „Paslaptingoji vakarienė“, Dano Browno „Da Vinčio kodas“ ir kt.). Ar Pynchonas yra šios literatūros pradininkas? Kas pasakys.
Grįžtant prie „Skelbiamo numerio 49“, verta pastebėti ir tai, jog apie chaotišką, suskaidytą ir beprasmę šių laikų žmogaus būtį bei atgautiną slėpinio sferą rašytojas netiesiogiai kalba ne tik savita romano struktūra, bet ir savita kalbine raiška. Kitaip sakant, Pynchonas yra rašytojas, kuris ypač didelį dėmesį skiria kalbai, stilistiniams ieškojimams ir eksperimentams. Todėl užsienio kritikai reikšmingai pabrėžia savitą, taip vadinamą pynchonišką stilių, pastarąjį netgi gretindami su Joyce’o „Uliso“ stiliumi. Skaitydama(s) „Skelbiamą numerį 49“, tiesa, originalo, t. y. anglų kalba, nesunkiai pastebi, kad autorius čia meistriškai žaidžia įvairiais kalbėjimo būdais: cinišku žargonu, retesnėmis lyriškomis frazėmis, trumpais ir sąmoningai beprasmiais dialogais bei kt. Tačiau kiek kitokį įspūdį palieka lietuviško vertimo skaitymas: minėtus kalbėjimo būdus ir čia gali atpažinti, bet jie kažkaip ištirpsta labiau epinėje romano pasakojimo visumoje ir lieka bendras bespalvio, truputį ciniško kalbėjimo įspūdis. Bet ar šis įspūdis teisingas?
 
Pynchono kalbiniai žaidimai lietuviškai
Sakoma, gera poezija, kad ir didis žodžio meistras ją verstų, yra neišverčiama. Romanas, kuriame didelis dėmesys skiriamas kalbinei raiškai, naujų stilistinių darinių ieškojimams, ko gera, irgi toks – idealiai neišverčiamas. Tūlas vertėjas puikiai žino: originalo kalboje esama specifinių dalykų, kuriuos, kad ir kaip norėtum, vargiai atitinkamai išversi. O kaip yra su Pynchono romanu? Ar „Skelbiamo numerio 49“ originalas kalbiniu požiūriu toks originalus, kad būtų sunkiai išverčiamas? Ir ar romano lietuviškas vertimas neperteikia pynchoniškos kalbos dvasios? Kaip tik čia vertėtų žvilgtelti į originalo tekstą, į kelis būdingesnius Pynchono kalbinės stilistinės raiškos momentus ir jų lietuviškąjį vertimą.
Jei kurio nors rašytojo stilius išties savitas, tai šį stilių nesunkiai turėtum atpažinti iš pačių pirmųjų knygos puslapių. Kaip tik taip verta palyginti „Skelbiamo numerio 49“ originalo ir lietuviško vertimo pirmąjį sakinį. Pynchono gimtąja kalba pirmasis romano sakinys prasiveržia galingu žodžių srautu, atmetančiu įprastas gramatines anglų kalbos skyrybos taisykles: „One summer afternoon Mrs Oedipa Maas came home from a Tupperware party whose hostess had put perhaps too much kirsch in the fondue to find that she, Oedipa, had been named executor, or she supposed executrix, of the estate of one Pierce Inverarity, a California real estate mogul who had once lost two million dollars in his spare time but still had assets numerous and tangled enough to make the job of sorting it all put more than honorary“ (p. 9). Jau šis pirmasis ilgas romano sakinys perteikia išsyk juntamą ir visame romane dar ryškesne tampančią pasakotojo psichologinę, dvasinę būseną – skubėjimą, susijaudinimą, kurį šiame sakinyje pertraukia tik kelios skyrybos ženklais pažymėtos pauzės. Bet paskui tokių pauzių vis daugės, o pasakojimo tempas darysis vis skubresnis. Tuo tarpu vertimo pirmasis sakinys su jame tvarkingai, pagal visas lietuvių kalbos gramatines taisykles sudėliotais skyrybos ženklais perteikia kitokią, lėtesnio, ramesnio pasakojimo tėkmę: „Vieną vasaros popietę ponia Edipa Mas, grįžusi iš plastikinių indų pristatymo vakarėlio, kurio šeimininkė į fondiu greičiausiai pripylė per daug vyšnių likerio, sužinojo, kad ji, Edipa, paskirta testamento vykdytoju, ar, kaip pati nusprendė, vykdytoja tokio Piersio Inveraričio, Kalifornijos nekilnojamojo turto magnato, kuris sykį laisvalaikiu iššvaistė du milijonus dolerių, tačiau tebeturėjo pakankamai gausų ir išsklaidytą turtą, tad jo tvarkymo pareigos būtų ne šiaip sau garbingos“ (p. 5). Vertimo pirmajame sakinyje pasakotojo jaudulingu žodžiu srautu prasiveržiančio kalbėjimo tartum nebelieka, – stilistiniai niuansai čia jau kiek kitokie. Ir tai šioks toks prasminis nuostolis. Mat rašytojas, žaisdamas savita gramatine sakinio sandara, kuria romanui būdingą mimetinę stilistiką, t. y. kalbinės raiškos priemonėmis siekia perteikti tam tikrą psichologinę, dvasinę pasakotojo ar personažų būseną.
Visas romano pasakojimas yra sukonstruotas iš sakinių, kurių gramatiniu požiūriu netaisyklinga stilistine raiška perteikiama tam tikra dvasinė būsena. Didžiąją romano dalį sudaro greito tempo, kapoti sakiniai: „The man was a refugee Hungarian pastry cook talking shop, bet there was your Mucho: thin–skinned“ (p. 13). Tuo tarpu lietuviškame vertime skaitome: „Tas žmogus buvo pabėgėlis iš Vengrijos, bandelių kepėjas, ir pasakojo apie savo darbą, bet toks jau tas Mučio, viską ima į širdį“ (p. 8). Gal dėl to, kad lietuvių kalbos fonetika yra švelnesnė, o anglų skardesnė, o gal ir dėl vertimo trūkumų (cituotą sakinį galbūt įmanu išversti kitaip, nesakau, kad idealiai, bet, pavyzdžiui, taip: „Tas žmogus buvo pabėgėlis vengras bandelių kepėjas pasakojo apie savo darbą, bet toks tas Mučio, jautruolis“), lietuviškame romano leidime nelieka savitos, kiek arogantiškos, nerišlios ir skubrios pasakotojo ar veikėjų kalbėjimo manieros. Skaitant Pynchoną originalo kalba, sunkus ir chaotiškas atrodo ne tik romano turinys, bet ir jo kalba. Tuo tarpu skaitant lietuvišką romano vertimą, chaotiškas atrodo tik romano turinys, o romano kalba yra daugiau ar mažiau tvarkinga, išgryninta, – lengvai srūvantis, kiek padrikokas pasakojimas.
Kalbinėmis raiškos priemonėmis rašytojas ne tik imituoja tam tikrą personažų dvasinę būseną, būdingą XX a. 7–o dešimtmečio modernios visuomenės žmogui. Kalbinės raiškos priemonėmis rašytojas daro užuominas ir į slėpinio sferą, galinčią ištraukti žmogų iš chaotiškos, skubrios kasdienybės. Kaip tokios kalbinės nuorodos romane funkcionuoja retesni lėto tempo, lyriškesnės nuotaikos sakiniai. Tokie sakiniai tarsi pertraukia skubrų romano pasakojimo srautą, t. y. rašytojo sąmoningai kuriamą lingvistinį šlamštą, ir atveria kažko naujo, kitoniško perspektyvą. Tokiais sakiniais kalbama tada, kai pagrindinė romano veikėja Edipa, ką tik atvykusi į San Narcizą, pažvelgė nuo šlaito, prieš saulę, į miesto namų krūva ir patyrė kažko naujo, kas jos dar tik laukė, nuojautą, – autoriaus žodžiais, „šventybės nuojautą“ (p. 24). Štai toks lėtesnio tempo, lyriškesnės nuotaikos originalo sakinys: „Smog hung all round the horizon, the sun on the bright beige countryside was painful“ (p. 24). Šiuo atveju minėta lyriškesnė, ramesnė būsena lietuviškame vertime, regis, juntamai perteikta: „Visą horizontą gaubė smogas, saulės šviesa ant ryškios šviesiai rusvos žemės atrodė kažkokia skausminga“ (p. 18). Bet kadangi anksčiau minėtasis skubrus ir kiek arogantiškas pasakotojo kalbėjimas lietuviškame romano vertime ne itin akivaizdus, tai ir ši kalbėjimo būdų kaita sunkiai atpažįstama. O gaila. Mat, apibendrinančiu kritikų teigimu, Pynchono romano kalbinės raiškos savitumas randasi iš to, kad į chaotišką, banalią kasdienybę įvardijantį skubrų žodžių srautą rašytojas įterpia ir savitas kalbines nuorodas į „antgamtės ontologiją“. [xi]
Ir dar apie vieną į akis krintantį dalyką. Lietuviško vertimo skaitytoją iš karto įspėsiu: Pynchono vartojamas simbolio „Tristero“ įvardijimas ne tik lietuviškame vertime, bet ir pačiame originale figūruoja dvejopais variantais: Tristero ir Trystero. Tad lietuviškame romano leidime sutinkama ši rašybos variacija tikrai nėra vertėjos ir redaktoriaus neapsižiūrėjimas. Tačiau ką reiškia ši dvejopa simbolio rašyba? Gal čia dar viena paties rašytojo užminta mįslė, kurią norint įminti, tektų leistis į ilgus ezoterinius žaidimus? O gal angliško originalo leidėjų riktas? Kas pasakys.
Bet tikrai ne dėl pastarojo dalyko lietuviškas romano vertimas neįtraukia skaitytojo į originale juntamai stiprėjančią artėjimo slėpinio link įtampą, neišvilioja į viltingą apreiškimo laukimo momentą. Ką ir kalbėti, Pynchoną versti iš tiesų nėra lengva (čia daug ką paaiškintų šioje recenzijoje minėtos Pynchono ir Joyce’o kūrybos specifikos analogijos). Tad nereikia stebėtis, jog vertime neidealiai perteiktas ekspresyvus rašytojo stilius: eksperimentuojantis, laužantis gramatines taisykles, skubrus ir arogantiškas. Net jei šis stilius ir būtų tobulai perteiktas, Pynchono romanas nebūtų romanas, kuris prieš skaitytojo akis atvertų kerintį vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, nuo kurio būtų sunku atsiplėšti. Dėl to „Skelbiamas numeris 49“ netaps maloniu kasdienybės skaitiniu. Veikiau tai bus ne tiek skaitytina, kiek tyrinėtina knyga, ypač vertinga kaip anų netolimų laikų literatūrinio gyvenimo bei tų laikų tamsokos dvasios atspindys. Gan išradinga rašytojo intencija patį romano tekstą padaryti nepakenčiamu tekstu, idant, braudamasis per šio lingvistinio šlamšto kitoniškumą, skaitytojas vis aiškiau patirtų kažką maloniai naujo, galbūt, hierofanijos nuojautą. Hierofanijos, įmanomos kažkur kitur, – tikresnės savasties ir būties prošvaistėje.
 
 
Thomas Pynchon, SKELBIAMAS NUMERIS 49, iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 162 p.
 
Thomas Pynchon, THE CRYING OF LOT 49, New York: Harper & Row Publishers, 1966, p. 183 p.


[i] Tiesa, trumputis Pynchono esė irgi tais pačiais metais, kai pasirodė romano lietuviškas vertimas, buvo publikuotas lietuviškoje kultūrinėje spaudoje (žr. Pynchon, Thomas, „Neįveikiama sofos trauka“, iš anglų k. vertė Sigita Adomėnaitė // Šiaurės Atėnai, 2005 12 17, p. 1–2). Bet vis dėlto tai ne romanas. O juk ankstyvieji Pynchono romanai, kurių kiekvienas buvo apdovanotas premijomis, šį rašytoją ir išgarsino kaip postmodernizmo klasiką.
[ii] Castor & Pollux, „Nusišauk su durų rankena“, in: Šiaurės Atėnai, 2006 02 18, p. 8. Navakas, Kęstutis, „Knygų siena“, in: Nemunas, 2006 01 26–02 01, p. 16.
[iii] Jung, Carl Gustav, „Ulisas“, iš vokiečių k. vertė Oresta Rėgalaitė, in: Psichoanalizė ir filosofija (Rinktinė), Vilnius: Pradai, 1999, p. 69–80.
[iv] Pynchono biografijos faktai čia pateikiami remiantis šiais šaltiniais: The Oxford Encyclopedia of American Literature, Volume 3, (ed. Jay Parini), Oxford: Oxford University Press, 2004, p. 446–447. Taip pat Wikipedia enciklopedijos straipsniu apie Pynchoną, žr. in: http://en.wikipedia.org/
[v] Feeney, Mark, „Inspired chaos: Thomas Pynchon’s pyrotechnic new novel“, International Herald Tribune, 2006 11 21.
[vi] Minėto literatūros termino aiškinimą žr. in: Moderniosios literatūros teorijos žinynas, sud. Jeremy Hawthorn, iš anglų k. vertė Dalia Čiočytė, Vilnius: Tyto Alba, 1998, p. 231.
[vii] Minėto laikotarpio svarbesnius JAV visuomenės gyvenimo aspektus pateikiu remdamasi šiais šaltiniais: Benét’s Reader’s Encyclopedia of American Literature, ed. by Goerge Perkins, Barbara Perkins and Phillip Leininger, New York: Harper Collins Publishers, 1991, p. 792–793; High, Peter, An Outline of American Literature, New York: Longman Inc., 2004, p. 195–209; Spanckeren v. Kathryn, An Outline of American Literature: American Prose Since 1945: Realism and Experimentation, published by the United States Information Agency, žr. in: http://odur.let.rug.nl/~usa/LIT/pynchon.htm.
[viii] Tiek romano pagrindinės veikėjos Edipos, tiek pagrindinės veiksmo vietos – San Narcizo miesto simbolinė prasmė yra ypačiai akivaizdi. Ji ateina iš šių žodžių sąsajos su senovės graikų mitais. Edipos vardas turi prasminių analogijų su Sofoklio „Edipo karaliaus“ personažu. Kaip Sofoklio Edipas, taip Pynchono Edipa leidžiasi į kelionę, kad įmintų netikėtai gautą žinią, o podraug savo savasties mįslę. Vieta, į kurią Edipa atvyksta, t. y. San Narcizo miestas turi simbolinių analogijų su graikų mitu apie Narcizą. Įsimylėjęs savo atvaizdą šaltinio vandenyje, Narcizas, šio savo atvaizdo tartum užhipnotizuotas, tapo aklas tikrovei. San Narcizo žmonės gyvena panašioje aklumo būsenoje, tarsi užhipnotizuoti mass media, populiariosios kultūros ir kitų technologizuotos modernybės dalykų. Bet kartu šis miestas yra šventa vieta (šią prasmę nurodo žodelis „San“), t. y. vieta, kur gali atsiverti kažkas slėpiningo.
[ix] Žr. Mendelson, Edward, „The Sacred, the Profane, and The Crying of Lot 49“, in: Pynchon: A Collection of Critical Essays (ed. by Edward Mendelson), Englewood Cliffs: Prentice Hall Inc., 1978, p. 134–135.
[x] Žr. Sklar, Robert, „An Anarchist Miracle: The Novels of Thomas Pynchon“, in: Pynchon: A Collection of Critical Essays (ed. by Edward Mendelson), Englewood Cliffs: Prentice Hall Inc., 1978, p. 94.
[xi] Hinds, Elizabeth Jane, „Thomas Pynchon, Wit, and the Work of the Supernatural“, in: Rocky Mountain Review, Vol. 54, 2000, No. 1.
 
 
 LLVS projektas "Vertimo kritikos gaivinimas"





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.