Eugenijus Ališanka
 
Poezijos vertimai, arba Don Kichoto žygis per pasaulio literatūrą
 
Publikuota: Kultūros barai, 2007 m. Nr. 1
 
 
Vertėjų poreikis šiandien yra išaugęs kaip niekad. Leidyklos leidžia vis daugiau verstinių knygų, aukštos kvalifikacijos vertėjų jau nebepakanka vaikų knygelėms, moterų romanams, detektyvams, gausybei komercinių žanrų, todėl samdomi net vos pramokę vieną ar kitą kalbą, be jokios patirties vertėjai. Dievas težino, kiek vertėjų – patyrusių ar naujai iškeptų – klaidžioja Briuselio, Liuksemburgo ir kitų Europos įstaigų koridoriais. Vis daugiau jėgų reikalauja televizijos, lietuviškai įgarsinančios filmus, serialus, pramogines laidas. Vertėjai dirba valstybinėse įstaigose, dienraščiuose, verčia dokumentus, spaudos apžvalgas, ataskaitas, paraiškas. Vilniuje ir kituose miestuose atsidarė dešimtys vertimo kontorų, siūlančių įvairiausias paslaugas. O kur dar vertimai kultūriniuose žurnaluose ir laikraščiuose. Auga paklausa – auga ir pasiūla. Tokia daugiažanrė rinka kelia skirtingus reikalavimus vertėjams. Ir tai natūralu – juk visai nebūtina samdyti aukštos kvalifikacijos vertėją, pavyzdžiui, pramoginio serialo vertimui ar iš tokio vertimo reikalauti aukštos meninės kokybės. Nors kartais koks sinchroninis vertimas gali pareikalauti tokios kokybės ar tikslumo, kokių nesugebėtų išspausti „menininkas“. Prityrę vertėjai nuviliojami į gerai apmokamus, bet ne tokius kūrybingus, daugiau tikslumo reikalaujančius darbus. Kita vertus, šiandien vis sunkiau surasti vertėjų, kurie imtųsi dirbti su tokiais svarbiais ir kartu nedėkingais veikalais kaip žodynai už „lietuviškus“ pinigus. Už lietuviškus pinigus verčiami romanai, poezija, humanistika. Ir ne tik todėl, kad jų vertėjų neperperka turtingesni klientai. Tai daugiausia tie literatūros ir kultūros fanatikai, kuriems rūpi ne tik už kiek, bet pirmiausia – . Kuriems rūpi gera literatūra, kurie jaučia kūrybinį malonumą dirbdami savo darbą. Kurie atveria pasaulio šedevrus ar bent jau gerą literatūrą lietuvių skaitytojui, pagaliau daro įtaką ir pačiai lietuvių literatūrai. Būtent jie susiduria su daugeliu problemų, kurių vieną kitą pamėginsiu čia apžvelgti, pirmiausia turėdamas omeny man pačiam rūpimas.
Vis dėlto vertėjas tarsi Don Kichotas vienas kaunasi su teksto malūnais, susidurdamas su verčiamo teksto užsispyrėlišku pasipriešinimu. Prisiminkime kad ir gają nuomonę, kuri vis sugrįžta kaip vaiduoklis, kaip vertėjo „pabaisinimas“ – poezija yra neišverčiama. Vertėjas vis tiek verčia. Nes jis Don Kichotas. Jis dirba vienas, tačiau jam reikia pagalbos – kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Reikia bent jau Sančos Pansos. Pirmoji pagalba – žodynai. Su jais padėtis, pasirodo, nėra tokia gera, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taip, pagrindinių pasaulio kalbų žodynai prakalbinti lietuviškai. Jų parengiama ir išleidžiama vis daugiau. Tačiau daugelio kalbų žodynų neturime apskritai arba teturime nedidelius, labiau tinkamus buičiai, bet ne meniniam vertimui. Regis, taip paprasta – išleiskime didesnius. Bet čia patenkama į užburtą ratą. Vertėjui reikia žodyno, tačiau kas imsis tokio pragariško darbo, kelerių metų reikalaujančio žodyno sudarymo, negi pats vertėjas? Leidėjai taip pat suka žvilgsnį šonan, nes jie negali leisti žodyno tam pačiam vertėjui, kuris greičiausiai tą žodyną ir parengs. Nėra rinkos. Vertėjas vėl priverstas likti vienas su savuoju kalbos išmanymu ir nuojauta. Arba ieškoti tarpinių kalbų žodynų. Kai prieš keletą metų verčiau slovėnų poeto Alešo Debeljako knygą, rėmiausi angliškuoju ir slovėniškuoju variantais. Deja, Lietuvoje man nepavyko surasti (gal nepakankamai užsispyrusiai ieškojau?) net slovėnų–anglų kalbų žodyno; mėginau užmesti akį į serbų–rusų kalbų žodyną, bet labai greitai supratau, kad serbų ir slovėnų kalbos nėra jau tokios artimos, galiausiai teko prašyti slovėnų, kad atsiųstų bent jau slovėnų–anglų kalbų žodyną. Tokie klaidžiojimai po kitas kalbas intriguoja, tačiau nepalengvina vertėjo darbo. 
Vertėjas pasigenda ir kitų pagalbų – parankinių knygų lietuvių kalba. Pavydas ima, kai matai, sakykim, daugybę vertėjui būtinų knygų anglų ar vokiečių kalbomis – sinonimų, antonimų, frazeologizmų, rimų, tezaurų ir kitų dinozaurų. Tos knygos leidžiamos ir perleidžiamos, nuolat taisomos ir pildomos. Lietuvoje, deja, jų turime ne per daugiausia, ir tai, ką turime, dažniausiai tėra gerų ketinimų stadijoje. Praeis dar ne vieneri metai, kol išsileisime seniausios Europos kalbos vertus leidinius. Kol kas vertėjas vėlgi turi daugiau pasikliauti savuoju smegenų kompiuteriu.
Kur dar vertėjas gali ieškoti pagalbų? Bendraudamas su kolegomis, su redaktoriais, skambindamas „anoniminių kalbos alkoholikų“ telefonu. Kai kurie vertėjai sėkmingai bendrauja su viso pasaulio kolegomis internetinėse svetainėse. Apskritai naujosios technologijos gerokai pakeitė vertėjo darbo pobūdį. Internetas pasiūlo vis daugiau galimybių susirasti ieškomą informaciją, nebereikia apsiversti knygomis (aišku, be jų irgi neišsiverčiama), nebereikia bėgti į biblioteką ir ieškoti Encyclopaedia Britannica ar vartyti sunkiai nuo stalo atkeliamą Websterį – daug ką galima surasti internete vienu kitu pelės spragtelėjimu. Galima net pasinaudoti automatinio vertimo programomis, nors lietuvių kalbai jos dar sunkiai pritaikomos. Visa tai, be abejo, šiek tiek pagreitino vertimo procesą, tačiau jo iš esmės nepakeitė. Literatūra yra pernelyg sudėtingas kalbos darinys, kad jos vertimą būtų galima patikėti automatui. Ir net ateityje, tobulėjant programinei įrangai, literatūrai bus būtini aukštos kvalifikacijos vertėjai. Nes literatūros vertimui reikia kur kas daugiau negu surasti tikslius kitos kalbos atitikmenis, adekvačius žodžius ar sakinius, kaip tūlam eiliniam vartotojui kartais atrodo. Vertėjas perteikia stilių, kuris kiekvieno autoriaus ir kiekvieno kūrinio yra kitoks, perteikia atmosferą, o jai pagauti būtinas gyvenimiškas patyrimas, kurio niekada neturės joks robotas. Jeigu kada nors atsitiktų taip, kad vertėjas taptų nereikalingas, taptų nereikalingas ir autorius. Turbūt taip literatūros žmogus galėtų įsivaizduoti apokalipsę.
 „Lietuviškos knygos“, kaip joms ir dera, labiau rūpinasi vertėjais iš lietuvių kalbos, ir tai daro išties nuosekliai. Per „Lietuviškų knygų“ egzistavimo laikotarpį lietuvių literatūros vertėjai pajuto, kad jie yra reikalingi – iki tol tie keistuoliai, lietuvių kalbos ir literatūros mylėtojai, buvo veik nematomi, dirbantys vien iš pliko entuziazmo. Ne vienas nuleido ir rankas, nes lietuvių literatūra nėra bestselerių literatūra, iš kurios būtų galima ir pragyventi. „Lietuviškos knygos“ pakėlė jų darbo prestižą, aprūpina vertėjus reikiama literatūra ir informacija, finansiškai paremia vertimus.
Aktyvėjantis vertėjų gyvenimas nemažai prisideda prie skaitančiosios visuomenės ugdymo, verčia ją kreipti dėmesį ne tik į tai, apie ką viena ar kita knyga, bet ir kokia tos knygos kalba, skatina suvokti literatūrą kaip daugiaplanį reiškinį. Gal net priverčia kai kuriuos leidėjus pasijusti nejaukiai dėl paskubomis leidžiamų knygų.
Kai rimtai žiūrima į savo darbą, ir kiti ima į tave, į tavo darbą žiūrėti rimčiau. Pastebimai kyla vertėjo darbo prestižas. Vienas iš būdų įvertinti ir paskatinti vertėjus yra premijos. Lietuvoje vertėjai nėra lepinami premijomis. Daugelį metų egzistavo tik viena premija už poezijos vertimus į lietuvių kalbą (ir jos dvynė – už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas), teikiama Rašytojų sąjungos per Poezijos pavasarį. Regis, ši premija per daugelį metų taip ir neįgavo svorio, ji prašampa tarp daugelio kitų Poezijos pavasario metu teikiamų apdovanojimų. 2001-aisiais PEN klubo pastangomis buvo įsteigta premija „Metų vertėjo krėslas“, 2002-aisiais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus iniciatyva pradėta teikti apdovanojimus vaikų ir jaunimo knygų vertėjams, nuo 2005-ųjų LLVS teikia Šv. Jeronimo premiją už vertimus į lietuvių kalbą, o nuo šių metų – ir už lietuvių literatūros vertimus į kitas kalbas. Tai nėra labai daug, juolab kad Lietuvoje išleidžiama daug daugiau vertimų negu originaliosios literatūros (pastarajai skirtų premijų premijėlių turbūt niekas nepajėgtų išvardinti), tačiau jau šis tas. Premijos reikšmingos vertėjams ne tik finansine išraiška (šioji dažniausiai nėra labai apčiuopiama), bet pirmiausia kaip simbolinis kapitalas, padedantis formuoti viešąją nuomonę.
Nereikia pamiršti dar vieno vaidmens, kurį neretai atlieka vertėjas. Kalbant valdiška kalba, jis prisideda prie rinkos formavimo, o paprastai – siūlo leidykloms leistinas knygas. Daugeliu atveju tos knygos nežada didelės komercinės sėkmės, bet komerciškai sėkmingas knygas jau sugeba susirasti ir patys leidėjai. Būtent vertėjų dėka į lietuvių kalbą buvo išversta ir išleista dauguma mūsų kultūrai reikšmingų knygų. Rinkai žiaurėjant su kiekviena diena, tampa vis sunkiau įtikinti leidėjus leisti rimtąją literatūrą, juo labiau garantuotai nuostolingus poezijos vertimus. Prieš keletą metų man pavyko įkalbėti Rašytojų sąjungos leidyklą pradėti poezijos seriją „Šiuolaikiniai pasaulio poetai“. Pradėjome nuo Zbigniewo Herberto ir Alešo Debeljako. Tačiau jau kitais metais leidykla ėmė koreguoti šios serijos taktiką, nes ankstesnioji pasirodė perdėm nuostolinga – Lietuvoje išties mažai kam rūpi poezijos vertimai.
Todėl, deja, kol kas daugelio šalių poetinis vaizdas Lietuvoje nekoks. Kai kurios šalys reprezentuojamos vos viena kita knyga, pastaraisiais metais nebuvo išleista nė viena panoraminio pobūdžio knyga. Kadaise turėjome daug žadančią seriją, kurioje buvo išleisti „Dešimt austrų poetų“, „Dešimt švedų poetų“. Bet tai jau tolima praeitis. Gal antologijos yra atgyvenęs dalykas? Tačiau turint omeny užsienio praktiką, taip galvoti, matyt, nederėtų. Įvairiose šalyse viena po kitos pasirodo lietuvių poezijos (ir net prozos) antologijos. Ir tikrai ne todėl, kad lietuvių poezija tėra verta tik kuopinio pristatymo. Ji puikiai prisistato ir autorinėmis knygomis, tegu ir negausiai. Poezijos antologijų pasigendu, nes jos suteikia galimybę pajusti vienos ar kitos šalies poetinę tradiciją, bendrą lauką, kuriame skleidžiasi įvairios poetikos, lyginti autorius, ieškoti „savų“, klaidžioti poetiniu kraštovaizdžiu. Antologijai parengti neužtenka vien vertėjo darbo – reikalingas vienos ar kitos šalies literatūrinę situaciją išmanantis sudarytojas (ar sudarytojai), nuo kurio skonio ir prioritetų, beje, priklauso ir antologijos pobūdis bei autorių pasirinkimas.  Jau prieš gerus kelerius metus buvo pradėta rengti lenkų poezijos antologija. Tarsi nieko netrūko – yra ir vertėjų, ir sudarytojų. Tačiau idėja atsidūrė komos būsenoje. O šios knygos laukiau ir tebelaukiu, nes lenkų poezija išties yra turtinga ir dinamiška, ji nesustojo Tadeuszo Róževiczaus, Wisławos Szymborskos ar Czesławo Miłoszo epochoje. Nors periodikoje pasirodo nemažai lenkų poezijos vertimų, vis dėlto vertėtų surizikuoti ir pasiūlyti panoraminį vaizdą. Tebūnie neišvengiamai ribotą. Pagaliau turėtų atsirasti ir kitų šalių poezijos antologijos.
Lietuvoje jau beveik tapo tradicija, kad ir pavienių autorių poezijos vertimų knygos leidžiamos kaip tų poetų rinktinės. Autorinio formato poezijos knygos leidžiamos tik ypatingais atvejais, dažniausiai tai klasikos veikalai. Iš pastarojo keliolikos metų laikotarpio tarp tokių būtų galima paminėti tokius reikšmingus vertimus kaip Goethe‘s „Faustas“ (Antanas A. Jonynas)  Charles‘o Baudelaire‘o „Paryžiaus splinas“(Alfonsas Nyka-Niliūnas) ir „Piktybės gėlės“ (Sigitas Geda ir Vladas Baltuškevičius), Arthuro Rimbaud „Sezonas pragare. Nušvitimai“ (Sigitas Geda ir Juozas Mečkauskas-Meškela). Tai knygos, jau užėmusios savo vietą literatūros istorijoje, be kurių vertimų sunkiai įsivaizduojama ir šiandienos nacionalinė biblioteka. Tačiau dauguma autorių – ir klasikų, ir ypač šiuolaikinių poetų – pristatomi poezijos rinktinėmis. Daugeliu atvejų tai pasiteisina – skaitytojas gali pažvelgti į autoriaus kūrybą platesniu kampu, kartais knygos pranašumu tampa kruopštesnė, „suinteresuota“ (paprastai – vertėjo) atranka. Ir vis dėlto kai kuriose šalyse tokia leidybos praktika nėra vyraujanti, ypač turint omeny šiuolaikinius autorius. Sakykim, JAV ar Vokietijoje dažnai leidžiami autorinio formato vertimai. Tam turima svarių priežasčių ir argumentų. Poeto parašyta, sudaryta ir išleista knyga jau yra kūrinys, turintis savitą dinamiką. Rengiant rinktinę ši svarbi dalis prapuola. Be to, verčiamas autorius traktuojamas kaip lygiavertis saviems autoriams, o šie paprastai leidžia knygas, ne rinktines. Pavyzdžiui, „DuMont“ leidykla Vokietijoje ilgus metus leido poezijos seriją, kurioje pristatydavo ir vokiečių, ir užsienio poetus, nediskriminuodama vertimų, neuždarydama jų į kokios nors rubrikos getą. Pagaliau išleidus autorinio formato knygą paliekama galimybė vėliau išleisti ir naujas šio autoriaus knygas.  Lietuvoje situacija kiek kitokia. Leidžiamos „antologijos“, nesvarbu, ar tai būtų jau miręs ir naujų knygų nebeišleisiantis Zbigniewas Herbertas, ar kultinis švedų poetas Bruno K. Őijeris. Visiems tarsi aišku, kad tai bus pirma ir paskutinė šio ar kito autoriaus knyga. Jis nėra įtraukiamas į literatūrinę orbitą, jis tik pristatomas, parodomas. Tą paliudija ir poezijos kritika, dažniausia ignoruojanti vertimus arba iškelianti juos už savos literatūros skliaustų.
Pastaraisiais metais pasirodė dar kelios antologinio pobūdžio poezijos vertimų knygos, tačiau sudarytos remiantis kiek kitokiais principais. Viena iš jų – Amerikoje gyvenančio lietuvių poeto ir vertėjo Vyt Bakaičio išversta ir sudaryta lietuvių poezijos dvikalbė knyga „Gyvas atodūsis“. Rinkinys aprėpė pernelyg daug autorių, pristatytų vos vienu kitu eilėraščiu, todėl antologija liko be ryškesnių kontūrų, pernelyg „išskydusi“ atrankos požiūriu. Todėl ji nesulaukė didesnio skaitytojų dėmesio, juo labiau užsienio skaitytojų, kuriems iš esmės knyga ir buvo skirta. Ar verta Lietuvoje leisti lietuvių autorius kitomis kalbomis, būtų atskiras klausimas. Trumpai – kai ką leisti verta, bet reikia turėti omeny tokių leidinių pristatomąjį, o ne komercinį pobūdį. O tokioms dvikalbėms antologijoms reikia ieškoti leidėjų užsienyje – ir čia, matyt, turėtų daugiau pasistengti patys vertėjai. Šiuo požiūriu buvo sėkmingesnės per pastarąjį dešimtmetį Laimos Sruoginis sudarytos antologijos „Raw Amber“ ir „The Earth Remains“, reprezentatyvesnės ir sulaukusios užsienio skaitytojų dėmesio – viena jų buvo perleista Austrijoje.
Pasirodė ir kelios užsienio poezijos rinktinės, kurių gal ir netiktų vadinti antologijomis, nes jos  sudarytos remiantis ne nacionaliniu ar kalbiniu principu, nors vis tiek yra „kuopinio“ pobūdžio. Tiesiog vertėjas pristato savo mėgstamus autorius ar savo svarbiausius vertimus vienoje vietoje. Čia norėčiau paminėti  Antano Gailiaus „Ketvirtąją knygą“, Tomo Venclovos „Kitaip“, Jono Juškaičio „Ne laikas eina“. Visų pirma tai poetų rinktinės, paliudijančios panašų poetų požiūrį į savo vertimus – kaip į lygiaverčius poezijos rašymui ir todėl vertus būti leidžiamais vertėjo (poeto) vardu. Jos skiriasi savo sumanymu. Pavyzdžiui, Gailius pristato, jo žodžiais, tekstus ir autorius, kurie jam pačiam tebėra artimi ir aktualūs. Gailius yra išvertęs kur kas daugiau poezijos, negu pristatoma šioje knygoje, tad nelabai aišku, ar visa kita, kad ir keleriais metais anksčiau toje pačioje „Aidų“ serijoje išleistos Rainerio Marios Rilke‘s „Duino elegijos“, jam nebėra aktualu, ar vis dėlto sudarant rinktinę sudėti tekstai, neišaugę į atskiras knygas.  Venclovos atveju rintinė aiškiau motyvuota – tai išsamiausias jo vertimų rinkinys. Savo gyvenimo vertimų summa pateikia ir Juškaitis. Tokios rinktinės iškelia vertėjo vaidmenį ir kartu tampa įdomios kaip poeto bei vertėjo pasirinkimo liudininkės. Skaitome, sakykim, ne Josifo Brodskio eilėraščius, bet Venclovos verstus Brodskio eilėraščius. Per vertėjo atranką mums veriasi vienoks ar kitoks pasaulinės poezijos vaizdas, tiksliau, visada fragmentas, bet sureikšmintas vertėjo, kuris dažnai yra ir poetas, figūros.
Verta dėmesio ir dar viena dvikalbė rinktinė „Šiuolaikinė vokiečių ir lietuvių poezija“, gimusi iš sėkmingo projekto – seminaro, kurį organizavo Goethe‘s institutas. Penki vokiečių ir penki lietuvių poetai vertė vieni kitų eilėraščius. Nors seminaro idėja buvo skirta pristatyti lietuvių poetus vokiečių skaitytojams, Lietuvoje išleista knyga pasirodė naudinga būtent mums – ji suteikė galimybę plačiau susipažinti su šiuolaikine vokiečių poezija. Beje, tokio pobūdžio seminarai nėra naujiena Europoje, jie turi gerą vardą ir išties yra perspektyvūs. Lietuvoje jie irgi neturėtų būti užmiršti. 
Ką vertingesnio esame išsivertę be aukščiau minėtų klasikinių veikalų ir rinktinėse pristatytų autorių per pastaruosius keliolika metų? Neketinu čia atlikti bibliografo darbo, atkreipsiu dėmesį tik į bendresnes tendencijas ir man svarbesnius poezijos vertimus. Iš klasikų dar būtina paminėti Sigito Gedos išverstą François Villono rinktinę, savotišką duoklę tos pačios kraujo grupės poetui, iki tol mums labiau pažįstamam iš paties Gedos ankstyvųjų kūrinių. Ir, aišku, Rilke‘s „Poezija“, išleista 1996-aisiais. Pastaroji išaugo iš dar sovietiniais metais paskelbto nedidelio Rilke‘s rinkinėlio, ilgą laiką buvusio ne tik mano vieno parankine knyga. Po poros metų Gailius atskira knyga išleido naują „Duino elegijų“ versiją. Vertimas, be abejo, tikslesnis, tačiau vietomis lyg ir apsunkęs, palyginti su ankstesniu kitų vertėjų vertimu. Kita vertus, Rilke‘s kūriniai, ypač jo „Duino elegijos“, yra pakankamai sunkūs ir tiršti tekstai, ne visada leidžiantys save supaprastinti. Šiaip ar taip, Rilke‘s gerbėjui, neskaitančiam vokiškai, turėtų būti malonu skaityti skirtingas to paties teksto versijas. O vertėjams – nemokamos puikių kolegų pamokos.
Czesławas Miłoszas, Wysława Szymborska, Zbigniewas Herbertas, Tadeuszas Róźewiczius. Keturi vardai, kurie daug ką sako nors kiek besidomintiems lenkų poezija. Daugmaž tos pačios kartos, padarę didžiausią įtaką šiuolaikinei lenkų poezijai, gal net suformavę pagrindines jos linkmes ir įtvirtinę gerą lenkų poezijos vardą pasaulyje. Lietuviškai jie buvo kalbinami jau daugelį metų, tačiau jų knygos pasirodė tik pastarąjį dešimtmetį. Kai, berods 1996-aisiais, šnekėdmasis su Miłoszo kūrybos tyrinėtoju Aleksandru Fiutu prasitariau, kad iki šiol neturime Miłoszo poezijos knygos, jis su nemenka ironijos doze teišspaudė: To jest skandal! „Skandalingoji“ knyga, rinktinė, versta daugelio vertėjų, kurios nemaža dalis surankiota iš ankstesnių publikacijų periodikoje, pasirodė bene po metų. Miłoszui „pasisekė“ – 2000-aisiais buvo išleista dar viena Miłoszo poezijos knyga, šįkart autorinio formato – „Tai“ (vertėjas -- Vyturys Jarutis). Šiuo atveju ironija ne be pagrindo. Turėtų būti leidžiami jo rinktiniai poezijos raštai, jo kūryba turėtų būti studijuojama mokyklose ar universitetuose lygiagrečiai su lietuvių autoriais. Nes jis yra ne tik vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus poetų, jis yra ir Lietuvos, bent jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas. Neseniai dar kartą sugrįžęs prie jo knygos „Tai“, buvau sukrėstas poeto gebėjimo savotiškai atsisveikinti su šia ašarų pakalne, šnekučiuotis su liekančiaisiais taip oriai, tarsi liktų ne jie, o jis.
Szymborska susilaukė knygos lietuvių kalba praėjus porai metų po Nobelio premijos, nors jos poezija buvo verčiama jau ne vieną dešimtmetį. Knyga, regis, taip ir netapo didesniu įvykiu, nors poetės rinktinė, išleista Amerikoje, tam tikru metu buvo atsidūrusi labiausiai perkamų knygų sąraše. O gaila. Taip ir kirba ant liežuvio galo jos pačios eilutės: „Praeivi, išsitrauk iš rankinės elektroninius smegenis / ir pamąstyk apie Szymborskos lemtį truputį“.
2001-aisiais pasirodė ir Herberto rinktinė. Ją parengė ir išvertė šių eilučių autorius. Herberto poezijos nemažai buvo versta ir anksčiau, skelbta periodikoje. Tačiau šis poetas man pasirodė itin artimas, todėl nusprendžiau rimčiau jam atsidėti ir suteikti jo vertimui vientisesnį balsą. Ilgesnis bendravimas su vienu autoriumi leidžia aiškiau suvokti jo mąstymą, stilistiką, pagaliau išvengti akivaizdesnių klaidų. Tai patyriau ir pats – prieš imantis rintinės buvau išvertęs keletą jo eilėraščių. Tačiau gilindamasis į Herberto kūrybą aptikau tuose vertimuose ne vieną netikslumą, todėl turėjau juos beveik iš naujo išversti. Manyčiau, kad tokia praktika – vienas prieš vieną – yra vaisingesnė. Savaip įdomios ir kelių vertėjų verčiamos knygos – atidesniam skaitytojui suteikiama galimybė lyginti vertimus, įžvelgti vieno ar kito vertėjo suteikiamus kalbinius ar stilistinius atspalvius, ypač tais retais atvejais (pvz., Miłoszo), kai pateikiama pora to paties eilėraščio vertimų variantų. Tačiau dažniausia vis tiek lieka mišrainės įspūdis, pritrūksta nuoseklesnio žvilgsnio į autorių.
Per pastarąjį dešimtmetį pasirodė ir kelios reikšmingos kitų mūsų kaimynų poezijos knygos. Pirmiausia turiu omeny latvių poeziją. Ilgą laiką beveik parankine buvo tapusi Uldžio Bėrzinio rinktinė, su malonumu skaičiau latvių poezijos patriarchą Knutą Skujenieką, dar laukia neseniai pasirodžiusi Janio Ruokpelnio „Lyrika“. Poezija, atrodanti tokia artima mūsiškei, savo gaivalingumu ir kalbos jausmu prilygstanti, o kartais tarsi ir pranokstanti brolius lietuvius. Turbūt neatsitiktinai pagrindiniai latvių poezijos vertėjai yra Vladas Braziūnas, Sigitas Geda – jų pačių kūryba byloja apie ypatingą poetinę giminystę. Netgi nemokant latvių kalbos atrodo, kad vertimai yra aukštos kokybės. Gal iš dalies tai susiję su pačių kalbų giminingumu, bet greičiau kokybę lemia poetinės pagavos bendratys ir vertėjų patirtis.  
Kelias knygas esame išsileidę ir tolimesnių kaimynų – švedų. Į galvą ateina jau klasikais tapusių Tomo Transtrőmerio, Vernerio Aspenstriomo knygos. Pagaliau ir vieno jaunesnio, dar kritikų „nesušukuoto“ poeto – Bruno K. Őijerio rinkinys, kurį vertė vertėjų trijulė: Liana Ruokytė, Rolandas Rastauskas ir Gintaras Grajauskas. Pastaroji knyga – vienas iš tų retesnių atvejų, kai galime skaityti ne kelių dešimtmečių senumo tekstus, o tai, kas yra rašoma daugmaž dabar. Kaip žinia, daugelis Nobelio premijas gauna už gerokai seniau parašytus veikalus, tad man norėtųsi skaityti juos – gausiančius ar negausiančius kokią premiją – šiandien, kai tie geriausi kūriniai parašomi, o ne pensijoje, prisimenant senus gerus laikus.
Lygiai taip su džiaugsmu skaitau jauno slovėno Alešo Štegerio, sparčiai garsėjančio Europoje, nedidelę rinktinę, pasirodžiusią 2005-aisiais (vertėjai – Aurelija Krikščiūnaitė ir Laurynas Katkus). Ir ne tik todėl, kad jis mano bičiulis, ir tikrai ne todėl, kad jį kažkas kažkur vertina kaip vieną iš ryškiausių slovėnų „žvaižgždučių“. Tai tiesiog gera ir mano poetinei klausai artima poezija. Gal nėra reikalo priminti, kokio amžiaus savo šedevrus parašė Rimbaud. Nuo seno mane traukia slovėnų poezija, jos savotiškas bene katalikiškas jausmingumas ir kartu aštrus, kartais ironiškas balsas. Esu ir pats išvertęs kito jauno slovėnų poeto Debeljako knygą, su malonumu laukčiau, sakykim, Urošo Zupano, Majos Vidmar ar Petero Semoličiaus knygų lietuviškai. Tiesa, turime ir dar vieną Neringos Abrutytės verstą ir „Vario burnų“ išleistą Tomažo Šalamuno, „slovėnų Gedos“, kaip taikliai kadaise pastebėjo Rolandas Rastauskas, knygelę. Tačiau ją galima būtų vertinti tik kaip prolegomeną rimtesnei rinktinei, nes Šalamunas išties yra pakeitęs slovėnų poezijos veidą, šiandien jo knygos jau verstos į keliolika, o gal jau ir į keliasdešimt kalbų.       
Tarp svarbesnių poezijos vertimų, bent viena knyga pristatančių vienos ar kitos šalies poeziją, reikėtų paminėti dar kelis. Tai Bložės versta bene žymiausio pastarųjų laikų graikų poeto Konstantino Kavafio „Dioniso eisena“. Kornelijaus Platelio dėka turime Ezros Paundo ir Nobelio premijos laureato airių poeto Seamuso Heaney dvikalbes rinktines. Išsileidome ir estų poeto Jano Kaplinskio poezijos knygą lietuviškai, verstą Gedos. Svarbi ir rusų poeto Josifo Brodskio rinktinė, išsamiai pristatanti poeto gyvenimą ir kūrybą, tačiau, regis, čia koją pakiša nevienodo lygio vertimai, o gal trikdo ir nesunkiai perskaitomas originalas. Į juos galima žiūrėti kaip į titaniškas pastangas išsaugoti sudėtingą originalo struktūrą, tačiau neretai išnyksta aštrus, tikslus autoriaus balsas, palyginimai ar metaforos atsiranda ten, kur jų nebuvo, dėl rimo paaukojami svarbūs vaizdiniai. Ši knyga man dar kartą iškėlė toli gražu ne naują klausimą – kiek pateisinamas turinio aukojimas vardan formos? Abu dalykai tarsi neatskiriami, tačiau vieniems autoriams svarbesnė vaizdinių ir minčių slinktis, kiti akcentuoja formos dalykus. Man regis, vertėjas neturėtų verstis per galvą siekdamas sukišti į formos narvą kiek pajėgia, bet gal kartais galėtų keisti vertimo taktiką. Šiuo požiūriu man pasirodė įdomūs Venclovos atlikti Oskaro Miłoszo trijų eilėraščių vertimai – kiekvienas jų buvo verčiamas taikant skirtingą strategiją. Kadaise Bložė išvertė Aleksandro Puškino eilėraščių baltosiomis eilėmis, argumentuodamas tuo, kad jeigu Puškinas būtų gyvenęs šiais laikais, jis būtų taip ir rašęs. Nors pats esu tikslesnio vertimo šalininkas, man vis labiau imponuoja improvizacinis, parafrazinis vertimas. Bet kuriuo atveju neišvengiami praradimai, tačiau svarbiausia – kad vertimas neskambėtų kaip vertimas, kad jis būtų tarsi parašytas lietuviškai. Brodskis laisvosiomis eilėmis – o kodėl gi ne? Beje, vieno lietuvių poeto knyga prieš keletą metų buvo išversta į rusų kalbą griežtais rimais, nors originale tų rimų nebuvo nė kvapo. Vertėjas šiuo atveju primetė savąją, tiksliau plačiai tarp rusų paplitusią nuostatą, kad rimas yra būtinas poezijos komponentas. Tačiau jau ir Rusijoje netrūksta kitaip manančių ir kitaip rašančių autorių.
Reikėtų paminėti ir dvi Kerry Shawno Keyso knygas lietuviškai, bet čia kiek kitoks atvejis, nes poetas gyvena Lietuvoje, todėl jo knygos ir turi būti leidžiamos čia. Beje, jo antroji rinktinė „Pokalbiai su Tertium Quid“ versta viso pulko vertėjų, tad atidesniam skaitytojui čia atsiveria puikios galimybės pasinagrinėti gan skirtingas vertimų taktikas.
Vilčių teikia „Aidų“ leidyklos leidžiama Poezijos serija, joje per pastaruosius aštuonerius metus pasirodė kelios nedidelės apimties vertimų knygos, kaip tik tokio formato, kokiu poezija ir prašosi būti leidžiama. Čia pristatyti keli vokiečių ir Nyderlandų poetai (be jau minėtų „Duino elegijų“), kuriuos visus vertė Antanas Gailius. Regis, čia bus vienas iš tų puikių vertėjo ir leidėjo bendradarbiavimo atvejų, kai laimi poezija. Turbūt galima tik pasvajoti, kad ir kitos rimtesnės leidyklos pasektų „Aidų“ pavyzdžiu, taip išplėsdamos vertimų arealą nuo Airijos iki Serbijos, o gal ir iki Japonijos ar Australijos.
 Taigi, tarsi šį be tą esame išsivertę, bet tai nėra daug. Ką žinome apie čekų, vengrų, ispanų, italų ar kitų šalių poeziją? Kartais atrodo, kad nelabai ir norime žinoti. Esame patys sau gražiausi. Vidurio Europoje, net ir Vokietijoje, jau ne vienerius metus svarstomi regiono tapatybės ir skirtybių klausimai, domimasi artimesnių ar tolimesnių šalių literatūromis, verčiamos ir leidžiamos knygos. Lietuvai dažniausiai tai ne motais. Iš kai kurių kalbų, aišku, stokojame ir vertėjų, pagaliau poezijai versti nepakanka užsienio kalbos mokėjimo, o poetai, deja, ne itin puola studijuoti pasaulio kalbų.  
Gal tokioje šalyje kaip Lietuva, kurios rinka prilygsta, pavyzdžiui, Berlyno rinkai, nėra ko ir tikėtis poezijos knygų gausos. Užtat Lietuvoje susiklostė nebloga situacija su periodiniais leidiniais, kur paskelbiama nemažai užsienio poezijos vertimų. Čia viską lemia vertėjo pasirinkimas, skonis, kartais aplinkybės – kai, pavyzdžiui, vienas ar kitas užsienio poetas apsilanko Lietuvoje. Vienas iš svarbesnių šiuolaikinės poezijos vertimo stimulų – Lietuvoje rengiami festivaliai. Jau vien Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens almanachai yra pristatę ne vieną dešimtį Europos ir viso pasaulio poetų. Gal rimtesnių apibendrinimų šie almanachai dar ir negali pasiūlyti, tačiau atidesniam šių leidinių bibliofilui jau atsiranda galimybė pasižvalgyti po kitų šalių literatūras. Todėl visai realus man atrodo kad ir toks projektas: kokie nors literatūriniai internautai galėtų internete iš keliolikos metų publikacijų periodikoje ir įvairiuose almanachuose sukurti virtualią Europos poezijos antologiją – štai čia lenkai, čia vokiečiai, o čia norvegai. Vertimai galėtų būti tobulinami (žinia, antologiniai vertimai neretai sulaukia priekaištų dėl kokybės, skubotumo), galerija plečiama. Gal vėliau iškiltų poreikis ir vieną kitą knygą išleisti.  
Vertėjai atverčia vis naujus pasaulio literatūros puslapius, kuriuos mes skaitome sava kalba. Skaitydami mes keičiamės, keičiasi ir mūsų literatūra. Vertimai yra svarbus kiekvienos nacionalinės literatūros ir kultūros veiksnys. Kita vertus, kaip taikliai pastebėjo portugalų rašytojas Jose Saramago, „rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“. Per skambiai Nobelio premijos laureato pasakyta? Bet, geriau pagalvojus, juk taip ir yra. Kad ir kaip atrodytų vertėjo kasdienybė, jo donkichotiškos pastangos.   
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projekto "Vertimo kritikos gaivinimas" rėmėjas - Kultūros ir sporto rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis