Titulinis
 
 

 
Spausdinti
LIETUVIŠKASIS PROUSTAS
 
VYTAUTAS BIKULČIUS
 
Publikuota: Baltos lankos 2007 m. Nr. 25/26.
 
2005 metų pabaigoje leidyklos „Alma littera“ pastangomis pasirodė Marcelio Prousto „Dingusi Albertina“ (vertė Pranas Bieliauskas), kuria buvo baigtas leisti lietuvių kalba šio rašytojo romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“. Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šiuo rašytoju įvyko dar 1939 metais, kai Juozas Keliuotis „Naujojoje Romuvoje“ pateikė straipsnį apie šio autoriaus kūrybą ir Ventejo muzikinės frazės epizodą (vert. Pranas Rapšys) iš pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“. Deja, tuo metu supažindinti skaitytojus su visu ciklu neleido ir silpnos vertėjų pajėgos, ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Priespaudos metais šis autorius buvo nutylimas dėl ideologinių sumetimų. Vis dėlto 1968 metais „Nemuno“ žurnalas pateikė fragmentą (vert. A. Gudaitis) iš pirmojo ciklo tomo. O šio ciklo vertimo pradžia buvo padaryta 1979 metais, kai leidykla „Vaga“ išleido pirmąjį jo tomą „Svano pusėje“ (vert. Aldona Merkytė), kurį palydėjo baigiamasis G. Baužytės-Čepinskienės straipsnis apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą.  Vėliau estafetę perėmė leidykla „Alma litera“, kuri 1996 metais išleido ketvirtąjį ciklo tomą „Sodoma ir Gomora“ (vertė Galina Baužytė-Čepinskienė). 1997 m. pasirodė paskutinis ciklo tomas „Atrastas laikas“ (vert. G. Baužytė-Čepinskienė), o 1998 m. – penktasis ciklo tomas „Kalinė“ (vertė P. Bieliauskas). Įstrigus šio ciklo leidimui, leidyklai į pagalbą atskubėjo O. Milašiaus programa, remiama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, Prancūzijos ambasados Lietuvoje, Prancūzų kultūros centro, ir 2004 m. išėjo trečiasis ciklo tomas „Germantų pusė“ (vertė Birutė Gedgaudaitė), o 2005 m. antrasis ciklo tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“ (vertė G. Baužytė-Čepinskienė) ir jau minėtas šeštasis ciklo tomas „Dingusi Albertina“. Beje, 2004 m. „Vaga“ išleido antrąjį pataisytą pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“ leidimą (vertė A. Merkytė), kurį irgi parėmė minėta O. Milašiaus knygų leidybos programa. Žodžiu, M. Prousto romanų ciklo kelionė į Lietuvą truko apie ketvirtį amžiaus. Mūsų skaitytojai dabar turi puikią progą susipažinti su vienu iš garsiausių XX a. rašytojų. Prancūzai praėjusį šimtmetį pavadino Marcelio Prousto amžiumi, o 2002 m. Švedijos Nobelio knygų institutas, surengęs apklausą tarp žymiausių dabarties rašytojų, išsiaiškino, kad geriausia visų laikų knyga pripažinta Cervanteso „Don Kichotas“, įamžinęs klasikinės literatūros laikotarpį, o po jo išsyk sekė Marcelio Prousto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, įkūnijęs modernistinės literatūros ieškojimus. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti, koks į Lietuvą atėjo M. Proustas, su kokiomis problemomis susidūrė leidėjai, kokios kliūtys teko vertėjams, ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurie norėtų leisti pakartotinai šio rašytojo romanų ciklą ar kitus jo kūrinius.
 
VERTIMO ŠALTINIO PROBLEMA
 
Kaip žinia, pats Marcelis Proustas nesuspėjo iki galo parengti leidybai savojo romanų ciklo, tam sukliudė jo mirtis. Paskutiniuosius tris tomus – „Kalinę“, „Dingusią Albertiną“ ir „Atrastą laiką“ spaudai parengė rašytojo brolis Robert‘as, pasikvietęs į talką Jacques‘ą Rivière‘ą, tačiau jiedu privėlė ir klaidų, kurios neatitiko paties autoriaus pataisyto mašinėle spausdinto teksto.
 
1954 metais Pierre‘as Claracas ir André Ferré, vadovaudamiesi rankraščiais, parengė ciklą „Prarasto laiko beieškant“ prestižinei „Gallimard“ leidyklos serijai – „Plejados bibliotekai“, kurioje visas ciklas pateiktas trimis tomais. Tačiau tikindami, kad priešpaskutinio tomo rankraštis yra dingęs, jie atsisakė „Dingusios Albertinos“ pavadinimo, pakeitę jį „Bėgle“, įterpė į Venecijos epizodą keletą anksčiau jame neegzistavusių puslapių. Kaip tik šis „Plejados bibliotekos“ leidimas tapo tuo pagrindu, kuriuo remiantis buvo išleistas rašytojo romanų ciklas kišeninėmis „Le Livre de Poche“ ir „Folio“ serijomis.
Kitas svarbus etapas M. Prousto romanų ciklo leidybos istorijoje buvo 1987 metai, kai buvo išleistas Robert‘o Prousto dukters Suzy Mante-Proust archyvuose metais anksčiau rastas „Dingusios Albertinos“ mašinėle spausdintas rankraštis, kuris suteikė galimybę patikslinti trijų paskutiniųjų ciklo tomų leidimą.
Tačiau 1987 metais „Gallimard“ leidykla patikėjo vienam iš garsiausių M. Prousto kūrybos tyrinėtojų Jeanui-Yves‘ui Tadié parengti naują „Prarasto laiko beieškant“ leidimą, kuris „Plejados bibliotekoje“ su romano rankraščiais, variantais, archyvo fondo aprašymais, kūrybos tyrinėtojų straipsniais ir išsamiais komentarais sudarė keturis tomus. Tačiau jame nebuvo atsižvelgta į naujai atrastą „Dingusios Albertinos“ rankraštį. Nepaisant paskutinės pastabos, šiandien šis M. Prousto romanų ciklo leidimas yra pats kompetetingiausias ir pripažįstamas romanų ciklo kanoniškuoju tekstu, kuris buvo pakartotas ir kišeninėje „Folio“ serijoje.
Tais pačiais 1987 metais pasirodė dar dvi romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ redakcijos. Vieną iš jų pateikė leidykla „GF-Flammarion“. Šiai leidinio redakcijai vadovavo Jeanas Milly, kuris stengėsi kiek galima labiau išsaugoti autorinį tekstą ir visas neaiškias rankraščio vietas žymėjo daugtaškiais, nebandydamas jų vienaip ar kitaip iššifruoti. Kiekvienas ciklo tomas buvo su įžanginiais straipsniais ir komentarais. Dar vieną leidinio redakciją išleido Robert‘o Laffont‘o leidykla, kuri savo variantą rengti patikėjo Bernard‘ui Raffali. Šis leidinys vertingas tuo, kad jo pradžioje pateikiama savotiška M. Prousto enciklopedija, kurioje randame ir jo biografijos faktų, ir jo pažįstamų biografijų, ir romanų ciklo personažus, ir svarbiausias ciklo temas, ir literatūros kritikų pasisakymus, ir sinchronines lenteles, atskleidžiančias rašytojo veiklą epochos kontekste. Ir pagaliau 1992 metais kišeninė serija „Le Livre de Poche“ (šiam leidiniui vadovavo Elyane‘a Dezon-Jones) pateikia dar vieną romanų ciklo variantą, kur atsižvelgiama ir į 1987 m. „Dingusios Albertinos“ rankraščio leidimą. Savaime suprantama, kiekvienas romanų ciklo variantas yra vientisas organizmas, pasižymintis tam tikra logika, kurią padiktavo redakciniai principai [i].
Pasižiūrėjus į lietuviškąjį M. Prousto romanų ciklo vertimą, susidaro įspūdis, kad nebuvo vieno koordinuojančio asmens, kuris nuspręstų, kokia ciklo redakcija geriausiai tiktų lietuviškajam vertimui. Padėtį šiuo atveju sunkino ir faktas, kad ciklą leido dvi leidyklos. Tad greičiausiai atskirus ciklo tomus versti rinkosi patys vertėjai. Kas iš to išėjo? Pirmasis tomas „Svano pusėje“ verstas pagal Gallimard‘o leidyklos tekstą, išleistą 1936 metais. Kadangi jis yra be įžanginio straipsnio, be jokių komentarų, vertėjai teko ieškotis papildomos medžiagos, kad susidorotų su  užduotimi. Suprantama, ir pats originalo tekstas galėjo būti kiek koreguotas, bet aišku, kad pirmasis tomas redakcinių pataisų (jos iš esmės susiję su pastraipomis ir skyryba) patyrė mažiausiai, nes  buvo išleistas autoriui dar gyvam esant. Visi redagavimo sunkumai prasideda nuo „Sodomos ir Gomoros“ ir tęsiasi iki pat paskutiniojo tomo „Atrastas laikas“.
 
Antrasis tomas „Žydinčių merginų šešėlyje“, verstas pagal leidyklos GF-Flammarion variantą, grindžiamą visai kitais principais negu Gallimard‘o leidykloje išleistas pirmasis tomas. Vadovaujantis šiuo variantu, visą ciklą turėtų sudaryti dešimt tomų, bet ne septyni, kaip yra dabar.
 
Trečiojo tomo „Germantų pusė“ vertėja pasirenka dar kitą – Robert‘o Laffont‘o leidyklos – redakcinį variantą.
Ketvirtasis tomas „Sodoma ir Gomora“, nuo kurio ir pradėtas leisti visas ciklas lietuvių kalba, buvo verstas iš „Gallimard“ leidyklos parengto teksto. Tad ne visiškai suprantama, kodėl ta pati vertėja, versdama antrąjį tomą „Žydinčių merginų šešėlyje“ ir septintąjį tomą „Atrastas laikas“, jau rėmėsi „GF-Flammarion“ leidyklos leidiniais. Gal siekė būti arčiau autoriaus teksto, ypač „Atrasto laiko“ atveju, tačiau skaitytojas nesulaukia jokių paaiškinimų ir jam neaišku, kaip suprasti tas teksto vietas, kur  regi laužtinius skliaustus su daugtaškiais.
Penktasis tomas „Kalinė“, verstas iš „Gallimard“ leidyklos parengto teksto, o šeštasis tomas „Dingusi Albertina“ – iš teksto, kurį išleido kišeninė serija „Le Livre de Poche“. Matyt, vertėjui P. Bieliauskui pasirodė, kad pats ginčytiniausias autoriaus teksto požiūriu viso ciklo romanas turi būti verstas tik iš kišeninio leidinio. Nors, sakysime, 16 puslapyje išnašoje vertėjas pateikia paaiškinimą, kad „autorius paliko sakinį neužbaigtą“, tačiau tokio komentaro nerasime nei N. Mauriac parengtame „Dingusios Albertinos“ tekste (leidykla „Grasset“), kuris šiuo atveju yra laikomas svarbiausiu, nei „Gallimard“ leidyklos parengtame M. Prousto tekste, kuris išleistas „Plejados bibliotekoje“.
Guodžia bent tai, kad leidykla „Alma litera“ visiems savo leistiems tomams parinko tą pačią redaktorę D. Bučiūtę, kuri galėjo ne tik suredaguoti verstą tekstą, bet ir suvienodinti asmenvardžių ir vietovardžių rašybą, kas tapo ypač aktualu, kadangi atskirus ciklo tomus vertė trys vertėjai. Be to, dar reikėjo atsižvelgti ir į pirmojo tomo vertimą, kuris buvo išleistas „Vagos“ leidykloje.
Galima pagirti abi leidyklas už tai, kad jos kiekvieno tomo pabaigoje pateikė vertėjų straipsnius ir komentarus konkrečiam tomui, išskyrus pirmąjį tomą „Svano pusėje“, kuriame baigiamąjį straipsnį ir komentarus (šiuos kartu su vertėja)  parašė šių eilučių autorius.        
Mano galva, viso romanų ciklo vertimas būtų buvęs vientisesnis, jei būtų pasirinkta kokia nors viena teksto versija, nes kiekvienas variantas, be abejo, turi savo logiką. Prasčiausią atvejį, suprantama, regime dabar, nes susiduriame su savotišku margumynu, bet ne vientisu, konceptualiai parengtu romanų ciklo variantu. Žinoma, vertėjams parankiausias būtų buvęs M. Prousto tekstas, išleistas „Plejados bibliotekoje“, nes jis paruoštas išsamiausiai ir būtų gerokai palengvinęs jiems darbą. Tuo labiau, kad M. Prousto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, išleistas „Plejados bibliotekoje“, yra ir Lietuvoje. Jį galima rasti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Prancūzų filologijos katedroje. Bet kodėl buvo apeita tokia galimybė – šiandien suprasti sunku.
 
KAIP VERSTI CIKLO PAVADINIMĄ?
 
Iš pirmo žvilgsnio ciklo pavadinimo „À la recherche du temps perdu“ vertimas – „Prarasto laiko beieškant“ problemų lyg ir nesukelia. Beje, jis gyvuoja nuo 1979 metų, kai pasirodė ciklo pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimas, nes tuomet knygos viršelyje buvo pateiktas ir viso ciklo pavadinimas lietuviškai. Prie jo gal net ir spėjome priprasti. Tačiau kyla klausimas, ar jis visiškai tikslus?
Autoritetingiausias prancūzų kalbos aiškinamasis žodynas „Le Nouveau Petit Robert“ net pateikia M. Prousto sąvoką „Le Temps perdu“ ir aiškina ją kaip „praėjęs laikas“ (le temps passé). Anglai šio romanų ciklo pavadinimą ilgą laiką vertė kaip „Remembrance of Things Past“ (1981), paėmę eilutę iš Shakespeare‘o soneto, bet 1992 m. pasirodęs naujas vertimas jau skambėjo kaip „In Search of Lost Time“. Vokiečių kalba ciklo pavadinimo vertimas skamba kaip „Auf der Suche nach der verlorenen Zeit“. Italai šio ciklo pavadinimą verčia „Alla ricerca del tempo perduto“. Į rusų kalbą romanų ciklas išverstas kaip „V poiskach utračennogo vremeni“ (garsaus vertėjo N. Liubimovo darbas).
Pats autorius laiką savo romane suvokia kaip praėjusį amžinai, kaip nebegrįšiantį, kaip dingusį praeitin, kaip išnykusį visiems laikams. Tuo tarpu vertime „prarasto laiko beieškant“, žodis „prarasto“ slepia tam tikrą apgailestavimą, kad tas laikas yra prarastas dėl kažkieno kaltės, kad jis tuščiai praleistas, nors pačiame romanų cikle apie tokį šio žodžio „perdu“ atspalvį nėra nė mažiausios užuominos. Beje, apie tai kalba ir literatūros mokslininkai: „bendras pavadinimas Prarasto laiko beieškant („prarastas laikas“ turi būti suprantamas kaip išnykęs, užmirštas laikas, o ne kaip iššvaistytas laikas)...“ [ii].
Pirmasis M. Prousto vertėjas į lietuvių kalbą Pranas Repšys ir pirmojo straipsnio apie šį rašytoją autorius J. Keliuotis šio ciklo pavadinimą vertė kaip „Pražuvusio laiko ieškant“ (žurnalas „Naujoji Romuva“, 1939 m. Nr. 20 ir Nr. 21-22). Mūsų galva, toks vertimas yra tikslesnis (čia turima galvoje pražuvęs laikas), nes jis nekelia asociacijų su tuščiai praleistu laiku ir pažymi, kad tas laikas yra negrįžtamai praėjęs.
Suprantama, galima ieškoti ir kitų variantų – pvz., „Praėjusio laiko beieškant“ (bet toks vertimas būtų perdėm proziškas, be to, tokiu atveju originalas turėtų skambėti kaip „A la recherche du temps passé“, bet, kaip matome, pats autorius nesitenkino pačiu paprasčiausiu veiksmažodžiu;   poetiškesni, nekasdieniški būtų vertimai - „Pra(Iš)nykusio laiko beieškant“, kaip ir „Pradingusio laiko beieškant“, kurie neturėtų tuščiai sugaišto laiko prasmės. Žinoma, šiuo atveju yra stilistinių niuansų, kurie priklauso tik nuo vertėjo apsisprendimo.
Tačiau sunku pasakyti, kas nulėmė esamą pavadinimo vertimą; gal tai, kad neseniai buvo pasirodęs vertimas į rusų kalbą, savaime orientuojantis į „Prarasto laiko beieškant“, gal buvo kokių kitų motyvų? Pati ciklo pirmojo tomo vertėja A. Merkytė teigia, kad „jau keletas dešimtmečių M. Prusto romanas lietuvių spaudoje žinomas „Prarasto laiko beieškant“ pavadinimu, pakankamai atspindinčiu romano idėją, tad nei vertėjui, nei leidyklai neatrodė tikslinga jį keisti“ [iii].  Tačiau čia reikia svarstyti, ar yra pakankamai duomenų, kad „prarastą laiką“ būtų galima traktuoti kaip klaidingą reikšmę, kuri „Vertimo terminijos“ žodyne apibūdinama kaip „vertimo klaida, kai originalo teksto žodžiui ar posakiui priskiriamas klaidingas turinys, kuris pakeičia teksto prasmę, tačiau ne tiek, kad pavirstų supainiota prasme“ [iv]. Manytume, kad vertimas „Prarasto laiko beieškant“, vis dėlto, krypsta klaidingos reikšmės link, jei ir ne visiškai sutampa su ja, nes skaitytojo sąmonėje sužadina niuansus, susijusius su tuščiai iššvaistytu laiku. Kadangi pats ciklo autorius atmeta tokią galimą žodžio „perdu“ reikšmę, vadinasi, ir vertėjas turi vengti nereikalingų asociacijų.
Taigi, jeigu ateityje būtų rengiamas naujas ciklo leidimas, jo pavadinimas turėtų skambėti kaip „Pražuvusio (pranykusio) laiko beieškant“, kaip tiksliausiai išreiškiantis kūrinio esmę. Bet čia atsiranda dar vienas faktorius. Šiandien niekas negalėtų pasakyti, ar išvis toks naujas ciklo leidimas kada nors atsiras, o jei ir atsiras, ar į skaitytojų sąmonę nebus ankstesnis pavadinimas tiek įsirėžęs (kaip, pavyzdžiui, „Don Kichoto“– mat šiuo atveju tikslus vertimas yra „Donas Kichotas“ ), kad ką nors keisti bus labai sunku.
 
CIKLO UVERTIŪRA
 
Be jokios abejonės, viso ciklo vertimo uvertiūra galima laikyti pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimą. Jo pirmasis leidimas, kaip žinia, pasirodė dar 1979 m. Darbas buvo atliktas nepaprastai kruopščiai, be to, vertėjai talkino du patyrę redaktoriai Ramutė Ramunienė ir Juozas Naujokaitis (kuri iš nūdienių leidyklų galėtų šiandien leisti sau tokią prabangą!). Jau tada šio tomo vertimo problemoms buvo skirtas Valdo Petrausko straipsnis „Prusto pusėje“ (Pergalė, 1981, Nr. 4, p. 126-142), į kurį motyvuotai atsakė ir savo poziciją apgynė pati vertėja (Pergalė, 1981, Nr. 10, p. 150-160).
Šiandien perskaičius vieną ir kitą straipsnį, matyti, kad iš esmės buvo vienas rimtas priekaištas vertėjai, susijęs su pyragaičių pavadinimo vertimu: „Gaila, kad lietuviškai nerasta tų pyragaičių pavadinimo atitikmens (les Petites Madeleines – tiesioginė asociacija su Marija Magdaliete!), nesgi tas pavadinimas turi didelį prasminį krūvį ir tam tikru požiūriu romanas šio to netenka (randasi stilistinė „duobė“, „ertmė“, neišlyginta nė kompensacijos metodu)“ [v]. Čia tik reikėtų pridurti, kad straipsnio autorius, išvedęs sąsają tarp    mažųjų madlenų ir Marijos Magdalietės (pabrėždamas paleistuvės motyvą) kaip pagrindinę (iš tikrųjų, ši asociacija orientuoja į konditerinio ir bažnytinio motyvų supriešinimą, tad autorius visų pirma galvoje turi garsiąją šv. Marijos Magdalietės [la Madeleine] bažnyčią Paryžiuje), klaidingai interpretavo gretimą tekstą, apibūdinantį pačius pyragaičius. Tuomet tas sakinys skambėjo šitaip: „Ji liepė atnešti man vieną tų nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose moliuskų geldutėse“ [vi] Vertėja šį savo riktą paaiškino šitaip: „Ir pyragaičių pavadinimas (leidyklai įteiktame rankraštyje jie buvo pavadinti „mažytėmis Madlenomis“), rengiant knygą spaudai, buvo svarstomas, ieškota adekvatesnio varianto, bet, kaip kartais vis dėlto atsitinka, leidžiant knygas, pyragaičiai skaitytoją pasiekė be pavadinimo“ [vii]. Turint omenyje anuos laikus, kai dažniausiai viską lemdavo ideologiniai motyvai, toks vertėjos paaiškinimas yra visiškai suprantamas. Žinoma, tai galėjo būti susiję ir su tuo, kad 1979 metais madlena kaip pyragaitis nieko nesakė tuometiniams skaitytojams, užtat jis buvo pateiktas vertime kaip „biskvitinis pyragaitis“.
Vertėja gavo galimybę patobulinti savo vertimą, kai „Vagos“ leidykla susirengė pakartotinai išleisti „Svano pusėje“. Tad garsusis sakinys: „Elle envoya chercher un de ces gâteaux courts et dodus appelés Petites Madeleines qui semblent avoir été moulés dans la valve rainurée d‘une coquille de Saint-Jacques“ [viii] šiandien lietuviškai jau skamba taip: „Ji liepė atnešti man vieną iš tų nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose šventojo Jokūbo moliuskų geldutėse“ [ix]. Galime nesunkiai įsitikinti, kad tai yra tikslus originalo vertimas, nes jame išsaugomas ir pyragaičių pavadinimas, ir bažnytinės (šventos Marijos Magdalietės, švento Jokūbo) bei konditerinės (madlenos pyragaitis) sferų supriešinimas, kuris dar ne sykį ir ne du pasirodys romano puslapiuose. Čia tik reikia atkreipti dėmesį, kad OKT mažosios madlenos yra vadinamos Petites Madeleines (paryškinta mano – V.B.), kai tiek daiktavardis, tiek būdvardis rašomi didžiosiomis raidėmis, kurios šiuo atveju neatitinka gramatikos normų. Bet autorius taip pasielgė neatsitiktinai, nes pirmosiomis šių žodžių raidėmis norėjo įkūnyti save – Proustas Marcelis (paryškinta mano –V.B.). O čia jau tikras galvosūkis vertėjui, kaip šitą detalę išreikšti lietuviškai!
Beje, naujajame leidime vertėja tikslina ne vieną smulkmeną, į kurią anksčiau niekas net nebuvo ir atkreipęs dėmesio. Vieno iš ilgiausių romano sakinių atkarpa: „...parfois au contraire celle, petite et si élevée de plafond, creusée en forme de pyramide dans la hauteur de deux étages et partiellement revêtue d‘acajou, où dès la première seconde j‘avais été intoxiqué moralement par l‘odeur inconnue du vétiver...“ (OKT, p. 8) buvo išversta kaip: „... kartais, priešingai, mažytį, bet labai aukštomis lubomis, einantį per du aukštus ir tarpais išmuštą raudonmedžiu, kur jau pačią pirmą akimirką pasijutau moraliai apnuodytas nepažįstamo gailių kvapo“ (VKT 1, p. 9), bet paskutiniajame leidime ji jau skamba šitaip: „... kartais, priešingai, mažytį, bet labai aukštomis piramidės lubomis, einantį per du aukštus ir tarpais išmuštą raudonmedžiu, kur jau pačią pirmą akimirką pasijutau moraliai apnuodytas nepažįstamo gailių kvapo...“ (VKT 2, p. 11). Ši pataisa nėra atsitiktinė. Vertėja įžvelgė, kad piramidės formos kambarys priešinamas su žiemos kambariais, kurie asocijuojasi su gūžtos įvaizdžiu. Piramidė kaip kapo įvaizdis dar primena ir mirtį, tad ji, susijusi su labai svarbia informacija, jokiu būdu negalėjo dingti iš vertimo teksto.
Vertėjos kruopštumą rodo ir dar vieno epizodo patikslinimas: „M. Verdurin avait d‘ailleurs fait sagement en ne retirant pas sa pipe de sa bouche, car Cottard qui avait besoin de s‘éloigner un instant fit à mi-voix une plaisanterie qu‘il avait apprise depuis peu et qu‘il renouvelait chaque fois qu‘il avait à aller au même endroit: „Il faut que j‘aille entretenir un instant le duc d‘Aumale“, de sorte que la quinte de M. Verdurin recommença“ (OKT, p. 258). Anksčiau jis skambėjo šitaip: „Ponas Verdiurenas pasielgė apdairiai, neišsiimdamas pypkės iš burnos, nes daktaras Kotaras, kuriam prireikė trumpam pasišalinti, sukuždėjo neseniai išgirstą juokelį, kurį dabar kartodavo kiekvieną sykį, kai tik eidavo į tą pačią vietą: „Turiu užeiti valandėlę šnektelėti su kunigaikščiu d‘Omaliu“, ir ponas Verdiurenas vėl ėmė kretėti ir kosėti“ (VKT 1, p. 233). Paskutiniajame leidime matome visai nedidelę pataisą: „Ponas Verdiurenas pasielgė apdairiai neišsiimdamas pypkės iš burnos, nes daktaras Kotaras, kuriam prireikė trumpam pasišalinti, sukuždėjo neseniai išgirstą juokelį, kurį dabar kartodavo kiekvieną sykį, kai tik eidavo į vieną vietą: „Turiu užeiti valandėlę šnektelėti su kunigaikščiu d‘Omaliu“, ir ponas Verdiurenas vėl ėmė kretėti ir kosėti“ (VKT 2, p. 248), tačiau ji sukonkretina daktaro Kotaro tikslą.
Nelengvas išbandymas bet kuriam vertėjui yra M. Prousto aprašytų peizažų vertimas. Apie tai liudija kad ir toks pavyzdys:
„Je le trouvai tout bourdonnant de l‘odeur des aubépines. La haie formait comme une suite de chapelles qui disparaissaient sous la jonchée de leurs fleurs amoncelées en reposoir; au-dessous d‘elles, le soleil posait à terre un quadrillage de clarté, comme s‘il venait de traverser une verrière; leur parfum s‘étendait aussi onctueux, aussi délimité en sa forme que si j‘eusse été devant l‘autel de la Vierge, et les fleurs, aussi parées, tenaient chacune d‘un air distrait son étincelant bouquet d‘étamines, fines et rayonnantes nervures de style flamboyant comme celles qui à l‘église ajouraient la rampe du jubé ou les meneaux du vitrail et qui s‘épanouissaient en blanc chair de fleur de fraisier“ (OKT, p. 136).
„Takas gaudė nuo gudobelių kvapo. Gyvatvorė atrodė tartum eilė koplyčių, kurių nebematyti pro gudobelių puokštes, sukrautas kaip ant altorių; po jomis, lyg perėjusi pro vitražą, saulė guldė ant žemės šviesos kvadratėlius; gudobelių kvapas sklido toks aksomiškas ir tokios aiškios formos, kad aš jaučiausi stovįs priešais Marijos altorių, o žiedai, tokie pat puošnūs kaip ir ten, atsainiai laikė žėrinčias savo kuokelių puokštes, tas plonytes spinduliais sklindančias „liepsnojančiosios“ gotikos nerviūras, panašias į ažūrinę sakyklos rampą ar vitražo tinklą, o čia išsiskleidusias sodriu žemuogės žiedų baltumu“ (VKT 2, p. 132)
Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į vykusiai surastą veiksmažodį gaũdė, kuris šiuo atveju siejamas ne su garsu, bet kvapu. Veiksmažodis formait (sudaryti) vertime perteikiamas kaip atrodė, išreikšdamas natūralesnį įspūdį. Geras veiksmažodžio posait atitikmuo guldė. Gal tik būdvardis onctueux, čia patekęs į aplinką, susijusią su bažnytiniais motyvais (koplyčių, altorių, Marijos altorių, sakyklos) galėjo būti verčiamas kaip dievobaimingas, o ne toks aksomiškas, kaip yra šiuo atveju, nes minėtas būdvardis siejamas su daiktavardžiu onction (paskutinis patepimas). Būdvardis rayonnantes transformuojamas į junginį spinduliais sklindančias, geriau išreiškiančiu nerviūrų esmę. Tik čia reikėtų atsisakyti kabučių žodžiui liepsnojančiosios, nes tai yra viena iš gotikos formų (Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia terminą liepsnotoji gotika). Įdomiai transformuojamas daiktavardis chair (kūnas, mėsa), kuris čia virsta sodriu baltumu. Šis pavyzdys rodo, kad vertėja deramai išnaudoja leksines ir sintaksines galimybes, kurias jai teikia sintetinės kalbos specifika.
Be abejo, kiekvienas vertėjas pripažins, kad sunkiausiai išverčiamas dalykas yra kalambūrai, neatsitiktinai skaitytojai dažnai regi, kaip vertėjai pasitenkina lengviausiu problemos sprendimu, pažymėdami išnašoje neišverčiamą žodžių žaismą. Šiuo požiūriu A. Merkytė pasirodo kaip nepriekaištinga vertėja. Gana sudėtingą originalo atvejį:
„- Je vais jouer la phrase de la Sonate pour M. Swann, dit le pianiste.
-Ah! bigre! ce n’est pas au moins le “Serpent à Sonates”? » demanda M. de Forchevillepour faire de l‘effet.
Mais le docteur Cottard, qui n‘avait jamais entendu ce calembour, ne le comprit pas et crut à une erreur de M. de Forcheville. Il s‘approcha vivement pour la rectifier:
„Mais non, ce n‘est pas serpent à sonates qu‘on dit, c‘est serpent à sonnettes“, - dit–il d‘un ton zélé, impatient et triomphal“ (OKT, p. 259-260)
vertėja sugebėjo išspręsti tikrai kūrybiškai:
„ – Paskambinsiu ponui Svanui motyvą iš sonatos, - pasakė pianistas.
- Po šimts! Ar tai tik nebus ta sonata už kreicerį? – paklausė Forševilis, norėdamas tokia užuomina apie Kreicerio sonatą pasirodyti sąmojingas.
Daktaras Kotaras pamanė Forševilį apsirikus ir skubiai, nekantrus ir triumfuojantis, priėjo pataisyti klaidos“ (VKT 2, p. 249).
 
Originalo variante autorius posakiu „sonatų gyvatė“ (serpent à sonates) įkūnija markizę Diane‘ą de Sain-Paul, kuri garsėjo kaip puiki pianistė ir kaip aštrialiežuvė moteris. Šiuo atveju vertėja žaidžia ne „sonatų gyvatės“ ir „barškuolės“ (serpent à sonnettes) supriešinimu, bet Kreicerio sonatos pavadinimą paversdama dviprasmybe ir šitaip sukeldama kalambūro efektą.
Vertėjos sugebėjimus įrodo ir dar vienas epizodas, kuriame įsiterpia ir frazeologinių posakių: „Il n‘est pas franc, c‘est un monsieur cauteleux, toujours entre le zist et le zest. Il veut toujours ménager la chèvre et le chou. Quelle différence avec Forcheville! Voilà au moins un homme qui vous dit carrément sa façon de penser. Ça vous plaît ou ça ne vous plaît pas. Ce n‘est pas comme l‘autre qui n‘est jamais ni figue ni raisin“ (OKT, p. 261). Išverstas šis epizodas skamba taip: „Jis neatviras, pilnas slaptų minčių, visą laiką laviruoja. Žiūri, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kokia priešingybė Forševiliui! Šitas bent jau ką galvoją, tą ir iškloja. Nežiūri, ar jums patinka, ar nepatinka. O anas – jau ne toks: nei jis šiltas, nei jis šaltas“ (VKT 2, p. 251). Savo pateiktame variante vertėja suranda tikslius atitikmenis posakiams: entre le zist et le zest (pažodžiui – asmuo ar daiktas, kurį sunku apibūdinti) pateikiamas kaip visą laiką laviruoja; ménager la chèvre et le chou (pažodžiui – tausoti ir ožką, ir kopūstą, t.y. suderinti abu požiūrius, neatiduodant nė vienam pirmenybės) virsta kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika; ce n‘est pas comme l‘autre qui n‘est jamais ni figue ni raisin (pažodžiui – ne toks kaip kitas, kuris nėra nei figa, nei vynuogė) tampa nei jis šiltas, nei jis šaltas.
Vertėjos meistriškumą rodo ir toks pavyzdys:
„Après le dîner, Forcheville alla de lui-même vers le docteur.
- Elle n‘a pas dû être mal, Mme Verdurin, et puis c‘est une femme avec qui on peut causer, pour moi tout est là. Évidemment elle commence à avoir un peu de bouteille. Mais Mme de Crécy, voilà une petite femme qui a l‘air intelligent, ah! saperlipopette, on voit tout de suite qu‘elle a l‘oeil américain, celle-là! Nous parlons de Mme de Crécy, - dit-il à M. Verdurin qui s’approchait, la pipe à la bouche. – Je me figure que comme corps de femme...
- J’aimerais mieux l’avoir dans mon lit que le tonnerre, - dit précipitamment Cottard... (OKT, p. 258).
Vertimas skamba taip:
Po pietų Forševilis pats priėjo prie daktaro:                 
- Ponios Verdiuren, matyt, būta nebjaurios, maža to, tai moteris, su kuria galima pakalbėti, o man tai svarbiausia. Tiesa, jau pradeda kiek sunkėti. Užtat ponia de Kresi – tai bent moteriškaitė, po šimts velnių, ir atrodo protinga! Akimis taip iš karto tave ir perveria kiaurai! Kalbame apie ponią de Kresi, - paaiškino ponui Verdiurenui, priėjusiam su pypke dantyse. – Įsivaizduoju, kad toks moters kūnas...
– Geriau toks kūnas negu perkūnas, - skubiai pasakė Kotaras... (VKT 2, p. 247).
 
Jos vertime surastas puikus posakio avoir un peu de bouteille (senti) atitikmuo jau pradeda kiek sunkėti; būdingą prancūzų kalbai daiktavardinę konstrukciją l‘oeil américain (skvarbus žvilgsnis) vertėja paverčia veiksmažodine akimis...perveria kiaurai; ir dar kartą suranda tikslų kalambūro atitikmenį: je me figure que comme corps de femme...j‘aimerais mieux l‘avoir dans mon lit que le tonnerre (įsivaizduoju, kad tokį moters kūną turėti lovoje geriau negu perkūną) geriau toks kūnas negu perkūnas, nes šis žodžių žaismas pagrįstas užuomina apie kunigaikštienę Klermon - Toner (pranc. tonnerre – griaustinis), kuri turėjo stiprų balsą.
 
Visi šie pavyzdžiai (o mes čia specialiai parinkome sunkesnius) rodo, kad pirmojo ciklo tomo „Svano pusėje“ vertimas ne tik kad yra tikslus, bet ir apskritai iškyla kaip vienu iš mūsų meninio vertimo viršukalnių pavyzdžių; vertėja taip aukštai iškėlė meninio vertimo kartelę, kad su ja norom nenorom gavo galynėtis likusių ciklo tomų vertėjai.
 
NAUJAS VERTIMO ETAPAS        
 
Po septyniolikos metų pertraukos, 1996 m. pasirodo ciklo ketvirto tomo „Sodomos ir Gomoros“ vertimas, kuris pradeda naują ciklo vertimo etapą. Naują ta prasme, kad jau buvo pasikeitusi šalies politinė situacija, atsirado naujų leidyklų, kurios knygų leidybą formavo pagal visai kitus principus. Svarbiausia, kad leidyklų neberibojo jokie ideologiniai barjerai ir jos galėjo skaitytojams pateikti pasaulinės literatūros lobius. Šitaip leidyklos „Alma littera“ planuose ir atsirado M. Prousto romanų ciklo neišversti tomai.
Šiuo šešis tomus sieja ir tai, kad juos vertė jau trys vertėjai, tarp kurių  jau nebebuvo pirmojo tomo vertėjos, nors ji jau buvo išvertusi kelis spaudos lankus iš antrojo tomo „Žydinčių merginų šešėlyje“, įtraukto į „Vagos“ leidyklos planus. Žinoma,  idealu, kai vienas vertėjas verčia visus kūrinio tomus, tačiau paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje tokiam žygdarbiui nebūtų ryžusi nė viena leidykla, galbūt ir nė vienas vertėjas. Šešis tomus sieja ir tai, kad vertėjams liko mažiau laiko šlifuoti kūrinį, kad ir koks sudėtingas jis bebūtų, nes spaudžia leidyklos terminai, knygos redaktorius atlieka tik šalutinį vaidmenį, o leidykla džiaugiasi apskritai galėjusi įgyvendinti šį savo sumanymą, nes M. Proustas nėra iš tų autorių, kuris gali leidyklai atnešti didžiulį pelną. Žinoma, tokiu atveju viskas priklauso nuo vertėjo - nuo jo patirties, sugebėjimų įžvelgti visus teksto niuansus, ir jis norom nenorom tampa lemtinga figūra, kuriai ir tenka visa atsakomybė už kūrinio vertimą.
Be abejo, pirmojo tomo „Svano pusėje“ vertimas iškyla kaip tam tikras pavyzdys ar net kaip savotiškas etalonas, į kurį negalėjo neatsižvelgti kitų tomų vertėjai. Čia ir pabandysime pažiūrėti, su kokiomis problemomis jie susidūrė ir kaip jas sekėsi įveikti.
 
„Žydinčių merginų šešėlyje“
 
Poetiškiausiu ir itin talpiu pavadinimu pasižymintis antrasis ciklo tomas vaizduoja ne tik protagonisto kelią į suaugusiųjų pasaulį (meilės tema), bet ir atskleidžia meno laboratoriją, siejamą su impresionistine maniera. Romane šiam požiūriui  atstovauja dailininkas Elstiras, kuris pasakotojui apibūdina ir tikrąjį menininko vaidmenį.
Šiame tome randame labai svarbų epizodą, kur autorius, vaizduodamas Elstirą, iškelia įspūdžio jėgą, kuri net gali pakeisti pasaulį; mes matome, kaip žemė susilieja su jūra ir atrodo, kad laivai tarsi plaukia žeme, o namai tarsi stovi ant vandens:
„C‘est par exemple à une métaphore de ce genre – dans un tableau représentant le port de Carquethuit, tableau qu‘il avait terminé depuis peu de jours et que je regardais longuement – qu‘Elstir avait préparé l‘esprit du spectateur en n‘employant pour la petite ville que des termes marins, et que des termes urbins pour la mer. Soit que les maisons cachassent une partie du port, un bassin de calfatage ou peut-être la mer même s‘enfonçant en golfe dans  les terres ainsi que cela arrivait constamment dans ce pays de Balbec, de l‘autre côté de la pointe avancée où était construite la ville, les toits étaient dépassés ( comme ils l‘eussent été par des cheminées ou par des clochers) par des mâts, lesquels avaient l‘air de faire des vaisseaux auxquels ils appartenaient, quelque chose de citadin, de construit sur terre, impression qu‘augmentaient d‘autres bateaux, demeurés le long de la jetée, mais en rangs si pressés que les hommes y causaient d‘un bâtiment à l‘autre sans qu‘on pût distinguer leur séparation et l‘interstice de l‘eau, et ainsi cette flotille de pêche avait moins l‘air d‘appartenir à la mer que, par exemple, les églises de Criquebec qui, au loin, entourées d‘eau de tous côtés parce qu‘on les voyait sans la ville, dans un poudroiement de soleil et de vagues, semblaient sortir des eaux, soufflées en albâtre ou en écume et, enfermées dans la ceinture d‘un arc-en-ciel versicolore, former un tableau irréel et mystique“ [x].
 
Lietuviškai šis epizodas skamba taip:
„Antai tokiai metaforai paveiksle, vaizduojančiame Karketiuji uostą, - šį paveikslą jis baigė tik prieš kelias dienas, ir aš ilgai jį apžiūrinėjau, - Elstiras ruošė žiūrovą, panaudodamas mažam miesteliui tapyti tik marinistines priemones, o jūrai – tik urbanistines. Gal todėl, kad namai slėpė dalį uosto, doką, o galbūt todėl, kad pati jūra, įlanka įsibrovė į sausumą, kaip dažnai nutinka šiame Balbeko krašte, - atrodė, kad anapus kyšulio, ant kurio stovi miestas, virš stogų kylantys (tarsi kaminai arba varpinės) stiebai daro laivus tarsi miesto dalimi, stovinčia ant žemės, o šį įspūdį dar stiprino kiti laivai palei molą, sustatyti tokiomis suspaustomis eilėmis, jog juose esantys žmonės šnekėjosi, tarsi laivų nebūtų skyręs vanduo, tad ši žvejybos flotilė rodėsi priklausanti jūrai mažiau nei, tarkim, tolimos Krikbeko bažnyčios, iš visų pusių supamos vandenų, - nes paties miesto nesimatė, - tarsi išaugančios iš jūros saulės ir vandens dulkėse, sukurtos iš alebastro ir putų, apjuostos įvairiaspalve vaivorykšte ir kuriančios irealų bei mistišką vaizdą“ [xi].
 
Visų pirma, regime, kad šis epizodas neblogai sutvarkytas sintaksiniu požiūriu. Šitaip antrajame sakinyje atsiranda žodis atrodė, kurio nėra OKT, tačiau kuris lietuviškai tampa sakinio atspara, neveikiamoji rūšis (les toits étaient dépassés par des mâts) keičiama veikiamąja (virš stogų kylantys... stiebai daro laivus tarsi miesto dalimi...), daiktavardžiai (séparation, interstice) keičiami veiksmažodžiu (skyrė), pasitelkiama įterptinių sakinių. Prasiveržė gal tik korektūros klaida, nes turėtų būti iš alebastro ar putų. Žinoma, sėkmingai susidorota su tuo romano tekstu, kuris nesukelia rimtesnių problemų. Vis dėlto, kaip trūkumą reikia įvardyti tai, kad eiliuoti tekstai, įterpti į pasakojimą buvo išversti tik pažodžiui. Suprantama, ne kiekvienas vertėjas turi poeto sugebėjimų, bet tuomet paprastai tokius tekstus išverčia kas nors kitas tiesiai iš originalo arba pažodinio vertimo. Apmaudu, kad šiuo atveju buvo nueita lengviausiu keliu.
Tačiau pasitaiko ir kai kurių netikslumų. Sakysime, galėjo būti tiksliau išverstas epizodas, kur pateikiami buvusio ambasadoriaus Norpua žodžiai: „Qu’on le sache bien au quai d‘Orsay, qu‘on l‘enseigne désormais dans tous les manuels de géographie qui se montrent incomplets à cet égard, qu‘on refuse impitoyablement au baccalauréat tout candidat qui ne saura pas le dire: Si tous les chemins mènent à Rome, en revanche la route qui va de Paris à Londres passe nécessairement par Pétersbourg.“ (OKT 2, p.454).
Lietuviškai šis epizodas skamba šitaip: „Tebūnie gerai žinoma Orsė krantinėje, tebūnie nuo šiol pažymėta visuose geografijos vadovėliuose, kurie šiuo atžvilgiu daug ką praleido, tebūnie be gailesčio atmetamas kiekvienas kandidatas, pretenduojantis į bakalauro laipsnį, jei jis nesugebės pasakyti: „Visi keliai veda į Romą, bet kelias iš Paryžiaus į Londoną būtinai eina per Peterburgą“ (ŽMŠ, p. 31).
Lietuvių skaitytojams nieko nesako junginys „Orsė krantinėje“, tačiau kiekvienam prancūzui šie žodžiai įkūnija Užsienio reikalų ministeriją, tuo labiau, kad jie priklauso buvusiam ambasadoriui. Vadinasi šį junginį taip ir derėjo versti, tuo labiau, kad 34 išnaša rodo, jog ši prasmė vertėjai žinoma. Taip pat painiojama bakalauro sąvoka. Mūsų skaitytojams ji reiškia aukštojo mokslo pirmosios pakopos diplomą, tuo tarpu Prancūzijoje bakalauras yra sėkmingai išlaikęs baigiamuosius egzaminus abiturientas. Taigi, ta atkarpa lietuviškai galėtų skambėti taip: „...tebūnie be gailesčio atmetamas kiekvienas abiturientas, jei per valstybinį egzaminą jis nesugebės pasakyti...“
Vertas aptarimo dar vienas epizodas, nes jis susijęs su visa romano sistema:
„Cet oncle serait sûrement blessé; il n‘eût trouvé que naturel que nous allassions de la Madeleine au jardin des Plantes où il habitait avant de nous arrêter à Saint-Augustin pour repartir rue de l‘École-de-Médecine.“ (OKT 2, p. 477)
„Dėdė, aišku, įsižeis; jam atrodė visai natūralu, kad iš Madlenos aikštės vyktume į Botanikos sodą, kur jis gyveno, paskui stabtelėtume Šventojo Augustino gatvėje, o iš ten trauktume Medicinos mokyklos link.“ (ŽMŠ, p. 50)
OKT minima „la Madeleine“ (pilnas pavadinimas – l‘église de la Sainte-Marie-Madeleine) iš tikrųjų yra šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, tačiau čia pateikiamas variantas yra paimtas iš šnekamosios kalbos. Bet tai jokiu būdu nėra Madlenos aikštė (tuomet OKT būtų la place Madeleine) lygiai kaip Saint-Augustin nėra šv. Augustino gatvė, bet šv. Augustino bažnyčia. Panašus variantas jau buvo “Svano pusėje“ : "… et mon imagination différenciait tellement le père de Gilberte du reste de l’humanité, sa présence au milieu du monde réel y introduisait tant de merveilleux, que, avant même d’arriver à la Madeleine (paryškinta mano - V.B.), j’étais ému à la pensée d’approcher d’une rue où pouvait se produire inopinément l’apparition surnaturelle“ (OKT, p. 409). Tik A. Merkytė, sulietuvindama šventosios vardą, šią atkarpą išvertė taip: " …o mano vaizduotė taip griežtai skyrė Žilbertos tėvą nuo visos žmonijos, jo pasirodymas realiame pasaulyje paskleisdavo tokį stebuklą, jog aš, dar net nepriėjęs ligi Magdalenos bažnyčios (paryškinta mano – V.B.), imdavau jaudintis, kad štai artėju prie gatvės, kur gali netikėtai iškilti nežemiška vizija" (VKT 2, p. 391).
Vadinasi, ir antro tomo vertėja turėjo atsižvelgti į šį vertimą, kad nebūtų išardyta vieninga kūrinio sistema.
Be to, junginys avant de nous arrêter à Saint-Augustin reiškia  prieš stabtelėdami prie šv. Augustino bažnyčios. O junginys pour repartir rue de L’École-de-Médicine turi būti verčiamas iš kur pasukdavome į Medicinos mokyklos gatvę, nes vertime kaip tik ir dingsta žodis gatvė, keičiantis sakinio esmę. Mat Medicinos mokyklos gatvė veda Botanikos sodo link, kur gyvena pasakotojo dėdė, tuo tarpu pagal esamą vertimą išeitų, kad pasakotojo ir mamos kelionės tikslas yra Medicinos mokykla.
Ir dar vienas pavyzdys, kuris čia minimas ne tam, kad papeiktume vertėją, bet tam, kad pamatytume, su kokiais sunkumais susiduria M. Prousto vertėjai. Prancūzų literatūrologas J. Ricardou, siejęs metaforą su signifikatų, o kalambūrą – su signifikantų analogija[xii], atkreipė dėmesį, kaip visa tai įkūnijama M. Prousto romanų cikle:
« Je n’ai pas l’habitude de répéter deux fois mes ordonnances. Donnez-moi une plume. Et surtout au lait (paryškinta mano – V.B). Plus tard, quand nous aurons jugulé les crises et l’agrypnie, je veux bien que vous preniez quelques potages, puis des purées, mais toujours au lait, au lait (paryškinta mano – V.B.). Cela vous plaira, puisque l’Espagne est à la mode, ollé ! ollé! (paryškinta mano – V.B.)(Ses élèves connaissaient bien ce calembour qu’il faisait à l’hôpital chaque fois qu’il mettait un cardiaque ou un hépatique au régime lacté.) Ensuite vous reviendrez progressivement à la vie commune. Mais chaque fois que la toux et les étouffements recommenceront, purgatifs, lavages intestinaux, lit, lait (paryškinta mano –V.B.). » (OKT, p. 489).
Lietuviškai šis epizodas atrodo taip :
Aš nepratęs dukart kartoti savo nurodymų. Duokite man plunksną. Svarbiausia pienas. Vėliau, kai sustabdysime priepuolius ir agripniją, galėsite valgyti sriubas, paskui tyres, bet ir tuomet būtinai pieno, pieno. Tai jums patiks, nes Ispanija dabar madoj, no, no! (Jo mokiniams buvo puikiai žinomas šis kalambūras, kurį jis kiekvienąsyk kartodavo ligoninėj prirašydamas kokiam širdininkui arba kepenų liga sergančiam ligoniui pieno dietą.) Paskui pamažu pereisite prie įprasto gyvenimo. Bet kiekvienąkart, kai vėl prasidės kosulys ir imsite dusti, - vėl laisvinamieji, vidurių valymai, lova, pienas“ (ŽMŠ, p. 60).
 
Šio epizodo centre regime kalambūrą, kuris grindžiamas panašiu prancūzų kalbos junginio au lait (pieno) skambesiu su ispanišku jaustuku ollé!, kurį dažniausiai galima išgirsti ispanų koridoje, kai yra drąsinamas toreadoras. Vertime šis kalambūras kaip tik ir dingsta, nes no, no! nekelia nei asociacijų su Ispanija, nei su pienu. Tuo tarpu junginyje tuomet būtinai pieno, pieno, antrasis žodžio pieno skiemuo no nėra tiek savarankiškas, kad asocijuotųsi su jaustuku no, no! Nepadeda net ir teksto žodžiai: „Jo mokiniams buvo puikiai žinomas šis kalambūras“, nes kalambūro skaitytojai kaip tik ir nejaučia. Matyt, jį paprasčiausiai reikėjo paaiškinti išnašoje, nors tai ir nėra pati geriausia išeitis.
Dar sunkiau lietuviškai gali būti atkurti paskutinieji epizodo žodžiai lit, lait. Mat pagal tarimą jie gali būti suvokiami ir kaip lis-les (skaityk juos, t.y. receptus, primena gydytojas, tarsi norėdamas atkreipti pasakotojo motinos dėmesį). Manau, kad geriausiu atveju šios detalės daugiaprasmiškumą buvo galima paminėti tik puslapio išnašoje.
Šioje ištraukoje vertėjai būtų galima papriekaištauti nebent dėl to, kad prancūziškas žodis agrypnie nebuvo pakeistas lietuvišku nemiga.
Bet, sakysime, vertėja puikiai susitvarko su žodžių žaismu kitame epizode:
„Aucune agence Havas n‘ayant renseigné les cousines de Swann sur les gens qu‘il fréquentait, c‘est (avant son horrible mariage bien entendu) avec des sourires de condescendance qu‘on se racontait dans les dîners de famille qu‘on avait „vertueusement“ employé son dimanche à aller voir le „cousin Charles“ que le croyant un peu envieux et parent pauvre, on appelait spirituellement, en jouant sur le titre du roman de Balzac „Le Cousin Bête“ (OKT, p. 509).
 
„Jokia Havaso agentūra nepranešė Svano pusseserėms, pas kokius žmones jis lankosi, tad jos (savaime suprantama, prieš jo siaubingas vedybas) su atlaidžia šypsena pasakodavo prie šeimos pietų stalo, jog labai „dorybingai“ praleido sekmadienį aplankydamos „pusbrolį Šarlį“, į kurį žiūrėjo kaip į šiek tiek pavydų neturtingą giminaitį ir sąmojingai perfrazuodamos Balzako romano pavadinimą pravardžiuodavo „pusbroliu Betu“ (ŽMŠ, p.77).
 
Čia žodžių žaismas susijęs su Balzaco romano „Pusseserė Betė“ pavadinimu, kurį Svano pusseserės panaudoja savo sąmojui. Vertėja irgi įkūnija tą sąmojį savo vertime, dar išnašoje paaiškindama, kad žodis „bête“ prancūzų kalba reiškia „kvailas“. Tačiau šioje ištraukoje užkliūva, kad vertėja pusseseres sodina prie šeimos pietų stalo (les dîners de famille), nors iš tikrųjų čia kalbama apie vakarienę; apie tai rodo ir pats kontekstas, nes jei jos praleido sekmadienį aplankydamos pusbrolį, jos negalėjo sėdėti prie pietų stalo.
Dar reikėtų pažymėti vieną netikslumą, kai lietuvių kalba liko neišverstas argo žodis:
„Cette Rachel, que j‘aperçus sans qu‘elle me vît, était brune, pas jolie, mais avait l‘air intelligent, et non sans passer un bout de langue sur ses lèvres, souriait d‘un air plein d‘impertinence aux michés (paryškinta mano –V.B.) qu‘on lui présentait et que j‘entendais entamer la conversation avec elle (OKT, p. 566).
„Ši Rašelė, kurią stebėjau jai to nematant, buvo tamsiaplaukė, negraži, tačiau atrodė protinga; liežuvio galiuku laižydama lūpas, ji labai įžūlia veido išraiška šypsojosi svečiams, kuriems buvo pristatyta ir kurie, kaip išgirdau, ėmė ją kalbinti“ (ŽMŠ, p. 125).
OKT panaudotas argo žodis miché reiškia „vyrą, kuris lankosi pas kekšes ir joms moka pinigus“. Mano galva, vertėjos naudojamas žodis svečiams yra visiškai neutralus ir neturi nė menkiausio sąryšio su argo ar kokiu kitu stiliaus registru. Gal galėjo būti išversta bent jau „viešnamio klientams“?
 
 „Germantų pusė“
 
Šis savo apimtimi didžiausias ciklo romanas vaizduoja aukštuomenės gyvenimą, kuris tampa savotiška pamoka pasakotojui, nes tam, kad jis suvoktų savo pašaukimą, turi užgniaužti savyje aukštuomenės gerbėją. Neatsitiktinai šiame tome nemažai ironijos.
Būdingas romano epizodas galėtų būti toks:
„Et le nom de Guermantes d‘alors est aussi comme un de ces petits ballons dans lesquels on a enfermé de l‘oxygène ou un autre gaz: quand j‘arrive à le crever, à en faire sortir ce qu‘il contient, je respire l‘air de Combray de cette année-là, de ce jour-là, mêlé d‘une odeur d‘aubépines agitée par le vent du coin de la place, précurseur de la pluie, qui tour à tour faisait envoler le soleil, le laissait s‘étendre sur le tapis de laine rouge de la sacristie et le revêtir d‘une carnation brillante, presque rose, de géranium, et de cette douceur, pour ainsi dire wagnérienne, dans l‘allégresse, qui conserve tant de noblesse à la festivité“ (OKT 2, p. 312).
Lietuviškas epizodo vertimas yra toks:
„Ir andainykštis Germantų vardas yra taip pat lyg vienas iš tų mažų deguonies ar kitokių dujų balionėlių: jį sudaužęs ir išleidęs tai, kas jame yra, aš traukiu į save anų metų anos dienos Kombrė kvapą, sumišusį su gudobelės aromatu, kai ją purtė iš aikštės kampo atskridęs vėjas, lietaus pranašas, kuris čia nuveja saulę, čia leidžia jai išsitiesti ant raudono vilnonio zakristijos kilimo, ir kilimas sužėri beveik rožine snapučių spalva, o jo džiugus spindesys įgauna, sakyčiau, vagneriško švelnumo, kuris taip sukilnina šventės pojūtį“ (GP, p. 9).
Vertėja neblogai sutvarko sakinio sintaksę, atsisakydama papildomų elementų, kurie nebūtini vertimui, formuodama atskirus pridėtinius sakinius. Tiktai reikėjo atkreipti dėmesį į tai, kad iš aikštės kampo atskridęs vėjas ne gudobelę purtė, bet nešiojo jos aromatą (une odeur d‘aubépines agitée par le vent du coin de la place). Tačiau daiktavardinę konstrukciją le vent du coin de la place (pažodžiui „aikštės kampo vėjas“) vertėja drąsiai ir pamatuotai keičia lietuvių kalbai būdinga veiksmažodine konstrukcija iš aikštės kampo atskridęs vėjas.
Atrodo, kad vertėja neatkreipė dėmesio į pirmojo tomo vertimą, nes tenai tarnaitė Fransuaza kalbėjo šitaip: „Elle était tout de même de la parentèse, il reste toujours le respect qu‘on doit à la parentèse“ (OKT, p. 152). Šiuo žodžius A. Merkytė išvertė taip: „Betgi vis tiek jūs buvot giminiuočiai, o giminiuočius visados reikia gerbti“ (SP, p. 147).Tuo tarpu „Germantų pusėje“ ta pati Fransuaza ištaria tą patį žodį : „En tout cas c‘est de la même „parenthèse“ (OKT 2, p. 323), bet B. Gedgaudaitės lietuviškame vertime šis žodis skamba jau kitaip: „Šiaip ar taip, jie visi to paties „lizdo“ (GP, p. 17).
 
Dar vienas netikslumas, beje, pasitaikantis ne tik romane „Germantų pusė“ yra susijęs su tokiu sakiniu:
„Elle a la plus grande situation dans le faubourg Saint-Germain, elle a la première maison du faubourg Saint-Germain.“ (OKT 2, p. 328).
Lietuviškai šis sakinys išverstas taip:
„Ji užima geriausią padėtį Sen Žermeno priemiestyje, jos namas pirmasis Sen Žermeno priemiestyje“ (GP, p. 21).
Žodžių junginys le faubourg Saint-Germain pažodžiui išties reiškia Sen Žermeno priemiestį, tačiau tikslus vertimas būtų Sen Žermeno rajonas, nes tik viduramžiais Sen Žermenas buvo nutolęs nuo Paryžiaus centro tiek, kad galėjo būti vadinamas priemiesčiu. Šiandien tai vienas iš centrinių Paryžiaus rajonų; toks jis buvo jau ir M. Prousto laikais, nors pavadinimo tradicija išliko iš ankstesnių laikų.
Kur kas sunkesnis vertimo požiūriu kitas epizodas:
„Mais on peut bien dire que c‘est un vrai feignant que cet Antoine, et son „Antoinesse“ ne vaut pas mieux que lui“, ajoutait Françoise qui, pour trouver au nom d‘Antoine un féminin qui désignât la femme du maître d‘hôtel, avait sans doute dans sa création grammaticale un inconscient ressouvenir de chanoine et chanoinesse. Elle ne parlait pas mal en cela. Il existe encore près de Notre-Dame une rue appelée rue Chanoinesse, nom qui lui avait été donné (parce qu‘elle n‘était habitée que par des chanoines) par ces Français de jadis, dont Françoise était, en réalité, la contemporaine“(OKT 2, p. 324).
Vertėjos akimis jis atrodo taip:
„Bet drąsiai galima sakyti, kad tas Antuanas – tikras tinginys, o jo „Antuanesė“ ne geresnė už jį, - pridūrė Fransuaza, kuri, ieškodama Antuano vardo moteriškosios giminės metrdotelio žmonai pavadinti, pagauta gramatinės kūrybos polėkio, nesąmoningai prisiminė „šanuaną“ ir „šanuanesę“. Ir pasakė neblogai. Prie Dievo Motinos katedros dar tebėra gatvė, vadinama Šanuanese (todėl, kad joje gyveno tik šanuanai), tokį vardą jai davė andainykščiai prancūzai, o Fransuaza iš tiesų buvo jų amžininkė“ (GP, p. 18).
Šis pavyzdys rodo, kad vertėja nuėjo lengviausiu keliu ir visai užmiršo, kad tekstą skaitys lietuvių skaitytojai. Matyt, čia vietoj žodžio „Antuanesė“ reikėjo bandyti kurti žodį „Antuanienė“, nes jo priesaga ir galūnė –ienė mūsų skaitytojams gali kelti pažįstamas asociacijas. Be abejo, tokiu atveju atsiranda problema, kaip išversti rue Chanoinesse, bet tuomet gal būtų užtekę paaiškinti žodžių žaismą, susijusį tik su šios gatvės pavadinimu, ir nepalikti tekste mūsų skaitytojams nieko nesakančių žodžių „šanuaną“ ir „šanuanesę“. Su šiuo epizodu yra susijęs ir sakinys: „Et c‘est elle dans le pays qu‘est madame la mairesse“ (OKT 2, p. 324). Lietuviškas jo variantas: „Ir ji tame krašte yra ponia meresė“ net nepaaiškintas išnašoje ir skaitytojui lieka visai nesuprantamas, tik vėlesniame tekste jis gali susidaryti prielaidą, kad čia turima galvoje mero žmona.
Visiškai nepastebėtas, net nepaaiškintas išnašoje, lieka žodžių žaismas tokiame sakinyje:
„...le couloir qu‘on lui désigna après avoir prononcé le mot de baignoire et dans lequel il s‘engagea, était humide et lézardé et semblait conduire à des grottes marines, au royaume mythologique des nymphes des eaux“ (OKT 2, p. 338).
„... koridorius, kurį jam parodė, kai tik jis pasakė žodį „beniuaras“, ir kuriuo jis tuojau pasuko, buvo drėgnas, įskilinėjusiom sienom, regis, vedantis į jūrų grotą, į mitinę vandens nimfų karaliją“ (GP, p. 28).
Čia žaidžiama dviem žodžio „baignoire“ prasmėmis: viena iš jų reiškia „vonią“, kita – „benuarą“ (bet ne „beniuarą“ kaip yra vertimo tekste), t.y. teatro ložę. Neatsitiktinai pasirodo ir atitinkama leksika: drėgnas, jūrų grota, nimfų karalija. Tačiau vertimo tekste šios aplinkybės neįvertinamos ir skaitytojas nepatiria originalo teksto viso grožio.
Tik pažodžiui išversti eiliuoti tekstai.
Bet, sakysime, tiksliai išverčiamas posakis: „Vous vous portez comme le Pont-Neuf“ (OKT 2, p. 884). Pažodžiui jis reiškia „jūs jaučiatės kaip Naujasis tiltas“, bet lietuviškai jo prasmė nekelia abejonių: „Jūs sveikas kaip jautis“ (GP, p. 434).
 
„Sodoma ir Gomora“
 
Kaip žinia, šio tomo vertimu buvo pradėtas leisti lietuviškai visas M. Prousto romanų ciklas. Vadinasi, jis galėjo duoti toną naujajam vertimo etapui.
Iš tiesų, šį tomą versti nelengva, nes rasime daug žaidimų vietovardžiais, žodžių žaismo. Su kai kuriais iš jų vertėja puikiai susidoroja:
„Voyant que j‘attendais une visite, elle fit semblant de croire que je m‘appelais Charles. Je lui répondis naïvement que non, ce qui lui permit de placer: „Ah! Je croyais! Et je me disais Charles attend (charlatan)[xiii]. Pažodžiui išversti žodžiai reiškia Šarlis laukia, o ištarti šie du žodžiai skamba kaip šarlatanas. Ir nors pats žodis šarlatanas įvardintas tekste, tačiau vertėja suranda deramą sprendimą:
„Matydama, kad laukiu svečių, apsimetė mananti, jog vadinuosi Šarlis. Naiviai atsakiau, kad ne, o ji atšovė: „O aš maniau – šarlatanas“ [xiv].Tiesa, čia vertėja galėjo apsieiti ir be išnašos, nes žodžių žaismo efektas ir taip pasiekiamas.                         
Kitas sėkmingas pavyzdys:
„Elle est comique, elle a un petit chapeau plat, avec ses gros yeux, ça lui donne un drôle d‘air, surtout avec son manteau qu‘elle aurait bien fait envoyer chez l‘estoppeuse car il est tout mangé. Elle m‘amuse, ajouta, comme se moquant d‘Albertine, Françoise qui partageait rarement mes impresssions, mais éprouvait le besoin de faire connaître les siennes“ (OKT 3, p. 133).
Šiuo atveju vertėja sugebėjo išradingai individualizuoti tarnaitės Fransuazos kalbą:
„Ji tokia juokinga – skrybėlaitė kaip blynas, didelės akys, atrodo nei šiaip, nei taip, o dar tas apsiaustas, kuris prašosi lopamas , nes visas kandžių suėstas. Juokas ima, - tarsi šaipydamasi iš Albertinos, pridūrė Fransuaza, retai kada turinti tokią pat nuomonę kaip aš, tačiau visada jaučianti poreikį ja pasidalinti“ (SG, p. 101).
Vertimas skamba gyvai, nes vertėja įsijaučia į tarnaitės kalbą: un petit chapeau plat (pažodžiui plokščia skrybėlaitė) tampa skrybėlaite kaip blynas, un drôle d‘air ( pažodžiui keista išvaizda)tampa atrodo nei šiaip, nei taip, son manteau qu‘elle aurait bien fait envoyer chez l‘estoppeuse ( pažodžiui apsiaustas, kurį ji būtų atidavusi adytojai) virsta tas apsiaustas, kuris prašosi lopamas. Fransuaza vartoja iškraipytą žodį la stoppeuse (adytoja), kurį vertėja sėkmingai keičia į lopamas, nes normą atitinka lopomas.
Tačiau kito epizodo nelygumus galima paaiškinti tik atidos stoka:
„On ne peut pas empêcher des juifs de demeurer boulevard de la Madeleine, faubourg Saint-Honoré ou place Saint-Augustin. Tant qu‘ils ne raffinent pas par perfidie en élisant domicile place du Parvis-Notre-Dame, quai de l‘Archevêché, rue Chanoinesse, ou rue de l‘Ave-Maria, il faut leur tenir compte des difficultés“ (OKT 3, p. 491).
„Negali gi žydams uždrausti gyventi Magdalenos bulvare, Šventojo Honorijaus priemiestyje arba Šventojo Augustino aikštėje. Kol jų klasta dar nepasiekė tokio masto, kad jie apsigyventų Dievo Motinos katedros aikštėje, Arkivyskupijos krantinėje, Kanauninkės arba Ave Maria gatvėje, reikia įspėti juos dėl nepatogumų“ (SG, p. 370).
Reikalas tas, kad vertėja, matyt, užmiršo, jog „Žydinčių merginų šešėlyje“ kalbėjo apie Madlenos aikštę, o čia jau regime Magdalenos bulvarą. Tiesa, pastarasis atvejis tikslesnis, bet vertėja turėtų laikytis vieningos sistemos. Faubourg Saint-Honoré yra centrinėje Paryžiaus dalyje, tad jis turėtų būti verčiamas kaip Švento Honorijaus rajonas ar kvartalas, nes dabar skaitytojui susidaro įspūdis, jog kalbama apie kažkokį tolimą Paryžiaus priemiestį. Su rue Chanoinesse        skaitytojas jau buvo susidūręs „Germantų pusėje“, kur ji buvo įvardinta kaip Kanauninkų gatvė. Sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas klaidingas variantas – Kanauninkės gatvė.
Tikslesnis galėjo būti sakinio: „M‘ayant demandé si je dînais la semaine suivante chez la marquise de la Pommelière, qu‘on appelait souvent „la Pomme“, la princesse, ayant obtenu de moi une réponse négative, se tut pendant quelques instants“ (OKT 3, 59) vertimas: „Paklaususi, ar kitą savaitę pietausiu pas markizę de la Pomeljer, kuri dažnai buvo pravardžiuojama „Obuoliu“, ir gavusi neigiamą atsakymą, princesė kelias minutes patylėjo“(SG, p. 46). Vertimas išties būtų geresnis, jei markizė būtų pravardžiuojama „Obelaite“, nes pateiktame pavyzdyje skiriasi markizės ir „obuolio“ giminė, bet, be abejo, idealus variantas būtų, jei vertėja būtų suradusi kokią pravardę, kuri sietųsi su markizės pavardės lietuviška transkripcija.
Žodžių žaismas prapuola sakinyje:
 „Je dirai plus, dans l‘intérêt même de sa réputation il est mort au bon moment, à point, comme les demoiselles de Caen, grillées selon les recettes incomparables de Pampille, vont l‘être, j‘espère ( à moins que vous ne vous éternisiez par vos jérémiades dans cette casbah ouverte à tous les vents)“ (OKT 3, p. 293).
„Pasakysiu dar daugiau, reputacijos labui jis mirė pačiu laiku, kai ir reikėjo, kaip, tikiuosi, ir tos mūsų Kaeno panelės, pakepintos pagal neprilygstamus Pampilio receptus (tik bijau, kad su savo Jeremijo raudomis amžinai neįstrigtumėt šioje visų vėjų užpučiamoj vietoj)“ (SG, p. 221).
Žodžių žaismas čia susijęs su tuo, kad posakis à point reiškia ne tik laiku, bet ir vidutiniškai pakeptą mėsą, ir šitą žodį buvo galima lengvai pridurti prieš žodį pakepintos. Dingsta ir Verdiureno žodžių keistumas, kurio specialiai siekia autorius, kai vertėja žodį casbah (arabų tvirtovė) verčia kaip vietoj.     Galiausiai Normandijos miestas Caen tariamas kaip Kanas, bet ne Kaenas kaip yra vertimo tekste. Pampille turėtų būti išverstas kaip Pampilijus, kuris, kaip matysime, vėliau teisingai išverstas „Kalinės“ tekste.  Ne visiškai suprastas liko frazeologinis junginys sakinyje: „Exquis, délicieux, pas pion pour un sou, fantaisiste, léger, ma femme l‘adore, moi aussi!“ répondit M. Verdurin sur un ton d‘exagération et de réciter une leçon“ (OKT  3, p. 294). Jį vertėja išvertė taip: „Jis puikus, labai malonus, visai nesididžiuoja, fantazuotojas, gyvas, mano žmona jį dievina, aš taip pat!“ – su perdėtu entuziazmu išbėrė ponas Verdiurenas, tarsi atsakinėtų išmoktą pasaką“ (SG, p. 222). Čia kalbama apie be galo pedantišką Sorbonos profesorių Brišo, kuriam negaili pagyros žodžių ponas Verdiurenas, nors jo žmona nebijo pasakyti ir griežtesnį žodį. Frazeologinys junginys pas pion pour un sou reiškia intelektualą ( galima versti profesorių), kuris nė kiek (visai) nėra pedantas.  Tad versti šį junginį visai nesididžiuoja klaidinga. Gal ir vietoj žodžio gyvas labiau tiktų guvus?
Nelabai aišku, ir kodėl vertėja originalo tekste esančius svetimžodžius irgi verčia į lietuvių kalbą, nes autorius neatsitiktinai juos įterpia savo tekste. Štai, sakykim, sakinyje: „Quant à Cottard il ne put donner d‘avis car il avait demandé à monter un instant „faire une petite commission“ dans le buen retiro et à écrire ensuite dans la chambre de M. Verdurin une lettre très pressée pour un malade“ (OKT 3, p. 296) ispanų kalbos žodžiai buen retiro („nuošalus kampelis“) pasirodo neatsitiktinai, nes jais autorius apibūdina Kotarą, kuris tiesiog kolekcionuoja su tualeto sąvoka susijusius žodžius (plg. dar kituose romano puslapiuose „le n° 100“ arba „le petit endroit“, kurie išversti kaip „00“ arba „viena vietelė“), tad VKT panaikinti ispanišką apibūdinimą, vadinasi, pakenkti ir Kotaro charakteristikai: „Kotaras negalėjo pareikšti nuomonės, nes kaip tik tuo metu paprašė leidimo pasitraukti į nuošalų kampelį „vienu mažyčiu reikalu“, o paskui – parašyti labai skubų laišką vienam ligoniui pono Verdiureno kambaryje“ (SG, p. 223).
Nežinia, kodėl vertėja personažą Bloko dėdę iš motinos pusės Nissimą Bernard‘ą pristato kaip Niseną Bernarą (SG, p. 178, 179, 180 ir t. t. ), nes turėtų būti Nisimas Bernaras, kurio vardas gerai išverstas „Kalinėje“?
Dar vienas „Sodomos ir Gomoros“ trūkumas yra tas, kad eiliuoti tekstai irgi buvo išversti tik pažodžiui.
 
„Kalinė“ ir „Dingusi Albertina“
 
Į vieną skyrelį sujungėme šiuos du romanus ne tik todėl, kad jie eina vienas po kito cikle, bet ir todėl, kad juos vertė vienas ir tas pats vertėjas.
Vertėjo braižą neblogai atskleidžia toks gana ilgokas sakinys:
„D‘autres fois encore, aux premières cloches d‘un couvent voisin, rares comme les dévotes matinales, blanchissant à peine le ciel sombre de leurs giboulées incertaines que fondait et dispersait le vent tiède, j‘avais discerné une de ces journées tempétueuses, désordonnées et douces, où les toits, mouillés d‘une ondée intermittente que sèche un souffle ou un rayon, laissent glisser en roucoulant une goutte de pluie et, en attendant que le vent recommence à tourner, lissent au soleil momentané qui les irise, leurs ardoises gorge-de-pigeon; une de ces journées remplies par tant de changements de temps, d‘incidents aériens, d‘orages, que le paresseux ne croit pas les avoir perdues parce qu‘il s‘est intéressé à l‘activité qu‘à défaut de lui l‘atmosphère, agissant en quelque sorte à sa place, a déployée; journées pareilles à ces temps d‘émeute ou de guerre qui ne semblent pas vides à l‘écolier délaissant sa classe, parce qu‘aux alentours du Palais de Justice ou en lisant les journaux, il a l‘illusion de trouver dans les événements qui se sont produits, à défaut de la besogne qu‘il n‘a pas accomplie, un profit pour son intelligence et une excuse pour son oiseveté; journées enfin auxquelles on peut comparer celles où se passe dans notre vie quelque crise exceptionnelle et de laquelle celui qui n‘a jamais rien fait croit qu‘il va tirer, si elle se dénoue heureusement, des habitudes laborieuses: par exemple, c‘est le matin où il sort pour un duel qui va se dérouler dans des conditions particulièrement dangereuses; alors, lui apparaît tout d‘un coup au moment où elle va peut-être lui être enlevée le prix d‘une vie de laquelle il aurait pu profiter pour commencer une oeuvre ou seulement goûter des plaisirs, et dont il n‘a su jouir en rien“ (OKT 3, p. 590).                     
Lietuviškai šis sakinys skamba taip:
„O dar kitais kartais, pasigirdus pirmiems netolies esančio vienuolyno varpams, retiems kaip ir rytinės davatkos, kai tamsus dangus vos imdavo brėkšti ir vaduotis iš mirguliuojančių sniego debesų, kuriuos tirpdė ir ginė šalin šiltas vėjas, mane apimdavo nuojauta, kad artėja audringos, nepastovios ir malonios dienos, kai nuo stogų, merkiamų su pertrūkiais užeinančių liūčių, kurias čia pat išdžiovina vėjo gūsis ar saulės spindulys, pasileidžia žemyn vienas kitas ulduojantis lašas ir, belaukdamos, kol vėl atsisuks vėjas, prieš akimirksnį pasirodžiusią saulę čerpės kedenasi savo melsvas ir pilkas it balandžių krūtinėles; dienos, sklidinos nuolat besikeičiančio oro, vėjo sūkurių, audrų, taigi tinginys nemano jas praradęs, nes buvo susidomėjęs veikla, kurią tam tikra prasme vietoj jo išvystė atmosfera; dienos, panašios į revoliucijos laikų ar karo dienas, kurios neatrodo bergždžios moksleiviui, praleidusiam pamokas, nes, šlaistydamasis netoli Teisingumo rūmų ar skaitydamas laikraščius, jis susidaro iliuziją, kad nors ir neįvykdė savo įsipareigojimų, užtat tuose aplink besidedančiuose įvykiuose rado peno savo protui ir pasiteisinimą savo dykinėjimui; pagaliau dienos, kurias galima palyginti su tomis, kai mūsų gyvenime įvyksta kokia išskirtinė krizė, ir tas, kas niekad nieko neveikė, viliasi, kad jeigu viskas baigsis gerai, jis pagaliau pripras prie kokio darbo; pavyzdžiui, ryte jis eina į dvikovą, kuri turi įvykti ypač pavojingomis sąlygomis, ir staiga tą akimirką, kai jam pasiregi, jog gali žūti, ima suvokti savo gyvenimo kainą: dabar jis galėtų jį paskirti kokiai iškilniai veiklai ar paprasčiausiai pasimėgautų malonumais, kuriais iki šiol negebėjo pasinaudoti“ [xv].
Kaip matyti, vertėjas drąsiai keičia dalyvį blanchissant veiksmažodžiu, susiedamas veiksmą su kitu veiksniu („dangus“), papildo sakinį nauju veiksmažodžiu vaduotis, kurio originalo tekste nėra, tačiau kuris atitinka kontekstą, sumaniai išskleidžia junginį giboulées incertaines (pažodžiui –„neaiški šlapdriba“) į „mirguliuojančius sniego debesis“, praplečia veiksmažodį j‘avais discerné(pažodžiui – „ atskyriau“) į mane apimdavo nuojauta, suranda nepaprastai gražų būdvardžio roucoulant (pažodžiui – „burkuojantis“) vertimą ulduojantis, papildinius une goutte de pluie (pažodžiui – „lietaus lašą“) ir leurs ardoises (pažodžiui – „čerpes“) paverčia veiksniu, suteikdamas tekstui daugiau gyvumo. Tačiau gaila, kad jokiomis priemonėmis nekompensuojamas veiksmažodis irise (pažodžiui – „nuspalvina vaivorykštės spalvomis“), kuris čia nėra atsitiktinis, nes jis nukreipia skaitytoją į M. Prousto mėgiamo rašytojo Anatole‘io France‘o (vieno iš personažo rašytojo Bergoto prototipų) romaną „Silvestro Bonaro nusikaltimas“, kur randame tokį sakinį: „[...] une maison à pignon dont le toit d‘ardoise s‘irise au soleil comme une gorge de pigeon[xvi]. Jis lietuviškai skamba taip: „Namas su frontoniniu skalūno stogu, kuris prieš saulę tviska, mainosi it karvelio gūžys“[xvii]. Kaip matyti, „Kalinės“ vertėjas liko abejingas „Silvestro Bonaro nusikaltimo“ tekstui, nes tai rodo ir kiti žodžiai – karvelis, gūžys, kurių jo vertime neberandame. Sakinio pabaigoje junginį pour commencer une oeuvre (pažodžiui – „pradėti veiklą“) vertėjas verčia kaip paskirti kokiai iškilniai veiklai, nors turėdami galvoje platesnį viso romanų ciklo kontekstą ir žinodami, kad pasakotojas ieško savo pašaukimo, galėtume šį junginį versti pradėti rašyti, skirti kūrybai ar pan.
M. Prousto romane svarbi kiekviena detalė, juo labiau jei ji susijusi su kertiniais ciklo epizodais. Kaip jau žinome, vienas iš tokių yra garsusis madlenos pyragaičio epizodas. Štai „Kalinėje“ regime tokį tekstą: „...à la jonction des cuisses, par deux valves d‘une courbe aussi assoupie...“ (OKT 3, p. 587), kuris aiškiai asocijuojasi su minėtu epizodu: „...dans la valve rainurée d‘une coquille Saint-Jacques“ (OKT, p. 44). Pirmojo tomo vertėja la valve išvertė kaip geldutėse, vadinasi, ir šiame tekste turėtų būti tas pats žodis – deja, „Kalinės“ tekstas skamba: „... užsiverdavo ties šlaunų susiėjimu dviem kriauklės geldelėm, sudarančiom įlinkį“ (K, p. 60), griaudamas vientisą kūrinio sistemą.
Neaišku, kodėl sakinyje: „L‘affaire Michel-Ange me semble tout indiquée pour passionner les snobs et mobiliser La Villette...“ (OKT 3, p. 800), kuris lietuviškai pateikiamas kaip: „Mikelandželo byla, man regis, yra tarsi koks indikatorius, kurio paskirtis – įaistrinti snobus ir išjudinti La Vijetą...“ (K, p. 236) neteisingai verčiamas kvartalo – La Vileto – pavadinimas.
Daug keblumų vertėjui sukėlė „Dingusi Albertina“, nes jo paties pasirinktas originalo tekstas, siekęs būti kuo arčiau rankraščio, paliko begalę neišspręstų dalykų, kurie paprastai kaip tik kliudo vertėjui.
Gal todėl vertėjas sutrikdavo prieš, rodos, paprasčiausius atvejus. Štai, sakysime, sakinys iš metrdotelio Emė laiško: „On espère que Monsieur viendra faire cet été une petite apparission“[xviii] išverstas kaip „Visi tikisi, kad ir Ponas nors trumpam čia pasirodys šią vasarą“[xix], kur žodį pasirodys paaiškina tokia išnaša: „Emė nėra labai išprusęs, todėl prancūzišką žodį apparition rašo klaidingai apparission“ (DA, p. 91). Mano galva, reikėjo paprasčiausiai versti pasirodis ir būtų buvę aišku, koks yra metrdotelio raštingumo lygis. Jei ir to neužtektų vertėjui, tada jis galėtų pridėti dar ir išnašą. Beje, pats romano autorius rankraščio paraštėje pažymi: „N.B. aš nedėsiu kitos rašybos klaidos į Emė laišką“ (OKT 4, p. 1074).
Šiame romane vertėjas pats ištaiso klaidą, kuri prasmuko į „Kalinės“ puslapius. Mat baronienė, kurios kambarine domisi pasakotojas, yra Piutbius, o ne Putbius, kaip matome ankstesniame romane. Ir dar reikia pagirti vertėją už tai, kad jis savo verstuose romanuose nenuėjo lengviausiu keliu ir eiliuotus tekstus išvertė, kaip ir pridera, eilėmis.
 
„Atrastas laikas“
 
Mes jau ne kartą minėjome, kad visas M. Prousto romanų ciklas grindžiamas tam tikru vientisumu, kuris lemia tiek jo tematiką, tiek jo kompoziciją. Kaip jau buvo galima suprasti, per visą romaną keliauja madlenos (pyragaitis) – Ma(g)d(a)lenos (bažnyčia) įvaizdis, kurį paskutiniajame tome dar papildo prancūzų rašytojo ir tapytojo E. Fromantino romano „Dominikas“ herojė Madlena: „Et tandis que je m‘habille pour le suivre c‘est de sa part, tout un récit où il y a par moments comme l‘épellement apeuré d‘une confession sur le renoncement à écrire aussitôt après son mariage avec la „Madeleine“ de Fromentin...“ (OKT 4, p. 287). Vertėja šį sakinį interpretuoja taip: „Kol rengiuosi, ketindamas su juo važiuoti, jis pradeda ištisą pasakojimą, kuriame kartkartėmis prasiveržia it kokios baimingos išpažinties atgarsiai, apie atsisakymą rašyti netrukus po vedybų su Fromanteno „Madlena“...“ [xx]
Kaip matyti, čia vertėja puikiai suvokia Madlenos vardo esmę, nebando jo kaip nors keisti.
Tad visai nesuprantamas yra sakinio: „De même le goût de la petite madeleine m‘avait rappelé Combray“ (OKT 4, p. 446) vertimas: „Panašiai mažyčio pyragaičio skonis priminė man Kombrė“ (AL, p. 138), griaunantis romano sistemą. Jis turėtų būti išverstas taip: „Panašiai mažosios madlenos skonispriminė man Kombrė“.
Tas pats nutiko ir sakiniui: „Mais cette fois, j‘étais bien décidé à ne pas me résigner à ignorer pourquoi, comme je l‘avais fait le jour où j‘avais goûté d‘une madeleine trempée dans une infusion“ (OKT 4, p. 445), kuris buvo išverstas taip: „Tačiau šįkart buvau pasiryžęs nepasiduoti nežiniai, kaip pasielgiau tą dieną, kai paragavau arbatoje pamirkyto pyragaičio“ (AL, p. 137). Ir dar dviejuose tos pačios pastraipos sakiniuose, kur autorius mini la madeleinevertėja tenkinasi tik nieko nesakančiu pyragaičiu, kuris šiuo atveju iškraipo M. Prousto romano logiką.
Dar vienas vertimo pavyzdys, susijęs su tokiu epizodu:
„Dans ce cas-là comme dans tous les précédents, la sensation commune avait cherché à recréer autour d‘elle le lieu ancien, cependant que le lieu actuel qui en tenait la place s‘opposait de toute la résistance de sa masse à cette immigration dans un hôtel de Paris d‘une plage normande ou d‘un talus d‘une voie de chemin de fer. La salle à manger marine de Balbec, avec son linge damassé préparé comme des nappes d‘autel pour recevoir le coucher du soleil, avait cherché à ébranler la solidité de l‘hôtel de Germantes, à en forcer les portes et avait fait vaciller un instant les canapés autour de moi, comme elle avait fait un autre jour les tables du restaurant de Paris“ (OKT 4, p. 453).
Lietuviškai jis skamba šitaip:
„Šiuo atveju, kaip ir visais ankstesniais, bendras pojūtis stengėsi atkurti aplinkui save buvusią vietą, o dabartinė vieta, pakeitusi ankstesnę, visa savo mase priešinosi šiai Normandijos paplūdimio arba geležinkelio pylimo skvarbai į paryžietiškus rūmus. Pajūrio valgomasis Balbeke, jo Damasko staltiesės, it altoriaus užtiesalai paruošti saulėlydžiui sutikti, stengėsi suvirpinti Germantų rūmų tvirtybę, išlaužti jų duris ir akimirką sudrebino aplinkui mane stovinčias kanapas, kaip anądien sudrebino paryžietiško restorano sienas“ (AL, p. 143).
Šis epizodas iškalbingas tuo, kad čia sugretinamos skirtingos erdvės, kurios stengiasi išnaikinti viena kitą. Ta supriešinimą gerai išreiškia vertimo tekstas, tik sunku suprasti, kodėl vertėja žodį les tablespakeičia sienomis, nes tokiu būdu pažeidžiama sakinio logika, kadangi šiek tiek anksčiau buvo minima, kad buvo sudrebintos aplinkui stovinčios kanapos (sudrebinimas nėra totalus), tuo tarpu vertėja, sudrebindama sienas, didina katastrofos laipsnį, kurio iš tikrųjų originalo tekste nepastebime.
Trūksta vertimo tikslumo dar vienam epizodui:
„Un des chefs-d‘oeuvre de la littérature française, Sylvie, de Gérard de Nerval, a, tout comme le livre des Mémoires d‘Outre-Tombe relatif à Combourg, une sensation du même genre que le goût de la madeleine et „le gazouillement de la grive“ (OKT 4, p. 498).
„Viename prancūzų literatūros šedevrų, Žeraro de Nervalio „Silvijoje“, kaip ir „Prisiminimuose iš anapus“, kur kalbama apie Komburą, randamas tokios pat rūšies kaip pyragaičio ir „strazdo čiauškėjimo“ pojūtis“ (AL, p. 178).
Vertime ne tik tradiciškai šiam tomui dingsta madlena, kuri pakeičiama pyragaičiu, bet ir jo skonis (le goût).
Vaizdo ekspresija dingsta dar viename epizode:
„Mme Verdurin disait: „C‘est désolant, je vais téléphoner à Bontemps de faire le nécessaire pour demain, on a encore caviardétoute la fin de l‘article de Norpois et simplement parce qu‘il laissait entendre qu‘on avait limogé Percin“ (OKT 4, p. 311).
Vertėja šį epizodą išverčia taip:
„Ponia Verdiuren pasakė: „Siaubas, paskambinsiu Fontanui, kad ryt padarytų ką reikia, - išbraukta visa Norpua straipsnio pabaiga, ir vien dėl to, kad jis davė suprasti, jog Persenas buvo atstatydintas“ (AL, p. 32).
OKT regime veiksmažodį caviardé, kuris autoriaus, matyt, kaip naujadaras išskirtas kursyvu (VKT ši ypatybė kažkodėl dingo). Šis veiksmažodis reiškia – cenzūruoti tekstą [ Pirmojo pasaulinio karo metais laikraščio tekstas buvo išmarginamas juodomis dėmėmis, kurios slėpė informaciją, neturinčią patekti priešui; naujadaras caviarder, susijęs su žodžiu caviar ( ikrai), nes juodos dėmės tekste greičiausiai priminė ikrų burbulėlius]. Taigi, ir vertėja galėjo paieškoti vaizdingesnio veiksmažodžio arba bent vietoj žodžio išbraukta pavartoti žodį išcenzūruota, kad kaip nors priartintų to meto situaciją.
Kur kas sunkesnis naujadaro limogéatvejis, kurį vertėja visai neblogai išvertė kaip atstatydintas                   ir čia sunku ką nors geriau sugalvoti, nors išnašoje buvo galima paaiškinti tiek šio naujadaro atsiradimo prasmę (susijusią su Prancūzijos miestu Limožu), tiek generolo Perseno asmenybę.
Ir šiame paskutiniajame ciklo tome eiliuoti tekstaiverčiami pažodžiui.
 
IŠVADOS
 
M. Prousto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“ kaip daugiaplanis kūrinys (tiek tematiniu, tiek kompoziciniu, tiek  stilistiniu lygmenimis) sukelia nepaprastų sunkumų vertėjui, kuris turi būti ne tik neblogai įvaldęs vertimo meną, bet ir puikiai išstudijavęs autoriaus kūrybą.
Šis M. Prousto romanų ciklo leidimas yra tik pirmas bandymas Lietuvoje pateikti šį kūrinį kaip visumą. XX amžiaus paskutinysis dešimtmetis nebuvo tam palankiausias metas, nes šalyje dar nebuvo iki galo nusistovėjusi leidybos situacija, ir ilgalaikiai projektai, kaip rodo ši patirtis, tapo nelengva našta net ir pajėgiai leidyklai.
Šiandien Lietuvoje galima tik pasvajoti, kad visą M. Prousto romanų ciklą galėtų išversti vienas vertėjas, nors vieną pavyzdį randame ir pas mūsų artimiausius kaimynus lenkus, kadangi jų rašytojas ir vertėjas T. Boy- Želeńskis (1874-1941) išvertė visą M. Prousto ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Lietuvoje šį ciklą skaitytojams pateikė dvi leidyklos („Vaga“ ir „Alma litera“) ir keturi vertėjai (A. Merkytė, G. Baužytė – Čepinskienė, P. Bieliauskas, B. Gedgaudaitė – visi nebe naujokai vertimo srityje), kurie čia pateikti ta eile kaip pasirodė jų versti ciklo romanai. Ši aplinkybė, be abejo, neprisidėjo prie tobulesnio jo leidimo tiek vertimo, tiek leidybos prasme.
Ciklo pirmo ir antro tomo (leidimo prasme, nes antrasis išėjo ketvirtas tomas „Sodoma ir Gomora“) vertimus skiria septyniolika metų, per kuriuos pasikeitė ne tik politinė šalies, bet ir leidybos situacija. Tad vien jau dėl to galėjo rastis įvairiausių nelygumų vertime.
 
Visas šio ciklo vertimas nusipelno ištisos studijos, kurioje būtų visapusiškai išanalizuotas vertėjų darbas, pareikalavęs iš jų begalės pastangų, kad vertimas kuo tiksliau suskambėtų lietuviškai.
Šio straipsnio uždavinys – ne tiek priekaištauti vertėjams, kiek parodyti, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir atkreipti dėmesį tiek į sunkiausias originalo vietas, tiek į svarbiausius riktus, kurių lengviau galėtų išvengti būsimas (-i) ciklo vertėjas (-ai). 
Lyginant atskirų ciklo tomų vertimą, tiksliausiu ir kūrybingiausiu reikėtų pripažinti A. Merkytės vertimą - ji vertė pirmąjį tomą „Svano pusėje“, kuris ne tik išlaikė laiko bandymą, bet ir susilaukė galimybės būti patobulintas, nes pati vertėja parengė antrąjį jo leidimą. Jis gali būti ir apskritai laikomas kaip viena iš mūsų meninio vertimo viršūnių. Tokios viršūnės apybraižos šmėkšteli P. Bieliausko verstuose ciklo romanuose. Kad ir kaip žiūrėtume į M. Prousto romanų ciklo lietuviškąjį leidimą, vis dėlto, atsižvelgę į visas aplinkybes, turime pripažinti, kad priešais mus – nedidelis stebuklas. Svarbiausia, kad dabar vieną iš svarbiausių pasaulinės literatūros korifėjų gali paskaityti ir mūsų skaitytojai.
 

 
[i] Plačiau apie M. Prousto romanų ciklo leidimo istoriją žr.: N. Mauriac Dyer. À la recherche du temps perdu (Histoire des éditions) // Dictionnaire Marcel Proust. Publié sous la direction d‘Annick Bouillaguet et Brian G. Rogers, P. , Honoré Champion, 2004, p. 30-31.
[ii] Laget, Thierry. Du côté de chez Swann de Marcel Proust. Paris, Gallimard, 1992, p. 32.
[iii] Merkytė, Aldona. Kelias į Prusto pusę // Pergalė, 1981, nr. 10, p. 150.
[iv] Delisle, Jean, Lee-Jahnke, Hannelore, C. Cormier, Monique. Terminologie de la traduction. Amsterdam/Philadelphia, 1999.
[v] Petrauskas, Valdas. Prusto pusėje // Pergalė, 1981, Nr. 4, p. 129-130.
[vi] Prustas, Marselis. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. Vilnius, Vaga, 1979, p. 41(toliau – Vertimo Kalbos Tekstas 1).
[vii] Merkytė, Aldona, ten pat, p. 153.
[viii] Proust, Marcel. À la recherche du temps perdu (Bibliothèque de la Pléiade), t.I, Paris, Gallimard, 1987, p. 44 (toliau – Originalo Kalbos Tekstas).
[ix] Proust, Marcel. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje (Pasaulinės literatūros biblioteka). Vilnius, Vaga, 2004, p. 45 (toliau – VKT 2).
[x] Proust, Marcel. À la recherche du temps perdu (Bibliothèque de la Pléiade), t. II, Paris, Gallimard, p. 192 (toliau - OKT 2).
[xi] Proust, Marcel. Žydinčių merginų šešėlyje, Vilnius, Alma litera, 2005, p. 341 (toliau – ŽMŠ).
[xii] Ricardou, Jean. Nouveaux problèmes du roman. P., Seuil, 1978, p. 108-109.
[xiii] Proust, Marcel. À la recherche du temps perdu (Bibliothèque de la Pléiade), t. III. Paris, Gallimard, 1988, p. 125 (toliau - OKT 3).
[xiv] Proust, Marcel. Sodoma ir Gomora. Vilnius, Alma litera, 1996, p. 96 (toliau – SG).
[xv] Proust, Marcel. Kalinė, Vilnius, Alma litera, 1998, p. 62-63 (toliau – K).
[xvi] France, Anatole. Oeuvres (Bibliothèque de la Pléiade), t. 2. Paris, Gallimard, 1987, p. 311.
[xvii] Fransas, Anatolis. Silvestro Bonaro nusikaltimas. Dievai trokšta (Pasaulinės literatūros biblioteka). Vilnius, 1996, p. 135-136 (R. Jankevičiūtės vertimas).
[xviii] Proust, Marcel. À la recherche du temps perdu (Bibliothèque de la Pléiade), t. IV. Paris, Gallimard, 1989, p. 97 (toliau – OKT 4 ).
[xix] Proust, Marcel. Dingusi Albertina. Vilnius, Alma litera, 2005, p. 90 (toliau – DA).
[xx] Proust, Marcel. Atrastas laikas. Vilnius, Alma litera, 1997, p. 14 (toliau – AL).
 
 _______________
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projekto „Vertimo kritikos gaivinimas“ rėmėjas - Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas.


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.