Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Dalia Judita Vabalienė

PITERIS PENAS LIETUVIŠKAI

Publikuota: Rubinaitis 2000 m. Nr. 1

Iš anglų literatūrinės pasakos garsusis berniūkštis Piteris Penas išskrido pas Lietuvos vaikus pro „Vaigos" ir „Tyto albos" leidyklų langus beveik tuo pat metu* . Kai 1996 m. jis pasirodė iš Kauno „Vaigos", Vilniuje „Tyto alba" suabejojo, ar verta dar kartą su tuo Piteriu Penu prasidėti, bet ryžosi. Po metų Piteris vėl pasirodė, bet jau šiek tiek kitoks, ir mes sužinojome apie jo nuotykius ne tik Niekados šalyje, bet ir Kensingtono soduose.

Su skrajojančiu ir niekados neužaugančiu škotų rašytojo ir dramaturgo Džeimso Bėrio knygos Piteris Penas herojumi angliškai kalbančiose šalyse jau vos ne šimtmetis draugauja kelių kartų vaikai. Supažindinti su juo Lietuvos vaikus ir nesurambejusius suaugelius buvo labai svarbu, nes tai viena iš garsiausių Didžiosios Britanijos literatūrinių pasakų. Gal todėl ir pasirodė net du knygos Piteris Penas variantai. Ar vertėjo po metų leisti naują Piterio Peno vertimą?

Pirmiausia „Tyto albos" leidime - ne viena, o dvi Dž. Bėrio knygos. Rūta Montvilienė išvertė ir ankstesnį rašytojo kūrinį Piteris Penas Kensingtono soduose, taigi sužinome apie Piterio Peno pabėgimą iš namų, kaip jis - nei tikras paukštis, nei tikras žmogus, o Nei Sis Nei Tas - gyveno tarp fėjų. Kadangi šioje knygoje daugiau poetinių aprašymų, pasvarstymų, o mažiau veiksmo, nuotykių, ji, nors chronologiškai turėtų būti pirma, įdėta po Piterio Peno ir Vendės. Be to, lyginant Piterio Peno ir Vendės (tokiu pavadinimu Dž. Bėrio knyga Anglijoje buvo išleista pirmą kartą) vertimus, aiškėja, kad antrasis vertimas yra kur kas kokybiškesnis.

Vertėjui ši literatūrinė pasaka - gana kietas riešutas. Beje, „Vaigos" išleista knyga vadinasi romanas, „Tyto albos" - apysaka-pasaka. Pastarasis pavadinimas tikslesnis - skraidyti, kalbėtis su fėjomis ir undinėmis, gyventi Niekados šalyje galima tik pasakose. Dž. Bėrio stilius yra savotiškas, anglai literatūros kritikai jam apibūdinti net sukūrė berizmo, bericizmo, beriš-ko stiliaus terminus. Čia susipina fantazija, realybė, sentimentalumas, ironija, kaitaliojasi aukštasis ir žemasis stilius, pasitaiko aliuzijų į kitus literatūros kūrinius ar jų herojus. Randame ir „vaikiškų", ir paties autoriaus sukurtų žodžių, visokiausių nonsensų, pasenusių žodžių, vartotų amžiaus pradžioje. Visa tai sunkina suprasti tekstą. Į pagalbą vertėjoms atėjo 1986 m. Maskvos „Radugos" leidyklos anglų kalba išleistoje knygoje Peter Pan esantys išsamūs Ninos Demurovos komentarai. Matyt, abi vertėjos jais tinkamai pasinaudojo, nes paaiškintos vietos vertimuose perteiktos tiksliai (R. Montvilienė iš šio leidimo ir vertė).

Šiais nelengvais knygų leidybai laikais du beveik vienu metu pasirodę tos pačios knygos vertimai atrodytų neleistina prabanga. Vis dėlto šiuo atveju vėlesnysis darbas labai reikalingas, nes Kristinos Aurylaitės vertimas vietomis taip smarkiai šlubuoja, kad neatitinka šiuolaikiniam meniniam vertimui keliamų reikalavimų. Didžiausias, mano galva, K. Aurylaitės vertimo trukumas - gimtosios kalbos jausmo stoka. Laikantis angliškos sintaksės, kurioje vyrauja griežta žodžių tvarka, dingsta lietuviško teksto natūralumas, pasakojimo rišlumas. Be to, vertėjai neretai stinga anglų kalbos mokėjimo - ji nesupranta kasdienių frazeologizmų ir todėl verčia pažodžiui. Pavyzdžiui, vaikas nenori miegoti ir šaukia auklei: „O brangioji, o brangioji, aš daugiau tavęs nemylėsiu, Nana" („Oh dear, oh de-ar, I shan't love you any more, Nana", p. 29). Angliškas „oh dear" čia reiškia dejonę, apgailestavimą (R. Montvilienė taip ir verčia: „Oi, oi, aš tavęs daugiau nemylėsiu, Nana").

Neatsiplėšus nuo pažodiškumo, vertimas dažnai suskamba visiškai nelietuviškai. Pavyzdžiui, pasakymas „a cold fear fell upon" išverstas taip: „vaikus apėmė šalta baimė", o anglišką sakinį „I say", cried John, „why shouldn't we all go out!" K. Aurylaitė verčia: „- Sakau, -rėkė Džonas, -kodėl mums neišskridus?", nors „I say" reiškia tik norą atkreipti kieno nors dėmesį („klausykite" ar kaip nors kitaip).

Kai kur pažodinis vertimas atrodo nelogiškas, skamba nenatūraliai. Štai Piteris Penas, paklaustas, kiek jam metų, sak „I don't know" he replied uneasily, „but I am quite young" (p. 37). K. Aurylaitė sakinį verčia taip: „-Nežinau, - nejaukiai pasijutęs, atsakė Piteris Penas. -Bet aš ganėtinai jaunas" (p. 44). Tas pats sakinys R. Montvilienės vertime: „- Nežinau, -sunerimo berniukas, - bet esu dar mažas".

K. Aurylaitės vertime pasitaiko ir tokių vietų, kur originalo, mintis pateikta miglotai, nors pažodinis vertimas tikslus. Pavyzdžiui, originale rašoma: „<...> for to surprise red-skins fairly is beyond the wit of the vvhite man" (p. 100). Išversta taip: „Baltajam žmogui garbingai nustebinti raudonodžius yra apskritai neįmanomas dalykas" (p. 175). Tačiau čia kalbama apie klastingą netikėtą užpuolimą ir nei vaikui, nei suaugusiajam neaišku, ką reiškia „garbingai ar negarbingai nustebinti".

Šiuo rašiniu nesiekiama nuosekliai išnagrinėti K. Aurylaitės vertimo trūkumų. Jame tik norima atkreipti dėmesį, kaip kartais leidyklos, lengva ranka išleidusios prastą vertimą, daro meškos paslaugą skaitytojui. Blogai, kad skaitytojas gauna lietuvišką „nelietuvišką" vertimą. Ypač jaunasis skaitytojas. Vargu ar tėvai, nupirkę pirmesnį Piterio Peno vertimą, dar pirks savo atžaloms ir naująjį.

Šiuo atveju „Tyto albos" leidykla iš tiesų padarė gerą darbą išleisdama šios meniškai ir pedagogiškai vertingos knygos nesudarkytą vertimą.

Galima pasidžiaugti, kad lyriškas, pasakiškas, romantiškas ir dažnai ironiškas Dž. Bėrio pasakojimas išverstas R. Montvilienės, lietuviškai skamba natūraliai ir sklandžiai. Vertėjai netrūksta lakių lietuviškų žodžių, posakių, ji puikiai orientuojasi vaiko ir autoriaus minčių žemėlapyje, geba jas perteikti vaizdžiai ir įtaigiai.

Aišku, ir šioje knygoje yra taisytinų vietų (jų neišvengia nė vienas vertimas). Pavyzdžiui, „German measles" išversta „vokiški tymai", nors Lietuvoje ši liga žinoma raudonukės vardu. Netaisyklingai išversta skyrelio „Come away, come away" antraštė - „Į kelią, į kelią". Lietuviškai turėtų būti „Į kelionę, į kelionę" (tikriausiai tai rusų kalbos „v dorogu" įtaka"), „Lekiam!" ar pan. Ir visai, mano manymu, nevykęs pamestinuko Nibs pravardės vertimas. Linksmas ir geraširdis berniukas gavo Galiuko vardą. Nesugalvojus geriau, gal vertėjo jį palikti Nibsu, kaip kad pasielgė K. Aurylaitė. Bet čia jau skonio dalykas. Kadangi berniukai pamestinukai tik trumpai autoriaus apibūdinti, o jų pravardės ne visada sutampa su elgesiu ir būdu, manyčiau, kad vertėjos nenusižengė laisvai kurdamos. Berniukai Tootles ir Noodlen R. Montvilienės vertime vadinami Plepiu ir Makaronu, o K. Aurylaitės - Bastūnu ir Lepšiu.

Apskritai nekyla abejonių, kad „Tyto albos" lietuvių kalba išleistas Piteris Penas jau įtraukė daug mažųjų ir suaugusių skaitytojų į šios knygos bičiulių  būrį.

* Barrie, James Matthe.w. Piteris Penas / iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė; iliustr. Dalia Dapkutė. - Kaunas: Vaiga, 1996. - 264 p.: iliustr.

Barrie, James Matthew. Piteris Penas / iš anglų k. vertė Rūta Montvilienė; iliustr. Arūnas Prel-gauskas. - Vilnius: Tyto alba, 1997. - 272 p.: iliustr.

 

Šis straipsnis publikuotas žurnale Rubinaitis 2000 m. Nr. 1



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.