Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Inga Vidugirytė
 
Rusų literatūros klasikai ir narcizai lietuviškai
 
Publikuota:  Naujoji Romuva, 2007 m. Nr. 1, psl. 74-79.
 
Rusų literatūros padėtį šiuolaikinėje Lietuvos knygų rinkoje pavadinčiau dviprasmiška. Viena vertus, galima pacituoti Bernardinų portalo skaitytojo komentarą po interviu su rašytoja Liudmila Ulickaja: „Atsisakykime „rusiškos“ temos. <…> Rusija mus 50 metų OKUPAVO, izoliavo nuo pasaulio, neatlygino okupacijos nuostolių ir negrąžina Vniešekonom banko indėlių, ambasadų Rome, Italy. Negana to, Kremlin kuria planus, kaip pateisinti Baltijos šalių okupacijas ir nusiplauti kruvinas rankas“1. Nieko nepasakysi, žmogus reiškia savo nuomonę ir, žvelgiant plačiau, reikia pripažinti, kad tam tikra rusų kultūros dalis dalyvavo kuriant ir palaikant imperinę Rusijos politiką. Tačiau ar tokia pozicija gali būti išeities taškas modeliuojant optimalų santykį su šia ar kokia kita kultūra, pavyzdžiui, vokiečių ar lenkų, kurios taip pat kartais saistomos su istorinėmis lietuvių skriaudomis. Žinoma, įmanoma gyventi taip, tarsi rusų literatūros nėra, ar vietoj jos – populiarusis Русское радио Балтия, rusų popžvaigždės, entuziazmas palaikant rusų atlikėją Eurovizijos konkurse (beje, visa ši masinės kultūros produkcija užgožia ne tik literatūrą, bet ir kitą profesionalų meną – kiną, teatrą, dailę). Nemaža dalis Lietuvos gyventojų taip ir gyvena, neproblemindami pokolonijinės būties ir, žinoma, nesukdami galvos dėl kažkokios literatūros. Štai tokiame kontekste išryškėja antrasis – palankusis – rusų literatūros situacijos Lietuvoje aspektas. Pusę amžiaus prievarta brukama, kompromituota sistemos, kuriai atstovavo, rusų literatūra dabar – „lygi tarp lygių“, jai galioja tie patys ir visiems vienodai žiaurūs knygų rinkos dėsniai, ji patiria tas pačias „neteisybes“, kai atrodo, kad verčiami ne tie autoriai, kurie turėtų būti išversti, kad leidėjo pasirinkimą lemia ne teksto kokybė, o tarptautinė konjunktūra. Taip, rusų literatūros lietuvių kalba apimtis labai sumažėjusi, tačiau tą pat galima pasakyti ir apie kitas slavų literatūras. Pavyzdžiui, nedaug turime vertimų iš tokių didžiųjų XX amžiaus literatūrų kaip čekų ar lenkų, nesidomime šiuolaikine baltarusių ir ukrainiečių literatūra ir nedaug atsirastų žmonių, galinčių paminėti bent vieną slovėnų autorių, nors valstybiniai ryšiai su šiomis šalimis yra tarp politinių prioritetų.
Vertimų repertuaro analizę galima traktuoti kaip visuomenės dvasinių poreikių kaitos nustatymo metodą, savotišką socialinę diagnostiką, bylojančią apie rusų literatūros poreikio Lietuvoje savitumus. Pavyzdžiui, pastarųjų trejų metų rusų literatūros pasirinkimai išryškina dvi vertybines orientacijas: vieną – į klasikus, kitą – į literatūros ekscentrikus.
Klasikos normą nustato Levo Tolstojaus Ana Karenina2, kurios perleidimas yra kelių pakitusio visuomeninio gyvenimo aspektų ženklas: atsirado nauja knygų „vartotojų“ karta (šį romaną galima rasti daugybėje asmeninių bibliotekų, tarybiniais metais išėjo mažiausiai penki leidimai), pasikeitė vertimų pasirinkimas (iki šiol buvo leidžiami tik naujausi arba anksčiau uždrausti rusų autoriai) bei požiūris į knygą kaip daiktą – reikalingos gražios ir brangios knygos, kokybiškai išleistos, patogiai skaitomos. Vis dėlto ne tik dėl knygos gražumo (viršelio dailininkas Liudas Parulskis ją aplenkė dramatiško gesto Majos Pliseckajos Anos nuotrauka) „naujosiose“ bibliotekose atsirado šis rusų klasikos šedevras, romanų romanas, pasakojantis dvi gyvenimo istorijas. Anos Kareninos populiarumas pasaulyje, ypač JAV (nedrįsčiau tarti, jog ir pas mus), kyla iš jo žanro – šeimos romano, deklaruoto pirmuoju sakiniu: „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“. Šiek tiek paredaguotas Prano Povilaičio vertimas plaukia kaip Tolstojaus aprašomas gyvenimas, galingai ir paprastai, ir nesukelia šiuolaikiniam skaitytojui ana­chronistinės kalbos įveikimo keblumų.
Kaip šeimos romanas prasideda ir Michailo Bulgakovo Baltoji gvardija3, į lietuvių kalbą Jurgio Gimberio išverstas 2003 metais. Chronologiškai tai pirmasis rašytojo romanas, parašytas 1922 metais. Pažįstantiems Bulgakovą tik kaip Meistro ir Margaritos autorių čia gali trūkti žaismingos juoko stichijos, teatrališkumo, specifinės bulgakoviškos fantastikos, sukūrusios jo nepakartojamą fantastinio realizmo metodą. Tačiau nereikėtų manyti, kad po Meistro neverta skaityti kitų rašytojo kūrinių, kad geriau nebus. Kaip tik manyčiau, jog labai įdomu perskaityti Baltąją gvardiją su Meistro patirtimi, nes galima pamatyti Bulgakovo, kaip romanisto, vientisumą, jo ištikimybę klasikinės kultūros vertybėms, idėjoms ir temoms. Baltojoje gvardijoje atsiskleidė visi svarbiausi Bulgakovo talento ypatumai – esminis jo autobiografiškumas, stilistinė žaismė, prozos poetizavimo tendencija. Čia susiformavo ir jo aukštasis, Biblijos pranašus primenantis stilius: mėgstantieji evangelinius Meistro ir Margaritos skyrius iš pirmųjų Baltosios gvardijos sakinių atpažins intonaciją, kuria Volandas pradeda pasakojimą apie Poncijų Pilotą: „Didūs ir baisūs buvo metai 1918-ieji nuo Kristaus gimimo ir antrieji nuo revoliucijos. Gausūs jie buvo vasarą saulės, o žiemą sniego, ir ypač aukštai švietė danguje dvi žvaigždės: piemenėlių žvaigždė – vakarinė Venera ir raudonas mirksintis Marsas“ (p. 5). Atpažįstamas pasirodys ir pasaulėvaizdžio komiškumas, ir Miesto vaizdinys-simbolis, taip pat tragikomiškai balaganiškas velniavos motyvas. Namaičia iškyla kaip paskutinė tvirtovė, galinti priešintis istoriniam blogiui. Jų vertę rašytojas, kaip vienišas karys, gina „benamės“ naujos porevoliucinės literatūros viešpatijoj.
M. Bulgakovas jautėsi esąs klasikinės XIX amžiaus literatūros tradicijos paveldėtojas ir tęsėjas. Būtent dėl to jis iš esmės yra intertekstualus autorius. Todėl versti Bulgakovą nėra paprasta. Jurgis Gimberis atkakliai susigrumia su šiuo tekstu. Visai gerai nuskamba pirmieji, inversijomis sustyguoti sakiniai. Tačiau kitose patetinėse teksto atkarpose vertėjas, manyčiau, buvo pernelyg ištikimas originalui, stengdamasis jį atkurti pažodžiui. Kita vertus, veiksmo ir dialogų prisodrintos vietos (mūšių aprašymai, Turbinų namų gyvenimo epizodai, masinės miesto scenos) perteikiamos ekspresyviai, organiškai, charakteringai (Bulgakovui būdingas prozos dramatizavimas, ir lietuviškas vertimas šią teksto savybę išlaiko). Klausimų dėl vertimo kalbos tikslumo tokiose vietose nekyla, skaitymo tempas spartėja, esi susiliejęs su tekstu, o tai ir laikyčiau vertimo kokybės rodikliu ir vertėjo sėkme. Artimai originalui nuskamba ir buities, šeimos kasdienybės aprašymai (užkliuvo gal tik tokia detalė, kaip knygų kambarys (книжная), lietuviškai vis dėlto bib­lioteka). Būtų puiku po šio kūrinio sulaukti ir trečiojo Bulgakovo romano Mirusiojo užrašai (Teatrinis romanas) lietuviško vertimo. Akivaizdu, kad vertėjas yra pasirengęs tokiam darbui, o skaitytojai jo dėka patirtų malonumą susipažinti su beveik autobiografine Meistro ir Margaritos priešistore.
Šeimos romano tradiciją tęsia ir garsi šiuolaikinė autorė Liudmila Ulickaja. Į lietuvių kalbą išversti du jos kūriniai – apysaka Sonečka4 ir romanas Kukockio kazusas5. Genetikė, tapusi rašytoja, kai buvo išmesta iš Biologijos mokslų instituto už draudžiamos literatūros platinimą, yra laikoma inteligentiška autore inteligentams, nors jos knygų tiražai, vertimai į užsienio kalbas, literatūrinės premijos Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje liudija apie populiarumą, peržengiantį snobinės auditorijos ribas. Manyčiau, kad pirmoji šio populiarumo priežastis – jos talentas patenkinti žmogui antropologiškai svarbų istorijų pasakojimo ir klausymo poreikį.
Šiuolaikinės rusų literatūros kontekste Ulickajos kūryba paprastai aptariama taikant neosentimentalizmo arba„naujojo nuoširdumo“ sąvokas. Neosentimentalizmas (jam priskiriamas,pavyzdžiui, Vilniaus publikai pažįstamas dramaturgas ir aktorius Jevgenijus Griškovecas, poetas Timūras Kibirovas, dauguma moterų prozos atstovių) atgaivinaXVIII amžiaus pabaigos sentimentaliosios literatūros tradiciją. Šios krypties pradininkas rusų kultūroje Nikolajus Karamzinas sukūrė ne tik „jausmingą“ pasakotoją, personažą ir jų elgesio bei laikysenos modelius, bet ir naują literatūros kalbą, kuri buvo suvokiama kaip adekvati ja reiškiamai emocinei patirčiai (sentimentalistai išaugo iš racionalistinės Apšvietos filosofijos). Naujieji sentimentalistai, kaip ir jų pirmtakai, vaizduoja privataus žmogaus emocinį ir intelektinį gyvenimą, tačiau autorių kalbinė savimonė yra pakitusi. Marko Lipoveckio nuomone, neosentimentalistai suvokia, kad intymumas ir jo profanacija egzistuoja tuose pačiuose kontekstuose, todėl tai, kas intymu, ir tai, kas stereotipiška, yra viena ir tas pat. Tačiau jie pasirenka autoironišką poziciją, apibūdinamą maždaug taip: „Taip, tai – kalbos klišės, tačiau man jos pripildytos asmeninės egzistencinės prasmės, jas patirdamas, aš kuriu tiktai mano patirtimi paremtą kontekstą“6.
Neosentimentalizmo įsitvirtinimo rusų literatūroje ženklu tapo Ulickajos romano Kukockio kazusas apdovanojimas 2001 metų Bukerio premija. Ryškiausia knygos savybe laikyčiau tiesiog ekscentrišką knygos atvirumą, emocinio patyrimo išsėmimą „iki dugno“, t. y. sentimentalistinio metodo akcentavimą. Tačiau tradiciniai sentimentalistai buvo varžomi literatūrinio etiketo, nuspėjami, kartojantys konvencinį motyvų rinkinį. Ulickajos sentimentalumas vengia ritualinių pakartojimų ir originalumo semiasi iš moteriškos prozos prigimties, lemiančios drąsą ir atvirumą kalbant apie ribines – dvasios ir kūno – patirtis. Kukockio kazuse tokios yra Jelenos, Vasilisos, Tanios siužetinių linijų detalės, paviešintos slaptos jų moteriško gyvenimo aplinkybės. Kitokia autorės nuoširdumo apraiška galima laikyti „mirties pusės“ nuojautų perteikimą. Pomirtinio gyvenimo aprašymas čia nuskamba kaip savotiška biblinio išėjimo iš Egipto ir klaidžiojimo po dykumą parafrazė. Skaitytojai įvairiai vertina tokį bandymą kalbėti apie dar neįžodintus dalykus: vieniems atrodo, kad ši romano dalis – lyg svetimas kūnas daugeliu atžvilgių gyvenimiškai artimame tekste, kitiems regisi, kad tai išties kito pasaulio atradimas. Mano manymu, ši dalis tik paryškina visam romanui būdingą lengvą fantastinį aspektą, kuris randasi iš pačios kalbos vartojimo savybių ir yra literatūriškumo pabrėžimas literatūros kūrinyje. Nes būtent kalbos ir pasaulio ryšio naujumas, o ne kritikų minimas „jausmų šviežumas“ yra Ulickajos prozos pagrindas. Rašytoja nereikalauja iš skaitytojo spręsti lingvistinių rebusų, jos kalba nesiveržia į pirmą vietą – yra kaip stiklas, pro kurį žiūrima į gyvenimus. Tačiau ta pačia kalba čia užrašoma patirtis, esanti už žmogaus sąmonės ribų ir per kalbą įgyjanti realybės statusą. Toks, pavyzdžiui, Kukockio kazuse yra fizinio skausmo aprašymas, iš esmės skausmo kalbos sukūrimas. Puikiai išverstas Jurgio Gimberio, šis epizodas, be abejonės, praplečia fizinio skausmo raiškos lietuvių kalba galimybes. Lyginant 2003 metų Baltosios gvardijos vertimą su Ulickajos Kukockio kazuso vertimu, matyti, kaip rašytojas įgudo į vertėjo amatą: Ulickajos tekstas suvokiamas be kliūčių. Beje, vertimo organiškumą šiuo atveju galėjo lemti ir tam tikri autorės ir vertėjo amžiaus, požiūrių, stiliaus, patirties sutapimai.
Ulickaja taip pat iš principo yra intertekstuali rašytoja. Pavyzdžiui, jos istorijoms būdingas literatūriškas, dėl to šiek tiek nerealus gyvenimo pilnatvės pojūtis. Jo motyvą siečiau su pasakojimų fone pasirodančiais rusų XIX amžiaus klasikų vardais ir kūriniais. Rašytojos sukurta Didžioji skaitytoja Sonečka yra ne tik pagrindinė apysakos veikėja, bet ir autorės metodo, projektuojančio jos pasakojimą į klasikinę tradiciją, įkūnijimas. Pagrindinė Sonečkos tema yra metaliteratūrinė, apimanti literatūros ir gyvenimo santykį, kuris atvirai pasukamas tokiu kampu, kad formuoja mintį apie esminį, lemtingą, kuriamąjį literatūros poveikį žmogaus asmenybei ir jo likimui. Herojei būdinga unikali sielos harmonija kyla iš jos įsigyvenimo į virtualų knygų pasaulį ir atliepia darnų klasikinio žodžio skambėjimą. Kad ir toks pavyzdys (beje, puikiai vertėjo Rimanto Viedrynaičio perteiktas): „Visiškai ištuštėjusi, lengva, ausyse tyrai aidint varpams, ji įžengė į savo kambarį, priėjo prie knygų spintos, pasiėmė iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą ir, atsivertusi ją per vidurį, atsigulė. Tai buvo Ponia valstietė (A. Puškino apysaka – I. V.). <…> Šie puslapiai išsiliejo į Sonią tylia tobulo žodžio ir įkūnyto kilnumo laime…“ (p. 90). Arba finalinis apysakos sakinys: „Vakare, pabalnojusi kriaušišką nosį lengvais šveicariškais akiniais, visa galva pasineria į saldžias gelmes, tamsias alėjas, pavasarinius vandenis“ (p. 111), kuriame paminėti du rusų meilės prozos šedevrai – Bunino Tamsiosios alėjos ir Turgenevo Pavasariniai vandenys. Tokie metaliteratūriniai Ulickajos žaidimai palaiko ir labiau literatūros srityje patyrusių skaitytojų interesą, leisdami jiems (kaip Soniai) išplaukti į virtualaus gyvenimo vandenis, užtrenkiant kasdienybei prieš nosį patikimas vaizduotės duris.
Ulickajos prozos orientacija į klasiką atsispindi ir jos meistriškai nušlifuotoje kalboje. Pavyzdžiui, Sonečkos patiriamos gyvenimo malonės aprašymas. Sakiniai temperuoti pagal širdies dūžius, pulsuoja lėtai, tarsi stabdant akimirkas, ištempiant sakinius jungtuku ir: «Он обнимал ее широкую спину, ревниво прижимал к себе, и она обмирала от этого двойного груза непереносимого счастья. И улыбалась в первом свете утра, и тело ее молчаливо и радостно утоляло голод двух драгоценных и неотделимых от нее существ». Lietuviškame vertime laikas sutraukiamas – atsisakoma vieno jungtuko ir, viskas susakoma greičiau ir tvarkingiau: „…ir jos kūnas džiugiai tylomis malšindavo dviejų brangiausių ir nuo jos nebeatskiriamų būtybių alkį“ (p. 38). Gal tokia ekonomija atskleidžia vyrišką moteriškos prozos vertimą? Šis vertimo ypatumas nepastebimas, jei nepradedi pažodžiui lyginti vertimo su originalu. Kai pradedi, tuomet išryškėja ir kiti neatitikimai, kurie yra pateisinti įprastos lietuvių kalbos vartosenos, tačiau eliminuoja iš Ulickajos teksto jau minėtą lengvą literatūriškumo aurą. Rizikuoju būti apkaltinta pažodinio vertimo ideologija, tačiau kai žodžių junginys медленные глаза (apie keturmetę mergaitę, kuri nepastebimai nuslydo į šulinį) verčiamas mąslios akys (p. 8) arba плавился на огне молодого желания (apie pagyvenusį žmogų, kuriam siužete lemta numirti jaunos mylimosios glėbyje) – degdamas jaunatviško geidulio liepsnose (p. 83),aš galvoju apie tai, kad ir rusų kalboje tokie žodžių junginiai nėra įprasti – niekas nesako lėtos akys arba tirpo jauno geismo ugnyje. Kita vertus, mano siūlymai tikrai skamba ne geriau, tik pabrėžia prasmines sankabas.
Kitą vertimų iš rusų kalbos grupę sudaro literatūros išsišokėliai (ypač vienas jų), kuriuos norisi pavadinti narcizais. Taip vadindama Eduardą Limonovą7, turiu omeny ne tik tradiciškai neigiamą save įsimylėjusio žmogaus reikšmę, bet ir tokią šio mitologinio personažo interpretaciją, kurią jam suteikė ukrainiečių baroko filosofas ir rašytojo žemietis Grigorijus Skovoroda dialoge Narcizas su imperatyvia paantrašte – „pažink save“. „Kaip galima pažinti save, savęs prieš tai nepamilus?“ – klausia Skovoroda. Štai nuo to ir galima pradėti gilintis į skandalingojo teksto paslaptį.
Rusijoje knyga mėgstama ir vertinama intelektualų, išimtinai vyrų, manau, ir dėl tos priežasties, kad realizuoja vyrų rojaus idėją – sukuria vietą, kur galima elgtis ir kalbėti nepaisant visuomenės primetamų tabu. Žavimasi jo hipertrofuotu , nuo kurio sklinda „nevilties, pavydo, pykčio, savimylos, ilgesio, geismo ir meilės bangos“ (A. Goldšteinas), jo sugebėjimu perduoti „veriantį egzistencinės vienatvės jausmą“ (A. Zorinas). Kitiems įspūdį daro klasių nelygybę demaskuojantis patosas, pribloškiantis pornografinių scenų atvirumas, ideologinis „kietumas“, pasitikėjimas savimi bei narciziškas savo prigimties išmanymas – Edička žino, kas jis yra ir ko jam reikia.
Taigi jei Ulickaja yra „naujojo nuoširdumo“ autorė, Edičką Limonovą reikia traktuoti kaip tradicinio literatūrinio nuoširdumo pavyzdį: jo atvirumas išaugina romaną, kuriame realybė ir fikcija taip susipina, jog niekas pagaliau ir nežino, „kaip ten visgi su tuo juodaodžiu Krisu buvo“. Teksto patrauklumas taip pat paaiškinamas įspūdinga pasijų ekspresija, dėl kurios jis tampa savotišku apverstu aukojimu, kai keiksmažodžiai šventvagiškai patvirtina pačios aukos šventumą. Nors knyga „kabina“ ne visus, tačiau, nusiteikus tokiai literatūrai, ji gali juokinti, stebinti, netgi sukrėsti savo kontrastais – „nepadorių“ scenų, obsceniškos leksikos, imperinių idėjų ir egzistencinės problematikos vienove. Pamišėliško diskurso subjektas yra nuolatinio ginčo su įsivaizduojamais oponentais būsenos. Tačiau ar maža buvo skandalistų ir dialoginės sąmonės herojų rusų literatūroje?
Knygos pasirodymas lietuviškai skatina galvoti apie jos reikšmę šiuolaikinėje lietuvių kultūroje. Pradėsiu nuo tolimos analogijos. Turime kelias skaitytojų kartas, labai gerai išmokusias šauniojo Jaroslavo Hašeko kareivio Šveiko posakius, mėgdžiojančius jo stilistiką, jo manierą filosofuoti nurodant netikėčiausias gyvenimo analogijas. Austrijai–Vengrijai priklausiusioje Prahoje atsiradęs Šveikas yra jos stichiško nepaklusnumo, polinkio juokauti ir žaismingos ironijos sublimacija. Šveikas – tai pozicija ir karnavališka laikysena milžiniškos sunkiasvorės sistemos sąlygomis. Atrodo, kad žlugus sovietinei imperijai ir formuojantis kapitalistiniams santykiams, atsirado poreikis turėti laikysenos pavyzdį jau naujomis, ne visada maloniomis gyvenimo sąlygomis. Paradoksaliai šiuo pavyzdžiu tampa rusų imperijos pavainikis Edička, dedantis į šuns dienas amerikiečių imperijos tikrovę. Darius Pocevičius pabaigos žodyje provokuojančiu pavadinimu „Ar tu – Edička?“ rašo: „Romanas skirtas visiems „Edičkoms“. Tiems, kurie nors kartą gyvenime bent patyliukais yra ištarę: „Eikit jūs visi...“ (p. 342).
Keiksmažodžių „kultūra“ ir jos perkėlimas iš kitų kalbų vis dar yra opi vertėjų problema. Nesu mačiusi popierinio rusiško knygos leidimo, tiktai elektroninę versiją, kurioje keiksmažodžiai grafiškai nesiskiria nuo kitų žodžių. Lietuviškame vertime jie išskiriami pasvirusiu šriftu, kartais verčiami, kartais – ne, matyt, laikantis nuomonės, kad kai kurie iš jų seniai egzistuoja kaip skoliniai lietuvių kalboje. Keiksmažodžių skolinių rašyba dar nėra nusistovėjusi, ir būtų galima ją pasvarstyti, atsižvelgiant į tai, kaip jie funkcionuoja kalboje: ar kaip jaustukai išreiškia emocijas, ar vis dėlto turi leksinę reikšmę. Nuo to priklausytų ir jų rašymas – kartu, kai svarbu tik garsinė žodžio išraiška, ar atskirai, kai daiktavardis žodžių junginyje nesuliejamas su prielinksniu.
E. Limonovo tekstas kuria savo skaitytoją, galbūt net nesiekdamas to daryti – jis priverčia sutelkti dėmesį į pačią istoriją (pasakojamoji patirtis vis dėlto perdėm originali), ir jos literatūrinės specifikos suvokimas lieka nuošaly, o be to, gana greitai skaitytojas pradeda kreipti dėmesį tiktai į ekscentriškus jo elementus – keistuolius personažus, keiksmažodžius, pornografines scenas ir pan. Tą pat galima pasakyti ir apie vertimo kokybės re­flektavimą. Vertimas yra geras: lietuvių kalba adekvati originalo kalbai, taip pat nepaisanti normų, tačiau literatūriškai sklandi, ji atkuria šnekamąją leksiką, bet ne sintaksę ir gramatiką, nėra kasdienio diskurso variantas. Mano neįpratusiai klausai kliūna rusiškų keiksmažodžių ir apskritai vulgarios leksikos gausa (kuri taip nerėžia ausies originaliame tekste, ten jie atrodo organiškesni), kita vertus, suprantu, kad nepriklausau šio vertimo tikslinei grupei. Vertimas pavykęs dar ir dėl to, kad Edičkos diskursui būdingas totalus lyrizmas (knyga priskirtina „klyksmo žanrui“, skandalo išprovokuotam atvirumui), o lietuvių kalba, lyrikos požiūriu, yra pakankamai išlavinta. Matyti, kad leidykla rimtai žiūrėjo į šį projektą – du vertėjai, redaktorius, greičiausiai vienodinęs vertimą, pačios serijos intro egzistavimas – visa tai kalba apie tokios literatūros poreikį bei kokybišką jo patenkinimą.
Antras narcizas – skaitytojams slapyvardžiu Andrej Turgenev8 pasirodęs Viačeslavas Kuricinas, žinomas literatūros kritikas, elektroninės svetainės Šiuolaikinė rusų literatūra su Viačeslavu Kuricinu steigėjas. Antrasis jo romanas Arkašono mėnuo įdomus keliais aspektais. Pirmasis – kritikos ir kūrybos santykis arba šių sferų prioritetai vieno asmens veikloje. Kai rašytojas tampa kritiku, turime sėkmingą šio derinio variantą – įdomiausiai apie kūrybą rašo patys rašantieji. Kai kritikas, pasibodėjęs savo funkcija, pradeda kurti grožinę literatūrą, susiduriame su labai rizikingu reiškiniu. Kuricinas tikrai gerai išstudijavo šiuolaikinės literatūros priemones. Pavyzdžiui, jis intensyviai žaidžia įvairiomis meninėmis konvencijomis. Neatsitiktinai jo romanas laikomas ir detektyviniu, ir filosofiniu, ir pornografiniu, ir netgi siaubo. Išradingai pasitelkdamas intermedialius „vertimus“, sukuria pasakojimui antrąją, vizualią, išraišką: pasirenka personažą sinefilą, šokantį scenas iš filmų, kurių įprastos situacijos dažnai panaudojamos siužete (šis tekstas būtų neprastas kino scenarijus), siūlo tokį įdomų žaidimą: įvairūs daiktai be tvarkos sudėliojami ant šachmatų lentos, o paskui stumdomi po ją be taisyklių, be tikslo, – tokia barokiška likimo metafora.
Visi šie žaidimai suponuoja rašančiojo distanciją su kuriamu tekstu, iš kurios kyla totali kūrinio ironija. Tam tikru romano skaitymo momentu jos sukeliama destrukcija pradeda varginti. Pasigendi iracionalaus, su kūrybos paslaptimi susijusio elemento, kurio nesusimuliuosi ir „nenusipirksi“. Įdomu pastebėti, kad šis romanas skaitytojo sąmonėje neįsitvirtina kaip rusiškas. Išskyrus autoriaus slapyvardį ant knygos viršelio ir tipinę rusų „gėlių vaikų“ atstovę heroję Alią (tai vardo Aleksandra trumpinys, o Ala, kuris atsiranda lietuviškame vertime, – visai kitas vardas), kurią, regis, myli pagrindinis personažas Šokėjas (iš užuominų aiškėja balkaniška jo prigimtis), čia nėra nieko, kas susietų tekstą su rusiška realybe.
Arkašono mėnesio pasirodymas lietuviškoje knygų rinkoje yra vertingas dėl puikaus Sigito Parulskio vertimo, netgi ne vertimo, o aukštos kokybės perrašymo. Susidaro įspūdis, kad lietuviškas tekstas skamba laisviau ir elegantiškiau nei rusiškas (jo fragmentus galima perskaityti internete), ir, sakyčiau, adekvačiau nei originalas perteikia egzotišką prancūzišką patirtį. Apskritai vertimų iš rusų kalbos kokybė yra garantuota profesionalių rašytojų-vertėjų talentų (S. Parulskis puikiai išvertė ir D. Charmsą9, Rimantas Vanagas – Venedikto Jerofejevo apysaką Maskva–Petuškai10, Viktoro Pelevino romaną Čiapajevas ir Pustota11; šios knygos pasirodė gerokai anksčiau, todėl jų neaptariu).
Taigi mūsų laikais, kai rašytojo tarptautinė lemtis priklauso nuo vertėjo sugebėjimų ir leidėjo malonės, rusų literatūra nėra nuskriausta. Nepatikti galėtų nebent šiek tiek tendencingas jos pristatymas – arba klasikinė tradicija, arba jos priešingybė. Tačiau toks yra šiandieninis jos poreikis. Puiku, kad jis yra.
 _________
 
1 Į lietuvių kalbą išverstą interviu su rašytoja galima perskaityti: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55789/ASC/1
2 L. Tolstoj. Ana Karenina (iš rusų kalbos vertė Pranas Povilaitis). – Alma littera, Vilnius, 2005.
3 M. Bulgakovas. Baltoji gvardija (iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis). – Jotema, Kaunas, 2003.
L. Ulickaja. Sonečka (iš rusų kalbos vertė Rimantas Viedrynaitis). – Kitos knygos, Kaunas, 2005.
L. Ulickaja. Kukockio kazusas (iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis). – Jotema, Kaunas, 2006.
Žr.: Mарк Липовецкий. Присутствуя настолько, насколько позволяет отсутствие – http://magazines.russ.ru/znamia/2005/9/li13.html
E. Limonov. Tai aš, Edička (iš rusų kalbos vertė Darius Pocevičius ir Benediktas Januševičius). – Kitos knygos, Kaunas, 2006.
8 A. Turgenev. Arkašono mėnuo (iš rusų kalbos vertė Sigitas Paruls­kis). – Alma littera, Vilnius, 2005.
D. Charms. Nutikimai (iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis). – Vyturys, Vilnius, 1998.
10 V. Jerofejevas. Maskva–Petuškai (iš rusų kalbos vertė Rimantas Vanagas). – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 1992.
11 V. Pelevin. Čiapajevas ir Pustota (iš rusų kalbos vertė Rimantas Vanagas). – Tyto alba, Vilnius, 1998.
_________
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projekto "Vertimo kritikos gaivinimas" rėmėjas - Kultūros ir sporto rėmimo fondas


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.