Urbutis, Vincas. Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus. Archivum Lithuanicum 2, Vilnius, 2000, p. 11–50.

Iš apžvalgos ryškėja bendra išvada, kad su naujadarų vertimo sunkumais Daukša dažniausiai yra dorojęsis visai sėkmingai. Reikia, tiesa, nepamiršti, kad ir Vuikas ne ypatingai jį vargino: naujadarų griebdavosi retai ir bemaž vien tokių, kurie neišklysdavo už lenkų kalbos įprastinės žodžių darybos sistemos ribų ir todėl buvo pakankamai aiškūs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiškai, ne pamorfemiui, pirmiausia žiūrėdamas perteikti turinį, Daukša dažniau ne panašaus lietuviško darinio ieško ar jį darosi, o tenkinasi iš esmės pamatinių žodžių vertimu: chłopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plūdimas (2). Tik sykį vietoj Vuiko naujadaro atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas (7). Dar viena išeitis – naujadaro skolinimas, paprasčiausias perkėlimas į lietuvišką vertimą, labiau pateisinamas tik tada, kai šalia yra toks pat skolintas pamatinis žodis: sakramentarz – sakramentorius (6) : sakramentas. Panašiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maišiniai – arba pirmojo žodžio iš dviejų kryžminamųjų reikšmės atliepiniu: matematactwa (pl.) – matematikos (3), matemataczmatematikas (4; taip du kartus), arba skolinant maišinį: matemataczmaktematočius (klaidingai vietoj matematočius) (4; taip kartą). Tik atskiresnis atgalinis naujadaras ropa (iš ropucha) Daukšos nesuprastas ir išverstas kaip jo homonimas – pūliai (sklimstė) (5).

Nariams

Naujienlaiškis