Audronė Kučinskienė

ARIADNĖS SIŪLAS: IŠ LABIRINTO AR Į LABIRINTĄ?

Publikuota: Literatūra ir menas 2007-03-23 >>

Pasižvalgius po knygynų lentynas, nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais ypač pagausėjo įvairiausių enciklopedinio turinio knygų, skirtų vaikams, jaunimui ir plačiajai auditorijai, bei tam tikros rūšies knygų, kurias sąlygiškai pavadinčiau „dovanų žanru“. Turiu galvoje iš kitų kalbų verstas, patraukliai atrodančias, gausiai, gražiai iliustruotas ir nemažai kainuojančias knygas, kurias vargu ar skubėtum įsigyti asmeninei bibliotekai dėl solidžios kainos ir nespecializuoto turinio, bet mielai parinktum kaip vertingą dovaną, nes jos tinka įvairių pomėgių ir skonių žmonėms. Tokių knygų leidėjams kyla sunkumų, kuriuos įveikti pavyksta, deja, ne visoms leidykloms. Šiame straipsnyje norėčiau išsamiau panagrinėti vieną knygą ir priminti skaitytojams būti atsargesniems, nes gražus viršelis bei geros kokybės iliustracijos ne visada reiškia adekvatų knygos turinį, po to kai originalus tekstas pereina per nekompetentingo vertėjo ir visos jam talkinančios leidyklos komandos rankas.
Pasirinkau „Naujosios Rosmos“ išleistą Ramono Rodriguezo Lleros „Trumpą architektūros istoriją“ (2006; iš ispanų kalbos vertė Elena Belskytė) pirmiausia todėl, kad, kiek man žinoma, architektūros istorijos kursą skaitantys dėstytojai ją rekomenduoja savo studentams. Taigi derėtų įspėti jaunus žmones itin atsargiai naudotis šia knyga dėl gausybės joje esančių klaidų. Antroji tokio pasirinkimo priežastis yra ta, jog tai nebe pirmas kartas, kai „Naujosios Rosmos“ panašaus žanro knygose susiduriame su neatsakingu vertimu ir nesuredaguotu tekstu. Ši leidykla jau buvo kritikuota dėl nemokšiškų vertimo klaidų knygoje „Didžiosios pasaulio paslaptys“ (Dalia Dilytė. „Antikinių realijų vertimo klausimai“, – „Gimtoji kalba“, 2005, Nr.6, p.3), tačiau, rodos, nelabai kreipia dėmesį į nepalankias recenzijas. Be to, atrodo, kad „Naujoji Rosma“ ima klaidinti savo skaitytojus jau nuo mažumės. Štai „Vaikų enciklopedijoje“ (2003) skaitome, kad „Pirėja — Atėnų uostas“ (p. 207; iš tiesų tiek antikinių, tiek dabartinių Atėnų uostas yra Pirėjas)1; „jaunieji atėniečiai nuogi treniruodavosi kvadratiniame gimnazijos kieme“ (p. 208; reikėtų pratinti vaikus skirti terminus: mūsų laikų gimnazija nėra tas pats, kas senovės Graikijos gimnazijas, sportui skirtas pastatas; – gr. gymnasion,gymnomai „mankštintis“, iš gymnos „nuogas“, nors dabartinis žodis, be abejo, kilęs iš graikiško, tik lotynizuotas); „Heraklis turėjo išvalyti Egėjo (t. y. Augėjo) tvartus“ (p. 210) ir „sugauti Erimantės (t. y. Erimanto) šerną“ (p. 211). Dar sužinome, kad Romą valdė tokie imperatoriai kaip Adrianas (p. 216; t. y. Hadrianas) ir — dėmesio! — Diokletas (p. 217; t. y. Dioklecianas), o perskaičius teiginį „retiaras — apsaugotas petys, jo ginklai — tinklas ir tridantis“ (p. 220), vaikams teks ilgai naršyti po kitus šaltinius, kad suprastų, jog turimas galvoje retiarijus, tai yra tinklu ir tridančiu ginkluotas gladiatorius. Esu tikra, kad vaikams ir jaunimui skirta lektūra turi būti ypač kruopščiai parengiama, nes jos paskirtis — padėti išsilavinimo pamatus ir parengti jauną žmogų tolesniam lavinimuisi.
Dėl kompetencijos stokos ir medžiagos gausumo nesiimu recenzuoti visos „Trumpos architektūros istorijos“, glaustai aptariančios architektūros raidą nuo senųjų Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų iki XX a. antrosios pusės moderniųjų tendencijų. Aptarsiu tik antikai skirtą, vos 16 puslapių, poskyrį. Kaip sako Vergilijus, ab uno disce omnes, t. y. iš vieno spręsk apie visus.
Visi, kurie bent kiek esame susidūrę su knygų vertimu bei redagavimu, žinome, kad net ir kruopščiai, sąžiningai sutvarkytoje knygoje lieka nesužiūrėta kokia klaidelė, kurią atlaidžiai pavadiname lapsus linguae ar lapsus memoriae. Todėl neketinu priekaištauti dėl subtilių architektūros terminų niuansų, kaip taisyklingiau vadinti graikų šventyklos orderio detales – voliutomis ar voliutais, metopais, metopomis ar metopėmis, antais ar antėmis ir panašiai. Juo labiau kad nėra visuotinai nusistovėjusios tokių terminų vartosenos. Tačiau ir čia vertėjui derėtų laikytis tam tikrų kriterijų ir pasirinktos sistemos. Kaip susigaudyti skaitytojui, kai viename puslapyje esančioje graikų dorėninės šventyklos rekonstrukcijoje apatinė orderio dalis, laipteliai, ant kurios stovi kolonos, pavadinami terminu „krepis“ (p. 18), gretimame puslapyje esančioje iliustracijoje ta pati dalis jau vadinama „krepidoma“ (p. 19), o pačiame tekste skaitome: „šventykla stovi ant vos įžiūrimų (?) pamatų, kuriuos sudaro (...) trijų pakopų konstrukcinė dalis (crepis, arba crepidoma) [suprask, rinkis, kurį nori, tik lotynizuota forma!— A.K.] ir viršutinė pakopa (stilobatas), į kurią ir remiasi kolona“ (p. 18). Sunku nuspėti, kaip skambėjo originalus sakinys, tačiau net jei paliksime nuošalyje abejotiną teiginį dėl „vos įžiūrimų“ trijų pakopų pamato, iš visų keturių pusių raiškiai juosiančio dorėninę šventyklą, nedovanotina yra terminų painiava. Iš tiesų kaip tik stereobatu vadinamos apatinės dvi pakopos ir stilobatas – viršutinis laiptelis, ant kurio remiasi pati kolona, ir sudaro vadinamąją krepidomą.
Geram vertėjui nepakanka mokėti svetimą kalbą, privalu dar (paradoksas!) mokėti ir gimtąją, t. y. sklandžiai ir suprantamai formuluoti mintis lietuviškai, be to, išmanyti verčiamo teksto turinį2. Kitaip skaitytojo laukia sunkus darbas, mėginant rekonstruoti ir nuspėti, kas norėta pasakyti vienu ar kitu sakiniu. Tokių sakinių nagrinėjamame tekste daugybė. Vienais atvejais, pasitelkus turimą šiokį tokį antikos kultūros išmanymą, pavyksta prasibrauti pro žodžių pinkles ir pagauti numanomą sakinio mintį. Pavyzdžiui, kai, kalbant apie Atėnų Akropolį, sakoma: „Į šventosios kalvos viršų vingiuojantis kelias atveda prie Propilėjų“ (p. 22), supranti, jog tikriausiai norėta pasakyti, kad į kalvos viršų vingiuojantis Šventasis kelias atveda prie Propilėjų. „Erektėjonas (...)ypač garsėja (...) kariatidžių tribūna — tai šešios moterų figūros ant pjedestalo, ant savo galvų laikančios ne įprastas kolonas, o marmurinį antablementą“ (p. 23). Suprantame, jog kalbama apie seniausią Akropolio šventovę, pagal mitinio Atėnų (o ne graikų apskritai, kaip aiškinama p. 23) karaliaus Erechtėjo vardą tradiciškai vadinamą Erechtėjonu (ne Erektėjonu ir ne Erektejonu, p. 22), kurio garsusis į Partenono pusę žvelgiantis portikas žymus architektūros istorijoje tuo, kad jame vietoje įprastų kolonų antablementą laiko šešios kariatidėmis vadinamos merginų statulos. Pastraipoje apie Delfus skaitome: „į kalvos viršūnę veda vingiuotas šventasis kelias, kurio pakraščius įrėmina memorialinės šventyklėlės ir sanktuariumai“ (p. 21). Kam yra tekę būti Delfuose, tas puikiai prisimena, kaip vingiuojančiu Šventuoju keliu palengva kopė įkalnėn Apolono šventyklos griuvėsių link. Kelio pakraščių dabar jau niekas nerėmina, bet kadaise abiejose jo pusėse stovėjo daugybė Delfams dovanotų statulų ir įvairių polių lobynai, iš kurių vienintelis rekonstruotas Atė­niečių lobynas lengvai atpažįstamas tekstą iliustruojančioje nuotraukoje. Visai neaišku, kas tos „memorialinės šventyklėlės“ ir kodėl lobynas vadinamas svetimu ir visai neįprastu žodžiu „sanktuariumas“. Matyt, pačiai vertėjai tekstas neatrodo labai aiškus, nes kai kur ji bando skliausteliuose įterpti savo paaiškinimus, nuo kurių, deja, sakinys tampa dar neaiškesnis, kaip antai: „Šalia Propilėjų ant podiumo (pamato su laiptais pagrindiniame fasade — vert.) pastatyta nedidelė Atėnės Nikės (...) šventykla“ (p. 23). Matyt, norėta pasakyti, kad Atėnės Nikės šventyklėlė stovi Propilėjų dešinėje ant aukštos pakylos, tiksliau, stataus uolos skardžio, bet jokių laiptų nei pagrindiniame, nei šalutiniame fasade ten nėra. Ypač daug įžvalgos ir fantazijos reikia pasitelkti, norint suprasti Olimpijos Dzeuso ir Aiginos saloje stovėjusios Atėnės Afajos šventyklos aprašą: „Tai dorėniniai peripteriai (stačiakampio plano šventyklos, apjuostos vienos eilės kolonados); peristiliai (vidinės galerijos, apjuostos kolonada) apsupa celę, kurią dvi skirtingo aukščio kolonados padalyja (cituojama tiksliai — A. K.) į tris navas“ (p. 21). Pamėginkime įsivaizduoti kad ir Vilniaus arkikatedrą baziliką ar kurią kitą bažnyčią, kurios vidinę erdvę, graikų šventykloje vadinamą naos, arba cele, dvi kolonų eilės dalija į tris navas. Jei tos kolonados būtų skirtingo aukščio, pastatas tiesiog būtų kreivas. Nebūtina apsilankyti Aiginos saloje, pakanka žvilgtelti į bet kurią Atėnės Afajos griuvėsių nuotrauką, kad suprastum, jog dviejų aukštų kolonados, t. y. dviem aukštais sustatytų kolonų eilės dalijo jos celę į tris navas.
Kaip matome, iš tiesų nelengvas darbas laukia šios knygos skaitytojo. Be to, net ir pasitelkus visą turimą klasikinį išsilavinimą, kartais nepavyksta supras­ti skaitomo teksto, pavyzdžiui, tokio teiginio: „Taip V a. pr. Kr. Graikijoje prasidėjo savotiškas renesansas mėginant kažką atgaivinti iš humanistinės Periklio laikų Atėnų epochos“ (p. 25). Sunku pasakyti, kuri iš mano nurodytų trijų vertėjui būtinų savybių labiausiai šlubuoja mano cituotuose pavyzdžiuose. Manyčiau, kad stinga visų trijų.
Trumpai paminėsiu dar vieną kitą labiausiai į akis krintantį netikslumą: Partenono „frize pavaizduota Panatinėjos (...) [t. y. Panatėnajų] procesija, nešanti peplumą [t. y. peplą] — ilgą vilnonį apsiaustą“ (p. 22); „siaura prieiga, vartai, propilėjas“ (p. 17) — t. y. siaura prieiga, propilėjais vadinami vartai; „Mikėnuose, pavyzdžiui, Tirinto citadelėje“ (p. 17) — Mikėnai ir Tirintas yra du atskiri, nors netoliese esantys Argolidės miestai; „olimpinio panteono dievų“ (p. 17) — t. y. Olimpo dievų, arba Olimpo panteono; „yra dvi kolonados iš šešių ir iš keturiolikos kolonų“ (p. 20) — kolonadą sudaro po šešias kolonas iš galų ir po keturiolika iš šonų; „persus, mėginusius užimti Akropolį“ (p. 21) — persus, užėmusius Akropolį; „pagaliau pasiekiama aukščiausios altitudės“ (p. 25) — kaip sakoma, sviestas sviestuotas, turbūt norėta pasakyti: pasiekiama aukščiausia vieta. Et cetera.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną labai svarbią ir jau, galima sakyti, visuotinę problemą, su kuria nuolat susiduriame visur, kur paliečiama antikos tema, — knygose, filmuose, televizijos laidose. Tai antikinių vardų bei terminų vartojimas. Į šią problemą jau atkreipė dėmesį Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2006 m. rugsėjo 28 d. patvirtinusi rekomendaciją „Dėl verstinių leidinių autorių vardų ir pavardžių adaptuotų formų teikimo“, kurios viename punkte sakoma: „Graikiškų asmenvardžių ir vietovardžių galūnės -on (-ōn), -os, -us (-ūs), -ēs ir lotyniškų -us,-um keičiamos į -as“. „Naujosios Rosmos“ išleistoje „Trumpoje architektūros istorijoje“ visiškai nepaisoma šios taisyklės, nuolatos prie graikiškų tikrinių vardų priklijuojama antra galūnė: p. 16 Knososas — turi būti Knosas, Faistosas – Faistas, Minosas – Minas, p. 21, 22 Iktinosas – Iktinas, p. 22, 23 Mnesiklesas – Mnesiklis, p. 24 Lisikratesas – Lisikratas, Hipodamosas – Hipodamas, Parosas – Paras, Apelesas – Apelis, p. 25 Lindosas – Lindas, Eumenesas – Eumenas; p. 26 Hermogenesas – Hermogenas, p. 30 Aspendosas – Aspendas. Visiškai kurioziškai vartojamas garsaus graikų skulptoriaus Skopo vardas: p. 23 Skopasas, p. 24 Eskopasas, p. 25 Skopas.
Laikantis to paties principo, nevalia prikabinti dvigubų galūnių bendriniams tiek graikiškiems, tiek lotyniškiems žodžiams, reiškiantiems įvairias realijas: jau minėtas Atėnei audžiamas ir per Panatėnajas teikiamas drabužis yra peplas (gr. peplos), o ne peplumas (p. 22), svarbiausias Mikėnų rūmų kambarys — megaras (gr. megaron), o ne megaronas (p. 16), kai kuriose graikų šventyklose esanti slapta užpakalinė patalpa vadinama aditu (gr. adyton), bet ne aditonu (p. 18), pastatas, kuriame posėdžiaudavo miesto taryba, vadinasi buleuterijas (gr. bouleuterion), o ne buleuterionas (p. 24), svarbiausia romėnų namo patalpa — atrijus (lot. atrium), o ne atriumas (p. 31); jei vietoj žodžio „lobynas“ būtinai norime vartoti kiek neįprastą lotynišką formą, reikėtų sakyti sanktuarijus (lot. sanctuarius), bet tikrai ne sanktuariumas (p. 21). Lygiai taip graikų teatro dalis, kurioje sėdėjo žiūrovai, knygos autoriaus, matyt, įvardinta lotynišku terminu auditorium, netaisyklingai vadinama auditoriumu (p. 24), reikėtų sakyti auditorijus arba palikti lotynišką terminą. Dekoracijas atstodavusią laikiną palapinę (gr. skene), ilgainiui virtusią stacionariu teatro statiniu, kalbant apie graikų teatrą, ir reikėtų vadinti skėne, o ne skena (p. 24), skiriant jį nuo to, ką esame įpratę vadinti scena. Pagaliau visai netinka apvalią teatro viduryje buvusią aikštelę, kurioje vykdavo vaidinimas, vadinti orkestru (p. 24, 30), nes tokiu būdu painiojamos visiškai skirtingos realijos, kurias skiria kone pora tūkstantmečių. Be abejo, į naująsias kalbas šis žodis atėjo būtent iš graikų kalbos, tačiau graikų teatro statinio dalį vadinkime orchestra, t. y. vieta, kur šokdavo choras (gr. orcheomai — šokti). Atrodo, kad, pati gerai nesupratusi kiekvieno šio termino reikšmės, vertėja sukuria visiškai nesuprantamą sakinį: „Graikų teatras nebuvo dengtas ir tai skatino statytojus išradingai jį įkomponuoti į natūralų kraštovaizdį, juo papildant scenarijų, o pagrindinius materialinius išteklius ir kūrybinius sumanymus skirti auditoriumui“ (p. 24).
Netaisyklingai vartojami ir šie vardai bei miestų pavadinimai: p. 19 Kalimakas — turėtų būti Kalimachas, p. 19, 22 Fidijus, Fidijaus – Feidijas, Feidijo, p. 17 Atrėjaus – Atrėjas, Atrėjo, p. 20 Posidonija – Poseidonija, p. 23 Basaja – Basės, Atėnės Alea šventykla – Atėnės Alėjos šventykla, p. 24 Polikletas – Polikleitas, p. 24 Cefisodotas – Kefisodotas.
Turiu pripažinti, kad etruskų ir romėnų architektūrai skirtuose penkiuose puslapiuose klaidų ir netikslumų mažiau negu graikiškoje dalyje. Tačiau ir čia aptinkame netoleruotinų dalykų. 31 metais Augustas nugalėjo Antonijaus ir Kleopatros laivyną Akcijaus, jokiu būdu ne Aktiumo (p. 27), mūšyje. Per Romą tekanti upė vadinama Tiberiu, o ne Tibru (p. 27). Žymų Romos respublikos laikų karvedį ir diktatorių įprasta vadinti Publijumi Kornelijumi Sula, o ne Sila (p. 27), nors lotyniškuose raštuose kartais pasitaiko vardo forma Sylla. Kažkodėl Romos teatras, kurio liekanas, įmontuotas į vėlesnį statinį, ir šiandien galime matyti, vadinamas Marcello teatru (p. 31), šiuo vieninteliu atveju paliekant lotynišką vardo rašybą su dviem l. Jei taip, turėtų būti rašoma ir Sulla, Agrippa, Kallimachas et cetera. Taigi turėtų būti Marcelo teatras. Aptikęs tekste Majencio baziliką (p. 29), žmogus kurį laiką negali susivokti, jog turima galvoje Romos forume esanti Maksencijaus bazilika! Ir jau visiškai prastai pasijunti, kai, žiūrėdamas į nufotografuotą Romos maketo fragmentą su paaiškinimu apačioje: „Roma. Antikinio stadiono maketas“, niekaip negali įžiūrėti paties stadiono. Keliskart teko buvoti Romoje ir daugsyk matyti knygose iš aukštai nufotografuotą garsiąją Navonos aikštę, kuri ir yra buvęs Domiciano stadionas. Pagaliau, nuleidęs akis prie žemiau esančios fotografijos, supranti savo nesupratimo priežastį, mat antrasis paaiškinimas skelbia: „Roma. Flavijaus stadionas, arba kitaip — Koliziejus (70 m.)“. Ciceronas šioje vietoje tikriausiai sušuktų: „O tempora, o mores!“ Gerbiamieji, Romos simboliu tapęs Flavijų amfiteatras, kitaip dar vadinamas Koliziejumi, buvo gladiatorių kovoms bei kitokiems reginiams rengti skirtas statinys. Tiek architektūriniu sprendimu, tiek funkciniu pritaikymu jis iš esmės skiriasi ir nuo teatro, ir nuo sporto varžyboms skirto stadiono, ir nuo Didžiojo cirko, forma primenančio stadioną, tačiau skirto žirgų lenktynėms.
Galbūt kas nors paklaus: „Iš kur vertėjui visa tai žinoti? Juk čia tik vienas antikai skirtas poskyris. O kur dar kiti laikotarpiai, kiti vardai, terminai ir daugybė problemų?“ Be abejo, visko žinoti neįmanoma. Pakaktų vienos, senos kaip žemė Sokrato išminties: „Žinau, kad nežinau“, o ją suvokus, ieškoti atsakymų knygose, žinynuose, žodynuose, enciklopedijose arba klausti žinančiųjų. Pagaliau esu tikra, jog įteikti skaitytojui geros kokybės knygą — ne vien vertėjo, bet ir redaktorių, ir visos leidyklos garbės bei atsakomybės reikalas. Kyla klausimas, kas lemia verčiamos knygos pasirinkimą, kodėl verčiama iš ispanų kalbos, galbūt angliškam ar vokiškam tekstui atsirastų daugiau patyrusių vertėjų. Pagaliau kas redaguoja ir recenzuoja tokias knygas? Bent jau šiuo atveju nenurodytas jokio redaktoriaus, prisidėjusio prie knygos parengimo, vardas.
Šiame straipsnyje pasirinkau tik vieną knygą. Tačiau tenka apgailestauti, kad tai, deja, ne tik šios knygos ir ne tik šios leidyklos, bet kone visuotinė problema: visur, kur tik paliečiama antika, tuoj pat pasipila klaidos. Kad ir kaip klaidinamas tokių neišmanėliškų klaidų, klasikinį išsilavinimą turintis žmogus galbūt ir neįklius į šias pinkles ir tikrai bus atsargesnis, su nepasitikėjimu skaitydamas šią ir kitas knygas. Tačiau ką daryti eiliniam skaitytojui, moks­leiviui, studentui, ieškantiems šioje „Trumpoje architektūros istorijoje“ bei kitose enciklopedinio pobūdžio leidiniuose patikimų žinių bei informacijos? Juk tokios knygos privalo būti tarsi Ariadnės siūlas, vedantis mažai patyrusį skaitytoją žinių labirintais. Deja, atrodo, kad šis siūlas kartais veda ne iš labirinto, bet į jį.
___________________
1 Čia ir toliau išskirta kursyvu bei paryškinta straipsnio autorės.
2 Nekalbu apie grožinės literatūros vertimą, nes ten esama savos specifikos.

Nariams

Naujienlaiškis