Publikuota: Literatūra ir menas 2007-01-12

 

Lietuvos skaitytojai gal buvo kiek primiršę Italo Calvino vardą. Jo romanas „Baronas medyje“ iš trilogijos „Mūsų protėviai“ lietuviškai išleistas prieš gerus tris dešimtmečius. Tiesa, periodikoje bei virtualioje erdvėje retkarčiais pasirodo Calvino apsakymų ar esė vertimų. Ir labai džiugu, kad nepelnytai nustumtas vienas geriausių italų rašytojų sugrįžta į mūsų literatūrinę padangę savo mįslingiausiu kūriniu – romanu „Nematomi miestai“.

Vertėtų keliais žodžiais prisiminti autorių. I.Calvino gimė 1923 metų spalio 15 dieną Kuboje. 1925-aisiais Calvino šeima grįžta į Italiją ir įsikuria San Reme. Karo metais Italo kovoja partizanų būriuose, ir dalyvavimas Pasipriešinimo judėjime suformuoja jo pasaulėžiūrą bei politines pažiūras. Pirmąjį Calvino romaną „Voratinklių takas“ 1947 metais išleidžia „Einaudi“ leidykla. Calvino įsidarbina šios leidyklos spaudos ir reklamos skyriuje. Netrukus pasirodo ir kitos autoriaus knygos: „Paskutinis atskrenda varnas“ (1949), „Argentinietiška skruzdėlė“ (1952), „Italų pasakos“ (1956), „Perkirstas vikontas“ (1952), „Baronas medyje“ (1957), „Neegzistuojantis riteris“ (1959). Trys pastarieji romanai vėliau sudėti į trilogiją „Mūsų protėviai“. 1962 metais, viešėdamas Paryžiuje, Calvino susipažįsta su Esther Judith Singer, argentiniete, vertėja, ir 1964-aisiais jie susituokia. Grįžę iš povestuvinės kelionės po Kubą, kur Calvino aplankė gimtąsias vietas ir susitiko su Che Guevara, jie įsikuria Romoje, o 1967-aisiais persikelia gyventi į Paryžių, kaip tuomet manė, penkeriems metams, tačiau šiame mieste lieka iki 1980 metų. Calvino kūriniai sulaukia vis didesnio pripažinimo, o 1972 metais pasirodęs romanas „Nematomi miestai“ tuometinėje Italijos literatūroje buvo absoliuti naujovė. Paryžiuje Calvino susipažįsta su prancūzų literatūra bei jos kūrėjais, pajunta struktūralizmo, siekusio perteikti pasaulį figūromis ir simboliais, Raymond’o Queneau įtaką. Į François Le Lionnais sukurtą „kombinuotosios literatūros“ nišą tiktų ir romanas „Nematomi miestai“, savo struktūra ir principinėmis idėjomis suteikiantis skaitytojams laisvę iš jo sudėtinių dalių kurti sau mieliausios formos kūrinį.

Niujorko Kolumbijos universitete skaitytame pranešime 1983 metų kovą I.Calvino atskleidė „Nematomų miestų“ atsiradimo istoriją: „Iš pradžių buvo kelionių užrašai, aplankytų miestų atsiminimai, poetiniai tam tikrų akimirkų ir tam tikroje vietoje patirtų įspūdžių apibendrinimai. Taip popieriuje atgijo iš atminties išplaukę liūdni ir džiugūs miestai, miestai su žvaigždėtu dangum ir užversti šiukšlėm, erdvės, jausmai, žmonės ir jų aistros, surašyti ant palaidų kortelių, lyg dienoraštis nesurištais lapais.“

Calvino prisimena Marką Polą, garsųjį Venecijos keliautoją, rašytoją, ir jo knygą „Kelionių knyga, arba pasaulio stebuklai“, kurią jis 1298 metais Genujos kalėjime padiktavo savo likimo draugui Rustichello. Paradoksas, likimo ironija: knyga apie beribes, margaspalves Azijos platybes gimė ankštoje, niūrioje kalėjimo kameroje. Savo impresijas Italo Calvino nutaria pateikti Marko Polo lūpomis, kaip kelionių pasakojimus didžiajam totorių imperatoriui Kublai chanui: vienuolika temų, kiekvienoje jų po penkis miestus, kiekvienas pavadintas moters vardu. Penkiasdešimt penki miestai. Tačiau jie egzistuoja tik venecijiečio keliautojo galvoje: Markas Polas savo pasakojimais juos kuria, kaip kad rašytojas kuria aprašomus pasaulius.

Bet romano skaitytojui nebūtina visa tai žinoti. Jam tereikia pasiryžti skaityti iš lėto, vis panyrant į magišką keisčiausių vardų pasaulį, pajausti svaiginamą skaitomų žodžių, minčių, jausmų ir savo atminties klodų ryšį.

„Iš pat pradžių kiekvieno lapo pradžioje užrašydavau temos pavadinimą: Miestai ir atmintis, Miestai ir troškimas, Miestai ir ženklai. Ketvirtąją temą pavadinau Miestai ir forma, bet vėliau šis pavadinimas man pasirodė per daug neapibrėžtas, ir tie lapai pasklido po kitas kategorijas. (...) Dar kitų temų, tarkim, Miestai ir mainai, Miestai ir akys nebuvau numatęs: jos atsirado paskutinę akimirką, perskirstant rašinius, jau priskirtus kitoms temoms, daugiausia „atminties“ ir „troškimo“, – pasakoja Calvino.

Keliaudamas po Diomirą, Izidorą, Dorotėją, Despiną, Oliviją, Sofroniją, Aglaurą, Melaniją, Perinciją, Andriją, Marociją, skaitytojas aplanko praėjusių dienų ilgesį, neišsipildžiusius troškimus, meilės regimybę, svajonių svaigulį. Autorius kviečia pamąstyti ir atsakyti į klausimus, kas yra gyvenimo prasmė, laimė, džiaugsmas. „Nematomi miestai“ – labiausiai nugludinta Calvino knyga, pateikiama kaip baigtinė forma, bet kiekvienas skaitytojas gali ją sudėlioti pagal savo tikslus ir nuotaikas.

Truputį liūdna, kad lietuviškame knygos vertime kalviniška teksto magija, svaigi minčių tėkmė, poetinė dvasia kiek suvargusi. Tekste lyg akmenys lygiame upės sraute kyšo jam svetimi žodžiai ir sunkios sakinių konstrukcijos, kliūvantys, mėgaujantis jo lyg šilkas tarp pirštų slystančiu audiniu: didžiojo chano galvoje rutuliojasi diskursas, praeitis keičiasi Marko Polo kelionėms progresuojant, stypynės apžergia viena kitą, karavanai eina trasomis, o chano širdį užgula hipochondrijos ūkana, idant vartojama nes reikšme, tilto arka kažkodėl virto išlinkiu, Averojus vadinamas Averroesu, o Kublai chanas – Kubla Chanu.

Tačiau, paėmęs į rankas šį nediduką, dailiai išleistą tomelį ir pasinėręs į jo minčių gelmes, užsimiršęs iškeliauji drauge su Marku Polu į nematomus miestus, regi juos, laimingus ir nelaimingus, dvelkiančius meile ir ilgesiu, gyvus ir mirusius, aplankai visus – tuos, kurie metams bėgant vis dar sugeba suteikti pavidalą troškimams, ir tuos, kurie troškimus sunaikina.