Titulinis
 
 

 
Spausdinti
ROMANAS APIE ROMANO GYVENIMĄ
 
Inga Tuliševskaitė

Calvino I. JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAK­TĮ. Iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė. –­ Vilnius: Baltos lankos, 2006.

Publikuota: Literatūra ir menas 2007-05-04

Jei skaitytojas, knygyno chaose tarp daugybės įkūnyto žodžio objektų kokiu nors antgamtišku būdu ar vedamas devintojo jutimo pastebės knygą keistu pavadinimu „Jeigu keleivis žiemos naktį“, pasvers rankoje ir apsispręs įsigyti (gal todėl, kad viena ausim bus girdėjęs apie jos autorių), – pradėjęs ją skaityti gali pajusti sukylant įvairius jausmus. Nuo pasipiktinimo ir nenumaldomo noro sviesti knygą į kampą, kad paskui jos atsikratytų padovanodamas savo aršiausiam priešui gimtadienio proga, iki susitapatinimo su pagrindiniu veikėju Skaitytoju palaimos, atsiribojus nuo supančio pasaulio ir visa galva panirus į skaitymo malonumą.

Ilgą laiką nelepinusios mūsų skaitytojų pasaulinio garso italų rašytojo Italo Calvino kūriniais, praėjusiais metais leidyklos padovanojo net dvi jo knygas – „Nematomi miestai“ ir „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Tiesa, jos abi yra iš paskutiniojo autoriaus kūrybos etapo, todėl panašios savo literatūrinėmis idėjomis, peržengiančios tradicinio ar bent jau tokio, kokį įpratęs matyti eilinis skaitytojas, romano rėmus. Iš šio etapo dar paminėtini šie I.Calvino kūriniai – „Kosminiai juokai“ (1965), „Ti su nuliu“ (1968), „Susikertančių likimų pilis“ (1973), „Palomaras“ (1983). Juose rašytojas žaidžia ypatinga išraiškos technika, sumaniai konstruodamas formas ir siužetus, žavėdamas ir stulbindamas skaitytojus lengva ir elegantiška kalba. Imtis tokių kūrybinių eksperimentų jį pastūmėjo Paryžiaus patirtis – jame gyveno nuo 1964 metų, pažintis su Roland’u Barthes’u, Raymond’u Queneau, dalyvavimas Oulipo – potencialios literatūros dirbtuvėse, kur literatūrą bandyta kurti pagal matematinių sistemų modelį.

Metai prieš pasirodant romanui „Jeigu keleivis žiemos naktį“ viename interviu I.Calvino prisipažino, kad norėtų parašyti romaną, kuriame pasakojimas ir esė susilietų į vieną visumą. Toks ir yra šis romanas, kurio struktūra leidžia autoriui įkūnyti save kaip pasakotoją, o kartu suteikia jam galimybę įterpti savo mintis ir nuomones apie rašytojus, rašymą, skaitytojus, skaitymą, leidėjus ir knygų leidybą.

Romano siužetas paprastas. Pagrindinis veikėjas – Skaitytojas – džiaugiasi nusipirkęs naują knygą, bet vos pradėtas skaityti romanas netikėtai nutrūksta įdomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti jį sudominusią knygą. Sugrįžęs į knygyną, jis iškeičia ją į – kaip tikisi – nebrokuotą egzempliorių, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradžia. Istorijai artėjant prie kulminacijos, pasakojimas vėl nutrūksta, palikdamas ir Skaitytoją, ir skaitytojus nežinioje. Taip – dešimt kartų. I.Calvino įtraukia mus į savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotų iš saugaus stebėtojų kampo ir įviliotų į romaną.

Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi į skaitytojus: „Tu pradedi skaityti naują Italo Kalvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje.“ Rašydamas antruoju asmeniu, I.Calvino neleidžia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau už Skaitytoją žinome, kad mums niekada nepavyks pabaigti nė vienos pradėtos knygos, susitapatiname su juo ir įsitraukiame į knygų paieškas.

Parašyti romaną tik iš romanų pradžių atrodo keistas pasirinkimas, bet, matyt, pateisinamas, jei, kaip teigia I.Calvino per knygos herojų Silą Flanerį – krizės ištiktą bestselerių rašytoją: „Romano žavesys, kuris mus taip užburia daugumos romanų pirmo skyriaus pirmuose sakiniuose, skaitant toliau netrukus išsisklaido: tai trumpalaikis priešais mus gulinčių ir visus galimus vyksmo variantus apimančių skaitinių pažadas. Norėčiau parašyti knygą, kuri būtų tik incipit ir per visą skaitymo laiką išlaikytų pradžios įtampą, laukiant kažko, kas dar įvyks.“

Tokia romano struktūra I.Calvino pasinaudoja ir norėdamas išsakyti savo požiūrį į autoriaus įvaizdžio, autoriaus vardo ir autoriaus mirties teorijas. Jį įdeda į jau minėto rašytojo Silo Flanerio lūpas, apgailestaujančio, kad jo asmuo riboja rašymo galimybes: „Kaip gerai aš rašyčiau, jei manęs nebūtų! Jei tarp balto lapo ir kunkuliuojančių žodžių bei istorijų, kurios susikuria ir išnyksta niekieno neužrašytos, nebūtų tos nepatogios pertvaros – mano asmens! (...) Jei būčiau tik ranka, nukirsta ranka, kuri suspaudžia plunksną ir rašo...“ Atrodytų, Flaneris trokšta būti tik žodžius užrašantis įrankis, bet kai Liudmila jo romanus pavadina lyg perėjusius per jį, kaip rašymo priemonę, nes kas nors juk turi juos užrašyti, jis įsižeidžia: „Jaučiu, kaip mane nusmelkia aštrus skausmas. Šiai moteriai aš viso labo esu tik beasmenė grafinė energija, galinti į rašto kalbą perkelti neišreikštą vaizduotės pasaulį, egzistuojantį nepriklausomai nuo manęs.“ I. Calvino, atrodytų, yra Barthes’o „autoriaus mirties“ požiūrio šalininkas, bet jis supranta, kad šiuolaikiniame pasaulyje ši ideali sąlyga negali išlikti.

Taigi romanas be istorijos, romanas apie istorijas, kur pati struktūra svarbesnė už pasakojimą. „Jeigu keleivis žiemos naktį“ – romanas apie skaitymo malonumą. Originalus ir tobulas kūrinys, smagus ir įtraukiantis nuo pirmojo iki paskutinio lapo, kuriame ratas tarsi užsidaro: „Dar minutėlę, – sakai, – baigiu skaityti Italo Kalvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“.

Tai – pradžių pasakojimas su aiškiai apibrėžta pabaiga. Galėtų atrodyti paradoksas, tačiau Calvino visada buvo paradoksų rašytojas. Tiesa, romane „Jeigu keleivis žiemos naktį“ vietoj pusiau padalintų vikontų ir medžiais laipiojančių baronų susiduriame su kasdienio gyvenimo vietomis ir situacijomis, o tai tik sustiprina jo žavesį.

Žodžiu, romanas apie romano kūrimą. Taip pat ir romanas apie romano gyvenimą po to, kai jis jau yra sukurtas. Romanas iš trumpų, nebaigtų apsakymų. Reikia Calvino genijaus, kad visas į jį sudėtas, atrodytų, nesusijusias mintis sulydytum į poetinį, lyrinį, giliamintį ir komišką literatūros kūrinį.

Džiugu, kad lietuviškas vertimas daugeliu atvejų perteikė itališko teksto ypatumus – paprastumą, lengvumą, aiškumą. I.Calvino savo knygose vengė tarmybių ar dialektų, stengdamasis, kad jų kalba būtų suprantama kuo platesniam skaitytojų ratui. Lietuviškas tekstas srūva ganėtinai lengvai, suprantamai. Nesiekiau analizuoti vertimo, o ieškojau skaitymo malonumo, tačiau kai kas vis dėlto užkliuvo. Vietomis vertimas sudėtingesnis už originalų tekstą, sakiniai vienur be reikalo apsunkinami, kitur vientisa pasakojimo tėkmė nepagrįstai pertraukiama. Tarkim, paprastas sakinys: „Viena bėda, kad tie romanai kadaise taip prasidėdavo visi.“ Itališkai: „Il guaio è che una volta cominciavano tutti così, i romanzi.“ Taigi, kodėl tie ir čia pat visi? Autorius kalba apie visiems romanams kadaise įprastas pradžias. Grakščiau būtų buvę pasakyti: „Bėda ta, kad visi romanai kadaise taip prasidėdavo.“ Arba pasakojimas apie Haruną al Rašidą, pažįstamą iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Kalifą atveda į „gražios kaip mėnuo“ (itališkai mėnulis yra moteriškos giminės, o saulė – vyriškos, taigi šiuo atveju vertėjai būtų derėję pagalvoti ir prilyginti moters grožį saulei ar žvaigždei, kaip įprasta lietuviškose pasakose) moters rūmus, kur ji paskelbia susirinkusiems: „Nobili signori, avete giurato obedirmi ciecamente, e ora è giunto il momento di mettervi alla prova.“ Tačiau pasakų, o ypač rytietiškų, kalbai būdingas vingrumas vertime išnyksta: „Kilnieji ponai, prisiekėte man aklai paklusti. Išmušė valanda, kai turėsite tai įrodyti.“ Konstatuojami faktai. Ar ne geriau skambėtų toks ištisas sakinys: „Kilnieji ponai, prisiekėte aklai man paklusti, ir šiandien išmušė jūsų išbandymo valanda.“ Keistas pasirinkimas yra ir žodis „viensėdija“ – „Netoli Malborko viensėdijos“. Malborko vardas asocijuojasi su Marienburgo pilimi ir galingu viduramžių miestu. Viensėdija – mažiau įprastas ausiai vienkiemio variantas. Dirstelėjau į originalą: „Fuori dell’abitato di Malbork“. Abitato – gyvenvietė, miestas, bet kuriuo atveju daugiau nei viena sodyba. Anglai išvertė „Outside the town of Malbork“, prancūzai paliko tik vardą, leisdami skaitytojui pačiam nuspręsti, kas galėtų būti tas mįslingasis Malborkas: „En s’éloignant de Malbork.“ Matyt, šiuo atveju derėjo rinktis žodį atsižvelgiant į realijų logiką. Na, o pabaigos žodyje taro kortos, matyt, iš inercijos pavadintos taroko kortomis (itališkai tarocchi). Tokios pastabėlės. Įsigilinus jų gal rastųsi ir daugiau, bet ne toks šio rašinio tikslas. Juo siekta pranešti skaitytojams gerą žinią: pasaulinės šlovės romanas vertėjos ir leidyklos pastangomis pagaliau turi ir lietuvišką pavidalą. „Jeigu keleivis žiemos naktį netoli Malborko mūrų palinksta ant skardžio krašto ir nebodamas vėjo nei svaigulio pažvelgia žemyn, kur šešėliais tamsuoja susimazgiusių linijų tinklas, susikertančių linijų tinklas ant mėnesienoje švytinčio lapų kilimo aplink tuščią duobę, – kokia istorija ten laukia pabaigos? – klausia jis, nekantraudamas išgirsti pasakojimą“. Skaitykit – ir sužinosit.





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.