Titulinis
 
 

 
Spausdinti
VERTIMO ISTORIJA
 
Parengė dr. doc. Leonas Petravičius
(paskaitų Vilniaus universitete medžiaga)
 
 
VERTIMAS ANTIKOS LAIKAIS
 
Vertimo pradžia Europoje reikėtų laikyti III a. pr. Kr., kai iš hebrajų į graikų kalbą buvo išverstas Senasis Testamentas, vadinamoji Septuaginta. Vertimas taip pavadintas dėl to, kad, pasak legendos, septyniasdešimt dienų septyniasdešimt (lot. septuaginta - septyniasdešimt) vertėjų vertė ST nebendraudami vienas su kitu, bet Dievo įkvėpti išvertė visi vienodai. Vertimą atliko Aleksandrijoje Egipto diasporoje gyvenusieji helenizuoti žydai. Vertimą rėmė Egipto karalius Ptolemėjus Filadelfas (285-247 m. pr. Kr.). Šis vertimas turėjo didelės reikšmės graikams: supažindino juos su žydų religija, istorija, kultūra.
Senovės Romoje vertimo menas ir amatas tampa sisteminga veikla. Romoje buvo jaučiama labai stipri graikų literatūros, filosofijos, apskritai graikų kultūros įtaka, todėl daugelis Romos rašytojų vertė arba perdirbinėjo graikų literatūros kūrinius romėnų skaitytojams. Pirmasis toks rašytojas-vertėjas buvo Livijus Andronikas (Livius Andronicus, 285-204 m. pr. Kr.). Didaktiniais tikslais, kadangi mokė vieno romėno vaikus rašto, Andronikas išvertė Homero „Odisėją“. Tai pirmasis Europoje pasaulietinio, grožinio kūrinio vertimas. Be to, Livijus Andronikas statė Romos teatre graikų tragedijų ir komedijų lotyniškus vertimus. Jo vertimai apskritai įnešė daug graikiškų elementų į romėnų poeziją. Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr. Kr.) irgi propagavo graikų kultūrą Romoje, vertė ir adaptavo graikų, pirmiausiai Euripido tragedijas, Euhemero filosofinius kūrinius, daug smulkesnių graikų poezijos tekstų. Vertė teatrui bei rašė, remdamasis graikų pavyzdžiais, dramas ir komedijas taip pat Nevijus (Gnaeus Naevius, miręs apie 201 m. pr. Kr.). Žymiausias Romos komedijų autorius Plautas (Titus Maccius Plautus, 254-184 m. pr. Kr.) perdirbo daug graikiškų komedijų, pritaikė jas Romos žiūrovui. Versdamas Plautas dažnai vartoja vaidinamąjį „kontaminacijos“ metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną. Terencijaus (Publius Terentius Afer 195-159 m. pr. Kr.) kūriniai dažniausiai yra Menandro ir kitų graikų komedijų rašytojų kūrinių sekimai ar perdirbiniai. Šalia Plauto ir Terencijaus vienas žinomiausių graikų komedijos sekėjas ir adaptuotojas buvo Cecilijus (Caecilius Statius, 220-168 m. pr. Kr.). Jis gana laisvai perdirbinėjo Menandro komedijas.
Vertė ir žinomas romėnų rašytojas bei oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 m. pr. Kr.). Ciceronas vertė Platono „Protagorą“, Ksenofonto „Namų ūkį“, filosofo Arato poemą „Dangaus reiškiniai“, taip pat graikų oratorių Demosteno ir Aischino kalbas. Įvade į Demosteno ir Aischino kalbų vertimus Ciceronas pareiškia ir teorinių minčių apie vertimo principus. Jis rašo, jog versdamas graikų rašytojus stengiasi būti ne vertėjas amatininkas (interpres), bet rašytojas menininkas (orator). Jis verčiąs tomis pačiomis mintimis, posakiais ir išraiškos formomis, bet žodžius vartojąs kaip esą įprasta. Ciceronas teigia: „Laikiau, kad nereikalinga žodį perteikti pažodžiui, tačiau išlaikiau išraiškos pobūdį apskritai ir visų žodžių reikšmes, nes man atrodo, kad skaitytojui reikia pateikti ne tą patį žodžių skaičių, o tą patį jų svorį“. Toliau Ciceronas rašo: „žodžių aš laikiausi tik tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų kalbos ypatybėms“. Sakydamas, kad jis nesistengia žodį perteikti pažodžiui (verbo verbum reddere), Ciceronas iškelia didžiąją vertimo problemą, kuri vienaip ar kitaip sprendžiama ir iki mūsų laikų: ar versti pažodžiui, tiksliai prisilaikant originalo teksto struktūros, ar versti laisvai, „literatūriškai“, perteikiant tiktai originalo teksto prasmę. Ciceronas aiškiai palaiko laisvo, kūrybiško vertimo principą. Jo vertimai perteikė graikų kultūros palikimą romėnų skaitytojams.
Panašaus požiūrio laikosi ir Horacijus (Q. Horatius Flaccus, 65-8 m. pr. Kr.). Savo veikale „Ars poetica“ Horacijus suformuluoja principą, kuris vėliau dažnai cituotas vertimo istorijoje: „Nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres“ (Nesistengsi žodį pažodžiui perteikti, būdamas ištikimas originalui vertėjas). Taigi Horacijus palaiko veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą. Pats Horacijus sekė graikų poezijos pavyzdžiais (Sapfo, Alkajo, Anakreonto) ir taikė lotynų kalbai graikiškas eiliavimo formas.
Svarbiausią vietą tarp Biblijos vertimų užima Jeronimo vertimas, vadinamoji „Vulgata“. Jeronimas gimė 347 m. Stridone, Dalmacijoje. Krikščionys tėvai pasiuntė jį mokytis į Romą, kur, kaip pasakoja legenda, jis labiau žavėjęsis Cicerono ir Platono veikalais negu šventuoju Raštu, kol angelas sapne atėmęs iš jo „pagoniškas“ knygas ir nuvedęs pas dangiškąjį teisėją. Vėliau Jeronimas tęsė studijas Trire ir Akvilėjoje. 373 m. jis nukeliauja į Palestiną, pasitraukia į Antiochijos Chalcio dykumą ir gyvena atsiskyrėlio ir asketo gyvenimą. 379 m. popiežius Damazas pasikviečia jį Romon, kur Jeronimas tampa popiežiaus patarėju ir slaptuoju sekretoriumi, gauna vyskupo šventimus. Popiežius paveda jam išversti Bibliją į lotynų kalbą, ir Jeronimas vėl vyksta į Palestiną, apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną ir mokyklą. Išverčia į lotynų kalbą ir suredaguoja visą Biblijos tekstą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, peržiūrėdamas ir tuo metu jau egzistavusių lotyniškų vertimų fragmentus, vadinamąją „Italą“, „Afrą“, Akvilos, Simacho, Teodocijono vertimus, kuriuos Origenas buvo sujungęs į vieną sinoptinę knygą. „Itala“ ir „Afra“ vėliau buvo sujungtos į „Vetus Latina“ vadinamą Biblijos variantą. Visus šiuos vertimus, kurių iki mūsų laikų išliko tik mažos nuotrupos, pralenkia Jeronimo vertimas, atliktas apie 382-405 metus. „Vulgata“ šis vertimas pavadintas tik XII amžiuje. Vardas reiškia: „visiems prieinama“, „visiems suprantama“. Tridento bažnyčios susirinkimas 1546 m. paskelbė, jog Jeronimo vertimas laikytinas kanoniniu. Vėliau Vulgatos tekstas dar buvo koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos popiežiaus Siksto 1590 m. ir popiežiaus Klemenso VIII (1592 m.) redakcijos. Be to, Jeronimas vertė iš graikų kalbos Euzebijaus „Kroniką“, pasaulio įvykių apžvalgą, ir ją tęsė papildydamas Romos istorijos faktais. Be to, pats parašė krikščioniškosios literatūros istoriją „De viris illustribus“ (392 m.). Mirė Jeronimas Betliejuje 420 m. rugsėjo 30 d. Šis „vertėjų patronas“ buvo iš tiesų kruopštus ir kūrybingas vertėjas, turėjo ne tik teologinį, bet ir puikų literatūrinį išsilavinimą, gerai mokėjo hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Apie vertimo darbą Jeronimas parašė teorinį traktatą „De optimo genere interpretandi“ (Apie geriausią vertimo būdą). Laiško savo draugui Pamachijui forma Jeronimas, remdamasis savo dideliu patyrimu, išdėsto savo požiūrį į Cicerono tezę ir suformuluoja pagrindinę mintį dažnai cituojamo ir šiandien dar aktualaus aforizmo forma: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu“ (Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme).
Apie vertimą rašė ir Jeronimo amžininkas ir draugas Evagrijus, pats vertęs Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus šventojo Antano gyvenimo aprašymą. Šio vertimo („Vita Antonii“) pratarmėje Evagrijus sako: „Pažodiškas vertimas į kitą kalbą užtemdo prasmę ir tarytum užgožia pasėlius vešliomis piktžolėmis. Vergiškai laikydamasis linksnių ir posakių formų ir eidamas sunkiais aplinkiniais keliais, jis nepasako to, ką galima išreikšti trumpai ir aiškiai. Vengdamas šios negerovės aš, tavo (Inocento) prašomas, išverčiau palaimintojo Antano gyvenimo aprašymą taip, kad būtų išverstos visos prasmės, net jeigu kai kurių žodžių ir trūksta. Tegul kiti ieško skiemenų ir raidžių, tu ieškok prasmės“. Evagrijaus samprotavimai liudija, jog jam didelę įtaką darė Ciceronas.
 
VERTIMAS VIDURAMŽIŲ EPOCHOJE
 
Viduramžiais vertimas buvo praktinė literatūros problema, susijusi su konkrečiais to miesto poreikiais.
Viduramžiais Europoje plinta ir įsigali krikščionybė. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su vertimu. Žinomi garsūs Viduramžių vertėjai vienuoliai, pvz., Anglijoje Beda Venerabilis (673-735), vienuolis ir mokslininkas, parafrazavęs Biblijos psalmes į lotyniškus eilėraščius, vertęs kai kurias Naujojo Testamento dalis į senąją anglų kalbą. Karalius Alfredas Didysis (849-901) skatino ir dalinai pats vertė iš lotynų kalbos, pvz., popiežiaus Grigaliaus „Cura Pastoralis“, Orozijaus „Historia adversus Paganos“, Romos filosofo Boecijaus veikalą „De consolatione philosophiae“, Bedos Venerabilio „Historia Ecclesiastica“ ir galbūt Augustino „Soliloquia“. Alfredas Didysis laikomas senosios anglų literatūros pradininku. Vinčesterio vienuolis ir kunigas Elfrikas (Aelfric Grammaticus, 955-1020), vienas žinomiausių prozos veikalų autorių senąja anglų kalba, vertė Biblijos fragmentus. Airijoje daugiausiai buvo verčiama Bangoro vienuolyne VII-X amžiuje, vienas žinomiausių vertėjų yra Kolumbanas.
Į senąją vokiečių kalbą, tikriau į savo gimtąjį alemanų dialektą  vertė Sankt Galeno vienuolyno vienuolis benediktinas Notkeris (Notker Labeo, 952-1022). Savo mokiniams jis vertė lotyniškas knygas į „barbarų“ vokiečių kalbą. Tai buvo tuo metu negirdėta naujovė. Notkeris vertė Grigaliaus Didžiojo teologinį veikalą „Moralia in Iob“, Aristotelio „De categoriis“ ir „De interpretatione“, Romos filosofo Boecijaus „De Trinitate“ ir jau minėtąjį „De consolatione philosophiae“, interpretavo filosofinius ir teologinius raštus, kurdamas vokiečių kalba naujas sąvokas ir perteikdamas jų turinį vokiečių skaitytojams.
Vertė taip pat slavų vienuoliai, senosios slavų bažnytinės kalbos ir slavų alfabeto kūrėjai Kirilas (826-869) ir Metodijus (miręs 885 m.). Jie vertė Biblijos, liturginius ir bažnytinės teisės tekstus, stengėsi įvesti slavų kalbą į liturgiją.
Be bažnytinių tekstų, Viduramžiais atsiranda ir pasaulietiško pobūdžio vertimų. Vienas iš jų yra „Štrasburgo priesaikos“ tekstas (Strassburger Eide, 842 m.). Du monarchai – Liudvikas II ir Karolis Plikagalvis prisiekia sąjungą prieš imperatorių Lotarą I. Priesaikos tekstas parašytas senąja prancūzų kalba ir senąja vokiečių (frankų dialektu), kad priesaika būtų suprantama ir kariams. Spėjama, kad abu tekstai yra vertimai iš vieno lotyniško originalo.
Šiaip jau juridiniai dokumentai, įvairūs pareiškimai ar liudijimai Viduramžiais dažniausiai verčiami iš kokios nors tarmės į lotynų kalbą.
Viduramžių epochoje Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje įsigali ir labai ekspansyviai plečiasi arabų kalifatai. Suklesti arabų kultūra, teologijos, filosofijos ir gamtos mokslai. Į arabų kalbą iš graikų ir hebrajų verčiami filosofijos, medicinos, matematikos, astronomijos, geografijos veikalai. Kai kurie graikų mokslo laimėjimai, ypač medicinos ir farmakologijos srityje, Vakarų Europą pasiekė tik arabiškų vertimų dėka, kadangi originalai žuvo. Šį patyrimą XII amžiuje apibendrina žydų medikas, filosofas ir Talmudo žinovas Maimonidas (Rabbi Mose ben Maimon, 1135-1204). Savo laiške iš Kairo Maimonidas samprotauja apie vertimą panašiai kaip Ciceronas ar Jeronimas: „Kas nori versti iš vienos kalbos į kitą ir imasi kiekvieną žodį perteikti tokiu pat kitos kalbos žodžiu, turės didelių sunkumų ir jo vertimas išeis abejotinas ir painus. Taip nereikėtų daryti. Priešingai, vertėjas turi pirmiausiai suprasti minties eigą, ją išsiaiškinti ir pateikti taip, kad ji vertimo kalba būtų suprantama ir skaidri. To pasiekti kartais galima tik pakeičiant išdėstymo tvarką, perteikiant vieną žodį keliais ar kelis vienu, išleidžiant kai kuriuos posakius, o kitus pridedant, kol minčių raida taps visiškai aiški ir permatoma, išraiška suprantama ir atitinkanti tą kalbą, į kurią verčiama“.
 
Toledo vertimo mokykla
 
Viduramžių Ispanijoje susidūrė arabų, žydų ir krikščioniškosios Europos kultūros, todėl nenuostabu, jog ten dar XII amžiuje (apie 1135 metus) buvo įsteigta pirmoji tikra vertimo mokykla, vertimo istorijoje žinoma Toledo mokyklos vardu. Ši mokykla egzistavo pusantro šimtmečio (iki1284 m.) Toledo arkivyskupo dvare. Vienas iš pagrindinių šios mokyklos tekstų buvo perteikti tuo metu Europai dar nežinomus arabų gamtos mokslo, pirmiausiai medicinos veikalus. Tačiau Toledo mokykloje taip pat buvo verčiami Ptolemajo astronomijos veikalai („Almagest“), Maimonido, Averoeso (Ibn Rošdo) knygos, Koranas, arabų medikų Ar Razi ir Abu l Kasimo az Cahravi, Avicenos (Ibn Sinos) ir kiti veikalai. Mokykla buvo scholastiškos krypties, vertėjai turėjo Biblijos vertimų patyrimą, versdami dažniausiai laikėsi pažodiškumo. Yra išlikę ir keleto vertėjų vardai: Gerhardas iš Kremonos, Alfredas Anglas, Danielis Morlietis, Markas Toledietis ir kt. Toledo mokykloje buvo skaitomos paskaitos, komentuojami tekstai, kalbama beveik visomis to meto civilizuoto pasaulio kalbomis. Ispanijos Toledo miesto katedroje ir Madrido Nacionalinėje bibliotekoje saugomi keli šimtai rankraščių su šios mokyklos vertimais. Verčiama Tolede buvo dažniausiai į lotynų kalba, tačiau yra nemažai vertimų ir į Ispanijos dialektus – Kastilijos ir Katalonijos. Toledo mokyklos vertimų bibliografiją pateikia D.M. Dunlop Tarptautinės vertėjų federacijos žurnale „Babel“.
 
Dantė ir vertimas
 
Kituose Europos kraštuose nebuvo vertimo mokyklų, panašių į Ispanijos Toledo mokyklą, tačiau vertimo dalykais daug kas domėjosi. Apie vertimą rašė didysis italų poetas Dante Alighieri (1265-1321). Savo keturių dalių filosofiniame traktate „Puota“ (Il Convivio, 1308 m.) Dantė tvirtina, esą neįmanoma išversti poezijos kūrinių į kitą kalbą, nesuardant jos harmonijos ir skambumo. Homero epų neįmanoma išversti į lotynų kalbą, hebraiškų Biblijos psalmių neįmanoma atpažinti, kuomet jos išverčiamos į graikų ar lotynų kalbas.
Tačiau Viduramžių epochoje buvo bandoma versti Homerą į lotynų kalbą. Italų poetas Petrarka 1354 m. iš Bizantijos gauna dovanų „Iliados“ rankraštį. Giovannis Boccaccio suranda vertėją Leonzio Pilato, vienuolį iš Kalabrijos, kuris skelbėsi esąs graikas iš Tesalonikų, nors iš tikrųjų buvo kilęs ir pietų Italijos, kur buvo graikiškai kalbančių gyventojų salos. Ketverius metus (1360-1364) Pilatas verčia „Iliadą“ į lotynų kalbą. Tačiau vertimas išėjo labai pažodiškas, sausas, sunkiai suprantamas. Pilato vertimas tarytum dar kartą patvirtino Dantės tezę, jog adekvatūs poezijos vertimai yra apskritai neįmanomas dalykas.
 
- - -
 
Gausiuose Viduramžių epochos vertimuose įsigalėjo dvi pagrindinės tendencijos. Biblija ir kiti religiniai bei liturginiai tekstai buvo verčiami labai pažodiškai, prisilaikant netgi originalo žodžių skaičiaus ir jų tvarkos. Buvo manoma, jog Dievo žodis yra neliečiamas ir vertėjas neturi teisės čia ničnieko keisti. Todėl mintys tokių vertėjų kaip Jeronimas arba Evagrijus, raginusių nepaisyti žodžių skaičiaus, tuo metu atrodė labai neįprastos ir drąsios. Tiesa, pats Jeronimas verčia labai kruopščiai ir tiksliai ir sako, jog šventajame Rašte net žodžių tvarka yra misterija.
Visai kitaip buvo verčiami beletrizuoti šventųjų gyvenimo aprašymai ir pasaulietiško pobūdžio literatūra – dainos, poezija arba Viduramžių epai. Vertėjas, perteikdamas tik pagrindinį turinį, galėjo kūrinį laisvai interpretuoti, adaptuoti, sutraukti ar išplėsti, performuoti kūrinį pagal savo skonį ar skaitytojų poreikius. Apie autorystės teises tuomet negalėjo būti ir kalbos, originalo autorius dažniausiai visiškai nebūdavo nurodomas.
 
RENESANSAS IR VERTIMO ATGIMIMAS
 
Renesanso epochoje įvyksta istorinių ir socialinių permainų, vienaip ar kitaip susijusių su vertimu. Pirmiausiai šiuo laikotarpiu susiformuoja Europos nacionalinės kalbos; jos vis labiau įsigali teisėje, diplomatijoje, moksle, literatūroje, valstybiniuose raštuose, pamažu išstumdamos lotynų kalbą. Atsiranda pirmosios knygų spaustuvės. Knygos darosi žymiai pigesnės, jų atsiranda daugiau, smarkiai išsiplečia skaitytojų ratas. Tokie „eiliniai“ skaitytojai dažnai nemokėdavo lotynų kalbos, juo labiau graikų, hebrajų ar arabų. Todėl vertimai į „nacionalines“ kalbas darosi vis reikalingesni. Trečias svarbus faktorius buvo Reformacijos judėjimas, apėmęs daugelį Europos šalių: Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Čekiją. Vienas iš pagrindinių Reformacijos reikalavimų buvo išversti šventąjį Raštą į nacionalines kalbas, kad kiekvienas žmogus galėtų jį skaityti, suprasti ir savaip interpretuoti, taigi, vertimas turi daugiausiai dėmesio skirti prasmei, o ne raidei.
Vokietijoje visą Biblijos tekstą išverčia Reformacijos ideologas ir vadovas Martinas Lutheris (1483-1546). Lutheris Bibliją verčia 12 metų, pilnas Senojo ir Naujojo Testamento vertimas pasirodo 1534 m. Lutherio vertimas pirmiausiai skirtas eiliniam skaitytojui, o ne klerui. Lutherio vertimo kalba yra gyva, liaudiška, natūrali, stengiamasi nepažeisti vokiečių kalbos normų. 1530 metais Lutheris parašo teorinį traktatą apie vertimo darbą „Laiškas apie vertimą“ (Sendbrief vom Dolmetschen). Čia, piktai plūsdamas savo vertimo kritikus, pirmiausiai katalikų teologus, Lutheris išdėsto savo vertimo principus. Jo tikslas – išsivaduoti iš vergovės lotyniško teksto raidei ir rašyti natūralia ir tikra vokiečių kalba, kokia šneka paprasti žmonės. „Denn man muss nicht die Buchstaben in der lateinischen Sprache fragen, wie man soll Deutsch reden, wie diese Esel tun, sondern man muss die Mutter zu Hause, die Kinder auf der Gassen, den gemeinen Mann auf dem Markt drum fragen, und den selbigen auf das Maul sehen, wie sie reden und darnach dolmetschen; da verstehen sie es denn und merken, dass man deutsch mit ihnen redet“ (Ne lotynų kalbos raides reikia klausti, kaip kalbėti vokiškai, kaip daro tie asilai, o reikia klausti motiną namuose, vaikus gatvėje, paprastą žmogų turguje ir žiūrėti jiems į burną; tada jie supras ir pastebės, kad su jais kalbama vokiškai).
Savo vertime Lutheris rėmėsi rytų ir vidurio Vokietijoje vartota kalba (Meiseno kanceliarijos kaba), vengdamas ryškesnių regioninių formų. Pagrindinis žodžių ir formų parinkimo kriterijus buvo jų paplitimas ir suprantamumas. Lutherio Biblijos kalba turėjo reikšmės kalbos norminimui ir padėjo pagrindą naujajai vokiečių literatūrinei kalbai.
1535 metais Ženevoje Kalvino Reformacijos pasekėjai, remdamiesi graikišku ir hebraišku originalu, ima versti Bibliją į prancūzų kalbą. Tiesa, prieš juos Bibliją į prancūzų kalbą jau buvo išvertęs Lefevre‘as d‘Etaples (1450-1537).
Moravijos protestantai, Jano Huso Reformacijos šalininkai, vadinamieji „Moravijos broliai“ verčia Bibliją į čekų kalbą. Jų vertimas padeda pagrindą naujajai čekų literatūrinei kalbai.
Anglijoje 1611 metais, remiant karaliui Jokūbui I, išeina Biblijos vertimas anglų kalba, vadinamasis „autorizuotas karališkasis vertimas (Authorized Royal Version), irgi turėjęs didžiulės reikšmės ir anglų literatūrinei kalbai, ir anglų Biblijos vertimų tradicijai.
Į lietuvių kalbą visą Biblijos tekstą apie 1579-1590 metus išvertė Rytprūsių kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602). Tiesa, jo vertimas liko nepastebėtas, rankraštis buvo saugomas Vokietijos Getingeno mieste. Tik 1625 m. nedidelę vertimo dalį „Dovydo psalmes“ perredagavo ir išleido Jonas Rėza.
Tuo tarpu katalikų bažnyčia Tridento Bažnyčios Susirinkime patvirtina lotyniškąją „Vulgatą“ kaip vienintelį ir kanonišką vertimą. Bažnytinė hierarchija ir toliau lieka šventojo Rašto savininke ir valdytoja, daugumai eilinių tikinčiųjų lotyniškas tekstas yra neprieinamas. Taigi, be religinių karų, vyksta ir vertimų karas, kuriame protestantai gina demokratiškesnes pozicijas.
Renesanso laikais pagausėja ir pasaulietiškos literatūros vertimų, taip pat raštų bei traktatų apie patį vertimo fenomeną. Praėjus dešimčiai metų po minėtojo Lutherio „Laiško apie vertimą“, Prancūzijoje pasirodo Etienne’o Dolet traktatas „Apie būdą gerai versti iš vienos kalbos į kitą“ (Manière de bien traduire d’une langue en autre, 1540). Šiame traktate Dolet nusako penkias pagrindines taisykles, nė kiek nepraradusias aktualumo ir šiandien:
1.       Gerai suprasti verčiamo autoriaus mintį ir jo aprašomą dalyką.
2.       Gerai mokėti ir originalo, ir vertimo kalbą.
3.       Nesilaikyti paraidiškumo.
4.       Vengti svetimžodžių (lotynizmų) ir laikytis gyvos šnekamosios kalbos.
5.       Stengtis rašyti geru, sklandžiu, nepretenzingu ir vienodu stiliumi.
Galimas dalykas, kad Etienne’as Dolet šias taisykles dalinai perėmė iš italų Renesanso gramatikos ir retorikos veikalų, pvz., Leonardo Brunio traktato „De interpretatione recta, 1420 m. Prancūzijoje vertimas tada laikytas vienu iš literatūros žanrų, o vertėjai – rašytojais. Prancūzų filosofas ir rašytojas Michelis de Montaigne’is (1533-1529) savo „Esė“ (Essais), priešingai negu Dante, neneigia ir poezijos vertimo galimybės. Kiti prancūzų vertėjai jau XVI amžiuje, versdami senovės rašytojus (pvz., Homerą), atsižvelgia į kultūrinius skirtumus, į vietos ir laiko kolorito perteikimą.
Kartu su vertimais Renesanso epochoje smarkiai išauga ir leksikografija. Išeina daug dvikalbių ir ypač daugiakalbių žodynų.
Renesanso epocha atmeta Viduramžių pažodišką vertimą ir grįžta prie Antikos vertimų tradicijos, prie Cicerono, Horacijaus, Jeronimo pažiūrų. Renesanso laikais buvo pastebėta ir aiškiau apibrėžta daug naujų vertimo problemų.
 
VERTIMAS KLASICIZMO LAIKAIS
 
Klasicizmo epochos pradžia laikomi 1636 metai, kai pasirodė prancūzų rašytojo Pierre‘o Corneille‘o (1606-1684) drama „Sidas“. Baigiasi klasicizmo epocha 1789 metais, kai kas klasicizmo pabaigą datuoja 1815 metais.
Prancūzijoje klasicizmo laikotarpiu vertime – kaip ir visoje literatūroje – įsigali universalus racionalizmas.
Klasicizmas aukštai vertina Antikos kūrinius ir klasikines kalbas (graikų ir lotynų). Manoma, kad šios kalbos esančios tobulos ir nepralenkiamos savo žodingumu, gramatinių formų turtingumu, stiliaus niuansais. Tvirtinama, kad Homero stilius perauga prancūzų kalbos galimybes. Vertimas dažnai laikomas tik pratybomis, priemone tobulinti naująsias kalbas. Kalbų istorija suprantama kaip smukimas, degradacija, juo kalbos senesnės, juo jos tobulesnės, gražesnės. Vėliau kalbotyroje panašių pažiūrų laikėsi vokiečių filologai Jakobas Grimmas ir Augustas Schleicheris.
Tačiau klasicizmo epochoje formuojasi ir kita, visai priešinga pažiūra. Esą klasicizmo epocha, XVII ir XVIII amžius, galutinai pažino amžiną ir nekintamą žmogaus prigimtį, todėl šių laikų skonis, grožio, padorumo supratimas, etiketas atitinka šio idealaus žmogaus esmę ir yra absoliučiai tobuli ir nepakeičiami.
Konfliktas tarp „tradicininkų“ ir „modernistų“ apima ir vertimo sritį. Versdami Antikos kūrinius, pavyzdžiui, Homerą, modernistai stengiasi pritaikyti juos Liudviko XIV epochos skoniui, išmeta arba pakeičia viską, kas, jų nuomone, neskoninga, grubu ar nepadoru. Šitaip Antikos kūriniai „suprancūzinami“, „sumoderninami“. Homero epuose yra vietų, kur herojai, būdami aukštos kilmės, patys verdasi valgyti, kapoja avino mėsą, kalba apie gyvulių vidurius, apie puodus ir keptuves. Vertėjai mano, kad tai vulgaru, ir stengiasi tokias vietas praleisti arba pakeisti. Homero herojai kreipiasi vienas į kitą antruoju vienaskaitos asmeniu („tu“), bet verčiama daugiskaitos antruoju asmeniu („jūs“). Imamasi visokiausių gudrybių verčiant keiksmažodžius, šiurkščius posakius, vyksta ilgos diskusijos, ar galima literatūrinėje kalboje vartoti žodį „asilas“. Tokie buvo M. De la Valterie, La Motte-Houdar‘o Homero vertimai. Panašiai Rivarol‘is verčia Dantę, Letourneur‘as Shakespeare‘ą. Modernistų atstovas prancūzų rašytojas Charles Perrault (1628-1703), diskutuodamas su tradicininku Nicolas Boileau, netgi tvirtina, esą apie autorių lengviau spręsti iš tokių, kad ir silpnų vertimų, negu iš originalo, kad vertėjai daugeliu atvejų pataiso, patobulina originalą. Tokius vertimus Volteras ironiškai pavadino „neištikimomis gražuolėmis“ (la belle infidèle).
Tradicininkai prancūzų kalbos atžvilgiu irgi yra tokios pat aukštos nuomonės, tik jie daug labiau vertina Antikos originalus. Prancūzų Klasicizmo literatūros ir kultūros įtaka visai Europai buvo labai stipri, todėl panašios pažiūros plito ir kituose kraštuose.
Prancūzijoje buvo įsteigta pirmoji žodinio vertimo mokykla. Prancūzija tuo metu palaikė gyvus ryšius su Turkija ir kitomis Rytų šalimis, kur diplomatinėse derybose nebuvo galima vartoti lotynų kalbos. Todėl Liudvikas XIV 1669 metais įsteigė mokyklą „Enfants de Langue“, kurioje nuo vaikystės buvo sistemingai rengiami vertėjai.
Nepaisant prancūzų įtakos, savarankiška vertimo mintis plėtojosi ir kituose Europos kraštuose. Žinomas čekų pedagogas ir švietėjas Komenskis (Johann Amos Comenius, 1592-1670), pasisakęs už gimtosios kalbos vartojimą mokyklose, išvertė veikalą „Praxis pietatis“, duodamas laisvo, tikslaus ir gražaus vertimo pavyzdį. Komenskis yra pareiškęs nemažai minčių apie vertimą, aiškindamas, kad versti reikia laisvai, didžiausią dėmesį kreipiant į originalo prasmę.
Rusijoje XVII amžiuje, Petro I valdymo laikais buvo įsteigta pirmoji vertėjų sąjunga. Petras I stengėsi palaikyti glaudžius ryšius su Vakarų Europa, todėl vertėjai jam buvo labai reikalingi. Vertėjai to meto Rusijoje buvo laikomi valstybės tarnautojais ir turėjo tokias pat privilegijas ir galimybes kaip ir kiti valstybės valdininkai. Kartu Rusijoje atsirado „Užsienio knygų vertimo draugija“, egzistavusi 15 metų (1768-1783). Draugijoje buvo 114 narių, tarp jų – žinomiausi to meto rusų rašytojai. Verčiama, tikriau, adaptuojama buvo daugiausiai iš prancūzų kalbos – apysakos, eilėraščiai, liaudiški romanai. Gana daug buvo verčiama ir iš vokiečių kalbos. Žymiausi to meto rusų rašytojai kartu buvo ir geriausi vertėjai: G.R. Deržavinas (1743-1816), M.V. Lomonosovas (1711-1765), A.P. Sumarokovas (1718-1777), V.K. Tredjakovskis (1703-1769).
Šveicarų rašytojas ir švietėjas Johannas Jakobas Breitingeris (1701-1776) savo knygoje „Kritische Dichtkunst“, remdamasis humanistinės tradicijos požiūriu į Antiką, iškėlė besąlygiškai ištikimo vertimo reikalavimą. Vertimas, anot Breitingerio, turįs būti portretas (Konterfei), kiek įmanoma panašus į originalą. Vertėjas negalįs leisti sau jokių laisvių. Šis Breitingerio reikalavimas turėjo didelės įtakos vėlesnėms vertėjų kartoms, ypač vokiečių romantikams.
Vokiečių filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646-1716) vertimą laiko galimybe turtinti vokiečių kalbą, kurti naujus žodžius ir sąvokas, pakelti vokiečių kalbos kultūrą, gerokai nusmukusią nuo Lutherio vertimų laikų. Lutherio vertimus Leibnizas vertino labai aukštai.
Vokiečiai klasicizmo laikais verčia daug ispanų rašytojų: La Celestiną, Lazarilją de Tormesą, Servanteso „Don Kichotą“ (vertėjai Christofas Wirsungas, Joachimas Caesaris ir kt.). Senesnieji vertimai atsižvelgia į savo laikų skonį ir skaitytojų poreikius. J.J. Breitingeris reikalauja tik ištikimybės originalui. Tai buvo tuo metu gana neįprastas reikalavimas. Vertimas, anot Breitingerio, „turi daryti skaitytojo jausmams tą patį įspūdį“ kaip originalas. Tačiau vertimą Breitingeris supranta kaip gana mechanišką teksto elementų perteikimą kita kalba, neatsižvelgdamas, kad žodis perteikia ne tik sąvoką, bet ir vaizdą, foną, afektines būsenas, kad žodis gali turėti konotacinių reikšmių. Breitingeris iki galo nesuvokia, kad vertėjas turi būti receptyvus ir kūrybingas. Gottholdas Ephraimas Lessingas (1729-1781), savo teoriniuose raštuose kritikavęs prancūzų Klasicizmo estetiką, parašė nemažai recenzijų apie vertimus, pvz., apie anglų vertėją Alexanderį Pope‘ą (1688-1744), išvertusį Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Pagrindinis Lessingo reikalavimas – prasmės tikslumas, tačiau vertėjas, anot Lessingo, neturi pamiršti ir formos elementų. Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724-1803) pagrindiniu vertimo principu irgi laiko ištikimybę originalui, tačiau jam svarbiausia „ištikimybė originalo dvasiai“. Tai svarbus žingsnis, jeigu lyginsime Klopstocką su Breitingeriu. Vertimas turi ne tik tiksliai perteikti prasmę, bet ir turėti gražią formą. Vertėjas turi turėti meninių gabumų. Poetas Klopstockas, įvedęs į vokiečių literatūrą hegzametrą, reikalauja dėmesio formos dalykams. Vertimų prasmė ir tikslas, Klopstocko nuomone, yra kalbos turtinimas ir atnaujinimas, jos galimybių plėtimas. Dar toliau eina vokiečių rašytojas ir švietėjas Johannas Gottfriedas Herderis (1744-1803) savo „Fragmentuose apie naująją vokiečių literatūrą“ (Fragmente über die neuere deutsche Literatur) ir rašinyje „Über Thomas Abbts Schriften“. Herderis pats vertė Biblijos „Giesmių giesmę“, senovės graikų ir Oriento poeziją, ispanų nacionalinį epą „Cantar de Mio Cid“, įvairių tautų liaudies poeziją. Vertėjas, anot Herderio, turi ne tik praturtinti vertimo kalbą, ne tik pats turėti literatūrinį talentą, vertėjas, norėdamas perteikti verčiamą poeziją, pats turi prilygti originalo autoriui. „... der Übersetzer muss selbst ein schöpferisches Genie sein, wenn er hier seinem Original und seiner Sprache Genüge tun will“. Tačiau Herderis supranta, kad išaugti tokiam vokiškam Homerui“ nėra reikiamų sąlygų. „Niemals! … So sehr verzweifle ich also an der Übersetzung der ältesten griechischen Dichter“. Kalbėdamas apie praktinius vertimo dalykus, Herderis sako, kad vertėjas turi perteikti ne tik prasmę, bet ir autoriaus savitumą, jo stiliaus ypatybes, išraiškos priemones. Vertėjas neturi teisės „taisyti“ ar „gražinti“ originalą“, kaip tą darė prancūzų klasicistai. „Prancūzai, didžiuodamiesi savo nacionaliniu skoniu, palenkia jam viską, užuot prisitaikę prie kitų laikų skonio. Mes, vokiečiai, neturėdami nacionalinio skonio tironų, norime matyti Homerą tokį, koks jis yra... Aš daug reikalauju, nors suprantu, kad vargu ar įmanoma perteikti visas Homero grožybes, kurios kartais tiesiog neišverčiamos“. Homero ir kitų Antikos rašytojų vertimai, Herderio nuomone, neįmanomi be komentarų ir paaiškinimų.
Herderio ir Klopstocko idėjos yra vokiečių teorinės vertimo minties viršūnė. Praktinė šių teorijų pasekmė buvo daug reikšmingų vertimų Klasicizmo ir ypač Romantizmo laikais, tarp jų ir Homero vertimų. Friedrichas Leopoldas Stolbergas (1750-1819) 1778 metais išleido „Iliados“ vertimą. Jis taip pat vertė Platono „Dialogus“, Aischilo tragedijas, Biblijos psalmes. Johannas Heinrichas Vossas (1751-1826) 1781 m. išverčia „Odisėją“, o 1793 m. „Iliadą“. Vosso Homero vertimas pasižymi nepaprasta ištikimybe originalui. Hegzametrą Vossas formuoja taip tiksliai ir sąžiningai prisilaikydamas originalo, kiek tik tą leidžia vokiečių kalbos galimybės. Originalo žodžiai ir sakiniai perteikiami su tokiu filologiniu tikslumu, kad kartais taip panašu į interlinearinį vertimą. Vosso vertimas ilgai buvo laikomas nepralenkiamu. Ir šiandien jis yra vienas reikšmingiausių Homero vertimų į vokiečių kalbą. Daug vertė ir vokiečių rašytojas Christophas Martinas Wielandas (1773-1813), pirmiausiai Shakespeare‘ą, taip pat Horacijų. Tačiau nors Wielandas puikiai jautė ir suprato Shakespeare‘o originalo savybes, jis vis dėlto verčia „publikai“, tai yra taikosi prie savo laikų skonio. Goethe Wielando vertimus pavadino „parodijiniais“. Jie smarkiai skyrėsi nuo romantikų, pvz., Schlegelio vertimų.
 
ROMANTIZMO VERTIMAI
 
Romantizmo epocha buvo naujas posūkis vertimo istorijoje. Romantizmo laikais (XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje) daugelis pavergtų Europos tautų (čekai, graikai, bulgarai, vengrai, lenkai, lietuviai) reikalauja laisvės ir savarankiškumo, suskaldytos tautos (vokiečiai, italai) siekia susivienyti. Suklesti nacionaliniai jausmai ir nacionalinės kalbos. Labai daug verčiama į tokias Europos kalbas kaip vokiečių, prancūzų, anglų, italų, nes domimasi mažųjų tautų nacionaliniu charakteriu ir nacionaline specifika. Verčiama ir į mažesniųjų tautų kalbas, nes norima pakelti nacionalinę literatūrą ir apskritai nacionalinę kultūrą iki išsivysčiusių Europos šalių lygio.
Ypač daug vertimo srityje nuveikė vokiečių romantikai. Vokietijoje romantizmas buvo bene pats audringiausias vertimų laikotarpis, Europos ir pasaulio kultūros recepcija. Romantikai stengėsi neapsiriboti vien dabartimi, vien savo šalies literatūra. Jų pasaulis buvo visos istorinės epochos, visos literatūros, visa istorija, „progresyvi universalioji poezija“. Todėl vertimą romantikai suprato pačia plačiausia prasme. Romantikas rašytojas ir poetas Clemensas Brentano, 1778-1842) savo romane „Godwi“ yra tiesiog pasakęs: „Romantizmas – tai vertimas“. Romantikai jautė pašaukimą versti ir vertė labai daug. Todėl darėsi būtina apibrėžti pagrindinius vertimo principus.
Daug literatūros apie vertimą pasirodo brolių Schlegelių leidžiamame žurnale „Athenäum“. Apie vertimą čia rašė Augustas Wilhelmas Schlegelis (1767-1845), ypač daug nuveikęs vertimo srityje ir amžininkų vadintas „Übersetzertalent“, jo brolis Friedrichas Schlegelis (1772-1829), Novalis (1772-1801), Friedrichas Schleiermacheris (1768-1834). A.W. Schlegelis, šis „meno ir poezijos kosmopolitas“, pritaria XVIII amžiuje keltiems reikalavimams, kad vertimas turi būti ištikimas originalui, poetiškas (plg. Breitingeris, Klopstockas, Herderis). Tačiau kartu A.W. Schlegelis reikalauja įvairiapusio svetimos nacionalinės poezijos pažinimo ir, kiek įmanoma, siekti universalumo. Gausus to meto vertėjų patyrimas, anot Schlegelio, leidžia suformuluoti pagrindinius vertimo principus. Viskas turi būti verčiama atsižvelgiant į originalo formą ir savitumą: Antikos ir dabarties kūriniai, klasikiniai šedevrai ir liaudies poezija. Šitaip gali būti sukurta universali poezija. Pirmoji gero vertimo prielaida – maksimalus vertėjo imlumas (Empfänglichkeit) iki savęs praradimo (Selbstentäußerung). Suprantama, kad vertėjas turįs tobulai mokėti svetimąją ir gimtąją kalbą. Šis mokėjimas turįs būti „gyvas“ (lebendig), tai yra ne vien teoriškas pažinimas, bet ir praktiškas vartojimas. Vertimo tikslas – maksimali ištikimybė, tikslus atkūrimas (treues Nachbilden), formos savitumo, poetinių intonacijų, poetinio „alsavimo“ (Hauch) perteikimas. Remdamasis jau esamais vokiškais vertimais ir savo patirtimi (A.W. Schlegelis vertė Shakespeare‘o dramas, Dantę, kitus italų poetus, Calderoną), Schlegelis pareiškia: „Man atrodo, kad mes esame kelyje į tikrą poetinio vertimo meną. Ši garbė buvo skirta vokiečiams“. Schlegelis ryžtingai atmeta mechanišką ar manieristinį (la belle infidèle) vertimą. Schlegelio tikslas – priartinti nežinomą ar nesuprantamą praeities literatūrą prie skaitytojo, tačiau ne antikvariniais komentarais ir ne aktualizavimu. Tačiau Schlegelis taip pat supranta, kad artėjimas prie svetimo yra begalinis procesas, nes vertėjas turi atlikti tą patį darbą kaip ir autorius, tačiau „visai kitais instrumentais“. Pagrindinis vertimo principas – ištikimybė originalui. Vertėjas neturi nieko keisti ar „gražinti“. Schlegelis nuolat pabrėžia meno kūrinio formos svarbą. Vertėjas turi perduoti ne vien turinį, o turinį, kuriam suteikta forma. Schlegelio Shakespeare‘o vertimai laikomi geriausiais, „kongenialiais“.
Kitas vokiečių romantikas Novalis savo esė „Žiedadulkės“ (Blütenstaub), pasirodžiusiame 1798 m. žurnale „Athenäum“, išplečia vertimo sąvoką, vadindamas vertimu bet kokią interpretaciją, hermeneutiką apskritai. Novalis skiria tris vertimo rūšis: gramatinį, keičiamąjį ir mitinį. Mitiniai vertimai yra aukščiausio lygio vertimai. „Jie pateikia mums ne meno kūrinį, o jo idealą. Man atrodo, kad dar nėra pilno tokio vertimo modelio. Tačiau kai kuriuose meno kūrinių aprašymuose ir kritiniuose darbuose randame jo ryškius pėdsakus“, rašo Novalis. Tokiais vertimais jis laiko graikų mitologiją, taip pat brolių Schlegelių interpretacijas apie J.W. Goethės romaną „Vilhelmas Meisteris“. Gramatiniai vertimai – tai vertimai tradicine prasme. Jie reikalauja didelės erudicijos, tačiau tik diskursyvių sugebėjimų. Keičiamieji vertimai reikalauja poetinio dvasios polėkio, tačiau jie lengvai gali tapti travestiškais, parodijiniais, kaip, pvz., prancūzų „la belle infidèle“. Vertėjas turi būti „poeto poetas“ (der Dichter des Dichters) ir leisti poetui prabilti savo ir kartu vertėjo balsu. Originalas ir vertimas niekada negali būti identiški (A = A). Tokiais metodais, sako Novalis, galima versti ne tik knygas. Kiekvienas menininkas, romantikų supratimu, jau yra vertėjas. Jeigu vertėjas turi versti poetą, tai tas įmanoma tik dvejopu būdu: leidžiant prabilti ir autoriui, ir vertėjui. Vertimas visuomet pakeičia poezijos kūrinį, visada yra kartu ir kūrybinis procesas, ir vertimas, ir interpretacija.
Friedrichas Schleiermacheris savo paskaitoje, skaitytoje Berlyno Karališkojoje Mokslų Akademijoje 1813 m. birželio 24 dieną, „Apie įvairius vertimo metodus“ (Über die verschiedenen Methoden des Übersetzens) jau galėjo remtis daugeliu vertimo koncepcijų (Schlegelio, Novalio, Goethės). Schleiermacheris stengiasi metodologiškai pagrįsti klausimą, gilinasi daugiausiai į kalbos problemas, nori atriboti vertimą tiesiogine prasme nuo hermeneutikos. Jis aiškiai skiria vertimą žodžiu (Dolmetschen) nuo vertimo raštu (Übersetzen). Meno ir mokslo kūrinių vertėjas (Übersetzer) susiduria su dviem dalykais: autoriaus kūrybinė laisve ir palyginti pastovia kalbos sistema. „Tačiau, antra vertus, kiekvienas laisvai mąstantis, dvasiškai savarankiškas žmogus savo ruožtu kuria kalbą“ (plg. Schleiermacheris, Humboldtas, Weissgerberis). Vertėjas – panašiai kaip ir autorius – atsiduria tarp kalbos sistemos (gr. ergon – pasyvi būsena) ir kalbinės kūrybos (gr. energeia – veikla), tik vertėjas susiduria ne su viena kalba, kaip autorius, o su dviem.
Toks dvejopas kalbos supratimas leidžia Schleiermacheriui skirti du tradicinius vertimo būdus: parafrazę ir atkūrimą (Nachbildung). „Parafrazuotojas su dviejų kalbų elementais elgiasi taip, lyg jie būtų matematiniai ženklai“. Sunkesnėse vietose parafrazuotojas pateikia komentarą, norėdamas geriau atskleisti originalą. Tokie, Schleiermacherio nuomone, dažniausiai yra prozos vertimai. Atkūrime labiau atsiskleidžia iracionalioji kalbos pusė: kalbos meno kūrinio neįmanoma atspindėti tarytum veidrodyje kitoje kalboje taip, kad matytųsi visi originalo kalbos elementai. Todėl atkūrėjas stengiasi perteikti visumą tokiais elementais, kurie skiriasi nuo atskirų originalo elementų. Jis nori skaitytojui pateikti tik panašų bendrą įspūdį, tokį, kokį originalas darė savo skaitytojams ir amžininkams. Taigi, vertėjas gali arba priartinti skaitytoją prie originalo, arba originalą prie skaitytojo. Schleiermacheris tarytum ieško vidurio kelio, kuriame vertėjas lieka ištikimas originalui, tačiau vertimo kalbos ribose. Tiesa, vertimo kalba dažnai leidžia pajusti, kad ji nėra visiškai laisva, o vienaip ar kitaip pasidavusi originalo kalbos įtakai. Pats Schleiermacheris vertė Platono „Dialogus“ ir kitus Antikos kūrinius.
Vokiečių kalbininkas ir kalbos filosofas Wilhelmas von Humboldtas (1767-1835) ne tik pats vertė (pvz., Aischilo „Agamemnoną“ 1816 m.), bet ir rašė apie vertimo fenomeną savo veikaluose „Apie lyginamąjį kalbų studijavimą“ (Über das vergleichende Sprachstudium), „Apie žmonių kalbos sandaros įvairovę“ (Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues) ir kituose. Humboldtas bando apibrėžti vertimo principus ir rasti kriterijus vertimo analizei. Vertėjas, anot Humboldto, turi išsiaiškinti visas originalo kalbines dimensijas, kad galėtų šią visumą perteikti savo vertime. Toks išsiaiškinimas galimas dviem būdais. Pirmasis – tai racionalus būdas, įvairių kūrinio kalbos klodų analizė: žodyno, gramatinės sintaksinės sakinių struktūros, eilėdaros, ritmikos ir t.t. Visi šios analizės elementai turi rasti absoliučiai pilną išraišką kitos kalbos priemonėmis. Tam reikalingas begalinis racionalus darbas, kurį, be to, nulemia tautologija: grįžti prie to, nuo ko pradėta. Trumpesnis kelias yra intuityvus kūrinio suvokimas, kai siekiama iš karto apimti kūrinio visumą. Tačiau be racionalios kontrolės toks kelias yra rizikingas, reikalinga ir viena, ir kita. Be to, svarbus ir trečias faktorius – meninė, kūrybinė galia. Šiuos vertimo būdus Humboldtas papildo savo kalbinėmis idėjomis. Lygindamas įvairias kalbas, filologas pastebi bendrumus ir skirtumus. Sunkumai atsiranda jau verčiant paskirus žodžius. Vienos kalbos žodis, išskyrus nedaugelį atvejų, niekada nėra visiškai tolygus kitos kalbos žodžiui: kiekviena kalba tą pačią sąvoką išreiškia kiek kitaip, su kitais prasmių ar jausmų niuansais, kitokiu stiliaus lygmeniu ir pan. Todėl alfabetiniai žodynai, tarytum sugestionuojantys prasmių matematinę lygybę, yra nepakankami. Geras vertėjas turi labiau remtis teksto visuma, turiniu, vidine kalbos forma. Labai svarbūs vertėjui yra sinonimų žodynai. Alfabetiniai žodynai atspindi kalbą kaip kažką statiška („ergon“), sinonimų žodynai atskleidžia kalbą kaip intelektinį aktą („energeia“). Net ir geriausi, rūpestingiausi vertimai smarkiai skiriasi nuo originalo. Tačiau tas neturi atbaidyti nuo vertimo. Vertimas, ypač poezijos kūrinių, Humboldto nuomone, yra vienas reikalingiausių darbų literatūroje, taip pat padeda ugdyti kalbą, į kurią verčiama. Nors žodžių vertimui Humboldtas skiria didžiausią dėmesį, tačiau nepamiršta ir gramatinės bei metrinės-toninės kalbos pusės, ypač sakinio struktūros, kur vertėjas turi daug daugiau varijavimo galimybių negu versdamas žodį. Humboldtas palankiai atsiliepia apie ano meto vertimus į vokiečių kalbą, giria Klopstocko hegzametrą, J.H. Vosso Homero vertimus. Pagrindinis Humboldto reikalavimas vis dėlto yra ištikimybė originalui, nes tik toks ištikimas vertimas neiškraipo, nekeičia originalaus kūrinio, nedaro jam prievartos, gali praturtinti vertimo kalbą ir tautos dvasinį patyrimą. Tai nepaprastai subtilus dvasinio reprodukavimo darbas, kur svarbu atsargumas.
Romantizmo epocha Vokietijoje buvo tikras vertimo suklestėjimas. Be jau minėtų Schlegelio vertimų reikia dar prisiminti Calderono dramų vertimus, Liudwigo Tiecko verstą Cervanteso „Don Kichotą“, Friedricho Hölderlino Pindaro ir Sofoklio vertimus, Josepho von Eichendorffo ispanų dramų vertimus ir daugelį kitų. Teoriniuose darbuose romantikų keliami reikalavimai gali būti visiškai aktualūs ir šiandien.
 
- - -
 
Prancūzijoje romantikai taip pat ima kritikuoti Klasicizmo estetiką bei Klasicizmo epochos vertimus. Prancūzų rašytoja Madame de Staël (1776-1817), Napoleono ištremta iš Prancūzijos, ilgą laiką gyveno Vokietijoje, bendravo su Goethe, Schilleriu, broliais Schlegeliais, savo kūriniuose kelia mintį apie kultūros ir skonių įvairumą įvairiose šalyse ir epochose. „La belle infidèle“ tipo vertimai nustoja būti gero vertimo pavyzdžiu. Kritikuojami Leturneur‘o (1736-1788) Shakespeare‘o vertimai į prancūzų kalbą, nors Shakespeare‘ą Leturneur‘as verčia labai „skoningai“, „padoriai“, paslėpdamas visas šiurkštesnes, grubesnes vietas. François-René de Chateaubriand (1768-1848), versdamas anglų poeto Johno Miltono poemą „Prarastasis rojus“, bando atgaivinti pažodinį vertimą. Jis sako, kad neištikimi (infidèles) vertimai dažnai būna ir negražūs, o ištikimybė (fidélité) turi savo vertę ir tada, kai jai trūksta grožio. Savo „Esė apie anglų literatūrą“ (Essai sur la littérature anglaise) Chateaubriandas sako, kad jis taip pat nemėgsta „žemų“ žodžių, tačiau verčia sąžiningai. „Nepraleidau nė vieno šiurkštaus ar nepoetiško posakio, jeigu jie man pasitaikydavo“. Chateaubriandas jaučia, jog prancūzų revoliucija padarė didelę įtaką kalbai: „Mūsų kalba tapo drąsesnė ir liaudiškesnė... Pas mus įvykę pasikeitimai padeda mums geriau suprasti kai kuriuos Miltono retorinius posakius“. Chateaubriandas tikisi, kad jo vertimai sukels revoliuciją to meto vertimo mene. Čia jis pasirodė gana įžvalgus. Romantizmo laikotarpiu įvyksta tikra vertimo revoliucija, siekiant kiek galima didesnio adekvatumo, neiškraipant, „netaisant“ ir „negražinant“ originalo, stengiantis perteikti lokalinį ir istorinį originalo koloritą. Kuriama nauja vertimo teorija, kurios pagrindiniai atstovai Prancūzijoje buvo Chateaubriandas ir Augustinas Thierry. Išeina nauji Homero vertimai į prancūzų kalbą. Vertėjas poetas Charles Leconte‘as de Lisle‘is (1818-1849) rašo, kad „la belle infidèle“ laikai praėjo. Grįžtama prie tikslaus originalo prasmės ir formos vertimo, kuris yra daug autentiškesnis ir skoningesnis už senuosius „elegantiškus“ vertimus.
 
GOETHE IR VERTIMAS
 
Didysis vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas Goethe (1749-1832) buvo aistringas vertėjas. Jis vertė iš anglų kalbos (Byrono poeziją), iš prancūzų, lotynų, graikų, italų (Benvenuto Cellinio autobiografiją) kalbų. Kai kuriuose savo kūriniuose Goethe yra pareiškęs teorinių samprotavimų apie vertimą, pvz., autobiografinėje knygoje „Kūryba ir tiesa“ (Dichtung und Wahrheit), savo kalboje „Broliškam Wielando atminimui“ (Zum brüderlichen Andenken Wielands), taip pat komentaruose savo poezijos ciklui „Vakarų – Rytų Divanas“ (Noten und Abhandlungen zu bessern Verständnis des West-östlichen Divans).
Goethe tęsia Herderio mintis apie vertimo reikšmę ir įtaką vokiečių kalbai. Jis bando apžvelgti vertimo nueitą istorinį kelią, atrinkti tai, kas geriausia, ir įnešti į vertimo mintį tam tikro sistemingumo. Goethe skiria tris istoriškai susiklosčiusias vertimo pakopas. Pirmoji – tai poetinių kūrinių originalo minties perteikimas proza. Knygoje „Kūryba ir tiesa“ Goethe rašo: „Aš gerbiu ritmą ir rimą. Tik jų dėka poezija tampa poezija. Tačiau iš tiesų gilų ir esminį poveikį, reikšmingą taip pat lavinimuisi ir pažangai, daro tai, kas lieka iš poeto, kai jis išverčiamas proza. Tada liekas grynas, tobulas turinys, kurio iliuziją, jeigu jo nėra, mums dažnai sudaro spindinti išorė, o jeigu jis yra, išorė gali jį užtemdyti.“ Goethe siūlo versti proza vokiečių epą „Nibelungų giesmė“, persų poeto Firdousi „Karalių knygą“, netgi Homerą ar Shakespeare‘ą. Tokio pobūdžio, Goethės požiūriu, yra ir Lutherio Biblijos vertimas, nes Lutheris šį įvairių žanrų ir stilių kūrinį, visus jo poetinius, istorinius, įstatyminius ir pedagoginius aspektus išvertė vieninga vokiečių kalba, pirmiausia perteikdamas turinį, mintį. Tai yra vadinamasis akademinis vertimas, prancūzų enciklopedistų švietėjiškais tikslais naudotas vertimo būdas. Goethe šią vertimo rūšį dar vadina „versija“ (Version).
Antroji vertimo pakopa – tai parodijinis (parafrazinis, supletorinis) vertimo būdas, prancūzų Klasicizmo vertimai (belles infidèles), tokie vertimai, „kai nors ir stengiamasi persikelti į svetimos šalies tikrovę, tačiau pasiimamas tik svetimas turinys ir perteikiamas savaip“ (.... wo man sich in die Zustände des Auslandes zwar versetzen, aber eigentlich nur fremden Sinn sich anzueignen und mit eigenem Sinn wieder darzustellen bemüht ist). Tokiais parodijiniais vertimais Goethe laiko ir Wielando Shakespeare‘o bei Antikos kūrinių vertimus, nes Wielandas interpretuoja šiuos kūrinius pagal savo supratimą, savo laikų skonį bei mąstyseną. Į šią vertimo pakopą Goethe žiūri kaip ir praeities dalyką ir iš esmės ją atmeta. Trečioji pakopa – tai tobulas, „identiškas“ vertimas. Tai paskutinė ir aukščiausioji pakopa, kurioje siekiama identiškumo idealo. Tobulas vertimas perduoda ne tik prasmę, bet ir formos elementus, retorikos priemones, ritmiką. Tokie vertimai, Goethės akimis žiūrint, buvo jo meto romantikų vertimai, kuriuos jis aukštai vertina. „Kitos tautos greitai ims mokytis vokiečių kalbos, nes pamatys, jog tai atstoja beveik visų kitų kalbų mokymąsi; juk beveik iš visų kalbų mes turime puikiausius vertimus vokiečių kalba“ ... „Kas supranta vokiečių kalbą, tas yra turguje, kur visos tautos siūlo savo prekes; vokiečiai atlieka vertėjo darbą ir dėl to patys darosi turtingesni“ ... „Didelis mūsų kalbos lankstumas daro vokiškus vertimus ištikimus ir tobulus“.
Vertimai turėjo didelės įtakos ir paties Goethės kūrybai. Jo poemoje „Hermanas ir Dorotėja“ jaučiama neabejotina J.H. Vosso Homero vertimų įtaka. Parašyti eilėraščių ciklą „West-östlicher Divan“ Goethę paskatino Josepho von Hammer-Purgstallio persų poezijos vertimų rinkinys „Der Divan von Hafis“, išėjęs 1812-13 metais. Savo „Fauste“ Goethe naudoja kai kurias Calderono dramų formas.
 
NUO GOETHĖS IKI XX AMŽIAUS
 
Galima būtų tikėtis, kad ilga vertimo istorija, įvairių pažiūrų bei teorijų kova Naujaisiais laikais leis sukurti daugiau ar mažiau vieningą pažiūrą į vertimą. Tačiau atsitiko veikiau atvirkščiai. Nors sukauptas didžiulis patyrimas, kaip įveikti barjerus tarp skirtingų kalbų ir kultūrų, tačiau, išskyrus vieną ar kitą principinį klausimą, nėra vieningos pažiūros į vertimą, jo teoriją ir praktiką. Tą rodo ir Tarptautinės vertėjų federacijos (FIT) suvažiavimai, kurių medžiaga pateikiama žurnale „Babel“.
Vokiečių vertimo teorija ir pats literatūrinis vertimas aukščiausią tašką pasiekė apie 1800 metus, Romantizmo epochoje. Čia svarbiausią vaidmenį suvaidino griežti teoriniai reikalavimai, suformuluoti A.W. Schlegelio, F. Schleiermacherio, J.W. Goethės, W.v. Humboldto, taip pat aukšta to meto vokiečių kalbos kultūra, vokiečių Klasikos ir Romantizmo kalba. To meto vertimo teorija savo esminiais bruožais buvo gana išbaigta. Ją nulėmė mintis apie identiškumą kaip siektiną vertimo idealą (gabūt tai buvo Schellingo identiškumo filosofijos įtaka) ir mintis apie siektiną istorinę vertimo ištikimybę (Herderio istorijos filosofijos poveikis).
Vėlesnės vokiečių vertimo koncepcijos vienaip ar kitaip interpretuoja Romantizmo laikų vertimo teoriją.
Apie vertimą rašė XIX amžiaus vokiečiai filosofai Arthuras Schopenhaueris (1788-1860) ir Friedrichas Nietzsche (1844-1900). Arthuras Schopenhaueris vertė XVII a. ispanų rašytojo jėzuito Baltasar‘o Gracian‘o (1601-1658) „Kišeninį orakulą“ (Oraculo manual). Vertimas buvo labai preciziškas, jį  labai gerai vertino vokiečių filologas ir vertėjas Karlas Vossleris. Pratarmėje vertėjas sako, jog jis stengėsi kiek įmanoma nenutolti nuo originalo teksto, tiek, kiek tik leidžia skirtingas dviejų kalbų charakteris. Schopenhaueris pabrėžia, kad dviejų kalbų žodžiai ir sąvokos niekada absoliučiai nesutampa, o yra tarytum du apskritimai, kurių centrai yra greta vienas kito. Skirtingose kalbose tas pats žodis dažniausiai turi skirtingas „modifikacijas“. Todėl vertimas niekada negali būti absoliučiai adekvatus. „Eilėraščių išversti negalima, juos galima tiktai perkurti, o tai visuomet yra įtartinas dalykas“, – sako Schopenhaueris. Vertėjas turi visiškai išvaduoti mintį iš žodžių, kad mintis liktų tartum siela be kūno, tada suteikti jai naują kūną. Toks „minties apnuoginimo“ procesas skatina mąstymą ir padeda tobulinti vertimo kalbą. „Pesimistas“ savo filosofija Schopenhaueris vertimą laiko prasmingu ir reikalingu darbu. Friedrichas Nietzsche veikale „Linksmasis mokslas“ (Die fröhliche Wissenschaft, 1882) iškelia vokiečių Romantizmo epochos vertimų pagrindinį bruožą – jų istoriškumą, pastangas išsaugoti istorinį koloritą, meilę praeičiai. Visiškai kitokie, anot Nietzschės, esą prancūzų XVII ir XVIII a. vertimai, taip pat vertimai senovės Romoje iš graikų literatūros, kuriuose viskas sudabartinama, pakeičiama, į praeitį žiūrima kaip į negyvą dalyką. Nubraukiamas netgi autoriaus vardas, vertėjas ramia sąžine kaip pergalingas „imperium Romanum“ atstovas ant kūrinio užrašo savąjį vardą. Knygoje „Anapus gėrio ir blogio“ (Jenseist von Gut und Böse, 1886) Nietzsche iškelia atskirą, tačiau svarbią vertimo problemą – kalbos ir stiliaus tempą. Yra sąžiningų, kruopščių vertimų, tačiau jie vis vien atrodo kaip falsifikatai, nes neperduoda originalo tempo, todėl kūrinį iškreipia, subanalina. „Vokietis beveik nesugeba savo kalbos vartoti „presto““, sako Nietzsche. Todėl tokie rašytojai kaip Aristofanas ar Petronijus yra vokiečiams neišverčiami. Nėra išimtis netgi Goethės proza. Ji lėta ir sustingusi. Išimtį vokiečių literatūroje sudarąs tiktai Lessingas dėl savo aristokratiško charakterio ir kosmopolitiškumo.
Romantizmo laikų vertimo teorijai iš esmės prieštarauja vokiečių filologas Ulrichas vom Wilamowitz-Möllendorffas (1848-1931), nors jo kritika adresuojama veikiau ne Romantizmo, o jo paties biurgeriškojo laikotarpio vertėjams. Pažodišką ištikimybę ir originalo eiliavimo formų tikslų perteikimą, būdingą jo meto vertėjams, jis vadina „apsileidimu“ (Schlendrian). Tai mechaniškas, bemintis vertimas. „Poeto dvasia“ turi nužengti ant mūsų ir kalbėti mūsų žodžiais“, rašo Wilamowitz-Möllendorffas savo straipsnyje „Vertimo menas“ (Die Kunst der Übersetzung). „Reikia atmesti raidę ir sekti dvasią, versti ne žodžius ir sakinius, o perimti ir perteikti mintis ir jausmus. Drabužis turi tapti nauju, o turinys išlikti“. Toliau jis cituoja Schopenhauerio mintį: „Siela išlieka, bet ji pereina į naują kūną: tikras vertimas yra metempsichozė“. Taigi Wilamowitz-Möllendorffas atmeta pagrindinį Romantizmo laikų reikalavimą versti kūrinį, išsaugant jo organišką formą, materijos ir formos vienybę, jis mano, kad joks vertimas negali pakartoti originalo formos, nes verčiama į kitą kalbą. Kūrinio dvasia pasireiškia tik turinyje. Todėl Wilamowitz-Möllendorffas kritikuoja Schlegelio vertimus ir Goethės teoriją. Vertėjas turi remtis vokiečių literatūros tradicija, jai būdingomis eiliavimo formomis, o ne stengtis dirbtinai perkelti svetimas formas. „Versti į vokiečių kalbą – vadinasi, versti į mūsų didžiųjų poetų kalbą ir stilių“.
Atsirado vertėjų, kurie stengėsi realizuoti Wilamowitz-Möllendorffo reikalavimus. Friedrichas Gundolfas (1880-1931) taip pat vertė Shakespeare‘ą, Stefanas George (1868-1933) ir Rudolfas Borchardtas (1877-1945) šitaip sukūrė „vokišką Dantę“, Maxas Kommerellis (1902-1944) „vokišką Calderoną“. Tačiau šie vertimai nebuvo tokio aukšto lygio kaip Romantizmo laikų vertimai. Apskritai tokio pobūdžio vertimą kultivavo rašytojų grupė, susibūrusi apie Stefaną Georgę (vadinamasis „George-Kreis“). Pats George be Dantės dar vertė Shakespeare‘ą, prancūzų poetus Baudelaire‘ą, Mallarmé ir kitus.
Kiti vertėjai stengėsi tęsti romantiškojo vertimo tradiciją, manydami, kad tik ji yra tikrasis kelias didžiųjų užsienio rašytojų recepcijai vokiškai kalbančiose šalyse. Tarp jų buvo ir vadinamieji „neoromantikai“, pvz., austrų poetas Hugo von Hofmannsthalis (1874-1929), vertęs arba perkūręs ir pritaikęs teatrui daugelį Calderono dramų.
Artimos Romantizmo pažiūroms yra rašytojo ir literatūros kritiko Walterio Benjamino (1829-1940) mintys, reiškiamos straipsnyje „Vertėjo uždavinys“ (Die Aufgabe des Übersetzers). Vienu geriausių vertimų pavyzdžiu jis laiko poeto romantiko Friedricho Hölderlino Sofoklio ir Pindaro vertimus, kurie labai tiksliai perteikia originalo formą, sintaksinę struktūrą, yra tarytum permatomi, neuždengia originalo, nors šiaipjau atrodo labai pažodiškai. „Jose kalbų harmonija yra tokia didelė, kad prasmę kalba paliečia tik labai švelniai, tarytum Eolo arfa“, rašo Benjaminas. Taigi, priešingai negu Wilamowitz-Möllendorffas, W. Benjaminas kaip tik siūlo labai preciziškai versti formos dalykus: „Interlinearinis šventųjų tekstų vertimas yra bet kokio vertimo pirmavaizdis ir idealas“. Pats Walteris Benjaminas vertė prancūzų rašytojus Marcelį Proustą, Charles‘į Baudelaire‘ą ir kt.
Paraidiškos ištikimybės originalo sintaksinei formai laikėsi Senojo Testamento vertėjai į vokiečių kalbą Martinas Buberis (1878-1965) ir Franzas Rosenzweigas (1886-1929). Jie stengėsi pralenkti Lutherį, hebraizuodami vokiečių kalbos sintaksę ir atskleisdami hebraiškų atskirų žodžių turinį. Toks preciziškas formos elementų vertimas, žinoma, yra problematiškas dalykas. Hölderlino arba Buberio ir Rosenzweigo vertimus, kad ir kokie geri jie būtų, tinkamai gali įvertinti tik tas, kam yra prieinamas graikiškas ar hebraiškas originalas.
Kitas vokiečių vertimo teoretikas, filologas ir Dantės vertėjas Karlas Vossleris (1872-1949) knygoje „Kalbos dvasia ir kultūra“ (Geist und Kultur der Sprache) tęsia Goethės mintis apie vertimą, papildydamas jas italų filosofo Benedetto Crocės estetikos idėjomis bei savo samprotavimais apie vidinę ir išorinę kūrinio formą ir jos kaitą istorijoje. Vertimas, anot Vosslerio, pirmiausiai turi perteikti vidinę kūrinio formą, originalo teksto pasaulėjautą, o išorinė forma, nors ir labai glaudžiai susijusi su šia pasaulėjauta, vis dėlto nėra su ja identiška.
Vokiečių filosofas Hansas Georgas Gadameris (1900-2002) apie vertimą rašo viename iš savo pagrindinių veikalų „Tiesa ir metodas (Wahrheit und Methode). Vertimą Gadameris stengiasi ištirpdyti hermeneutikoje. Teksto vertimas, sako jis, kad ir kaip vertėjas įsijaustų į originalą, nėra pirmykščio kūrybos proceso atgaivinimas, o tik teksto atkūrimas, aiškinantis, interpretuojant tai, kas jame pasakyta. Ištikimybės originalui reikalavimas negali panaikinti esminio kalbų skirtumo. Skirtingi vertėjai visada skirtingai interpretuoja kūrinį, panašiai kaip aktoriai dramos tekstą ar muzikos kūrinių atlikėjai partitūrą. Žmogiškasis pažinimas ir suvokimas visada yra interpretacija, kuri visada gerokai nutolusi nuo galutinio ir tikro pažinimo ir suvokimo. Suvokimo vyksmas ir yra interpretacija.
 
Anglų vertimo teorijos
 
Angliškai kalbančiose šalyse XX amžiuje daug dėmesio skiriama vertimams iš senųjų kalbų. Vertėjai jau nebesistengia natūralizuoti, adaptuoti arba sudabartinti originalo tekstą, priešingai, stengiamasi perkelti skaitytoją į svetimą tolimos praeities pasaulį. Naujieji Homero vertimai į anglų kalbą pabrėžia, jog nuo vaizduojamų įvykių ir herojų, nuo Achilo ir Odisėjo skaitytoją skiria trijų tūkstančių metų laikotarpis. Tokie yra ir naujieji arabų pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ arba Viduramžių persų poeto Omaro Chajamo ketureiliai „Rubajatai“, kuriuos į anglų kalba puikiai išvertė Edwardas Fitzgeraldas. Skaitydamas senovės Egipto, šumerų, akadų, hetitų, Asirijos – Babilonijos tekstų vertimus, skaitytojas jaučia kultūros, epochos, vietos ir laiko skirtumus.
Kai kurie anglų etnografai, Londono lingvistinės mokyklos atstovai, tarp jų ir Johnas R. Firthas straipsnyje „Lingvistinė analizė ir vertimas (Linguistic Analysis and Translation, 1956) rekomenduoja patį paraidiškiausią, mechaniškiausią vertimą, kokį tik galima įsivaizduoti, nepaisant net anglų kalbos gramatikos taisyklių. Toks vertimas rekomenduotinas, kai reikia perteikti labai tolimų, egzotiškų kalbų struktūros ir psichologijos skirtumus nuo anglų kalbos.
Theodoras H. Savory savo knygoje „Vertimo menas“ (The Art of Translation, 1957) parodo, kaip sunku yra sukurti vieningą vertimo teoriją, kadangi „adekvataus“ vertimo reikalavimai yra labai prieštaringi. Jis pateikia šešias tokių prieštaravimų poras: 1. Vertimas turi perteikti originalo žodžius – Vertimas turi perteikti originalo mintis. 2. Vertimas turi būti skaitomas kaip originalus kūrinys – Vertimas turi būti skaitomas kaip vertimas. 3. Vertimas turi atspindėti originalo stilių – Vertimas turi atspindėti vertėjo stilių. 4. Vertimas turi atskleisti originalo epochą – Vertimas turi atskleisti vertėjo epochą. 5. Vertimas turi kai ką pridėti prie originalo arba praleisti – Vertimas niekada neturi prie originalo nieko pridėti arba praleisti. 6. Eilėraščius reikia versti proza – Eilėraščius reikia versti eilėmis. Taigi žodžiu „versti“ suprantamos visiškai skirtingos operacijos, kurių neįmanoma apibendrinti viena vertimo teorija. Savory nuomone, yra mažiausiai keturi vertimų tipai:
a)       Faktų medžiagos vertimas, kuomet skaitytojui reikalinga informacija apie faktus. Jeigu objektas abiem kalbom aprašomas tokiu pačiu požiūriu, toks vertimas yra pakankamas ir atlieka savo paskirtį.
b)       Įvykių atpasakojimo vertimas. Čia skaitytojui irgi reikalinga tik pati informacija apie įvykių eigą, jų vyksmą. Tokiame vertime svarbiausia teisingai perteikti įvykių eilės tvarką, jų chronologiją.
c)        Mokslinis arba techninis vertimas. Šios vertimo rūšies problemos yra specifinės, iš jų svarbiausia yra tikslus terminijos vartojimas. Tikslumas tokiame vertime yra visiškai įmanomas.
d)       Stilistinis (arba stiliaus) vertimas. Čia reikia, kad autorius, vertėjas ir skaitytojas turėtų panašų individualų skonį. Tokie vertimai beveik visada būna apytikriai.
Kaip matome, vertimų tipus Savory skiria ne pagal autorius, kalbas ar teksto rūšis, o pagal skirtingus skaitytojo poreikius.
Iš kitų darbų apie vertimo istoriją ir teoriją anglų kalba paminėtini Eugene‘o A. Nida‘os „Vertimo mokslo link“ (Toward a Science of Translation, 1964), George‘o Steinerio „Po Babelio“ (After Babel. Aspects of Language and Translation, 1975), taip pat vieno žinomiausių mašininio vertimo teoretikų Antony Gervino Oettingerio knygą „Automatinis vertimas“ (Automatic Language Translation, 1960).
 
Vertimas Rusijoje
 
Buvusioje Tarybų Sąjungoje administracija ir kultūrinis gyvenimas susidurdavo su maždaug 150 įvairių nacionalinių kalbų, todėl praktinė vertimo problema čia buvo kasdienybė. Vertimo teorijai, ypač meninio vertimo klausimams Rusijoje taip pat buvo skiriama daug dėmesio. Pirmieji bandymai apibendrinti vertimo patirtį buvo 1920 metais išėjęs straipsnių rinkinys „Meninio vertimo principai“ (Принципы художественного перевода) ir Kornejaus Čiukovskio knyga „Vertimo menas“ (Высокое искусство, 1930). Bene didžiausią reikšmę bandant sukurti vieningą mokslinę vertimo teoriją Tarybų Sąjungoje turėjo A.V. Fiodorovo darbai „Įvadas į bendrąją vertimo teoriją“ (Введение в общую теорию перевода, 1953). A.V. Fiodorovas nuosekliai laikosi principo, kad vertimas pirmiausia yra lingvistinė operacija ir kad raktas į vertimo meną yra mokslinę šios operacijos analizė. Vertimas, anot Fiodorovo, turi daug aspektų: literatūrinį, istorinį, psichologinį ir kt., tačiau vertimo teorijos pagrindą turi sudaryti lingvistinis vertimo aspektas, nes bet koks vertimas pirmiausiai yra kalbinis, lingvistinis procesas. Lingvistinis aspektas turi sudaryti pagrindą kitų vertimo aspektų tyrimui. Sukurti mokslinę vertimo teoriją reikia, kad kai kurios fundamentalios lingvistinės problemos būtų jau išspręstos. Be to, A.V. Fiodorovas stengėsi „rasti“ vertimo mokslo vietą tarp kitų lingvistikos disciplinų. Jis sako, kad vertimo teorija glaudžiai susijusi su bendrąja kalbotyra, bet kartu ir su leksikologija, gramatika, stilistika, kalbos istorija. Tačiau vertimo teoriją nuo visų minėtų disciplinų skiria tas, kad ji visada turi operuoti ne vienos, o mažiausiai dviejų kalbų faktais bei jų santykiais. Fiodorovo nuomone, vertime labai svarbus stilistikos aspektas. Praktinio vertimo problemos visada yra lyginamosios stilistikos problemos.
Vienas žymiausių poezijos vertimo tyrinėtojų Tarybų sąjungoje buvo Jefimas G. Etkindas. Jo knyga „Poezija ir vertimas“ (Поэзия и перевод, 1963) apibendrina gausų poezijos vertimų į rusų kalba patyrimą.
 
Prancūzų vertimo teorijos
 
Prancūzijoje vienas pirmųjų autorių vertimo teorijos klausimais buvo Edmondas Cary (1912-1966). Jis buvo puikus vertėjas žodžiu, grožinės literatūros vertėjas, be to, ilgą laiką vadovavo Tarptautinei vertėjų federacijai (FIT), buvo jos generalinis sekretorius. Savo knygoje „Vertimas moderniajame pasaulyje“ (La traduction dans le monde moderne, 1956) Edmondas Cary, priešingai negu Fiodorovas, pasisako prieš lingvistinio aspekto absoliutinimą. Cary nuomone, vertimo negalima subordinuoti kitai mokslo šakai – lingvistikai, stilistikai ar pan. Vertimas yra atskira („sui generis“) veikla su jai būdingais dėsniais, menas, kurio – kaip ir kitų meno šakų – neįmanoma paaiškinti griežtomis, objektyviomis taisyklėmis. Prozos vertimas, sako Cary, nėra lingvistinė operacija, o literatūrinis procesas. Dramos vertimas nėra lingvistinė operacija, o dramaturginė veikla. Panašiai ir lyrikos vertimas yra poetinė kūryba. Vien lingvistinio kalbos pažinimo toli gražu nepakanka, kad galėtume versti.
Georges Mounin savo straipsnyje „Neištikimos gražuolės“ (Les belles infidèles, 1955) ir knygoje „Vertimo teorija ir istorija“ (Teoria e storia della traduzione, 1965) pateikia savą vertimų klasifikaciją. Mouninas sako, kad yra daug vertimo rūšių, priklausomų nuo verčiamo teksto, vertėjo ir pirmiausia skaitytojo, kuriam vertimas skiriamas. Mouninas skiria dvi pagrindines vertimų grupes:
a)       Vertimai, kuriuose tekstas „natūralizuojamas“, tai yra, verčiamas taip, jog vertimas daro įspūdį teksto, parašyti ir suredaguoti vertimo kalba. Tai tarytum „belles infidèles“ įgyvendinimas be „infidélité“. Tokie vertimai perteikia originalo kūrinį, neišlaikydami jo kalbos kolorito, laiko dvasios, kultūros skirtingumo. Vertėjas gali stengtis „išversti“ bendrą kūrinio atmosferą, smulkmeniškai nesilaikydamas jo istorinių detalių ar skirtingos kultūrinės atmosferos. Natūralizuodamas tekstą, vertėjas kartu neišvengiamai jį modernizuoja. Į šią vertimų grupę neįeina tokie kraštutiniai atvejai kaip siužeto atnaujinimas, adaptacija ar siužeto pasiskolinimas. Šie atvejai jau nėra vertimai tiesiogine šio žodžio prasme.
b)       Tokie vertimai, kai verčiama kiek įmanoma pažodžiui ir skaitytojas nuolat jaučia svetimumo įspūdį, jaučia, kad skaito tekstą nors ir gimtąja kalba, tačiau su tipiškomis semantinėmis, morfologinėmis ir stilistinėmis svetimos kalbos savybėmis. Svetimos kalbos, epochos ir kultūros koloritas nuolat pabrėžiamas, nuolat krinta į akis. Čia irgi atsiranda įvairūs problemų registrai, priklausomai nuo to, ką vertėjas labiausiai stengiasi perteikti: kalbos originalumą, laiko atmosferą ar specifišką kultūrinę atmosferą. Į šią grupę neįeina tokie kraštutiniai atvejai kaip pamėgdžiojimai ir sekimai.
Nauju požiūriu klasifikuoja vertimo operacijas Jean-Paul Vinay ir Jeanas Darbelnet savo knygoje „Lyginamoji prancūzų ir anglų kalbų stilistika“ (Stylistique comparée du français et de l’anglais, 1958). Vertimas tampa juo sudėtingesnis, juo aukštesnė yra vertimo operacijos pakopa. Vinay ir Darbelnet skiria septynias vertimo operacijas:
1.       Tiesioginis žodžio perėmimas iš originalo kalbos.
2.       Vadinamasis „kalkinis“ vertimas, tai yra, visų semantinių ir leksinių komponentų vertimas.
3.       Tikslus pažodinis vertimas, kai abejose kalbose posakiai sutampa.
4.       Transpozicija. Tai toks vertimas, kai išlieka pagrindinis originalo turinys, tačiau pakeičiama posakio gramatinė struktūra, viena kalbos dalis perduodama kita ir pan.
5.       Moduliacija. Toks vertimas kai turinys perduodamas šiek tiek kitokiu požiūriu, kitu aspektu.
6.       Ekvivalentas. Turinio perteikimas visai kitu posakiu, turinčiu artimą reikšmę.
7.       Adaptacija. Tai kraštutinė vertimo riba, kai neišverčiamą vietą bandoma apytikriai perteikti kitu vaizdu.


Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.