Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Inga BARTKUVIENĖ
 
KAIP NUŠVINTA APŠVIETA
 
Max Horkheimer, Theodor Adorno. Apšvietos dialektika. Vertė Gediminas Mikelaitis. Margi raštai, 2006 [i]
 
Filosofo, sociologo Maxo Horkheimerio ir filosofo, sociologo, muzikologo Theodoro W. Adorno straipsnių rinktinė Apšvietos dialektika laikoma pagrindiniu Frankfurto mokyklos veikalu. Frankfurto mokykla, dar vadinama ir Kritine teorija, susikūrė 1923 metais Frankfurte, prie J.W. Goethe’s universiteto sociologinių tyrimų instituto. Mokyklai vadovaujant Maxui Horkheimeriui, 1932 metais pradėtas leisti Zeitschrift für Sozialforschung, pagrindęs teorijos, laikytinos savita, neortodoksine, filosofijos, istorijos, psichoanalizės aspektais permąstyto marksizmo tąsa, nuostatas. Nacionalsocialistinio režimo metais mokykla persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, o kai Horkheimeris ir Adorno po karo grįžo iš emigracijos, ji vėl buvo sugrąžinta į Frankfurtą prie Maino. Mokyklos veikloje dalyvavo sociologas ir filosofas Herbertas Marcuse, vokiečių psichoanalitikas ir filosofas Erichas Frommas, Friedrichas Pollockas, kuriam dedikuojama Apšvietos dialektika, ir kiti.
Lietuvių skaitytojams Apšvietos dialektika nėra pirmoji pažintis su kritine Frankfurto mokykla. Jai priklausė ir didelę įtaką Adorno mąstymo raidai turėjęs filosofas, literatūros kritikas Walteris Benjaminas (lietuvių kalba išleistas jo esė rinkinys Nušvitimai), ir jaunesnės kartos atstovas Jürgenas Habermasas (lietuviškai išleistas jo veikalas Modernybės filosofinis diskursas). Apšvietos dialektikos pasirodymas lietuvių kalba praplečia šios krypties kontekstą mūsų kultūroje, suteikia galimybę sistemiškai susipažinti su Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos marksizmo ir froidizmo atšakomis.
Lietuvių skaitytojams siūloma iš sociokritinės filosofinės perspektyvos pažvelgti į žmonijos kultūrėjimo procesus ir savigriovos tendencijas – į Homero Odisėjos, Nietzsche’s, de Sado veikalų paliktus „randus“ Europos kultūros istorijoje. Knygos autoriai nagrinėja individualumo žlugimą masinės kultūros įsigalėjimo epochoje. Pirmiausia stebina, kad 1944 metais parašyta knyga taip taikliai apibūdina dabartinę, į mases orientuotą kultūrą. Veikiamas kultūros industrijos kaip galių struktūros, žmogus atsiduria istorinėje kryžkelėje tarp politinės prievartos ir žiniasklaidos manipuliacijų. Stinga kritinių diskursų, reklamos primygtinumas formuoja ideologijas, nuostata, kad žodžio laisvė sietina su atsakomybe, grimzta į užmarštį. Ne mažiau aktuali antisemitizmo problematika, knygoje gvildenama kaip bausmės, nesant nusikaltimo, taikymo praktika.
Apšvietos dialektika nedideliu tiražu pasirodė 1944 metais, dedikuota Friedricho Pollocko penkiasdešimtmečiui, 1947 metais ją pakartojo Amsterdamo Querido leidykla. 1969 metais pasirodė pataisytas knygos leidimas, atsisakyta dalies nacionalsocializmo epochą charakterizuojančių formuluočių. Lietuviškajame leidime yra tiek pirmųjų dviejų (1944 ir 1947 metų), tiek trečiojo (1969) leidimų pratarmės, įdėta ir vertimo į italų kalbą pratarmė, nusakanti knygos vietą filosofijos mokslų kontekste: pasak autorių, ji sumanyta kaip „visuomenės ir istorijos teorijos įvadas“, tačiau pabrėžiamas knygos fragmentiškumas ir tai, kad joje nepateikiama konceptuali teorija. Knygos fragmentiškumą rodo ir viena nuo kitos tarsi atsietos knygos dalys, ir nevienalytė jų struktūra. Tačiau vidinė minties darna lėmė, kad veikalas tapo programiniu. Iš knygos rankraščių, užrašų, iš Gretel Adorno atsiminimų yra žinoma, kad jos vyras parašė skyrius „Odisėjas, arba Mitas ir Apšvieta“, „Kultūros industrija“, 1969 m. leidimo bei vertimo į italų kalbą pratarmes. Skyrius „Žiuljeta, arba Apšvieta ir moralė“, „Antisemitizmo elementai. Apšvietos ribos“, „Užrašai ir eskizai“, 1944 ir 1947 m. leidimų pratarmes parašė Horkheimeris, o skyrių „Apšvietos sąvoka“ diktavo abu autoriai, be to, jie redagavo vienas kito tekstus siekdami dermės ir susiklausymo.
Pasižiūrėkime, kaip šiame veikale skleidžiasi Apšvietos sąvoka, kaip ji save nušviečia ar net demaskuoja. Apšvietos dialektikos tema – kritinis mąstymas, kaip vienintelis būdas surinkti ir išsaugoti „laisvės likučius“. Pamatinis klausimas formuluojamas taip: „Kodėl žmonija, užuot pasiekusi tikrai žmogišką padėtį, grimzta į naują barbarystę“ (AD, p. 13), t.y. kas lėmė, kad kultūros pažanga virto „kultūrine atžanga“ (AD, p. 12), ir kodėl stiprėja civilizacijos savigriovos tendencijos. Išryškinamas mokslo funkcionavimo problemiškumas protą sureikšminusioje Apšvietos epochoje: protas pats griauna humaniškumą, jei susitelkia vien į save ir rūpinasi vien Apšvietos išlaikymu. Pasak autorių, paskata išlaikyti, fiksuoti Apšvietos procesą sudarko protą, nes jo, kaip instrumento, reikia tik prigimčiai ir instinktams suvaldyti. Tačiau proto sureikšminimas ir pavertimas įrankiu dar nereiškia, kad protas paklūsta racionalumo diktatui šiuolaikiniame moksle, moralės srityje ar mene.
Pirmajame skyriuje analizuojama pati Apšvietos sąvoka, aprėpianti ne vien Apšvietos epochą: visose epochose, pasak autorių, esama Apšvietos simptomų, o Apšvietos epochoje ir jos idėjose galima rasti nešvietėjiškų, t.y. esmiškai mitologinių, reiškinių. Mito ir Apšvietos santykis skleidžiasi kaip negatyvioji dialektika – radikaliai permąstomos idėjos, sąvokos neigiant ir eliminuojant viską, išskyrus patį mąstymą. Taigi išskleidžiama dialektika tarp mito ir Apšvietos, tarp prigimties ir jos suvaldymo, tarp švietėjiško racionalumo ir socialinės tikrovės. Iš Apšvietos sampratos išsikristalizuoja dvi tezės: „mitas jau yra Apšvieta“; „Apšvieta vėl virsta mitologija“. Knygos autoriai aptaria ir minties kelią Apšvietos link. Jau mitinė mąstysena diferencijavo reiškinius pagal atitikimus, panašumus ir skirtumus, tačiau mite dar susiję tai, ko šiuolaikinis mąstymas nebesieja: kalba dar nėra atskirta nuo tikrovės, asmenys nuo daiktų, kitaip tariant, gamta yra painiojama su kultūra. Numitinimo kelias yra sąvokų atskyrimas nuo daiktų, prasmių – nuo tikrovės. Pavyzdžiui, pasaulio demitologizavimo tendencijos Platono veikaluose pasireiškia kaip idėjų gretinimas su skaičiais. Apšvietai charakteringa tai, kad nevienavardžius dalykus ji niveliuoja į abstrakčius dydžius, mokslui rūpi tendencijos, o ne konkretūs atvejai. Apšvietoje savybių netekę reiškiniai praranda savo unikalumą, sapnas atskiriamas nuo realybės, vaizdinys nuo realaus vaizdo.
Knygoje parodoma, kad Apšvieta, kuri remiasi numitinto pasaulio samprata, pati yra priklausoma nuo mito. Pasitelkdami Freudą, autoriai daro išvadą, kad ir Apšvieta, ir magija siekia valdyti pasaulį, tačiau daro tai skirtingais būdais. „Patriarchalinis mitas pats yra švietimas, su kuriuo gali susilyginti filosofinė Apšvieta. Pati mitologija išjudino begalinio švietimo procesą, kurio metu bet kokia teorinė pažiūra buvo nuolat ir negailestingai kritikuojama su neišvengiamu būtinumu ir paverčiant ją vien tokiu tikėjimu, kad dvasios, tiesos ir net švietimo sąvokos tampa susijusios su animistiniu burtininkavimu“ (AD, p. 30). Apšvieta, pasak veikalo autorių, yra mitologinis siaubas, įgavęs radikalią formą, ji yra ne išsilaisvinimas, o „metafizinis spaudimas“. Apšvieta kyla iš mito, aprėpia mitą, bando jį užgniaužti, iš to atsiranda įtampos, varžančios laisvę. Mitinis herojus, pakylėtas iki loginio įtikinamumo, įsitvirtina Vakarų filosofijoje, iš dalies valdydamas jos raidą, pradedant Platono mitologinėmis dievybėmis ir baigiant Nietzsche’s stabų saulėlydžiu.
Skyriuje „I eskizas. Odisėjas, arba Mitas ir Apšvieta“ remiamasi Homero Odisėja kaip iškalbingiausiu Apšvietos ir mito sandūros liudytoju. Mitas ir mito perpasakojimas ne tiek skiriasi, kiek diskutuoja vienas su kitu. Svarbus yra atsiribojantis, per laiko distanciją įvykius vaizduojantis pasakojimas, atveriantis tikrosios laisvės galimybę. Mito ir Apšvietos samplaika atsiranda, kai šalta pasakojimo maniera supinama su likimu. Pačiame pasakojime egzistuoja cenzūra, kuri papasakotus dalykus paverčia seniai praėjusiais, todėl „sužiba laisvės šviesa“. Tų dalykų jau nebeįmanoma paneigti ar iškreipti net švietėjišku aiškinimu ar pačia civilizacija.
Literatūriniame, nors ir labai glaudžiai su mitu susijusiame, diskurse Apšvieta funkcionuoja kaip mito užvaldymas: „Homero dvasia užvaldo mitus, juos organizuoja, tad ji prieštarauja jiems“ (AD, p. 68). Žanrinė epo ir mito skirtis žymi dviejų istorinių epochų skirtį. Homeras laikytinas vienu pirmųjų švietėjų, nes jis parodo tvarkingą pasaulį, o kartu demaskuoja jį atspindinčios racionalios tvarkos mitą. Odisėjas, pasak Adorno ir Horkheimerio, tampa buržuazinio individo prototipu. Odisėjo ir buržuazinio individo sąsajas įkūnija ir Odisėjo sugretinimas su Robinzonu Kruzu – juos sieja gamtos įveika, iš to kylanti radikali socializacija ir radikalus susvetimėjimas. Mąstymą jie pasitelkia siekdami naudos, protą paverčia instrumentu ir tai yra susvetimėjimo priežastis.
Aukojimo esmė Odisėjoje aptariama iškeliant subjektyvumo klausimą. Pasak Jürgeno Habermaso, Odisėjo nuotykiuose atsispindi pirminė subjektyvybės, išsisukančios iš mitinių jėgų, istorija. Mitų pasaulis yra ne tėvynė, o labirintas, iš kurio būtina pasprukti, kad išsaugotum savo tapatybę. Namų ir tėvynės ilgesys skatina nuotykiams ir subjektyvybė pasprunka nuo ankstesnio pasaulio[ii]. Kai aukojime svarbi tampa žmogaus savastis, aukojimas nusigręžia nuo to, kuriam aukojama, ir atsigręžia į aukojantįjį. Mąstymas yra žmogaus savasties dalis. Aukojant save, aukojimas iš iracionalios plotmės pakylėjamas į racionalią: „Nekintančio tapatumo savastis, atsirandanti įveikiant auką, vėl yra griežtas, besąlygiškai vykdomas aukojimo ritualas, kai žmogus priešpriešindamas savo sąmonę gamtiniam ryšiui, iškilmingai aukoja pats save“ (AD, p. 81). Aukojimo tikslas – ne vien gamtos valdymas, bet ir savęs įveikimas, savęs valdymas, savęs atkerėjimas. Tačiau yra tik vienas gamtos ir savęs paties valdymo būdas – prisitaikymas. Šią švietėjišką savęs aukojimo ir valdymo tendenciją Adorno ir Horkheimeris traktuoja kaip esminį subjekto savigriovos pavojų. Civilizacijos kaina yra subjekto prarastis: „Civilizacijos istorija yra aukos introversijos istorija, kitaip tariant – pasiaukojimo istorija“ (AD, p. 82).
Subjekto prarasties ir susvetimėjimo tema plėtojama pasitelkiant vardus. Varde slypi žmogaus savastis, jo tapatybė. Mitiniame mąstyme vardas siejamas ir su žmogaus lemtimi. Kita vertus, vardas gali tarnauti tiek Apšvietai, tiek ir manipuliacijai, apgaulei. Atkreipiamas dėmesys į Odisėjo vardą (panašiai skamba Odysseus – Odisėjas ir Udeis – niekas). Subjektas Odisėjas atsisako savo subjektyvios tapatybės – vardo ir formos, kad išsaugotų savo gyvybę, simuliuodamas nebuvimą.
Mainai suvoktini kaip racionalizuota, nudvasinta aukos atmaina. Skirtumas tas, kad atnašaujant, kitaip nei keičiantis gėrybėmis, kreipiamasi į nerealų objektą. Tačiau ir aukojime, ir mainuose esama apgaulės, manipuliacijos – žmones ar dievus siekiama papirkti, apgauti: „Jūrininkas Odisėjas apgauna gamtos dievybes kaip kažkada civilizuotas keliautojas apgaudavo laukinius siūlydamas margaspalvius stiklinius karolius. Tik retkarčiais jis pasireiškia kaip mainytojas. Tokiu atveju duodamos ir priimamos dovanos. Homero dovana užima tarpinę grandį tarp mainų ir aukos“ (AD, p. 74–75). Aukojime paslėpta apgaulė yra destruktyvi, nes joje įpainiotas ritualo veiksmas, kuris, savo ruožtu, iškyla kaip mitinės kartotės galia, stabdanti išsilaisvinimą. Mito išsižadėjimas yra ir mito apmąstymas, taigi ir jo sugrįžimas. Lemtis, nuo kurios subjektas stengiasi pabėgti ar atsipirkti, pasak Apšvietos dialektikos autorių, pasiveja jį ritualo veikloje. Apgaulė, glūdinti Apšvietoje, negrįžtamai prasiskverbia tiek į visuomeninį gyvenimą, tiek į psichologiją. Tai žinant švietėjams belieka apsimesti, kad jie tiki Apšvieta.
Apšvietos atžanga skyriuje „Kultūros industrija“ aptariama kaip kultūrinis suvienodėjimas. Apšvietos virtimas ideologija ir didaktika rodo jos regresą. Tai itin akivaizdu kine, radijo laidose, populiariuose žurnaluose – šios skirtingos sritys yra panašios masiškėjimo atžvilgiu. Masinė kultūra iškreipia Apšvietą, nes, siekdama paveikumo, įtikinamumo, ji eksploatuoja Apšvietą masių valdymo tikslais.
Kinas ir radijas, valdomi kapitalo ir politinės valdžios, deklaruoja save kaip verslą, o ne kaip meną. Jie diktuoja masinės kultūros tendencijas: apsimeta neva atsižvelgiantys į publikos lūkesčius ir skonį, tačiau tuos lūkesčius ir skonį jie patys primeta publikai: „Standartai atseit iš pat pradžių kyla iš vartotojų poreikių, dėl to jie priimami beveik be pasipriešinimo. Iš tikrųjų tarp manipuliacijos ir reakcijos į jos poreikį čia yra užburtas ratas, vis stiprinantis sistemos vienybę. [...] Tai pačios su savimi susvetimėjusios visuomenės savybė būti prievartos visuomene“ (AD, p. 161). Palankus publikos nusiteikimas kultūros industrijos atžvilgiu yra pačios sistemos dalis. Nėra skirties tarp to, ko publika nori, ir to, kas jai pateikiama kaip jos noras. Dėl masinės kultūros įsigalėjimo kaip tam tikro Apšvietos ruporo kyla pavojus, kad žmonės bus pavergti psichologiškai. Jos įtikinėjimo galia prilyginama fašizmo galiai. Visuomenė paklūsta reklamai, įsitraukia į politinius žaidimus, ją užvaldo galingieji. Tačiau visų didžiausias pavojus yra prarasti individualią savastį ir kritinį mąstymą.
Masinė kultūra, pasak Adorno ir Horkheimerio, – tai mechanizmas, painiojantis meną su pramoga. Šis mechanizmas susintetina keletą menų, tačiau juos ir suprimityvina. Televizija apibrėžiama kaip „kandžios pašaipos kupina Wagnerio svajonės apie sintetinį meno kūrinį realizacija“ (AD, p. 164). Tokio meno kūrinio – muilo operos, šlagerio – pagrindas yra tam tikra stereotipinė schema, paskiros detalės gali skirtis, tačiau struktūra išlieka tokia pati: „Net pačios improvizacijos, efektai ir sąmojis yra kalkuliacijos rezultatai kaip ir jų karkasas“ (AD, p. 165). Pasikartojimas ir totalumas yra masinės kultūros garantai. Masinei kultūrai būdingas vieningas stilius savo ruožtu yra ir stiliaus neigimas. Knygos autoriai tą argumentuoja faktu, kad didieji menininkai yra aniptol ne tie, kuriems būdingas vientisiausias stilius. Jų kūryba pasižymi braižo tvirtumu, kuris įkūnija ne vien formą – „[...] klasikiniais laikomuose kūriniuose [...] slypėjo objektyvios tendencijos, reprezentavusios kažką kita negu stilius, kurį jie įkūnijo“ (AD, p. 171). „Kažkuo kitu negu stilius“ autoriai vadina meno gebėjimą atitrūkti nuo tikrovės. Stiliaus esmę, anot jų, sudaro ne kuriama dermė, ne formos ir turinio, individo ir visuomenės vienovė, o bruožai, išryškinantys nedermę. Tačiau masinei kultūrai vaizdingumo kriterijus yra antroje eilėje po tikroviškumo efekto, kino filmas tampa tikrovės tąsa, o tikrovė – kino filmo projekcija: „visas pasaulis perleidžiamas per kultūros industrijos filtrą“ (AD, p. 166). Filmas suvokiamas kaip mechaninis tikrovės dauginimas. Matomi vaizdai užgožia vaizduotę, žmogui nereikia įsivaizduoti (nes vaizduotę pakeičia technologijos) ar atkurti – jam pakanka atidžiai stebėti, reikiamas dėmesio intensyvumas pasiekiamas automatiškai. Taip valdomas žmogus.
Kultūros industrija manipuliuoja žmones apėmusiu nuoboduliu ir noru patirti malonumą, todėl siūlo jiems pramogas. Tačiau jos gaminamas linksmumas yra paviršutiniškas, geidžiamo malonumo niekada nepasiekiama, distancija tarp to, kas vyksta kino filme, ir realaus gyvenimo išlieka, nors ir stengiamasi ją įveikti. Kitaip nei suvokiant klasikinį kūrinį – klasikinis kūrinys iš anksto numato suvokėjų distanciją, – masinė kultūra reikalauja susitapatinimo, kuris iš esmės neįmanomas. „[...] kultūros industrija nuolat apgaudinėja savo vartotojus tuo, kad ji jiems nuolat žada. Malonumo vekselis, išduodamas veiksmu ir jo apipavidalinimu, pratęsiamas iki begalybės: pažadas, kuris iš tikrųjų ir sudaro reginį, klastingai reiškia, kad iki reikalo taip ir nebus prieita, jog svečias turės pasitenkinti meniu skaitymu“ (AD, p. 183).
Masinėje kultūroje Apšvietos žlugimas neišvengiamas todėl, kad masinė kultūra – tai apgaulės kultūra. Malonumo kultą kultūros industrija paverčia atviru melu. Kultūrinės klišės ir masinės kultūros gaminamas nuobodulys veda į tos kultūros savidestrukciją, nors ji, kaip pelno siekianti veikla, apie tai nemąsto ir to neįvertina.
Skyriuje „Antisemitizmo elementai. Apšvietos ribos“ aptariama pažangos atžanga kaip radikalios mokslo atskirties nuo moralės rezultatas. Antisemitizmas yra Vakarų civilizacijai būdingo racionalumo susinaikinimas. Antisemitizmo absurdas kildinamas iš visuotinių mąstymo tendencijų, vyraujančio proto, kuris nesugeba iškelti esminio argumento prieš žudymą, ir jo formuojamo pasaulėvaizdžio. Antisemitizmo ištakos yra „išskirtinio užvaldymo aistra“, troškimas valdžios „be ribų ir bet kokia kaina“, beatodairiškas lygiavos siekis socialinėje ir intelektualinėje sferose. Nepasotinamą antisemitų troškimą valdyti sukelia valdžios, nukreiptos prieš juos, baimė. Adorno ir Horkheimeris antisemitizmo kilmę aiškina psichoanalitiškai – kaip iš traumos, draudimo, baimės, kompleksų kylančią masinę psichozę, beprotybės formą. Antisemitizmo patologiškumas susijęs tiek su gebėjimo blaiviai mąstyti ir atsakomybės praradimu, tiek su sutelktu šių gebėjimų organizavimu (pvz., Hitlerio valdžia, viena vertus, yra neurotiška, antra vertus, ji geba racionaliai organizuoti neapykantą). Antisemitizmas veši visuomenėje, kurios individai yra praradę savastį: „antisemitinius veiksmus ir poelgius sukelia situacijos, kai apakintus, subjektyvumo netekusius žmones paleidžia nuo grandinių kaip subjektus“ (AD, p. 221).
Prieš žydus nukreiptos patologiškos neapykantos prigimtis yra dvilypė. Čia susipina ambivalentiški jausmai – neįstengiama suprasti ir pateisinti to, kuo kitas žmogus yra kitoks, keistas, svetimas, bet tuo pat metu pamatoma tai, kas bendražmogiška. Save kaip nežydą identifikuojantis žmogus, suvokęs bendrumą, pasijunta žydams dar svetimesnis, jie užsitraukia dar didesnę jo neapykantą. Liguista psichika tapatumą suvokia kaip atsiribojimą nuo refleksijos: „[...] kadangi subjektas daugiau nebeįstengia sugrąžinti objektui to, ką jis gavo iš objekto, jis tampa ne turtingesnis, bet skurdesnis. Jis praranda refleksiją abiem kryptim: daugiau nereflektuoja daikto, nereflektuoja daugiau savęs ir kartu praranda gebėjimą diferencijuoti. Vietoj sąžinės balso jis girdi kitus balsus; užuot nugrimzdęs į save, kad sudarytų savo nepasotinamo valdžios troškimo protokolą, Siono išminčių protokolus jis prirašo kitiems. Jis tvinsta per kraštus ir kartu nyksta“ (AD, p. 244).
Kaip teigia Adorno ir Horkheimeris, žydų lemtimi tapo religinis ir tautinis jų išskirtinumas, nepatiklus santykis su vyraujančia tvarka. Neapykantą jiems kurstė ne vien tai, kad ortodoksiški žydai buvo religingi ir laikėsi tradicijų (buvo arti mito), bet ir tai, kad dalis žydų išsilaisvino ir daug pasiekė (įnešė indėlį į Apšvietą): „Civilizacija yra visuomenės pergalė prieš gamtą, viską paverčiančios tiesiog gamta. Per tūkstantmečius žydai prie to prisidėjo savo švietimu nemažiau negu cinizmu. Kaip seniausio iki mūsų dienų išlikusio patriarchato atstovai, kaip monoteizmo įkūnytojai, jie pavertė tabu į civilizacijos maksimas dar tada, kai kiti ir toliau laikėsi magijos“ (AD, p. 240).
Kaip viena iš svarių antisemitizmo priežasčių Apšvietos dialektikoje pateikiamas vidinis žydų tautos bruožas – sunkios istorijos įspaustas baimės ženklas. Jų patirta neapykanta atspindi jų esmę: „Kas ko bijo, tas tą ir patiria. [...] Išvarytieji būtinai pažadina išvarymo troškimą. Iš ženklų, prievarta juose paliktų, įsidega nauja prievarta. Tai, kas norėjo vien vegetuoti, turi būti pašalinta.“ (AD, p. 236). Baimė ir jos sukurtas išskirtinumas leido žydams egzistuoti, bet kartu sukėlė kitų neapykantą jiems.
Giluminis Apšvietos santykis su antisemitizmu aiškinamas per religijos prizmę: žmogaus tapsmas Dievu krikščionybėje vyksta Apšvietos kaina. Dievo tapimas žmogum įneša tam tikrą iracionalų pradą, dvasine esme imama laikyti tai, kas iki tol buvo laikoma gamtine arba mitine esme. Adorno ir Horkheimeris krikščionybę prilygina magiškai praktikai, kuri ir suabsoliutinama, ir paverčiama įtartina. O judaizmas niekada nesiekė tokio visuotinumo. Krikščionybės pagrindas – tikėjimas atpirkimu, gailestingumu ir meile. Judaizmo pagrindas – įstatymų laikymasis. Judaizmo esmę sudaro taisyklių laikymasis ir gyvenimiškos praktikos, tapusios ritualu. Gyvenimo ritmo siejimas su gyvenimiška praktika, menkas dėmesys politinei valdžiai išskiria žydus iš kitų religinių ar tautinių bendrijų. Religinis antisemitizmas kildinamas iš priešiškumo apmąstyti religijos esmę. Naivų žmonių tikėjimą („tiki tik dėl to, kad užmiršta savo tikėjimą“) Adorno ir Horkheimeris sieja su patiklumu ir paklusnumu, kurį sėkmingai eksploatavo fašistinis režimas.
Antisemitizmo paradoksas, pasak veikalo autorių, yra tas, kad žydams priskiriamos neigiamos savybės yra pačių fašistų atspindys, o žydų aukojimas yra beprasmis dar ir tuo atžvilgiu, kad šio aukojimo prasme netiki ir patys fašistai. Apšvietos ironija yra tai, kad švietėjiškų idėjų „užliūliuota“ visuomenė atkrito į naują barbarystės formą – fašizmą.
Paskutinis knygos skyrius „Užrašai ir eskizai“ sudarytas iš trumpų esė, kurios atliepia, papildo, paaiškina ankstesniuose skyriuose plėtotas idėjas, tačiau kartu atveria platesnius kontekstus ir brėžia mąstymo gaires. Esė gvildenamas proto virtimas kvailybe, prietarų, istorinės atminties, fašizmo, mokslo sąstingio, individo susvetimėjimo ekonominėje visuomenėje, individo izoliacijos komunikacinėje epochoje ir kitos temos.
Knygos vertėjui teko nelengva užduotis įsiklausyti ir savotiškai įsiterpti į autorių diskusiją - perteikti šios dialektiškos knygos sąryšius, vidines įtampas, minties šuolius ir pertrūkius, atskleisti naujų idėjų užuomazgas. Stilistiniu atžvilgiu vertimas geras – vertėjui pavyko atkurti nevienalytį veikalo stilių. Tai ypač akivaizdu skyriuose „Apšvietos sąvoka“ ir „Kultūros industrija. Apšvieta kaip masių apgaulė“. Lietuviškame vertime išlaikoma originalui būdinga pusiausvyra tarp ilgų, sudėtingos konfigūracijos ir trumpų, įvadinių bei apibendrinančių sakinių. Pavyzdžiui: „Visuotinumo ir atskirumo homogeniškumą, Kanto teigimu, garantuoja „grynojo proto schematizmas“. Taip čia vadinamas intelektualinio mechanizmo nesąmoningas veikimas, struktūruojantis suvokimą jau pagal protą. Protas pažymi daikto suprantamumą, kurį atranda jame subjektyvus sprendimas kaip objektyvią ypatybę dar iki tol, kol jis įeina į . Be tokio schematizmo, trumpai tariant, be suvokimo intelektualumo nė vienas įspūdis neatitiktų sąvokos, nė viena kategorija – egzemplioriaus, niekada neįsivyrautų mąstymo vienovė, nekalbant apie sistemos vienovę, o juk viskas čia į ją nukreipta. Sukurti tą vienovę yra sąmoninga mokslo užduotis.“ (AD, p. 113). (Plg. Die Homogenität des Allgemeinen und Besonderen wird nach Kant durch den „Schematismus des reinen Verstandes“ garantiert. So heißt das unbewusste Wirken des intellektuellen Mechanismus, der die Wahrnehmung schon dem Verstand entsprechend strukturiert. Der Verstand prägt die Verständlichkeit der Sache, die das subjektive Urteil an ihr findet, ihr als objektive Qualität schon auf, ehe sie ins Ich noch eintritt. Ohne solchen Schematismus, kurz ohne Intellektualität der Wahrnehmung, passte kein Eindruck zum Begriff, keine Kategorie zum Exemplar, es herrschte nicht einmal die Einheit des Denkens, geschweige des Systems, auf die doch alles abzielt. Diese herzustellen ist die bewusste Aufgabe der Wissenschaft. (DAd, p. 105).
Vertėjui pavyko išvengti pagrindinių pavojų, gresiančių filosofijos ir kultūros teorijos veikalų vertėjams – jis nepadarė painesnės, bet ir nesupaprastino originalaus teksto vidinės sąrangos.
Lietuviškas tekstas sklandus, nes vertėjas apsisprendė daugelį tarptautinių mokslinės kalbos žodžių versti lietuviškais atitikmenimis. Tokios vokiečių filosofinėje kalboje gajos sąvokos kaip Imfanie (niekšybė), lasziv (nepadorus), Superstition (prietaras) lietuvių akademinėje kalboje nėra prigijusios, o neišversti originalo žodžiai apsunkintų skaitymą. Vertėjui pavyko pasiekti pusiausvyros tarp moksliškumo ir suprantamumo.
Žodis Aufklärung pagrįstai verčiamas vis labiau lietuvių kalboje įsitvirtinančia „Apšvietos“ sąvoka, kurios sinonimas (bet kartu ir savotiška priešprieša) būtų anksčiau vartotas terminas „Švietimas“. Tai ypač svarbu verčiant iš vokiečių kalbos, nes vokiškojoje tradicijoje yra aiški skirtis tarp Bildung, orientuoto į didaktiką, ir Aufklärung, nukreipto į aiškinimą, „dvasios nuskaidrinimą“. Apšvietą autoriai suvokia ne kaip epochos pavadinimą, o kaip dvasinį judesį, lėmusį dvasios istorijos raidą, todėl pagirtinas vertėjo apsisprendimas „Apšvietos“ sąvoką išryškinti, rašant ją didžiąja raide, – tai nuoroda į specifinę šios sąvokos vartoseną knygos autorių filosofijoje.
Vertime juntamas geras lietuvių filosofinės terminologijos ir dalyko išmanymas. Tai rodo ir tokių eigą nurodančių terminų parinkimas kaip „pažanga“ (Fortschritt) ir „atžanga“ (Rücktritt) vietoj įprastinių tarptautinių „progresas“ ir „regresas“, arba garsios Maxo Weberio frazės Entzauberung der Welt vertimas „pasaulio atkerėjimas“ (kitaip nei kituose vertimuose randami „pasaulio nuburtinimas“ ar „pasaulio nukerinimas“).
Lietuviško leidimo silpnoji vieta yra išnašos. Neaišku, kodėl vertėjas atsisakė pateikti savo paaiškinimus, juolab kad žodžių ir posakių kitomis kalbomis žodynėlis ir vardų rodyklė yra pateikti. Greičiausiai manyta, kad gero vertimo savaime pakanka, tarsi Kritinė teorija būtų viena sklandžiausių ir išankstinio žinojimo nereikalaujančių XX a. teorijų. Vien tokių iš esmės skirtingų filosofinių krypčių kaip marksizmas ir froidizmas sampyna ir jų raiška tekste reikalauja detalių nuorodų. Būtų buvę pravartu pažymėti ir neeksplikuotas nuorodas į Hegelį, Weberį, Marxą, Freudą, Nietzsche... Vokiškame leidinyje, iš kurio versta, esama ir leidėjo pastabų apie nuorodas į kitus filosofus, apie skirtumus tarp 1944 ir 1969 metų leidimų ir pan. Kurioziška tai, kad vertėjas nejučiom nuslysta, vietoj autorių pastabų pateikdamas leidėjo pastabas (plg., p. 277, 285, 312 – DAd, p. 248, 255, 280). Geriau būtų buvę sistemiškai pasinaudoti vokiško kritinio leidimo teikiamomis galimybėmis.
Kartais pritrūkstama vientisumo ir nurodant šaltinius: vienur pateikiami lietuviški veikalų leidimai, kaip antai Hegelio Dvasios fenomenologija, Platono Valstybė, o tie, kurie į lietuvių kalbą neišversti, pateikiami vokiškai ar kitomis kalbomis, iš kurių cituoja autoriai, tačiau kartais pateikiamas vokiškas šaltinis, nors egzistuoja ir lietuviškas, pavyzdžiui, Kanto Grynojo proto kritika, Nietzsche’s Apie moralės genealogiją, Linksmasis mokslas, Stabų saulėlydis. Neabejotina, kad nuorodos į lietuviškus šaltinius skaitytojams labiau pagelbėtų. Tačiau čia paminėti formalaus pobūdžio neatitikimai anaiptol nesumenkina kruopščiai atlikto vertimo vertės.
 


[i] Versta iš Horkheimer M., Gesammelte Schriften, hrsg. von A. Schmidt, G. Schmid Noerr. Fischer Verlag. Frankfurt a. M., 1985. Bd. 5. - Cituodama lietuvišką leidimą toliau vartosiu trumpinį AD ir nurodysiu puslapį. Cituodama vokišką leidimą toliau vartosiu trumpinį DAd ir nurodysiu puslapį.
[ii] Plg. Jürgen Habermas, Modernybės filosofinis diskursas, Vertė Alfonsas Tekorius,Vilnius, Alma littera, 2002, p. 126.


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.