Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Dalia Dilytė
 
ANTIKINIŲ REALIJŲ VERTIMO KLAUSIMAI
 
Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"
 
Kadangi dauguma čia susirinkusiųjų yra ne antikinėmis kalbomis parašytų knygų vertėjai, norėčiau pakalbėti apie antikinių realijų vertimą ne antikinėmis kalbomis parašytuose veikaluose. Norėjau pasidalinti dviem man gildančiais širdį klausimais: antikinių realijų žinojimo klausimu ir antikinių realijų suaktualinimo klausimu.
            Pirmas, savaime suprantamas principas, apie kurį, atrodytų, neverta net užsiminti ir kurio reikėtų laikytis verčiant antikines realijas, yra jų žinojimas. Tai ypač svarbu tikslią informaciją turinčių suteikti enciklopedinių veikalų, ugdymo priemonių, mokslinės ir mokslo populiarinimo literatūros vertėjams. Tokių leidinių vertėjai turėtų būti labai atidūs ir intelektualūs, nes dėl jų neišmanymo leidinys teikia klaidingą informaciją. Pateiksiu tik kelis iš daugybės rastų vertėjų pragaištingo neišmanymo pavyzdžių.
Iš prancūzų kalbos verstame enciklopedijos pobūdžio leidinyje (Didžiausios pasaulio mįslės, Naujoji Rosma) randame tokį tekstą: “Cezaris buvo užmuštas Pompėjos senate.” Ką turėtume galvoti, perskaitę šį sakinį? Pirmiausia ateina į galvą mintis, kad Gajus Julijus Cezaris buvo užmuštas ne Romoje, o nedideliame miestuke prie Neapolio, kurį vėliau užpylė išsiveržusio Vezuvijaus išmesti pelenai ir akmenys. Bet koks čia senatas turėtas galvoje: ar tas miestukas turėjo savo senatą, ar Romos senatoriai ten buvo nuvykę posėdžiauti? Tačiau iš tiesų šie klausimai visiškai nereikalingi. Jie atsiranda dėl neteisingo vertimo. Jeigu vertėjas būtų žinojęs, kad Romoje Marso lauke stovėjo Gnėjaus Pompėjaus pastatyta kurija, tai yra, senato posėdžių rūmai, vadinami Pompėjaus kurija, jokios klaidos nebūtų padaręs. Žinoma, čia būtų pravertęs ir geresnis prancūzų kalbos mokėjimas, nes skiriasi žodžių Pompėjus (Pompée) ir Pompėjai (Pompéi) rašyba ir tarimas.
            Romoje buvo įprasta kelius, vandentiekius ir kitų statinius pavadinti juos pastačiusių asmenų vardais (Apjaus kelias, Marcijaus vandentiekis, Aureliano siena ir pan.). Tačiau visada turime konkrečiai žinoti, koks statinys kieno vardu pavadintas. Kitaip gresia klaidos pavojus. Iš anglų kalbos verstame Romos miesto istorijai skirtame leidinyje (Roma, Aidai, p. 21) randame, kad per Tiberį buvo nutiestas Salarijaus tiltas. Verčiant, matyt, pagalvota, kad šis tiltas, kaip, tarkime, minėtoji Pompėjaus kurija, pavadintas žmogaus vardu. Nežinota, kad Romoje nebuvo tokios Salarijų giminės, taigi nebuvo tokio vardo, kad šio tilto pavadinimas verstinas Druskos tiltas (iš lotyniškų sal – druska, salaris – druskinis, druskos), nes romėnai jį taip vadino dėl to, kad per jį buvo gabenama į Ostijos uostą eksportui skirta druska, iškasta Sabinų kalnuose.
            Kitas pavyzdys. Viename mokslo populiarinimo veikale (Kelionė į Senovės Atėnus, Mokslas, p. 65), išverstame iš vokiečių kalbos, teigiama, jog Atėnų piliečiai eidavo bičiuliškai pasikalbėti į lešėmis vadinamas pavėsingas sales. Čia vertėją suklaidino vokiečių kalba, jis transkribavo statinio pavadinimą, vadovaudamasis vokišku tarimu. Iš tiesų tie poilsio pastatai vadintini ne lešėmis, o leschėmis. Vertėjas turėjo žinoti, kad būta dviejų pagrindinių graikų poilsio statinių: tai stojos ir leschės. Stojos buvo pailgi statiniai, jose patogiau vaikštinėti, o leschės – keturkampės, jos skirtos pasėdėti, paplepėti ir pan.
            Į grožinėje literatūroje rastus tokio pobūdžio netikslumus gal galima žiūrėti atlaidžiau, nes grožinės literatūros tikslas nėra tiksli informacija, tačiau ir čia vis dėlto labai nemaloniai nuteikia tam tikras vertėjo tamsumas. Sakinyje “Trimalchijas! Labai gerai! Tai išlaisvintas neapsakomai turtingas vergas iš vienos Tito Petronijaus satyros.” (Pompėja, Jotema, p.143) minima garsioji ne Trimalchijo, o Trimalchiono puota. Bet vardus šį sykį paliksime ramybėje. Tačiau apmaudu, kad vertėja nežino, jog nėra likę jokių Petronijaus satyrų, jog Trimalchionas yra ne vienos Petronijaus satyros, o jo romano “Satyrikonas” personažas.
            Jei kas paklaustų Lietuvos kultūros sferoje išaugusį žmogų, iš kur paimtas sakinys “Ir štai viską atgaivino keli Princo žodžiai,” (Poncijaus Piloto atsiminimai, Tyto alba, p. 58), jis tikriausiai atsakytų, kad iš verstinės pasakos. Kam gali šauti į galvą, kad jis iš romano Antikos tema? Čia vertėja turbūt supainiojo žodį “princas” su žodžiu “princepsas,” nes visur imperatorių vadina princu. Princepsas – tai Senovės Romos imperatoriaus titulo sinonimas, ir minėtasis sakinys turėjo skambėti taip: “Ir štai viską atgaivino keli princepso (dar geriau: valdovo) žodžiai.” Tame pačiame romane randame tokį sakinį: “Norėjau legionų su herbais.”(Ten pat, p. 63) Čia turimi galvoje romėnų kariuomenės ženklai. Jų herbais vadinti nederėtų, nes jie nieko bendra su heraldika neturi. Bet labiausiai mane pribloškė šio romano realijų aiškinimai, pateikti, kaip parašyta p.9, vertėjos. Ji aiškina taip: “Toga – drabužis, dėvėtas ant kairiojo peties” (p.23). Kaip įsivaizduoti tokį drabužį? Juk toga – ne kokia nors perpetė, kuri galėtų būti dėvima ant peties! Skyriuje, pasakojančiame apie romėnų karą Germanijoje prie Vėzerio vertėja teigia, jog Vėzeris teka Italijoje, palei Vezuvijų (p. 28), o skyriuje, vaizduojančiame plaukimą iš Judėjos į Romą, rašo, jog romano veikėjai plaukė Ramiajame vandenyne prie Japonijos esančia Vidaus jūra (p. 217). Iš tiesų Vidaus arba Vidine jūra (mare Internum) romėnai vadino Viduržemio jūrą, kuria, be abejo, keliavo garsusis romėnų imperatoriaus vietininkas Judėjoje.
            Išvada, manau, yra nekvestionuojama: vertėjas turi puikiai išmanyti tai, ką perskaitęs kita kalba, perteikia lietuviškai. Tačiau kaip kai kurių vertėjų tamsumo išvengti, negalėčiau pasakyti. Esu linkusi galvoti, kad jis atspindi visos Lietuvos kultūros lygį. Deja, Lietuva neturi kryptingos ir nuoseklios nei švietimo, nei kultūros politikos. Panašaus tamsumo į mano cituotąjį kupina visa žiniasklaida ir originalios įvairių temų knygos. Didžiausia bėda yra ta, kad tamsuoliai nežino, jog jie nežino. Žmogus, žinąs, kad jis nežino (pavyzdžiui, Sokratas), gali sužinoti, o kaip priversti sužinoti žmogų, kuris girdėjo kad skambino, bet nežino, kurioje bažnyčioje, kuris tariasi žinąs ir kupinas nepamatuoto pasitikėjimo savimi, imasi darbo?
            Antras principas, kurio laikytis drįsčiau siūlyti, būtų toks: neaktualinti antikinių realijų. Labai seniai vienas žinomas vertėjas “Literatūroje ir mene” kritikavo moterį, išleidusią Livijaus istorijos ištraukas, už anachronizmą: mat ji pavartojo žodį “milinė,” kalbėdama apie senovės karius. Mano nuomone, šis variantas nėra toks jau blogas: juk romėnų kario apsiaustas buvo iš veltos vilnos, jos gamybos technologija buvo panaši į lietuviško milo. Taigi pasakymas “apsisiautęs miline”, mano manymu, šiuo atveju galėtų būti tinkamas. Tačiau pačiai aktualinimo idėjai aš, kaip ir minėtasis vertėjas, irgi esu linkusi prieštarauti.
Labai keista romane, pasakojančiame apie Vezuvijaus išsiveržimą 79 m. po Kr., skaityti sakinį: “Atrodo, sere, kad ką tik buvo rastas pats didžiausias lobis.” (Pompėja, leidykla Jotema, p.222). Manyčiau, kad ryškaus angliško koloroto tekstui suteikiantis žodis sere čia visiškai netinka, vietoj jo ramiausiai galima buvo pavartoti pone. Žodis “ponas” (lot. dominus) romėnams buvo įprastas, nepažįstami vyrai kreipdavosi vienas į kitą domine.
Anglakalbėje ir prancūzakalbėje literatūroje Antikos tema esama tradicijos vadinti Senovės kariškius šiuolaikinius karinius laipsnius reiškiančiais terminais generolas, admirolas, leitenantas ir pan. Man rodosi, mums nederėtų perimti šios manieros. Deja, ji perimama, ir labai keistai atrodo iš anglų kalbos išverstas romano tekstas, kuriame Plinijus Vyresnysis vadinamas admirolu (Pompėja, Jotema, passim). Iš lenkų kalbos verstame romane randame tokį sakinį: “giliuose, pačios gamtos sukurtuose uostuose stovėjo karinio laivyno eskadra”. (Neronas, Europa, p. 155). Antikoje Plinijus buvo vadinamas praefectus classis, taigi ne armirolu, o laivyno vadu, o giliuose uostuose vietoje eskadros geriau jau būtų stovėjęs didelis karo laivų junginys. Kadangi pati verčiu, puikiai žinau, kad žodžių trūksta, trūksta lietuviškų ginklų, laivų, ir kitų daiktų pavadinimų. Tačiau manau, kad verčiant kūrinį Antikos tema vis dėlto geriau ieškoti lietuviškų žodžių, o ne vartoti iš naujųjų tautų pasiskolintus žodžius. Manau, kad geriau yra rinktis seną ar net pasenusį, bet lietuvišką žodį, geriau, pavyzdžiui, vartoti Daukanto tekste rastą gražų lietuvišką žodį jotis, Mariaus Katiliškio siūlomą raitelija ar įprastesnį raitija, negu naują svetimą kavalerija. Antikinės, taigi, senovės tematikos tekste kavalerija visiškai netinka. Manyčiau, jog vietoje “iš Tėbų grįžtanti armija” geriau būtų vartoti “iš Tėbų grįžtanti kariuomenė”, o vietoje “ekipažų sukelto dulkių debesies” geriau skaitytojui pateikti žirgų lenktynėse dulkes keliančių vežimų, ratų ar ratukų vaizdą. Įvairiuose romanuose rasti žodžiai vituozas, ekstravagancija, šturmas, meniu, muslinas, šedevras, alkoholis, manevras, gabaritai, triukas, klounas, kortežas, peizažas, reljefas, protežė, citadelė ir daugybė panašių, manyčiau, netinka kūriniams Antikos tema. Tokie žodžiai turi ypatingą semantinį krūvį – naujumo ženklą. Juk tai naujųjų kalbų žodžiai. Jie padaro kūrinį anachronišką, suteikia Naujųjų laikų kolorito, sumaišo laikus ir epochas. Kitų šalių kultūros diskursuose jie gal šio efekto nesukelia, nes yra savi, o mes vis dėlto dar suvokiame jų kilmę (šis atėjęs iš anglų, anas iš vokiečių, trečias dar iš kitur) ir naujumą.
Bet bėdą skelbia ne tik realijų aktualinimo klausimas. Yra ir kita svarbi priežastis, dėl kurios reikėtų tokių žodžių vengti: jie didina svetimų žodžių skaičių tekste. Tam tikro skaičiaus graikiškų ir lotyniškų žodžių, reiškiančių antikine realijas, neišvengsime dėl dviejų priežasčių. Pirma, daugybei realijų nėra atitikmenų. Antra, turime pripažinti, jog saikingas graikiškai ar lotyniškai pavadintų realijų skaičius neturėtų būti peiktinas, nes šie žodžiai suteikia tekstui Antikos kolorito. Todėl, matyt, vartosime, kaip iki šiol vartojome, žodžius tunika, toga, forumas, skeptras, patricijai, plebėjai, legionas, gladiatorius, herojus, imperatorius etc. Tačiau kartais ir antikinių kalbų žodžių esti per daug. Pavyzdžiui, sakinyje “Kvestoriaus registre centurionas vadinamas Dunbaku” iš 5 tik 1 žodis lietuviškas. Tokiu atveju siūlyčiau pakeisti lietuvišku lotynišką žodžį registras ir paaukoti realiją centurionas, nes ją galima išversti ir lietuvišku žodžiu. Tuomet sakinys skambėtų lietuviškiau: “Kvestoriaus sąrašuose šimtininkas vadinamas Dunbaku.” Ir juo labiau reikėtų išmesti nebūtinus tarptautinius žodžius, pavyzdžiui, iš tokio sakinio: “Kai jūsų patruliai bandė įsibrauti į mūsų teritoriją, neturėjo kur kojos statyti.” Geresnis, mano nuomone, toks variantas: “Kai jūsų žvalgai bandė įsibrauti į mūsų kraštą, neturėjo kur kojos statyti.” Nekreipiant dėmesio į šiuos dalykus, iškils pavojus, kad verstose knygose atsiras daugiau tarptautinių žodžių, negu lietuviškų. Suskaičiavusi nelietuviškus žodžius kai kuriuose romanuose Antikos tema radau net po 21 svetimą žodį viename puslapyje. Kai versime tarptautiniais žodžiais, juos tik aprūpinę lietuviškomis galūnėmis, ar dar galėsime laikyti tekstą lietuvišku tekstu?


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.