Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Irena Balčiūnienė
 
AR LENGVA VERTĖJUI ĮMINT PAVADINIMO MĮSLĘ?
 
Pranešimas, skaitytas per LLVS surengtą seminarą-diskusiją 2007-12-03 Vilniaus mokytojų namuose
 
 
KAS YRA KNYGOS ANTRAŠTĖ ARBA PAVADINIMAS KAIP KITO PAVADINIMO FORMA
 
Nenuginčijamų išvadų apie literatūros kūrinių pavadinimų vertimo būdus arba metodus vienas žmogus pateikti negali. Tai plati sritis, į kurią turėtų gilintis ir vertėjai, ir universitetų dėstytojai, ir kritikai, rašantys apie verstines knygas.
Pasvarstymų apie literatūros kūrinio pavadinimą esu radusi tik dviejuose straipsniuose. Pirmasis buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Rūtos Marcinkevičienės „Kūrinio pavadinimas. Kaip jį verčiame?“, paskelbtas jau nebeleidžiamame žurnale „Naujos knygos“, (1988, Nr.4, p. 38-39). Jame, remiantis anglų ir amerikiečių grožinės literatūros kūrinių vertimais, buvo pabandyta apibendrinti ir įvertinti susiklosčiusias pavadinimų vertimų tradicijas.
Antrasis – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos, senosios Lietuvos literatūros specialistės, Eglės Patiejūnienės – „Senųjų Lietuvos knygų antraštės“ (Archivum Lithuanicum 3, 2001, p. 77-104.), atskleidė (bent jau man) įdomų faktą, kad pats antraštės terminas net literatūros mokslininkų vartojamas tarsi savaime suprantamas dalykas. Jis neaiškinamas lietuviškuose literatūros terminų žodynuose, neaptariamas Literatūros teorijos apybraižoje.
Taigi, kaip nusakyti antraštės, pavadinimo, titulo esmę? Dirstelkim į kalbos Bibliją – „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“. Paaiškinimas trumpas, bet pavyzdžiai susiję su mūsų aptariama tema:
Antraštė – knygos ar straipsnio užrašas, vardas. (Pavyzdys: Ar esi skaitęs Žemaitės apsakymėlį antrašte „Rudens vakaras“? Tas apsakymėlis pirmiau buvęs antrašte „Piršlybos“ J. Jabl.)
Pavadinimas – antraštė: (Knygos) skilties pavadinimas (Pavyzdys: Negaliu nieko rašyti, jeigu novelė, apysaka neturi pavadinimo. P. Cvir.)
Titulas – knygos ar straipsnio antraštė, užrašas. (Titulinis – antraštinis)
Apibrėžimai trumpi, aiškūs, glausti.
Iš interneto išnyra toks tekstas:
Išvidinė veikalo pilnatis matomu būdu sutvirtinama antrašte. Antraštė trumpais žodžiais apibrėžia tai, kas yra veikale, ir nurodo skaitytojui, ko jis gali laukti iš veikalo.
Antraštė išreiškia ar veikalo dalyką, ar jo temą, ar veikalo idėją.
Antraštė – tai apibendrinta mintis, dažniausiai vienu sakiniu nusakanti teksto turinį. Tai logiškai susietos teksto dalies trumpas įvardijimas, išskyrimas.
Knygotyros specialistai – bibliografai ir bibliotekininkai į antraštę žvelgia kaip į konkretaus leidinio simbolį, beveik jo atitikmenį. Jiems svarbiausi antraštiniame lape surašyti duomenys, o ne literatūrinė antraštės teksto raiška, kuri rūpi vertėjams.
Kita verta dėmesio Eglės Patiejūnienės mintis yra ta, kad dabartinis antraščių žymėjimas – autoriaus vardas, pavardė, kūrinio pavadinimas, leidimo vieta, leidyklos pavadinimas ir data Europos raštijos ir knygų leidybos istorijoje yra palyginti naujas reiškinys.. Ši tradicija siekia tik 18 a. antrą pusę. Senoviniuose ritiniuose antraštinis įrašas būdavo pabaigoje, po kūrinio tekstu, viduramžių rankraščiuose – knygos bloko apačioje ir daug ilgesnis bei sudėtingesnis.
Visi pamename, kaip skamba mūsų pirmosios, didžiąja dalimi verstinės knygos antraštė, vienu pilnu sakiniu bendrais bruožais atskleidžianti knygos turinį, nurodanti jos paskirtį, pateikianti spausdinimo duomenis: „Catechismusa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del krikschianistes bei del berneliu iaunu naujey sugulditas Karaliavczui VIII dena Meneses Sausia, Metu vzgimima Diewa M.D.XLVII. Soli Deo gloria.“
Nors nei antraštiniame lape, nei po prakalba Mažvydo pavardės nėra, bet jis akrostiku pasirašė eiliuotoje prakalboje – Martinus Masvidius.
Įdomu atkreipti dėmesį į knygos išleidimo datos užrašymą. Krikščioniškasis pasaulis turėjo dvi laiko skaičiavimo tradicijas: senąją – „nuo pasaulio sukūrimo" (taip datos rašomos Lietuvos metraščiuose) ir naujesniąją – nuo Kristaus gimimo". Ją matome Mažvydo Katekizmo antraštiniame lape. To meto knygose pasitaikydavo ir kitokių formulių: „Viešpaties metais", Metais nuo Kristaus gimimo", Metuose nuog užgimimo Chrystuso Pono",Metais nuo Mergelės gimdymo", „Metais [nuo tų], kai žodis tapo kūnu" (p.93).
Įdomus kūrinio datos parašymo pavyzdys:
„LIETUVIŲ KALBOS MELETEMA, paremta ja pačia, įvairiais autoriais ir patyrimu, kai kurių didžiai mokslingų globėjų patarimu išleista į viešumos šviesą PILYPO RUIGIO Įsruties prūso, Valtarkiemio bažnyčios Įsruties valsčiuje vokiečių ir lietuvių kunigo. Anno QVo LItVanVs gaVDens naCtVs fVIt BIbLIa prIMa.“
Lotyniškame sakinyje kai kurios raidės parašytos didžiosiomis ir reiškia (išskyrus B) romėniškus skaičius. Tai chronograma, kurioje romėniškų skaičių suma duoda rankraščio metus:
 V+L+I+V+V++V+D+C+V+V+r+I+L+r+t+M=1735.
Kartu tai ir pirmosios pilnos lietuviškos Biblijos (Biblia, tai esti: Visas Šventas raštas Seno ir Naujo testamento, Karaliaučius, 1735) išleidimo metai.Tais metai, kai lietuvis džiaugdamasis gavo pirmąją Bibliją" (lot.).
„Pernokusio baroko", antraštėse pasitaiko dar vienas išskirtinis reiškinys – išnašos! Dažniausiai jos naudojamos tada, kai leidinio pavadinimas suformuluotas remiantis Šventojo Rašto citata.
17 a., kai antraštės tapo itin įmantrios, o jų sintaksinė struktūra įvairi, imta grafiškai išskirti nebe eilutes, bet reikšmingiausius žodžius ar jų junginius, nesvarbu kurioje teksto vietoje jie būtų. Eilutės nebespausdinamos kaip įprastinė proza nuo vieno puslapio krašto iki kito, vengiama kelti žodžius. Antraštė tarsi suskaidoma į frazes, žodžių junginius ar pavienius žodžius, ir šie elementai, atspausdinti įvairaus dydžio (kartais ir skirtingų tipų) šriftais, „suveriami" ant vertikalios simetrijos ašies. Taip grafiškai išdėstytas ir vizualiai suskaidytas tekstas suvokiamas daug greičiau ir lengviau negu išspausdintas įprastu būdu.
 
LIETUVIŲ KALBOS
KILMĖS, BŪDO IR SAVYBIŲ
TYRINĖJIMAS,
remiantis daugeliu autorių
ir savo patyrimu
stropiai atliktas
PILYPO RUIGIO,
Valtarkiemio kunigo ir senjoro
Įsruties valsčiuje,
ir atiduotas į spaudą geresniems žinovams vertinti
Karaliaučius, spaudė ir išleido Johanas Henrikas Hartungas, 1745
 
Įdomiausia tai, kad ir renesansinės, ir barokinės antraštės grafine išvaizda labai primena atitinkamų laikotarpių antkapių įrašus: taip pat išdėstytas tekstas, panaši šrifto dydžių įvairovė. Iš tiesų ir antkapių įrašus, ir knygų antraštes veikė tos pačios raštijos ir apskritai kultūros tendencijos.
XVIII amžiaus pabaigoje įvyko „didysis persilaužimas": paskutiniame šimtmečio ketvirtyje barokines antraštes staiga išstūmė lakoniškesnės, panašesnės į šiuolaikines.
Štai keli 19 a. lietuviškų verstinių knygų antraščių pavyzdžiai:
S. Daukanto (Simonas Daukantas. Vertimai ir sekimai. Vaga, Vilnius, 1984)
„Pasakos Fedro pagal išdavimo K. Kan. Čerskio iš lotynų kalbos perguldė žemaitiškai M. Žeimys metuose 1824.“
Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės surašė lotyniškai Kornelijus Nepotas. Išguldė iš lotyniškos į lietuvišką kalbą, jaunuomenei naudoti J. Devynakis, o apskelbė Ksaveras Kanapackis. Petropilėj, spaudinta pas C. Hincę, 1846.“
Vertimo autorystė nustatyta iš S. Daukanto 1857, balandžio 1(13) laiško nežinomam asmeniui.
L. Rėzos
„Aisopas arba Pasakos isz Grykon kalbos perguldytos per D. L. J. Rhesa. Karaliaučius, 1824“
L. Ivinskio (Petkevičiūtė, Danutė. Laurynas Ivinskis. Mokslas, 1988)
 „Genawejte pasaka wiena tarp gražiausiu ir werksmingiausiu apej jos wargus, rupesnius ir stebuklingus Diewa pariedimus, kajp giariems užmok giaru, o piktiems atiduoda piktu. Isz lenkiszka liežuwia įszguldita par L. Iwinski. Wilniuje. Kasztu ir spaustuwie Juozapa Zawadzkia, 1858.—187 p“
Neišleistas vertimas iš lenkų kalbos: Robinzonas Kruzo. Jo keleivystė, priepuoliai ir gyvenimas per dvidešimt septynerius metus paties vieno ant salos. Iš lenkiško liežuvio ant žemaitiškai-lietuviško išguldė L. L. Ivinskis".
20 a. pradžios vertimo antraštė:
 
TIKĖJIMŲ ISTORIJA
Su paveikslais
Pilna apžvalga tikybų visų tautų:
Chinų, japonų, egiptėnų, semitiškųjų
Tautų vidurinėj Azijoj žydų, turkų,
Indusų, persų, grekų, rymionų, slavų,
Lietuvių, germanų, keltų ir t.t..
Bendradarbiaujant kitiems mokslininkams
Parašė
D.P. Chantepie De La Saussaye
Vertė iš rusų kalbos
J.Laukis
Chicago, Ill.
Turtu ir spauda Lietuva Publishing Co., 3252 So. Halsted St.
1914
 
I. Levis nurodo, kad pavadinimo simbolio raida susijusi su kapitalizmo vystymusi. Tuo laiku, kai grožinės literatūros kūrinys tapo preke, pavadinimas virto jo reklama. Padarius tokią prielaidą, nesunku paaiškinti pasikeitusį pavadinimų stilių. Rašytojai siekia, kad jis būtų ekspresyvus, poetiškas, lakus, kad keltų tam tikrą skaitytojo nuotaiką, sudomintų kūriniu, žadintų norą skaityti. Taigi pavadinimas savaip propaguoja kūrinį, drauge padeda skaitytojui jį teisingiau suvokti.(R.M., p.38)
 
PAVADINIMŲ VERTIMO VARIANTAI, NETIKSLUMAI, KLAIDOS
 
Prisiminę, kaip kito pavadinimo forma, galime pašnekėti apie pavadinimų vertimo klaidas, variantus, netikslumus.
Teisingas – autoriaus sumanymą atitinkantis – pavadinimo vertimas priklauso nuo daugelio dalykų, bet svarbiausias reikalavimas – neversti kūrinio pavadinimo tarsi atsieto žodžių junginio.Antraip sunaikinama originalo dvasia, iškreipiama kūrinio tema bei idėja.
Dažniausiai klystama, kai pavadinimai verčiami kūrinio net neskaičius. Daug tokių pavadinimų galima rasti užsienio literatūros vadovėliuose, verstinių knygų pratarmėse, skyreliuose “Apie autorių”, enciklopedijose – ypač kai vardijami dar neišversti į lietuvių kalbą kūriniai.
Neretai pasitaiko skirtingų to paties pavadinimo vertimų. Kartais tai rodo menką vertėjo išprusimą, kitais kartais – būtinybę versti pavadinimą nesusipažinus su kūriniu. Be to, reikia nepamiršti, kad pavadinimas dažnai būna tikra mįslė ir norint jį išversti reikia daug nelingvistinių žinių.
Esu parinkusi anglų bei amerikiečių literatūros kūrinių pavadinimų pavyzdžių iš dvylikatomės Lietuviškos Tarybinės Enciklopedijos (LTE). „Amerikiečių literatūros apybraižos“ (ALA), „Amerikiečių novelių”(AN). Pavadinimų variantai dažnai kelia nuostabą.
R. Lowellio poezijos rinkinys Land of Unlikiness LTE vadinamas Neįtikėtina šalimi, o ALA šis kūrinys įvardinamas kaip Neatitikimų žemė. W. Faulknerio romano Sartoris pavadinimą LTE pateikia vienaskaita, o į lietuvių kalbą išversto romano pavadinime vartojama pavardės daugiskaita – Sartoriai(Vilnius, ”Vaga”, 1983).
H. Melville‘o romano White Jacket ir T. Hardy romano Jude the Obscure pavadinimus, kurie yra veikėjų pravardės, LTE rašo mažąja raide: Baltoji striukė ir Džūdas nepastebimasis. O. Henry‘o apsakymų rinkinįA Double Dyed Deceiver LTE verčia Atkaklus apgavikas, o į lietuvių kalbą išverta knyga (ir to paties pavadinimo apsakymas) vadinasi Prakeiktas apgavikas (Vilnius, “Vaga”, 1957, 1986). J. Bunyano kūrinio The Pilgrim’s Progress pavadinimą LTE verčia Piligrimo kelionė, o viename iš knygos įvadinių straipsnių šis kūrinys vadinamas Maldininko kelionė.
Leidinio AN komentaruose taip pat yra netiksliai ar net neteisingai išverstų pavadinimų. Pirmiausia į akis krinta F. Bret Harte‘o apsakymų rinkinio pavadinimas The Luck of Roaring Camp, išverstas kaip Riaumojančios stovyklos laimė. Bet roaring taip pat reiškia smarkus, triukšmingas, gyvas, klestintis (apie prekybą). ALA šis pavadinimas verčiamas Triukšmingosios stovyklos sėkmė. J. C. Oates romanas Expensive People teisingiau būtų ne Turtuoliai, o Prašmatnūs žmonės (Vilnius, “Vaga”, 1990).
Vieną iš žinomiausių T. S. Elioto poemų The Waste Land, kurioje autorius palygina šiuolaikinės civilizacijos bergždumą ir senovinių tikėjimų vaisingumą, V. Kubilius monografijoje “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” (Vilnius, ”Vaga”, 1983) klaidingai verčia Prarasta Žemė, o LTE ir T. S. Elioto vertėjas į lietuvių kalbą T. Venclova – Bevaisė Žemė (“Pavasaris žiemos vidury”, Vilnius, “Vaga, 1991). Taip pat šis pavadinimas pateikiamas ir ALA, tačiau ten kūrinys kitu pavadinimu – E. Glasgow Baren Ground – taip pat verčiamas Bevaisė žemė. Tiesa, pasitaiko vienodai pavadintų kūrinių: W. Goldingo ir N. Lewiso romanai Darkness Visible. Pavadinimo šaltinis tas pats – J. Miltonas.
Neteisingai T. Wilderio romano The Bridge of San Luis Rey pavadinimas verčiamas straipsnyje apie autorių (“Aštuntoji diena”, Vilnius, “Vaga”, 1978) – Tiltas per šv. Liudviko upę ir ALA – Karaliaus Liudviko Šventojo tiltas. Turėtų būti: Karaliaus šventojo Liudviko tiltas.
“Amerikiečių literatūros apybraižoje”(ALA) taip pat yra abejonių keliančių arba besiskiriančių nuo į lietuvių kalbą išverstų knygų pavadinimų: Mourning Becomes Electra – Gedulas tinka Elektrai (ALE) ir Elektrai skirta gedėti (XX a. Vakarų dramos) ir Gedulas dera Elektrai (ALA); T Capote‘s In Cold BloodŠaltakraujiška žmogžudystė (ALA)(XXaVL), Šaltu krauju (Vilnius, ”Žaltvykslė”, 1994), spaudoje Be gailesčio; N. Hawthorne‘o The House of Seven Gables Septyniakraigis namas (ALA), Namas su septyniais frontonais (Vilnius. “Vaga”, 1982); V. Woolf The Voyage Out – „Kelionė į pasaulį“ (Virginia Woolf „Flašas“ žodyje apie autorę), „Išvykimas“ („Pokalbiuose apie anglų rašytojus“); U. Sinclairo The Jungle – Raistas (Vertė Vincas Daukšys, išleido Jonas Naujokas, Chicago: Lietuvos spaustuvė, 1908), Pelkės (vertė Kazys Puida, Vilnius, M. Kuktos spaustuvė, 1908), Džiunglės (vertė Antanas Milukas, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948); J. Joyce‘o romanas Finnegan’s Wake (LTE)Finegano budynė, o kituose šaltiniuose – Finegano šermenys.
Ypač keistai skamba XXVL E. Albee pjesės The Zoo Story vertimas Zoologinis pasakojimas.
Ne kiekvienas supras, kokios W. Shakespeare‘o pjesės rodomos teatruose – Jei taip, tai šitaip arba Dovis už dovį (anksčiau vadinosi Akis už akį).
Žinoma, čia suminėti tik iš patikimų šaltinių surinkti variantai. Jeigu dirsteltume kad ir į internetą, tai rastume, jog J. O‘Neilo pjesė The Iceman Cometh Ateina ledų pardavėjas virsta Aismenu Kometu, ir pan.
Šį sąrašą galėtume tęsti be galo, todėl apibendrinant galima pasakyti, kad kūrinio vertimo sunkumai prasideda jau nuo pavadinimo, arba – klumpam ant slenksčio.
 
PAVADINIMAS – TAI KŪRINIO RAKTAS
 
Nors, kaip minėjome, literatūrologai nėra apibrėžę, kas yra kūrinio pavadinimas, empiriškai galime teigti, kad literatūros kūriniai vienaip ar kitaip pavadinami. (Tiesa, kartais kūrinio pavadinimas būna “Be pavadinimo”.) Be pavadinimų publikuojami tik eilėraščiai, kiti smulkieji žanrai: skaičiuotės, miniatiūros ir kt.
Pavadinimas arba antraštė – tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą. Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau" (p. 38).
Nemažai kūrinių turi ne tik antraštes, bet ir paantraštes: T. Wolfe‘o romano Look Homeward, Angel paantraštėA Story of the Burried LifeŽvelk, angele, į savo būstą; Prarasto gyvenimo istorija. E. Hemingway‘aus romano Fiesta paantraštėThe Sun Also RisesFiesta; Ir pateka saulė. W. Thackeray‘aus romano Vanity Fair paantraštėA Novel Without a HeroTuštybės mugė; Romanas be herojaus.
Anglų ir amerikiečių romanų net skyriai dažnai turi antraštes ir paantraštes. Pavyzdžiui, Richardo Aldingtono Death of a HeroHerojaus mirtis romano dalys turi paantraštes – muzikinius terminus allegretto, vivace, andante cantabile, adagio. Pritaikydamas romano struktūrai muzikinės kompozicijos principus, Richardas Aldingtonas, mėgdžiodamas sonatų ir simfonijų autorius, prologe ir kiekvienoje iš trijų dalių nurodo “atlikimo” tempą.
Ne vienas rašytojas, siekdamas, kad pavadinimas išreikštų tai, kas kūrinyje esmingiausia, yra kalbėjęs apie tai, kaip sunku rasti kūriniui norimą ir tinkamą pavadinimą. Pavyzdžiui, savo knygą J. Kerouacas ketino pavadinti Hipsteriai, Bytnikų karta, Iškeliavusieji, Drovieji, kol galų gale pasirinko pavadinimą On the Road – Kelyje. Pirmas E. O’Neilo pjesės Anna Christie – Anė Kristi variantas išvydo sceną 1920 metais ir vadinosi Chris Christopherson – Krisas Kristofersonas, tačiau autorius buvo nepatenkintas savo darbu, perdirbo kūrinį, pakeisdamas net jo pavadinimą. Virginija Woolf juto, kad neatidžiam skaitytojui, atsivertusiam knygą pavadintą Pargiteriai, gali pasirodyti, kad tai dar vienas “šeimos romanas”, artimas Tibo šeimai, Budenbrokams ir, žinoma, Forsaitų sagai. Vengdamapernelyg akivaizdžių analogijų, ji pakeitė knygos pavadinimąir pavadino ją Metai. Kartais rašytojas pradeda nuo darbinio pavadinimo (working title). Pavyzdžiui, Robertas Stone‘as pradėjo rašyti romaną Hall of Mirrors – Veidrodžių salė, pavadinęs jį Children of Light, o vėliau, 1986 m., parašė to paties pavadinimo romaną. Jo romano Dog Soldiers darbinis pavadinimas buvo Skydiver, o romano Outerbridge ReachBoat. M. Twainas prisipažino ilgai vargęs, kol išrinkęs jį tenkinantį pagrindinio veikėjo vardą, o kartu ir knygos pavadinimą. Tomas Sojeris –vienas iš pačių įprasčiausių vardų, o prie vardo Finas pridėjęs pavardę Huckleberry (angl. mėlynė) M. Twainas tarėsi sukūręs visai kitokį veikėjo tipą negu Tomas Sojeris.
Kaip kartais sukuriami knygų pavadinimai iliustruoja R. Kiplingo pasakų rinkinys Just So Stories. (Prieškarinio lietuviško vertimo pavadinimas Štai kur pasakos, o I958 metų – Kaip drugelis treptelėjo koja.) Prieveiksminis junginys just so pavadinime konversijos būdu pavirto pažyminiu. Junginys just so (tik taip) sutinkamas tekste ne kartą. Pasakodamas, kaip atsirado abėcėlė, R. Kiplingas primygtinai tvirtina, jog viskas buvę tik taip; smalsus Drambliukas nori sužinoti, kodėl stručio plunksnos auga tik taip. Lygia greta pavadinimas kelia ir kitų asociacijų: Kiplingo dukrelė Effie reikalaudavo, kad tėtis, sekdamas jai šias pasakas, nekeistų nė vieno žodžio, kad viskas būtų tik taip. Taigi Kiplingo pasakų pavadinime glūdi dvejopa prasmė. Pirma, tai pasakos, kodėl viskas pasaulyje vyksta tik taip, o ne kitaip. Antra, tai pasakos, kurias reikia pasakoti tik taip, nieko jose nekeičiant: Pasakos - Tik taip.
Norint teisingai suvokti literatūros kūrinio pavadinimą, privalu atsižvelgti į daugelį dalykų: į pavadinimo formą, funkciją, jo santykį su kūrinio tekstu ir kultūrinę potekstę.
 
PAVADINIMO FORMA
 
Iš pirmo žvilgsnio pats lengviausias ir gan formalus pavadinimų skirstymas būtų pagal ilgį. Trumpi, glausti, aiškūs (vieno, dviejų, retai – trijų žodžių junginiai), todėl lengvai įsimenami pavadinimai yra vyraujantis grožinės literatūros kūrinių įvardijimo tipas. Dažniausiai šiems pavadinimams lengvai randami lietuviški atitikmenys ir jų vertimas būna adekvatus: H. Jameso The BostoniansBostoniečiai, J. Updike‘o The Centaur Kentauras, T. Wilderio Our TownMūsų miestelis, J. F. Cooperio The SpyŠnipas, S. Maughamo The Rain – Lietus, M. Twaino The Prince and The PauperPrincas ir elgeta.
Bet toks lengvumo įspūdis apgaulingas, nes ir vieno žodžio vaizdinę estetinę funkciją perteikti be konteksto sunku. Jeigu šis pirmasis kūrinio ženklas glausčiausia forma – vienu žodžiu – išreiškia pagrindinę kūrinio idėją arba temą, visos jo semantinės sudedamosios dalys lygiareikšmės. Net jei autorius jį pavartoja tiesiogine prasme, į lietuvių kalbą išverstas žodis gali įgyti papildomų prasmių arba, atvirkščiai, prarasti autoriaus suteiktą prasmę.
Neskaitę tik aklai spėjame, ar J. C. Oats apsakymas Stalking reiškia išdidžiai žingsniuoti ar sėlinti vogčiomis, o W. Faulknerio Sanctuary šventovė, altorius, šventenybių šventenybė, prieglobstis, prieglauda, slaptavietė, rezervatas, draustinis ar net tarmiškai kapinės? Arba ką reiškia K. Mansfield apsakymo Stranger pavadinimas – svetimšalis, pašalinis, nepažįstamasis, atėjūnas? J. Londono That Spot – paženklintas, su žyme.
Šalia vienu žodžiu, žodžių junginiu ar keliais žodžiais išreikštų pavadinimų egzistuoja ir pavadinimai tezės, sakinio forma tarytum apibendrinantys kūrinį. Kadangi tokiame pavadinime labiau išryškėja autoriaus požiūris į vaizduojamus dalykus, juos versti yra žymiai sunkiau: R. Aldingtono All Men Are Enemies – Visi žmonės priešai, F. O’Connor A Good Man Is Hard To Find – Gerą žmogų rasti nelengva, The Violent Bear It Away – Smurtingieji griauna, M. J. Baldwino Go Tell It on the Mountain – Eik ir išsakyk tai ant kalno, May‘os Angelou I Know Why The Caged Bird Sings – Žinau, kodėl gieda paukštis narvely.
Esti ir labai ilgų išplėstinių arba su išsamiomis paantraštėmis pavadinimų, kurie buvo ypač populiarūs 18 a. anglų literatūroje: H. Fieldingo The History of the Adventures of Joseph Andrews, And of His Friend Mr.Abraham Adams – Džozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotykių istorija, parašyta sekant Servantesu, “Don Kichoto” autoriumi.
D Defoe The Life and Strange Surprising Adventures of Robinson Crusoe, of York, Mariner, T. Hardy Tess of the D’Urberville: a Pure Woman Faithfully Presented, Ch.Dickens Dealings With the Firm of Dombey and Son Wholesale, Retail and Exportation. Verčiant jie dažniausiai trumpinami, prisilaikant originalo kalboje vyraujančios santrumpos arba paties vertėjo nuožiūra: Robinzono Kruzo gyvenimas ir nuotykiai,  Tesė iš d‘ Erbervilių giminės, Dombis ir sūnus.
Retkarčiais ne viršelyje, o tituliniame lape pateikiamas į lietuvių kalbąišverstas pilnas kūrinio pavadinimas: J. Swifto Travels into Several Nations of the world, by Lemuel Gulliver, First a Surgeon and Then a Captain of Several Ships Kelionės į tolimas pasaulio šalis Lemuelio Guliverio, pradžioje chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono.
Dar viena išskirtinė anglakalbių pavadinimų ypatybė – dvigubas pavadinimas su jungtuku or arba: J. Drydeno All for Love, or the World Well Lost ,S. Richardsono Clarissa Harlowe, or the History of a Young Lady, W. Godwino Things as They Are, or The Adventures of Caleb Williams, W. Shakespeare‘o Twelfth Night, or What You Will. Lietuviškai šie pavadinimai dažniausiai trumpinami.
Be to, formos požiūriu pavadinimai gali būti aprašomieji arba simboliniai. Aprašomųjų turinys svarbesnis už neįmantrią formą, todėl vertėjui nekyla dvejonių dėl turinio pirmenybės: J. Londono The Valley of the Moon – Mėnulio slėnis, O.Wilde‘o The Picture of Dorian GrayDoriano Grėjaus portretas, H. Melville‘io Moby Dick, or the WhaleMobi Dikas, arba banginis.
Pavadinimams simboliams būdinga ne tik glaustesnė forma, bet ir talpesnis turinys. Tačiau skirtingoje kultūrinėje terpėje susidariusių žodžių semantiniai laukai ne visiškai sutampa, o dažnai ir skiriasi. Vertėjas turi nuspręsti, kuri iš prasmių – atpildas, atlyginimas, kompensacija – labiausiai priartės prie J. Galsworthy apsakymo Compensation pagrindinė idėjos. Panašių vertimo lygiavertiškumo problemų keliančių pavadinimų galima paminėti ir daugiau.Kaip verstinas Ch. Snow romanas The Mastersmokytojai ar auklėtojai; arba romanas The Malkontents – nepatenkintieji, opozicionieriai, maištininkai? Beveik visiJ. GalsworthyForsaitų ciklo romanų pavadinimai kupini simbolikos: The Man of Property – Savininkas, In ChanceryKilpoje, To LetIšnuomojama.
 
„Išnuomojamas“ Forsaitų amžius ir Forsaitų gyvenimo būdas, kai žmogus buvo neginčijamas ir nekontroliuojamas savo sielos, turto ir žmonos savininkas. O dabar valstybė kėsinasi į jo turtą, žmona – pati sau šeimininkė, o kam priklauso siela – vienas Dievas težino. „Išnuomojamas“ tas sveikas ir paprastas tikėjimas!
 
Aprašomieji literatūros kūrinių pavadinimai, kuriuose nurodomas pagrindinis veikėjas, dažniausiai būna paprasti ir aiškūs: C. Bronte‘s Jane Eyre – Džein Eir, J. Austen Ema – Ema, W. Scotto Rob Roy – Rob Rojus, R. Kiplingo Kim – Kimas, H. Jameso Daisy Miller – Deizė Miler, J. Fowleso Daniel Martin – Danielis Martinas, E. O’Neilo Anna Christie – Anė Kristi.
Veikėjų vardais pavadinta ne viena W. Shakespeare‘o pjesė: Hamlet – Hamletas, Julius Caesar – Julijus Cezaris, Romeo and Juliet – Romeo ir Džiuljeta, Mackbeth – Makbetas.
Kartais autoriai pašmaikštauja. Pavyzdžiui, apsakymo Henry the NinthHenrikas Devintasispavadinimas – tairašytojo R. Bradbury‘io fantazijos vaisius, kadangi paskutinis anglų karalius, vadinęsis šiuo vardu, buvo Henrikas Aštuntasis, valdęs šešiolikto amžiaus pradžioje.
Versdami W. Shakespeare‘o ir kitų autorių istorines dramas, pavadintas Anglijos karaliųvardais, vertėjai kartais pamiršta, kad karalių vardai visada lietuvinami: KingHenry V – Karalius Henrikas V, King John – Karalius Jonas.
Keblumų kyla verčiant prasminius vardus. Dažniausiai vardo prasmėlietuviškai neperteikiama. Toks yra J. Galsworthy pjesės Joy pavadinimas, kurįverčiant Džojaišnyksta vardo prasmė (angl. joydžiaugsmas, linksmumas). Arba J. Joyce‘okūrinėlis ironišku pavadinimu Giacomo Joyce, kur Giacomo yra itališkas Joyce vardo Jamesvariantas, be to, tai garsiojo Kazanovos vardas. J. Joyce‘o literatūriniai pokštaidažnai kelia galvosūkių vertėjui ir ne visada suteikia galimybę adekvačiai perteikti turinį.
Lietuvių skaitytojas nejaučia ironijos, glūdinčios L. Sterne‘o romanui Tristram Shandy parinktame vardo ir pavardės derinyje:Tristram - tai labai prakilnus Tristano ir Izoldos (Tristram and Iseult) herojaus vardas, o shandy jorkšyro dialekte reiškia trenktas, kuoktelėjęs.
Neretai autoriai savo kūrinių pavadinimams renkasi antikinių veikėjų vardus: W. Shakespeare‘o Troilus and Cressida – Troilas ir Kresidė, G. Chaucerio Troilus and Criseide – Troilas ir Kriseidė, J. Keatso Endymion – Endimionas, Hyperion – Hiperionas, G. B. Shaw Androcles and the Lion – Androklis ir liūtas. J.Joyce‘as garsiausią savo romaną Ulysses pavadino angliškai rašoma Odisėjo vardo forma.
Pavadinime būna ir šeimos pavardė: W. M. Thackeray‘aus The NewcomesNiukomai.
Kartais prie vardo ar pavardės yra dar ir kitų, tikslinamųjų žodžių, nurodančių veikėjo šeimyninę padėtį arba suteikiančių papildomų žinių apie jį: V. Woolf Mrs. Dalloway - Ponia Delovei, T. Dreiserio Sister Carri – Sesuo Kerė, J. Conrado Lord Jim – Lordas Džimas.
Labai dažnai pavadinimas su herojų vardais prasidėdavo savotiška formule ar net štampu virtusiais žodžiais Gyvenimas ir nuotykiai - The Life and Adventures: Ch. Dickenso The Life and Adventures of Martin Chuzzlewit – Martyno Čazlvito gyvenimas ir nuotykiai, The Life and Adventures of Nicolas Nicleby – Nikolo Niklbio gyvenimas ir nuotykiai. L. Sterne‘as, parinkęs netikėtą žodį opinions vietoj įprasto tais laikais adventures, suteikė savo romano pavadinimui The Life and Opinions of Tristram Shandy, GentlemanPrakilnaus pono, Tristano Šendžio, gyvenimas ir nuomonės ironišką prasmę.
Esti knygų pavadinimų su pagrindinio veikėjo pravarde: J. London The Iron Heel –- Geležinis Kulnas, The Sea Woolf – Jūrų Vilkas.
 
PAVADINIMO SANTYKIS SU KŪRINIO TEKSTU
 
Metaforiškai pavadinime išreikšta kūrinio tema reikalauja grįžti prie pavadinimo perskaičius kūrinį, nors paties ženklo, t.y. pavadinimo, kartojimas tekste nėra būtinas. J. Updike‘o apsakymų rinkinio The Music School – Muzikos mokykla pavadinimo tekste nėra. Nėra nė vieno apsakymo, kuris taip vadintųsi. Epigrafas iš R. L. Stevensono To the Ode of the Fictive Music irgi neturi šių žodžių. Epigrafas skiriamas ne vienam apsakymui, o visam rinkiniui, todėl galima daryti išvadą, jog pavadinimo prasmė metaforiška; tai rinkinys apsakymų apie gyvenimą, ir Muzikos mokyklą, galėtume perskaityti kaip Gyvenimo mokyklą.
Šio rinkinio apsakymo Stare – Žvilgsnis (A N) pavadinimo žodis nusako ne tik apsakymo temą, bet ir yra jo simbolis. Per jį atskleidžiama dramatinės meilės istorija, herojės charakteris, autoriaus požiūris.
C. McCullers romane Clock Without HandsLaikrodis be rodyklių prieš skaitytojo akis praslenka virtinė gan ekscentriškų, dvasiškai palūžusių veikėjų ir sustingusio laiko metafora, užkoduota pavadinime.
Dažnai pavadinimas yra tarsi viso kūrinio leitmotyvas. Jis dažniausiai pasikartoja tekste arba epigrafe ir padeda suprasti, kas norėta išreikšti pavadinimu.
Iš tokių pavadinimų minėtini T. Williamso Summer And Smoke – Vasara ir dūmai. Pjesėje yra abiejų pagrindinių veikėjų žodžiai:
 
Alma: “But now I have changed my mind, or the girl who said ‘no’, she doesn’t exist any more, she died last summer – suffocated in smoke from something on fire inside her.
John: But I’ve come around to your way of thinking, that something else is in there, an immaterial something – as thin as smoke – which all of those ugly machines combine to produce and that’s their whole reason of being” (Part II, scene 11).
 
T. Williamso Cat on a Hot Tin RoofKatė ant įkaitusio skardinio stogo:
 
Margaret: I feel all the time like a cat on a hot tin roof! Brick: Then jump off the roof, jump off it, cats can jump off roofs and land on their feet uninjured!”
 
R. Bolto A Man For All Seasons – Žmogus visiems metų laikams. Pavadinimo žodžiai yra epigrafe :
 
More is a man of an angel’s wit and singular learning; I know not his fellow. For where there is a man of that gentleness, lowliness and affability?And as time requireth a man of marvelous mirth and pastimes; and sometimes of as ad gravity: a man for all seasons”Robert Whittington.
 
T. Morisson romano Beloved – Mylima epigrafas yra iš Pauliaus laiško romiečiams (Naujasis Testamentas):
 
I will call them my people,
which were not my people
and her beloved,
which was not beloved.
Romans 9:25”.
 
J. Cary apsakymo pavadinimas Period Piece pažodžiui reiškia literatūros, muzikos kūrinys, būdingas tam tikrai epochai. Tačiau pasigilinkim į turinį. Apsakymo herojus – seniai ir laimingai vedęs vyriškis, susižavi jauna sekretore ir ketina skirtis su žmona. Tiesa, kaip humaniškas žmogus, jis supranta žmonos kančias, o ji, kaip ”nepaprastai intelektuali moteris” stengiasi “žavingai” elgtis su savo varžove. Viskas tikriausiai ir būtų baigęsi “išlaikant gerą toną”, jei nebūtų įsikišusi herojės motušė, nešiuolaikinė būtybė, nieko neišmananti apie madingą psichologinį makiažą, kuriuo užtepamos visos problemos – mat, jos pažiūros susiklostė dar tada, kai “nebuvo išrasta psichologija”. Ji ryžtingai nutaria padaryti galą šeimos irimui. Jai autorius ir taiko pavadinimo žodžius. Taigi pavadinimas galėtų skambėti kaip Atgyvena, Praeities liekana, Iškasena.
T. Williamso drama Camino RealKarališkasis kelias / Realybės kelias paremtas terminų antiteze. Tikrovėje Camino Real yra kelias iš Kalifornijos į Meksiką. Dramoje akcentuojamas filosofinis gėrio ir blogio konfliktas. Veiksmas vyksta alegoriniame mieste – Camino Real, simbolizuojančiame civilizacijos aklavietę. Už miesto sienų prasideda karališkasis svajonių ir vilties kelias, kuriuo išeina pjesės herojus, lydimas Don Kichoto ir Sančo Pansos.
Nelengva išversti ir M. Bradbury romano The History Man pavadinimą. Toks žodžių junginys neįprastas anglų kalbai. Vis dėlto the history man ne istorijos žmogus, tai veikiau savo laiko žmogus, radikalas inteligentas, 6-7 dešimtmečio Anglijos produktas, įsivaizduojantis, jog įkūnija pažangiausius laiko reikalavimus. Per visą knygą einantis motyvas, padeda suvokti satyrinę antraštės prasmę. Pirmiausia jis nuskamba moto, paimtame iš G. Grasso: “Kas yra Hegelis? Kažkoks tipas, pasmerkęs žmoniją istorijai. O jis ką, daug išmanė? Jis viską išmanė.” Skaitant knygą vis labiau aiškėja, kad tasai antiherojus menkai nutuokia ne tik apie Hegelio teorijas, bet ir apie daug ką, ką jam, kaip sociologinių knygų autoriui, derėtų žinoti.
Sunku iššifruoti romano pavadinimo prasmę, jeigu autorius užšifruoja paties romano prasmę. Pavyzdžiui, W.Golding romano Rituals Of Passage vienur siūloma versti Tolimojo plaukiojimo ritualai, kitur – Įšventinimo ritualai, o XXVL – Kelionės ritualas.
 
PAVADINIMO KULTŪRINĖ POTEKSTĖ
 
Kartais kūrinio kultūrinė potekstė iš karto aiški, kitais kartais asociacijų atsekimas sudėtingesnis.
Plataus konteksto filosofiniams apmastymams gali pastūmėti be galo proziškas, apie kasdieniškus įvykius pasakojantis W. K. Williamso apsakymas The Use of Force – Jėgos panaudojimas, jeigu pavadinimą susiesime su Edmundo Burke‘o, 18 a. Didžiosios Britanijos politikos veikėjo publicisto, nepritarusio karaliaus valdžios stiprinimui ir rėmusio kompromisą su sukilusiomis kolonijomis Šiaurės Amerikoje, žodžiais iš „Antrosios kalbos apie susitaikymą su Amerika“[i]: „Vien jėgos panaudojimas yra laikinas. Jis gali trumpam pavergti, bet nepanaikina būtinybės tą kartoti: ir tauta, kurią reikia vis iš naujo užkariauti, nėra valdoma.“
Satyrinių charakterių vaizdavimas B. Jonsono komedijose paremtas humorų teorija. Renesanso traktatuose, sekant Hipokratu ir Galenu, humoraisbuvo vadinami žmogaus kūno skysčiai, kurie lemia jo temperamentą, charakterio tipą. Jeigu kuris nors humoras nustelbia kitus, įvyksta nukrypimai nuo normos, ypač išryškėja kuri nors charakterio savybė. Virtusi įnoriu, užgaida tokia ypatybė tampa pajuokos, satyros objektu. Komedijoje Every Man in His Humour B. Jonsonas aiškina, kad humoras pasireiškia tuomet, kai kokia nors viena ypatybė užgožia visus kitus žmogaus jausmus. LTE viena iš komedijų Every Man Out of His Humour verčiama Kiekvienas turi keistenybių.
Pakišti mintį, kokį pavadinimą rinktis gali paprotys arba tradicija. Pavyzdžiui, sausio penktos dienos naktis buvo dvyliktos dienos po Kalėdų, Trijų Karalių šventės, išvakarių naktis. Ir W. Shakespeare‘as savo pjesę pavadinto Twelfth Night – Dvyliktoji naktis, kadangi ją ketinta vaidinti kaip tik per tą šventę.
J. Swifto The Tale of a Tub – Pasakos apie statinę pavadinimas remiasi jūreiviu papročiu mesti seną statinę į banginį – šiuo atveju į Hobbeso Leviataną – kad atitrauktų jo dėmesį, ir jis nepultų laivo.
Kartais teisingai suprasti pavadinimą pavyks tik perpratus to amžiaus pažiūrų bei idealų sistemą, įsigilinus, kokia filosofine – etine sistema grindžiamas jo parinkimas. Pavyzdžiui, J. Austin romanas Sense and Sensibility LTE vadinamas Nuovokumas ir jautrumas. Romano šerdis – daugelyje autorės kūrinių vyraujantis psichologinis konfliktas; dviejų savimonės bei elgsenos tipų susidūrimas – švietėjiško proto blaivumo ir romantiško jausmingumo. Šios sąvokos ir turėtų būti gretinamos.
F. O’Connor apsakymų rinkinio ir pirmojo apsakymo pavadinimą Everything That Rises Must Converge ALA verčia Visa, kas tikra, susilies. Teisingesnę šio apsakymų rinkinio pavadinimo šifruotę rastume paskaitę, ką apie jo kilmę įžanginiame straipsnyje rašo R. Fitzgeraldas[ii].
Labai įdomiai savo poezijos rinkinio Pansies (bot. našlaitės) pavadinimo “etimologiją” įžangoje – Introduction to Pansies – aiškina kitas autorius – anglų rašytojas D. H. Lawrence‘as[iii].
Kartais savo kūrinio pavadinimo kilmę paaiškina pats autorius.
I. Murdoch savo romano The Nice And The Good pavadinimą pati iššifruoja ne kaip mieli ir geri, o kaip malonūs ir geraširdžiai. Ir, jos nuomone, šie žodžiai yra ne sinonimiški, o skirtingi, reiškiantys priešingus dalykus. Malonūs – tai žmonės, vengiantys gyvenimo nemalonumų, besistengiantys visiems ir visada įtikti. Geraširdžiai – tai tiesos reiškėjai. Priešpriešindama šias sąvokas I. Murdoch bando parodyti, kad tai Gėrio ir Blogio dvikova. XXVL šis pavadinimas verčiamas Malonūs ir geri.
Tiesa, nutinka ir atvirkščiai: pavadinimas tampa bendriniu, suformuoja reiškinio, literatūrinės srovės pavadinimą. J. Osborno Look Back in Anger – Atsigręžk rūstybėje pagrindinis veikėjas Džimis Porteris, ko gero, pats akivaizdžiausias jaunosios Britanijos „įpykusios“ dvasios pavyzdys (Jauni pikti žmonės – Angry Young Men). Žymiausia ketveriukė – tai romanistai Kingsley Amisas, Johnas Wainas, Johnas Braine‘as ir dramaturgas Johnas Osborne‘as.
Verta dar paminėti dažnai bendriniais tampančius romanų pavadinimus. Vienas iš jų S. Lewiso Babbit – Bebitas, kurio pagrindinis veikėjas įkūnija tipišką energingą, karjeros siekiantį amerikietį, kurio vardas buvo plačiai vartojamas įvardijant panašų žmogų.
Yra pasitaikę atvejų, kai pavadinimas buvo virtęs madingu posakiu: G. Alleno The Woman Who Did ItMoteris, kuri tai padarė – taip kurį laiką buvo vadinamos „puolusios moterys“.
 
PAVADINIMŲ ĮVAIROVĖ
 
CITATOS ARBA ALIUZIJOS
 
Citata arba aliuzija literatūros kūrinyje naudojama stilistiniam tikslui, todėl autorius rūpinasi ne tiek jos tikslumu ar pilnumu, kiek jo sumanymui pasitarnausiančiu stilistiniu efektu. Be to, autorius tikisi, kad cituojamoji frazė skaitytojui gerai žinoma ir sukels tam tikras asociacijas.
Vertėjui, norint įminti citatos kodą ir atskleisti jos prasmę, nepakanka vien tik perskaityti kūrinį. Jam tenka ieškoti citatos šaltinio, kuris dažniausiai nėra taip gerai žinomas kaip originalo skaitytojams.
 
BIBLIJA
 
Viena iš sričių, kur vertėjui privalu remtis gilesne kultūros atmintimi, yra pavadinimai, paimti iš Biblijos arba aliuzijos į Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimus. Dažnai tam padeda komentarai arba kritikos šaltiniai.
Tik iš jų paaiškėja, kad J. Joyce‘o apsakymo A Little CloudDebesėlis pavadinimas asocijuojasi su bibliniu įvaizdžiu iš Pirmosios Karalių knygos (18, 44):
 
“Septintą kartą tarnas pranešė: ’Štai mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus ranką, kyla nuo Jūros’. Tada Elijas tarė: 'Eik ir sakyk Ahabui: ’Kinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų’. Po valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas ir pradėjo smarkiai lyti”.
 
Tačiau J. Joyce‘o apsakyme palaimingas biblinis debesėlis – būsimo išgelbėjimo ženklas – įgauna kitą, ironišką prasmę.
Jau savaime keliaprasmis žodis touch D. H. Lawrence‘o apsakymo You Touched MeTu palietei mane taip pat gali kelti biblinių asociacijų:
 
Jei su Kristumi esate mirę pasaulio pradmenims, tai kam gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, leidžiatės apkraunami nuostatais: “Neliesk! Neragauk! Neimk!”? Visa tai vartojama dingsta ir tai tėra žmonių priesakai bei pamokymai. Tie nuostatai, beje, atrodo išmintingi dėl prasimanyto pamaldumo, nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau yra beverčiai ir tarnauja kūnui patenkinti” (Apaštalo Pauliaus laiškas Kolosiečiams, 2, 20-23).
 
R. Kiplingo apsakymo The Gardener – Sodininkas pavadinimas simboliškai susijęs su evangeliniu pasakojimu apie Kristaus prisikėlimą, kai Marija Magdalietė nepažino, kad tai Jėzus ir palaikė Jį sodininku (Evangelija pagal Joną, 20, 11–18). E. Waugh romano A Handful of Dust - Dulkių sauja, Conrado Aikeno poema (pavadinta simfonija) The House of DustDulkių namai ir J. Joyce‘o apsakymo ClayMolis iš apsakymų rinkinio DublinersDubliniečiai pavadinimuose yra aliuzinė jungtis su žemės dulkių, palaikų, kūniško netvarumo bibliniais įvaizdžiais.
W. Thackeray romano Vanity Fair – Tuštybės mugė pavadinimą paėmė iš 17 a. anglų rašytojo J. Bunyano religinio alegorinio kūrinio The Pilgrim’s Progress From This World To That Which Is To Come, kuris savo ruožtu Tuštybės mugės įvaizdį pasiskolino iš Biblijos (Koheleto knygos).
T. Wilderio romanas The Eight Day – Aštuntoji diena tai tarsi rašytojo klausimas, koks bus dvidešimtasis amžius, ta “aštuntoji” pasaulio kūrimo diena, kaip bus įprasminta žmogaus buvimas pasaulio istorijoje.
Biblinio karaliaus Dovydo aimana dėl maištingo sūnaus neištikimybės yra W. Faulknerio romano Absalom, Absalom! - Absalomai, Absalomai! pavadinimas (Senasis Testamentas, Antroji Samuelio knyga, 19, 1-5).
Suprantamiausias šiuolaikiniam skaitytojui turėtų būti evangelinis posakis: “Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį (skylutę), negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę” (Evangelija pagal Matą, 19,24). Šio posakio dalys yra panaudotos kol kas neišverstų į lietuvių kalbą romanų pavadinimuose: W. Howellso Through The Eye of The Needde ir M. Drabble The Needle’s Eye.
O. Henry‘o apsakymo The Gift of the Magi – Išminčių dovanos pavadinimo prasmė atskleidžiama “Paaiškinimuose” ((O. Henris. Apsakymai. Vilnius, Vaga 1986, p.551): “Pagal Biblijos legendą Rytų išminčiai, atėję į Betliejų aplankyti užgimusio Kristaus, atnešė brangių dovanų (aukso, smilkalų ir miros).” Ši aliuzija į Evangelijos pagal Matą (2, 1-11) pasakojimą tikriausiai būtų aiškesnė palikus pavadinime žodį “Rytų” (Rytų išminčių/ karalių dovanos).
S. A. Grau romano The Keepers of the House – Namų sergėtojai (Vilnius, “Vaga” 1971) pavadinimo prasmę atskleidžia šios Senojo Testamento eilutės, einančios kaip knygos moto: “Kuomet namų sergėtojai pradeda drebėti, stipriausi žmonės svyruoja, sumažėjęs malančiųjų skaitlius dykinėja ir tamsybė apsupa žiūrinčiąsias pro skyles, kuomet uždaroma duris nuo gatvės, susilpnėjus malūno ūžimui, ir keliamasi, paukščiui sučiulbėjus, ir visos giesmės dukterys apkursta, kuomet jie bijo taip pat aukštumų ir baidosi kelyje, migdolas žydi, skėriai tunka ir kaparis nustoja vertės; nes žmogus eina į savo amžinasties namus, ir vaikščioja gatvėse raudotojai”(Pamokslininkas, 12, 3-5).
Biblinę paantraštę savo romanui Fiesta – Fiesta pasirinko E. Hemingway‘us: The Sun Also Rises – Ir pateka saulė (Vilnius, “Vaga”, 1967). Citatą iš Koheleto knygos (1, 4-5) * Anksčiau vadintos Ekleziastu arba Pamokslininku autorius pateikia kaip knygos moto. Tik vertėjas kažkodėl sukeitė iš moto paimtų žodžių tvarką. Naujajame “Šventojo Rašto” vertime pavadinimą davusios eilutės žodžių tvarka yra paprasta, be inversijos: Saulė teka ir saulė leidžiasi…”: “Viena giminė praeina, kita ateina, o žemė tveria per amžius. Ir saulė pateka, ir leidžiasi, ir vėl grįžta į savo vietą, ir vėl iš naujo teka. Vėjas aplanko pietus ir traukia į šiaurę, pereina visa aplinkui ir grįžta tolydžio, ir suka savo ratą. Visos upės teka į jūrą, ir jūra nepatvinsta; į tą vietą, iš kur ištekėjusios, jos grįžta vėl iš naujo tekėti”.
Biblinis frazeologizmas yra T. Wilderio pjesės The Skin Of Our Teeth Per plauką nuo žūties pavadinimas. Tai posakis, reiškiantis “vos, vos, per plauką, per stebuklą”. Šis Senojo Testamento Jobo knygos (19, 20) posakis visuose ligšioliniuose lietuviškuose Biblijos vertimuose buvo pateikiamas klaidingai: “Mano kaulai kaba prie mano odos ir kūno, ir negaliu savo dantis oda apdengti” (Berlynas, 1926), “Sunykus kūnui, mano kaulai prisiglaudė prie mano odos, ir tiktai lūpos liko aplink mano dantis (Vyskupo J.Skvirecko 1936 metų vertimas). Tik naujame “Šventojo Rašto” vertime randame teisingai išverstą šią vietą: ‘Vien oda ir kaulai teliko iš manęs, vos vos išsigelbėjau”(Katalikų pasaulis, 1998). Dėl šios priežasties vertėjas, kad ir žinodamas posakio kilmę, negalėjo pasinaudoti Biblijos tekstu.
N. Lewiso romano Every Man’s Brother – Atsakysi kaip brolis pavadinimo vertimas tikrai turėjo sukelti sunkumų vertėjui, nes ši Senojo Testamento vieta verčiama nevienodai: “Nes jūsų gyvybės kraujo aš pareikalausiu iš visų žvėrių; ir iš žmogaus rankos, ir iš rankos kiekvieno vyro, kaip jo brolio, aš pareikalausiu žmogaus gyvybės”(1990 m. leidimas), “Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę” (Pradžios knyga, 9, 5) (1998 m. leidimas).
 
ANTIKA
 
Europos kultūroje yra labai plačiai paplitę Antikos mitų siužetai bei jų skelbtos idėjos. Tačiau svarbiausia, kad antikiniai mitai yra tapę bendrybėmis, tinkančiomis naujų laikų idealams reikšti. Tai atsispindi daugelio autorių kūrinių pavadinimuose.
B. Shaw pjesės PigmalionPigmalionas pavadinimas remiasi mitu apie Pigmalioną ir Galatėją, nors pjesės sumanymas prieštarauja pavadinimo keliamai iliuzijai.
Bendriniu daugelio kūrinių, pasakojančių apie nuostabias keliones ir kelionių nuotykius, pavadinimu tapo Homero Odisėjos pavadinimas: J.Londono apsakymas North Odyssey - Šiaurės odisėja, R. Sabatinio Captain’s Blood Odyssey Kapitono Blado odisėja. Suanglinta Odisėjo vardo forma Ulysses Ulisas savo garsiausią romaną pavadino J. Joyce‘as.
J. Miltonas elegiją, skirtą jauno savo draugo Edvardo Kingo mirčiai, pavadino piemens iš Vergilijaus “Eklogių” vardu – Lycidas.
Antikos veikėjų vardais savo kūrinius įvardydavo W. Shakespeare‘as Venus and Adonis – Venera ir Adonis ir Ch. Marlowe Hero and Leander – Hero ir Leandras.
P. B. Sheley‘o lyrinė drama Prometheus Unbound – Išlaisvintasis Prometėjas tęsia senos graikų legendos ir Eschilo tragedijos Prometheus Bound - Prikaltasis Prometėjas temą.
J. Salingerio apysakos Raise High the Roof Beam, CarpentersAukščiau gegnes, dailidės pavadinimas yra Sapfo epitalamų 100-asis fragmentas: “Aukščiau gegnes, dailidės! Lyg Arėjas įžengia jaunikis, aukštesnis už visus vyrus.”
J. Keatso poema Lamia – Lamija tai senos graikų legendos versija apie jaunikį, kuris vestuvių naktį aptinka, kad jaunamartė yra lamija.
S. Bellow romano pavadinimas Seize the dayStverk/ griebk/ čiupk dienąyra pašaipi aliuzija į Carpe diem (Horatius) pažod. skink dieną; džiaukis diena; naudokis proga; negaišk laiko.
Kitos B. Shaw pjesės Arms and the Man pavadinimas – tai pirmoji Vergilijaus “Eneidos” (vertimo į anglų kalbą) eilutė: “Arms ant the man I sing…”, kuri lietuviškai Antano Dambrausko išversta taip: “Žygį apgiedu ir vyrą…”(Vilnius, “Vaga”, 1989). G. Chestertonas savo knygoje apie G. B. Shaw (London, 1910, p. 119) pažymi, kad pjesės originalumas atsispindi ir jos pavadinime[iv].
 
W. SHAKESPEARE‘AS
 
Dažnai kūrinio pavadinimu pasirenkama kito literatūros kūrinio eilutė, motyvas, aliuzija. Šitaip kūrinys praturtėja visų tų prasmių kontekstu, apauga tomis papildomomis asociacijomis, kurias joms suteikė cituojamo autoriaus plunksna. W. Shakespeare‘o posakių, citatų, aliuzijų kupina anglų literatūra. Sunku rasti jų nevartojusį autorių. Ne išimtis ir literatūros kūrinių pavadinimai.
W. Shakespeare‘o dramos Mackbeth – Makbetas V veiksme, sužinojęs apie žmonos mirtį, Makbetas sako garsų monologą, kurio dešimt eilučių davė ne vieną sparnuotą posakį, vėliau tapusį daugelio literatūros kūrinių pavadinimų ir išsaugojusių tą metaforišką turinį, kurį jiems skyrė W. Shakespeare‘as:
 
To-morrow, and to-morrow, and to-morrow,
Creeps in this petty pace from day to day
To the last syllable of the recorded time,
And all our yesterdays have lighted fools
The way to dusty death. Out, out, brief candle!
Life’s but a walking shadow, a poor player
That struts and frets his hour upon the stage
And then is heard no more: it is a tale
Told by an idiot, full of sound and fury,
Signifying nothing“ (Act V, scene V).
 
A.Churgino vertimas:
 
Rytoj – ir vėl rytoj – ir vėl rytoj
Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos
Link nužymėtos kiekvienam ribos,
Ir saulė, kuri šviečia mums bepročiams,
Tik rodo kelią nebūties tamson.
Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže!
Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis,
Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką,
Papostringauja scenoj, pasimaivo,
Nueina ir nutyla amžinai,
Tai idioto pasaka triukšminga,
Neturinti prasmės.”(II t.,Vilnius, “Vaga”, 1961).
 
H. Radausko vertimas:
 
Rytojus ir rytojus ir rytojus
Žingsniukais šliaužia iš dienos dienon,
Ligi paskirto laiko pabaigos;
Ir praeitis kvailiams nušviečia kelią
Mirtin dulkėton. Gesk, menka žvakute!
Gyvenimas - tik slankiojąs šešėlis,
Artistpalaikis, valandą po sceną
Bėgiojąs pasipūtęs ir įpykęs,
Paskui turįs nutilti. Tai bepročio
Kalba, pilna riksmų ir įtūžimo,
Kuri nereiškia nieko.
 
Štai tik keli knygų pavadinimai, paimti iš garsiojo monologo: A. Huxley‘o apsakymų rinkinys Brief Candles, W. Faulknerio romanas The Sound and Fury – Triukšmas ir įniršis, R. Macaulay‘o romanas Told by an Idiot, J. Updyke‘o apsakymas Tomorrow, and Tomorrow, and Tomorrow. Dažnai vertėjui iškyla klausimas, kaip elgtis, jei egzistuoja pavadinimą davusio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, bet atitinkama jo vieta negali būti pritaikyta knygos pavadinimui. Minimu atveju iš A.Churgino versto Makbeto monologo galėtume pasiskolinti nebent J. Updyke‘o apsakymo pavadinimą.
Vertėja L. Vanagienė taip pat nesinaudojo A. Churgino išverstos W. Shakespeare‘o dramos King Richard III įžanginiais žodžiais: “Now is the winter of our discontent made glorious summer by this sun of York”(Act I, scene I); “Pasibaigė nesantaikos žiema, po Jorko saule vasara suspindo”. J. Steinbecko romano The Winter of Our Discontent pavadinimą ji išvertė Mūsų nerimo žiema, tačiau nurodė šaltinį: “Romano leitmotyvas – nerimas, nepasitenkinimas – išreikštas knygos pavadinime, kurį rašytojas paėmė iš Šekspyro tragedijos Ričardas III pirmųjų eilučių”.
Gilios ironijos, skaudaus sarkazmo kupino A. Huxley‘o utopijos The Brave New World – Puikus naujas pasaulis pavadinimas – tai žodžiai iš W. Shakespeare‘o The Tempest Audra herojės Mirandos visiškai priešingos prasmės monologo: ”Oh, wonder! How many goodly creatures are there here! How beauteous mankind is! O brave new world, that has such people in’t!” (Act V, scene 1); Koks stebuklas! Kokia daugybė nuostabių būtybių! Kokie veidai jų! Koks puikus pasaulis su šitokiais žmonėm!”(IV t., Vilnius, 1963,).
Iš W. Shakespeare‘o dramos King Henry IV paimtas A. Huxley‘o romano Time Must Have a StopLaikas privalo sustoti pavadinimas:
 
But thought’s the slave of life, and life’s time’s fool;
And time, that makes survey of all the world,
Must have a stop“ (Part I, Act V, scene V).
 
Iš W. Shakespeare‘o HamletHamletas kilęs D. H. Lawrence‘oapsakymo The Primrose Path pavadinimas: (Ophelia to Laertes) “Himself the primrose path of dalliance treads“ (Act I, scene 3); “Žingsniuoja pramogų takais gėlėtais” (Be to, tai frazeologizmas). E. Hemingway‘aus romanas To Have and to Have Not Turėti ir neturėti – Hamleto žodžių iš jo garsiojo monologo To Be or Not to Be parafrazė.
J. Londono romano Burning Daylight pavadinimas, kuris yra ir frazeologizmas, ir šekspyrizmas, neteisingai verčiamas Rytas aušta. W. Shakespeare‘o posakis iš Romeo ir Džiuljetos to burn daylight reiškia naudotis dirbtinešviesa dieną ( pradžioje buvo turimos galvoje tik žvakės ); perkeltine prasme – veltui leisti laiką, švaistyti jėgas.
S. Maughamo romano Cakes and Ale pavadinimas (pažodžiui – pyragai ir alus, – perkeltine prasme – gyvenimo džiaugsmai, linksmybės, nes tai ir frazeologinis posakis) yra paimtas iš W. Shakespeare‘o komedijos Twelth NightDvyliktoji naktis :
 
Dost thou think, because thou art virtuous, there shall be no more cakes and ale? (Act II, scene 3).
Kadangi esi toks šventas, tai gal manai, kad niekam nebereikia nei pyrago, nei alaus”.
 
A. Christie romanų There is a Tide, Taken at the Flood pavadinimai paimti iš dramos Julius Caesar:
 
There is a tide in the affairs of men,
Which, taken at the flood, leads on to fortune (Act IV, scene III, 217).
 
Žmonių gyvenime tarytum jūroj
Atoslūgiai ir potvyniai yra;
Tas, kas laiku užplaukia ant vilnies,
Pasiekia laimę (VI t., Vilnius, “Vaga”,1965).
 
A. Huxley‘o Ape and Essence pavadinimas iš W. Shakespeare‘o Measure for Measure – Akis už akį.
 
L. Carrollis
 
Dažnai tvirtinama, kad po W. Shakespeare‘o dažniausiai cituojamas autorius yra ekscentriškasis L. Carrollis. Todėl nestinga knygų, kurių pavadinimams pakišo mintį knygų apie Alisą autorius. Knygoje Through the Looking Glass – Alisa veidrodžio karalystėje VII skyriuje yra Alisos ir karaliaus pokalbis, kuriame L. Carrollis šaiposi iš perdėto tų laikų domėjimosi anglosaksiškąja praeitimi:
 
But he is coming very slowly – and what curious attitudes he goes into! (For the Messenger kept skipping up and down, and wriggling like an eel, as he came along, with his great hands spread out like fans on each side.)
Not at all,” said the King. “He’s an Anglo-Saxon Messenger – and those are Anglo-Saxon attitudes”.
Bet kaip pamažu jis artėja! O kokia keista eisena! (Mat Žygūnas ėjo vis pasišokinėdamas ir rangydamasis it ungurys, didžiules plaštakas išskėtęs nelyginant vėduokles.)
Visai nekeista! – atsakė Karalius. – Žygūnas yra anglosaksas, o anglosaksų tokia laikysena.
 
Šią vietą epigrafu ir knygos pavadinimu pasirinko anglų rašytojas A. Wilsonas Anglo-Saxon Attitudes – Anglosaksiška laikysena.
Iš tos pačios knygos IV skyriaus Vėplio ir Dailidės pašnekesio pavadinimą romanui Cabbages and Kings – Kopūstai ir karaliai pasirinko O. Henry‘s:
 
The time has come,’ the Walrus said,
‘To talk of many things:
Of shoes – and ships – and sealing-wax –
Of cabbages and kings.
 
Pats laikas, - tarė joms Vėplys,
Pasikalbėt šį tą:
Apie kopūstus, karalius,
Laivus, kurie greta.
 
Sparnuotą posakį With Forks and Hope iš garsauss L. Carrollio nonsenso eilėraščio “The Hunting of the Snark” pavadinimu savo atsiminimų knygai apie A. Huxley pasirinko jo našlė E. Huxley :
 
They sought it with thimbles, they saught it with care;
They pursued it with forks and hope;
They threatened its life with a railway-share;
They charmed it with smiles and soap.”
 
Dar vienas pavyzdys – tai R. P. Voreno knygos All the Kings Men pavadinimas Karaliaus visa kariauna. Vargu, ar daug lietuvių skaitytojų supranta tikrąją šio pavadinimo prasmę, o tai vėlgi citata iš garsiojo ketureilio apie Kliunkį Plumpį.
 
Kliunkis Pliumpis ant sienos sėdėjo,
Kliunkis Pliumpis staiga nuriedėjo.
Karaliaus arkliai ir vyrai veltui
Mėgino Kliunkį Plumpį atgal į jo vietą užkelti.
 
POEZIJA
 
Yra labai daug literatūros kūrinių, kurių pavadinimus yra įkvėpę poezijos kūriniai, todėl jų prasmė pilniausiai atsiskleidžia tik žinant poezijos kūrinį, iš kurio ši eilutė ar jos dalis yra paimta. Dažnai tokio poezijos kūrinio dalis eina ir kaip kūrinio epigrafas. Sunkumai, verčiant tokį pavadinimą, keleriopi: ne visada yra lengva nustatyti kūrinį, retai tas kūrinys būna išverstas į lietuvių kalbą, o jei ir išverstas, atskiras sakinys arba jo dalis ne visada lengvai pritaikomas pavadinimui.
F. S. Fitzgeraldo romano Tender is the Night – Naktis švelni (Vilnius, ”Vaga”) pavadinimas yra iš J. Keatso Ode to a Nightingale – Odė lakštingalai IV strofos ir lietuviškam pavadinime pažyminys po pažymimojo žodžio neperteikia retos anglų kalboje inversijos.
 
Already with thee! tender is the night…
…But here there is no light,
Save what from heaven is with the breezes blown
Through verdurous glooms and winding mossy ways”.
 
E. Hemingway‘aus romano For Whom the Bell Tolls – Kam skambina varpai pavadinimas (ir epigrafas) paimtas iš XVII a. anglų poeto J. Donne‘o pamąstymo apie žmogaus gyvenimo amžiną vertingumą:
 
No man is an Iland, intire of it selfe;
Every man is a peece of the
Continent, a part of the maine; if
Clod bee washed away by the Sea,
Europe is the lesse, as well as if a
Promontorie were, as well as if a
Mannor of thy friends or of thine
owne were; any mans death
diminishes me, because I am
involved in the Mankinde; And
therefore never send to know for
whom the bell tolls; It tolls for thee.”
 
Ne vieno A. Huxley‘o romano pavadinimas yra iš poezijos: After Many a Summer – eilutė iš A. Tennysono Tithonus:
 
The woods decay, the woods decay and fall,
The vapours weep their burthen to the ground,
Man comes and tills the field and lies beneath,
And after many a summer dies the swan.”
 
Romano Those Barren Leaves pavadinimas paimtas iš W. Wordswortho eilėraščio The Tables Turned:
 
Enough of Science and of Art;
Close up those barren leaves;
Come forth, and bring with you a heart
That watches and receives”.
 
Romano Eyless in Gaza – iš J.Miltono Samson Agonistes:
 
Promise was that I
Should Israel from Philistian yoke deliver;
Ask for this great Deliverer now, and find him
Eyeless in Gaza at the Mill with slaves,
Himself in bonds under Philistian yoke
 
Romano Antic Hay moto (“hay” in the sense “country dance”) iš C. Marlowe “Edward II, I i. 59
 
My men like satyrs grazing on the lawns
shall with their goat–feet dance the antic hay
 
T. Wolfe‘o romano Look Homeward, AngelŽvelk, angele, į savo būstą (Vilnius, “Vaga”, 1974) pavadinimas yra paimtas iš J. Miltono eilėraščio Lycidas:
 
Ah me! Whilst thee the shores and sounding seas
Wash far away, where’er thy bones are hurl’d,
Whether beyond the stormy Hebrides,
Where thou perhaps, under the whelming tide,
Visit’st the bottom of the monstrous world;
Or whether thou, to our moist vows denied,
Sleep’st by the fable of Bellerus old,
Where the great vision of the guarded mount
Looks toward Namancos and Bayona’s hold;
Look homeward, angel, now, and melt with ruth:
And, O ye dolphins, waft the hapless youth.
 
B. Glanville‘o apsakymas The Thing He Loves (iš rinkinio Making it Allright)– tai dalis kelis kartus O. Wilde‘o baladėje The Ballad of the Reading Gaol pasikartojančio posakio variacijų:
 
Yet each man kills the thing he loves,
But each let this be heard,
Some do it with a bitter look,
Some with a flattering word,
The coward does it with a kiss,
The brave man with a sword.
Some sell, and others buy;
Some do the deed with many tears,
And some without a sigh:
For each man kills the thing he loves,
Yet each man does not die.
 
Ši baladė susilaukė daug vertimų, kuriuose ši eilutė skamba įvairiai : Но убивают все любимых (К Бальмонт), Возлюбленных все убивают (В.Брюсов), Любимых убивают все (В.Топоров), Каждый любимых убивал (Н.Воронел), Kiekvienas žudo tą, kur myli (V.Mykolaitis– Putinas).
W. S. Maughamo romano The Painted VeilSpalvotas vualis pavadinimas ir epigrafas – „the painted veil which those who live call Life” paimti iš P. B. Shelley‘o Sonnet Soneto:
 
Lift not the painted veil which those who live
Call Life: though unreal shapes be pictured there,
And it but mimic all we would believe
With colours idly spread, - behind lurk Fear
And Hope, twin Destinies; who ever weave
Their shadows, o’er the chasm, sightless and drear.
 
J. Keroacko romaną On the Road – Kelyje sukurti įkvėpė ir davė pavadinimą W. Whitmano Poem of the Road.
Kūrinių pavadinimai gali būti paimti iš senovinių baladžių: J. Ardeno pjesė Armstrong’s Last Goodnight (baladė Jonny Armstrong paskelbta Oxford Book ofBallads). R. Kiplingo Captains Courageous pavadinimas paimtas iš karalienės Elžbietos laikų baladės Mary Ambree.
J. Steinbecko romano The Grapes of Wrath – Rūstybės kekės pavadinimas, metaforiškai atspindintis jo temą,– paimtas iš Battle Hymn of the Republic, kurį parašė Julia Ward Howe:
 
Thine eyes have seen the glory of the coming of the Lord;
He is trampling out the vintage where the grapes of wrath are stored…”
 
Yra pavadinimų, paimtų iš vaikiškų eilėraštukų arba nonsenso poezijos: R. P. Warreno All The King’s MenKaraliaus visa kariauna (Vilnius, “Vaga”, 1970), D. Wassermano pjesė pagal K. Kesey‘o romaną One Flew Over the Cuckoo’s Nest – Skrydis virš gegutės lizdo (papildoma aliuzija į cuckoo kvailys), A. Christie One, Two, Buckle My Shoe, kur kaip moto pateikiamas visas eilėraštukas, o paskui jo eilutės eina ir kaip skyrių pavadinimai. E. Albee‘o pjesė Who’s Afraid of Virginia Woolf? – Kas bijo Virdžinijos Vulf (Who’s afraid of a big bad woolf).
 
ALIUZIJOS (Vieno kūrinio pavadinimo į kito kūrinio pavadinimą)
 
Sunku tikėtis, kad lietuvių skaitytojas patirs tą neįprastą literatūrinių aliuzijų atmosferą, kurią jaučia anglų skaitytojai. O tokių pavadinimų, kurie yra aliuzijos į kito kūrinio pavadinimą, veikėją yra išties nemažai: E. Hemingway apsakymas Winner Take Nothing Laimėtojas negauna nieko ir G. Greene‘o Looser Takes All Pralaimėjusysis gauna viską; E. Hemingway‘aus romanas For Whom the Bell Tolls ir G. Greene‘o pjesė For Whom the Bell Chimes – čia pavartoti du vapų skambėjimą nusakantys sinonimai; E. Gibbono The Decline and Fall of the Roman Empire – Romos imperijos iškilimas ir žlugimas, E. Waugh romanas Decline and Fall, J. Grosso The Rise and Fall of the Man of Letters; B. Shaw Candida Kandida ir Voltaire Candide – Kandidas; M. Twaino The Gilded Age Paauksuotas amžius vietoj The Golden AgeAukso amžius; G. Chestertono The Man Who Was Thursday aliuzija į D. Defoe romano Robinsin Crusoe – Robinzonas Kruzas veikėją Penktadienį; G. Greene‘o Monsignor Quixote originali Cervanteso romano transformacija.
 
ŽODŽIŲ ŽAISMAS
 
Didelio sumanumo iš vertėjų reikalauja žodžių žaismo perteikimas. Jis paprastai remiasi vienodai (ar panašiai) skambančiais žodžiais, kitaip tariant, tokiu kalbos santykiu, kurio dažniausiai nėra kitos kalbos sistemoje. Šie lingvistiniai galvosūkiai dažnai priverčia vertėją pasiduoti – neretai griebiamasi bejėgiško paaiškinimo išnašoje (“neišverčiamas žodžių žaismas”) arba žaismingo stiliaus dėmenys apskritai dingsta be pėdsako.
Labai vykusiai žodžių žaismą pavyko perteikti P. Gasiuliui išvertus J. Joyce‘o poezijos rinkinio Chamber Music pavadinimą Kambarinė muzika. Žodis chamber kaip muzikinis terminas reiškia kamerinis, bet tuo pat metu jis eufemizmo chamber potnaktipuodis dalis. J. Joyce‘as be galo mėgo tokios rūšies dviprasmybes, visai jo kūrybai būdinga komedinė stichija, paslėpta parodija. Tačiau literatūros vadovėliuose šio rinkinio pavadinimas įvardijamas kaip Kamerinė muzika.
Tačiau tokie atvejai nedažni. Paprastai pavadinime išsaugoma tik viena žodžio prasmė, paaukojant kitą. Pavyzdžiui, O. Henry‘o apsakymo pavadinimas The Pimienta Pancakes – Pimiento blyneliai remiasi žodžių žaismu: “pimiento” – isp. raudonasis pipiras, ispaniškoji paprika, be to, veiksmas vyksta prie Pimiento perkėlos per upę.
O. Wilde‘o pjesės The Importance of Being ErnestKaip svarbu būti rimtam pavadinimo žodis earnest reiškia rimtas ir tuo pat metu vienas iš veikėjų, Džekas Vortingas pasirodo esąs vardu Ernestas (Monkrifas).
N. Hawthorne‘o Egotism; or the Bosom Serpent – pavadinimas – žodžių žaismas, nes bosom – reiškia krūtinė, siela, o junginys bosom serpent gali būti suprastas kaip gyvatė, sušildyta ant krūtinės (plg. to cherish a serpent in one’s bosom). Bet yra ir posakis bosom friend, kur bosom – artimiausias, ištikimas, mylimas.
 
FRAZEOLOGIZMAI
 
Kūrinio turinys – tai pats plačiausias kontekstas frazeologinio posakio (ar jo dalies), virtusio pavadinimu interpretacijai. Tačiau net tekste esančių frazeologizmų vertimas visada sudaro sunkumų vertėjui. Todėl nesunku suprasti, kiek papildomų keblumų iškyla bandant perteikti anglišką pavadinimo frazeologizmą lietuviškai.
Frazeologizmai (teisingiau jų dalys) yra J. Cary‘o The Horse’s Mouth(straight) from the horse’s mouthiš patikimo šaltinio, iš pirmų lūpų; G. Greene‘o The Heart of the Matter the heart of the matter – dalyko esmė; B. Shaw The Apple Cart –to upset the apple cart sugriauti, kieno nors planus, sumaišyti visas kortas. Šį posakį (žinomą nuo 1800 metų) kaip tik ir išpopuliarino B. Shaw pjesė; S. Butlerio romanas The Way of All Flesh –tai frazeologizmo to go the way of all flesh reiškiančio mirti dalis.
W. Shakespeare‘o paleisti į pasaulį frazeologizmai: D. H. Lawrence‘o The Primrose Path.
Paties W. Shakespeare‘o kūrinių pavadinimai: Measure for Measure – Akis už akį, All’s Well that Ends Well – Viskas gerai, kas gerai baigiasi, Much Ado About Nothing – Daug triukšmo dėl nieko.
Populiarus M. Mitchel romanas Gone With the Wind į lietuvių kalbąneteisingai verčiamas kaip Vėjo nunešti arba Vėjas nunešė į užmarštį yra frazeologizmas, kuris reiškia be pėdsakų išnykti, nuslinkti, nugrimzti į praeitį, į amžinybę, be pėdsakų išnykti. Šį po M. Mitchel romano pasirodymo išpopuliarėjusį posakį sukūrė anglų poetas E. Dowsonas. (Ir pražuvo kaip sapnas, ir išnyko kaip dūmas)
Taigi kiekvienas frazeologinis pavadinimas – rebusas vertėjui. Pavyzdžiui, H. Brighauso Hobson’s ChoiceHobsono pasirinkimas reiškia, kad nėra jokio pasirinkimo (Thomas Hobsonas, 18 a. gyvenęs Kembridže, nuomodavo arklius pagal griežtą tvarką, nesuteikdamas savo klientams jokio pasirinkimo.)
Verčiant frazeologizmus dažniausiai pakeičiama visa žodžio, posakio ar sakinio semantika, pasirenkamas kitas kalbinis situacijos aprašymo būdas, lygiavertis originalo žodžiui ar sakiniui.
H. Jameso The Turn of the Screw reiškia ne paprastą sraigto ar varžto pasukimą, veržimą, o spaudimą, reikalavimų didinimą, nes autorius turi galvoje senovinį kankinimo įrankį – žnyples nykščiams suspausti.
Dažnai frazeologizmus savo kūrinių pavadinimams rinkosi J. Galsworthy‘is. Kad būtų pateisintas romano The Silver SpoonSidabrinis šaukštas (to be born with a silver spoon in one’s mouthgimti po laiminga žvaigžde) pavadinimo pažodinis vertimas, toje teksto vietoje, kur pasikartoja pavadinimo žodžiai, pabandžiau įterpti aiškinamuosius žodžius: “Džonas buvo gimęs – kaip anglai sako apie laimės kūdikius – su sidabriniu šaukštu burnoje”.
Angliškas frazeologizmas Indian summer - indėnų vasara lietuviškai yra bobų vasara, todėl ir O. Henry‘io apsakymo The Indian Summer of Dry Valley Johnson ir J. Gasworthy‘o interliudijos Indian Summer of a Forsyte pavadinimuose iš pradžių atsirado auksinis ruduo ir auksinis saulėlydis (Džono Sausojo Klonio auksinis ruduo ir Auksinis Forsaito saulėlydis). Abu vertimai, praradę švelnų originalo lyrizmą, suskambo pernelyg iškilmingai. Vėliau – savo vertime (J. Galsworthy) – pabandžiau ištaisyti auksinį saulėlydį į paskutinį vasaros šyptelėjimą.
N. Hawthorne‘o apsakymų rinkinys Twice – Told Tales yra ne Antrasyk papasakotos istorijos, o frazeologizmas, reiškiantis senos istorijos (dažnai kartojamos, todėl visiems žinomos).
 
SVETIMŲ KALBŲ ŽODŽIAI
 
Svetimkalbius kūrinių pavadinimus reikėtų palikti neverstus ir paaiškinti žodyje apie autorių, knygos komentaruose. Iš tokių minėtini: F. Bacono Novum Organum, J. Lyly‘o Euphues, E. Spenserio Epithalamion, Shelley‘o Epipsychidion, J. Conrado Nostromo, M. Spark Memento mori.
 
OKAZIONALIZMAI, ANAGRAMOS
 
Yra kūrinių, kurių pavadinimai – originalūs, tam kartui nusikalti žodžiai arba žodžių junginiai. Pavyzdžiui, N. Westo Miss LonelyheartsPanelė Vienišaširdė (?) tai romanas apie vyrą, kuris rašo atsakymus laikraščio skiltyje „Vienišos širdys“.
A. Pope‘o „bukagalviškas epas“ The DunciadDansiada kandi poema, satyriškai vaizduojanti priešiškai nusiteikusius kritikus (dunce – bukagalvis, bukaprotis; John Duns Scotus – vienas įtakingiausių viduramžių filosofų-teologų, iš kurio pasekėjų, esą nusistačiusių prieš mokslą, šaipėsi 16 a. humanistai ir reformatoriai.)
R. Macaulay‘o romanas Potterism apie laikraščio savininką poną Poterį, ir jo žmoną, pardavinėjančius talentą ir besivaikančius tik komercinės sėkmės.
Ben Johnsono, George‘o Chapmano, Johno Marstono komedija Eastward Ho – Pirmyn į rytus. Ch. Kingsley‘o Westward Ho – Pirmyn į vakarus. Eastward–Westward Ho – tai keltininkų per Temzę šūksniai.
Dar galima paminėti D. Thomaso eilėraštį Don’t’s – (Ne daugiskaita) arba F. O’Brieno At Swim-Two-Birds,S. Porterio Gamesmanship, Lifemanship, One Upmanship, H. Millerio Air-Conditioned Nightmare.
A. Burgesas knygos, interpretuojančios J. Joyce‘o kūrybą, Here Comes Everybody pavadinime pavartojo Finnegan’s Wake pasikarojančią frazę. Tomis pačiomis raidėmis prasideda ir kita frazė ‘haveth children everywhere’. Be to, H.C.E. – pagrindinio veikėjo H. C. Earwicker inicialai.
D. Runyono US writer More than Somewhat – apsakymų rinkinio pavadinimas ir Runuono mėgstamas posakis.
S. Butlerio Erewhon (Or Over the Range) – tai žodis nowhere (niekur) parašytas maždaug atvirkščiai (rus. Едгин – нигде, vok. Rukien).
J. Swifto eilėraštis Cadenus and Vanessa – “Cadenus’ – akivaizdi ‚Decanus’ anagrama.
J. Masefield savo kūrinio Odtaa – Vvpk pavadinimą sudarė iš pirmųjų posakio ‘One damn thing after another’ (pažod. viena velniava po kitos) raidžių.
 
TERMINAI
 
Nors dviejų kalbų žodžių reikšmių pilnutinio atitikimo atvejai yra palyginti reti ir paprastai laikoma, kad lygiareikšmiais esti vienareikšmiai žodžiai, dažniausiai terminai, tačiau ir jų perteikimas kelia vertėjui sunkumų, kadangi nepakanka žinoti ir pavartoti atitinkamą kitos kalbos ekvivalentą.
G. Greene‘o romano pavadinimas A Burnt Out Case – medicinos terminas, kurį vartoja gydytojai, kalbėdami apie ‘likviduotą susirgimą’ išgydytą raupsuotąjį, kurį liga spėjo sužaloti, palikti „neišdildomą žymę“ (case medic. ligonis, pacientas, sužeistasis, susirgimas). Lietuviškai romano pavadinimas taip ir skamba – Neišdildoma žymė.
Iš pradžių pavadinęs savo apsakymą A Painful Incident J. Joyce‘as vėliau jį pakeitė į A Painful Case , kadangi toks pakeitimas leidžia plačiau interpretuoti pavadinimą, jis diagnozuoja dvasinę pagrindinio veikėjo būseną – jausmų paralyžių.
R. L. Stevensono The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr.Hyde – Keista daktaro Džekilio ir pono Haido istorija.
J. Updike‘o Rabbit Redux – Pasveikęs triušis (gal nuo lot. reduco – atgaivinti, atkurti, gražinti ankstesnę svarbą, reikšmę)
J. Galsworthy Dartie Versus Dartie (In Chancery, Part II, Chapter VII) ir D. Lessing apsakymo England Versus England pavadinime panaudota juridinė formulė, kuria anglų justicijoje pažymimos teisminio proceso šalys: pirmuoju nurodomas ieškovas, antruoju – atsakovas.
Becketto pjesė Endgame – Endšpilis (pranc. Fin de partie) XX amžiaus dramaturgijoje verčiama Lošimo pabaiga.
E. Caldwello apsakymų rinkinys Jackpot – Laimėjimas. Kortų terminas – bankas’, o perkeltine prasme – geriausias rezultatas, kokį galime pasiekti kokioje nors sferoje.
G. Vidalo Williwaw romanas. Autorius pats prieš romaną įdeda paaiškinimą: Williwaw – tai indėniškas žodis, nusakyti galingam vėjui Aleutų salose prie Aliaskos krantų. Šis stiprus vėjas ima pūsti staigiai nuo kalnų jūros link. Dabar šiuo žodžiu apibūdinamas bet koks didelis ir staigus vėjas. Šia, įprastesne prasme aš ir pavartojau šį terminą.
O. Henry Christmas by Injunction (Injunctionteis. (už)draudimas).
 
REALIJOS
 
Realijos – tai žodžiai ir pastovūs žodžių junginiai, kurie kitoje kalboje neturi nei pilnutinių, nei dalinių atitikmenų, kitaip tariant, tai neekvivalentinė leksika, žodžiai, žymintys kitakalbiams nežinomus daiktus, sąvokas, visuomeninius reiškinius ir panašiai.
Realijoms priskirtini žodžiai, kuriais įvardijami kuriai nors tautai būdingi nacionaliniai valgiai, pramogos ir tradicijos, folkloro žanrai (limerics). Realijomis taip pat laikomi žodžiai, pavadinantys kuriai nors šaliai būdingus visuomeninius reiškinius, įstaigas, politinius institutus.
Realijos gali įgyti kitoje kalboje atsitiktinį ekvivalentą, kuris paskui gali virsti pastoviu atitikmeniu.
Ypač dažnai klaidos ir netikslumai pasitaiko verčiant pavadinimus, kuriuose minimos ne visada mums pažįstamos realijos. A. Weskeris pjesėje Chips with Everything – Bulvių traškučiai su viskuo užsipuola privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių aroganciją ir pigiausią patiekalą chips – bulvių traškučius kiekviena proga valgančių žmonių nuolankumą.
Neskaitę G. Greene romano Brighton Rock, ko gero, šį simbolinį pavadinimą išverstume Braitono uola. Tačiau šiuo atveju rock – tai ledinukas. Tokie ilgi ledinukai su miesto pavadinimu pardavinėjami visuose Anglijos pajūrio kurortuose.
J. Osborno pjesė The Entertainer, prieš kurį laiką rodyta Akademiniame Dramos teatre, vadinosi Komediantas, nors tai anglų teatre įprastas spektaklio vedėjas – artistas, pranešinėjantis ir aiškinantis programą, kada ne kada atliekantis savarankiškus, dažniausiai humoristinius numerius, panašiai kaip mūsų koncertų vedėjai.
Galbūt kelios priežastys paskatino O. Henry apsakymą Two Thanksgiving Day Gentleman versti Dvi tradicijos aukos. Ne visiems žinoma oficiali JAV šventė,- Thanksgiving Day – Padėkos diena, – pažymima paskutinį lapkričio mėnesio ketvirtadienį. Ji kilusi pirmųjų anglų kolonistų laikais ir skirta išreikšti padėką Dievui. Be to, gan neįprasta ir gramatinė pavadinimo sandara.
M. Drabble romanas apie įžymaus 18 a. anglų aktoriaus David Garric vardu pavadintą teatro festivalį Hereforde The Garric Year – Gariko metai į lietuvių kalbą išverstas kaip Sezonas provincijos teatre, tikriausiai manant, kad garsaus anglų aktoriaus Gariko vardas pas mus nežinomas.
J. Joyce‘o apsakymas Araby iš apsakymų rinkinio The Dubliners į lietuvių kalbą išverstas Arabija. Taip vadinasi labdaros mugė, kasmet rengiama gegužės 14-19 dienomis padėti miesto ligoninėms. Be to, tekste šis žodis įgauna papildomą prasmę; poetinėje kalboje araby – arabiškas, susijęs su Rytais – viliojamai skambantis mugės pavadinimas – apgailėtina tikros šventės parodija.
 
VIETOVARDŽIAI
 
Atitikmenų parinkimą sąlygoja ir vadinamasis pragmatinis vertimo aspektas. Tai atvejai, kai savaime suprantamas dalykas originalo skaitytojui yra nesuprantamas vertimo skaitytojui. Taigi, pragmatinio aspekto paisymas yra būtina sąlyga, kad vertimas taptų visiškai adekvatus. Todėl verčiant į lietuvių kalbą vietovardžius dažnai derėtų pridėti paaiškinamąjį žodį, nes daugeliui neaišku, kokios rūšies vietoves jis žymi. S. Andrson Winesburg, Ohio – Vainsbergas, Ohajas gal būtų aiškiau Vainsbergas, Ohajo valstija.
H. D. Thoreau Walden, or Life in the WoodsVoldenas, arba gyvenimas miške. Gal Prie Voldeno tvenkinio, arba gyvenimas miške, nes Voldeną galima palaikyti ir pavarde.
E. L. Masters Spoon River Anthology – Spun Riverio antologija (miestelis).
Apskritai, pridėjimas yra gana įprastas vertimo būdas, įgalinantis vertėją vienos kalbos vartotojams savaime žinomą informaciją pateikti kitos kalbos vartotojams, kurie tos informacijos gali pasigesti.
J. Galsworthy apsakymas Ulthima Thule. Taip senovės graikai ir romėnai vadino pačią tolimiausią jiems žinomą žemę šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Lotyniškas posakis ultima Thule vartojamas išreikšti aukščiausiam kokios nors būsenos arba jausmo laipsniui. Apsakyme taip vadinasi dvarvietė netoli Londono ir kartu skirtingų žmonių skirtingai suvokiamas simbolis.
Anglijoje taip pat ir Amerikoje dvarvietės ir kitos gyvenamosios vietos labai dažnai turi pavadinimus, ne visada iš karto atpažįstamus kūrinių pavadinimuose. Tai E. Brontes Wuthering Hights, D. Thomaso eilėraštis Fern Hill (į tai atkreipiame dėmesį tik pastebėję, kad eilėraščio tekste šie žodžiai nepasikartoja, tačiau kelis kartus pasitaiko žodis ūkis, taip pat daržinė, arklidė aptvaras, laukai, šienas).
Vietovardžiai yra daugelio literatūros kūrinių pavadinimuose: G. Byrono poemos Bride of Abidos ir W. Scotto romano Bride of Lammermoor, A. Throllope Barchester Towers – Barčesterio bokštai, R. L. Stevensono The Master of Ballantrae – Balantrės šeimininkas, T. Hardy The Mayor of Casterbridge, G. Byrono The Prisoner of Chillon – Šiljono kalinys, G.Elioto Middlemarch (provincijos miestelis), H. Jameso The Spoils of Poynton, A.Huxley Crome Yellow – Geltonasis Kroumas (dvaras).
 
SPALVOS
 
I. Murdoch romane The Red and the Green – Raudona ir žalia
S. Crane The Red Badge of Courage – Raudonas pasižymėjimo ženklas
N. Hawthorne The Scarlet Letter – Raudona raidė.
A. C. Doyle A Study in Scarlet
S. Crane The Red Badge of Honour – Raudonas pasižymėjimo ženklas
Lyginant spalvas žyminčių būdvardžių semantinius laukus, pavyzdžiui, red, purple, scarlet atsiskleidžia lietuvių ir anglų kalbų leksinių mikrosistemų panašumai bei skirtumai. Lietuvių kalboje purple ir scarlet neturi tiesioginių atitikmenų, jie yra semantiškai nediferencijuoti. Anglų – lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad šiuos būdvardžius atliepia tokie lietuvių kalbos žodžiai: red – 1. raudonas, 2. rudas; purple – 1. purpurinis, tamsiai raudonas, 2. violetinis; scarlet – 1. skaisčiai raudonas, 2. tamsiai raudonas.
Tačiau šiuo atveju prasminis krūvis tenka ne spalvos subtilesniam niuansavimui, o pačiam paties fakto pabrėžimui, todėl visai pateisinamas scarlet vertimas semantiškai nediferencijuotu žodžiu raudona, netikslinant ir neišreiškiant šių sąvokų skirtybės.
 
IŠVADOS
 
Dažnai knygos pavadinimo vertimas tokių pat ilgų apmąstymų vaisius kaip ir visos knygos vertimas.
Vertimas visada yra pasirinkimas, tačiau pasirinkimas privalo būti pagrįstas. Vertėjo atliekami pakeitimai, praleidimai, papildymai pateisinami tik tuo atveju, jeigu jie išryškina autoriaus sumanymą ir dera su kultūriniu kontekstu kalbos, į kurią verčiama.
Sunkumai būna objektyvūs. Tai literatūrinių, mitologinių, istorinių, kultūrinių realijų išsiaiškinimas, citatų šaltinių suradimas, paslėptų aliuzijų iššifravimas, specialios terminijos, dialektizmų išsiaiškinimas, ir t.t.
Rimčiausias subjektyvus sunkumas – tai kompetencijos stoka, atsainus požiūris į vertimą.
I. Stoune‘o biografinis romanas apie Z. Freudą Passions of the Mind verčiamas Dvasios aistros (turėtų būti Proto aistros). D. H. Lawrence romano The Plumed Serpent pavadinimą, kuris yra actekų dievo Kecalkoatlio vardo vertimas Plunksnuotoji gyvatė, LTE pateikia kaip Plunksnuotas žaltys. “XX amžiaus dramaturgijoje” (XXAD) straipsnyje apie autorius H.Pinter pjesės The Dumb Waiter pavadinimas verčiamas – Nebylus padavėjas, nors pakaktų dirstelėti į žodyną ir sužinoti, kad tai liftas paduoti valgiams iš virtuvės į valgomąjį, iš vieno aukšto į kitą
Dažnai subjektyvūs ir objektyvūs sunkumai persipinapavyzdžiui, H. Lee romano To Kill a Mockingbird pavadinime - Nežudyk strazdo giesmininko:
1. žudyti vartojama tik kalbant apie žmones, o paukščius ar gyvulius – užmušame.
2. vertėja neutralią konstrukciją to kill a mocking bird – užmušti strazdą keičia emocine nežudyk strazdo giesmininko.
3. mocking Birdamerikinis daugiakalbis strazdas. Ar reikia tiksliai nusakyti rūšies pavadinimą? Tos pačios reikšmės žodžiai skirtingose kalbose gali turėti nevienodas konotacijas, t. y. skirtingų kalbinių bendruomenių žmonėms sukelti nevienodas asociacijas. Pavyzdžiui, the mocking-bird – JAV pietų valstijų gyventojams analogiškas mūsų lakštingalai. Lietuviams strazdas giesmininkas neturi tokios emocinės įtaigos kaip lakštingala
Gal ir keistai šiame skubos amžiuje skamba klausimas – ar dera visur ir visada pavadinimus trumpinti?
Mano manymu, sutrumpintus pavadinimus, be abejonės, reikėtų vartoti šnekamojoje kalboje, kritiniuose straipsniuose, paskaitose, o verstinių knygų pavadinimus rašyti tokius, kokius juos sukūrė autorius.
Ar galima kaitalioti kūrinio vardą? Ar galioja taisyklė – kaip pavadinsi, taip nesugadinsi?
Štai ką apie V. Čepliejaus verstą J Gardnerio romaną October LightRudens šviesa rašė A. M. Pavilionienė recenzijoje „Ar senamadiškas Džono Gardnerio požiūris į literatūrą?“: „Visoje Gardnerio prozoje personažų vidinius poslinkius paryškina konkretus metų laikas. Rašytojas labai tiksliai pabrėžia kiekvieno metų mėnesio ypatingas savybes. Šioje knygoje akcentuojamas spalio mėnuo — pirmosios šalnos, apmirštanti prieš žiemos miegą žemė. Pavadindamas romaną „Spalio šviesa", Gardneris nori perteikti konkrečią idėją: pirmieji šalčiai surakina žemę, egoizmo ir savimeilės šalčiu sukaustoma senojo Džeimso širdis. Grįžtant prie moralinės atsakomybės problemos reiktų sustoti ir prie vertėjo atsakomybės — vertėjas neturėtų iškreipti kūrėjo sumanymo, šia prasme nepateisinamas romano pavadinimo išvertimas į lietuvių kalbą.
Netikslus ir Gardnerio teorinės knygos pavadinimo vertimas — „Apie dorovinę literatūrą". Pavadinimas „Apie moralinę literatūros atsakomybę" labiau atskleidžia knygos esmę“.
Taigi, ar antraštė tikrai yra integrali kūrinio dalis? Ar gali leidykla arba redaktorius pervadinti kūrinį? Taip neseniai pasielgė „Vaga“ su Valdo Petrausko verstais P. Coelho romanais Mago dienoraštį pavadinusi Piligrimu, o Raganą iš Portobelo gatvės – Portobelo ragana. Aš, kaip redaktorė tam priešinausi, bet vertėjas leido.
Nieko keista, kai leisdamas knygą autorius aptaria jos pavadinimą su redaktorium, arba kai autoriui mirus redaktoriai arba leidėjai patys parenka pavadinimą, kaip, pavyzdžiui, pavadinimus T. Wolfe‘o romanams, juos leisdamas po autoriaus mirties, parinko Harper and Row leidyklos redaktorius Edwardas Aswellas.
Tačiau toks elgesys su verčiamomis knygomis, manyčiau, yra savavaliavimas.
Tiesa, sovietmečiu buvo įsigalėjusi šio reiškinio priešingybė – nebuvo taisomi net ir neteisingai išversti pavadinimai. Į tai buvo atkreipęs dėmesį J. Balčikonis:
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad poemos pavadinimas „Miortvyje duši“ išverstas netiksliai. Rusiškas žodis „duša“ turi tokių reikšmių, kurių neturi lietuviškas „siela“. Rusiškas žodis „duša“ reiškia ir „baudžiauninkas“, vadinas, geriau tiktų vietoj „Mirusios sielos“ išvertus „Mirusieji baudžiauninkai“, „Mirusieji žmonės“. Nieko labai negalėtum turėti prieš, jei būtų išversta „Numirėliai“ arba „Negyvėliai“ (Juozas Balčikonis. Rinktiniai raštai. I t. Vilnius. Mokslas, 1978, p. 335).
Vertėjas P. Povilaitis siūlė M. Šolochovo „Pakeltą velėną“ taisyti į „Išplėšti dirvonai“ arba „Plėšiniai“. (Meninio vertimo problemos. Vaga, 1980. P. 461-480.)
Kartais vertėjai leisdami antrą knygos laidą pataiso vertimo pavadinimą. A. Camus L‘EtrangerSvetimas angliškai buvo Stranger, po kelerių metų vertėjas naujame leidime pataisė į Outsider – Pašalietis.
Vertėjo komentarai apie vertimą.
Kaip elgtis, jeigu pavadinime, o ir toliau tekste slypi skaitytojui nežinomų kultūrinių poteksčių – gražiai pailiustruoja Nietzsche‘s Thus Spoke ZarathustraTaip kalbėjo Zaratustra iš vokiečių į anglų kalbą išversta knyga. Jos pirmojo viršelio viršuje užrašyta: Translated and with a Preface by Walter Kaufmann – Vertė ir įžangą parašė Walteris Kaufmannas. Po to eina autoriaus pavardė ir knygos pavadinimas. Be to, yra vertėjo parašyta įžanga, po jos seka vertėjo pastabos. Ir dar kelios įdomios detalės: pirmasis moto skirtas Edithai Kaufmann, o antrasis – vertėjo padėka Hazelei ir Felixui Kaufmann, žmonai ir broliui, padėjusiems kritinėmis pastabomis. Gal ir mums kartais vertėtų pasekti šiuo pavyzdžiu?


[i]The use of force al one is but temporary. It may subdue for a moment; but it does not remove the necessity of subduing again: and a nation is not governed, which is perpetually to be conquered”. (Jean A. McConochic. 20th Century American Short Stories, Moskva, Visšaja Škola, 1979, p. 17).
[ii]The title of the present book comes from Teilhard de Chardin, whose works Flannery O’Connor had been reading at last since early 1961 when she recommended them to me. It is a title taken in full respect and with profound and necessary irony. For Teilhard’s vision of the “omega point” virtually at the end of time, or at any rate of time-span rightly conceivable by paleontologist or geologist alone, has appealed to people to whom it may seem to offer one more path past the Crucifiction. That could be corrected by no sense of life better than by O’Connor’s. Quite as austere in its way as his, her vision willhold us down to earth where the clashes of blind wills and the low dodges of the heart permit any rising or convergence only at the cost of agony. At that cost, yes, a little.
The better a poem or piece of fiction, the more corrective or indeed destructive it is likely to be of any fatuous happiness in abstractions. “Rising” and “convergence” in these stories, as the title story at once makes clear, are shown in classes, generations, and colors. What each story has to say is what it shows. We are aware that the meaning of the stories is to be sought in the stories and well apprehended in the stories alone, we may try a few rough and cautious statements about them. Thus the title story shows, amid much else in a particular action of particular persons, young and old and black and white to be practically sealed off against one another, struggling but hardly upward or together in a welter of petty feelings and cross purposes, resolved only slightly even by the tragic blow (F. O’Connor Everything that Rises Must Converge. Introduction, p.xxx xxxi).
 
[iii]This little bunch of fragments is offered as a bunch of pensees, anglice pansies; a handful of thoughts. Or, if you will have the other derivation of pansy, from panser, to dress or soothe a wound; these are my tender administrations to the mental and emotional wounds we suffer from. Or you can have heartsease if you like, since the modern heart could certainly do with it.
Each little piece is a thought; not a bare idea or an opinion or a didactic statement, but a true thought, which comes as much from the heart and the genitals as from the head. A thought, with its own blood of emotion and instinct running in it like the fire in a fire-opal, if I may be so bold. Perhaps if you hold up my pansies properly to the light, they may show a running vein of fire.”
Įžanginiame žodyje - Foreword – pratęsdamas šią mintį poetas rašė:
 
“These poems are called Pansies because they are rather Pensees than anything else. Pascal or La Bruyere wrote their Pensees in prose, but it hasalways seemed to me that a real thought, a single thought, not an argument,can only exist easily in verse, or in some poetic form” (The Complete Poems of D. H. Lawrence, p. 417, 423).
 
[iv]The Arma Virumque of Virgil is a mounting and ascending phase, the man is more than his weapons. The latin line suggests a superb procession which should bring on to the stage the brazen and resounding armour, the shield and shattering axe, but end with the hero himself, taller and more terrible because unarmed. The technical effect of Shaw’s scheme is like the same scene, in which a crowd should carry even more gigantic shapes of shield and helmet, but when the horns and howls were at their highest, should end with the figure of Little Tich. The name itself is meant to be a bathos; arms – and the man.


Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.