Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kęstutis Urba

Šis tas apie vertimų vaikams ir jaunimui situaciją

Pranešimas, skaitytas LLVS seminare "Vaikų ir jaunimo literatūros vertimas" 2005-11-16

 

Ilgai svarsčiau, kuo galėčiau būti naudingas tokiai garbingai auditorijai. Bandysiu kalbėti vertėjams, norintiems pasigilinti, kokio pobūdžio literatūra dabar Lietuvoje leidžiama, kaip susiklostęs leidimo procesas, kokiam skaitytojų amžiui kas aktualu; taip pat gal payks suformuluoti keletą patarimų norintiems susirasti gerą, reikalingą, nevienadienę knygą.

Lietuvoje vaikams ir paaugliams kasmet išleidžiama daugiau kaip 350 knygų. (Pernai, 2004-aisiais, išėjo net 395 knygos.) Tas knygas leidžia apie 70 leidyklų bei pavienių leidėjų. Remiantis VLC bibliografės Romos Kišūnaitės skaičiavimais, 2004 metų literatūra pagal amžiaus tarpsnius sąlygiškai (!) pasiskirsto taip: ankstyvajam amžiui – 46%; pradinių kl. skaitytojams – 30 %; jaunesniesiems paaugliams (maždaug VI – VIII kl.) – 15 %; vyresniesiems –9 %. Verstinė literatūra sudarė 63 %. Vertimai iš anglų k. sudaro daugiau kaip 50%, iš vokiečių – 15 %, iš prancūzų – 9 %. Atkreipiu dėmesį, jog tai 2004 metų statistika, bet ji vis dėlto atspindi bendrąsias pastarojo laiko tendencijas.

Be to, tai “nuoga” statistika. Kurdamasis vaizdą iš gerų, literatūriškai ir meniškai vertingų knygų, aš situaciją matau truputį kitaip. Iš tikrųjų mažiausiems vaikams išleidžiama daug knygų. Tai lemia knygų rinka – šiam amžiui knygas jauni tėvai “gerai” perka. Tačiau kaip nė vienam amžiui, šitame sraute itin daug kičo, menkaverčių knygų. Be verstinių – daug ir lietuviškos mėgėjų literatūros. (Neretas lietuvis, gebąs surimuoti žodžius “rožė” ir “grožis”, mano, jog kam jau kam, o vaikams tai jau tikrai geba kurti...) O juk kaip tik ankstyvoje vaikystėje formuojamas estetinis santykis su knyga, dedami geros literatūros suvokimo pagrindai. Tiesa, pastaruoju metu situacija gerėja. Man atrodo, jog viena iš dviejų svarbiausių leidybos tendencijų pernai ir šiemet – spartus neblogų paveikslėlių knygų gausėjimas. Krinta į akis “Gimtojo žodžio”, “Nieko rimto”, “Baltų lankų” ir kitų leidyklų šio tipo knygos.

Antroji tendencija – vyresniųjų paauglių lektūros gausėjimas. Leidyklos pajuto tokių knygų stoką ir ėmė formuoti net specialias serijas: “Alma littera” – “Beveik suaugę”; “Vaga” – “N-14”. Tačiau išeina ir gerų pavienų, tai yra į serijas netelpančių knygų. Jaunimo literatūros specifika – vaizduojamojo pasaulio aktualumas, šiuolaikiškumas. Todėl klasika kvepiančių, Selingerio apysaką “Rugiuose prie bedugnės” primenančių knygų tame sraute nėra per daug. (Gaila, dar nespėjau visas tų serijų knygas perskaityti...). Naujojoje jaunimo lektūroje vyrauja vadinamojo “naujojo realizmo”, neretai destruktyvi proza. Vienas iš ryškiausių autorių – prieštaringai vertinamas Melvinas Burgessas. Bet jis neturėtų tapti etalonu. Mano akimis, yra ir daug vertingesnių, subtilesnių jaunimui skirtų knygų. Kviesčiau vertėjus ieškoti amžinąsias vertybes, egzistencinius klausimus nesenamadiškai pristatančių kūrinių, skirtų šiam amžiui.

Prieš dešimtmetį beveik neturėjome jaunesniems paaugliams skirtų gerų knygų. Nepaprastai didelį šiame bare vaidmenį suvaidino “Almos litteros” serija “10+”. Ši serija tebegyvuoja, norėčiau ją truputį plačiau pakomentuoti, kadangi jos struktūra atspindi apskritai paaugliškos realistinio pobūdžio lektūros tendencijas.

Ką reiškia “10+”? a) paaugliams; b) specialiai jiems rašytos knygos; c) nepasakos; d) labai geros knygos. Šioje serijoje susiformavo 4-ios šakos: 1) Tikroji klasika, XIX a. II p. – XX a. pr. literatūra: F. H. Burnet, M. Tveno, L. M. Montgomery knygos ir kt.; 2) XX a. vidurio, autonomišką vaikystę bei paauglystę vaizduojanti literatūra: A. Lindgren. E. Kestnerio kūriniai; 3)  vadinamoji problemų proza: S. Townsend “Adriano Moulo dienoraštis”, Ulfo Starko, Ch. Niostlinger knygos... 4) Moderniosios, sąlygiškos poetikos knygos: S. Waugh “Žmogonai’, L. Lowry “Siuntėjas”, galbūt ir Luiso Sacharo “Duobės”.

Serijos – būdingas naujųjų laikų leidybos reiškinys. Ir prasmingas. Jis padeda greičiau susirasti savo knygą. Tų serijų būta daug – gal koks 30-40. Daugybė jų išnyko. Ypač gaila, jog neatsilaikė “Anderseno premijos laureatų” serija...

Be abejo, gausybė gerų knygų paaugliams nepatenka į jokias serijas, šiam adresatui leidžia bemaž visos svarbesnės leidyklos. Vis dėlto pastaruoju metu gausėja popsinės literatūros paaugliams, kurių motyvai: kaip tapti “cool” mergaite, kaip patraukti jo dėmesį... aš myliu jį, bet jis myli ją... ką daryti? Tai tokios knygos kaip “Nevalia bučiuoti raganų”, “Du bučiniai geriaus”, “Mano kelnaitės plačiausios pasaulyje” ir kt. (Tokios knygos irgi atlieka savo vaidmenį – jos padeda atpažinti save. Bet, manyčiau, nieko daugiau neduoda, tolyn ir gilyn neveda.) Ir, žinoma, tarp paauglių – tiek jaunesniųjų, tiek vyresniųjų – šiuomet madingiausias yra vadinamasis “fentezi’ arba nuotykinės literatūrinės pasakos žanras. “Hario Poterio” įtaka?.. Turbūt taip. Ši knyga tapo keista atskaitos sistema. Bibliotekininkų kartais klausiama: “ar ši knyga tokia pat gera kaip “Haris Poteris”? O kaip atsakyti: ar “Pūkuotuko pasaulis” ar “Merė Popins” geresnė ar blogesnė už “Harį Poterį”?

Gerų, nevienadienių knygų reikia visoms amžiaus grupėms. Bet žvelgiant į leidybos tendencijas man atrodo, jog “papenėję” ikimokyklinukus ir vyresniuosius paauglius, greitai turėtume atsigręžti į pradinių klasių skaitytojus, į pačią “klasiškiausią: vaikų literatūros adresatą, auditoriją.

Grįždamas prie “nuogos” statistikos ir ją koreguodamas, norėčiau keletą žodžių pasakyti apie vertimų geografiją. Angliškieji vertimai yra pasaulinė tendencija, ir nieko čia nepakeisi. Bet man atrodo, kad Lietuvoje neblogai pristatyta ir skandinaviškoji vaikų ir paauglių literatūra. Ir tai puiku, nes tų šalių literatūra ne tik kad stipri, bet ir mums etniškai artima. Džiugina ir tai, jog akivaizdžiai gausėja prancūziškos literatūros – ir, kiek žinau, tai vyksta konkrečių vertėjų entuziazmo dėka. (Prieš keletą metų buvau bemanąs, jog Prancūzijoje apskritai nėra geros literatūros.) Vokiečiakalbės verstinės literatūros „geri statistiniai rodikliai”, man regis, pastaruoju metu laikosi populiariosios literatūros pagrindu – pirmiausia gausybė Hortenzijos Ulrich knygų, taip pat Knister “Raganų”...

Mes visaip skatiname leidėjus pristatyti kuo įvairesnių regionų literatūrą. Ir be vertėjų pagalbos šiuo atveju neapsieisi. Esu įsitikinęs, jog kiekvienoje šalyje yra bent 1-2 geros knygos, kurias verta mums išsiversti, pažinti. Universitete, kaip žinia, jau rengiami įvairiausių kalbų specialistai, bet... verta prisiminti pastarojo seminaro Jūsų iškeltą problemą – vertėjai raštu nerengiami. O dar liūdniau, jog „mažųjų” kalbų specialistams studijuoti Vertimo studijų katedroje išvis nėra galimybių – nepritaikyta programa. Lieka entuziazmas ir savarankiškos studijos. Ir viltis, jog tie jaunieji specialistai, retesniųjų kalbų mokovai pradės... nuo vaikų literatūros.

Taigi vertimų geografija yra aktuali problema. Beveik neturime naujų pastebimų knygų iš latvių, estų, lenkų, o taip pat ir čekų, rusų kalbų... Jaunas skaitantis žmogus turi suvokti, jog pasaulis susideda ne tik iš Amerikos ir amerikietiškų vertybių, jog pasaulis daug spalvingesnis ir įvairesnis. Iš grožinės knygos vaiką pasiekia ne faktai, o šalies dvasia. (Keletą sykių susidūriau su teiginiu, kad japonams iš visų pasaulio šalių bene žinomiausia yra Suomija. Mat jie nuo vaikystės susižavi Tuvės Janson Muminukais...).

Iki šiol kalbėjau daugiausia galvodamas apie dabartinę literatūrą. Bet žvilgtelkim ir į klasikos lauką. Kai kas čia labai džiugina – tai pakartotiniai, nauji vertimai. Kaip žinia, vertimai sensta, o vertimai vaikams – juo labiau. Juozo Balčikonio versta klasika šiuolaikiniam vaikui jau keldavo ir kelia keblumų. Tad pozityvu, jog turime naujus Vilhelmo Haufo (Alfonso Tekorius dėka), Brolių Grimų (Adomo Druktenio dėka) vertimus. Jaunas vertėjas Audrius Musteikis pagaliau iš originalo kalbos išvertė Karlo Kolodžio “Pinokio nuotykius”. Nepaprastai svarbu, jog pamažu gausėja iš originalo kalbos verčiamų Anderseno pasakų – jas nuosekliai verčia jaunosios kartos vertėjas Liudas Remeika. Pagaliau imtasi ir autentiško Šarlio Pero.

Tačiau skaitydamas Užsienio vaikų literatūros kursą, kasmet susiduriu su svarbiais, klasikiniais tekstais, apie kuriuos tegali papasakoti – jų vertimų nėra. Pavyzdžiui, neturime garsaus anglų pasakininko Georgo MacDonaldo, Luiso Kerolio amžininko, bičiulio, apysakų-pasakų. Neturime nuolat visuose šaltiniuose minimos Edithos Nesbit. Galėtume turėti dar keletą E. T. A. Hofmano kūrinių. Nėra pilno, autentiško animalistinės klasikos – Sewel “Juodasis gražuolis” vertimo. Neturime autentiškos Velso apysakos “Pirmieji žmonės mėnulyje”, R. Kiplingo “Džiunglų knygos” “Drąsiųjų kapitonų, verta peržiūrėti ir jo apysaką “Stalkis ir kompanija”. Nemažai klasikinių pavadinimų lietuvių vaikų lektūron įvedė “Iliustruota didžioji klasika”, bet tai didelio džiaugsmo mums neturėtų kelti.

Užsiminęs apie šią seriją, noriu stabtelti prie klausimo, kurį kažkada – giliai mąstydama - suformulavo Rūta Jonynaitė: kažin ar vaikų literatūros vertimams apskritai būdinga kokia nors specifika? Apie pačią vertimų specifiką turbūt tuoj pat kalbės kiti pranešėjai, aš pats porą pastabų irgi išdrįsiu pasakyti. Pirmiausia esu šventai įsitikinęs, jog vertėjas kaip ir rašytojas negali negalvoti apie knygos adresatą. Ir kuo tas adresatas mažesnis, tuo specifikos daugiau. Esu atlikęs labai menkutį eksperimentą, iš kurio suvokiau, jog mažam vaikui per didelė sinonimika, per didelis žodžio vaizdingumas yra kliūtis suvokti tekstą, o ne privalumas, kaip kad yra suaugusiųjų knygų vertimuose. Nėra ko nė kalbėti apie tarptautinius žodžius, kurių vertimuose nuolat pasitaiko. Bet ne mažiau aktualus yra ir praeities realijų suvokimas. Beatrix Potter “Triušio Petriuko” skaitytojas penkiametis niekaip nesuprato, kas yra pašiūrė, rėtis ir kiti panašūs dalykai. Taip pat tokio amžiaus vaikams svetimos pusdalyvinės bei padalyvinės konstrukcijos: “Ponas Makgregoras buvo bečiumpąs triušiuką...” Niekaip buvo neaišku, kas tas “bečiumpąs”... Verčiant paauglišką literatūrą, žinoma, svarbia aktualija ir problema tampa žargonas. (Apie tai Jūs kalbėjotės viename iš pirmųjų seminarų.) Bet teko pastebėti, jog kliudo ir svetimos šalies realijos. “Jis nuėjo į KONSUMĄ” (iš švedo Ulfo Starko knygos).

 Bet nuklydau nevisai į savo laukus. Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos, leidybinius reiškinius, būdingus, mano galva, tik vaikų literatūrai. Pirma, vaikų literatūra, skirtingai nuo bendrosios literatūros srauto, nuolat susiduria su adaptacijomis, su vertimų perpasakojimais, su perpasakojimų vertimais ir pan. Serija “Iliustruota didžioji klasika” – vienas iš pavyzdžių. Negali nepripažinti, jog ji suvaidino tam tikrą vaidmenį, bet vis dėlto šią seriją aš lyginčiau su Makdonaldo restoranų tinklu: greita, skanu, bet nemaistinga (taip apie tuos restoranus, girdėjau, aiškino gydytojai). Bet yra ir dar blogesnių pavyzdžių: jau dešimtimis skaičiuojame  visokio prigimimo “Coliukes” “Pelenes”, “Bjauriuosius ančiukus” ir kt. Turėtume kovoti už autentiškus tekstus (jokio reikalo nėra “Tris muškietininkus” skubėti pristatyti pradinukams, tegul paauga ir perskaitys juos autentiškus, savo laiku); už vertimus iš originalo kalbos (iki šiol kartojami garsių knygų vertimai iš tarpinės rusų kalbos). O tokios knygos kaip šiemet pasirodžiusios “patobulintos” Anderseno pasakos (perpasakotos, nežinia kokia kalba remiantis), mano galva, yra visiškas anachronizmas.

Specifinis vaikų literatūros srities dalykas yra ir mano jau minėtos paveikslėlių knygos, kurios vertėjui kelia savitus reikalavimus.

Galvodamas, kodėl kartais pražūva tikrai geros, gerai išverstos knygos, įžvelgiu tokias priežastis. (Visos jos radosi iš pastangų sutaupyti...) 1) iliustracijų atsisakymas; 2) mažos raidės (neįsivaizdavau, kaip tai yra svarbu – netgi dešimtmečiams); 3) principas “Three in one”, tai yra kelių to paties ciklo knygų leidimas vienos knygos pavidalu. (Sovietmečiu tai nulemdavo tam tikri politiniai reglamentavimai. Naujaisiais laikais šios tradicijos buvome atsisakę, dabar šią klaidą vėl atkakliai imta kartoti.); 4) netinkami viršeliai.

Suvokiu, jog šiandien vertėjui labiau apsimoka versti “popsinę” knygą – kasmet autorinių teisių agentūra paskaičiuos papildomą sumelę. Bet, manau, jog garbus vertėjas visada svajoja versti ne tik vienadienę literatūrą, taigi, ką galėčiau patarti ieškančiam geros, pripažintos vaikų ir paauglių literatūros.

Turiu pasakyti, jog mažiausiai pasitikėjimo atrenkant knygas man kelia knygų mugės, kuriose visos knygos yra pateikiamos kaip bestseleriai. Pirmenybę visada skiriu laiko išbandytoms, kitose šalyse įsitvirtunusioms knygoms. Vaikų literatūros istorijos, enciklopedijos, žinynai, manyčiau, yra labai patikimas šaltinis. O tokių šaltinių vis gausėja Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre. Neabejotina pagalba vertėjams yra šioje bibliotekoje veikianti IBBY – tarptautinė organizacija, kurios tikslas ir yra propaguoti geriausią viso pasaulio literatūrą, organizuoti literatūrinius mainus. IBBY kas antri metai teikia Anderseno medalį. Nominantai pristatomi “Bookbird” žurnale, kurį irgi galite rasti VLC. Pats medalis neretai susijęs su didžiąja politika, todėl kartais įdomesnės gali būti prsitatytosios, bet neapdovanotos knygos bei autoriai. Kitas dalykas – “IBBY Honour List”. Šiame sąraše galima rasti geriausias netgi mažų šalių naujas knygas, taip pat vertėjų skirsnyje labai įdomu  studijuoti apdovanotus vertimus – paprastai čia nepristatomos vidutinės ar prastos knygos...

Žinoma, vertėjų dėmesį turi traukti įvairiomis kitomis premijomis apdovanotos knygos: Njuberio medalis (Amerika), Karnegio medalis (Britanija), Janušo Korčako premija ir gausybė kitų, apie kurais mes VLC irgi kaupiame informaciją. Turbūt girdėjote, jog šiuo metu didžiausias pasaulyje prizas yra puse milijono Švedijos kronų įvertinta ALMA kasmetinė premija.

Pabaigoje norėčiau šį seminarą susieti su ankstesniuoju, kur buvo kalbėta apie vertimų kritiką, dėmesį vertimams. IBBY Lietuvos skyrius ir Vaikų literatūros centras tikrai rodo dėmesį vertėjams ir vertimams. Mūsų leidžiamas “Rubinaičio” žurnalas pristato užsienio rašytojų portretus, recenzuoja geresniąsias verstines knygas. (Siūlau tą žurnalą pavartyti.) Švęsdami tarptautinę vaikų knygos dieną jau keturis metus iš eilės skyrėme premiją (tiesa, nesiekiančią pusės milijono...) už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą. Taip pat net trys vertėjai – a.a. Eugenija Stravinskienė, Teodoras Četrauskas, Virgilijus Čepliejus – įrašyti į Tarptautinę IBBY Garbės knygą. Šią tradiciją mes tęsime. Juk jau vien dėlto verta norėti versti gerą vaikų literatūrą, tiesa?



Skaityti komentarus (3) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.