Titulinis
 
 

 
Spausdinti
 Umberto Eco – ne tik garsus rašytojas, kurio knygos išverstos į dešimtis pasaulio kalbų, jis žinomas kaip nemažą patirtį sukaupęs vertėjas, negailėjęs nei laiko, nei pastangų įvairiems užsienio klasikų vertimams. U. Eco – semiotikos specialistas, todėl jo profesionalus dėmesys tekstų interpretacijos klausimais yra dėsningas ir suprantamas. Šiai temai ir skirtas vienas naujausių jo darbų – „Pasakyti bemaž tą patį. Vertimo patirtys" („Dire quasi la stessa cosa. Esperienze di traduzione”), pirmąsyk išėjęs 2003 metais. Ši knyga atsirado iš paskaitų ir seminarų vertimo temomis ciklo, pastarąjį dešimtmetį skaityto Toronto, Oksfordo ir Bolonijos universitetuose. Jau pats gana neakademiškas knygos pavadinimas liudija, kad ji yra ne mėginimas sukurti matematiškai griežtą visuotinę vertimo teoriją, bet praktiškų ir praktinių pasiūlymų bei įžvalgų visuma, pagrįsta daugiamete autoriaus kaip semiotiko, rašytojo, vertėjo ir redaktoriaus patirtimi. Todėl didžiąją knygos dalį sudaro pavyzdžiai pagrindinėmis Europos kalbomis, citatų ir sugretinimų margumynas, kuriais remdamasis U. Eco diskutuoja, argumentuoja ir daro išvadas. Tad pagrindinė iš to išplaukianti išvada tokia: vertimas pirmiausia yra interpretacijų ir „derybų“ tarp autoriaus bei vertėjo procesas, o jo baigmę vainikuoja abišalis kompromisas.
Publikuojame pirmą ir trečią minėtos knygos skyrius.
 
Umberto Eco
 
Pasakyti bemaž tą patį. Vertimo patirtys
 
I
 
ALTAVISTOS SINONIMAI
 
Iš italų kalbos vertė Linas Rybelis
 
Atrodo, nelengva apibrėžti, kas yra vertimas. Treccani‘o leistame „Italų kalbos žodyne“ skaitau: „Veiksmas, operacija ar veikla verčiant rašytinį ar taip pat žodinį tekstą iš vienos kalbos į kitą“ – apibrėžimas šiek tiek tautologinis, nė kiek nepaaiškėjantis, net jei pereinu prie termino „versti“: „vienos kalbos rašytinį ar žodinį tekstą išdėstyti kita, ne originalo kalba“. Atsižvelgus į tai, kad vokabula „išdėstyti“ pateiktos visos galimos žodžio reikšmės, išskyrus susijusią su vertimu, pagaliau aš sužinau daugių daugiausia tai, ką ir taip žinojau.
Neką daugiau pravertė ir Zingarelli‘o žodynas, pasak kurio, vertimas yra vertimo veikla, o „versti“ reiškia „išversti, perkelti iš vienos kalbos į kitą“, nors iškart po to siūlomas toks apibrėžimas: „pateikti teksto, posakio, žodžio atitikmenį“. Tačiau visa problema – ne tik žodyno, bet ir šios knygos ir visos vertimotyros problema – yra tokia: ką gi reiškia „pateikti atitikmenį“?
Turiu pripažinti, kad moksliškesnis man rodosi „Webster New Collegiate Dictionary“ [1], kuris kaip vieną žodžio „versti“ (translate) apibrėžimų pateikia ir tokį: „to transfer or turn from one set of symbols into another[2]. Mano galva, toks apibrėžimas idealiai tinka tam veiksmui, kurį atliekame rašydami Morzės abėcėle, nutarę kiekvieną abėcėlės raidę pakeisti įvairiomis taškų ir linijų kombinacijomis. Vis dėlto Morzės kodas duoda „transliteracijos“ taisyklę; lygiai tas pat atsitinka, kai nusprendžiama, kad kirilicos raidė я turi būti lotyniškai transliteruota kaip ja. Šiais kodais gali naudotis ir žmogus, kuris, nemokėdamas vokiečių kalbos, Morzės abėcėle transliteruoja vokišką pranešimą, ar korektorius, kuris, net nemokėdamas rusiškai, išmano diakritinių ženklų vartojimo taisykles; galų gale transliteracijos procesus galima patikėti kompiuteriui.
Tačiau skirtingi žodynai kalba apie perėjimą iš vienos kalbos į kitą (tarp jų ir Websteris, a rendering from one language into another [3]), o kalba paleidžia į apyvartą visumą simbolių, įgyjančių įvairias reikšmes. Jei mums tektų priimti Websterio apibrėžimą, tai turėtume įsivaizduoti, jog egzistuojant simbolių sekai a, b, c ... z ir simbolių sekai α, β, γ ... ω jų vertimui būtina pakeisti pirmosios sekos vienetą antrosios sekos vienetu, tačiau tik su sąlyga, kad pagal kažkurią sinomijos taisyklę, a turi reikšmę, tapačią α, b – β ir taip toliau.
Bet kurios vertimo teorijos bėda yra ta, kad ši teorija turėtų plaukti iš suprantamos (ir nepaneigiamos) „signifikato ekvivalentiškumo“ sąvokos, tačiau neretai atsitinka, jog dauguma semantikai ir kalbos filosofijai skirtų puslapių signifikatą apibūdina kaip nekintantį (arba ekvivalentišką) pradmenį verčiant. Užburtas ratas, ir dar koks!
 
1.1. Signifikato ekvivalentiškumas ir sinonimija
 
Mes galėtume nuspręsti, kad reikšmės ekvivalentai, kaip mums sako žodynai, yra žodžiai-sinonimai. Bet iškart pabrėžiame, jog kaip tik sinonimijos klausimas kelia rimtų problemų kiekvienam vertėjui. Žinoma, mes laikome sinonimais tokius žodžius, kaip father, père, padre (tėvas) ir net daddy, papà (tėtė) ir taip toliau – bent jau šitaip mus tikina pasikalbėjimų knygelės turistams. Tačiau puikiai žinome, kad pasitaiko įvairių atvejų, kai father nėra žodžio daddy sinonimas (juk sakoma God is our father, o ne God is our daddy [4]), ir net père ne visada būna padre sinonimu (mes suprantame, kad prancūzų père X verčiamas į italų kaip papà X, tad Balzaco romano pavadinimas „Le père Goriot“ mes verčiame kaip Papà Goriot, – tačiau anglai nesiryžta versti pavadinimą kaip „Daddy Goriot“ ir palieka originalo pavadinimą [5]). Teoriškai mes susiduriame su atveju, kai referencinis ekvivalentiškumas (be abejo, John‘s daddy yra tas pats asmuo, kaip ir John‘s father, le père de John arba il papà John) nesutampa su konotaciniu ekvivalentiškumu; pastarasis yra būdas, kuriuo žodžiai ar sudėtinės frazės gali sužadinti klausytojų ar skaitytojų sąmonėje tas pačias asociacijas ir emocionalias reakcijas.
Tačiau, tarkime, kad signifikato ekvivalentiškumas tampa galimas tarytum kokia nors „tikslioji“ sinonimija ir kad pirmajam mašininiam vertimui duotina instrukcija yra tarpkalbinis sinonimų žodynas, leidžiantis net programai verčiant pasiekti signifikato ekvivalentiškumą.
 
Aš pateikiau internete „Altavistos“ siūlomai mašininei vertimo sistemai (ji vadinasi Babel Fish [6]) virtinę angliškų posakių, daviau užduotį išversti juos į italų kalbą, o paskui vėl paprašiau atversti iš italų į anglų kalbą. Tik paskutiniu atveju aš taip pat pridūriau vertimą iš italų į vokiečių kalbą. Štai rezultatai:
 
(1) The Works of Shakespeare (Shakespeare‘o darbai) = Gli impianti di Shakespeare (Shakespeare‘o įrenginiai) = The systems of Shakespeare (Shakespeare‘o sistemos).
(2) Harcourt Brace (Harcourt Brace leidykla Amerikoje) = Sostegno di Harcourt (Harcourto atrama) = Support of Harcourt (Harcourto parama).
(3) Speaker of the chamber of deputies (Deputatų rūmų pirmininkas) = Altoparlante dell‘allogiamento dei delegati (Delegatų būsto garsiakalbis) = Loudspeaker of the lodging of the delegates (Delegatų būsto garsiakalbis).
(4) Studies in the logic of Charles Sanders Peirce [7] (Charleso Sandero Peirce‘o logikos tyrinėjimai) = Studi nella logica delle sabbiatrici Peirce del Charles (Charleso Peirce‘o šlifavimo mašinų logikos tyrinėjimai) = Studien in der Logik der Charlessandpapierschleifmaschinen Peirce (Charleso smėlio ir popieriaus šlifavimo mašinų „Peirce“ logikos tyrinėjimai) = Studies in the logic of the Charles of sanders paper grinding machines Peirce (Charleso šlifavimo popieriaus tekinimo mašinų „Peirce“ logikos tyrinėjimai).
 
Mums pakaks panagrinėti (1) atvejį. „Altavista“, savaime suprantama, turėjo „galvoje“ (jeigu tik „Altavista“ turi galvą) žodynų definicijas, nes iš tiesų anglų kalbos žodį work į italų galima versti kaip impianti, o italų impianti į anglų galima versti kaip plants (įmonės) arba systems. Tačiau tada mes turime atsisakyti minties, kad versti tėra tik „perkelti ar versti iš vienos simbolių sekos į kitą“, nes išskyrus paprastos vienos abėcėlės transliteracijos kita atvejus, tam tikras kurios nors natūralios kalbos Alfa žodis turi daugiau nei vieną natūralios kalbos Beta atitikmenį. Be to, jau nekalbant apie vertimo problemas, toks pats keblumas iškyla ir anglakalbiui. Ką jo kalboje reiškia work ? Websteris sako, kad work gali reikšti veiklą, task (uždavinį), duty (pareigą), tokios veiklos rezultatą (meno kūrinio atveju), inžinerinį įrenginį (forto, tilto, tunelio atveju), pramoninės veiklos vietą (kaip įmonę arba gamyklą), – ir dar daug kitų dalykų.
Bet kai vienas žodis žymi du skirtingus dalykus, tada mes kalbame apie homonimiją, o ne apie sinonimiją. Sinonimija būna tada, kai du skirtingi žodžiai žymi tą patį dalyką, o homonimija – kai tas pats žodis žymi du skirtingus dalykus.
Jeigu tam tikros kalbos Alfa leksikoje egzistuotų tik sinonimai (o pati sinonimika nebūtų tokia dviprasmiška sąvoka), toji kalba būtų pati turtingiausia ir leistų skirtingai formuluoti tą pačią sąvoką; pavyzdžiui, anglų kalboje tam pačiam dalykui arba sąvokai įvardyti egzistuoja tiek lotynų, tiek anglosaksų etimonu pagrįstas žodis (pavyzdžiui to catch ir to capture [8], flaw ir defect [9]) – ir kartu mes tiesiog apeiname faktą, jog vienas sinonimas pavartotas vietoj kito gali žymėti išsilavinimo ir socialinės kilmės skirtumus, tad jei romane vienam veikėjui priskirtume vienokį, o ne kitokį sinonimą, tai mums padėtų nupiešti intelektualų veikėjo portretą ir todėl atsilieptų bendrai pasakojamo įvykio prasmei arba reikšmei. Vadinasi, jei skirtingose kalbose egzistuotų tapatūs sinonimai, vertimas būtų įmanomas netgi Altavistai.
Priešingai, per daug homonimų turinti kalba, kurioje įvairiausi objektai vadintųsi vienodai – „daikčiukas“ (coso) – būtų ganėtinai skurdi. Iš keleto jau panagrinėtų pavyzdžių išplaukia, jog dažnai, jei norima rasti du dviejų skirtingų kalbų žodžius-sinonimus, iš pradžių dera pašalinti homonimų dviprasmiškumą toje kalboje, iš kurios numatoma versti (kaip tai daro žmogus, kuriam toji kalba – gimtoji). O Altavista, regis, to nesugeba. Priešingai, tai sugeba anglakalbis spręsdamas, kaip reikia suprasti žodį work atsižvelgus į kontekstą, kuriame jis atsiduria, arba nuo išorinės situacijos, kurioje jis ištariamas.
Žodžiai įgyja skirtingas reikšmes, nelygu koks kontekstas. Pateiksiu garsų pavyzdį: anglų bachelor [10] galima versti ispaniškai soltero, itališkai scapolo, prancūziškai célibataire kontekste, susijusiame su žmonėmis ir galbūt su santuokos klausimais. Universitetiniame ir profesionaliame kontekste šis žodis pažymi bakalauro laipsnį gavusį asmenį, o viduramžių kontekste – riterio ginklanešį. Zoologiniame kontekste – tai patinas (pavyzdžiui, ruonis), poravimosi metu likęs be patelės.
Dabar suprantama, kodėl Altavista bet kuriuo atveju pasmerkta žlugti: ji neturi žodyno, semantikoje vadinamo „kontekstualia atranka“ (plg. Eco 1975, § 2.11). Arba ji gavo instrukciją, kad žodis works literatūroje žymi tekstų, o technologiniame kontekste – įmonių grupę, bet nepajėgė nuspręsti, ar Shakespeare‘ą mininti frazė siejasi su literatūriniu ar technologiniu kontekstu. Kitaip sakant, jai trūko tikrinių vardų žodyno, kuris nustatytų, kad Shakespeare‘as yra garsus poetas. Galbūt ji patyrė nesėkmę todėl, kad buvo „pamaitinta“ žodynu (maždaug tokiu, koks pateikiamas turistams), bet ne enciklopedija.
 
1.2. Suprasti kontekstą
 
Pamėginkime nūnai iškelti prielaidą, kad tai, ką vadiname žodžio reikšme, atitinka visa, kas žodyne (arba enciklopedijoje) parašyta vadinamojoje „vokabuloje“, paprastai riebiu šriftu. Viskas, ką apibrėžia ši vokabula, yra išreikštas to žodžio turinys. Skaitydami vokabulos apibrėžimus, mes suvokiame, kad (i) ji apima įvairias to paties žodžio reikšmes arba prasmes ir kad (ii) šias reikšmes arba prasmes dažnai galima išreikšti ne „tiksliu“ sinonimu, o apibrėžimu, parafraze ar net konkrečiu pavyzdžiu. Išmanantys savo darbą leksikografai ne tik pateikia vokabuloms apibrėžimus, bet ir jų kontekstiniam nudviprasminimui (disambiguazione contestuale) duoda instrukcijas, pagal kurias galime spręsti, koks turi būti kitos natūralios kalbos sinonimas (konkrečiame kontekste).
Ar galima įsivaizduoti, kad Altavista nėra aprūpinta panašiais leksikografiniais duomenimis? Gal pateikti jai posakiai buvo pernelyg trumpi, kad ji sugebėtų nustatyti atitinkamą kontekstą?
Štai kodėl aš padariau prielaidą, jog Altavista žino kontekstualaus nudviprasminimo taisykles ir kad jeigu jai būtų pateiktas angliškas tekstas, toks kaip John, a bachelor who studied at Oxford, followed a PhD program in natural sciences in Berlin and wrote a doctoral dissertation on the North Pole bachelors, Altavista jo nevers į italų šitaip: Džovanis, ruonis be poros, mokęsis Oksforde, baigė doktorantūrą Berlyne ir parašė daktaro disertaciją apie Šiaurės Ašigalio universiteto bakalaurus. [11]
 
Aš nutariau suteikti Altavistai gana platų kontekstą ir pasirinkau anglišką Pradžios knygos vertimo versiją, vadinamą Karaliaus Jokūbo Biblija:
 
In the beginning God created the heaven and the earth. And the earth was without form, and void; and darkness was upon the face of the deep. And the Spirit of God moved upon the face of the waters. And God said, Let there be light: and there was light. And God saw the light, that it was good: and God divided the light from the darkness. And God called the light Day, and the darkness he called Night. And the evening and the morning were the first day. And God said, Let there be a firmament in the midst of the waters, and let it divide the waters from the waters. And God made the firmament, and divided the waters which were under the firmament from the waters which were above the firmament. And it was so.
 
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena. Dievas tarė: „Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
 
Paskui daviau Altavistai išversti šią ištrauką į ispanų kalbą ir gavau tokį rezultatą (juodu šriftu išskiriu didžiausius nesusipratimus):
 
En el dios que comenzaba creó el cielo y la tierra y la tierra estaban sin forma, y vacío; y la oscuridad estaba sobre la cara del profundo. Y el alcohol del dios se movió sobre la cara de las aguas. Y el dios dijo, dejó allí ser luz: y había luz. Y el dios vio la luz, de que que era bueno: y el dios dividió la luz de la oscuridad. Y el dios llamó el día ligero, y la oscuridad que él llamó a Noche. Y la tarde y la mañana eran el primer día. Y el dios dijo, dejó allí ser un firmament en el medio de las aguas, y lo dejó dividir las aguas de las aguas. Y el dios hizo el firmament, y dividió las aguas que estaban bajo el firmament de las aguas que estaban sobre el firmament. Y estaba tan.
 
Leksiniu požiūriu Altavista nesuklydo, net jei žodžiai God called the light Day (Dievas pavadino šviesą diena) tampa istorija apie vieną dievą, kuris pavadino (žodžio „pašaukti“ prasme) dieną lengva, o būdvardį void (dyka) suprato kaip būdvardį. Ir kodėl ji neturėjo suvokti žodžio face (veidas) kaip cara, kas angliškai greičiau būtų countenance (veido bruožai), o ne surface (paviršius). Kodėl bedugnė privalėtų turėti paviršių, o ne veidą kaip mėnuo? Daugių daugiausia Altavista galėjo suprasti, kad that it (kad ji) neverčiama kaip que que (kad kad). Tačiau žodį beginning (pradžia) ji suprato kaip dalyvį (pradedantis), o ne kaip daiktavardį, nes programa nėra aprūpinta bibline-teologine informacija ir nemato esminio skirtumo tarp Dievo, esančio pradžioje, ir Dievo, pradedančio kokį nors dalyką. Kita vertus, netgi teologiniu ir kosmologiniu požiūriu frazė „Dievas, kuris pradėjo“ išeina jaudinanti ir įtaigi. Iš to, ką mes apie Jį žinome, Jis iš tiesų kūrė pasaulį pirmą sykį ir, ko gero, tai paaiškina daugelį mūsų gyvenamos visatos trūkumų, tarp jų ir vertimo keblumus.
Visa tai mums perša įtarimą, kad vertimą lemia ne tik lingvistinis kontekstas, bet ir kažkas kita anapus teksto – tai ką mes pavadinsime informacija apie pasaulį arba enciklopedinėmis žiniomis.
Taigi Altavistai, matyt, įdiegta gausi informacija apie pasaulį, taip pat kantrybė, bet, regis, jai neduota galimybė atlikti paprasčiausios konteksto atrankos, mat ji parodo nežinanti, kad žodis spirit įgauna skirtingas prasmes, nelygu, kur jis tariamas – bažnyčioje ar bare.
Kai patikėjau Altavistai atversti ispanišką ištrauką į anglų kalbą, buvo tokie rezultatai:
 
In the God that began, created the sky and the Earth and the Earth was without form, and emptiness; and the dark was on the face of the deep one. And the alcohol of the God moved on the face of waters. There and the God said, let be light: and there was light. And the God saw the light, that that was good: and the God divided the light of the dark. And the God called the slight day and the dark that it called to Night. And afternoon and the morning was the first day. And the God said, there it let be firmament in means of waters, and it let divide it waters of waters. And the God did firmament, and divided the waters that were under the firmament of the waters that were on firmament. And it was so.
 
Šis tekstas daugmaž tampa ankstesniojo auka, išskyrus nebent ispaniško medio vertimą žodžiu means – atleistina leksinė klaida – o taip pat vertimą de las aguas kaip of waters, nes enciklopedijoje nėra žinių apie tai, kad waters of waters (vandenų vandenys) neegzistuoja. Tačiau šią problemą ištaiso tolesnis vertimas į vokiečių kalbą:
 
Im Gott, der anfing, stellte den Himmel und die Masse und die Masse war ohne Formular und emptiness her; und die Dunkelheit war auf dem Gesicht vom tiefen. Und der Spiritus des Gottes verschob sich auf dem Gesicht des Wassers. Dort und der Gott sagte, lassend Sie, Licht zu sein: und es gab Licht. Und der Gott sah das Licht, das, das gut war: und der Gott teilte das Licht der Dunkelheit. Und der Gott benannte den geringfügigen Tag und die Dunkelheit, die sie zur Nacht benannte. Und der Nachmittag and der Morgen waren der erste Tag. Und der Gott sagte, dort ließ er firmament in den Mitteln des Wassers sein, und er ließ es teilen wässert vom Wasser. Und der Gott tat firmament und teilte das Wasser, das unter firmament des Wassers waren, das auf firmament waren. Und es war so.
 
Vokiškas tekstas išlaiko pradedančio Dievo mintį, tačiau Earthverčia kaip Masse, form kaip formular, kartoja ankstesnes klaidas, dėl kurių pasaulis yra be formos ir be tuštumos, o diena tampa menka; dieviškasis alkoholis teisėtai tampa Spiritus, o that that tiesiog virsta das das. Kad išverstų created Altavista rado vokišką veiksmažodį herstellen su atskiriamuoju priešdėliu, kuris asmenuojamas taip: Ich stelle her arba Ich stellte her; dėl tam tikrų sintaksinių taisyklių, žinomų programai, ji turi dėti her sakinio gale, bet Altavista nesuvokia, kad frazė baigiasi žodžiu Himmel ir deda her pernelyg toli. Be to, jei kalbėsime apie waters of waters, programa pirmąjį žodį supranta kaip veiksmažodį, o antrąjį – kaip daiktavardį. Neatsispyriau pagundai skirti Altavistai užduotį atversti šį vokišką tekstą į anglų kalbą, ir rezultatas išėjo toks:
 
In the God, which began, placed the sky and the mass and the mass was without form and emptiness ago; and the darkness was on the face of the deep. And the white spirits of the God shifted on the face of the water. There and the God said, leaving you, to be light: and there was light. And the God saw the light, which, which was good: and the God divided the light of the darkness. And the God designated the slight day and the darkness, which designated it to the night. And afternoon and the morning were the first day and the God said, there let it in the means of the water be firmament, and it left it divide waesert from the water. And the God did firmament and divided the water, which firmament under the water was, which were on the firmament. And it was like that.
 
Įdomu, kad susidūrusi su vokišku stellte... her Altavista neatpažįsta (iš dalies ne be pagrindo) veiksmažodžio su atskiriamuoju priešdėliu, supranta atskirai stovintį her kaip prieveiksmį ago ir sukuria žavutėlį junginį placed...ago (užtat angliškoje versijoje lieka kitos vokiškos konstrukcijos su veiksmažodžiu sakinio gale). Spiritus vėl tampa alkoholiniu tirpalu, ir, Altavista, be abejo, negali išversti wässert.
Galų gale, užmiršęs bet kokį saiką, aš pavedžiau Altavistai išversti šį paskutinį anglišką tekstą į italų kalbą, ir štai kaip jis buvo atkurtas:
 
Nel dio, che ha cominciato, disposto il cielo e la massa e la massa era senza forma ed il emptiness fa; e la nerezza era sulla faccia del profondo. E le acqua regia del dio hanno spostato sulla facia dell‘acqua. Là ed il dio ha detto, lasciandoli, per essere luce: e ci era luce. Ed il dio ha visto la luce, che, che buono: ed il dio ha diviso la luce della nerezza. Ed il dio ha indicato il giorno leggero e la nerezza, che la ha indicata alla notte. Ed il pomeriggio e la mattina erano il primo giorno ed il dio detto, la lascia nei mezzi dell‘acqua è firmament ed a sinistra esso divide il waessert dall‘acqua. Ed il dio ha fatto il firmament ed ha diviso l‘acqua, che il firmament sotto l‘acqua era, che erano sul firmament. Ed era come quello.
 
Kai kas gali paprieštarauti, kad nors Altavistos vertimo paslauga yra nemokama, bet ji tėra viso labo Interneto naršytojams padovanotas techninis gadget [12] be ypatingų įmantrybių. Bet štai po ranka turiu naujausią „Mobi Diko“ vertimą (Milano: Frassinelli 2001), jo vertėjas Bernardo Draghi susigalvojo pramogą: davė išversti CX skyriaus pradžią programai, kurią apibūdina kaip „žinomą programinę vertimo įrangą, nūnai pardavinėjamą maždaug už milijoną lirų“.
Štai originalas, Draghi‘o vertimas ir vertimas už milijoną:
 
Upon searching, it was found that the casks last struck into the hold were perfectly sound, and that the leak must be further off. So, it being calm weather, they broke out deeper and deeper, disturbing the slumbers of the huge ground-tier butts; and from that black midnight sending those gigantic moles into the daylight above. So deep did they go; and so ancient, and corroded, and weedy the aspect of the lowermost puncheons, that you almost looked next for some mouldy corner-stone cask containing coins of Captain Noah, with copies of the posted placards, vainly warning the infatuated old world from the flood.
 
Po kruopščios apžiūros paaiškėjo, jog paskiausiai į triumą nuleistos statinės visiškai sveikos, vadinasi, prakiurusių reikia ieškoti kažkur žemiau. Kadangi oras buvo ramus, jūreiviai skverbėsi vis giliau ir giliau į triumą, drumsdami apatinių eilių didžiulių statinių įmygį ir varydami šituos milžiniškus kurmius iš vidunakčio juodumos į dienos šviesą viršuje. Ir taip giliai buvo nusigauta, ir tokios senos, tokios laiko apgraužtos, tokios apipelijusios atrodė gigantiškos statinės, jog netyčia imdavai akimis ieškoti apsamanojusio kertinio akmens – statinės su kapitono Nojaus monetomis, apklijuotais skelbimais, bergždžiai įspėjančiais apkvaitusį seną pasaulį apie būsimą tvaną [13].
 
DRAGHI‘O VERTIMAS. A una prima ispezione, si accertó che le botti calate nella stiva per ultime erano perfettamente sane. La falla doveva quindi essere più in basso. Perciò, approfittando del bel tempo, si esplorò sempre più a fondo, disturbando il sonno delle enormi botti dello strato inferiore e spedendole come giganteschi talponi da quella nera mezzanotte alla viva luce del giorno. Ci si spinse così a fondo, e così antico, corroso e marcescente era l’aspetto delle botte più grandi e profonde, che a quel punto ti saresti quasi aspettato di veder comparire un canterano ammuffito con il gruzzolo di capitan Noè e le copie dei manifesti invano affissi per mettere in guardia dal diluvio quell’antico mondo presuntuoso.
 
MAŠININIS VERTIMAS. Al cerco, fu trovato che i barili durano scioperato nella presa era perfettamente suono, e che la crepa deve essere più lontano. Così, esso che è tempo calmo, loro ruppero fuori più profondo e più profondo e disturbano i sonni dell’enorme macinato-strato le grosse botti; e da quel nero spedendo mezzanotte quelle talpe gigantesche nella luce del giorno sopra di. Così profondo fece loro vanno; e così antico, e corrose, e coperto d’erbacce l’aspetto del puncheons del più basso che Lei cercò pressoché seguente del barile dell’angolo-pietra ammuffitto che contiene monete di Capitano Noah, con copie degli affissi affissi che avverte vanamente il vecchio mondo infatuato dall’inondazione.
 
Taigi vienareikšmė sinonimija neegzistuoja, nebent išskyrus kelis retus atvejus, tokius kaip žodis „vyras“ (it. marito, angl. husband, pranc. mari). Tačiau ir tai galima būtų ginčyti, jei atsižvelgtume, kad senojoje anglų kalboje husband taip pat reiškė „taupus šeimininkas“; jūrininkų žargone – laivo valdytoją arba armatorių; be to, taip vadinamas (tegu ir nedažnai) kryžminimui parinktas patinas.
 

[1] Naujasis akademinis Websterio žodynas (angl.).
[2] Perkelti ar versti iš vienos simbolių sekos į kitą (angl.).
[3] Perdavimas iš vienos kalbos į kitą (angl.).
[4] Dievas yra mūsų Tėvas, Dievas yra mūsų tėtė (angl.).
[5] Lietuviškai irgi verčiama kaip Tėvas Gorijo, o ne Tėtė Gorijo (Vert. past.).
[6] Babelio žuvis (angl.).
[7] Charles Sanders Peirce (1839–1914) – amerikiečių filosofas, logikas ir matematikas, pragmatizmo ir semiotikos pradininkas.
[8] Pagauti (angl.)
[9] Yda, trūkumas (angl.).
[10] Viengungis; bakalauras (angl.).
[11] Per daug trykšti optimizmu čia neverta. Aš pamėginau ir gavau štai ką: Džonas, bakalauras, mokęsis Oksforde, baigė gamtos mokslų doktorantūrą Berlyne ir parašė disertaciją apie Šiaurės stulpo bakalaurus. (Aut. past.).
[12] Niekutis, menkniekis (angl.).
[13] Hermanas Melvilis. Mobi Dikas, arba Banginis. – Vilnius: Vaga, 1987. – p. 425. – Vertė I. Balčiūnienė.
___________
 
 III
 
APGRĘŽIAMUMAS IR POVEIKIS
 
3.1. Idealus apgręžiamumas ir poveikis
 
Dabar tarsime žodį Altavistos naudai.
Jei kas perskaitytų anksčiau minėtą itališką Biblijos ištraukos versiją, ar galėtų teigti, kad kalbama apie prastą Pradžios knygos vertimą, o ne, tarkim, apie prastą „Pinokio“ vertimą? Sakyčiau, kad taip. O jei tą tekstą perskaitytų žmogus, niekada negirdėjęs Pradžios knygos pradžios, ar jis suvoktų, kad kalbama apie ištrauką, kurioje aprašoma kaip vienas dievas kažkaip sukūrė pasaulį (net jeigu jam nepavyktų dorai suprasti, kokią bjaurią painiavą jis sutvėręs)? Atsakyčiau taip ir į antrą klausimą.
Šiaip ar taip, atiduokime kas Altavistos Altavistai ir pacituokime kitą atvejį, kuriame ji tvarkėsi visai padoriai. Panagrinėkime pirmąjį Baudelaire‘o „Les chats“ [1] ketureilį:
 
Les amoureux fervents et les savants austères
Aiment également, dans leur mûre saison,
Les chats puissants et doux, orgueil de la maison
Qui comme eux sont frileux et comme eux sédentaires.
 
Aistringi įsimylėjėliai ir griežti mokslininkai
Vienodai myli, brandžiųjų metų sulaukę,
Galingas ir švelnias kates, namų pasididžiavimą,
Šaltmires ir namisėdas kaip jie.
 
Aš suradau vieną, mano galva, priimtiną anglišką vertimą [2]:
 
Fervent lovers and austere scholars
Love equally, in their ripe season,
Powerful and gentle cats, the pride of the house,
Who like them are sensitive to cold and like them sedentary.
 
Mes matome pažodinį vertimą be ypatingų pretenzijų prilygti pirminiam tekstui, tačiau galėtume sakyti, jog tas, kuris nutartų remtis anglišku vertimu prancūziškam originalui atkurti, gaus tam tikrą semantiškai (jei ne estetiškai) gana artimą Baudelaire‘o teksto analogiją. Tad, pasinaudoję mašininio Altavistos vertėjo paslaugomis angliškam tekstui atgal į prancūzų kalbą išversti, gauname tokį rezultatą:
 
Les amoureux ardents et les disciples austères
Aiment également, dans leur mûre saison,
Les chats puissants et doux, la fierté de la maison
Qui comme eux sont sensibles au froid et les aiment sédentaires.
 
Reikia pripažinti, kad vertinant semantiniu požiūriu rekonstruota labai didelė originalaus teksto dalis. Vienintelė tikra klaida pasitaikė tik ketvirtoje eilutėje: prieveiksmislike (kaip) buvo palaikytas veiksmažodžiu like (mėgti, mylėti). Metriniu požiūriu (turbūt atsitiktinai) išliko bent pirmoji (tobula) aleksandrino eilutė ir vienas rimas, atskleidžiantis, kad pirminiam tekstui buvo būdinga poetinė funkcija.
Gardžiai pasijuokus iš visų Altavistos klaidų, vis dėlto dera pasakyti, kad šiuo atveju sistema siūlo gerą (sveiku protu pagrįstą) „idealaus“ vertimo iš vienos kalbos į kitą sąvokos apibrėžimą: tekstas B Beta kalboje yra teksto A Alfa kalboje vertimas, jei verčiant B atgal į Alfa kalbą gaunamas tekstas A2, tam tikru būdu turintis tą pačią prasmę kaip ir tekstas A.
Žinoma, mes turime apibūdinti, kas turima omenyje sakant „tam tikru būdu“ ir „tą pačią prasmę“, bet dabar, man regis, svarbu atsižvelgti į tai, kad vertimas, tegu ir netikslus, leidžia tam tikru būdu grįžti prie pradinio teksto. Mūsų paskutinio pavyzdžio atveju (kur, tarp kitko, iš pradžių buvo pasinaudota žmogaus atliktu, o paskui – mašininiu vertimu) posakis „tam tikru būdu“, ko gero, nėra susijęs su estetinėmis vertybėmis, bet, šiaip ar taip, numato „anagrafinį“ atpažinamumą: jau bent galima sakyti, kad Altavistos vertimas tikrai yra angliška šito, o ne kažkurio kito prancūziško eilėraščio versija.
Kai tenka lyginti vertimus tikrąja to žodžio prasme su dauguma vadinamųjų tarpsemiotinių vertimų, reikia pripažinti, kad Debussy L‘après midi d‘un faune [3] laikomas tarpsemiotiniu Mallarmé Après midi d‘un faune vertimu (ir daugelis mano, kad ši preliudija yra interpretacija, savaip atkurianti sielos būseną, kurią siekė sukurti poetinis tekstas), tačiau jei mes imtume išeities tašku muzikinį tekstą, kad vėl gautume (hipotetiškai nežinomą) poetinį tekstą, nieko nepeštume. Netgi nebūdami dekonstruktyvistai, turėtume pripažinti, jog kiekvienas turi teisę suvokti tingias, vingrias ir goslias Debussy kompozicijos natas kaip tarpsemiotinį Baudelaire‘o „Les chats“ vertimą.
 
3.1 Idealus apgręžiamumas
 
Visai neseniai mums teko matyti televizinį spektaklį, pastatytą De Amiciso [4] „Širdies“ motyvais. Kas yra skaitęs knygą, tas atpažino keletą jau patarle virtusių veikėjų, kaip Frantis, Derosis arba Garonė ir, savaime suprantama, Turino pradinės mokyklos atmosferą porisordžimentiniais (post-risorgimentale) [5] laikais. Tačiau taip pat buvo pažymėta, kad inscenizacija pakeitė kai kurių veikėjų vaidmenį: pagilinta ir išplėtota jaunos mokytojos su raudona plunksna skrybėlaitėje istorija, išgalvoti jos ypatingi santykiai su mokytoju ir t.t. Be abejo, šį vaidinimą matęs žmogus, net jei nuolat ateitų žiūrėti po pradinių titrų, galėjo suprasti, jog filmas pastatytas pagal „Širdį“. Vieni gal rėkaus apie išdavystę, kiti, ko gero, nutars, kad pakeitimai leidžia geriau suprasti žvalinančią knygos dvasią, – bet aš neketinu užsiimti tokios rūšies vertinimais.
Mano keliama problema yra tokia: ar Borgeso Pierre‘as Menardas [6], nežinodamas de Amiciso knygos, būtų galėjęs iš naujo parašyti ją bemaž tokią pačią, jei būtų rėmęsis televizijos pastatymu? Atsakysiu, kad dėl to, aš, žinoma, rimtai abejoju.
Meskime akį į pirmuosius„Širdies“ sakinius:
 
Oggi primo giorno di scuola. Passarono come un sogno quei tre mesi di vacanza in campagna!
 
Šiandien mokslo metų pradžia. Kaip sapnas praėjo trys atostogų mėnesiai kaime! [7]
 
Pažiūrėkime, kaip šis sakinys verčiamas naujausiame prancūziškame leidime („Le livre Coeur“, knyga „Širdis“):
 
Aujourd’hui c‘est la rentrée. Les trois mois de vacances à la campagne ont passé comme dans un rêve!
 
O dabar to paties Menard‘o stiliumi, pasistengęs pamiršti tikrąją „Širdies“ pradžią, pamėginsiu išversti prancūzišką tekstą į italų kalbą. Drįstu jus užtikrinti, jog dirbau nežiūrėdamas į originalą, tai yra lig tol, kol perskaičiau ir perrašiau jį čia; galų gale juk kalbame ne apie tokias pradžias, kurios visam laikui įsirėžia į atmintį, kaip „Komo ežero atšaka“ [8] arba „Mergaitė grįžta iš laukų“. [9] Pasiremdamas Bocho italų-prancūzų žodyno nurodymais ir versdamas pažodžiui, gavau štai ką:
 
Oggi è il rientro a scuola. I tri mesi di vacanza in campagna sono passati come in un sogno!
 
Kaip matote, manasis vertimas iš prancūzų kalbos nėra visiškai tapatus originalo tekstui, tačiau atpažįstamas nesunkiai. Ko trūksta? Nominatyvinio sakinio pradžios, būtojo atliktinio laiko antrojo sakinio pradžioje, leidžiančio nesvyruojant datuoti tekstą, galiausiai mano vertime akcentuojami trys mėnesiai, o ne greit pralekiančios atostogos. Užtat skaitytojas iškart atsiduria in medias res [10], ko ir siekė originalas. Apgręžiamumas turinio lygmeniu yra bemaž visiškas, bet stiliaus atžvilgiu – tik dalinis.
Dabar pereikime prie keblesnio atvejo. Štai prancūziško „Pinokio“ vertimo (Gardair) pradžia:
 
Il y avait une fois...
«Un roi! » diront tout de suite mes petits lecteurs.
«Non, mes enfants, vous vous êtes trompés.
Il y avait une fois un morceau de bois.»
 
Buvo kartą...
– Karalius! – iškart pasakys mano mažieji skaitytojai.
– Ne, vaikučiai, apsirikot.
Buvo kartą pliauska.
 
Paraidžiui laikydamiesi žodyno, galime išversti taip:
 
C'era una volta...
Un re! diranno subito i miei piccoli lettori.
No, bambini miei, vi siete sbagliati. C'era una volta un pezzo di legno.
 
Jei prisimentate, tikrasis „Pinokis” prasideda šitaip:
 
C'era una volta...
Un re! diranno subito i miei piccoli lettori.
No, ragazzi, avete sbagliato. C'era una volta un pezzo di legno.
 
Kitados buvo...
– Karalius! – suskubs mano mažieji skaitytojai.
– Tai kad ne, vaikai, apsirikot. Kitą sykį buvo medgalys. [11]
 
Dera pripažinti, kad grįžę prie originalo gauname neblogų rezultatų. Dabar pažiūrėkime, kas gaunasi su kitu prancūzišku vertimu (Cazelles):
 
Il était une fois...
UN ROI, direz-vous?
Pas du tout, mes chers petits lecteurs. Il était une fois... UN MORCEAU DE BOIS!
 
Pirmoji pastaba. Il était une fois – teisingas vertimas, tačiau pradedamas brūkšniu, tarytum čia kalbėtų vienas iš pasakojimo veikėjų. Be abejo, kažkas kalba, tačiau tai Pasakotojas, balsas, kuris ilgainiui nekart sugrįžta, tačiau nėra vienas iš dramatis personae [12].Didelio čia daikto. Bet labiausiai kliūva tai, kad vertimas šiuos mažuosius skaitytojus, įtrauktus į tekstą antruoju brūkšniu, jau (nepagrįstai) padėjus pirmąjį, išveda į sceną tarytum jie dalyvautų „realiame“ pokalbyje, tad lieka neaiškus direz-vous statusas: ar tai mažieji skaitytojai kreipiasi į autorių, ar tai autorius metanaratyviai komentuoja skaitytojų jam primestą šūksnį, ir, vadinasi, vaizduoja juos kaip Pavyzdinius (arba idealius) Skaitytojus, bet mes iš tiesų niekada nežinome ir nesužinosime, ką pasakytų realūs skaitytojai, mat autoriaus balsas nuo pat pradžių užkirto jiems kelią įsiterpti.
Ši metanaratyvinė Collodi‘o gudrybė yra be galo svarbi, mat iškart po kitados buvo jis patvirtina, kad šio žanro tekstas yra vaikams skirtas pasakojimas; kad yra ne taip ir kad Collodis nori kalbėti ir suaugusiems – tai jau interpretacijos dalykas, bet jei čia esama ironijos, ji atsiranda todėl, kad tekstas duoda aiškų tekstinį ženklą (kuris vis dėlto nėra kažin kieno mestelėta dialogo replika). Nutylėkime galutinį klaustuką (beje, labiau tinkantį prancūziškam, o ne itališkam tekstui), čia Collodis buvo santūresnis; svarbiausia, kartoju, tai, kad originale Pasakotojas imasi iniciatyvos, idant pažadintų mažųjų ir naiviųjų skaitytojų vaizduotę, tuo tarpu prancūziškame Cazelleso vertime mes tiesiogiai dalyvaujame dialoge, kuriame vienas kalba, o kitas klausosi, tarytum jie būtų dramatis personae.
Būtent todėl du cituotieji prancūziški vertimai užima skirtingas vietas apgręžiamumo skalėje. Ir pirmasis, ir antrasis užtikrina bemaž visišką apgręžiamumą fabulos tikrumo atžvilgiu (jie pasakoja ta pačią Collodi‘o istoriją), tačiau pirmasis sugeba plačiai „apgręžti“ ir kai kuriuos stilistinius ypatumus bei ištaros strategiją, o antrajam tai pavyko gerokai mažiau. Galbūt mažasis antrojo vertimo skaitytojas galės lygiai taip pat mėgautis pasaka, tačiau kritiškas skaitytojas netektų kai kurių metanaratyvių originalaus teksto subtilybių.
 
***
 
Ir tai (atidarau skliaustus) mums byloja, kad vienas iš Linijinės Apraiškos (Manifestazione Lineare) lygmenų, galinčių gerokai atsiliepti turiniui, yra taip pat grafemų, iš pažiūros nereikšmingų – kaip kabutės ar dialogą pradedantys brūkšniai – lygmuo. Versdamas Nervalio „Silvi“, aš turėjau rimtai atsižvelgti į šį reiškinį, mat prozos knygoje, nelygu kokia epocha, šalis ar leidėjai, dialogo replikos pradedamos arba brūkšniais, arba kabutėmis. Tačiau prancūzai viską daro sudėtingiau. Remiantis nūdien įsigalėjusia tendencija, veikėjui pradėjus kalbėti, dedamos kabutės; bet jei dialogas tęsiasi, vėlesnės pašnekovų replikos pradedamos brūkšniais, o baigiamosios kabutės ženklina tik apsikeitimo replikomis pabaigą. Autoriaus įterptiniai žodžiai (kaip „sušuko“, „prabilo“ ir pan.) skiriami kableliais ir jų nereikia išskirti kabutėmis ar brūkšniu. Taisyklė yra tokia: daroma prielaida, kad kiekvienoje novelėje arba romane yra grynai pasakojamoji dalis (kur kažkieno balsas pasakoja apie įvykius) ir dialoginė, arba mimetinė dalis, kur scenoje pasirodo pokalbį vedantys veikėjai „tiesioginio filmavimo metu“. Taigi atidarančios kabutės vartojamos išvedant į sceną šitas mimetines erdves, o uždarančios – kai baigiamas apsikeitimas dialogo replikomis, pažymėtas brūkšniu.
Paprastai, kai prancūzų romanas verčiamas į italų kalbą, į šią ypatybę nekreipiama dėmesio, o dialogai išdėstomi pagal mūsų kriterijus. Bet aš pastebėjau, kad Nervalio tekste šios detalės negalima pražiūrėti. Kad geriau suprastume šią techniką, pažvelkime, kaip, remiantis Gallimard leidyklos „Pléiade“ serijos tekstu (laikantis šiuolaikinės prancūzų skyrybos) atrodo pirmojo skyriaus apsikeitimas dialogo replikomis (patogumo dėlei verčiu itališkai):
 
Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – “Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro”.
 
Jis mėtė ant visto stalo aukso monetas ir nerūpestingai jas pralošinėjo. – Kas man darbo, pasakiau, – jis ar kuris kitas? Turėjo kas nors prie jos būti, o šitas man atrodo vertas pasirinkimo. – O tu? – Aš? Man užtenka vizijos, nieko daugiau.
 
Leidinyje Revue de Deux Mondes [13] (kuriame „Silvi“ pirmąsyk pasirodė 1853 metais), šis apsikeitimas replikomis pradedamas brūkšniu, be kabučių, tačiau baigiamas kabutėmis. Šis sprendimas buvo toks beprasmis, kad galutinėje redakcijoje, pasirodžiusioje knygoje Les Filles du Feu [14] (1854), paskutinės kabutės pašalintos (ir, savaime suprantama, pirmosios):
 
Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro.
 
Nejau viskas taip paprasta? Ne, kartais tiek leidinyje Revue de Deux Mondes, tiek knygoje Les Filles du Feu dialogas įvedamas kabutėmis, kartais – kabutės eina drauge su brūkšniais. Be to (lyg to būtų maža!), Nervalis pasiutusiai dažnai naudojasi tais pačiais brūkšniais, kad įtrauktų įterptinius samprotavimus, kad paženklintų staigius pasakojimo eigos stabtelėjimus, diskurso pertrūkius, temos pakeitimus arba laisvą netiesioginę kalbą. Dėl to skaitytojas niekada negali būti tikras, ar šis brūkšnys reiškia, jog kažkas tiesiogiai kalba, ar sutrikdo vidinę pasakotojo minčių eigą.
Galėtume sakyti, kad Nervalis tapo gan aplaidaus editing [15] auka. Tačiau iš šito dalyko jis laimėjo daugiausia: juk tipografinė painiava atsiliepia pasakojimo eigos dviprasmybei [16]. Kaip tik brūkšnių pavartojimo dviprasmybės dažnai neleidžia susivokti šioje „balsų“ kaitoje (čia ir slypi viena iš pasakojimo žavesio priežasčių), nes veikėjų balsai dar pinkliau susilieja su pasakotojo balsu, ir įvykiai, pasakotojo pateikiami kaip realūs, persipina su įvykiais galbūt esančiais tik jo vaizduotėje, lygiai kaip ir tikrai pasakyti ar išgirsti žodžiai sumyšta su prisisapnavusiais ar atmintyje iškreiptais žodžiais.
Iš čia mano apsisprendimas palikti itališkame vertime brūkšnius ir kabutes ten, kur jos yra knygoje „Les Filles du Feu“. Be kita ko, pusėtinai išsilavinusiam italų skaitytojui šis žaidimas brūkšniais gali priminti senų leidimų romanus, todėl šį pasakojimą jis galės geriau atpažinti kaip XIX amžiaus tekstą. Tai jau savaime nemažas pranašumas, jei retkarčiais verstinis tekstas turi perkelti skaitytoją į tą pasaulį ir kultūrą, kur buvo parašytas originalas.
 
Tad apgręžiamumas gali egzistuoti ir grafiniu lygmeniu, ir skyrybos ženklų, ir kitų leidybos sąlyginumų srityse, kaip įsitikinome aptardami „Pinokį“. Apgręžiamumas nebūtinai yra leksinis ar sintaksinis, bet gali sietis ir su ištaros (enunciazione) modalumu.
 
3.2 Apgręžiamumo kontinuumas
 
Iš to galima daryti išvadą, kad apgręžiamumas yra ne dvinarė priešprieša (ji arba yra, arba jos nėra), o nykstamųjų dydžių gradacija. Ji driekiasi nuo maksimalaus apgręžiamumo, kai angliškas sakinys John loves Lucy virsta itališkuoju John ama Lucy iki minimalaus apgręžiamumo. Jis nueisime iš naujo žiūrėti Walto Disney‘aus „Pinokio“, kur išlieka didžioji dauguma Collodi‘o pasakos elementų (tegu ir su gausiais nukrypimais, dėl kurių Žydriaplaukė Fėja virsta tout court [17] Žydrąja Fėja, o Svirplys iš suvaikėjusio pedagogo tampa simpatišku vodevilio personažu), pamatysime, kad iš filmo pradžios nebūtų įmanoma atkurti žodinio pasakojimo pradžios; kita vertus, pranyksta visa dėstymo strategija, vykdoma Collodi‘o kaip pasakojo balsu. [18]
Kaip minimalaus apgręžiamumo pavyzdį prisimenu Gvatemalos rašytojo Augusto Monterroso [19] atvejį: kartą jis parašė tai, kas laikoma pačia trumpiausia pasaulinės literatūros novele:
 
Cuando despertó, el dinosaurio todavía estaba allí.
(Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.)
 
Jei kalbėtume tik apie šio teksto vertimą į kitą kalbą (ką aš ir padariau skliaustuose), būtų akivaizdu, kad, pasirėmus itališku tekstu, būtų galima grįžti prie labai panašaus į ispanišką originalą teksto. O dabar įsivaizduokime režisierių, panorėjusį sukurti bent valandos trukmės filmą pagal šią mininovelę. Aišku, kad režisierius negali rodyti kažkokio veikėjo, kuris miega, pabunda ir pamato dinozaurą: dingtų nerimastinga žodžio todavía (dar) prasmė. Čionai būtų gali pažymėti, kad žaibiškai paprasta novelė atveria kelią dviem interpretacijoms: (1) toks ir toks būdrauja šalia dinozauro, užminga, kad jo nematytų, o kai pabunda, mato, kad dinozauras vis dar ten; (ii) toks ir toks būdrauja be jokių dinozaurų aplinkui, užmiega, susapnuoja dinozaurą, o kai pabunda, dinozauras iš sapno vis dar ten. Visi sutiks, kad antroji interpretacija yra siurrealistiškai ir kafkiškai „gardesnė“ už pirmąją, tačiau novelė neatmeta ir pirmosios, kuri galėtų būti realistinis pasakojimas apie pirmykščius laikus.
Režisieriui nėra kur dėtis, jis turi pasirinkti vieną iš dviejų. Kad ir ką jis pasirinktų ir kad ir kaip žiūrovas „suslėgtų“ režisieriaus traktuotę į makropropoziciją, akivaizdu, jog verčiant paskutiniąją, neįmanoma sugrįžti prie tokio įtaigaus teksto, koks buvo originalas. Išeitų maždaug šitaip:
 
(a) kai jis pabudo, dinozauras, kurio stengėsi nematyti užmigdamas, vis dar buvo ten;
(b) kai jis pabudo, prisisapnavęs dinozauras vis dar buvo ten.
 
Tačiau tarkime, kad režisierius pasirinko antrąją interpretaciją. Mano minties eksperimento ribose, atsižvelgus į tai, kad kalbama apie kiek ilgiau nei kelios sekundės trunkantį filmą egzistuoja keturios galimybės: (i) filmas prasideda panašios patirties vizualizacija (veikėjas sapnuoja dinozaurą, pabunda ir vis dar jį mato), paskui plėtojama istorija ir virtinė įvykių, tegu dramatiškų ir siurrealistinių, kurie novelėje nėra minimi ir turbūt gali paaiškinti tą pradinę patirtį, arba viską palikti kankinančioje nežinioje; (ii) vaizduojama virtinė įvykių, tegu kasdienių, paskui jie komplikuojasi, o filmas baigiasi sapno ir pabudimo scena, kuriai būdinga kafkiška dvasia; (iii) pasakojami įvairūs veikėjo gyvenimo aspektai, nuo filmo pradžios iki pabaigos įkyriai kartojant sapno ir pabudimo patirtį; (iv) pasirenkama eksperimentinė ar avangardinė traktuotė ir dvi ar tris valandas tiesiog kartojasi ta pati scena (sapnas ir pabudimas), ir baigtas kriukis.
O dabar paklausinėkime keturių galimų filmų žiūrovus (kurie neskaitę pačios mininovelės) ir paklauskime juos, apie ką yra filmas, ką juo norima pasakyti. Man rodos tikėtina, kad (i) ir (ii) filmų žiūrovai galėtų sutapatinti kai kuriuos pasakojimo aspektus ar jų sufleruojamą moralę su sapnų patirties pagrindais, bet nežinau, ką jie atsakytų į klausimą, ką dar norėta pasakyti filmu. (iii) versijos žiūrovai galėtų apibendrinti sakydami, kad filme kalbama apie pasikartojančią sapno situaciją, susijusią su dinozauru, pirma susapnuotu, paskui realiu. Net jei dauguma pastarųjų priartėtų prie pažodinės mininovelės prasmės, jie, matyt, negalėtų žodžiais atkurti jos pribloškiančio originalo taupumo. Nekalbame apie (iv) versijos žiūrovus, kuriems, jeigu šie filmo vaizdus pedantiškai apibendrintų žodžiais, išeitų šitaip:
 
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
 
Norom nenorom čia galėtume kalbėti apie kitą apsakymą ar eilėraštį, tinkamą „Grupės 63“ [20] antologijai.
Dabar mums iškils keturios minimalaus apgręžiamumo situacijos, net jei ir sutiksime, kad trečioji ar ketvirtoji versijos suteikia – jei taip galime išsireikšti – minimalesnio apgręžiamumo galimybę nei dvi ankstesnės. Priešingai, jei paimtume mano itališkąjį vertimą, pamatytume, kad labai tikėtina, jog turėdami po ranka gerą žodyną, bemaž neišvengiamai grįžtume prie ispaniško originalo. Taigi susiduriame su optimalaus apgręžiamumo atveju.
Todėl susikuria nepertraukiama apgręžiamumo gradacijų seka ir mes, ko gero, būsime priversti vertimu vadinti tą vertimą, kuris siekia optimaliai perteikti apgręžiamumą.
Aišku, kad apgręžiamumo kriterijus tinka labai paprastiems tekstams versti, tokiems kaip meteorologinė suvestinė arba komercinis pranešimas. Užsienio reikalų ministrų arba įvairių šalių verslininkų susitikime pageidautina, kad apgręžiamumas iš tikrųjų būtų optimalus (kitaip galėtų kilti karas ar staigus akcijų kainų kritimas biržoje). Jei tenka susidurti su sudėtingu vertimu, kaip romanas ar eilėraštis, tada optimalumo kriterijus iš esmės peržiūrimas.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Joyce‘o A Portrait of the Artist as a Young Man [21] pradžią:
 
Once upon a time and a very good time it was there was a moocow coming down along the road...
 
Kadai seniai, senais gerais laikais, ėjo keliu karvytė... [22]
 
Remiantis dalykišku apgręžiamumo principu, kalbos išraiškos būdus ir idiomatinius posakius derėtų versti ne pažodžiui, bet ieškant vertimo kalbos atitikmenų. Tad, jei „Pinokio“ vertėjas į anglų kalbą turėtų verti C‘era una volta kaip Once upon a time (Kartą buvo), lygiai taip pat Cesare Pavese [23], versdamas šį Joyce‘o romaną „Dedalo“ (Dedalus) pavadinimu, turėtų pasielgti atvirkščiai. Tačiau Pavese vertimas skamba taip:
 
Nel tempo dei tempi, ed erano bei tempi davvero, c‘era una muuucca che veniva giù per la strada...
 
Kodėl Pavese pasirinko tokį vertimą yra akivaizdu: jis negalėjo versti: „kartą buvo ir tikrai gerą kartą buvo“ (C‘era una volta ed era davvero una bella volta), nes tai skambėtų pernelyg keistai; jis negalėjo pasirinkti ir kito varianto: „kartą buvo ir tikrai gerais laikais“ (C‘era una volta, ed erano bei tempi davvero), nes pradingtų originalo efektas. Radęs savąjį sprendimą, Pavese pasiekė ir tam tikro atsiribojimo efekto (effetto di straniamento), nes angliškas idiom [24] italų ausiai įgyja įtaigų ir senovinį skambesį (beje, jeigu kalbėtume apie pažodinį apgręžiamumą, jis leistų bemaž automatiškai atversti į originalą). Šiaip ar taip, štai įrodymas, kad apgręžiamumo principą galima suvokti labai lanksčiai.
Siūlydami kol kas gan atsargų optimalumo kriterijų, galėtume sakyti, kad optimalus yra tas vertimas, kuris leidžia išsaugoti kuo daugiau apgręžiamų išversto teksto lygmenų, o ne vien perdėm leksinį, pasireiškiantį Linijinėje Apraiškoje.
 
3.3. Leisti pajausti
 
Iš tiesų, pasak Leonardo Bruni‘o [25], 1420 metais parašiusio traktatą „De interpretatione recta“ [26], vertėjas „turi pasikliauti ir savo klausa, kad nesužlugdytų ir nesujauktų to, ką (tekstas) išreiškia grakščiai ir su ritmo pajautimu“. Kad išsaugotų ritminį lygmenį, vertėjas gali atsisakyti pagarbos originalo teksto raidei.
Vienas mano kolega, vesdamas vasaros seminarą vertimo klausimais, davė studentams anglišką „Rožės vardo“ vertimą (visai atsitiktinai, nes vietinėje bibliotekoje tai buvo vienintelė knyga, dviem – itališkas originalo ir angliško vertimo – egzemplioriais) ir, pasirinkęs bažnyčios portalo aprašymą, paprašė vėl išversti šią ištrauką į italų kalbą – žinoma, pagrasinęs paskui palyginti kelis tokius pratimus su originalu. Paklaustas patarimo, studentams pasakiau, kad jie neturėtų jaudintis dėl to, kad egzistuoja originalas. Jie turėjo žvelgti į prieš akis gulintį anglišką puslapį kaip į originalą. Jie turėjo nuspręsti, kokia yra teksto intencija.
Pažodinės prasmės požiūriu tekste kalbama apie bjaurių figūrų aprašymą, į kurias žiūrint jaunajam Adsui svaigo galva. Aš pasakiau studentams, kad jei angliškas tekstas byloja, jog žvilgsniui atsivėrė a voluptuous woman, gnawed by foul toads, sucked by serpents... [27] tai problema yra ne ta kaip rasti tinkamiausią itališką žodį angliškajam gnawed ir spręsti, ar žalčiai žinda. Aš verčiau juos paprašiau perskaityti šį puslapį balsu, kad išskirtų ritmą, kurį vertėjas (laikytinas originalo autoriumi) jam suteikė. Svarbu išsaugoti šį ritmą ir net jei žalčiai, užuot žindę, kandžiosis, efektas vis tiek bus toks pat įspūdingas. Taigi štai atvejis, kai apgręžiamumo principas svyruoja arba aiškintinas platesne prasme nei būna kalbant apie griežtai lingvistinį apgręžiamumą. Čionai man pasirodė tikslinga pažeisti bet kurį leksinio atitikmens (ir įvykių bei objektų atpažinimo) principą, kad išlaikytų aprašymo ritmo apgręžiamumą kaip svarbiausią lygmenį.
 
Dabar paskaitykime antro „Silvi“ skyriaus ištrauką, kuriame vaizduojamas šokis pievelėje šalia senovinės pilies ir susitikimas su moters atvaizdu, kuris per visą pasakojimą nepaliaus įkyriai kamavęs herojaus širdį ir protą. Nervalio tekstas skamba taip:
 
J'étais le seul garçon dans cette ronde, où j'avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille du hameau voisin, si vive et si fraîche, avec ses yeux noirs, son profil régulier et sa peau légèrement hâlée !... Je n'aimais qu'elle, je ne voyais qu'elle, jusque-là ! A peine avais-je remarqué, dans la ronde où nous dansions, une blonde, grande et belle, qu'on appelait Adrienne. Tout d'un coup, suivant les règles de la danse, Adrienne se trouva placée seule avec moi au milieu du cercle. Nos tailles étaient pareilles. On nous dit de nous embrasser, et la danse et le chœur tournaient plus vivement que jamais. En lui donnant ce baiser, je ne pus m'empêcher de lui presser la main. Les longs anneaux roulés de ses cheveux d'or effleuraient mes joues. De ce moment, un trouble inconnu s'empara de moi.
 
Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje. Į jį atsivedžiau ir visai dar jaunutę savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingu profiliu ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Beveik nė nepastebėjau, kad ratelį su mumis šoka aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome beveik vienodo ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostus. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas. [28]
 
Dabar peržvelkime keturis garsiausius ir skaitomiausius vertimus, o taip pat ir penktąjį manąjį:
 
Io ero l‘unico ragazzo nel girotondo. Vi avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Sylvie, una fanciullina del casale accanto, così vivace e così fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle lievemente abbronzata!... Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! Avevo notato appena nel girotondo in cui si danzava una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, secondo le regole della danza, Adrienne si trovò sola con me in mezzo al cerchio. Eravamo di eguale statura. Ci dissero di baciarci, mentre il coro e la danza giravano più svelti che mai. Dandole quel bacio non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi boccoli attorcigliati dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le gote. Da quell’ attimo un turbamento sconosciuto si impadronì di me. (Calamandrei)
 
Ero l‘unico ragazzo del girotondo, dove avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Silvia, una fanciullina del casale accanto, vivace e fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! E avevo appena notato nel girotondo in cui si danzavamo una bionda alta e bella che chiamavano Adriana. D’un tratto seguendo le regole della danza Adriana si trovò sola con me in mezzo al cerchio. La nostra statura era uguale. Ci dissero che dovevamo baciarci, mentre la danza e il coro giravano più vorticosamente che mai. Bacciandola non potei fare a meno di stringerle la mano. Le lunghe anella attorcigliate dei suoi capelli d’oro sfiorarono le mie gote. Da quell’ istante un turbamento strano si imposserò di me. (Debenedetti)
 
Io ero l‘unico ragazzo in quel girotondo, al quale avevo condotto Silvia, la mia giovanissima compagna, una fanciulletta del vicino villagio, tanto viva e fresca, coi suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!... Fino a quel momento non amavo che lei, non vedevo che lei! Avevo appena notato, nel girotondo che ballavamo, una ragazza bionda, alta e bella, che si chiamavo Adriana. A un certo punto, seguendo le regole della danza, Adriana venne a trovarsi sola con me nel centro del circolo. Le nostre stature erano uguali. Ci fu ordinato di baciarci, e la danza e il coro giravano sempre più animatamente. Nel porgerle il bacio, non seppi trattenermi dal premerle la mano. Le lunghe anella dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da quell’ istante, un ignoto turbamento s’impadronì di me. (Macrì)
 
Io ero l‘unico ragazzo in quel ballo, al quale avevo condotto la mia compagna ancor giovinetta, Silvia, una bambina del villaggio vicino, così viva e fresca, coi quegli occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!... Non amavo che lei, non vedevo che lei, sino a quel momento! Avevo notato appena notato, nel giro in cui ballavamo, una bionda, alta e bella, che tutti chiamavano Adriana. A un tratto, seguendo le regole della danza, Adriana si trovò sola con me in mezzo al cerchio. Le nostre stature erano eguali. Ci fu detto di baciarci, e la danza e il coro giravano più vivamente che mai. Dandole quel bacio, non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi riccioli dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da questo istante, un turbamento sconosciuto s’impadronì di me. (Giardini)
 
Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, così viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, – sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovò sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor più vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto. (Eco)
 
Semantiniu požiūriu visi vertimai taisyklingi. Būtų galima sakyti, kad jie visi „tiksliai“ perduoda tai, kas vyksta pievelėje, ir vykusiai perteikia nuotaiką, kurią norėjo atkurti Nervalis. Skaitytojai, paėmę žodyną į rankas, galėtų pamėginti išversti jas atgal į prancūzų kalbą ir gautųsi kažkas gana panašaus į Nervalio tekstą – šiaip ar taip, pastarąjį būtų visai lengva „anagrafiškai“ atpažinti [29]. Vis dėlto, net jeigu ir kiti kritikai tai pažymėjo, prisipažinsiu, kad, daug sykių perskaitinėjęs šį tekstą, tik versdamas perpratau vieną stilistinę priemonę, kuria Nervalis dažnai naudojasi, nors skaitytojas to ir nesuvokia (nebent skaitytų tekstą balsu – ką turi daryti vertėjas, jei nori išsiaiškinti būtent teksto ritmą). Aukštos sapnų įtampos scenose, kaip šioji, atsiranda eilės: tai pilnutiniai aleksandrinai, tai puseiliai, tai vienuolikaskiemeniai. Cituotoje ištraukoje pasirodo bent septynios eilutės: vienuolikaskiemenis (J'étais le seul garçon dans cette ronde), aiškūs aleksandrinai (kaip une blonde, grande et belle, qu'on appelait Adrienne ir Je ne pus m'empêcher de lui presser la main) ir keletą puseilių (Sylvie, une petite fille; Nos tailles était pareilles; Les longs anneaux roulés). Be to, esama ir vidinių rimų (placée, embrasser, baiser, m’empêcher, presser – visa tai trijų eilučių ribose).
Teigiama, kad prozos tekste, rimas arba metras dažnai yra nepageidaujami dalykai. Tačiau tik ne Nervaliui: kartoju, šios savybės jo tekstuose pasirodo tik konkrečiose scenose, kur autorius akivaizdžiai norėjo (arba sąmoningai nenorėjo, tačiau jo kalba plaukė taip, kad kuo adekvačiau perteiktų jo jausmą), jog skaitytojas patirtų kone pasąmoningą poveikį.
Šiuo atveju vertėjas negali atsižadėti užduoties sukurti skaitytojui tokį pat poveikį, ir man atrodo, kad keturi pacituoti vertimai liudija, jog nebūta mėginimo pasiekti tokio poveikio, išskyrus kelis, sakyčiau, atsitiktinius rezultatus, nes jie atsiranda verčiant pažodžiui (non amavo che lei/non vedevo che lei arba una bionda alta e bella – ir tik pirmame vertime pasitaiko vienuolikaskiemenis eravamo di eguale statura). Man gi rūpėjo pirmiausia perteikti būtent šį poveikį, net jei tektų versti pažodžiui. Ir ne vien tai: jei dėl lingvistinių priežasčių aš negalėjau varžytis su Nervalio sprendimu, pateiktu ankstesnėje eilutėje, aš privalėjau vienaip ar kitaip atlyginti šį nuostoliu žemesnėje eilutėje.
 
Nūnai dar sykį pateikiu savo vertimą, kursyvu išskirdamas eiles, kurias man pasisekė atkurti:
 
Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, così viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata... Non amavo che lei, non vedevo che lei, sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovò sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor più vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto.
 
Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje, į kurį atsivedžiau visai dar jauną savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingais bruožais ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Bemaž nepastebėjau, kad šokio sūkury atsidūrus aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome panašaus ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos ir purios jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostą. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas.
 
Pakeitimas ne visad būna vykęs. Susidūręs su puseiliu Nos tailles étaient pareilles, aš nesugebėjau rasti tokios pat skambios septynskiemenės eilutės ir sustojau ties dešimtskiemeniu, kuris, atskirai paėmus, skambėtų veikiau karingai (Eravamo di pari statura). Tačiau šiuo atveju man atrodo, kad kalbos sraute ši skanduotė pabrėžia dviejų priešpriešiais stovinčių veikėjų simetriją.
Reikia pažymėti, jog mane tenkinančios eilutės labui buvau priverstas leksiškai pasavivaliauti, t.y. pavartoti galicizmą. Turiu omenyje frazę Ero il solo ragazzo in quella ronda. Prancūzų ronde (ratelis) yra labai gražus ir „dainingas“ žodis, ir Nervalis jį kaitalioja su danse (šokiu) ir cercle (būrelis). Visgi, kadangi visą šią pastraipą persmelkia pasikartojantis judėjimas ratu, ronde vartojamas dusyk, o danse – trissyk. Dabar ronda italų kalboje nebereiškia danza (šokis), nors šia prasme jį dar vartojo D‘Annunzio. Tačiau aš jau buvau vienąsyk pavartojęs ballo ir tris kartus – danza. Jie nebūčiau turėjęs nieko kito vienuolikaskiemeniui sudaryti, būčiau susitaikęs ir vėl pavartojęs danza, bet atkala širdim būčiau rašęs Ero il solo ragazzo in quella danza, nes dviguba z raidė žodyje ragazzo (vaikinas) nemaloniai aliteruotų su z žodyje danza. Todėl buvau priverstas (su didžiuliu malonumu) pavartoti ronda (kaip tai viename vertime padarė Mary Molino Bonfantini) ir ta pačia puikia dingstimi atleisti sau už tokį galicizmą.
Kai kada, kaip įprasta, tenka atlyginti nuostolius. Kai skaitome
 
J'étais le seul garçon dans cette ronde, où j'avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille,
 
tai Silvi įskrieja į sceną ant septynių skiemenų bangos lyg šokėja balerinos sijonėliu. Itališkame vertime man nepavyko apdovanoti jos tokiu prašmatniu debiutu, nors aš ir išsaugojau pradinį vienuolikaskiemenį ir pasitenkinau užbėgti jos pasirodymui už akių žodžiais la mia compagna ancora giovinetta... Kartais prarasdavau aleksandrinus ir įvesdavau vienuolikaskiemenius (non vedevo che lei, sino a quel punto). Nepavyko man perteikti ir aleksandrino Je ne pus m'empêcher/ de lui presser la main, užtat iškart po jo vietoj Les longs anneaux roulés aš išrikiuoju tris puseilius, tai yra pusantro aleksandrino. Apskritai cituotoje pastraipoje ir vėlesnėse, iš šešiolikos Nervalio eilių aš išsaugojau šešiolika (nors ir ne visad ten pat kur originale) ir, mano galva, įvykdžiau savo kaip vertėjo pareigą – bent jau tuomet, kai jos nepastebimos iš karto, kaip nepastebimos iš pat pradžių ir originale.
Žinoma, aš buvau ne vienintelis vertėjas, pamėginęs perteikti užslėptas „Silvi“ eilutes ir man būtų įdomu tęsti šį eksperimentą su kitomis ištraukomis, peržiūrėjus tris vertimus į anglų kalbą. [30] Toliau pateiktus pavyzdžius įstrižais brūkšniais paženklinau aš, kad prireikus išryškinčiau metrinių eilučių cezūras.
Trečiajame „Silvi“ skyriuje prisiminimas apie Adrijeną (snūduriuojant) išsilieja tokiu sakiniu:
 
Fantôme rose et blond/ glissant sur l'herbe verte à demi baignée de blanches vapeurs.
 
Šviesiai rožinė vizija, slystanti žalia žole, skendinčia baltuos ūkuos.
 
Man pavyko jį perteikti taip:
 
Fantasma rosa e biondo/lambente l‘erba verde,/ appena bagnata di bianchi vapori
  
ir, kaip matote, po dviejų septynskiemenių aš įterpiau dvigubą šešiaskiemenį. Iš anglų vertėjų Halévy praranda bemaž visą ritmą:
 
A rosy and blond phantom gliding over the green grass that lay buried in white vapour.
 
Aldingtonas praranda eilutės pradžią, bet vėliau ją kompensuoja:
 
A rose and gold phantom gliding over the green grass,/ half bathed in white mists.
 
Sieburthas, kaip ir aš, priduria vieną puseilį, kad kompensuotų tam tikrą pirma ar paskiau einantį nuostolį:
 
A phantom fair and rosy/gliding over the green grass/half bathed in white mist.
 
Kiek žemiau mes skaitome:
 
Aimer une religieuse/ sous la forme d'une actrice !... et si c'était la même? Il y a de quoi devenir fou ! c'est un entraînement fatal où l'inconnu vous attire comme le feu follet – fuyant sur les joncs d'une eau morte... [arba comme le feu folletfuyant sur les joncs d‘une eau morte]
 
Mylėti vienuolę aktorės pavidalu!.. O jeigu čia ta pati mergina? Iš proto gali išeiti! Pražūtinga vilionė: nežinomybė traukia jus kaip žaltvykslė, klaidžiojanti po nendres stovinčiame vandeny...
 
Čia akivaizdžiai yra aleksandrinas ir trys puseiliai. Halévy, man regis, grynai atsitiktinai atkūrė kai kuriuos ritmus, nes pažodiniame vertime jie išeina bemaž savaime:
 
To love a nun in the form of an actress! – and suppose it was one and the same! It was enough to drive one mad! It is a fatal attraction when the Unknown leads you on, like the will-o‘-the wisp that hovers over the rushes of a standing pool.
 
Aldingtonas visai nesistengia ir jo vienintelis puseilis gaunasi tik todėl, kad (kaip nutiko ir kitiems vertėjams) prancūziškas feu follet (žaltvykslė) angliškai verčiamas tik kaip will-o‘-the wisp:
 
To love a nun in the shape of an actress and suppose it was the same woman? It is maddening! It is a fatal fascination where the unknown attracts you like the will-o‘-the wisp moving over the reeds of still water.
 
Sieburth‘as išstato du tikslius aleksandrinus ir du puseilius:
 
To be in love with a nun/ in the guise of an actress! ... and what if they were one and the same! It is enough to drive one mad – the fatal lure of the unknown drawing one ever onward/ like a will o’ the wisp/ flitting over the rushes of a stagnant pool.
 
Aš praradau pirmąjį aleksandriną, tačiau atlygindamas kitus nuostolius, įvedžiau tris puseilius:
 
Amare una religiosa sotto le spoglie d‘una attrice!... e se fosse la stessa?!/ C‘è da perdere il senno!/ è un vortice fatale/ a cui vi trae l‘ignoto,/fuoco fatuo che fugge/ su giunchi d‘acqua morta...
 
Galbūt aš persistengiau, tačiau mane sugundė „dainingas“ šio sudėtinio sakinio tonas. Rėmiausi principu: jei paslėpti ritmai yra sumanyti teksto audiniui padailinti, tai man būtina labiau kliautis ne pajamų ir išlaidų skaičiavimais, o kalbos dvasia, atsiduoti natūraliai šnekos tėkmei ir įkūnyti visus man savaime gimstančius ritmus. O Sieburthas atsigriebė 14 skyriuje, kur mes susiduriame su tokiais nuostabiais pirmutiniais pradžios sakiniais:
 
Telles sont les chimères/ qui charment et égarent/ au matin de la vie./ J'ai essayé de les fixer sans beaucoup d'ordre, mais bien des cœurs me comprendront. Les illusions tombent l'une après l'autre,/ comme les écorces d'un fruit, et le fruit, c'est l'expérience. Sa saveur est amère; elle a pourtant quelque chose d'âcre qui fortifie.
 
Tokios tad chimeros/žavi ir klaidina/gyvenimo rytą. Pabandžiau užrašyti jas be didesnės tvarkos, bet daugelis širdžių supras mane. Svajonės krinta viena po kitos kaip vaisiaus lukštai, o tas vaisius – patirtis. Jis kartus; tačiau turi aštrumo, kuris stiprina jėgas.
 
Kaip matome, turime du aleksandrinus, du puseilius ir vieną vienuolikaskiemenį. Ir darsyk man regis, kad dvi eilutės, išlikusios Halévy tekste, jam verčiant gavosi bemaž savaime:
 
Such are the charms that fascinate and beguile us/ in the morning of life./ I have tried to depict them without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall, like leaves, one after another, and the kernel that is left when they are stripped off is experience. The taste is bitter, but it has an acid flavour that act as a tonic.
 
Kiek geriau išėjo Aldingtonui (tris aleksandrinai ir puseilis):
 
Such are the delusions which charm and lead us astray in the morning of life./ I have tried to set them down in no particular order, but there are many hearts/ which will understand me. Illusions fall one by one, like the husks of a fruit,/ and the fruit is experience. Its taste is bitter, but there is something sharp about it which is tonic.
 
Aš mėginau žaisti sąžiningai:
 
Tali son le chimere/che ammaliano e sconvolgono/ all‘alba della vita. Ho cercato di fissarle senza badare all‘ordine, ma molti cuori comprenderanno. Le illusioni cadono l‘una dopo l‘altra, come scorze d‘un frutto,/ e il frutto è l‘esperienza./ Il suo sapore è amaro; e tuttavia esso ha qualcosa di aspro che tonifica.
 
Bet Sieburth‘as pasistengė dar daugiau: jam pavyko įterpti eiles bemaž ten, kur ir Nervalis:
 
Such are the chimeras/that beguile and misguide us/ in the morning of life. I have tried to set them down without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall away one after another like the husks of a fruit,/ and that fruit is experience./ It is bitter to the taste,/ but there is fortitude to be found in gall...
 
Kitoje pastraipoje skaitome:
 
Que me font maintenant/ tes ombrages et tes lacs,/ et même ton désert ?
 
Kas man tavo dabar/ pavėsiai, ežerai/, ir net tavo tyrai?
 
Iš pradžių aš išverčiau: Kas man dabar tavo ūksmėti pavėsiai ir ežerai, ir net tavo dykynės, kad perduočiau dvigubą žodžio ombrages prasmę (tai medžių laja, ir ji teikia pavėsį). Paskui, kad išsaugočiau aleksandriną, atsisakiau ūksmės ir pasirinkau tokį variantą:
 
Che mi dicono ormai/ le tue fronde e i tuoi laghi,/ e il tuo stesso deserto?
 
Aš praradau ūksmę, tikėdamas, kad žodis pavėsiai jį atgaivins skaitytojo atmintyje ir leis nuspėti, tačiau išsaugojau metriką.
Kai kada susiduri su įprasta dilema: norėdamas kažką išsaugoti, kažko kito netenki. Štai, pavyzdžiui, antrojo skyriaus pabaiga, kur kalbama apie Adrijenos dainos pievelėje
 
La mélodie se terminait à chaque stance par ces trilles chevrotants/ que font valoir si bien les voix jeunes, quand elles imitent par un frisson modulé la voix tremblante des aïeules.
 
Kiekviename posme melodija baigėsi tirtančiomis trelėmis,/ kurios taip nuostabiai skamba, kai jas atlieka jauni balsai, moduliuotu virpesiu mėgdžiodami drebantį senolės balsą.
 
Neabejotina, kad čia yra eilės, toliau net pastiprintos rimu („tirtančios“ chevrotants trelės, o senolės balsas – „drebantis“ tremblante), ir aliteracijų žaismu, žadinančiu įspūdį apie senolės balsą. Daugelis italų kalbos vertėjų praranda ir eiles, ir rimą, o aliteraciją chevrotant jie dažniausiai verčia kaip tremuli (trelės), o tremblante kaip tremolante (drebantis), gaudami tautologiją, kuri man nepatinka. Aš pastačiau viską ant aliteracijos, įvesdamas keturis septynskiemenius:
 
La melodia terminava a ogni stanza/con quei tremuli trilli/ a cui san dar rilievo/ le voci adolescenti, quando imitano con un fremito modulato la voce trepida delle loro antenate.
 
Galų gale versdamas šias ištraukas aš daugybę kartų atsisakydavau leksinio ir sintaksinio apgręžiamumo, nes maniau, kad svarbiausias lygmuo yra metrinis, todėl juo ir žaidžiau. Taigi aš ne tiek laužiau galvą dėl pažodinio apgręžiamumo, kiek dėl to paties poveikio, kurį, pasak mano interpretacijos, tekstas siekė padaryti skaitytojui.
 
 
Si licet [31], norėčiau pacituoti vieną puslapį iš Terracinio (1951) apie Foscolo atliktą Sterne‘o „Sentimentalios kelionės“ vertimą. Plėtodamas vieną Fubini‘o pastabą, Terracinis gvildena trumpą Sterne‘o originalo ištrauką:
 
Hail, ye small sweet courtesies of life, for smooth do ye make the road of it!
 
Šlovė jums, mažytės, saldžios mandagumo paslaugos! Jūs palengvinate mums gyvenimo kelią.
 
Foscolo verčia taip:
 
Siate pur benedette, o lievissime cortesie! Voi spianate il sentiero alla vita.
 
Kaip pažymėjo tiek Fubinis, tiek Terracinis, akivaizdu, kad turime ryžtingą nukrypimą nuo pažodinio vertimo ir kad Foscolo pagavumas pavaduoja Sterne‘o pagavumą. Vis dėlto Foscolo vertime pasireiškia „didžiausia ištikimybė tekstui, kartu turininga ir formali“ ir ji „atsiskleidžia ritmu, kuris laisvai, bet drauge ir tiksliai atkartoja tokią teksto kadencijų proporciją, kad ekspresyvumo banga susitraukia ir išsitempia kaip nori ir inspiruoja pats originalas“ (Terracini 1951, 1983 leidimas 82:83).
 
3.4. Atkurti tą patį įspūdį
 
Dabar galima atsisakyti ne tik tokių abejotinų sąvokų, kaip signifikato panašumas, lygiavertiškumas ir kitokių įprastinių argumentų, bet ir grynai kalbinio apgręžiamumo idėjos. Nūnai daug autorių, užuot byloję apie signifikato lygiavertiškumą, kalba apie funkcinį lygiavertiškumą arba tikslo teoriją (skopos theory): vertimas (ypač estetinio tikslingumo tekstų atveju) privalo daryti tokį pat poreikį, kurio siekė originalas. Tuomet turima omenyje mainomų vertybių lygybė, tampanti svarstytinu dydžiu (Kenny 1998:78). Kraštutinis atvejis, tarkim, būtų Homero vertimas proza, pagrįstas prielaida, kad Homero laikais epas buvo tas pats, kas proza mūsų laikais. [32]
Natūralu, kad vertėjas iškelia tam tikrą aiškinamąją hipotezę apie tai, koks turėtų būti originalo numatytas poveikis, ir aš mielai pritariu Dusi‘o (Dusi 200:41) minčiai, kad atkurto poveikio sąvoką galima kildinti iš mano intentio operis [33] idėjos.
Paskatintas Terracinio pastabų, aš nutariau peržvelgti Sterne‘o romano pradžią ir itališką Foscolo [34] vertimą, ir štai:
 
They order, said I, this matter better in France. — You have been in France? said my gentleman, turning quick upon me, with the most civil triumph in the world. — Strange! quoth I, debating the matter with myself, that one and twenty miles sailing, for ’tis absolutely no further from Dover to Calais, should give a man these rights:— I’ll look into them: so, giving up the argument, — I went straight to my lodgings, put up half a dozen shirts and a black pair of silk breeches, — “the coat I have on,” said I, looking at the sleeve, “will do;” — took a place in the Dover stage; and the packet sailing at nine the next morning, — by three I had got sat down to my dinner upon a fricaseed chicken, so incontestably in France, that had I died that night of an indigestion, the whole world could not have suspended the effects of the droits d’aubaine; — my shirts, and black pair of silk breeches, — portmanteau and all, must have gone to the King of France; — even the little picture which I have so long worn, and so often have told thee, Eliza, I would carry with me into my grave, would have been torn from my neck!
 
– Prancūzijoje, – pasakiau aš, – tatai kur kas geriau sutvarkyta…
– Jūs buvote Prancūzijoje? – paklausė mano pašnekovas, staiga pasisukdamas į mane kuo pagarbiausiai ir kartu didžiuodamasis.
„Keista, – tariau pats sau, – kad, praplaukus vos dvidešimt vieną mylią – juk nuo Duvro iki Kale nė kiek ne toliau – žmogumi imama taip pasitikėti. Na, aš pats tuo greit įsitikinsiu!“
Todėl, nesileidęs į ginčus, parėjau namo, susidėjau pustuzinį marškinių ir porą juodų šilkinių kelnių („Surdutas, kuriuo vilkiu, – tariau, dirstelėjęs į rankovę, – bus dar geras“) ir sėdau į Duvro pašto karietą. Paketbotas pakėlė bures kitą rytą devintą valandą, o trečią aš jau sėdėjų prie pietų stalo su vištienos frikase tikriausiai Prancūzijoje, tad, jei būčiau miręs tą naktį dėl virškinimo sutrikimo, visas pasaulis nebūtų išgelbėjęs mano daiktų nuo droits d‘aubaine [35]. Mano marškiniai, pora juodų šilkinių kelnių, sakvojažas ir visa kita būtų atitikę Prancūzijos karaliui, – ir netgi mažytis portretėlis, kurį taip seniai nešioju ir kurį, kaip dažnai sakydavau tau, Eliza, aš trokštu nusinešti su savim į kapą, būtų nuplėštas man nuo kaklo. [36]
 
A questo in Francia si provvede meglio — diss’io.
Ma, e vi fu ella? mi disse quel gentiluomo; e mi si volse incontro prontissimo, e trionfò urbanissimamente di me.
Poffare! diss’io, ventilando fra me la questione adunque ventun miglio di navigazione (da Douvre a Calais non si corre né piú né meno) conferiranno sì fatti diritti? Vo’ esaminarli. E, lasciando andare il discorso, m’avvio diritto a casa: mi piglio mezza dozzina di camicie, e un paio di brache di seta nera.
L’abito che ho indosso diss’io, dando un’occhiata alla manica mi farà.
Mi collocai nella vettura di Douvre: il navicello veleggiò alle nove del dì seguente: e per le tre mi trovai addosso a un pollo fricassé a desinare in Francia e sì indubitabilmente che, se mai quella notte mi fossi morto d’indigestione, tutto il genere umano non avrebbe impetrato che le mie camicie, le mie brache di seta nera, la mia valigia e ogni cosa non andassero pel droit d’aubaine in eredità al re di Francia anche la miniatura ch’io porto meco da tanto tempo e che io tante volte, o Elisa, ti dissi ch’io porterei meco nella mia fossa, mi verrebbe strappata dal collo.
 
Veltui ieškotume čia pažodinių nesutapimų. Žinome Sterne‘ą ir jo stilių. Stebina tik tai, kaip Foscolo (kuris, kaip žinia, sėmėsi įkvėpimo iš „kilniojo“ neoklasicizmo ir net vartojo XIX a. italų skaitytojui – ir, kita vertus, jam pačiam – suprantamą kalbą) sugebėjo perteikti šnekamąjį, pašaipų ir nevaržomą originalo toną. Kaip pastabose pažymi Foscolo, stilistinės ištikimybės vardan ir iš pagarbos savo modelio daugiakalbystei, jis visur išlaikė Sterne‘as pavartotus prancūziškus posakius.
Štai kur geras pagarbos – tegu ir nepažodinės – teksto intencijai pavyzdys.
 

[1] Katės (pranc.).
[2] Plg. Roman Jacobson (1987). (Aut. past.)
[3] Popietinis fauno poilsis (pranc.).
[4] Edmondo de Amicis (1846–1908) – italų rašytojas, pasaulinę šlovę pelnęs romanu vaikams Širdis (Cuore, 1886). (Vert. past.)
[5] Risordžimentas (it. Risorgimento) – Italijos išsivadavimo ir susivienijimo laikotarpis. (Vert. past.)
[6] Aliuzija į J. L. Borgeso novelę Pierre‘as Menard‘as, Don Kichoto autorius (Pierre Menard, autor del Quijote rinkinyje Fikcijos (Ficciones, 1944).
[7] Edmondo de Amicis. Širdis. – Vilnius: Alma littera, 2000. – p. 5. – Vertė A. Gudaitis.
[8] Taip prasideda A. Manzonio romanas Sužadėtiniai (I promessi sposi, 1821). (Vert. past.)
[9] Pirmoji G. Leopardi eilėraščio Šeštadienis kaime (Il sabato del villaggio, 1829) eilutė. (Vert. past.)
[10] Įvykių sūkuryje (lot.).
[11] Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai. – Vilnius: Tyto Alba, 2002. – p. 5. – Vertė A. Musteikis.
[12] Veikiančiųjų asmenų (lot.).
[13] Dviejų pasaulių apžvalga (pranc.).
[14] Ugnies dukros (pranc.).
[15] Redagavimo (angl.).
[16] Be to, apysakai „Silvi“ būdinga tai, jog iš pažiūros pasakojama pirmuoju asmeniu, t.y. pagrindinio herojaus, pasakojančio apie savo buvusio gyvenimo įvykius, lūpomis. Tačiau kartu dažnai įsiterpia tam tikra aukštesnė pasakojimo instancija, tarytum pats Autorius, suteikęs žodį savo personažui, leistų išgirsti savo balsą, komentuodamas tai, ką sako personažas-pasakotojas. Žr. mano darbą „Skaitinėjant Silvi“ (“Rilettura di Sylvie”: Ecco 1999b) ir pirmą mano knygos „Šeši pasivaikščiojimai literatūros miškeliais“ (Sei passeggiate nei boschi narrativi, 1994) skyrių. (Aut. past.).
[17] Tiesiog (pranc.).
[18] Animaciniame filme pasakotojo vaidmenį atlieka Kalbantis Svirplys, vienas iš veikėjų, tad, remiantis naudingomis, Genette‘o (1972) pasiūlytomis distinkcijomis, pasakojimas, buvęs heterodiegetinis, tapo homodiegetinis. (Aut. past.).
[19] Augusto Monterroso (1921–2003) – garsus Gvatemalos rašytojas. (Vert. past.)
[20] Grupė 63 (it. Gruppo 63) – italų neoavangardistų susivienijimas, įkurtas 1963 metų spalį. Kurį laiką jam priklausė ir U. Eco. (Vert. past.)
[21] Menininko jaunų dienų portreto (angl.).
[22] Džeimsas Džoisas. Menininko jaunų dienų portretas. – Vilnius: Vaga, 1989. – p. 185. – Vertė P. Gasiulis.
[23] Cesare Pavese (1908–1950) – italų rašytojas ir vertėjas.
[24] Idiomatinis posakis (angl.)
[25] Leonardo Bruni (apie 1370–1444) – italų humanistas, filosofas ir istorikas. (Vert. past.).
[26] Apie tikslų vertimą (lot.).
[27] Gašli moteris, kandama šlykščių rupūžių ir žindama žalčių (angl.).
[28] Prancūzų romantikų proza. – Vilnius: Vaga, 2000. – p. 421. – Vertė R. Ramunienė. Tolesnės citatos irgi iš to paties vertimo. (Vert. past.)
[29] Tarp kita ko, pažymėtina, kad visi pateikti itališki vertimai išsaugo tą patį originalo eilučių skaičių. (Aut. past.).
[30] Ludovic Halévy (1887), Richard Aldington (1932) ir Richard Sieburth‘as (1995). Neįtraukiau Geoffrey‘aus Wagner vertimo (Salvie. New York: Grove Press) ir bet kuriuo atveju laikau Sieburth‘ą geriausiu iš ketveriukės. (Aut. past.).
[31] Jei galima (lot.).
[32] Šia tema apstu literatūros. Žr., pvz., Nida (1964) ir Basnett (1980). Apie funkcionalų lygiavertiškumą plg. Mason (1998) ir Vermeer (1998); apie tikslo teoriją žr. Schäffner (1998). Apie šiuos skirtumus žr. Dusi (2000:36 ir toliau). Taip pat plg. Kenny (1998), kur vardijami įvairūs lygiavertiškumo tipai: referencinis arba denotacinis, konotacinis, tekstinis-norminamasis (iš Kollerio knygos 1989, apie poveikio tapatumą), pragmatinis, dinaminis, formalus, tekstinis, funkcionalus. Taip pat žr. Dusi (1998) apie lokalias lygiavertiškumo taktikas. (Aut. past.).
[33] Kūrinio intencijos (lot.).
[34] Nicolò Ugo Foscolo (1778–1827) – italų poetas.
[35] Netikėtos naudos teisės (pranc.). Pagal šį įstatymą daiktai, priklausą Prancūzijoje mirusiems svetimšaliams, išskyrus šveicarus ir škotus, yra konfiskuojami, nors įpėdinis būtų čia pat. Kadangi pajamos už šiuos atsitiktinius pasipelnijimus yra išnuomojamos, tai išimčių niekam nedaroma (L. Sterne‘o pastaba).
[36] Lorensas Sternas. Sentimentali kelionė. – Vilnius: Vaga, 1968. – p. 5-6. – Vertė E. Kuosaitė.
 ________________
 
Publikuota: Metai  2007 m. Nr. 12 ir 2008 m. Nr. 1


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.