Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Aldona Merkytė

Kelias į Prusto pusę

 Publikuota: Pergalė, 1981 m., Nr. 10, psl. 150-160.

 

Kiekvienas atidesnis skaitytojas, kuris skaito Marselio Prusto ro­maną „Prarasto laiko beieškant“ (nesvarbu, originalo ar kita kalba), pajunta, koks tai sudėtingas kūrinys. Nepalyginti labiau tai suvokia vertėjas, kuriam pirmiausia tenka ne tik deramai išstudijuoti visą šio autoriaus kūrybą (ankstyvosios jo knygos jau turi būsimojo romano užuomazgų ir yra labai svarbios jo genezei pasekti), įsigilinti į biogra­fijos faktus (ryšys tarp “Prarasto laiko beieškant“ ir autoriaus biogra­fijos itin glaudus), bet ir artimiau pažinti tuos, kas turėjo jam dides­nės įtakos (Dž. Raskiną, A. Bergsoną). Apie M. Prustą literatūros, ypač prancūzų kalba, labai daug. Taigi reikia rinktis tai, kas svarbiausia, kas padėtų įsiskverbti į sunkiau prieinamus jo kūrybos sluoksnius.

Įvairiarūšės problemos vertėjui prasideda nuo pat knygos pavadi­nimo.

Jau keletas dešimtmečių M. Prusto romanas lietuvių spaudoje ži­nomas „Prarasto laiko beieškant“ pavadinimu, pakankamai atspindin­čiu romano idėją, tad nei vertėjui, nei leidyklai neatrodė tikslinga jį keisti. Kiek painiau buvo su pirmojo tomo pavadinimu („Svano pu­sėje“), kurio abu žodžiai turi gana komplikuotus, nevienareikšmius ryšius su romano turiniu. Swann ir Guermantes – tai ne tik dvi pavardės, dvi pusės, du keliai pasivaikščiojimui, bet ir fonetiniai simboliai, kurių reikšmės vertėjas negali ignoruoti. Vardai M. Prustui turi ypatingą reikšmę, tikrinis daiktavardis – tai tam tikra prasme „lingvistinė prisiminimo forma“ [1], o prisiminimas ir yra struktūrinis principas, teikiantis savitą formą romanui „Prarasto laiko beieškant“, kuris yra ištisa onomastinė sistema. Autoriaus dėmesys sutelktas ne ties daikto ir jo išraiškos, atvaizdo tarpusavio ryšiu, o ties ženklu, ku­rio abu matmenys (žymimasis ir žymintysis) yra ta sfera, kurioje vyks­ta kūrybinis procesas. Būtent žymimasis talpina visas pasakotojo svajones, ryšys su žyminčiuoju nuolat yra autoriaus dėmesio lauke, o re­ferentas lyg ir neegzistuoja. Vyrauja žymintysis, o ne nurodomasis vardo pobūdis. Visa trečioji pirmojo tomo dalis perdėm skirta var­dams, ir skaitytojas, kartu su pasakotoju gilindamasis į vardų reikš­mes, pamažu artėja prie autoriaus pasaulio suvokimo.

Nuo pat pirmųjų romano puslapių vertėjas susiduria ir su M. Prus­to periodais, kuriuos įvairūs vertėjai perteikia skirtingai. Antai verti­me į lenkų kalbą jie suskaldyti, iš vieno originalo periodo kartais sudaroma net šeši septyni savarankiški sakiniai. Tai, suprantama, žy­miai palengvina skaitymą, šiek tiek – vertimo darbą. Tačiau, susipa­žinus su visa M. Prusto kūryba, matyti, jog tokios ilgos frazės orga­niškai susijusios su autoriaus mastymo prigimtimi, pasaulėjauta, jo pomėgiu sulėtintai aprašinėti įspūdžius, fiksuoti pojūčių niuansus.

Ilgos frazės žengia kartu su autoriaus mintimi, paklusdamos jos ritmui, kartodamos jos vingius. Kai, žodį sugretinęs su tikrove, M. Prus­tas pajunta, kad jo neužtenka, žodžiai ima dvigubėti, trigubėti, dau­gintis, kol pamažu stilius įgauna pagrindinį savo bruožą – lėtėjimą. Kaip taikliai pastebėjo Ch. Ortega i Gasetas: „Per visą Prusto veikalą mes jaučiamės be atvangos stabdomi, sakytum autoriaus žingsnis būtų lėtesnis negu mūsų ir primestų mūsų skubėjimui nuolatinį ritardando“.

Ilgi periodai byloja apie autoriaus minties lankstumą, gebėjimą šakotis, kai ji žengia per neištirtas teritorijas; dėl to ne taip retai atsiranda skliaustai – autoriui svarbu išlaikyti viską viename plane, ir dažnai susidaro tekste tartum diptikas [2].

A. Morua cituoja vieną M. Prusto mokyklinį rašinį literatūrine te­ma [3], – jame per keturis puslapius tėra viena vienintelė pastraipa. Vadinasi, mokykloje M. Prustas taip rašė, nepaisydamas mokytojų reikalavimų, o suaugęs ir tapęs rašytoju – leidėjų.

Sakinio tempas, jo ritmas, atspindintis minties dinamiką, yra, be abejo, vienas svarbiausių vertimo komponentų. Ir, kaip rodo įvairių vertėjų patyrimas, – turbūt vienas sunkiausių.

Didelės atidos ir įsiklausymo reikalauja M. Prusto laikų vartoji­mas. Prancūzų kalboje laikų vartojimas griežtai reglamentuotas, tačiau M. Prusto romane jis neišvengia ir subjektyvių niuansų (kaip neiš­vengia to sintaksė ir net kai kurios gramatinės formos). Tačiau tie niuansai nėra atsitiktiniai, o kyla iš giluminių pasakojimo klodų, turi stilistinę vertę. Kadangi visas romanas parašytas kaip prisiminimas, jame vyrauja būtieji laikai, ypač būtasis laikas imparfait. Ver­timo į lietuvių kalbą praktikoje dažnai vengiama jį ištisai versti bū­tuoju dažniniu laiku, nes tai sudaro monotonijos įspūdį, todėl, kur galima, pereinama į esamąjį ar būtąjį kartinį. Tačiau, įsiklausius į M. Prusto pasakojimą, darosi aišku, jog neleistina ardyti monotonijos ir kartojimosi įspūdžio, kadangi šio autoriaus tekste dažnai net dialogai neturi jokios reikšmės įvykių eigai, tik įtikina mus, kad kartojasi pe­riodiškai, kiekvieną dieną, tą pačią valandą, ir kartosis net ir tuomet, kai knygoje apie tai nebebus rašoma.

Rimto dėmesio pareikalavo taip pat romano personažų kalba, nors dialogų knygoje ir nedaug. Ir vis dėlto kiekvieno, net ir epizodinių personažų, šneka labai individualizuota, visi jie kalba tartum ne tam, kad juos kas suprastų, o tam, kad išsiskirtų iš kitų. Antai Legrandenas vien žarsto patetiškų citatų nuotrupas, Blokas – įmantraujantis vyru­kas su esteto pretenzijomis – kalbėdamas pasirodo besąs nepaken­čiamas pedantas, Brišo – rimtas mokslininkas – atrodo sukaupęs tiek žinių tik tam, kad galėtų žaismingai jomis švaistytis. Pagaliau diplo­matas de Norpua – kas jis būtų be savo pasenusių diplomatijos ir jurisprudencijos formulių? O kur dar Fransuaza, kuri visame romane yra kone vienintelė, kalbanti liaudiška kalba, ar kunigaikštis de Germantas, kai kuriais archaiškais posakiais siekiantis pabrėžti savo gi­minės senumą ir, atvirkščiai, familiariais ar net vulgariais žodžiais – parodyti, jog nepaiso savo klasės prietarų. O kur dar snobai ir antisnobai su savo rafinuotu žargonu? Vertėjas turi žiūrėti, kad nė vieno jų leksika nenublanktų.

Labai plataus konteksto reikėjo M. Prusto aliuzijoms ir asociaci­joms, siekiančioms antikos mitologiją ir menus, einančioms per vidur­amžių gotikinę architektūrą ir Renesanso tapybą ligi pat jo amžininkų impresionistų.

Tai tik dalis problemų, kurias turėjo spręsti vertėjas. Vienos jų pasidavė lengviau, kitos sunkiau. Daugelio atsakymų teko ieškoti prustologų darbuose, teko peržvelgti vertimus į kitas kalbas (rusų, lenkų, vokiečių), daug klausimų buvo svarstoma kartu su knygos redakto­riais. Ne sykį, analizuojant vertėjų į kitas kalbas metodus bei pertei­kimo būdus, teko apgailestauti, jog vienas ar kitas lietuviškas žodis amžių bėgyje nebuvo gludintas analogiškų istorinių situacijų, nebuvo formuotas tų pačių literatūrinių kontekstų ir todėl neturi analogiškos reikšmių sistemos. Ne sykį teko net su tam tikru pavydu įsitikinti, kaip lengvai prancūziško teksto struktūros pereina į rusų, lenkų ar vokiečių kalbą, kaip natūraliai kai kuriuos originalo kalbos žodžius priima lenkiškas tekstas (pavyzdžiui, kai sena dama sako Žilbertai: „si je n'étais pas d'un autre temps, du temps, de l'ancien régime“, vertėjas verčia: „gdybym nie była z innej epoki, ancien régime“), arba su šypsena stebėti tartum žaismingą vertimo „akrobatiką“, kai vieni originalo kalbos žodžiai verčiami į kitą kalbą taip pat originalo kalbos žodžiais, tik jau kitais. Antai „un homme dans le mouvement“ į lenkų kalbą verčiama: „człowiek tak au courant“ arba „s'apercevoir d'une gaffe" į vokiečių – „einen faux pas merken“.

Galima būtų visas aukščiau paliestas problemas (vardų, laikų, pe­riodų, personažų kalbos bei daugybę kitų) pailiustruoti konkrečiais pa­vyzdžiais iš savo variantų atrinkimo patirties bei vertimų į kitas kal­bas. Bet tai būtų lyg ir atskiros temos.

Kai knyga net jau ir išėjusi, vertėjas vis dar grįžta mintimis prie jos, prie tų dalykų, kurie buvo sunkiau išverčiami, ir vis dar ieško geresnio sprendimo ar negali atleisti sau atidžiau nepasekęs knygos rengimo bei spausdinimo procesų, kada tekste atsiranda kas nors, ko neturėjo būti, ar nelieka to, kas turėjo likti. Taigi recenziją apie savo knygą vertėjas skaito sunerimęs (juk tai jo darbo kritika) ir vildama­sis, jog tie dalykai bus pastebėti ir galbūt išspręsti. Žodžiu, tikisi, kad recenzija bus rašoma reikiamai įsigilinus ir rimtai.

Tokios recenzijos įspūdį ir daro Valdo Petrausko straipsnis „Prusto pusėje“ („Pergalė“, Nr. 4): solidžios apimties, su daugybe panaudotos literatūros nuorodų, autoriui užsiangažavus „panagrinėti, kokių inter­pretacijos galimybių rasta ir kokių būtų galima rasti“. Straipsnis su­domino ne tik vertėjus, bet ir platesnius literatų bei skaitytojų sluoksnius. Antai S. T. Kondrotas, apžvelgdamas literatūrinę balandžio mozaiką, sakosi ilgai ieškojęs „kokio rakto, kuris padarytų prieinamą [...] M. Prusto literatūrą“, ir V. Petrausko straipsnis tokį raktą davęs. Iš tikrųjų, jau pirmosios pastraipos suskamba įspūdingai: skaitytojui imponuoja originalus minčių dėstymas, autoriaus erudicija, rimtų tos srities specialistų pavardės išnašose, ir kai toliau recenzentas užsimoja pažvelgti į patį kūrinį ir jo vertimą iš Vagnerio muzikos aukštumų, kai paliečia archetipų problemą, skaitantysis jau iš anksto tikisi ne tik rimtos analizės ir neeilinio įsigilinimo į nagrinėjamą objektą, bet ir įžvalgių, kompetentingų išvadų.

Recenzijos pradžioje, beje, teisingai pastebima, kad vertimo tekste neišlikęs pyragaičių pavadinimas. Iš originalo teksto, suprantama, nie­kas neturi likti neperteikta vertimo tekste. Ir pyragaičių pavadinimas (leidyklai įteiktame rankraštyje jie buvo pavadinti „mažytėmis Madlenomis"), rengiant knygą spaudai, buvo svarstomas, ieškota adekvatesnio varianto, bet, kaip kartais vis dėlto atsitinka, leidžiant knygas, pyragaičiai skaitytoją pasiekė be pavadinimo.

Originalus recenzijos akcentas lyg ir būtų pyragaičių epizodo teks­to interpretacija. Kaip žinome, pasitelkus semiologijos, psichoanalizės bei kitų mokslo šakų metodologiją, galima kurti įvairias teksto inter­pretacijas, kartais net labai įdomias, tačiau vis dėlto svarbiausia są­lyga čia – teisingai suprasti visus teksto elementus, kuriais interpre­tacija remiasi. Recenzentas, deja, padarė elementarią klaidą, prancūzų kalbos prieveiksmi „grassement“ suprasdamas kaip „nepadoriai, nešvan­kiai“. Nuo būdvardžio „gras“ prancūzų kalboje yra du prieveiksmiai „gras“ ir „grassement“. Prieveiksmis „grassement" tokios reikšmės, kaip jis recenzijoje verčiamas – „nepadoriai, nešvankiai“– neturi. To­kią prasmę, be kitų, turi prieveiksmis „gras“, tačiau originalo tekste autorius jo nevartoja. Šiuo atveju klaidingai suprastas prieveiksmis „grassement“ buvo tartum šios interpretacijos išeities taškas: jis re­cenzento vaizduotėje pakeitė pyragaičių vaizdo charakteristiką ir grįž­tamuoju poveikiu iškreipė kitus to epizodo elementus, nes, kaip sa­koma recenzijoje, „sulig žodžiais „grassement sensuel“ nejučia iškyla prieš akis lyg dailininko paveikslas, iš kurio žvelgia „nešvankiai gaš­lus“ (vienuolės?) veidas“ (p. 130). Toliau viskas įgauna dar daugiau subjektyvių atspalvių.

Galima, žinoma, kurti įvairiausias interpretacijas, tačiau, pateikiant jas skaitytojui, neleistina ignoruoti realių originalo kalbos funkciona­vimo dėsnių. Ar ne per daug būtų reikalauti iš vertėjo, kad jis, nusi­žengdamas tikrosioms žodžių reikšmėms, sudarytų palankias sąlygas kad ir labai įdomioms interpretacijoms?

Kadangi paprastai skaitytojas aprioriškai tiki, kad recenzentas yra gerai susipažinęs su recenzuojamu veikalu ir viskuo, kas su juo susi­ję, ar bent jau su tais dalykais, apie kuriuos rašo (kitaip – argi rašytų?), be to, gerai moka originalo kalbą, todėl jam savaime tolima yra mintis, kad vertimui pareikšta kritika gali būti k l a i d i n g a ar­ba kad recenzentas paprasčiausiai galėjo nesuprasti originalo teksto. Tačiau verta pažvelgti, kaip šiuo požiūriu atrodo V. Petrausko straips­nis „Prusto pusėje“ iš arčiau.

Kiekvienas autorius, rašantis apie M. Prusto stilių, būtinai daugiau ar mažiau vietos skiria jo palyginimams, ypač gastronominiams, kurių tekste tikrai gausu. Recenzentas taip pat atkreipia į juos dėmesį ir ap­gailestauja (p. 131), kad „VKT neišlaikomi veik greta einantys paly­ginimai“: Fransuazos kykas vienoje vietoje „trapus lyg iš glajaus“ (p. 48) [4], staiga tas pats kykas, „dont le tuyautage éclatant et fixe avait l'air d'être en biscuit“ (p. 74) [5], tampa „kyku, padabintu spindin­čio baltumo ir standžiais, tartum iš porceliano rauktinukais“ (p. 49). Ir čia pat įtaigiai suformuluojamas priekaištas vertimo tekstui, kad „antrasis palyginimo narys nebeatlieka savo funkcijos – nesužadina jokių pojūčių, susijusių su kulinarija“.

Stebina toks recenzento noras absoliutinti gastronominius palygi­nimus, per jėgą įtraukiant juos net ir ten, kur jų originale nėra. Ir jau visai keistai skamba siūlymas: „Verčiau gal reikėjo rauktinukus palyginti su tuo pačiu glajum, jeigu jau nerasta kokio kito varianto“. Čia derėtų atsiminti, kad M. Prustas, nors ir labai mėgo gastronominius palyginimus, bet ir nepaprastai gerai jautė saiką, todėl ir negalėjo „veik greta“ du kartu tą patį kyką lyginti su tuo pačiu glajum. Jei recenzentui, net į Laruso žodyną žiūrint, kaip jis rašo, „labai abejotina, kad M. Prustas turėjo galvoje paskutinę žodžio „biscuit“ reikšmę“, ga­lima pacituoti Žaną Mutoną, kuris, analizuodamas M. Prusto stilių, ra­šo: „Norėdamas išryškinti Fransuazos kyko spindintį baltumą ir tra­pumą, jis kreipsis į konditerijos meną ir parodys mums kyką „iš glajaus“ (de sucre filé), o kiek tolėliau – į keramikos meną, nes dabar kykas jau „atrodo tartum iš porceliano“ (a l'air d'être en biscuit)“ [6].

Svarbiausias recenzijos bruožas – sklandžiai ir įtikinamai formu­luojamų  t e i g i n i ų   n e a t i t i k i m a s  k o n k r e t i e m s  p a v y z d ž i a m s, paimtiems iš vertimo teksto ir turintiems tuos teiginius iliustruoti: jie ne tik neiliustruoja jų, ne paremia, o beveik visur nuo­sekliai jiems prieštarauja. Suprantama, kad skaitantysis galėtų tai pa­stebėti, turi gerai mokėti originalo kalbą ir žinoti aptariamų dalykų kontekstą ne tik siauresniąja, bet ir plačiausiąja – visos M. Prusto kūrybos – prasme.

Štai recenzentas, priminęs skaitytojui (p. 132), kad „Prustui apskri­tai būdinga ironija, pašaipa“ ir kad „dalis tos ironijos glūdi varduose“, pastebi, jog esąs „tipiškas šiuo požiūriu Svano ir princesės de Germant pokalbis apie Kambremerus (p. 302), kupinas ironijos, deja, ne­suprantamos lietuviui“, nes skaitytojas tik iš komentarų sužinąs, kad Kambremerų pavardės pradžia ir pabaiga atitinka pirmuosius vulgarių žodžių skiemenis. Ir kelia „teisėtą klausimą“, kodėl vertime nesukur­ta tokia pavardė, kurios pradžia ir pabaiga atitiktų pirmuosius tų žo­džių skiemenis. Juk M. Prustas pavardes tyčia pramanydavęs. Pavar­džių, žinoma, kiekvienam autoriui tenka pramanyti, tačiau M. Prus­tas šiuo atveju to nepadarė: Kambremerams jis davė seno Prancūzi­jos vietovardžio vardą, M. Prusto onomastinėje sistemoje esantį kil­mingųjų tarpe. Pakeičiant šią pavardę, ne tik išnyktų specifinis pran­cūziškos toponimijos skambesys, bet ir būtų neleistinai deformuota su­dėtinga fonetinė simbolika, kurios funkcija nesiriboja šmaikščiomis užuominomis. Be to, Kambremerų pavardė nėra nė epizodinė, kaip rašoma recenzijoje, o figūruoja tolesniuose romano tomuose, ir jau­noji de Kambremer į kūrinio pabaigą iš antraeilių personažų net per­eina į artimesnį planą. Epizodas su Kambremerų pavarde remiasi pri­mityviu žodžių iškraipymo efektu – lietuviškai jis gaunamas pralei­džiant ar įterpiant kokią raidę ir net kilniai skambančią pavardę tuo būdu paverčiant juokinga ar užgaulia, o komentaras knygos gale tik paaiškina, į ką atsiremia princesės de Lom (recenzijoje ji kažkodėl pa­vadinta princese de Germant) toks „aukšto lygio“ humoras. Recen­zentas, daugeliu atvejų kalbantis apie M. Prusto ironiją ir pašaipą, apie „subtiliai komišką įspūdį“, „subtilų humorą“ ir t. t., nesuprato, kad autoriaus ironija skirta ne Kambremerams, o tiems, kurie tokiu „humoru“ mėgaujasi. Šį epizodą suprasti taip, kaip jį suprato V. Pet­rauskas, reikštų M. Prustą laikyti primityviu, tiesmuku autorium, taip vulgariai pašiepiančiu savo herojus. Ir verčiant šią pavardę, be to, dar taip drąsiai ir „šmaikščiai“, kaip siūloma recenzijoje: „Kuo prasta būtų kad ir ponia de Šūdeks?“, būtų suardyta daugelio romano epizodų harmonija, jų emocinė pusiausvyra, kaip kad atsitiko, išvertus šią pavardę rusiškame „Prarasto laiko“ leidime.

Kitu atveju recenzijoje kalbama apie pasakotojo tetos kambario stalą, kuris, kaip pasakyta originalo tekste: „qui tenait à la fois de l'officine et du maître d'autel“ (p. 72) ir vertimo tekste: „priminė ir vaistinę, ir kartu didįjį altorių“ (p. 47). V. Petrausko šis sakinys kva­lifikuojamas kaip „gana tolimas idealui“, o veiksmažodžio „tenir de“ vertimas – kaip „gana netobulas adekvatumo požiūriu“, ir pateikia­mas variantas, kuris „kur kas adekvačiau skambėtų“: „...stalas, pa­žiūrėti lyg vaistinė, lyg didysis altorius...“ Čia recenzentas, pasirinkęs gana neryškų atvejį, galima sakyti, niuansą, vis dėlto pats klysta, su­prasdamas originalo tekstą kaip reiškiantį vien išorinį panašumą. „Tenir de“ nusako daiktų bei reiškinių vidinį giminingumą, analogiškumą ir iš to kylantį panašumą (žr. Robero žodyną), o ne grynai optinį panašumą, ir todėl recenzijoje siūlomas variantas anaiptol neskamba adekvačiau.

Viena bene plačiausiai recenzijoje išdėstytų pastabų, užimanti net du žurnalo puslapius, yra dėl veiksmažodžio „goûter“ ir jo junginių su įvairiais daiktavardžiais vartojimo. Iš pradžių recenzentas įtaigiai paaiškina apie „meškos paslaugą“ autoriui, kurią padaro vertėjas, kai „savaip suprantamo „stiliaus“ sumetimais“ stengiasi kuo įvairiau perduoti autoriaus vartojamus žodžius ir „sudarko tobulai sukurtą jo sistemą“. Šiems recenzento žodžiams galima tik pritarti. Paskui patei­kiama nemaža pavyzdžių iš vertimo teksto, paliudijančių, kad veiks­mažodis „goûter“, nors dažniausiai verčiamas „mėgautis“, turi ir ke­letą variantų, „matyt, vertėjos sąmoningai įvestų“, – mat recenzen­tas laiko, kad „būtų idealu, jei VKT „goûter“ turėtų vieną atitikmenį“, ir priduria: „Juk dievų nektaru (1) galima mėgautis kaip ir materia­liu garsų poveikiu (5)“. Labai paprasta ir labai aišku, kai prieš akis teturime tą trumputę teksto atkarpą, kuri pateikiama recenzijoje. Bet jei atkreiptume dėmesį į tai, kad pirmame pavyzdyje yra ne tiesiog dievų nektaras, o „les  j o i e s  nectariennes de l'Olympos“ (išretinta cituojant – A. M.)? Jei dar nepamirštume, jog tie žodžiai skamba iš Bloko lūpų, jei taip pat turėtume galvoje, kas per vienas tas Blokas ir kaip autorius apibūdina manieringą jo kalbėjimą? Juk reikėtų tur­būt į tai atsižvelgti? Reikėtų kažkuo kompensuoti praleidžiamo žodžio „les joies“ reikšmę? Tuomet gal jau ir vertimo teksto variantas „ap­svaigsi, brangus maestro, nuo Olimpo dievų nektaro“ nebeatrodytų peiktinas.

Galima būtų kalbėti apie kiekvieną šios grupės V. Petrausko pa­vyzdžių, kuriais „įrodoma“, ir kad vertėja daro „meškos paslaugą“ autoriui, „sąmoningai įvesdama“ veiksmažodžiui „goûter“ keletą va­riantų, ir kad toks „goûter“ vertimas „perša mintį, kad vertėjos gal ketinta apskritai visame VKT veiksmažodį „goûter“ versti neutraliu „patirti, pajusti“. Recenzentui pravartu būtų nepamiršti, kad prancūzų kalbos veiksmažodis „goûter“ yra daugiavalentis žodis (užtenka atsi­versti „Petit Robert“ žodyną, jame „goûter“ reikšmių yra net aštuo­nios), kurio tik vienas (be to, ne pagrindinis) valentingumo ryšys na­tūraliai jungiasi su lietuvių kalbos „mėgautis“ ir gali būti taip ver­čiamas. Recenzentui derėjo parinkti iš vertimo teksto būtent tuos at­vejus, kur „goûter“ reiškia „mėgautis“, ir pažvelgti, kaip jis verčia­mas į lietuvių kalbą. Dabar pavyzdžiai recenzijoje pateikiami ir su kitomis „goûter“ reikšmėmis, o reikalavimas bendras.

Analizuoti kiekvieną recenzijoje pateikiamą pavyzdį su „goûter“ gal nebūtų tikslinga. Norėčiau stabtelėti dar ties dviem pažiūrėti neryš­kiais pavyzdžiais. Pirmąjį, „goûter le plaisir“ (1), sprendžiant iš pateik­tos trumputės teksto atkarpos, atrodo, tikrai reikėtų versti taip, kaip siūloma recenzijoje – „mėgautis malonumu“. Tačiau vertimo varianto parinkimą nulėmė kontekstas: jame kalbama apie malonumą, patiriamą per sapną, o kadangi „mėgautis“ reiškia sąmoningai gardžiuotis ma­lonumu ir, kaip aiškina žodynai, netgi siekiant pratęsti malonumą, todėl verčiant ir buvo pasirinktas veiksmažodis ne „mėgautis“, o „pa­tirti malonumą“. Be to, ir sakinio sintaksė byloja prieš „mėgautis“ („j'étais sur le point de goûter“).

Antrajam pavyzdžiui – „goûter au cognac“ (4) – recenzijoje aiš­kiai suformuluojama pastaba: „regimai nediferencijuota veiksmažodžio „goûter à“ (3; 4) reikšmė – „gerti po truputį; ragauti“. Nediferenci­juoti reikšmių vertėjui neleistina nė vienu atveju, jei tai daro auto­rius, o ką jau kalbėti apie M. Prusto prozą. Gaila, kad iš minimaliai trumpų teksto atkarpų skaitant tiek ir tepaaiškėja, kiek recenzento pasakyta – diferencijuota, nediferencijuota, adekvatu, neadekvatu. Taigi: „Ma pauvre grande-mère [...] priait ardemment son mari de ne pas goûter au cognac (p. 37) – Vargšė senelė [...] iš širdies mal­daudavo vyrą negerti“ (p. 12). Kontekstas toks: senelis laiko rankoje taurelę konjako, senelė, baimindamasi dėl jo sveikatos, prašo... Ne­jaugi ji prašo „negerti po truputį?“ Ar gal „neragauti“? Jei tai būtų pirmąsyk ragaujamas gėrimas – tąsyk taip, bet ši scena kartojasi ko­ne kiekvieną dieną. Jei taurelėje būtų, sakykime, nuodai, ji gal ir prašytų: „Neragauk!“, nes senelis galėtų mirti paragavęs. Kontekstas čia diktuoja pasirinkti kitką, juo labiau, kad pora eilučių aukščiau pasakyta, jog „teta priversdavo jį išgerti kelis lašelius senelei paerzin­ti“, o tuoj po to eina: „senelis pykdavo, vis vien siurbtelėdavo gurkšnį, ir senelė išeidavo liūdna“. Šiuo atveju tokį vertimo variantą lemia kontekstas ir neigiama veiksmažodžio „goûter“ forma. Jei šis veiks­mažodis būtų pavartotas teigiama forma, galėtume, žinoma, ir taip di­ferencijuoti, kaip siūloma recenzijoje. Taigi, pateikiant pavyzdžius, recenzentui privalu įsigilinti į kontekstą, o ne tik konstatuoti, kaip žodis diferencijuojamas žodynuose.

Yra recenzijoje dar viena pažiūrėti rimtai suformuluota pastaba (p. 132) – dėl įvairių kalbos stilių bei specialių terminų, kuriuos au­torius vartojąs „siekdamas komiško efekto“, – ir derėtų kiek sustoti prie pavyzdžio iš vertimo teksto (apie Svano ketinimus sužinoti, ką veikia Odetė). Recenzentas rašo: „Čia autorius pavartoja diplomatijos ir karybos terminus, mat grafas de Forševilis – karininkas“. Būtent šie žodžiai suteiktų ypatingos reikšmės autoriaus „karybos terminams“, tik, deja, iš romano teksto žinome, kad Forševilis ne karininkas. O net ir tuo atveju, jei būtų karininkas, kaip teigiama recenzijoje, re­cenzento variantas „gal būtų galėjęs parūpinti kokių žinių“ vis tiek netiktų. Pirma, dėl to, kad „renseigner“ tai dar nėra „fournir des renseignements“, kas jau būtų „karybos terminas“, antra, Forševilis tuo metu buvo svarbiausias Svano varžovas, ir Svanas negalėjo tikėtis, kad jis „parūpins kokių žinių“, nes „parūpinti žinių“ suponuoja są­moningą ir aktyvų jų rinkimą ir pateikimą kam nors, o „renseigner“ autoriaus čia pavartota kaip „constituer une source d'information“ – būti žinių šaltiniu (žr. Robero žodyną).

Kalbėti apie paskutinį recenzijoje aptariamą dalyką – tekstą pasi­vaikščiojimo tema (p. 139) – norėčiau pradėti gal kiek neįprastu ir netaktišku klausimu: ar reikalavimai, kurie keliami vertimo tekstui, negalioja recenzento pateikiamiems variantams? Jie visi recenzijoje pristatomi kaip „adekvatesni originalui“, kaip „kur kas adekvačiau skambantys“ ir pan., o, kaip matėme, daug kur stačiai klaidingi. Re­cenzentas, tiesa, įspėja skaitytoją neturįs tikslo duoti „tobulus va­riantus“, tobulų, savaime suprantama, niekas ir nereikalauja, bet vis dėlto recenzijos variantas už tą, kuris kritikuojamas, adekvatesnis būti privalo.

Gaila, kad recenzijoje nebuvo pacituotas to epizodo originalas. Ant­raip būtų matyti, kad recenzento variante, „adekvatesniame origina­lui“, neutralus „il y avait un reflet du couchant sur les švitres“ turbūt „gražaus stiliaus“ sumetimais verčiamas „l i e p s n o d a v o   (išretinta cituojant – A. M.) saulėlydžio atspindžiai mūsų namų languose“, kad „le plaisir poétique donné par la promenade“ neteko poetiškumo ir virto stačiai „malonumu“, niekuo tekste nekompensuojant nuostolių, kad „la visite chez la / ma tante" verčiamas „pasėdėti / besėdint“, o tai jau prieštarauja kontekstui. Originalo žodis „la visite“ nenusako nei apsilankymo trukmės, nei pobūdžio. Vadinasi, versti irgi reikėtų analogišku žodžiu. Recenzentas konkretina, ir čia nieko blogo: ver­čiant taip transformuoti tekstą gana įprasta. Tačiau tuomet tenka gerai įsigilinti į kontekstą, o šiuo atveju neįsigilinta. Be to, nereikėtų pamiršti, kad epitetas „poétique“ M. Prusto tekste labai svarbus, jis iš esmės keičia žodžio „le plaisir“ turinį, yra susijęs su tolimesniais romano epizodais, su kitais teksto planais ir todėl negali būti auko­jamas dėl sakinio ritmo ar kilmininkų sangrūdos.

Pagirtinas recenzento sumanymas išanalizuoti šį epizodą gaubiamo­sios kompozicijos požiūriu ir pateikti savo pataisymus. Ir galima būtų tik pasidžiaugti, jei tai būtų padaryta nenusižengiant šio epizodo tu­rinio darnai. Bet įsiskaičius matyti, jog, analizuodamas ritmines gru­pes, recenzentas į jas žiūri kaip į savitikslį. Rikiuoja žodžius pagal jų kartojimosi vietą ir akustinį panašumą (pvz. „žara, žarijos, žara“, nors jie ir neturi to prasminio ir asociatyvinio krūvio, kaip triskart pasikartojantis originalo žodis „la rougeur“). Ir, darydamas priekaištą vertimo tekstui, kad „neberaudonuodavo“ peršąs mintį apie gėdos rau­donį, vadinasi, teikiąs papildomą informaciją, pamiršta, jog asociaci­jos apie gėdos raudonį anaiptol  n e  p a p i l d o m o s, nes pagrindi­nės žodžio „la rougeur“ keliamos asociacijos kaip tik yra apie gėdos raudonį ir stebėtinai analogiškos lietuvių kalbos žodžio „raudonis“ ir „raudonuoti“ asociacijoms, taigi šiame epizode būtinos. O jei dar įsiklausytume, ar, surikiavus grupes, frazės skambesys tapo artimesnis M. Prusto frazės skambesiui?

Reikėtų sustoti ir prie vieno recenzijoje plačiai aptariamo sakinio iš epizodo apie stebuklingąjį žibintą pasakotojo kambaryje. Recenzi­joje (p. 135) pateikiamas to sakinio originalas, vertimo variantas ir kiek toliau – du recenzento siūlomi variantai. Čia krinta į akis ne­suprantama recenzento logika formuluojant kritiką šio epizodo verti­mui. Esą, nėra originale nei „kalno“, nei „žiaurių kėslų“ – yra „kal­vos šlaitas“ ir „un affreux dessein“, bet, turint prieš akis vertimo teks­tą, aišku, kad ir jame nėra „kalno“, tiktai „kalno šlaitas“, o prie „kės­lo“ pats recenzentas savo antrame variante grįžta, tik su būdvardžiu „bjaurus“. Be to, ir „miškas“ esąs ne miškas, o „miškelis“, „giraitė“. Tai tvirtinant, vertėtų susimąstyti, kodėl autorius vartoja žodį „la forêt“, o ne „le bois“ ar „la futaie“; gal tas miškas, iš kurio išjoja Golo, tik pasakotojo kambaryje ant sienos atrodo mažas? Juk M. Prustas, kaip rašo pats recenzentas gretimame puslapyje, „tiesiog li­guistai atrinkdavo žodžius, nuovokiai jausdamas jų vertę“.

Recenzentas patarimą vertėjui dažniausiai suformuluoja teisingai, bet jį tuojau pat paneigia savo variantu. Šiuo atveju patarimas toks: „reikėtų kaip galima mažiau konkretinti, nes tai gali nukreipti skai­tytoją klaidingu keliu <...> hermetiškai uždangstyti OKT esamas asociacijas“. Ir savo pateiktame variante „Golo, plein d'un affreux dessein“ išverčia „šiurpaus geismo perimtas, Golo“, o tai yra akivaiz­džiausias konkretinimas: visos asociacijos nukreipiamos viena – geis­mo – kryptimi. Kaip tvirtina recenzentas, mes iš komentarų ir iš legendos žiną, kad Golo turėjęs vienintelį tikslą suvilioti Ženevjevą Brabantietę. Tačiau mums neleistina pamiršti, jog autorius, tai žinoda­mas ne prasčiau už mus, nekonkretino – kėslo nevadino geismu.

Skaitant recenzijoje siūlomus variantus, sunku neprisiminti ir to, ką recenzentas čia pat greta rašo apie žodžio skambumą, kurį taip vertino M. Prustas (net cituoja R. Fernandesą). O derėtų nepamiršti žodžio skambumo ir siūlant savo variantą: „iš trikampio miškelio, tams­žaliu aksomu sužėlusio kalvos šlaite“. Juk čia verčiamas autorius, ku­ris yra pasakęs: „dėl nelabai harmoningo skambesio žodį “être“ aš ištisai keičiau žodžiu „exister“.

Nuostabą kelia ta proga pateikiama citata ir apskritai citavimo principas šioje recenzijoje. Recenzentas rašo (p. 136): „Gal labiau reikėtų atsižvelgti, kokias asociacijas kelia šis paveikslas. Manding, kai kurių minčių galėtų duoti M. Prusto  p a s a k o j i m a s,  k a i p  k a r t ą,  j a m  i š ė j u s  p a s i v a i k š č i o t i  p o  m i š k ą  (išretinta cituojant – A. M.), tas „atrodė panašus į bet ką, tik ne į mišką, o, pavyzdžiui, į kilimą, mirguliuojantį įvairiomis spalvomis, neturinčio­mis nieko bendra su miško spalvomis. Ir gyvuos jis iki kitos geolo­ginės katastrofos, kurią sukels koks naujas originalus dailininkas ar naujas originalus rašytojas“. Perskaičius šias eilutes, kyla pagrįstas klausimas: kas tasai „jis“, gyvuosiąs „iki kitos geologinės katastrofos“ (miškas? kilimas?) ir kuo čia dėta geologinė katastrofa?

Kad suprastume, kokį „raktą“ M. Prusto asociacijoms suvokti re­cenzentas duoda skaitytojui, turime pažvelgti, iš kur citata paimta ir apie ką ji byloja.

Visoje savo kūryboje – „Prarasto laiko“ romane, „Užrašų knygu­tėse“ bei kitur – M. Prustas yra palikęs daugybę išsklaidytų nedide­lių traktatų įvairiausiomis temomis iš visų meno sričių bei filosofijos. Minėtoji citata paimta iš įdomių M. Prusto samprotavimų apie tai, kaip didelis menininkas veikia savo amžininkus ir keičia jų požiūrį į pasaulį. Kai Renuaras nutapė savo moteris, jo amžininkai nelaikė jų net moterimis. Bet originalus menininkas, sako M. Prustas, veikia kaip okulistas: padaro operaciją ir laukia. Paskui nuima raištį ir sako: „O dabar žiūrėkite“. Ir tuomet pasaulis jo amžininkams atrodo jau vi­sai kitoks. Moterys eina gatve jau visai kitokios, nes tai jau Renuaro moterys. Karietos – taip pat jau Renuaro, ir „m e s  n o r i m e  v a i k š ­č i o t i  p o  m i š k ą, panašų į tą, kuris pirmą sykį mums atrodė bet kas, tik ne miškas, o pavyzdžiui, kilimas, mirguliuojantis įvairiais at­spalviais, neturinčiais nieko bendra su miško atspalviais. Toks yra tasai naujas ir efemeriškas pasaulis. Ir gyvuos jis iki kitos geologinės katastrofos, kurią sukels koks naujas originalus dailininkas ar naujas originalus rašytojas“.

Be abejo, tai ta pati citata, tik, ją pateikiant, pirma, įvardis „mes“, M. Prusto tekste reiškiantis menininko amžininkus, virsta paties auto­riaus „aš“ (kuris, anot V. Petrausko, pasakoja, kaip jis kartą išėjęs pasivaikščioti po mišką) ir, antra, praleistas ištisas sakinys („Toks yra tasai naujas ir efemeriškas pasaulis“), paaiškinantis, kas gyvuos ligi kitos geologinės katastrofos, kuri yra ne kas kita, kaip metafora pažiūrų į gamtą perversmo, kylančio dėl perversmo mene.

Ką galima galvoti apie recenzijos autorių, kuris, šitaip pateikęs meno filosofijos teksto citatą (iškraipęs ir nukėlęs į buitinę plotmę), dar pataria vertėjui, kad „reikėtų kaip galima mažiau konkretinti, nes tai gali nukreipti skaitytoją klaidingu keliu“ (sic!).

Deja, lengvapėdiškai V. Petrauskas elgiasi ir su kita straipsnyje cituojama medžiaga. Antai, išvertęs (p. 135) iš A. Morua knygos [7] (p. 188) ištisą pastraipą apie Jungo archetipus, nepaima jos į kabu­tes, nenurodo, jog aštuonios eilutės teksto, išversto iš prancūzų kal­bos, priklauso ne jam, o A. Morua. Išimtį padaro tik citatai iš Ž. Pomje, esančiai šioje A. Morua pastraipoje, ir išnašoje (16) nurodo: „J. Pommier. La mystique de Proust...“

Tame pačiame žurnalo puslapyje (135) yra dar trys citatos iš A. Morua knygos, visos jos paimtos iš p. 192. Viena jų (14) kažkodėl priskirta Dž. Peinteriui (G.D. Painter), antra (15) – nurodyta kaip ci­tuojama iš „Correspondance générale", trečia nežymima visai: tai jau V. Petrausko tekstas („Ne taip sunku suprasti, kodėl M, Prustui pati­ko Vermejeris“.. . ir iki pastraipos galo).

Labai keistai atrodo ir citata (5), kur paimta ištisa pastraipa iš A. Morua knygos (p. 109) ir išnašoje nurodyta, jog tai citata iš S. de Suza (Souza). O juk tai grynas A. Morua tekstas, kur Suza net neci­tuojamas. Įdomu, kad ir toliau be jokios pertraukos cituojamas A. Mo­rua (iš p. 111) ligi pat pastraipos galo ir nurodomas „Le Monde nou­veau“, 1926. (6) ir vėl Dž. Peinteris (7), tačiau abi šios citatos yra iš minėtos A. Morua knygos.

Taip pat citatos 18 ir 19, kurios išnašose nurodomos, kaip iš R. Fernandeso ir L. Dode, yra iš tos pačios A. Morua knygos. Jos išverstos kartu su A. Morua išvadomis, dar supainiojant ir nepaisant autoriaus kabučių, kuriomis jis išskiria M. Prusto žodžius.

Įdomu, jog ir tokio supainiojimo atvejis ne vienas. Pavyzdžiui, tarp citatų l ir 2 yra dar keturios eilutės, paimtos jau iš visai kitos vietos (p. 174), kur A. Morua cituoja dar kone visą eilutę M. Prusto žodžių, išskirdamas juos kabutėmis. Tačiau V. Petrauskas „nesismulkina“, jokių kabučių nededa (juk nežymi nė tos A. Morua citatos): ir ten, kur A. Morua žodžiai, ir ten, kur M. Prusto žodžiai – visur be išimties V. Petrausko tekstas. Reikia pasakyti, kad A. Morua tekstas niekur neišskiriamas kabutėmis, išimtis daroma tik jame esančioms citatoms, be to, visose A. Morua citatų (straipsnyje penkios citatos nurodomos kaip paimtos iš A. Morua) išnašose neteisingai nurodomi puslapiai, ir tai ne skirtingų leidimų klausimas: net ir cituojant iš to paties puslapio, išnašose nurodoma skirtingai. Pavyzdžiui, citatos l ir 4 yra abi paimtos iš p. 174, o išnašose nurodyta atitinkamai p. 197 ir p. 186.

Iš visų mįslingiausiai pateikta aštuntoji citata. Jos išnašoje skai­tome: „Plg. P. Armanas apie M. Prusto kompoziciją ir Vagnerio kompoziciją. – Revue de Genève, VI, 1929, p. 710–719“. Čia turbūt ne vienas gali gėrėtis, kad recenzentas rado galimybę pasinaudoti tokia reta mūsų sąlygomis medžiaga, kaip 1929 m. periodinis leidinys „Revue de Genève" (beje, „Le Monde nouveau" (cit. 6) dar net iš 1926 m.). Tačiau tam, kas kiek nuodugniau domėjosi M. Prusto kū­rybos tyrinėtojų darbais, į akis krinta nauja pavardė (Armanas), nors data rodo autorių esant nenaują. Mįslę ir šį kartą įmena A. Morua. Jo knygos bibliografijoje yra: „Pierhal (Armand). Sur la composition wagnérienne de l'oeuvre de Proust (Bibliothèque Universelle et Revue de Genève, juin 1929, p. 710–719)“. Tas pats žurnalas, tas pats numeris, tie patys puslapiai, tik autorius kitas. Ir skaitytojas pri­verstas susimąstyti, su kuo ir vardan ko žaidžiamas toks žaidimas, kam vieno autoriaus mintys slapstomos po kitų pavardėmis bei po savo autoryste. Pastaroji išnaša, be to, yra tartum atsakymas, kodėl recenzento patetika apie Vagnerio frazių „griausmą ir rimtį“, apie „to milžino alsavimą“ knygoje toliau užmirštama, kaip užmirštamas ir drąsus užmojis įvertinti tuo požiūriu vertimo tekstą.

Ir pagrindinis klausimas, apžvelgus recenziją iš arčiau: ar patyręs vertėjas V. Petrauskas negalėjo nuodugniau įsigilinęs parašyti rimtos recenzijos apie šį visapusiškai sudėtingą darbą? O jame tikrai atsi­rastų medžiagos kritikai, kuri būtų naudinga ne tik toliau verčiant M. Prusto romaną, bet ir apskritai visiems dirbantiems vertimo darbą.

Recenzija – tai turbūt ne tik erudicijos demonstravimas, išradingos citatos ir tolydžio primenamas traduktologijos mokslas, bet ir rimtas požiūris į originalo bei vertimo tekstus, konkreti jų analizė ir nuošir­dus siekimas kelti bendrą mūsų vertimų lygį.

Ši V. Petrausko recenzija tik dar kartą patvirtina, kad kelias į Prarasto Laiko pusę ne toks tiesus ir lengvas, kaip kartais atrodo, ir kad negalima juo žengti lengvapėdiškai, o bravūriški mostai gali nu­skambėti nejaukiu disonansu šio autoriaus pasaulyje.

 ______________________

 [1] Žr. R. Barthes. Le degré zéro de l'écriture. Ed. du Seuil. 1972, p. 133.

[2] Plg. J. Mouton. Le style de Marcel Proust. Paris, 1948, p. 227–229.

[3] A. Morua. A la recherche de Marcel Proust. Paris, 1949, p. 35.

[4] M. Prustas. Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje. V., 1979. Toliau tekste nurodomas tik puslapis.

[5] M. Proust. A la recherche du temps perdu. Du côté de chez Swann. M., 1970. Toliau tekste nurodomas tik puslapis.

[6] J. Mouton. Le style de Marcel Proust. Paris, 1948, p. 106.

[7] A. Morua. A la recherche de Marcel Proust. Paris, 1949. Toliau nurodomas tik puslapis.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.