Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Dalia Dilytė

REDAKTORIAUS IR VERTĖJO DIALOGAS VERTĖJOS AKIMIS

Pranešimas, skaitytas diskusijoje "Ranka rankon: vertėjas ir redaktorius" 2006-05-10

                      Manyčiau, jog redaktoriai egzistuoja tam, kad skaitytojus pasiektų kokybiškesnis tekstas. Vadinasi, iš jų tikimasi teksto pagerinimo. Mano nuomone, pagerinimas esti dviejų rūšių. 1) Pirmiausia – stiliaus pagerinimas. Redaktorius turi išmanyti epochos dvasią, turi būti išstudijavęs išverstą kūrinį originalo kalba, pajutęs jo stilių ir nurodyti vertėjui jo pražiopsotas vietas. Pavyzdžiui, jei originalo tekstas nėra vaizdingas, o vertėjas trūks plyš stengiasi jį pagražinti, redaktorius turi patarti vartoti ne vaizdingas, bet paprastesnes formas. Ir atvirkščiai, vaizdingą autoriaus stilių turi atitikti vaizdingas vertimas, ir redaktorius privalo vertėją priversti tai padaryti ar bent jau patarti tai padaryti. Jei originalo tekstas lakoniškas, redaktorius turi nurodyti tas vietas, kur vertėjas pernelyg plepus. Ir pan. 2) Antra, redaktorius turi neleisti vertėjui daryti lietuvių kalbos klaidas ir išduoti bendruosius lietuvių kalbos principus, darkyti lietuvių kalbos dvasią.

                      Mano asmeninė patirtis rodo, kad esama ir gerų, ir prastų redaktorių. Iki grabo lentos būsiu dėkinga “Vagoje” dirbusiai pirmajai savo redaktorei Anastazijai Kašinskaitei. Ji mane tada, 1971m., daug ko išmokė. Labiausiai įsiminiau tokią pamoką. Mano vertime redaktorė išbraukė daugybę šalutinio sakinio jungtukų “kuris” ir pasakė: “Jie svetimi lietuvių kalbos dvasiai. Pasiskaityk lietuvių pasakas. “Kuris” geriausia vartoti tik po parodomojo įvardžio. Pvz., “vien tas laiškas, kuris niekada nebuvo parašytas, atkeliaus pas tave rytoj.” Aš, žinoma, nustebau, pyktelėjau dėl tokių taisymų (tą akimirką man atrodė, jog tai – kvailas kabinėjimasis), bet atsileidusi puoliau skaityti lietuvių pasakas, įsigilinau ir iš tiesų pamačiau: nėra šalutinių sakinių su jungtuku “kuris.” Vėliau pastebėjau, kad gero stiliaus lietuvių rašytojų kūriniuose tokių sakinių labai nedaug. Tiesa, dabar tokių sakinių labai pagausėjo. Įtariu, kad ir mes, vertėjai, čia būsime nagus prikišę, nes pasiduodame tų kalbų, iš kurių verčiame, įtakai. Be abejo, suprantu, kad pasakų kalba yra quasi nerašytinė, kad rašytinė kalba rutuliojasi, kad ji turi savo dėsnius, bet nuo to laiko stengiuosi jungtuką “kuris” vartoti tik tada, kai neišvengiama. Tačiau po penkiolikos metų ištiko priešingas potyris. Viename vertime buvau parašiusi, kaip ir mano verčiamas autorius, du sakinius, o jaunutė redaktorė padarė vieną: Kartą Montanas Julijus, pakenčiamas poetas, pagarsėjęs tuo, kad Tiberijus iš pradžių parodė jam draugiškumo, o paskui atšalo, skaitė eiles, kuriose buvo prikaišiota žodžių “saulėtekis” ir “saulėlydis”. Tada man nepavyko įtikinti redaktorę, kad neverta sakinių sujungti, bet antrajame šio veikalo leidime atitaisiau taip: Kartą Montanas Julijus, pakenčiamas poetas, pagarsėjęs tuo, kad Tiberijus iš pradžių parodė jam draugiškumo, o vėliau atšalo, skaitė eiles. Jose buvo prikaišiota žodžių “saulėtekis” ir “saulėlydis”. Taip išsaugojau ir originalo sakinių formą, ir gal per nago juodymą tekstas pasidarė lietuviškesnis. Tačiau to nelaikau savo nuopelnu. Tai – jau seniai šį pasaulį palikusios geros redaktorės Anastazijos Kašinskaitės tolesnio gyvenimo mūsų kultūroje raiška.

                      Geru žodžiu miniu ir minėsiu ir kai kurias jaunas redaktores: Rasą Balčikonytę, redagavusią originalias mano knygas ir kai kuriuos vertimus, Dianą Bučiūtę, redagavusią mano straipsnius PLB serijoje, Vaivą Račiūnaitę, mokslinių straipsnių redaktorę, Oną Daukšienę, paskutiniojo mano vertimo (Tacito “Analų”) redaktorę. Bendravimas su jomis visomis buvo naudingas ir tekstui, ir man asmeniškai. Taigi priklausau prie tų vertėjų ir autorių, kurie įsitikinę, jog geras redaktorius ir naudingas, ir būtinas. Geranoriškas žvilgsnis iš šalies niekada nebus pro šalį.

                      Blogus redaktorius skirstyčiau į tokias grupes.

                      1) Redaktoriai apsimetėliai. Iš tiesų jiems visai nerūpi vertimo kokybė, bet jie apsimeta dirbą ir siekdami viršininkams tai parodyti nesukdami galvos brauko žodžius, kaip kada kas užeina ant seilės. Ypač mėgsta kaitalioti sinonimus. Pvz., viename puslapyje žodį “atvyko” keičia į “atkeliavo”, o kitame atvirkščiai, “atkeliavo” keičia į “atvyko”. Jokios logikos ar sistemos jų veikloje neįmanoma įžvelgti, jokių principų jie neturi ir paklausti nieko dorai nesugeba paaiškinti.

                      2) Redaktoriai bailiai. Jų baimė kyla iš netvirto žinojimo. Jie bijo suklysti ir braukia visus kalbininkų kaip nors paminėtus žodžius. Pvz., sakinyje Konsulas Valerijus pašventė Jupiteriui šventyklą žodį “pašventė” keičia į “paskyrė”. Bet šventyklą Jupiteriui paskyrė romėnų tauta, o konsulas Valerijus ją pašventė, nes atliko reikalingas apeigas! Sakinyje Šis žodis atkeliavo pas mane iš senųjų autorių redaktorius išsigąsta prielinksnio “pas” ir taiso: Į mano kūrinius šis žodis atkeliavo iš senųjų autorių.

                      3) Redaktoriai tvarkdariai. Jiems rūpi, kad tekstas būtų lygus, tvarkingas, kad sakinys turėtų veiksnį, tarinį, papildinius ir visa kita. Jie net neįsivaizduoja, kad būtų galima ką nors numanyti. Pvz., mano sakinys buvo toks: Todėl tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka, kiti iš baimės išduoda. Stengiausi atspindėti autoriaus stilių. Tvarkingai redaktorei nė motais tokios mano pastangos. Ji pataisė taip: Todėl yra tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka savo draugus, kiti iš baimės juos išduoda. Matome, kad ji pridėjo keturis nereikalingus žodžius: yra, savo draugus, juos.

                      4) Redaktoriai nemokšos. Tiesą sakant, man per visą amželį labai atsibodo juos mokyti ir šviesti. Dažniausiai redaktoriai visiškai neišmano Antikos kultūros. Pvz., žodis “deglas” pataisomas į žodį “žibintas”. Aš turiu aiškinti, kad Antikoje naktį buvo pasišviečiama deglais, kad gatvės žibintų nebuvo. Blogai, kai redaktorius nemoka redaguojamo kūrinio originalo kalbos. Pvz., sakinys Dievą išmatavęs žinosiu, kaip visa yra ankšta buvo pataisytas taip: Dievą išmatavęs žinosiu, kaip visa yra menka. Vėl aiškinau, kad lot. angustus (ankštas) turi ne dydžio, o erdvės reikšmę, kad autorius nori pasakyti, jog tik Dievo sritis – begalinė erdvė, o visa kita – begalinė ankštuma.

                      5) Redaktoriai išsigimėliai. Išsigimęs yra jų lietuvių kalbos jausmas. Sakinį Kaip manai, apie ką kalbu? tokia redaktorė pataisė Kaip tu manai, apie ką aš kalbu?, nors asmeninių įvardžių čia visiškai nereikėjo pabrėžti. O štai kiek nereikalingų asmeninių įvardžių “tu” ji prikaišiojo į tokį sakinį: Net jei likimas apipils auksu, aprengs purpuru, duos tiek malonumų ir lobių, kad tu išklosi žemę marmuru, net jei tu galėsi ne tik valdyti, bet ir trypti savo turtus, net jei tu turėsi statulų, paveikslų ir visa, ką menas sukūrė prabangai – tu tik išmoksi norėti daugiau.

                      Kartais vertėjui pavyksta įrodyti redaktoriui, kad jis klysta. Tačiau bjauriausia yra tai, kad tada, kai nepavyksta, dėl vertimo tenka raudonuoti vertėjui. Juk, pavyzdžiui, recenzijos autoriui retai ateina į galvą mintis, kad tekstą sudarkė redaktorius.

                      Vertėjui naudinga susirašyti visus teksto pabloginimo atvejus, aptarti juos su redaktoriumi ir pasilikti savo archyve. Tuomet bent pats sau vienas vertėjas gali matyti redaktoriaus ir vertėjo dialogo rezultatus, pasinaudoti ta medžiaga, jei leidžiamas antras leidimas, o jei pasitaiko tokia proga, kaip ši, kai Vertėjų sąjunga suorganizuoja pokalbį, – ir pasiguosti kitiems.



Skaityti komentarus (7) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.