Titulinis
 
 

 
Spausdinti
AUKSINIO OBUOLIO SERIJA − KAS TAI?
 
Dalia Švambarytė,
Vilniaus universtiteto Orientalistikos centras
 
 

Įvairiuose tinklalapiuose galima perskaityti apie leidyklos „Obuolys“ pristatomą „itin sėkmingą“ „Auksinio obuolio seriją“, apie „pačias perkamiausias“, „nepaprastai populiarias“ serijos knygas, leidyklos vadovai džiaugiasi įžengę į „rimčiausių literatūros veikalų teritoriją“. Vos prieš pusantrų metų anonse „Auksinio obuolio serija − kas tai?“ būsimieji skaitytojai buvo supažindinti su sumanymo esme (citatos rašyba ir skyryba netaisyta):

2006 metų III ketvirtyje leidykla OBUOLYS pradeda naują AUKSINIO OBUOLIO seriją. Ji orientuota į išsilavinusį, modernų miesto žmogų, jau susikūrusį finansinį gerbuvį ir ieškantį dvasios peno. Šioje serijoje – knygos, kuriose perteikiama esminė žmonijos išmintis. Dažnai tai veikalai, parašyti prieš kelis šimtus metų – ir vis dar nepaprastai aktualūs. [...] AUKSINIO OBUOLIO knygos išsiskiria puikiu poligrafiniu apipavidalinimu ir kokybe.
(Prieiga: http://www.obuolys.lt/labas/topic.php?TopicID=109).

Dabar knygynuose platinamos net kelios „Auksinio obuolio serijos“ knygos. Tai − Yamamoto Tsunetomo „Hagakurė: slaptoji samurajų knyga“ (iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys), Takuan Soho „Nesupančiotas protas: dzen meistro laiškai kardo meistrui“ (iš anglų kalbos vertė Kęstutis Samsonas), Sei Shonagon „Priegalvio knyga“ (iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė), Sun Tzu „Karo menas“ (iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys) ir kitos knygos, kurių sąrašą nuolat papildo nauji leidiniai.
Visi šie veikalai iš tiesų priklauso Rytų Azijos literatūros aukso fondui, o „Auksinio obuolio serijos“ knygos, kurios puikuojasi priešakinėse knygynų lentynose, kaip ir skelbta, išsiskiria puikiu poligrafiniu apipavidalinimu. Tačiau ar prabangūs viršeliai slepia ir žadėtąją kokybę?
Pradėkime nuo to, kad nė viena Rytų klasikos knyga, kurios šioje serijoje tiražuojamos kone konvejeriniu principu, nėra išversta iš originalo kalbos, o tai reiškia, kad skaitytojas gauna antrarūšę prekę. Pati vertimų iš antros − tarpinės −­ kalbos praktika yra ydinga, ypač šiais laikais, kai Lietuvoje rengiama daug specialistų tų kalbų, kurios anksčiau buvo laikomos retomis. Tarp jų yra ir pagrindinės Azijos kalbos. Taigi vertėjų esama, ir vertimų iš originalo kalbos pasirodo vis daugiau. Žinoma, pastarieji reikalauja didesnių laiko sąnaudų, pakyla leidybos kaštai, kartu sumažėja ir leidyklos pelnas. Natūralu ir tai, kad ne visi specialistai, tegu ir puikiai mokantys kinų ar japonų kalbą, imasi versti klasikinius veikalus, nes šaltinių vertimams būtini tiek išsamūs komentarai, tiek platesnė verčiamo kūrinio studija. Tačiau geriau palaukti ir tuo tarpu perskaityti Rytų klasikos vertimą (ar vertimus) į kitas skaitytojui prieinamas kalbas, negu vartoti „greitą“ lietuvišką produktą.
Ši problema susijusi ne tik su vertėjo ir leidyklos etika, bet ir su vertėjų teisių apsauga. Į Vilniaus universiteto Orientalistikos centro specialistų planus buvo įtraukti bent dviejų „Auksinio obuolio serijoje“ jau pasirodžiusių knygų vertimai iš originalo kalbos. Laimė, darbai dar nebuvo prasidėję. Šiuo metu iš Azijos kalbų verčiami kiti kūriniai, tačiau nėra jokios garantijos, kad darbui įpusėjus ar artėjant prie pabaigos, nepasirodys tos pačios knygos vertimas iš anglų, vokiečių, rusų ar kokios nors kitos europinės kalbos. Tada bus visiškai nuvertintos pastangos žmogaus, įdėjusio kur kas daugiau darbo ir žinių į projektą, nei įdeda tas vertėjas, kuris naudojasi tarpine kalba. Toks skandalas prieš keletą metų kilo Latvijoje, kai vienu metu pasirodė dviejų skirtingų leidyklų išleista ta pati japonų autoriaus knyga, tik vienu atveju versta iš originalo kalbos, o kitu atveju − per tarpinę kalbą. Nors niekam nekilo abejonių, kad japonologo vertimas kokybiškesnis, šis žmogus patyrė ir moralinių, ir finansinių nuostolių.
Vertėjas, naudodamasis tarpine kalba ir nesikreipdamas į specialistus net dėl konsultacijų, neišvengia netikslumų, o gal jų ir nevengia, nes yra įsitikinęs, jog tokios klaidos Lietuvoje liks niekieno nepastebėtos. Tačiau specialistų ir studentų, mokančių Rytų kalbas, Lietuvoje daugėja. Jie visi yra aktyviai skaitantys žmonės ir pirmieji smalsiai atsiverčia Rytų klasikos vertimą, ir pirmieji patiria akistatą su klaidomis. Apie kokią kokybę galima kalbėti, jeigu atvarte pristatomoje knygos anotacijoje jau yra įsivėlusi grubi klaida, badanti akis bet kuriam japoniškai mokančiam ar bent japonų literatūrą išmanančiam žmogui? Pacituokime Sei Shōnagon „Priegalvio knygos“ („Makura no sōshi“) anotaciją:

Nors parašyta prieš tūkstantį metų, Sei Šionagon „Priegalvio knyga“ japonams yra kalbos grynumo pavyzdys ir iškiliausias literatūros perlas, parašytas džiuihicu stiliumi. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia „sekti teptuką“. (...) Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buitinę sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją − tai ir yra džiuihicu.

Nekalbant jau apie tai, kad japonų kalbos „grynumo pavyzdys“ nežinia kodėl verčiamas iš anglų kalbos, du kartus pakartotas žodis „džiuihicu“ yra netaisyklinga japoniško termino zuihitsu perraša. Remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu dėl japonų kalbos skiemenų lietuviškojo atitikmens, lietuviškai terminas zuihitsu turėtų būti perrašomas „dzuihicu“.
Suprantama, bet kuris specialistas, verčiantis kūrinius iš originalo kalbos, stengsis pasklaidyti visus prieinamus vertimus į kitas kalbas. Kai kurios „Auksinio obuolio serijos“ knygos į anglų ir kitas kalbas yra verstos ne kartą, tačiau net ir tarp šių vertimų reikia mokėti rinktis. Pačioje Azijoje tebevyksta intensyvūs klasikos tyrinėjimai, tenykštės leidyklos savo šalių literatūros kanoną leidžia kaskart su vis išsamesniais komentarais, kuriais naudojasi ir naujos vertėjų į Vakarų kalbas kartos. Todėl svarbi tiek vertimo į anglų kalbą data, tiek vertėjo pavardė, tiek interpretacijos niuansai.
Tituliniame puslapyje teigiama, kad „Priegalvio knygos“ vertėja į lietuvių kalbą rėmėsi garsaus japonologo Ivano Morriso vertimu „The Pillow Book of Sei Shonagon“, o „šis vertimas į lietuvių kalbą yra leidžiamas pagal susitarimą su „Oxford University Press“ leidykla“. Morriso vertimas laikomas savo žanro klasika, dabar gyvenančia tarsi atskirą gyvenimą, nebepriklausomą nuo originalo. Nes tai − laisvoka japoniško teksto interpretacija, pritaikyta 1967 metų anglakalbiam skaitytojui, kuris iš vertėjo tikėjosi ne tiek tikslumo, kiek patrauklaus egzotiškos kultūros pristatymo. Būtent todėl Ivano Morriso vertime iš 318 originalo skyrių (pagal kito išlikusio rankraščio redakciją − 323 skyrių) liko vos 185 skyriai. Dabar, kai visame civilizuotame pasaulyje japonų literatūra seniai atsikratė egzotikos etiketės, vertėjams keliami visai kitokie reikalavimai.
Nors šis straipsnis nepretenduoja į išsamią vertimo analizę, užtenka žvilgtelėti į kelis „Priegalvio knygos“ puslapius tiesiog knygyne, kad pastebėtum, jog problemos prasideda pačiame pirmame skyriuje, kurį skaito, verčia ir analizuoja ne tik japonai, bet ir japonologai visame pasaulyje, įskaitant VU japonologijos specialybės studentus. Lietuviškame vertime šis skyrius baigiasi sakiniu, kurio nėra nei naujausiame japonų „Shōgakukan“ leidyklos „Makura no sōshi“ leidinyje, garsėjančiame autoritetingais ir fundamentaliais komentarais, nei bet kuriose ankstesnėse redakcijose (pavyzdžiui, „Iwanami bunko“ leidyklos serijoje), nepriklausomai nuo to, kuriuo originalo rankraščiu jos remiasi. Net ir lietuviškame leidinyje ši frazė turėjo atkreipti redaktorių dėmesį, nes pagal prasmę nedera prie ankstesnio sakinio („Iki vidurdienio šaltis atlėgsta, ir ugnis apvaliame kaitintuve gęsta po pelenų sluoksniu. Niekam nerūpi − štai kur bėda“, p. 17)
Beje, paskutinė frazė nepriklauso ne tik Sei Shōnagon, bet ir laisvokai ją interpretuojančio Ivano Morriso plunksnai, kuris skyrių baigia taip: but as noon approaches and the cold wears off, no one bothers to keep the braziers alight, and soon nothing remains but piles of white ashes (p. 21; čia ir toliau remtasi „The Pillow Book of Sei Shōnagon“. Išversta ir išleista Ivano Morriso. – Columbia University Press, 1971).
Iš kur lietuviškame vertime atsirado šis niekur neegzistuojantis sakinys, bus galima pasvarstyti vėliau. Tačiau reikėtų pastebėti, kad net tada, kai angliškas tekstas į lietuvių kalbą būna išverstas tiks­liai, netikslus gali būti pats Morrisas. Pavyzdžiui, atsitiktiniu principu analizei pasirinktame lietuviško leidimo 140 skyriuje (japoniškuose rankraščiuose − 211 arba 227 skyrius) rašoma: apstulbusi stebėjau, kaip jie krauna ryžius į stirtas su ryškiai raudonomis varpomis viršuje. Palyginkime angliškai: I was fascinated to observe how they put all the plants in bundles with the bright red ears on top (p. 212). Angliškas ir lietuviškas tekstas atitinka, tačiau japoniškame originale ryžiai buvo ne į stirtas kraunami, o klojami vienas šalia kito. Apie „ryškiai raudonas varpas“ užsimenama ne šiame sakinyje, o ankstesniame, be to, komentarai japonų kalba primena, kad Sei Shōnagon laikais būdvardis, kuris dabar verčiamas žodžiu „raudonas“, galėjo apibūdinti auksinę spalvą. Panašių netikslumų, atsirandančių iš angliško vertimo, šiame skyriuje esama ir daugiau. Žinoma, tai galėtų pasirodyti smulkmena, bet kyla klausimas, kiek turėtų susidaryti tokių smulkmenų, kad vertimas jau būtų laikomas nekokybišku.
Sunkiausiai įveikiama kliūtimi „Auksinio obuolio serijos“ vertėjams pasirodė esanti transkripcija, kuri iš karto išduoda, kad darbo ėmėsi nepajėgus jį atlikti žmogus. 93-ame lietuviškosios „Priegalvio knygos“ skyriuje (142 skyrius japoniškame originale) užkliūva „Seirejo rūmai“ (...sode priešais Seirejo rūmus tarnai patiesė demblius, p. 169), kurie yra iškraipytas japoniškojo Seiryōden variantas. Beje, komentaruose vertėja pateikia jau taisyklingą lietuvišką perrašą − „Seirio rūmai“. Vėliau paaiškinama, kad tai − valdančiojo imperatoriaus rezidencija. Šie rūmai tebe­stovi šių dienų Kiote. Restauruoti devynioliktame amžiuje (p. 285). Informacija iš esmės teisinga, tačiau ne visai tikslu šiuos apartamentus vadinti rūmais, nes tai − tik vienas medinės architektūros pastatas milžiniškame rūmų komplekse. Be to, nors devynioliktame amžiuje restauruotas rūmų ansamblis iš tiesų stovi Kiote, tačiau visiškai kitoje vietoje nei tas, kuris stovėjo dešimto ir vienuolikto amžių sandūroje, kai buvo rašoma Makura no sōshi.
Tačiau ne „Seirejo rūmai“, o papras­tas japonų ilgio matas vertimo analizę netikėtai pavertė detektyvu ir paskatino kitomis akimis pažvelgti į visą „Auksinio obuolio seriją“. 182 skyriaus (japonų originale 23 papildomas skyrius) pirmojoje pastraipoje rašoma: juose stovėjo keturių seku aukščio apeiginė uždanga, priešais paguldyta apvali šiaudinė pagalvėlė (p. 280). Be abejo, turimas omenyje ne seku, o shaku (lietuviškai tarti „šiaku“) − japonų ilgio matas, lygus 30,3 cm. Jeigu vertėja būtų pasižiūrėjusi į anglišką vertimą, šį žodį būtų išvertusi tiesiog „pėda“, kaip tai padarė I. Morrisas, ir nebūtų apsunkinusi skaitytojo japonišku terminu, kuris, be to, dar paverstas niekam neatpažįstamu seku. Ir uždanga būtų buvusi ne apeiginė, o tiesiog „kilnojamoji pertvara“, kuri ang­liškai paprastai verčiama curtain of state −­ tai yra sienelė, už kurios pasislėpusios su svečiais bendraudavo aukštos kilmės damos, nenorėdavusios rodyti savo veido. Taigi iš kur lietuviškame vertime atsirado keturių seku aukščio apeiginė uždanga? Atsakymas labai paprastas. Iš rusiško Veros Markovos vertimo Сэй-Сёнагон „Записки у изголовья“, kurio net pirkti nereikia − jis prieinamas kiekvienam internautui (prieiga: ). Mat seku − tai nevykusiai lietuvių kalba perrašyta rusiškoji transkripcijos forma сяку. Beje, rusiškame vertime esama ir „apeiginės uždangos“ („церемониальный занавес“, žr. 300 sk.).
Be to, tik rusų vertimo tradicijai būdinga metų mėnesius pagal Mėnulio kalendorių versti „mėnuliais“ („луна“). Ten, kur japonai rašo: „devintą mėnesį“, o anglai verčia: „in the Ninth Month“, vertėja į lietuvių kalbą renkasi visiškai nepriimtiną, bet prastuose Rytų klasikos vertimuose gają rusiškąją versiją: „stojus devintajam mėnuliui“ (p. 160; plg. „когда настала девятая луна“). Nemaloniai nuteikia ir įkyrus senosios japonų sostinės Heiano titulavimas „Hejanu“. Kita buvusi Japonijos sostinė Nagaoka lietuviškoje „Priegalvio knygos“ „Pratarmėje“ virto Nagaoke, − matyt, pagal analogiją su karaoke.
Šypseną kelia „Manio Šiu antologija“ (p. 7; turėtų būti „Man’yōshū“ − „Milijonų amžių rinktinė“), kinų miestas Čenjanas (p. 5; turėtų būti Čanganas), kinų poetas Po Čiujis (turėtų būti Bai Juyi), pagaliau neaiškios lyties ir plauko japonų personažas „Očikubas“. 152 skyriuje (originale − 292 skyrius) rašoma: „Očikubas (tas, kuris vaidijosi su ponu Katanu) − štai kas man patinka!“ (p. 256).
Juokinga čia tai, kad Očikubo yra moteris, viena garsiausių viduramžių literatūros personažų, japoniškasis Pelenės variantas. Tik pamotės ji buvo priversta gyventi ne tarp pelenų ir suodžių, o rūsio kambarėlyje, kuris japoniškai vadinamas ochikubo ir pagal kurį buvo pavadinta pati herojė. O „Priegalvio knygoje“ kalbama apie jos sužadėtinį, kuris romane „Sakmė apie Očikubo“ („Ochikubo monogatari“) vadinamas Sakon no shōshō − „kairiojo garbės kuopos korpuso kapitonu“. Ivanas Morrisas angliškame komentare jį klaidingai apibūdina kaip Ukon no Shō­shō − tai yra „dešiniojo garbės kuopos korpuso kapitoną“ (p. 366). Iš tiesų Sei Shōnagon, kalbėdama apie šį personažą, vadina jį „kapitonu iš Očikubo“, kad to meto skaitytojui būtų aišku, kurio romano herojų ji turi omenyje, nes panašių „kapitonų“ pasitaiko mažne kiekviename Heiano laikotarpio kūrinyje. Morrisas išsisuka iš padėties tą patį personažą pavadindamas „Očikubo kapitonu“, o geriausią variantą siūlo būtent rusė vertėja − „mergelės Očikubo mylimasis“ („возлюбленный девушки Отикубо“; 272 sk.). Išnašoje Morrisas paaiškina, ką turėjęs omenyje, tačiau vertėja į lietuvių kalbą paliko tik angliško komentaro pradžią, o į tolesnę dalį tiesiog numojo ranka, nesuprasdama, apie ką čia kalbama. Taip komentaruose romanas „Ochikubo monogatari“ tapo kažkokia neaiškia „nežinomo autoriaus meilės istorija“ (p. 303), o lietuviškame teksto variante atsirado vyriškis Očikubas.
Vadinamuosiuose „kataloginiuose“ sky­riuose Sei Shōnagon pateikia mėgstamiausių salų, miškų, budistinių sūtrų, upių, vabzdžių pavadinimus, pradedamus vardyti nuo, jos manymu, svarbiausio. Vieno tokio skyriaus, kuris lietuviškame leidinyje turi 101 numerį (149 arba 155 skyrius japoniškuose rankraščiuose), pavadinimas verčiamas: „tai, kas apleista“. Toliau vardijami dalykai, kurie turėtų atitikti šį pavadinimą: „blogoji rankdarbio pusė“, „katės ausies vidus“, „maži dar visai pliki peliūkščiai, kai judančiu kamuoliu virsta iš lizdo“, „dar nepamušto kailinio drabužio rantai“, „tamsa ne itin švariuose namuose“ ir taip toliau. Tačiau vargu ar visiems šiems dalykams apibūdinti labiausiai tinka žodis „apleista“ −­ nelabai vykęs angliškojo squalid vertimas. Japoniškai skyrius vadinasi: „Tai, kas nemalonu, atgrasu“. Panašiai išversta ir į rusų kalbą: „tai, kas kelia pasibodėjimą“ („То, что порождает чувство брезгливости“).
Beje, šis skyrius tarsi įrodytų, kad vertėjai vis dėlto pavyzdys buvo anglų kalba arba ji bent struktūriškai stengėsi mėgdžioti anglų leidinio tekstą, nes įvairūs „nemalonūs“ dalykai vardijami ta tvarka, kaip ir Morriso vertime, o ne kaip rusės Veros Markovos variante, kuris yra arčiau originalo. Be to, lietuviškame leidinyje išlaikomas ir Morriso pasiūlytas skyrių skaičius, nors angliškas vertimas, priešingai nei rusiškas, yra gerokai adaptuotas. Vertėjai į lietuvių kalbą tai turėjo kelti dar vieną nemenką problemą −­­ atsekti, kuris rusiškas skyrius atitinka anglišką.
Kita vertus, lietuviškoji pratarmė yra gerokai nutolusi nuo angliškojo įvado į „Priegalvio knygą“, o faktai joje išdėstyti itin padrikai. Pavyzdžiui, apie Sei Shōnagon rašoma taip: jos mylima imperatorienė Sadako pasipainiojo dėdės ambicingojo Fudživaros Mičinagos kelyje... Jis vertė valdovę pripažinti antrąją imperatorienę − Mičinagos vienuolikmetę dukrą. (...) Imperatoriaus palikta nėščia dvidešimt ketverių metų moteris viena susitiko su Mičinaga. Viskam pasibaigus Šionagon paliko rūmus ir pradingo (p. 16). Šiuo atveju iš tiesų būtų buvę pravarčiau pasitikėti Morrisu ir remtis jo pateiktais Sei Shōnagon biografijos faktais, tiksliau, paprastais paaiškinimais apie jų stoką. Galbūt tada lietuviškoji pratarmė būtų skambėjusi ne taip dramatiškai, tačiau suteikusi daugiau informacijos.
Lietuviškame vertime ne tik akivaizdi specialiųjų žinių stoka ir pilna erzinančių transkripcijos klaidų, tačiau esama didesnių bėdų − prastai perteikiamas pats japoniškojo originalo tekstas.
Pavyzdžiui, 88 skyriuje (129 arba 135 originalo skyrius) rašoma:

Ponas tarėjas Tadanobu pacitavo:
Laiku − ir ruduo, ir mėnesiena,
Bet kur gi jis?


Turėtų būti:

Generolas leitenantas Tadanobu pacitavo:
Sulauks rudens mėnulis,
bet kur bus tas, kuris pilnatimi
žavėjos?


Ne veltui tiek daug klaidų aptinkama kaip tik poezijos vertimuose. Homofonais mirgančios japoniškos eilės, orientuotos į žodžių žaismą, sudaro ypatingų keblumų vertėjui į bet kurią kitą kalbą. Apie tai įvade kalba ir Ivanas Morrisas: Versdamas „Priegalvio knygoje“ cituojamas kitų kūrinių ir autorines eiles, nutariau, kad bet kokios pastangos perteikti poeziją pažodžiui bus bergždžios, todėl pamėginau atskleisti tik bendrą prasmę ir sukurti tam tikrą poetinį ritmą (p. 16). Šis I. Morriso metodas, matyt, pridarė nemaža vargo mūsų vertėjai. Nežinodama, kaip lietuviškai perteikti I. Morriso „subendrintą“ eilėraščių prasmę ir negalėdama sutikrinti angliško vertimo su originalu, ji griebiasi rusiškų šaltinių, po pastaraisiais galutinai palaidodama originalą.
Pateiksiu tik keletą pavyzdžių.
56 skyriuje (83 arba 87 originalo skyrius) esama bent poros problemiškų vertimų:

Vos vos plaukia į krantą
Vargdienė žvejė,
Toks didelis jos laimikis.
Kodėl gi jai vienai
Dosnios jūros dovanos!

p. 106

Palyginkime anglišką ir rusišką vertimus:

Lucky indeed is she,
That nunnish diver of the briny depths
Who is so laden down with gifts
That she can scarcely drag herself ashore.

Еле к берегу плывет
Нищая рыбачка,
Так велик ее улов.
Отчего же ей одной
Моря щедрые дары?


Nors vertėja į lietuvių kalbą kaip atramos tašką renkasi rusišką vertimą, ang­liškasis variantas tikslesnis. Mat japoniškame tekste žaidžiama homonimu ama, kuris reiškia ir „nardytoja“, ir „vienuolė“, o Morrisas junginiu nunnish diver bando perteikti abi prasmes. Rusiškame vertime šis žodžių žaismas prapuola. Be to, vargu ar tikslu vadinti „vargdiene žveje“ dosniai jūros ir ne tik jūros apdovanotą moterį, kuriai pavydi šią dainelę dainuojanti elgeta.
Dar daugiau problemų kelia kitas eilėraštis tame pačiame skyriuje:

Gausmas pasklido kalnuose.
Nuo kirvio smūgių
Nusirito aidas.
Laimei privilioti
Nukirstas laukinis persikas

p. 108

Nei japoniškame originale, nei vertime į anglų kalbą nė pėdsako nėra „laukinio persiko“. Belieka vėl imti į rankas rusišką vertimą.

I thought I heard the woodman’s axe
Echoing through the hills
But, oh, it was a gladder sound −
The cutting of the festive wands.

Гул пошел в горах.
От ударов топора
Прокатилось эхо,
Чтобы счастье приманить,
Дикий персик срублен.


Taigi rusiškas vertimas žodis žodin atitinka lietuviškąjį. Tačiau jis pernelyg nutolęs nuo originalo. Japoniškame eilėraštyje kalbama apie šakas, kertamas vadinamajai Šventinei lazdai, kitaip − Triušio lazdai. Pirmąją Triušio dieną po Naujųjų metų (ketvirtąją naujo ciklo dieną) per apeigas būdavo išvaromos piktosios dvasios, specialia lazda beldžiant į žemę. Lazda galėjo būti išdrožta iš slyvos, osmanto, persiko arba kamelijos medžio. Kodėl patyrusi vertėja į rusų kalbą V. Markova nutarė iš visų galimų medžių pasirinkti būtent „laukinį persiką“, sunku pasakyti. Neapsižiūrėjimų pasitaiko net ir geriausiuose vertimuose, − tai tiesiog smulkmena, kuri bendro vaizdo negadina, bet lietuviškame vertime ši smulkmena virsta dar vienu nesusipratimu nesusipratimų virtinėje.
Prastai užmaskuoto vertimo iš rusų kalbos pavyzdžius galima skaičiuoti be galo. Blogai, kad iš viso toleruojami pervertiniai, tačiau kam apgaudinėti skaitytoją nenurodant tikrojo vertimo šaltinio, −­ juk pagaliau koks skirtumas, iš kokios tarpinės kalbos verčiama?
116 skyriuje (177 arba 184 originalo skyrius) konfliktas kyla dėl to, kad tuo metu, kai Sei Shōnagon imperatorienės akivaizdoje kalba apie savo meilę valdovei, kambaryje kažkas nusičiaudi, ir imperatorienė iš karto įtaria rašytoją meluojant, nes tokia buvo viena čiaudulio reikšmių to meto Japonijoje. Toliau kalbama apie supykusios imperatorienės laišką, parašytą „Priegalvio knygos“ autorei:

Pakeliui tarnaitė įteikė dailiu braižu ploname šviesiai žaliame popieriaus lape išvedžiotą laišką. Išskleidžiau ir perskaičiau:
Sakyki, kaip, kokiu būdu
Suprast galėčiau
Kur apgavystė, kur tiesa,
Jei dangiška būtybė Tadasu
Neišaiškintų mūsų melų?
Užplūdo su neviltimi sumišęs susižavėjimas. „Ach, jei tik numanyčiau, kuri moteris mane taip pažemino?“ − vėl pradėjau nerimauti.
− Perduok valdovei štai ką, žodis žodin, nieko nepakeisk, − pasakiau tarnaitei:
Lai lėkštą meilę
Kas tik nori apgaule vadina.
Mane apkaltino
Ne Dievas − tiesos skleidėjas,
Tai nosis klydo kažkieno.
Dar ilgai negalėjau atsigauti ir kankinausi, laužydama galvą, kas vis dėlto taip nevykusiai su manimi pajuokavo!


Ši pastraipa beveik pažodžiui seka ne anglišku, o rusišku vertimu. Palyginkime tik antrąjį eilėraštį:

Simple sneeze might give the lie
To one whose love is small,
But sad indeed that she who truly loves,
Should suffer from so slight a thing!

Пусть мелкую любовь,
Пожалуй, назовут обманом,
Но обвинил меня
Не светлый бог – носитель правды,
А только чей-то лживый нос!


Nors angliškas ir rusiškas tekstas skiriasi, o lietuviškas akivaizdžiai ištikimas rusiškajam, nė vienas iš čia esančių variantų nesugeba atskleisti visų originalo prasmių, kurios kyla iš japonų kalbos homofoniškumo. Iš tiesų Sei Shōnagon teisinasi tokiais žodžiais:

Spalvos švelnumas lemia žiedo grožį,
tačiau juk nosis − ne gėlė
ir nepavaldūs jai jausmai švelniausi.
Ir vaisius man, deja, kartus likimo skirtas,
dienas manas pavertęs slogučiu...


Japoniškame eilėraštyje autorė operuoja homonimais ir poetiniais japonų įvaizdžiais: tiek „gėlė“, tiek „nosis“ japoniškai tariamos hana, nors rašomos skirtingais hieroglifais; lygiai taip žodis mi reiškia ir „vaisių“, ir „kūną“, ir −­ perkeltine prasme − „likimą“. Be to, gėlių grožis poezijoje dažnai būdavo tapatinamas su žiedo ryškumu arba švelnumu, o „spalva“ įvairiais prasminiais ryšiais buvo susijusi su „meile“, dažniausiai trumpalaike. Beje, šiame eilėraštyje, priešingai nei pirmajame, nėra užuominos į „dievybę Tadasu“, taip pat slepiančią homonimines sąsajas su žodžiu „teisti“, „atskleisti tiesą“, be to, ir geografinę nuorodą į didžiausią šventyklą Kiote, kurios giraitėje garbinama ši dievybė. Rusiškame tekste „dievas“ tikriausiai atsirado kaip reakcija į ankstesnįjį eilėraštį. Šiaip ar taip, tai − laisvo poezijos vertimo pavyzdys. Tačiau Morrisas teisus − šiuo atveju laisvas vertimas, matyt, neišvengiamas. Ne visada galima ir reikia vertime sutalpinti visas japoniškas reikšmes, kurios dažnai rodo tik techninę viduramžių autoriaus meistrystę, o šiuolaikiniam užsienio skaitytojui ne tik nieko nesako, bet tiesmukai išverstos gali atrodyti net komiškai. Tobulintinas ir čia pasiūlytas lietuviškas vertimo variantas, kuriuo šiame straipsnyje tebuvo stengtasi „pačiupinėti“ originalo faktūrą. Prieš atiduodant vertimą į leidyklą, galbūt reikėtų parinkti tinkamesnes raiškos priemones. Tačiau tokia pasirinkimo laisvė įmanoma tik verčiant iš originalo kalbos. Pervertiniuose galima rinktis tik tarp daugiau ar mažiau pasisekusių vertimų į kitas kalbas.
Vis dėlto nereikėtų sutelkti dėmesio tik į vertėjos darbą, nes ne jame glūdi ši problema. Žinoma, būtų gerai, jeigu ji būtų pasitikslinusi terminus, pavadinimus, pasidomėjusi Japonijos viduramžių realijomis, kultūros ypatybėmis, literatūros istorija, tačiau šito reikalauti iš žmogaus, kuris nėra specialistas, greičiausiai neįmanoma. Netgi ne kiekvienas japonologas gali imtis versti tokį veikalą, o juo labiau –­ jį komentuoti, nes reikia puikiai išmanyti būtent tą laikotarpį, kai buvo parašytas kūrinys. Tačiau verčiant iš tarpinės kalbos, blaškantis tarp įsipareigojimo anglų leidyklai ir lengviau priei­namo rusiško vertimo, be to, neturint galimybės pasitikslinti neaiškumų originale, neišvengiama darbo dalimi tampa spėliojimas. Kyla tik klausimas, kodėl lietuvių skaitytojas turėtų tenkintis daugiau ar mažiau sėkmingais šio spėliojimo rezultatais?
Kartais specialistui nereikia net atsiversti knygos, kad pamatytų, jog ji versta ne iš originalo kalbos, be to, naudotasi ne naujausiais vertimais į anglų kalbą. Pavyzdžiui, Sun Tzu „Karo meno“ atveju tai tampa akivaizdu vos užmetus akį į viršelį. Pagal tarptautinę kinų kalbos skiemenų rašybą pinyin, kuri dabar sutartinai vartojama visame pasaulyje, autoriaus (taip pat ir knygos) pavadinimas turėtų būti transkribuojamas ne „Sun Tzu“, o „Sun Zi“ arba „Sunzi“. Tai liudija ir naujausio šios knygos vertimo į anglų kalbą pavadinimas: „The Art of War: Sun Zi’s Military Methods“. Iš kinų kalbos vertė Victoras Mairas. – Columbia University Press, 2007.
Tačiau blogiausia, kad lietuviško leidinio vertėjas dažnai naudojasi tik jam vienam žinoma kinų skiemenų perraša. Nežinia kuo knygos autorius nusikalto lietuvių leidėjams, bet tarp jo pavardės variantų tikrai galima pasiklysti, − ant viršelio vadintas Sun Tzu, pratarmėje jis virsta Sun Dzu. 8-ame puslapyje paaiškinama plačiau: „tradiciškai traktato autoriumi laikomas istorinis asmuo Sun U arba Sun Dzu (Sun-tzu, Sun Tzu, Sunzi), apie kurio aktyvią veiklą nuo 512 m. pr. Kr. byloja ir rašytiniai šaltiniai Si Či ir U ir Jue Pavasarių ir Rudenų laikotarpis“.
Kas yra Si Či, atspėti tikrai nelengva. Matyt, tai Shiji − garsioji knyga, kurios pavadinimą lietuviškais rašmenimis derėtų transkribuoti Šidži, o dar geriau palikti tarptautinę transkripciją, šalia pateikiant vertimą − „Istorijos užrašai“, nes kaip tik tai šie skiemenys ir reiškia.
O štai Mao Dzedongas transkribuojamas teisingai, remiantis pinyin tarptautine perraša ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1996 metų vasario 8 dienos nutarimu. Tačiau tuojau pat tampa neaišku, kodėl lietuviškai teikiant vienas svarbiausių kinų kultūros kategorijų yin ir yang, nostalgiškai atsigręžiama į rusišką transkripciją, kurioje neatsispindi dorsalinis priebalsis ng, kitaip tariant, lietuviškai rašoma ne „in“ ir „jang“, kaip derėtų, o „in“ ir „jan“, nors šių žodžių galūnės kiniškai skiriasi.
Nežinia kodėl lietuviškame vertime atsisakyta ir tradicinės, kiekvieną skyrių kiniškame tekste pradedančios frazės: „Sunzi kalbėjo“. Nepaisant to, reikia pasakyti, kad kiniškas Sunzi tekstas skaidrus, angliškas vertimas − tikslus, todėl lietuviškame leidinyje užkliūna nebent retsykiais pasitaikantys nelogiškumai, kaip antai šioje pastraipoje:

Apskritai kariavimo principas yra toks: jeigu turi tūkstantį keturkinkių puolimo vežėčių, tūkstantį oda dengtų gynybos vežėčių, šimtą tūkstančių šarvuotų pėstininkų, jeigu maisto atsargas reikia gabenti už tūkstančio mylių, tai vidaus ir išorės išlaidos, svečių ir patarėjų priėmimo, klijų ir lako pirkimo, vežėčių ir ginkluotės parengimo sąnaudos sieks tūkstantį auksinių per dieną. Tik tokiu atveju galima rinkti šimtatūkstantinę kariuomenę (p. 31−32).

Lietuviškame vertime tarp abiejų sakinių trūksta ryšio, nors kiniškame originale viskas atrodo nuoseklu. Tereikia paskutinę frazę formuluoti kiek kitaip: tik turint juos savo žinioje, galima rinkti šimtatūkstantinę kariuomenę. Panašūs netikslumai, suprantama, nėra kriminalas, tačiau tokiuose lakoniškuose tekstuose, koks yra Sunzi, reikėtų būti ypač atidiems.
Kur kas sudėtingesnis tam pačiam vertėjui pasirodo esąs japoniškas tekstas −­­ „Hagakure“. Čia vėl nemaloniai nuteikia nevalyva ir dažnai neatpažįstama vardų ir pavadinimų rašyba, pavyzdžiui, „Šinjei“, „Gukenšiu“ knyga, Itėjus, Iėjasu. Tokių pavyzdžių daugybė, ir visi jie rodo japonologinį vertėjo neraštingumą. Ne veltui sunkiausios pasirodė tos vietos, kur reikalingos japonų kalbos žinios arba susiduriama su kalbos subtilybėmis. Pavyzdžiui, lietuviškojo vertimo p. 134−135 rašoma:

Budizmas atmeta mąstantį protą. Nieko išmintingesnio nėra. Kadangi esate karys, galiu jums pateikti puikų pavyzdį. Kinų hieroglifas „silpnadvasiškumas“ gaunamas prie hieroglifo „prasmė“ pridėjus hieroglifo „protas“ šaknį. Tokiu būdu čia „prasmė“ reiškia „mąstymą“, o kai žmogus savo grynąjį protą suteršia mąstymu, jis tampa silpnadvasis.

Tituliniame puslapyje teigiama, kad knyga versta iš angliško leidimo: Yamamoto Tsunetomo. „Hagakure. The Book of the Samurai“. – Kodansha International, Ltd. 2002. Ten ši pastraipa atrodo taip:

Buddhism gets rid of the discriminating mind. It is nothing more than this. I can give you an illustration in terms of the warrior. The Chinese character for „cowardice“ is made by adding the character for „meaning“ to the character radical for „mind“. Now „meaning“ is „discrimination,“ and when a man attaches discrimination to his true mind, he becomes a coward (p. 154).

Antra lietuviškosios pastraipos dalis iš pažiūros atitinka angliškąjį variantą, nors derėjo atsižvelgti į tai, kad mind gali reikšti „psichika, dvasia“, be to, ir minėtoji hieroglifo šaknis niekada neverčiama „protas“, o tik „širdis“, „siela“, „dvasia“, „jausmas“, „nuoširdumas“. Kaipgi tada suprasti pirmąjį sakinį ir angliškąjį discriminating mind? Panašu, kad neradęs patenkinamo atsakymo, vertėjas į lietuvių kalbą pasirinko dar vieną informacijos šaltinį − rusišką variantą, kuris nesunkiai prieinamas internete.

Буддизм отвергает мыслящий ра­зум. Выше этого нет мудрости. Для вас как для воина у меня есть хорошее подтверждение этого.

Deja, rusiškasis tekstas nepatikimas, taigi vertimui į lietuvių kalbą padarė daugiau žalos nei davė naudos. Angliškas žodis discriminating gali reikšti daug ką: ir „vertinantis žinovo žvilgsniu“, ir „rafinuotas“, ir „linkęs skirstyti, diferencijuoti“, bet tik ne „mąstantis“ („мысляший“), bent jau ne šiame kontekste. Pažiūrėkime į japonišką originalą, kuriame vartojamas terminas bunbetsushin (žr. „Hagakure“, Nihon no meicho, t. 17, Tōkyō: Chūōkōronsha, 1969, p. 409). Šis daiktavardis turi daug prasmių, tačiau iš esmės reiškia „kritišką požiūrį“, jausmus pražudantį „racionalumą“, net „racionalų egocentrizmą“. Visa tai ir reikėtų atmesti, o ne „mąstantį protą“, kuris dar niekam nepakenkė.
„Auksinio obuolio serijai“ skirta antipremija − tai signalas kitoms leidykloms, kad vertimas iš tarpinės kalbos Lietuvoje nebėra vertinamas kaip rimtas darbas. Net knygų, rašytų ne Azijos kalbomis, bet apie Aziją, vertimas ar bent vertėjų konsultavimas turėtų būti patikimas atitinkamos kalbos specialistams, nes verčiant susiduriama su specifiniais terminais ir realijomis. Vienas naujausių „Obuolio“ leidinių „I Ching, arba Permainų knyga“ lyg ir nepretenduoja į tikslų kinų klasikinės knygos vertimą, nes autoriumi nurodomas šio veikalo komentatorius Brianas Browne’as Walkeris (Brian Browne Walker. „I ching, arba Permainų knyga: vadovas sudėtingomis jūsų gyvenimo akimirkomis“. – Kaunas: Obuolys, 2007; iš anglų kalbos vertė Aušra Regina Leonavičienė). Vis dėlto transkripcija I Ching bet kuriam į knygyną užklydusiam lietuviui ar užsieniečiui sinologui dar kartą pademonstruos, kad Lietuvos leidyklos tebegyvena sinologijos „akmens amžiuje“, − pasirinktas ne tik pora dešimtmečių pasenęs kinų kalbos transkripcijos variantas (šiuolaikinis turėtų būti Yijing), bet ir apskritai jau nebevartojamas šio veikalo pavadinimas. Kinijoje „Permainų knyga“ dabar vadinama Zhouyi; tai atsispindi ir 1996 metais išleistame jos vertime į anglų kalbą „Zhouyi: A New Translation with Commentary of the Book of Changes“ (vertėjas Richardas Ruttas).
Beje, „Permainų knyga“ 2007 metais Lietuvoje buvo išleista bent du kartus: Kauno „Obuolys“ kaktomuša susidūrė su Vilniaus leidykla „Aktėja“. Tik nežinia, ar pirkėjas, išvydęs abu variantus knygyno lentynoje, supras, kad kauniečių I Ching ir vilniečių I Czin yra ta pati knyga. Padėti gali nebent paantraštės − „I Ching, arba Permainų knyga“ ir „I Czin: Senovės kinų Permainų knyga“. Pastarojoje rasime ir informaciją, kad knygą sudarė bei apipavidalino Gerda Lukoševičiūtė. Tačiau veltui ieškosime vertėjo pavardės. Nenurodytas nei vertėjas, nei kalba, iš kurios knyga versta. Jei ne lietuviškai sudarkyta rusiška transkripcija, sufleruojanti, kad į mūsų rankas pateko vertimas iš „kaimyninės“ kalbos, liktų tik nusistebėti, kaip senovės kinų veikalą sugebėjo sudaryti lietuvė Lukoševičiūtė.
Viena seniausių Kinijos išminties knygų dėl tokių Lietuvoje ją ištikusių „permainų“, žinoma, nenukentės, bet nukentės lietuvis skaitytojas. Todėl pačių lietuvių reikalas pasirūpinti, kad mūsų šalis neatrodytų kaip necivilizuota vertimo provincija, kurioje rodoma nepagarba net garsiausiems literatūros kūriniams.





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.