Antanas Dambrauskas
„Į šį pasaulį Dominykas Urbas atėjo 1908 m. balandžio 28 d.“
Ištraukos iš straipsnio, publikuoto žurnale "Mūsų kalba" 1971 m. Nr. 5. P. 45-47.
„Į šį pasaulį Dominykas Urbas atėjo 1908 m. balandžio 28 d. Švainikuose, Panevėžio rajone. Augo kaime, kur visokio gėrio ir visokio mokslo, ypač gimtosios kalbos, versmės. Jos gaivino jį nuo mažumės ir tebegaivina ligi šiol.
Bene pirmąkart įrašytą Urbo vardą randame J. Mačiulio knygelėj „Panevėžio mokytojui seminarija“, išleistoje Panevėžy 1929 m. Ten tų metų abiturientų sąraše 31 - Domas Urbas.
Ar baigęs seminariją buvo Dominykas mokytoju, nepasakysiu. Jei buvo - neilgai, nes netrukus pradėjome jį matyti Vytauto Didžiojo universiteto „antro aukšto fakulteto“ auditorijose ir koridoriuose. Buvo visuomet gerai nusiteikęs, smagus, pilnas energijos, išmanymo ir visokių naujienų. Studijavo jis humanitarinius mokslus plačiausia prasme. Buvo lituanistas su visais priedais, kurių reikalavo fakulteto reguliaminas. Jis klausė Krėvės ir Putino, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Salio ir Skardžiaus, Igno Jonyno ir Janulaičio, Lappo ir Karsavino, Sezemano ir Tamošaičio. Ar buvo pagarsėjusio „Sruogos (teatro) seminaro“ dalyvis - nežinia, bet Sruogos kursų klausė. Jam turbūt yra tekę klausyti ir Juozo Tumo-Vaižganto. Įkopdavo ir į „trečio aukšto fakultetą“: ten Stasys Šalkauskis, Pranas Dovydaitis, ten kylančios žvaigždės - Ivinskis ir Maceina - iš jų išgirsdavo daug ką įdomu ir sau naudinga. Urbas mat ne studentavo, o studijavo, rimtai rengėsi gyvenimui. Mokslus baigė 1935 m.
Viskas jam buvo įdomu. Privalomąjį lotynų autorių kursą klausė pas prof. Brenderį. „Skaitom Cicerono laiškus. Tik dabar pamačiau, kad lotynų kalba gyva,- kalbėjo Dominykas.- Cicerono buitis tokia pat, kaip mūsų šiandieninė: varžytynės - namų atėmimas ir nugriovimas, tremtinio dalia, kaip mūsų dienomis. Tik viskas - lotyniškai...“
Baigęs mokslus, dirbo kiek mokykloje. Panevėžio vyrų gimnazijoj, Mokytojų seminarijoj dėstė ir istoriją. Ir vadovėlį parašė (senųjų amžių, su P. Šležu). Buvo kelių muziejų darbuotojas. Tačiau didysis jo darbas buvo leidyklose, su vertimais ir prie vertimų. Tiesa, kurį laiką yra buvęs ir vienas iš didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorių. Versti pradėjo studijuodamas. Gerai jam žinoma „Žaibo“ spaustuvė Donelaičio gatvėje Kaune. Kad Urbas labai gerai moka žmonių kalbą ir yra puikus stilistas, greit suuodė rūpestingasis Antano Kniūkštos „Sakalas“. Ir Urbas - „Sakalo“ leidyklos redaktorius mažne dešimt metų (nuo 1932). Kad „Sakalo“ leidinių kalba gera ir graži - didžiausias nuopelnas Urbo. Ir „Sakalas“ pirmavo tarp kitų leidyklų.
Ilgus metus Urbas - Grožinės literatūros, vėliau „Vagos“ leidyklos redaktorius. Vienas iš žymiojo triumvirato: Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Aleksandras Žirgulys... Čia ne tik pats redaguoja, taiso kitų autorių ir vertėjų kalbą ir stilių, bet nešykšti patarimų ir kitiems redaktoriams, savo bendradarbiams, ypač jaunesniems. „Vagoje“ buvo visas „Urbo fakultetas“. Ir šiandien dėkingi tebemini jį ne viena bendradarbė ir bendradarbis. Urbo įtaka „Vagos“ kalbai didžiulė.
Kalbų Dominykas Urbas moka daug, gali versti ir verčia iš rusų, prancūzų, vokiečių, lenkų, latvių, jidiš.
Nevardysime čia visko, ką Urbas yra išvertęs. Savo verstąsias ir redaguotas knygas, lentynoje sustatytas, matuoja metrais. Bene jau tris metrus yra baigęs. Kokie kalnai knygų!.. Bet svarbiausia, kad iš Urbo rankų išėjusios ar per jas perėjusios knygos - geros. Kai skaitai Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“, rodos, kaip gyvas regi kalinius lageryje; kaip jie pluša, vargsta, kuo ir kaip minta, kaip džiaugias ir linksminas... O „Nusikaltimo ir bausmės“ senasis vertimas, išmėginęs Urbo kantrybę, pasidarė nebe „senasis“, o visai naujas, nors išėjo be vertėjo pavardės...
Bene visų Dominyko darbų viršūnė - Rablė. Nedrąsu buvo galvoti, kad atsiras lietuvis, kuris pajėgtų perteikti jį gyvai. Dievui dėkui, atsirado. Urbas! Kas kitas gebėtų parodyti visus niuansus, kurių pilnas Rablė? Daugybė vietų, kurias, tiesioginiais žodžiais pasakydamas, žmones piktinsi ir būsi nepraustaburnis. Ne veltui Urbas jaučia visus lietuvių kalbos niuansus, taip parenka sinonimus, metaforas, liaudies išmintį, šmaikščius žodžius, jog nė nepastebėsi, kad čia „slidi vieta“. Koks kalbos turtingumas! Turbūt Didžiojo žodyno tomuose nėra žodžio, kurio Urbas nežinotų. Skaitai, gėriesi ir šypsais. Paskaitykite!
Nemaža Urbo duoklė tekstologijai. Ne be jo darbo dalies išėjo Žemaitės, Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos raštai. O kur Dionizas Poška? Kur Liudvikas Adomas Jucevičius? Ant Urbo stalo guli baigiama studija apie Mažvydo raštų kalbą. Tyrinėjimai ir žodynas. Tai darbas, kuris pats siūlosi mokslinių laipsnių. Labai derėtų...
Dominykas Urbas - lietuvių vertėjų kunigaikštis. Ne veltui jam pirmajam pripažinta ši garbė (suteikta Antano Venclovos premija).
Labiausiai Urbu žavimės ne dėl to, kad jis moka daug kalbų, bet - kad nepaprastai gerai moka gimtąją. Čia jis - sektiniausias mums visiems pavyzdys.
Moka pasakoti ir vaikams. Tai liudija ir bene naujausias jo darbas „Baronas Miunhauzenas“. Ši knyga parodo, kad, sulaukęs gražių metų, Jubiliatas tebėra kupinas energijos, jėgų ir, tikimės, sumanymų.“
