Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė
 
Beveik detektyvinė Astridos Lindgren knygų apie seklį Kalį
vertimų istorija
 
 
Dosjė:
1946, 1951 ir 1953m. Stokholme išeina švedų vaikų literatūros klasikės Astrid Lindgren trilogija apie seklį Kalį: Mästerdetektiven Blomkvist, Mästerdetektiven Blomkvist lever farligt ir Kalle Blomkvist och Rasmus
1959 m. lietuvių kalba pasirodo trečioji triptiko dalis pakeistu pavadinimu − Baltosios rožės riteris. Vertė P. Juodelis. Piešiniai A. Čaikovskos.
1961 m. pirma ir antra dalys: Kalis Bliumkvistas žaidžia ir Kalis Bliumkvistas rizikuoja Lietuvoje išleidžiamos viena knyga Kalio Bliumkvisto nuotykiai. Vertė I. Olšauskaitė. Iliustracijos A. Vasino. Versta iš: Астрид Линдгрен. Приключения Калле Блюмквиста, Детгиз, Москва, 1959.
1996 ir 1997 m. Homo faber leidykloje atskiromis knygomis minkštais viršeliais išeina visos trys trilogijos dalys, Eglės Bloznelienės išverstos iš švedų kalbos: Didysis seklys Bliumkvistas, Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas ir Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas.
2006 ir 2007 m. „Garnelio“ leidykla išleidžia kietai įrištą knygą Kalio Bliumkvisto nuotykiai, joje trys dalys: Kalis Bliumkvistas žaidžia, Kalis Bliumkvistas rizikuoja ir Baltosios rožės riteris. Vertė Irena Olšauskaitė ir Petras Juodelis. Iliustravo Eva Laurell ir Kerstin Thorvall. Antrojo puslapio dešiniajame kampe, kur paprastai nurodomas šaltinis, iš kurio versta, surašyti švediški visų trijų dalių ir Astrid Lindgren leidėjo pavadinimai.
***
Didysis seklys Kalis Blumkvistas, kartais pasamprotaudavęs apie save kaip fiktyvų personažą, neabejotinai būtų pajutęs kažką įtartina savo kelionės pas Lietuvos skaitytojus vingiuose. Ypač nustebtų, pavartęs naujausią savo nuotykių leidimą: kaip galėjo jau senokai Anapilin iškeliavę žmonės išversti jo nuotykius iš švedų kalbos, juolab, kai nėra ženklų, kad gyvi būdami jie tą kalbą mokėjo? Į savo užrašų knygelę Kalis galėtų tuoj pat įrašyti pirmąją hipotezę: ar tik nebus „Garnelio“ leidykla pakartojusi senų, dar sovietmečiu atliktų vertimų? Ir kokie tuomet galėjo būti jos motyvai, juk jau beveik dešimtmetį egzistavo vertimai iš originalo kalbos?
Kita vertus, vargu ar Kalį tokia byla būtų sudominusi. Juk jis su savo draugais Eva Lota ir Andersu dalyvauja išnarpliojant tikrus nusikaltimus: demaskuoja brangenybes pagrobusius dėdę Einarą ir jo sėbrus, padeda sugauti palūkininko Greno žudiką ir išgelbėja nusikaltėlių pagrobtą Rasmusą ir jo tėtį profesorių. Palyginus su šiomis užduotimis, tirti vertimų istoriją – tikra nuobodybė, viską gali padaryti nesikeldamas nuo rašomojo stalo ir niekuo nerizikuodamas (nebent leidėjų rūstybe). Matyt todėl Kalis ir paliko šį darbą filologams, kurie prie rašomojo stalo gali leisti dienų dienas, įnikę į kur kas nuobodesnę medžiagą nei smagios Astrid Lindgren istorijos.
Tereikia palyginti skirtingas knygų vertimo versijas, kad suprastum, kad ką tik iškelta hipotezė yra visiškai teisinga. „Garnelio“ išleisti tekstai yra kone identiški pirmiesiems vertimams. Iš kokių kalbų išverstus tekstus perleido ši leidykla, taip pat ilgai spėlioti netenka. Irena Olšauskaitė, kaip ir nurodyta jos pirmojo vertimo pradžioje, vertė iš rusų kalbos. Akivaizdu, kad ji vertė N. Gorodinskajos vertimą, nes iki 1994 m. (kai pirmąją ir antrąją knygą išvertė L. Braudė), niekas kitas pirmųjų trilogijoje knygų į rusų kalbą vertęs nebuvo. Su Baltosios rožės riterio vertimu yra kiek kebliau, bet ir šią mįslę įminti įmanoma. Į rusų kalbą trečioji dalis Kalis Blumkvistas ir Rasmusas buvo išversta tik 1986 m. (vertė L. Braudė), taigi 1959 m. į lietuvių kalbą iš šios kalbos ji negalėjo būti versta. Laimei, lenkiška iliustratorės pavardė ir aplinkybė, kad Petras Juodelis buvo nemažai vertęs iš lenkų kalbos, nukreipia teisinga linkme. Tereikia Google paieškoje įvesti žodžius „Lindgren” ir „rycerz”, ir įsitikinsime, kad Juodelis naudojosi būtent lenkišku šaltiniu: Lindgren, Astrid. Rasmus rycerz Białej Róży; tł. Irena Szuch-Wyszomirska; il. Anna Czajkowska. Warszawa: Nasza Księgarnia, 1957. (Turbūt būtent vertėjui turime dėkoti, kad ši Lindgren knyga, tegu ir netobula forma, Lietuvą pasiekė anksčiau už Maskvą.)
Vis dėlto, teigti, kad „Garnelis” perleido vertimus iš rusų ir lenkų kalbų visai jų neparedagavęs, būtų neteisinga. Visų pirma, buvo pašalinti visi šiandien jau tik juoką keliantys barbarizmai („bonkos“, „bulkos“, „treningai“, „kulonai“, „aplamai“), rusiškos kalkės („viskas tvarkoj“) ir pan. Pagrindiniam moteriškam personažui naujajame senųjų vertimų leidime sugrąžintas tikrasis vardas – Eva Lota, vietoje pernelyg sulietuvinto Ieva Lota. Taip pat ir grobikas Nickė (tas, kuris pasirodo esąs ne toks jau blogas) trečiojoje dalyje tapo Nike, kaip ir turi būti. (Tiesa, pirmoje dalyje paliekama neištaisyta Žozefina, o turėtų būti Jusefina, švediškai Josefin).
Senuosiuose vertimuose pasitaikydavo kuriozinių nesąmonių, kurios atsirado pažodžiui verčiant rusišką vertimą, nepastebint tekstinių asociacijų ir sąmojo. Pavyzdžiui pirmosios knygos epizode, kuriame vaikai policijos nuovadoje ieško konsteblio Bjorko, bet ten randa tik kitą, nuobodžiaujantį ir kryžiažodžius sprendžiantį policininką:
− Tai Bjorkas bus rytoj rytą. Klausyk, o karžygė moteris iš aštuonių raidžių?
− Ieva-Lota, - atsakė Kalis (p. 101) (Plg. rus. „aмaзонкa“ ir „Eва Лотта“ − 8 raidės, bet liet. „amazonė“ – 7).
Naujame jau ištaisyta – „septynių raidžių“ (p. 100), nors gali būti, kad ši korekcija atsirado tik todėl, kad sutrumpėjo mergaitės vardas. Naujajame leidime ištaisomas ir kitas pirmojo leidimo akibrokštas – vertėjos pastaba, kad „desperado“ yra angliškas žodis (p. 42).
Vis dėlto, į naująjį leidimą perkeliama daugybė senųjų vertimų trūkumų. Didžiausias jų − teksto kupiūravimas ir kitoks svarbios tekstinės informacijos išmetimas. Tokio teksto darkymo pavyzdžių itin gausu Juodelio vertime.
Baltosios rožės riteryje sistemingai šalinamos visos Biblinės aliuzijos. Pavyzdžiui, nuolat berniukų kartojamas retorinis sušukimas „gerasis Moze!“ (šved. du gode Moses) vis pakeičiamas neutralesniu „tai nelaimė“ arba „kas bus!” (p. 318, 394).
Angelai šiame vertime, matyt, irgi yra nepageidaujama tema, nes Kalio balsas, kurį iš nelaisvės ištrūkusi Eva Lota išgirsta miške, jai yra „pats gražiausias pasaulyje“ (p. 377), nors teisingai būtų „gražesnis už arkangelo“ (šved. vackrare än en ärkeängels). Be to, praleista ir visa toliau einanti pastraipa (praleisti sakiniai recenzijoje rekonstruoti, cituojant E. Bloznelienės vertimą ir netaisant jo stiliaus ir gramatinių klaidų):
Ne todėl, kad būtų girdėjusi ar mačiusi archangelą, bet buvo tikra, kad šis visu savo puikumu neprilygtų Kaliui, kai jis atėjo link jų tamsoje su kišeniniu žibintuvėliu rankoje. Ašaros ištryško Evai Lotai iš akių, bet dabar tai jau atleistina (plg. P.J. p. 377 ir E.B. III p. 93).
O štai dar viena praleista nuoroda į Šventąjį Raštą. Ten kur turėjo būti:
Kaip čia tylu! Kaip negyva! Tuščia, lyg pasaulio sukūrimo rytą, kai dar nebuvo žmonių (III p. 41).
teliko:
Kaip čia buvo tylu! Kokia mirtina tyluma!(p. 325).
Politinecenzūrakvepia ir praleistas sakinys I. Olšauskaitės pirmosios knygos vertime praleistas sakinys: „− Tikras skautas, visada pasiruošęs, − tarė dėdė Einaras“ (turbūt dėl pernelyg ryškių pionierių ir skautų paralelių): „− Tikras skautas, visada pasiruošęs, − tarė dėdė Einaras“ (plg. P.J. p. 35 ir E.B. I p. 26). Okupuotoje Lietuvoje, matyt, netiko ir palyginimas „kaip kareiviai užkariautojai, išlipantys į priešo krantą“ (III p. 42) (šved. Invasionssoldater), bereikalingos asociacijos pašalinamos kartu su žodžiu „užkariautojai“: „lyg kareiviai, besikeliantys į priešo krantą“ (p. 326).
Kitur net pritrūksta fantazijos paaiškinti ištisų sakinių praleidimą, kažkokių ideologinių motyvų čia lyg ir nėra. Pavyzdžiui, trūksta sakinio: „Jei čia dar viena Anderso išdaiga, - tarė Kalis įlindęs į palapinę, - tai užmušiu“ (Plg. P.J. p. 382 ir E.B. III p. 99). Negi taip mėginta apsaugoti jaunąjį skaitytoją nuo smurto prieš bendramečius? Galbūt antipedagogika kažkam pakvipo ir tokiame „pamestame“ sakinyje: „Jau antrą kartą per labai trumpą laiką negailestingas tėvas privertė jį atsidėti sodo priežiūrai“. (Plg. P.J. p. 298 ir E.B. III p.15).
Pačioje trečiosios dalies pradžioje sutrumpintas baltųjų ir raudonųjų rožių pokalbis, praleistos dvi replikos:
− Ką veikiat? − panoro jis sužinoti.
− O kaip tu manai? − tarė Kalis. - Gal manai, kad žaidžiam tėtį, mamą ir vaiką? (Plg. P.J. p. 287 ir E.B. III p. 3).
Ten, kur pasakojama apie pilies griuvėsius vaikų pamėgtą žaidimų vietą, praleidžiamas sakinys, kad apleista pilis jau prieš kelis amžius buvo pasmerkta vienatvei ir griuvimui (Plg. P.J. p. 292 ir E.B. III p. 8). Sumažinamas ir iš grobikų nelaisvės ištrūkusios Evos Lotos alkis: jei originale ji galėtų suvalgyti dar tris keturis penkis šešis sumuštinius (šved. fyra fem sex smörgåsar), tai Baltosios rožės riteryje jai užtektų ir trijų keturių penkių (p. 377), nors žinoma, tai menka smulkmena palyginus su praleistom ištisom pastraipom.
Kažin ar besužinosime, kaip atsirado šios teksto „skylės“: ar tai buvusi lietuvių vertėjo „kūryba“ ar jos paveldėtos iš lenkų vertėjos, ir kuri cenzūra Aleksandro Zavadskio Lenkijos ar Antano Sniečkaus Lietuvos čia bus uoliau padirbėjusi.
Kritikuotini yra ir „Garnelio“ išleistos trilogijos pavadinimai, perimti iš senųjų vertimų ir jau be jokios abejonės nukalti pagal rusišką ir lenkišką pavyzdį. Pavadinimas Kalio Bliumkvisto nuotykiai buvo sukurptas tuomet, kai Maskvoje kartu buvo leidžiamos pirmosios dvi knygos. „Garnelis“ kartu išleido visas tris knygas, todėl bendras knygos pavadinimas, regis, buvo logiškas dalykas. Juolab, kad jis parankus rinkodaros tikslais: pažįstamas žmonėms ne tik iš pirmųjų vertimų, bet ir iš kultinio Arūno Žebriūno filmo Seklio Kalio nuotykiai (1976), kurį nepailsdami galėjo žiūrėti tie, kurie šiandien savo vaikams perka knygas. Vis dėlto, šis pavadinimas nieko bendro neturi su Astrid Lindgren, o ir žodis „nuotykiai“ nurodo kiek į kitą žanrą. Knygos apie Kalį visų pirma yra detektyvas, su visais šio žanro struktūriniais elementais: nusikaltimo ir jo išaiškinimo istorijomis, su tikrais nusikaltėliais ir su tikru bylą tiriančiu sekliu.
Atskirų dalių pavadinimai taip pat nėra vykę. Pavadinti pirmąją knygą Kalis Bliumkvistas žaidžia galėjo tik žmogus nejaučiantis būtent šioje knygoje labai ryškios opozicijos tarp nekaltų vaikų žaidimų (Baltosios ir Raudonosios rožės karų) ir tikrų tikriausių nusikaltimų, į kuriuos įsipainioja Kalis ir jo draugai (trečiojoje dalyje ši opozicija susilpnėja, nes čia Andersas vos nenusitėškia nuo pilies mūro konkuruodamas su Raudonųjų rožių vadu Sikstenu). Lindgren pavadinimas Mästerdetektiven Blomkvist, gerai išverstas Eglės Bloznelienės kaip Didysis seklys Bliumkvistas, išryškina būtent antrąjį opozicijos narį − detektyvinį aspektą. „Garnelio” pasirinktasis į pirmą planą iškelia vaikų žaidžiamus Rožių karus arba implikuoja, kad Kalio sekliški bandymai nėra rimti. Bet juk Kalis dirba (!) labai profesionaliai ir už savo darbą net apdovanojamas premija. Antrosios dalies pavadinimas irgi be reikalo iškraipytas, yra dviprasmiškas (kuo Kalis rizikuoja ir kiek kartų?), anksčiau Homo Faber leidyklos išleistoje knygoje jis kur kas tikslesnis: Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas. Trečiosios knygos pavadinimas − apskritai nesąmonė. Baltosios rožės riteris nurodo į naująją Baltųjų rožių narį − mažylį Rasmusą, kurį vaikai išgelbėja iš grobikų nelaisvės. Bet juk jis tikrai nėra svarbiausias knygos veikėjas ir Lindgren tai aiškiai leido suprasti pavadinusi knygą Kalle Blomkvist och Rasmus, t.y. Kalis Blumkvistas ir Rasmusas.
„Garnelio “ perleistuose vertimuose rasime nemažai netikslumų. Trečioje knygoje profesorių pagrobia todėl, kad jis išrado ypatingą nepramušamą metalą, todėl grobikams rūpi jo formulės (formlerna), o ne brėžiniai, kaip yra Juodelio vertime (p. 329). Mažyliui Rasmusui šiame vertime pagrobėjai atrodo mandagūs (p. 349, 350), jis visą laiką tą kartoja, gali pamanyti, kad vaikai labai vertina šią savybę. Originale grobikai yra „snäll“ – mieli. Sikstenas toje pačioje knygoje suduoda rankomis į šlaunis (p. 310), o turi būti „į kelius” (šved. knäna), juk sudavęs jis ir prisimena, kad juos yra užsigavęs. Vaikai, bėgdami nuo grobikų, „puola ant žemės“ (p. 327) nors iš tikrųjų jie puola slėptis už eglės (šved. kastade sig bakom en gran). Grobikų vado išraiška vaikams atrodo „akiplėšiška“ (p. 328), o originale jo veidas yra „bauginančiai rūstus“ (šved. skrämmande hårt). Netiksliai verčiami gyvūnų pavadinimai: „kuosa“ (p. 355) vietoj strazdo(šved. koltrast), „lydeka“ (p. 382)vietoj ešerio (šved. abborre). Juodelio vertime vaikai naudojasi „suomišku peiliu“ (plg. rus. финка;p.359), kai originale – tiesiog peiliu (šved. kniv).
Netikslumų būtų galima cituoti dar daug, tik kažin ar to reikia, verčiau jau pamąstyti ar apskritai šiandien skaitytojui gali būti brukamas toks išdarkytas, modifikuotas tekstas, kuriame lengva ranka nubraukiami ištisi sakiniai. Kad nors būtų atvirai deklaruojama, kad perleidžiama sena medžiaga, geriausiai pridūrus „vis dar adaptuota sovietiniam skaitytojui“. Tuomet jau žmonės patys spręstų, pirkti šią knygą ar ne. Dabar gi mums siūlo gerą literatūrą iš antrų rankų, visai neetiškai pateikdami ją kaip šviežieną: nuslėpdami tikruosius vertimo šaltinius, iliustruodami knygą originaliais švedų autorių piešininiais, netgi kopijuodami švediško leidimo viršelį? Nors imk ir žaisk „Rask dešimt skirtumų“:
 
                                                                             
              
Analizuojant „Garnelio“ perleistus vertimus, ne kartą buvo cituojamas (rekonstruojant praleistus sakinius) E. Bloznelienės vertimas − pirmasis iš švedų kalbos. Šis vertimas yra tikslesnis už ką tik aptartą vėlesnįjį, pakartotiną. Deja, jis taip pat turi trūkumų, ir nemenkų.
Visų pirma keista, kad vertėja daug kur paliko tą pačią tikrinių vardų transliteraciją kaip ir sovietinių laikų vertimuose. Nežinia kodėl Kalis ir toliau lieka Bliumkvistas. Raidė „o“žodyje Blomkvist tariama [u], taigi „u“ raide ir turime perteikti šį trumpą garsą (kuris švediškai būna užrašomas ir u, ir o). Mūsų vartosenoje jau yra įsitvirtinusių nemažai švediškų tikrinių vardų, kuriuose šis garsas yra panašioje pozicijoje: Lundas (šved. Lund), Lundkvistas (šved. Lundkvist), Blumbergas (šved. Blomberg) taigi turėtumėm rašyti ir Blumkvistas. Ypač keista, kad etimologiškai Blumkvistui artimas vieno iš grobikų vardas Blumas (šved. Blom) E. Bloznelienės vertime yra net ne Bliumas (plg. Bliumkvistas), o Bliomas, kaip ir senuose sovietiniuose variantuose.
Tai, kad šiam vertimui trūksta nuoseklumo, perteikiant švedų kalbos tikrinius vardus, matyti ir iš tokių pavyzdžių: išverčiamas salos pavadinimas „Veršelio sala“ (III p. 120) (šved. Kalvön), bet laivo pavadinimas ne tik kad neverčiamas, bet ir pateikiamas keistu hibridu, kuriame derinama švediška sintaksinė konstrukcija ir pusiau lietuviška transkripcija: „Hilda av Gioteborg” (šved. Hilda av Göteborg, t.y. Hilda iš Gioteborgo arba Hilda Gioteburgietė). Visai absurdiška ši forma atrodo ją linksniuojant: „Bet Rasmusas ir „Hildos av Gioteborg” kapitonas nesijaudina nė kiek“ (III p. 122).
E. Blozenelienės vertime pasitaiko ir akivaizdžių klaidų. Pavyzdžiui, prekių, kurias grįždamas į salą Kalis pasiima iš tėvo parduotuvėlės, sąraše atsiduria dantų krapštukai (III p. 80) − stebėtinas vaikų valyvumas!, o turėtų būti degtukai (šved. tändstickor). Eva Lota prieina prie užrakintų durų surištomis rankomis“ (III p. 50), nors iš tiesų ji kumščiais puola daužyti duris (šved. Med knutna händer gick hon löst på den stängda dör). Pagauto Peterso akys kupinos liūdesio (III p. 129),tik tai pernelyg taurus jausmas tokiam blogiečiui, iš tikrųjų jos išduoda apmaudą ar nusivylimą (šved. besvikelse).
Kai kur klaidos atsiranda dėl to, kad nepakankamai išmanomos Švedijos realijos, jos istorinis-kultūrinis kontekstas, o Lindgren knygose yra daug tokio pobūdžio nuorodų, plečiančių vaikų akiratį. Ypač apmaudi klaida įsivelia pirmosios knygos vertime. Kai Kalis supranta, kad dėdė Einaras iš tikrųjų yra nusikaltėlis, jis rengiasi tai atskleisti savo draugams, o šie nepatikliai ironizuoja: Oho, - tarė sau Andersas, - žinoma tu susekei, kad žmogžudystė Sturėje buvo dėdės Einaro darbelis, ar ne? (I p. 35). Deja, neturėjau galimybės patikrinti šios knygos originalo, bet, nors ir ironiška, čia netiesiogiai „padėjo“ „Garnelio“ perleistas vertimas iš rusų kalbos. Jame šioje vietoje yra nuoroda į hugenotų žudynes Paryžiuje: Aha, tu, žinoma išsiaiškinai, kad tai dėdė Einaras išpjovė visus Baltramiejaus naktį, taip? (p. 44). (Turbūt rusų vertėja manė, kad Prancūzijos istorinės realijos Trijų muškietininkų užaugintiems Sovietijos vaikams geriau pažįstamos nei švediškosios). Dabar jau nelieka abejonių, kad Andersas čia užsimena apie labiausiai pagarsėjusias skerdynes Švedijos istorijoje – 1520 m. Stokholmo kruvinąją pirtį. Tuomet Danijos karaliaus Kristiano II įsakymu viešai buvo nužudyta virš 80 Švedijos aristokratų ir dvasininkų, kurie, vadovaujami Steno Stiūrės (Sture), pasipriešino unijai su Danija.
Kita kontekstinė klaida būtų žaidimo luffarschack (pažodžiui „valkatų šachmatai“), kurį nuobodžiaudami žaidžia vaikai, pusiau pažodinis vertimas „žaidė valkatas“ (III p. 15). Jei tai būtų kažkoks lietuvių vaikams nežinomas švediškas žaidimas, jį būtų reikėję arba paaiškinti, arba pakeisti kokiu kitu panašiu, kurį žaidžia ir lietuvių vaikai, norėdami „užmušti“ laiką. Kitaip šie žodžiai tėra balastas, kuris tekste neatlieka jokios funkcijos. Tačiau šiuo atveju nereikėjo nei vieno, nei kito, nes luffarschack (bent jau viena jo formų) yra kryžiukai nuliukai. Nieko skaitytojui nesako ir Rasmuso frazė, ištarta, kai jis išprovokuojamas atskleisti, kur guli tėvo popieriai, kurių gviešiasi grobikai. Rasmusas čia sakosi galįs pasakyti „ar tai „paukštis“, ar „žuvis“ (III p. 48) (t.y. duoti užuominą, kur ieškoti, šved.,,säja om det är "fågel" eller "fisk"; eller "mittemellam"). Panašiose situacijose lietuviai vartoja „šilta ar šalta“, kaip, beje, ir buvo išversta senuose vertimuose.
Vis dėlto didžiausias E. Bloznelienės vertimų trūkumas yra lietuvių kalbos darkymas. Juose gausu mechaniniškai perkeltų švediškų sintaksinių konstrukcijų ir pažodinių vertinių: „atsižvelgiant į tam tikras oro sąlygas dirbtuvė uždaryta“(II p. 63); „padaro laivo <...> kapitonu“ (III p. 122); „gauti raportą“ (III p. 115); „Matyt, anksčiau nebuvo taip pažiūrėjęs į šį reikalą, ir jam toks požiūris nepatiko“ (III p. 51); „sporto namelis“ (III p. 43)(šved. sportstuga) vietoj poilsinės; Staniolio popierius (III p. 79) (šved. stanniolpapperet) vietoj folijos; garsiažodis „klik“ (III p. 119) (šved. klick) vietoj lietuviško „taukšt“ ar „spragt“ ir t.t. Stiliaus klaidų čia apstu: Klausimas pataisė nuotaiką“ (III p. 38), net keliose vietose kelnes yra aunamasi (II p. 57). Šlubuoja ir sintaksė: supjaustykit jo automobilio padangas, kur stovi prie posūkio! (II p. 138). Tokio pobūdžio klaidas turėjo ištaisyti redaktorius, bet panašu, kad „Homo Faber“leidykla išsivertė be šio labai svarbaus vertimo proceso dalyvio.
Nepaisant ką tik išvardintų trūkumų, abejotina, kad pirmojo knygų apie seklį Kalį vertimo iš švedų kalbos kokybė būtų priežastis „Garneliui“ atgaivinti senuosius vertimus iš tarpinių kalbų. Kaip matyti iš anksčiau pateiktos analizės, nepanašu, kad „Garnelis” vertimus apskritai būtų lyginęs (priešingu atveju būtų pastebėjęs, kad juose trūksta dalies teksto). Deja, nustatyti tikruosius šios leidyklos motyvus filologo kvalifikacijos, matyt, nepakaks. Tik viena aišku, kad naujieji Kalio Bliumkvisto nuotykių leidėjai susižėrė gražaus pinigėlio, juk kitaip nebūtų išleidę net kelių šios knygos leidimų. Deja, lietuvių vaikams būtų buvę kur kas geriau, jei pakartoti būtų vertimai iš švedų kalbos – tiesa, gerokai patobulinti ir suredaguoti (o gal kuri leidykla ryžtųsi užsakyti visai naują vertimą?), kietais viršeliais ir gražiomis iliustracijoms. Taip jie galėtų tapti pamėgta vaikų gimtadienių dovana, kuria dabar visai nepelnytai yra tapęs nesąžiningais būdais brukamas nekokybiškas „Garnelio” leidyklos produktas.
_________________
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Vertimo kritikos skatinimas” remia Kultūros rėmimo fondas


Skaityti komentarus (3) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.