Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Inga Mataitytė
 
Aleksandra Teresė Veličkienė. Parnaso papėdėje. Iš Antikos kultūros lobių.
Vilnius: Eugrimas, 2007. 152 p.
 
 
Šaunią knygelę išleido leidykla „Eugrimas“ – plačiai žinomų ir mažiau girdėtų antikinės kilmės posakių ir frazeologizmų rinkinuką. Vertingiausia tai, kad jie čia ne tik surinkti į vieną vietą, bet ir išsamiai paaiškinta kilmė – atpasakotas mitas ar istorinis įvykis, apibūdintas personažas, iš kurio posakis kilo.
Į žodynėlį įtraukta frazeologinių junginių su tikriniais ir bendriniais antikos mitologinių būtybių vardais (Odisėjas, Kirkė, Prokrustas, amazonės, argonautai...), istorinių asmenų vardais (Archimedas, Diogenas, Hanibalas, Pyras...), vietovardžiais (Filipai, Kartagina, Korintas, Olimpas...), taip pat ir mitologiniais (Archerontas, Lėtė...), švenčių ar procesijų pavadinimais (Saturnalijos, orgijos, pompa, triumfas...), tautovardžiais (danajai, pūnai) ir kitomis realijomis (egida, Labirintas, orakulas). Dėl patogumo visus šiuos dalykus vadinsime antikos realijomis; mitiniai dalykai gal ir nelabai realūs, bet tai kultūrinės realijos.
Nors knygelė pavadinta 115-kos istorinių ir mitologinių frazeologizmų žodynu, į ją sudėta ne tik frazeologizmų, bet ir posakių, tinkamų pavartoti tam tikromis aplinkybėmis: Ir tu, Brutai!; Ir vis dėlto manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta (gal tik nebūtinas tas manau, kad); Čia Rodas, čia šok!; Ne kiekvienam lemta pasiekti Korintą; Ak, jau tie eskulapai; net paprastų junginių su būdvardžiu, kilusiu iš antikinio vardo: gigantiškas darbas, paniška baimė (panika), homeriškas juokas, su prieveiksmiu: kalbėti lakoniškai. Jei jau taip, tai prašėsi į tokį žodynėlį įdedami ir būdvardžiai  titaniškas : titanas, demoniškas : demonas, hermetiškas: Hermis, satyriškas (satyra): Satyras, platoniškas : Platonas.
Kaip dažnai, skaitydamas gerą daiktą, randi ir už ko užkliūti.
Su graikų mitų fantastinės būtybės Chimeros (Chimairos) vardu pateiktas posakis: Laksto aplinkui chimeros ir paaiškinimas „keisti vaizduotės tvariniai (=padarai)“. Pasakymas atrodo dirbtinis, nes sunku įsivaizduoti situaciją, kada tokį galima pavartoti. Labiau paplitęs frazeologinis posakis vaikytis chimeras, reiškiantis „turėti įsikandus nerealią mintį, vytis tai, kas netikra, kas tėra vaizduotės padarinys“.
Ne visai įtikina posakį pūniška ištikimybė „klastingas elgesys, nepatikimumas“ iliustruojantis pasakojimas. Pūnus (kartaginiečius) romėnai laikė klastingais apgavikais. Šią jų savybę, autorės manymu, rodanti tokia istorija: Romos priešai pūnai panoro su romėnais taikos derybų ir tuo tikslu į Romą pasiuntė savo belaisvį romėnų karvedį Atilijų Regulą. Regulas prižadėjo, jei nepavyks įkalbėti tėvynainių derėtis, grįžti į Kartaginą. Romėnai derėtis nesutiko, ir Regulas grįžo. Pūnai esą pasielgė niekšiškai – Regulą žiauriai kankino ir nužudė. Ar šis poelgis klastingas? Pūnai buvo romėnų priešai ir su Regulu pasielgė kaip su priešu. Didesnę nuostabą kelia Regulo elgesys – juk jis galėjo į Kartaginą nebegrįžti. Tuo labiau (šiame žodyne tas neminima) kad pats patarė romėnams su pūnais nesiderėti. Iš tokios istorijos greičiau būtų galėjęs atsirasti posakis *Regulo ištikimybė – tai yra perdėta ištikimybė, net priešui duoto žodžio tesėjimas. Tačiau, žinoma, ironiškas posakis pūniška ištikimybė (lot. Punica fides) yra, nes pūnai kariaudami išties buvo klastingi, tai paliudyta romėnų istorikų. Tik abejotina, ar papasakotoji istorija tinkamai jį pagrindžia.
Išsamiai išdėstytoje istorijoje, iš kurios atsirado posakis Pyro pergalė „pernelyg didelė kaina, su didžiuliais nuostoliais pasiekta pergalė“, yra faktinė klaida. Pasakojimas apie Pyrą baigiamas taip: „Vėliau Pyras bandė užimti Makedonijos karaliaus sostą, tačiau mūšyje prieš Aleksandro Makedoniečio anūką Antigoną į jį netikėtai pataikė vienos moters mesta plyta, ir Pyras žuvo.“ Aleksandras Makedonietis neturėjo anūko, jo vienintelis sūnus Aleksandras buvo nužudytas dar būdamas vaikas. Kalbamasis Antigonas II Gonatas (valdęs Makedoniją Pyro žūties metais) buvo Antigono I Vienaakio anūkas, o šis – Aleksandro Makedoniečio karvedys, vienas iš diadochų, kurie pasidalijo buvusią Makedoniečio imperiją; Makedonijos karalių dinastijos Antigonidų pradininkas.
Posakio Pasimatysim prie Filipų tekste rašoma: „nužudyto Cezario dvasia šitaip sušukusi Brutui, kuris buvo Cezario mylimas, tačiau dalyvavo jį nužudant. Prie Filipų miesto Rytų Makedonijoje 42 m. pr. Kr. Cezario žudikus Kasijų ir Brutą mūšyje sutriuškino Antonijus ir Oktavianas. Po pralaimėjimo Cezario dvasia, tardama tuos žodžius, pasirodė Brutui, ir šis kardu nusidūrė.“ Po pralaimėjimo prie Filipų Cezario dvasia pagrasinusi: „Pasimatysim prie Filipų“? Ne po pralaimėjimo, o kelios dienos prieš tą mūšį (pasak Plutarcho) Cezario šmėkla, tardama šiuos žodžius, pasirodžiusi Brutui.
Su Sfinkso (Sfingės) vardu duotas lyginamasis frazeologizmas paslaptingas kaip Sfinksas. Aiškinamajame tekste trumpai papasakota mitas, kaip Sfingė (graikų mituose Sfinksas – moteriška būtybė), tupėdama šalia Tėbų, užmindavo visiems sunkią mįslę – ją įminė tik Edipas. Papasakotas mito siužetas, be abejo, yra posakio Sfinkso mįslė (paslaptis) „sunkiai įmenama paslaptis“ šaltinis, bet šis posakis žodynėlyje nepaminėtas. Paslaptingas lietuviškai daugiau reiškia „nepažinus, mįslingas, turintis savų paslapčių“. Palyginimas paslaptingas kaip Sfinksas galbūt kilęs nuo Egipto Didžiojo sfinkso, paslaptingai tūnančio šalia piramidžių.
Keletas posakių daug įprastesni ir plačiai vartojami be antikinio vardo: gausybės ragas, nesantaikos obuolys, bet kadangi žodynėlyje teikiami tik posakiai su realijomis, tai jie čia atrodo taip: Amaltėjos (gausybės) ragas, Eridės (nesantaikos) obuolys.
Kaip frazeologizmas pateiktas posakis panacėja nuo visų ligų. Jis tautologiškas, nes bendrinis žodis panacėja pats vienas reiškia „vaistą nuo visų ligų“. Čia ne posakis, o vienas žodis, atsiradęs nuo išgijimo ir sveikatos deivės Panakėjos (gydymo dievo Asklepijo dukters) vardo. Tas pat atvejis – žodžiai mūza, labirintas. Autorė kaip frazeologizmus vardija junginius mūzų buveinė, mūzų dainos, mūzų įkvėpti ir t. t.; minčių labirintas, gatvių labirintas, dvasios labirintai ir kt. Tie pačios autorės „ir t. t.“, „ir kt.“ rodo, kad čia nėra kokie sufrazeologėję posakiai, o tik perkeltinę reikšmę įgijusios antikos realijos (mūza – „įkvėpimo šaltinis“, labirintas – „sudėtinga, paini, klaidi padėtis“), su kuriomis laisvųjų junginių gali būti begalė.
Lygiai taip pat prie frazeologizmų nelabai įtikinamai bandomi pritempti junginiai su būdvardžiu tikras, kurį autorė prilipdo, kad sudarytų posakio regimybę: tikros amazonės, tikras Cerberis, tikra furija, tikra harpija, tikra Lamija, tikras Narcizas, tikros orgijos ir pan. Panašūs būtų junginiai: darbščioji Arachnė, kelti Bakchanalijas, mes – argonautai... Gal nevertėjo visų jų mauti ant frazeologizmo kurpalio, o pateikti kaip tiesioginę ar perkeltinę reikšmę įgijusius antikinės kilmės žodžius.
 
*
Atskira kalba – apie vardų rašybą. Nemaža dalis graikiškų vardų turi du tarimo ir rašymo variantus – graikišką ir sulotynintą. Ilgą laiką lietuvių kalboje buvo įprastos tik sulotynintos antikinių vardų formos, o dabar pereita, bet su išlygomis, prie graikiškų. Taip Aristidas tapo Aristeidu, Eschilas Aischilu, Heraklitas – Herakleitu, Fidijas – Feidiju, Klitemnestra – Klitaimnestra... Grįžimą prie graikiškų dvibalsių įteisino VLKK savo 60-ajame nutarime dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos:
 
„9.2. Graikiškų asmenvardžių ir vietovardžių dvibalsiai perteikiami dvibalsiais: Aigedes – Aigedas, Geraistos – Geraistas, Oikleides – Oikleidas, Choiril(l)os – Choirilas, išskyrus tradicinius geografinius pavadinimus (ir tradicinius asmenvardžius): Aigyptos – Egiptas, Aitne – Etna, Neilos – Nilas (Daidalos – Dedalas, Oidipous – Edipas, Kroisas – Krezas). Vertimuose iš senovės graikų kalbos asmenvardžių dvibalsiai gali būti paliekami visais atvejais.“
 
Kurie iš jų tradiciniai, kurie ne, matyt, palikta pasirinkti patiems autoriams ir leidėjams. Pavyzdžiui, „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ Graikijos salos sulotynintas vardas nelaikomas tradiciniu, pakeistas graikišku: Aigina, Egina, o jūros – laikomas: Egėjo jūra, Aigėjo jūra. Bet mitinis Atėnų karaliaus vardas, kuriuo jūra pavadinta, atvirkščiai: Aigėjas, Egėjas. Kartais motyvus suprasti nelengva. VLE tradiciniu laiko sulotynintą graikų pasakėtininko vardą Ezopas (graikiška forma Aisopas – tik sinoniminė), bet, pavyzdžiui, dvibalsina visai ne graikiškos kilmės antroponimą: persų karalių dinastija Achemenidai pagal graikų užrašymą virto Achaimenidais, nors tarptautine perraša pateiktoje senosios persų kalbos formoje jokio dvibalsio nėra. Ir taip toliau.
Trumpai tariant, aptariamasis žodynėlis visą šitą painiavą kuo puikiausiai atspindi, ir ne tik dėl balsio – dvibalsio, bet ir graikų k – lotynų c; graikų s – lotynų z (turimas omeny tarimas). Autorė pratarmėje pati paaiškina graikų ir lotynų kalbų ypatumus, lėmusius tokią dvejopą fonetiką, ir nurodo, kokiais šaltiniais rėmėsi parinkdama naujesnes (graikiškas) formas: verstiniu „Antikos žodynu“ (1998) ir savo pačios „Antikos mitologijos žinynu“ (1995), tačiau „kai kada laikomasi senesnės (t. y. sulotynintos – I. M.) vardo formos, jeigu būtent ji yra įsitvirtinusi tose idiomose ar posakiuose“ (p. 13). Pažiūrėkim, kas išėjo.
Abėcėliškai iškeltus realijų vardus autorė pateikia abejaip, o sustabarėjusiame ir frazeologizmu virtusiame posakyje, kaip sakyta, sulotynintą variantą: Cerberis, Kerberas. Tikras Cerberis; Chimera, Chimaira. Laksto aplinkui chimeros; Dedalas, Daidalas. Dedalo sparnai; Edipas, Oidipas. Edipo kompleksas; Eliziejus, Elisijas. Eliziejaus laukai; Narcizas, Narkisas. Tikras Narcizas; Panacėja (Panakėja). Panacėja nuo visų ligų. Bet ne posakiuose, o tekstuose minint šiuos personažus vartojamos graikiškos formos Daidalas, Oidipas, Narkisas, Panakėja ir kt. Pavyzdžiui, frazeologinis posakis – atsidurti tarp Scilės ir Charibdės, bet kadangi graikiška pirmosios forma Skila, straipsnyje apie Odisėją: sėkmingai išvengia Skilos ir Charibdės 100.
Vis dėlto tai nėra nuosekli sistema, nes kai kuriuose ir posakiuose įprastas sulotynintas realijos vardas pakeistas mažiau įprastu graikišku: Himenajas, Himenėjas. Himenajo raiščiai; Krezas, Kroisas. Turtingas kaip Kroisas. O, tarkim, seirenių tradicinė, nuo seno įprasta lotyniška forma sirenos nepateikta net kaip variantas: Seirenės. Seirenių dainos, seirenių balsai. Jų straipsnyje minimi daimonai...
Graikiškų žodžių s tarp balsių bendriniuose tarptautiniuose žodžiuose paprastai yra z, nes jie atėję daugiausia per lotynų kalbą: hypothesis – hipotezė, phasis – fazė, meiōsis – mejozė, sudurtinių žodžių dėmenys izo- (gr. isos – lygus, vienodas): izoglosė, izotopas...; mezo- (gr. mesos – vidutinis, vidurinis): mezolitas, mezotermai... ir kt. Bet tikrinių graikiškų vardų išlaikoma s: Isokratas, Efesas, Peloponesas, Poseidonas, Dionisas, tas pats Kroisas (p. 81 autorė teigia, kad Kroisas – lotynizuota vardo forma, bet tai klaida; yra kaip tik atvirkščiai: Kroisas – graikiška (Kroisos), o Krezas – sulotyninta (Croesus)). Anksčiau buvęs Heziodas dabar bemaž visur – Hesiodas. Vis dėlto labai abejotina, ar prasminga šitaip keisti seniai nusistovėjusius mitologinių būtybių vardus. Šiame žodynėlyje ausiai įprasti Medūza, Nemezidė, Sizifas virtę Medūsa, Nemeside, Sisifu: Medūsos žvilgsnis, Nemesidės kerštas (botagas), Sisifo darbas (akmuo). Straipsnyje Orgijos. Tikros orgijos minimi egiptiečių dievai Isidė (graikiška vardo forma Isis), bet Ozyris (gr. Osyris); mūzos irgi gerai, kad dar netapo mūsomis (nors A. T. Veličkienės „Antikos mitologijos žinyne“ toks sinonimas teikiamas).
Antikos vardynas – ne vienintelė sritis, kur klesti tokia įvairovė, ir ne vien fonetinė, bet ir morfologinė. Štai Spartos karaliaus gražuolės žmonos vardas lietuviškuose tekstuose turi net keturias formas: Elena, Helena, Helenė, Helėnė. Daugiau morfologinių gretybių pavyzdžių: Helada (Elada) – Heladė, Leta – Letė (Lėtė), Pompėja – Pompėjai, Kalipsė – Kalipso... ir t. t. Panašiai antikos tematikos tekstuose ir žodynuose yra ir su bendriniais antikos realijų pavadinimais: tiranas – tironas, eklezija – eklesija, metekai – metoikai, skena – skenė, edilas – edilis... (apie romėnų gyvenamojo namo ir termų įvairių patalpų nevienodas pavadinimų formas žodynuose, enciklopedijose ir literatūroje GK spausdintas V. Černės straipsnis „Ar daugiau yra geriau?“, 2007, nr. 3); keičiamos (remiantis VLKK nutarimu) kai kurių įprastinių Biblijos vardų formos; islamo specialistai net Koraną ima keisti Kuranu, kaip labiau atitinkančiu arabų kalbos fonetiką... Tikriausiai tai neišvengiama, nes skiriasi autorių požiūriai; čia kaip ir amžinas nesutarimas dėl originalios–adaptuotos svetimvardžių rašybos. Tuomet telieka laikytis taisyklės – bent jau vienoje knygoje ar tekste tas pats dalykas turėtų būti vadinamas vienodai.
 
*
Žodynėlyje greičiau pavyktų suvokti, apie ką kalbama, jei ir istorinės asmenybės būtų vadinamos kaip įprasta: Aleksandro tėvas Filipas Makedonietis (Aleksandro Makedoniečio tėvas Pilypas) 79. Netiksli miesto vardo forma: Gordijų (=Gordijo) mieste 56.
Vienas kitas kalbos normų pažeidimas: Kroiso turtai buvo neišpasakytai (=neapsakomai) dideli 81; Dzeuso brolis [...], užsidėjęs jį nematomu (=nematomą) darantį šalmą... 57; Egipto valdovas Amasis patarė per daug nesijausti laimingu (=laimingam) 121; ...valydamas (=vaduodamas) Atiką nuo visokių piktadarių... 123.Frazeologizmas būti po kieno nors egida „būti globojamam“ prašosi įtariamas, kad yra išsiverstas iš rusiško быть под эгидой. Egida yra dievų skydas, krūtinšarvis, lietuviškai paprastai slepiamasi skydo.
Kirčio ženklo klaida: Ketó (=Ketò) 41, 88.
Ne visi šie frazeologizmai yra plačiai vartojami, bent jau lietuvių kalboje. Labiausiai paplitę, vartoti spaudoje ir lietuvių rašytojų, net įtraukti į „Lietuvių frazeologijos žodyną“, taigi pripažįstami kaip organiška, nors ir svetimos kilmės, lietuvių frazeologijos dalis: Achilo kulnas, Ariadnės siūlas, Augėjo arklidės, Damoklo kardas, danaidžių statinė, danajų dovana, Gordijo mazgas, Hanibalas prie vartų, Himenėjo ryšiai, kaip Krezas, į Letą nugrimzti, Pyro pergalė, Prometėjo ugnis, Rubikoną peržengti, į Prokrusto lovą guldyti, tarp Scilės ir Charibdės, Sizifo pastangos, Tantalo kančios, Trojos arklys. Beje, „Lietuvių frazeologijos žodyne“ esama ir tokių, kurių aptariamame žodynėlyje nėra: Hado duobė „pragaras“, ant Hado slenksčio „prie mirties“; Hipokrato veidas „neišvengiamos mirties ženklas“ (šiaip jau keista reikšmė, turint omeny, kad Hipokratas buvo gydytojas); Pegasą jodyti „kurti, rašyti“, gyvas Ciceronas „apie iškalbų žmogų“.
Žodynėlis „Parnaso papėdėje“ anaiptol neaprėpia visos antikinės kilmės frazeologijos ir posakių, todėl nelabai aišku, ar autorė sąmoningai apsiribojo tokiu keistu jų skaičiumi 115, ar kiti tiesiog prasprūdo pro akis. Lyg ir tikėtumeis čia rasti: Platonas – draugas, bet dar didesnis draugas – tiesa; Visi keliai veda į Romą; griežti smuiku (skambinti lyra, deklamuoti eiles) degant Romai (griežti smuiku – žinoma, anachronizmas, nes Nerono laikais, kurių įvykis posakyje minimas, smuikų dar nebuvo); Jupiteri, tu pyksti, vadinasi, esi neteisus; Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui; pelėdas nešti į Atėnus; Atikos druska, auguro šypsena, Heraklio stulpai (šis yra „Lietuvių frazeologijos žodyne“). Prie psichoanalizės sąvokų Edipo kompleksas, Elektros kompleksas būtų derėjusios ir medicinos sąvokos Cezario pjūvis (tiesa, posakio kilmė nėra aiški, esama keleto versijų), Veneros (venerinės) ligos.
Žodynėlis, apskritai imant, reikalingas ir naudingas, pravers ir rašantiems, kurie norėtų įvairesnės raiškos, ir skaitantiems, kurie radę girdėtą ar negirdėtą posakį galės pasitikrinti, ką jis reiškia ir iš kur atsirado (neseniai teko išgirsti: prisikėlė kaip sfinksas). Daugelis, pavyzdžiui, žino, ką reiškia posakis drakoniški įstatymai (reikalavimai), bet kilmę, ko gero, sieja su mitologine būtybe drakonu. Pasirodo, yra kitaip.
Labai reikėtų panašaus ir Biblijos frazeologizmų ar posakių žodynėlio: Sodoma ir Gomora, Jobo kančios, Baltazaro puota, Saliamono išmintis, ir nebūtinai vien tik su tikriniais vardais: uždraustas vaisius, figos lapelis, alyvos šakele, pažadėtoji žemė, mana iš dangaus ir pan.
Ir paskutinė abejonė. Nelabai palankiai nuteikia priešlapyje išspausdintas šiais laikais toks gajus privačios valdos gynimo perspėjimas: „TEISĖS SAUGOMOS. Nė viena knygos dalis negali būti atkartota, nesvarbu, kokia forma be raštiško autorių teisių savininko leidimo.“ Ką reiškia – nesvarbu kokia forma? Argi žodynai, žinynai, enciklopedijos ne tam rengiami, kad visi jais kuo plačiau naudotųsi, plėstų akiratį, o prireikus kokia nors forma – tekstuose ar kalbėdami – pritaikytų tai, ką sužinoję? Kas gali savintis antikos mitų ar istorinių įvykių siužetus? Visas šios knygos turinys nėra niekieno nuosavybė – tai kas gi tuomet taip rūsčiai „saugoma“? O kad pažodžiui cituojant tekstą būtina nurodyti autorių ir knygą, iš kurios citata paimta, žinoma ir be panašių įspėjimų. Tik nuo kada tam reikia raštiškų leidimų?
 
 
Publikuota: Gimtoji kalba 2008 Nr. 4, p. 11–16.





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.