Užburto žodžio beieškant

Su vertėja Palmira Čebeliene kalbasi Diana Bučiūtė

Publikuota: Metai 2008 m. nr. 5

Kodėl pasirinkote lituanistiką ir ką Jums davė studijos Vytauto Didžiojo universitete?

Nuo ankstyvos vaikystės mėgau skaityti. Pradžios mokyklos nelankiau, nes mama, kol buvo neištekėjusi, dirbo mokytoja. Devynerių metų pradėjau eiti į gimnaziją. Jau namie rašiau eilėraščius, turbūt iš didelio prisiskaitymo. Gimnazijoje sekėsi rašyti, išmokau sakinį sulipinti. Paskutinius dvejus metus mokiausi prancūzų kalbos, turėjau puikią mokytoją, pramokau geriau negu vokiečių kalbą per visus mokslo metus.
Bet per lietuvių literatūros pamokas skaitydavau romanus, kol paskutinėj klasėj pasikeitė mokytojas. Atėjo Juozas Ambrazevičius, jo pamokos pasidarė įdomiausios ir brangiausios. 1941 m., kai įstojau į universitetą, J. Ambrazevičius ir čia dėstė lietuvių literatūrą. Bendrąjį lietuvių kalbos kursą skaitė Kazys Ulvydas, filosofijos dalykus, psichologiją, mokslinio darbo metodiką – Juozas Girnius, Lietuvos istoriją – Zenonas Ivinskis, Augustinas Janulaitis, dėstė ir Antanas Maceina. Tai buvo lemiami metai tvirtoms pažiūroms susidaryti.

Ar per tas tvirtas pažiūras vėliau ir buvote pašalinta iš universiteto, jau sovietinio?

1943 m. vokiečiai universitetą uždarė. 1944 m. teko stoti antrą kartą. Iš mūsų profesorių bebuvo likęs tik K. Ulvydas, kiti Vakaruose. Viskas skyrėsi kaip dangus ir žemė. Susirinko publika, kalbanti gatvės žargonu. K. Ulvydas kaip pradžios mokykloj turėjo aiškinti, kad „mane, tave, save“ nereikia nosinių rašyti. Žinoma, tokie buvo ne visi. Artimiau susipažinus paaiškėjo, kad yra ir savų, net labai mielų žmonių, tik jie laikėsi kaip pelytės po šluota (turėjo ką nutylėti). Susibūrė komjaunimas. Į nepritapėlius buvo šnairuojama. Jau nuo 1941 m. studijavau kartu su kita Petrauskaite, bendrapavarde, bet ne giminaite. Viena Elvyra, kita Palmira, abi rašėm eilėraščius. Dabar, naujame kurse, pasijutom labai artimos, susidraugavom.
1947 m. buvau pašalinta iš trečio kurso už tai, kad nestojau į Jaunųjų rašytojų sekciją. Kursas žinojo, kad rašau eilėraščius, paskaitydavau. Vacys Reimeris, tuo metu vadovavęs LRS Kauno filialui, atsiuntė kvietimą į steigiamąjį susirinkimą „be kūrybos pavyzdžių“. Supratau, kad nebe juokai: jei įstosiu, turėsiu rašyti pagal jų dūdą. Buvau nusistačiusi, kad šitai kultūrai niekados nedirbsiu. Nenuėjau, Elvyra taip pat, – kitą dieną skelbimų lentoj kabėjo įsakymas abiem Petrauskaitėms atvykti pas rektorių.
Rektorius Juozas Kupčinskas, man tik pasisveikinus, pasakė: „Nenueidama jūs pademonstravote savo antitarybinį nusistatymą.“ Nieko neatsakiau. Buvau naivi, nemėginau gintis. Po manęs ėjo Elvyra, bet jos tėtis turėjo pažinčių (mano tėtis, buvęs Nepriklausomos Lietuvos atsargos karininkas, buvo pasitraukęs į Ameriką), ir ji pasiliko, ją pašalino tik po metų.
Po apsilankymo pas rektorių buvo Meilės Lukšienės senosios lietuvių literatūros paskaita, ir mudvi su Elvyra, pilnos įspūdžių, šnabždėjomės auditorijos gale. Po paskaitos atsiprašiau dėstytojos. Daug metų praėjus, M. Lukšienei papasakojau, kas tada nutiko. Ji padovanojo man knygą apie Joną Biliūną ir užrašė: „Paskutinei paskaitai atminti.“

Kaip atsidūrėte leidykloje? Ar nesutrukdė juoda dėmė biografijoje?

Oficialiai buvau pašalinta už „nusižengimą universiteto drausmei“. Įstojau į dramos studiją, kad gaučiau kokį „nesuteptą“ popierių. Turėjau jaunesnius brolį ir seserį, reikėjo padėti mamai.
Apie leidyklą net negalvojau. Patekau ten visai netikėtai. Mokytojas Bartlingas išvertė iš rusų kalbos kažkokį kūrinį. Vertė jis prastai, atėjo pas mane, kad suredaguočiau. Jis buvo toks sąžiningas, kad nunešęs į leidyklą pasakė, kas redagavo. Paprašiau leidykloje darbo – Kaune buvo Grožinės literatūros leidyklos gamybos skyrius. Nuo 1951 m. sausio 1 d. buvau įdarbinta korektore. Kaip Vilniuje buvo Dominyko Urbo darželis, taip Kaune Giniūno darželis (Petras Giniūnas, vienintelis vyriškis, vadovavo būriui merginų). Kaune dirbo Aleksandras Žirgulys, mūsų, kauniškių jaunimėlio, mokytojas, visa paguoda ir pagalba. Sakydavo: „Mergaitės, meskit tuos niekus, nesirkit dėl kablelio, palikit, kaip autorius nori.“ Buvo mums didžiausias autoritetas, greitas padėti, gražiai paaiškinti.
Netrukus susipažinau su Aldona Liobyte, tuo metu vaikų literatūros redakcijos vedėja. Gavau skaityti Petro Veličkos redaguotą kūrinėlį vaikams. Korektorės neturėjo teisės kištis į redaktoriaus darbą, galėjo tik žymėti pieštuku abejonių keliančias vietas. Prirašiau nemažai klaustukų. Pavyzdžiui, „ant kaktos krito kekė plaukų“ siūliau „kekę“ taisyti „sruoga, kuokštas“ ar panašiai. Po kiek laiko ta korektūra grįžo iš Vilniaus. Redaktorius buvo įširdęs, su niekuo nesutiko, korektūra buvo visa subraukyta, net popierius suplėšytas. P. Giniūnas viso skyriaus akivaizdoje ėmė mane barti. Išsigandusi pradėjau verkti, kad reikės nešdintis lauk. Tuo metu įėjo A. Liobytė, ką tik atvažiavusi į Kauną. Pirmą kartą mane matė, paklausė, kas čia darosi, pažiūrėjo leidinėlį, paglostė mane, išteisino, apgynė. Savo ranka perrašė visas mano pataisas, ir P. Giniūnas nieko nebesakė.
Po trejų metų buvau paskirta vyresniąja korektore, skaitydavau rankraštį po redagavimo, prieš atiduodant į spaustuvę. 1954 m. mane paskyrė redaktore. 1955 m. ištekėjau už buvusio studijų draugo Dangeručio Čebelio, 1953 m., po Stalino mirties, paleisto iš lagerio. 1957 m. mane perkėlė į Vilnių ir paskyrė į originaliosios literatūros redakciją.

Ar leidyklos vadovai žinojo, už ką buvote pašalinta iš universiteto? Ar Jūsų biografija niekam nekliuvo?

Leidyklos vadovai buvo man geri – ir vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau, ir direktorius Jonas Čekys. Nei smaugė, nei pjovė, nereikalavo neįmanomų dalykų. Prieš kokią dešimt metų per „Vagos“ susitikimą paklausiau J. Čekio, ar žinojo... Pasirodo, žinojo.
Aišku, buvau maža žuvytė, nežymus žmogelis, niekam nerūpėjau. Kas kita tokie asai kaip D. Urbas, A. Liobytė, jie CK kliūdavo. O eilinė redaktorėlė... Bet kitas vadovas, jei būtų norėjęs, būtų galėjęs pasišiaušti. Tačiau mūsiškiai nenorėjo, neturėjo ko prikišti dėl darbo. Leidykloj buvo tik keli žmonės, kurių privengėme, gal ne tiek dėl jų pačių, kiek dėl jų „antrųjų pusių“.
Vadovai buvo simpatingi. J. Tornau atrodė neprieinamas, griežtas, pedantas, daug kam – baubas; vis jam neįtikdavo parašai po iliustracijomis. Man to nepasitaikė. 1961 m. susirgau radikulitu (atsimenu, nes tuo metu J. Gagarinas skrido), jau buvau mėnesį pragulėjusi, kai jis sužinojo iš redakcijos žmonių, atsiuntė į namus dėžutę vokiškų vaistų.

Kaip jautėtės dirbdama ideologinėje įstaigoje?

Sunkiausia buvo iš pradžių, kai teko redaguoti pogrindininkų prisiminimus, parašytus siaubinga kalba. Tikras kapstymasis po šiukšlyną. Visi buvo ne plunksnos žmonės, o reikėdavo padaryti knygą. Verkti norėdavau. Bet kur galėjau dingti? Sau sakydavau: „Na ką, Palma, padarysi, žiūrėk, kad nors kalba būtų lietuviška. Už turinį redaktorius neatsako.“ Raminau savo sąžinę.
Redakcijos vedėjas buvo partorgas Abelis Sinjoras. Leidykloje sklido gandas, kad jis kartą sakinį „ganėsi žalos karvės“ ištaisė „ganėsi žalios karvės“. Nenuostabu, jei tai būtų tiesa...
Paliko įspūdį istorija su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičiumi.
Jis turėjo atnešti knygą apie Vincą Mickevičių-Kapsuką, ir jau žinojau, kad man teks ją redaguoti. Turėdama laisvą dieną, nuėjau į biblioteką susipažinti su knygos herojumi. Pasiėmiau Kapsuko raštus, perskaičiau kelis prisiminimų skyrius. Kitą dieną, kaip ir buvo žadėta, redakcijos vedėjas Stasys Sabonis atneša ir pakloja man rankraštį. „Prašom, jūsų darbas.“ Pradėjau skaityti ir nustebau, kad žinau, kas bus toliau, kitame sakinyje. Iš kur žinau? Staiga prisiminiau, kad vakar tai skaičiau. Bėgu į biblioteką, pasiimu, lyginu: žodis į žodį nurašyta, tik kur Kapsukas rašo „aš“ ir esamuoju laiku, gerbiamas autorius rašo „jis“ ir būtuoju laiku („aš žengiu“ – „jis žengė“). Suglumau. Pavarčiau, įsitikinau, kad visas skyrius toks. Einu pas redakcijos vedėją. Labai nustebo: leidykloj dar nebuvo tokio įvykio. Einame pas vyriausiąjį redaktorių Alfonsą Maldonį su knyga ir rankraščiu. Dabar jau S. Sabonis dėsto, aš linksiu, o A. Maldonio išplėstos akys įsmeigtos į mus. Panoro įsitikinti. Aš skaitau knygą, jis žiūri į rankraštį. Dabar jau trise einame pas direktorių J. Čekį ir pakartojam tą pačią procedūrą. Tada valdžia tarėsi tarpusavy – juk A. Gudaitis-Guzevičius ne bet kas, o buvęs leidyklos direktorius, aukštas pareigūnas, ir dar kokio charakterio! Visi jautė nepatogumą ir baimę. Nutarė, kad atiduoti vienintelį rankraščio egzempliorių būtų neatsargu. Gali pakišti kitą ir pasakyti, kad ne taip buvo. Išdalijo po pluoštelį mašininkėms, ir visos rašė, atidėjusios kitus darbus. Nežinau, kuris skambino A. Gudaičiui-Guzevičiui, J. Čekys ar A. Maldonis, tik S. Sabonis atėjęs pasakojo, kokia buvo reakcija. Sušukęs nesavu balsu: „Kokiam piemeniui jūs davėt redaguoti?!“ Kitą dieną pasiėmė rankraštį iš leidyklos, ramiai pasakė, kad įvyko nesusipratimas, kad jis įteikęs tik surinktą medžiagą. Po poros savaičių atnešė perdirbtus skyrius. Redagavau, kaip mokėjau, su viskuo sutiko, maloniai šnekėjo ir atminimui padovanojo parkerį. Matyt, ir knygą užrašė („Spalio komisaras“, 1967), bet neturiu, į namus tokių nesinešdavau...
Kai komunistų prisiminimai išseko, pradėjau redaguoti literatūros mokslą ir kritiką. Čia jau buvo rimtas, įdomus darbas, o tokie autoriai kaip Vytautas Kubilius, Vanda Zaborskaitė – tai vienas malonumas. Vėliau teko redaguoti ir daugybės mūsų prozininkų kūrinius.

Kaip sekėsi sutarti su autoriais?

Su J. Paukšteliu, M. Sluckiu, V. Bubniu, J. Požėra, Alf. Bieliausku, J. Mikelinsku visada gražiai susišnekėdavom. Nesipūtė nė J. Baltušis, sutikdavo su taisymais. „Parduotose vasarose“ kai ką patrumpinom. Buvo manoma, kad galiu susitarti su visais. Bet I. Simonaitytei neįtikau. Buvo prašiusi padėti – pabandžiau ir nudegiau. Romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“ labai ilgai pasakojo, kaip moterys bažnyčioj linguoja... Siūliau sutrumpinti. O ji pasiskundė CK... J. Avyžius pūtėsi, neleido taisyti net pasikartojančių žodžių, pasakė – „nelipkit ant skvernų“.
Kartais duodavo darbų iš kitų redakcijų. Gavau redaguoti Antano Dambrausko verstas Vergilijaus „Bukolikas. Georgikas“ ir „Eneidą“, nes gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos, Homero „Odisėją“ ir „Iliadą“. Su A. Dambrausku sekėsi gražiai bendrauti.

Kaip ir kada pati pradėjote versti? Iš ko mokėtės vertimo meno?

Apie vertimą neturėjau jokio supratimo, nesvajojau, neprašiau. 1954 m. vyko lietuvių dekada Maskvoje. Paaiškėjo, kad korektorės nemoka rusiškai. Tik viena mano bendradarbė mokėjo ir aš trupučiuką buvau pramokusi iš namų: tėtis mokė iš rusiško elementoriaus. Dviese perskaitėm visą medžiagą dekadai – tai buvo ir pirmieji vertimo bandymai.
Paskui pradėjau gauti vieną kitą vertimuką iš rusų kalbos, duodavo užsidirbti. Tai buvo didelės vertės neturintys kūriniai, kartais versdavom pasidalijusios su kokia korektore ar kita redaktore. Turinys maždaug toks: du komunistai nesutaria, vienas teisus, kitas ne, neteisusis supranta savo klaidą... Nė vieno tokio savo vertimo nesu pasilikusi. Knygų lentynoje tebeturiu tik iš rusų kalbos verstą olandų autoriaus Toino de Friso „Rudaplaukę merginą“, verstą per pusę su Dalia Lenkauskiene.
Eugenija Urbutienė (vėliau – Stravinskienė), S. Sabonis, Vytautas Visockas ir kiti buvo gavę paskyrimą į „Vagą“, D. Urbas juos mokė, jie ėjo tikrą vertimo mokyklą, savarankiškai mokėsi kalbų. Man tai buvo nė iš tolo, dirbau kitoje redakcijoje. Bet dirbant leidykloje bagažas krovėsi. Dirbdamas mokaisi. Nuo korektūros laikų padariau pažangą...

Tai ir Jums, kaip daugeliui redaktorių ir vertėjų, „Vaga“ buvo didžiausia mokykla. Kodėl gi ją palikote?

Laiminga, kad pakliuvau į „Vagą“. Visą gyvenimą man mieliausias darbas ir poilsis – su knyga. O „Vagos“ leidykloje išdirbau dvidešimt metų. Nors pabaiga, kaip ir pradžia, buvo ašarom aplaistyta...
1964 m. gimė sūnus, prispaudė šeimos rūpesčiai. Juo toliau, tuo blogiau, ypač kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą. Pasidariau išsiblaškiusi. Redagavau Jono Šimkaus raštus. Nuorodose buvo minimi pogrindžio veikėjai Audronaša-Suchockis ir Liepsnonis-Kukanka. Kai skaičiau paskutinę korektūrą, mirė Suchockis, o aš įrašiau mirties datą prie Kukankos. Vyriausiasis Glavlito cenzorius, turintis humoro jausmą, pajuokavo: „Ko jaudinatės, 1971 metai dar nesibaigė.“
Tais metais ir išėjau iš „Vagos“. „Jaunimo gretos“ pasiūlė laisvą darbo grafiką, aišku, taip buvo daug patogiau. J. Čekys suplėšė pirmąjį pareiškimą, gal manė, kad jį parašiau dėl to įvykio su Audronaša-Suchockiu.

Kokia buvo pirmoji Jūsų iš prancūzų kalbos versta knyga? Ir kaip toliau klostėsi vertėjos karjera, kol gavote versti Romaino Rolland’o „Užburtąją sielą“?

Pirmoji mano iš prancūzų kalbos versta knyga buvo Haičio rašytojo J. S. Alexis romanas „Mielasis generolas saulė“, išleistas 1955 m. Paryžiuje. Vaizduojamas varganas Haičio žmonių gyvenimas, bet yra subtiliai parašytų puslapių apie jų vidinį pasaulį, apie šalies gamtą. Leidyklai reikėjo parodyti, kad jos akiratis platus, siekia tolimiausius žemės kampelius ir kad ir ten skriaudžiamieji kyla į kovą... Mes tokias knygas vadindavom „leidyklos geografija“.
Apie mano, kaip vertėjos, karjerą nėra ko ir kalbėti. Na, išverčiau dar belgų rašytojo Albert’o Ayguesparse’o „Paskui savo šešėlį“ (meilės, šeimos problemos), o jau „viršūnė“ buvo George Sand „Orasas“. Kad ir „populiarioji“, vis dėlto – klasika. Tą knygą redagavo Juozas Naujokaitis, vertimu, kiek žinau, buvo patenkintas. Kažkas iš verstinės literatūros redakcijos tarstelėjo, kad jis pasakęs: „Kodėl neduodate versti Čebelienei? Ji gerai verčia.“
Teisybė, sykį Liobytė davė paskaityti prancūziškai Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ – pažiūrėti, ar knyga tinkama leisti, o paskui atsiprašė, kad versti jos negalinti man duoti: pirmenybė tam, kuris atnešė ir pasiūlė – Vytautui Kauneckui.
„Užburtąją sielą“ gavau 1986 m., nors jau seniai nebedirbau leidykloje. E. Stravinskienė lyg ir padarė užuominą – štai tau vieną kartą už visus...

Ar neišgąsdino kūrinio apimtis – trys dideli tomai? Kaip sekėsi dirbti? Ar radote šiame kūrinyje ką nors artima širdžiai?

Pasiūlymas apstulbino. Toks kalnas, tokia našta, abejojau, ar įveiksiu. Tačiau pažadėjo duoti tiek laiko, kiek norėsiu. Paklausiau Ramutės Ramunienės, kiek metų ji vertė „Žaną Kristofą“. Pasakė, kad šešerius, tai ir aš paprašiau šešerių. Apie aštuoniasdešimt lankų, kol išstudijuoji... Penkerius metus verčiau, šeštus redagavau. Įteikiau vertimą 1991 m.
Labai atsargiai dirbau, gilinausi, viską tikrinau. Namie buvo rusiškas vertimas, ankstesnio lietuviško, Vacio Šiugždinio vertimo, išleisto 1951–1952 m., neturėjau ir neieškojau, kad nebūtų pagundos nueiti lengvesniu keliu. Nustebino autorius: įlenda tarp veikėjų, pats tampa veikėju, kalbasi su Marku, su Anete, – keistas dalykas, niekur nebuvau to radusi. Štai kam reikalingas redaktorius!
Man gražus pagrindinės veikėjos Anetės paveikslas, jaudinanti vidinio jos gyvenimo istorija. Negalėjau nepamilti Anetės – sesers, mylimosios, motinos, – kuri eina per gyvenimą atviromis akimis ir atvira širdimi, daug supranta, daug myli, daug kenčia, užjaučia kitus.
Anetės ir visos jos šeimos istorija, santykiai su sūnum, seseria, marčia, Žermenu, mano galva, yra vertingiausia šioje knygoje. Fonas – plačiai (vietomis, ko gero, per plačiai) nušviečiamos vadinamosios kapitalizmo piktžaizdės – pažintinė medžiaga, kuri gal ir duoda ką protui, bet širdies nepaliečia. Įdomu tai, kaip pasaulis žiūrėjo į besikuriančią Sovietų Sąjungą, nesuprato, kas darosi, davėsi apmulkinamas, nors autorius siekė priešingo tikslo – parodyti, kaip kuriasi naujas gyvenimas.

Taip jau nelemtai susiklostė, kad Jūsų „Užburtosios sielos“ vertimui teko išgulėti penkiolika metų („Pradų“ leidykla 1994 m. išleido V. Šiugždinio vertimą, ir „Vaga“ nesiryžo su juo konkuruoti, o per tą laiką dingo ir jau suredaguotas variantas). Ar pagaliau laikydama rankose tris tomus – kantraus ir sunkaus darbo vaisius, – jaučiate džiaugsmą?

Per maža pasakyti, kad labai džiaugiuosi, – esu laiminga, kad nors žiloj senatvėj jų sulaukiau. Jau buvau netekusi vilties, tikra, kad šešerių metų darbas, didžiausias mano vertimas nuėjo niekais. Tik štai kartą, 2006-ųjų vidurvasarį, pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Prašom ateiti pasiimti korektūros.“ Lyg perkūnas mane trenkė. Birutei Gedgaudaitei, „Vagos“ leidyklos projektų vadovei, teko gerokai luktelėti, kol aš atsipeikėjau ir galėjau atsiliepti. Tai ji, B. Gedgaudaitė, ištraukė „Užburtosios sielos“ rankraštį iš gilaus šulinio dugno į dienos šviesą. Esu jai be galo be krašto dėkinga.

Ką reiškia Jums vertimas? Kokių savybių reikia geram vertėjui?

Vertimas man – nelengvas, kartais net labai sunkus, bet drauge ir malonumo, pasitenkinimo teikiantis kūrybinis darbas. Turi užmiršti visus savo rūpesčius ir vargus, susikaupti, įsigilinti į autoriaus mintis, suprasti, ką jis rašo ir dėl ko rašo, pajusti jo nuotaikas. Jei verti autorių, kuris turi ką pasakyti, verčiama knyga duoda žinių, prusina, praplečia pasaulėvaizdį.
Geras vertėjas, aišku, turi gerai mokėti abi kalbas – ir tą, iš kurios verčia, ir savo gimtąją (ypač!). Tačiau to dar negana (dirbdama leidykloje tuo įsitikinau). Geram vertėjui reikia turėti specifinę „gyslelę“ – jautrumą žodžiui, sakyčiau, žodžio klausą. (Čia kaip muzikoje: turi muzikinę klausą – gali muzikuoti, neturi klausos – nė dainos žmoniškai nepadainuosi, nors ir supranti, apie ką ji, moki jos žodžius.) Kalba – labai jautrus instrumentas, ji vertėjui – kaip skulptoriui molis, iš kurio jis lipdo. Verčiant tenka kartais ilgai ieškoti žodžio, rūpestingai atrinkti iš krūvos sinonimų tą, kuris turi ne tik reikiamą spalvą, bet ir atspalvį.
Mano dėstytojas J. Girnius yra sakęs: „Žodis yra, tik nežinia, kam jis bus panaudotas.“
Vertimas yra žodžio ieškojimas, malonumas atrasti tinkamą žodį.
__________

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas "Vertimo meistrų pamokos"

Rėmėja LR kultūros ministerija

Nariams

Naujienlaiškis