Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Apie vertėjo vergiją ir laisvę
 
 
Kadangi anglų literatūros vertimas nebuvo vienintelis Elenos Kuosaitės užsiėmimas (ji dirbo mokslo darbą, dėstė VU, vadovavo katedrai, redagavo mokslo darbų žurnalą „Literatūra“), tai išverstų kūrinių kiekiu jai sunku lygintis su tais, kurie vertimą laiko pagrindiniu savo amatu. Tačiau aukštas jos vertimų lygis suteikia jai vietą geriausių Lietuvos vertėjų sąraše. Jau kelios įvairaus amžiaus ir interesų skaitytojų kartos skaito J. Londono „Jūrų vilką“ (1956, 1973, 1997, 2002), Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi (Neskaitant šuns)“ (1958, 1986, 2000), B. Shaw „Ponios Voren profesiją“ (1960), L. Sterne’o „Sentimentalią kelionę po Prancūziją ir Italiją“ (1968), Ch. P. Snow „Lūkesčių metą“ (1973), S. Crane’o „Raudoną narsumo ženklą“ (1975), Conan Doyle’o apsakymus ir kitas Elenos Kuosaitės išverstas knygas. Dėmesį patraukia ir paskutinieji vertimai: W. Scotto „Lamermuro sužadėtinė“ (1995, 2007), Ch. Dickens’o „Neeiliuota Kalėdų giesmė“ (2005), Michaelio Roseno „Shakespeare: Jo kūryba ir Jo pasaulis“ (2006). Aštuoniasdešimt šeštuosius metus einanti vertėja dėl pablogėjusios sveikatos šiuo metu neverčia.
 
Su Elena Kuosaite-Jašinskiene kalbasi Dalia Dilytė
 
Gal malonėtumėte papasakoti, kas Jus nukreipė į anglų literatūros kelią?
 
Svarbiausią vaidmenį turbūt suvaidino mokytojo pavyzdys. Mokiausi Pasvalio gimnazijoje, anglų kalbą ten dėstė puikus mokytojas Vaclovas Baravykas. Aš irgi nutariau tapti anglų kalbos mokytoja, svajojau studijuoti anglistiką, dėstyti gimnazijoje, nuvažiuoti į Angliją pasitobulinti vasaros kursuose, kaip tuomet buvo įprasta. Deja, ne visos svajonės išsipildė. Dėl rusų okupacijos Anglija tapo nepasiekiama. Esu joje buvusi tik vieną kartą ir nuvykau jau šiais laikais, Nepriklausomybės pradžioje. Bet anglų filologiją studijavau. 1939 m. įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors mano mokslų pradžia sutapo su karo pradžia, o studijos – su pirmąja rusų okupacija, su vokiečių okupacija ir daugybe socialinių pokyčių Lietuvoje, universitetas dar veikė: Humanitarinis fakultetas rusų laikais buvo perkeltas į Vilnių, vokiečiai vėl grąžino jį į Kauną, kol 1943 m. kovo mėn. uždarė. Aš buvau baigusi tris kursus, taigi buvo likę vieneri metai, mat studijos tuomet trukdavo ketverius metus. Tad padariusi pertrauką, Vilniaus universitetą baigiau 1946m. Buvau paskirta į Užsienio kalbų katedrą, paskui perėjau į Užsienio literatūros katedrą ir ten dirbau iki pensijos. Nors pati niekada nieko nesu kūrusi, literatūrą mėgau iš jaunumės, gimnazijoje už rašinius gaudavau geriausius pažymius. Dėsčiau visuotinę literatūrą, pradedant Viduramžiais ir baigiant XVIII a. Malonu buvo ir pačiai prisiliesti, ir studentus supažindinti su įvairių tautų klasikų (Dantės, Šekspyro, Moljero, Gėtės. Šilerio ir kitų) kūryba.
 
O kaip atėjote į vertimo barus?
 
Versti pradėjau apie 1950 metus. Įsidarbinau, kaip tuomet buvo sakoma, antraeilėse pareigose Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje redaktore ir gavau pasiūlymą ką nors išversti. Pasirinkau J. Londono apsakymus. Apsakymų rinkinys išėjo 1952 m. Paskui su kitu vertėju ėmiausi didesnio kūrinio – H. Fieldingo „Pamestinuko Tomo Džonso istorijos,“ pasirodžiusios 1955 m. (Šiemet išėjo pakartotinis šios knygos leidimas). Su pirmaisiais mano vertimais redaktoriai turėjo daugiau darbo, jų pataisymų iš pradžių būdavo ne taip jau mažai.
 
Palietėte visiems vertėjams aktualų klausimą. Įdomu būtų sužinoti, kaip klostėsi santykiai su redaktoriais? Kokie buvo darbo su jais metodai?
 
Aš pasitikėjau redaktoriais. Man neteko susidurti su atsainiais ar savo darbo neišmanančiais redaktoriais. Grožinės literatūros leidykloje, vėliau pavadintoje „Vaga“, dirbo kvalifikuoti ir sąžiningi žmonės. Tik geru žodžiu galiu minėti redaktorius R. Zagorskienę, P. Veličką, L. Vanagienę, I. Balčiūnienę. Kaip ir visi, mokiausi iš visų redaktorių ir vertėjų autoriteto, žinomo vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo, vertusio iš prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų kalbų, sudarinėjusio ir redagavusio lietuvių literatūros klasikų raštus. Anais laikais suredagavęs tekstą redaktorius duodavo vertėjui peržiūrėti. Jei pataisymai vertėjui būdavo aiškūs, specialaus aptarimo nereikėjo, o jei iškildavo klausimų, abu susitikdavo ir aptardavo juos.
 
Gal galėtumėte patarti jauniems ir nelabai jauniems vertėjams, kaip turėtų atrodyti vertimo procesas? Ar geriau daryti viso kūrinio juodraštinį variantą, ar šlifuoti ir tobulinti po vieną jo dalį, atkarpą ar net pastraipą?
 
Patarti nelabai galiu, nes vertimo procesas, matyt, priklauso nuo vertėjo individualybės, bet galiu papasakoti, kaip dirbdavau aš pati. Ranka rašydama plunksnakočiu ar rašikliu, išversdavau visą kūrinį, palikdama tarp eilučių nemažus tarpus. Norėjau turėti viso vertimo darbinį variantą. Man rodosi, kad taip lengviau pagauti autoriaus stilistikos ypatumus, įsigyventi į kūrinį. Versdama pasižymėdavau neaiškias ar, mano nuomone, būtinai vėliau pataisytinas vietas. Pasidarydavau ieškotinų realijų, sinonimų ir kitų žodžių sąrašą. Surinkusi reikiamus duomenis, skaitydavau rankraštį iš pradžios, braukydama, pataisydama ir redaguodama. Nors ir stengdavausi padaryti galutinį variantą, paskui, perrašinėdama tekstą rašomąja mašinėle, dar šį bei tą pakeisdavau ir taisydavau. Esu rašomosios mašinėlės žmogus, kompiuteriu naudotis neteko.
 
Kaip rinkdavotės versimus kūrinius?
 
Kūrinius ir autorius rinkdavausi pagal jėgas, ėmiau tuos, kuriuos žinojau pajėgsianti išversti. Pavyzdžiui, W. Shakespeare’o nebūčiau įveikusi, nes nesu poetė, niekada nesu rašiusi eilėraščių.
 
Bet „Lamermuro sužadėtinėje“ tiek daug gražiai išverstų poezijos intarpų. Juk juos pati išvertėte?
 
Taip, po kelias ar keliolika eilučių versti buvo smagu, bet nežinau, ar galėčiau išversti didelį poezijos kūrinį. Grįždama prie kūrinių pasirinkimo, turiu pasakyti, kad iš pradžių rinkdavausi tuos, kurių aiškesnė kalba, ne tokie sudėtingi sakiniai, o vėliau norėjau išversti mėgiamus ar reikalingus Lietuvos skaitytojams kūrinius. Dabar atrodo, kad iš visų tų kūrinių, kuriuos esu perteikusi lietuviškai, mieliausias buvo J. Londono apsakymas „Gyvenimo meilė.“ Jame pavaizduotas žmogus braunasi per tyrlaukius, pelkes, akmenynus, per negyvenamus plotus, išgyvena ir fizines, ir dvasines kančias, išsekęs guli laukdamas mirties, vėl atsigauna, galų gale vis dėlto ištveria ir išsigelbėja. Dar malonu buvo versti Ch. Dickenso „Neeiliuotą Kalėdų giesmę,“ Ch. P. Snow „Lūkesčių metą“ ir Michaelo Roseno knygą apie Šekspyrą.
 
Kokie sunkumai iškildavo verčiant?
 
Anglų literatūros vertėjas susiduria su tokiais pat sunkumais, kaip ir kiekvienos literatūros vertėjas. Sunkiausia yra nuolatos „persijunginėti“ iš vienos kalbos struktūros į kitą. Anglų kalbos kitokia sintaksinė sakinio struktūra, giminės kategorija (net gyvuliai bendrosios giminės), kitokie asmeninių ir savybinių įvardžių vartojimo principai. Vertėjas turi turėti savotišką imunitetą, apsaugantį jį nuo pavojaus patekti į tos kalbos, iš kurios verčiama, vergiją, jis turi gebėti nepasiduoti svetimos kalbos struktūros dėsniams. Elementarūs pavyzdžiai: anglų kalbos žodžių tvarka sakinyje griežta, o vertėjas į lietuvių kalbą turi išdrįsti pradėti sakinį ir iš kito galo. Arba anglų kalboje tik ir girdėti „aš,“„aš,“o lietuvis vertėjas turi vengti pirmojo ir antrojo, o dažnai ir trečiojo asmens asmeninių įvardžių ten, kur logiškai jie nepabrėžiami. Vertimas turi gražiai, laisvai skambėti lietuviškai, skaitytojai turi nejausti, kad jų skaitomas tekstas yra vertimas. Pasitaiko ir kitokio tipo sunkių atvejų. Pavyzdžiui, daug vargau su L. Sterne’u. Tai modernaus, nenuoseklaus stiliaus autorius. Nelengva yra ir perteikti tam tikrą jo stiliaus padrikumą, ir drauge vis dėlto tiksliai išreikšti jo mintis. Verčiant senesnius autorius, nelengva surasti archaiškų žodžių. Juk seniai parašyto teksto nevalia modernizuoti, o modernaus teksto negalima archajinti, vartojant pasenusius žodžius.
 
Bet Jums puikiai pavyko. Jūsų verstai W. Scotto „Lamermuro sužadėtinei“ labai tinka „godonė,“ „ropinė,“ „bandžius“ (daiktavardis), „vaidila“, „ašvienis,“ „dėkonė,“ „mūdrauti“ ir panašūs senoviški žodžiai. Neiškęsiu nepacitavusi sakinio apie sumedžioto elnio darinėjimą: „Jis nusimetė švarką, atsiraitė rankoves ir, ligi pat alkūnių apsitaškydamas krauju ir taukais, ėmė pjaustyti, rėžyti, atkirtinėti ir kapoti skerdieną taip tiksliai, kaip pats seras Tristramas, čia pat aptarinėdamas ir ginčydamasis su kitais dalyviais dėl elnio dūblių, pirmagalio, ribkaulių ir rietų bei panašių medžioklės, arba, jei norite, skerdimo, terminų, dabar jau gal ir nebevartojamų.“ Prisimenu, skaitant vieną Conan Doyle’o apsakymą, įstrigo labai vykusiai Jūsų vartotas žodis „apsodai.“ Ten kalbama apie pensnė. Pensnė yra senovinis daiktas, todėl iš tiesų geriau sakyti „pensnė su aukso apsodais,“ negu „pensnė su aukso rėmeliais,“ juk žodis „rėmeliai“ vartojamas kalbant apie šiuolaikinius akinius. O kur šių ir kitų žodžių ieškodavote?
 
Pirmiausia rėmiausi savo tarme, pasvaliečių kalbėjimu, jų žodynu, posakiais. Be to, labai padėjo lietuvių rašytojų kūryba. Daugiausia pasiėmiau iš Žemaitės ir Vaižganto, dar Vinco Krėvės. Iš jų skolinausi žodžių, jų junginių, mokiausi sintaksės ypatumų. Žinoma, daug laiko praleisdavau ir rausdamasi įvairiuose leidiniuose. Sinonimų ieškojau A. Lyberio žodyne, kitų žodžių ar frazeologizmų rasdavau LKŽ, J. Paulausko „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“, realijas aiškindavausi sklaidydama įvairiakalbes enciklopedijas. Naujadarų nekūriau, iškilus kokiems nors neįveikiamiems sunkumams, kreipdavausi pagalbos į kalbininkus lituanistus. Įvairias angliškas realijas pastaraisiais metais padėdavo išsiaiškinti žodynininkas ir istorijos tekstų iš lietuvių kalbos į anglų kalbą vertėjas A. Laučka, turintis po ranka kompiuterį ir įvairių duomenų bazių.
 
O kur radote jūrininkystės terminų, versdama J. Londono „Jūrų vilką“?
 
Ieškojau minėtuose žodynuose ir enciklopedijose. Bet to neužteko, klausimų ir neaiškumų dar liko. Todėl dėl laivo sandaros, jo detalių ir laivybos terminų konsultavausi su pažįstamu jūrų kapitonu.
 
Labai smagiai neseniai skaitydama Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi,“ užkliuvau už kalambūro: barometro „viename gale parašyta „Šr,“kitame „Ryt“ (kodėl ryti, aš nežinau).“ Kokia Jūsų nuomonė dėl kalambūrų vertimo?
 
Geriausia rasti lietuvišką atitikmenį. Jeigu tokio nėra, tai reikia pasistengti jį sukurti. Jeigu to padaryti neįmanoma, tai, mano, nuomone, praleisti kalambūro negalima, tada geriau naudotis aprašomuoju būdu.
 
Kokio vertimo principo šalininkė esate: laisvo ar tikslaus?
 
Esu gero vertimo šalininkė. Vertimas turi būti ir laisvas, ir nenutolęs nuo originalo. Mano minėta lietuvių kalbos laisvė nesuteikia vertėjui teisės neperteikti smulkiausių autoriaus minties ar stiliaus niuansų, ką nors praleisti ar ką nors pridėti, savavališkai interpretuoti tekstą. Apskritai būtų geriausia, jei visi skaitytų originalo kalbomis, ir vertimų nereikėtų, bet tai, žinoma, neįmanoma, visų kalbų visi niekada neišmoksime.
 
Ar vertėju reikia gimti, ar galima juo pasidaryti?
 
Mano nuomone, vertėju galima tapti, tik reikia gerai mokėti kalbą iš kurios verčiama ir ypač gerai mokėti kalbą, į kurią verčiama. Tai gal net svarbiau. Be to, reikia mėgti vertimo darbą ir sąžiningai jį dirbti.
_____________
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Vertimo meistrų pamokos“
 





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.