Titulinis
 
 

 
Spausdinti
„Pažodiškumo virusas labai gajus”
 
Vertėją, redaktorių Kazimierą Algimantą Antanavičių kalbina Solveiga Daugirdaitė
 
Kazimieras Algimantas Antanavičius gimė 1931 m. Zabieliškiuose, Kėdainių rajone, 1949 m. baigė Kėdainių gimnaziją, 1954 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo Komjaunimo tiesos redakcijoje, Vagos ir Mokslo leidyklose. Išvertė knygų iš rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, vokiečių ir kitų kalbų.

Sakykite, kodėl pasirinkote studijuoti lituanistiką?
 
Nebuvau literatas, bet į universitetą stojau galvodamas, kad dabar jau prisiskaitysiu įdomių knygų. Ilgai dvejojau ir galutinai apsisprendžiau, kai jau reikėjo rašyti pareiškimą. Ir paskui ne kartą pagalvodavau, kad gal reikėjo rinktis geografiją arba istoriją, bibliotekininkystę. Taip ir būtų atsitikę, jeigu būčiau neišlaikęs konkurso. Bet lyg tyčia konkursinius egzaminus laikyti pašėliškai sekėsi.
 
O Kėdainiuose nebuvo įdomių knygų?
 
Buvo, bet norėjosi dar įdomesnių, bibliotekos buvo nusiaubtos. Karo metais jų vis mažėjo. Kurį laiką knygų gaudavome iš mokyklos bibliotekos, bet po kiek laiko ideologiškai netinkamos knygos buvo sunaikintos, kitos liko dulkėti drėgname ir tamsiame kambaryje. Šiek tiek knygų surasdavome ir namie. Kažkas turėjo Karlo May’aus Vinetu, Sidabro ežero turtus, Pilyponio Vampyrą iš Brijači pilies, Vienuolio Viešnią iš Šiaurės, Mykolaičio-Putino Altorių šešėly. Bet tai buvo senienos, o mums reikėjo naujų, naujoviškų. Kur tokių gauti, nežinojom. Tiesa, ėmė rastis dar neregėtų knygų: Ostrovskio Kaip grūdinosi plienas, Šolochovo Pakelta velėna ir Tykusis Donas. Šias knygas reikėdavo perskaityti būtinai, ir skaitydavome, pagal jas rašydavome rašinius, už rašinius gaudavom pagyrimų ir t.t. Pagaliau į knygynus sugrįžo Puškinas, Lermontovas, Tolstojus. Jų knygų galėdavome nusipirkti, nes būdavo nelabai brangios. Gimnazija buvo vokiečių išmesta beveik į laužynus, dirbo trim pamainom, bet mes joje mokėmės, vaidinome Binkio „Atžalyną“, dainavome visai ne tarybines dainas – buvo graži mada pertraukų metu dainuoti, ypač dažnai skambėjo „Suliko“ ir žygio maršas „Pajūriais pamariais“.
Mano draugas Kętutis Bulota, baigęs mokyklą, stojo į matematiką, nes buvo iš prigimties gabus, kiauras penketukininkas, bet niekas iš jo nesišaipė, nes buvo visiems pavyzdys ir autoritetas. O aš laukiau įdomybių. Ir sulaukiau, ne tik aš vienas. Lietuvių kalbą ir literatūrą mums ėmė dėstyti toks Jonas Sereikis, kuris buvo studijavęs Kauno universitete, bet studijų, rodos, nebaigęs. Naujasis mokytojas labiausiai visus stebino savo išvaizda (garbanotų geltonų plaukų kupeta) ir kiek savotiška laikysena. Būdavo, įžengęs į klasę eina tiesiai prie stalo, išsitraukia (
ko gero, iš kišenės) konspektus ir profesoriška maniera pradeda ne pamoką, o paskaitą, kuri trunka kartais penkiolika minučių, paskui grąžina ištaisytus rašomuosius, aptaria klaidas ir skiria namų užduotį. Viskas eina griežtai pagal reglamentą ir niekas nenuobodžiauja. Tačiau įdomiausias Sereikio, kaip asmenybės, bruožas ilgą laiką buvo mažai kam žinomas. Mūsų mokytojas buvo poetas, jo eilėraščius karo metais spausdino Kūryba, sako, yra nespausdintų eilėraščių. Palankesnėmis sąlygomis gal būtų tapęs profesorium, mokslininku, bet tai tik spėlionės. Net kraupu darosi pažvelgus į didžiulę šūsnį jo „paskaitų“ užrašų! Apsisprendimą rinktis filologiją labiau paskatino kitas mūsų gimnazijos mokytojas Aleksandras Žirgulys. Kaip ir Sereikis, tikras kėdainiškis, bet gimęs Liepojoje. Dėstė literatūrą, kalbos dalykus. Iš jo sužinojome, kad prieš karą Kaune buvo Sakalo leidykla, kurioje buvo labai įdomu dirbti. Tuomet jau mokiausi penktoj klasėj, tai buvo kokiais 1945 metais.
 
Ar Žirgulys ragino studijuoti literatūrą?
 

Jis tiesiog mokėjo sužavėti, sakydavo, kad redaktoriaus profesija nuostabi, kad ji duoda ir darbo, ir uždarbio. Tai buvo filologijos entuziastas. Deja, Kėdainiuose nerado kur įsikurti. Apylinkėse turėjo giminių, tik tolokai nuo miesto. Draugai, matydami mokytojo vargus, pasikvietė jį į Kauną dirbti Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykloje redaktoriumi.
 
Ar Juozas Paukštelis dirbo mokykloje, kai Jūs mokėtės?
 
Kurį laiką dirbo, bet vėliau, kaip ir Vienuolis, Cvirkos paakintas, ryžosi imtis tik kūrybos. Tuo metu su Vienuoliu ir Cvirka dar pakeliavo po Užkaukazę, parašė ir išleido kelionės įspūdžių knygą. Kai buvau gimnazijos ketvirtoj klasėj, Paukštelis sušaukė steigiamąjį literatų būrelio susirinkimą, bet literatai, išsigandę užgriuvusių trėmimų, iškriko kaip Grigo bitės. O Paukštelis paliko direktorystę inspektoriui Vincui Ragauskui ir ėmė versti Čechovą.
Nepatikėsit, bet krimsti filologijos duoną, kuri ne tokia jau lengva, mane paskatino ir matematikas Gasparas Seliava. Tai buvo vaikščiojanti enciklopedija, sako, galėdavo atmintinai deklamuoti ištisas Iliados arba Odisėjos giesmes, turėjo parašęs labai originalų matematikos vadovėlį, deja, per karą vadovėlis sudegęs. Autoriui tai buvo labai skaudus smūgis, bet jau septyniasdešimties metų matematikos korifėjus nepalūžo ir dar ilgai iš savo kaimo sody
bos vaikščiojo į gimnaziją. Viską turėdavo galvoje, tikrų tikriausiai ne tik Homero poemas, bet ir lotynų ar graikų kalbą. Teko nugirsti vieną jo pamoką. Bet kokia tai pamoka! Už durų – tyla, girdėti tik mokytojo balsas, lyg sparnais nešantis į Antikos amžius.
Universitete svajonės sudužo, bet bėgt nebuvau linkęs.
 
O kaip tos svajonės sudužo?
 
1949 metais pirmą semestrą buvom lyg ir laisvi – kažkodėl dar nedėstė karinio rengimo. Bet po Naujųjų Metų karinė katedra ėmė funkcionuoti kaip reikiant. Jai vadovavo generolas Karvelis, o dėstė Lietuviškosios divizijos karininkai, kalbėdavosi tik rusiškai, lietuviškai – nė žodžio. Na o mokslai – ardyti ir vėl sunarstyti ginklus, žygiuoti per dulkantį smėlį ir traukti labai idėjišką karo dainą. Daugiausia vargo buvo su Maksimo kulkosvaidžiu, o pavojingiausia svaidyti kovines granatas. Vienam kauniškiam studentui Pabradės poligone granata nukrito po kojom ir sprogo, studentas žuvo. Šitokie buvo mūsų karo mokslai, be kurių, pasak vieno generolo, žmogus esąs kiaula...
 
Bet juk ne vien kariauti mokėtės?
 
Mokėmės antikinės literatūros, paskui Vakarų Europos. Gerų knygų buvo mažai, todėl reikėdavo skaityt prastas. Sužinojom, kad geriausi prancūzų rašytojai yra tie, kurie dalyvavo Pasipriešinimo kovoje: Lafitas, dar kažkoks vienas, kurių jau nebežinome, nors kalte kalėm. Būdavo, ateina Narvydaitė arba Elena Kuosaitė (ji ne tokia griežta ir sako): jei nebūsit perskaitę to ir to, neišlaikysit nei egzaminų, nei įskaitų! Bet kaip tu, žmogau, perskaitysi tokį kalną knygų?
 
Ar jos buvo išverstos į lietuvių kalbą?
 
Nebuvo. Gal kokį vieną ar du rusiškus egzempliorius turėjo biblioteka. „Šykštuolį“ perskaičiau jau lenkiškai. Ir išėjo, kaip sakydavo vienas draugas: durniams sekasi. Taigi atėjau į egzaminą kiek pavėlavęs, Kuosaitė jau kažką pasisodinusi egzaminuoja, o aš drąsiai įgriūvu, gaunu iš egzaminuotojos bilietą išsitraukt ir laukiu. Nereikia nė ruoštis, nes Molliere’ą, kurį išsitraukiau, jau buvau prieš egzaminą perskaitęs.
 
Tai Jūs lenkiškai jau mokėjot?
 
Jau mokėjau, bet prastokai. Vilniuj gyvenau pas Lvovo gavės lenkus Paplauskus – nuostabiai gerus žmones, iš jų ir pramokau rimtesnės lenkų kalbos. Iš Kėdainių lenkiško dialekto beveik neturėjau naudos, nes aplenkėjusieji kėdainiškiai tik pūtėsi, kad yra lenkai, o iš tiesų lenkiškai vos štavarliuodavo. Bet buvo ir tokių, kurie savo vaikams samdydavo ar kas kitas samdydavo lenkų kalbos mokytoją. Būdavo taip: mūsų mokytoja po pamokų eina namo į miestą, o mokytoja lenkė per tą pačią pievą jau atadrožia mokyti savo lenkiukų.
 
O rusiškai kaip išmokot?
 
Išmokau iš rusų karo belaisvių ir iš vokiečių atkeldintų žmonių iš Stara Rusos. Ko tik nebuvo per karą mūsų Lietuvoje. Taigi gretimo kaimo vyrai prikalbino mano tėvą kartu važiuoti į Kauną ir iš IX forto parsivežti darbininkų. Ne tiek darbininkų reikėjo, kiek buvo gaila vargstančių žmonių. Laikraščiai skelbė, jog belaisvius reikės gerai prižiūrėti, kad nepabėgtų ir dirbtų. Mums teko toks Vasil Kriukov. Prabuvo pas mus gal devynis mėnesius, o paskui atėjo policija ir jį išsivedė, nes artėjo frontas ir tokie belaisviai vokiečiams darėsi pavojingi. Tremtiniai nuo Stara Rusos (iš kaimo Selco) pabuvo gana ilgai, vaikščiodavo po kaimus, prisirinkdavo grūdų, nuvežę į savo rodiną, vėl atvažiuodavo. Vienas toks duoneliautojas (Kuzma Kozlov) pas mus net žiemojo. Tas Kuzma Kozlovas įprašė, kad parašyčiau į Selco laišką. Parašiau, tik nežinau, ar jį adresatai gavo, o ir gavę ar suprato, nes rašydamas pripainiojau lietuviškų raidžių, tačiau bendraudamas šiek tiek pramokau rusų kalbos. Vieną vasarą, ganydamas galvijus, perskaičiau knygą Povestj o kaučuke.
 
Kaip vokiečių kalbą mokėtės universitete?
 
Vokiškai mokykloje mokėjau prastai. Universitete ruošiantis laikyti vokiečių kalbos egzaminą reikėjo išversti kokį nors vokišką tekstą. Susiradau Augusto Schleicherio išleistus Donelaičio raštus ir išverčiau porą poeto laiškų. Bet paskui nieko nebeverčiau ir pradėjau primiršti, ką buvau išmokęs. Dirbau redakcijoje, kurioje reikėjo gerai mokėti rusiškai. Užtat tenai gerokai pasipraktikavau ne tik skaityti, bet ir kalbėti lenkiškai, nes reguliariai skaičiau žurnalą Przekrój.
 
Sakote, kad mokslai nebuvo įdomūs, bet jūsų kursas yra vienas iš pačių garsiausių lituanistikos istorijoje. Įžymiausi poetai (Marcinkevičius, Maldonis, Baltakis), kalbininkai Jonas Kazlauskas ir Kazys Morkūnas, ir, kad nestigtų įvairovės – Juozas Kuolelis.
 
Dar reikėtų pridurti Osvaldą Aleksą, Morkų Svirską, kuris po studijų Vilniuje dar baigė klasikinę filologiją Leningrado universitete ir dėl to kartais draugiškai buvo pavadinamas keistuoliu. Juozas Kuolelis išgarsėjo ne kaip lituanistas, bet kaip nomenklatūros funkcionierius, kuris kaip pasiklojo, taip išsimiegojo. Tačiau nepasakyčiau, kad dėl to mūsų kursas buvo geresnis arba blogesnis už kitus, kuriuose mokėsi Janina Degutytė, Algirdas Sabaliauskas, Bronys Savukynas. Kai mūsų gretos pradėjo retėt, Savukynas ir Sabaliauskas irgi porą kartų atėjo į kurso susitikimus kaip garbės svečiai. Kiti kursai neturėjo tokios metraštininkės kaip Marija Macijauskienė, kuri bene labiausiai išgarsino mūsų didžiuosius filologus.
 
Bet kad plaukėte už klasiką – ne prasimanymas?
 
Sakyčiau, jog tai paprasti gyvenimo faktai. Ir Marcinkevičius, ir Kazlauskas atvažiavo iš Prienų, nuo Nemuno, abu nemokėjo plaukti, o plaukti reikėjo būtinai, nes gal buvo neišlaikę PDG normų ar dar kokio velnio. Todėl už juos tas normas teko laikyti draugams. Baltakis plaukė už Kazlauską, nes buvo tamsiaplaukis, o aš, nei juodas, nei pilkas, – už Marcinkevičių. Abu klasikai sėdėjo ant kranto, bet jie dar nebuvo klasikai.
 
Kurioje vietoje?
 
Neryje prie Vilnelės tilto buvo irklavimo bazė, iš kurios dabar likęs tik betoninis karkasas. Ten rami upės srovė, galima plaukti į abi puses. O prieš porą metų toje pakrantės vietoje, pačiame miesto vidury, išgirdau, o paskui ir pamačiau žilvityje giedančią laikštingalą.
 
Prisiminimuose apie Borutą yra tokia detalė: pokariu jis, išėjęs iš Lietuvių kalbos ir literatūros instuto, iki centro plaukdavo Nerimi, o šalia žingsniodavo Jadvyga Čiurlionytė ir nešdavo jo rūbus... Jau neįsivaizduoju, kad Neryje būtų galima maudytis pačiame Vilniaus centre. Bet grįžkime prie Jūsų. Ar baigęs universitetą iš karto ir pradėjot dirbt Komjaunimo tiesoj?
 
Iš karto. Bet tai ilgoka istorija. Mane paskyrė „švietimo ministerijos žinion“. Vaikštau po Vilnių ir vis užeinu į ministeriją, išmokėjo man pašalpą, bet darbo niekas nesiūlo. Kažkur Tverečiuj yra vieta, bet ten lyg ir nenori, kad atsiųstų ką tik baigusį mokslus studentą. Mieste sutikau žurnalistą Domą Šniuką, kuris mokėsi dviem kursais žemiau. Jį kažkas pakvietė plaukt ežerais, pro Ignaliną, jis mane pasiūlė į savo vietą Komjaunimo tiesoje. Reikėjo greitai duoti atsakymą, todėl liepė negaišuojant drožti. Priėmė. Pasiėmiau rašybos žodyną (kitokio nebuvo), gramatiką ir pradėjau savo pirmą tarnybą. Šniukas vėliau sugrįžo į tą patį laikraštį, studentų puslapį organizavo, parašė knygą apie kelionę ežerais (Ežerų vilnimis), išvažiavo į Maskvos aspirantūrą... O aš retkarčiais ėmiau versti iš lenkų kalbos visokias apybraižėles laikraščiui, jau turėjau nusipirkęs Talmanto lenkų-lietuvių žodyną (geresnių dar nebuvo), brūkštelėdavau kokią recenzijėlę ar straipsnelį. Su tuo žodynu išverčiau apybraižą, kuri vadinosi „Buty wyszłi z lasu“ – apie miške pastatytą batų fabriką, kuris batus pradėjo net eksportuoti.
Kai nuėjau dirbt, dar ėjo atskirai Komjaunimo tiesa ir Molodiož Litvy. Neilgai trukus laikraščius sujungė (tuo metu panašiai jungdavo ir kolūkius). To jungtinio laikraščio redakcijos sekretorium dirbo toks rusakalbis rašytojas Leonidas Vaisbergas, jis Naujųjų Metų proga sumanė išspausdinti verstinį apsakymą, už kurį autoriui nereikėtų mokėti honoraro. Kaip tik buvau neseniai skaitęs rusiškai O’Henrį ir pasisiūliau išversti iš rusų kalbos. Man tai buvo pirmas grožinio kūrinio vertimas. Paskui nusibodo laikraštis, todėl išėjau kitur, bet pataikiau į dar bjauresnę vietą – profsąjungų leidyklą, kuri leido visokį šlamštą. Prisimenu, leido rusiškai Gradovo (Jevgenijaus Pozamantiro) poemą „Apie ugnį gerą ir ugnį piktą“, iliustracijas nupiešė gera dailininkė Rachilė Krukaitė (ji gal ir dabar Gdanske turi drabužių salonėlį). O tada menininkės kūryba kažkam nepatiko ir kilo gerokas triukšmelis: kam leidžiamos formalistiniais piešiniais iliustruotos knygos? Galiausiai knyga išėjo iliustruota kitos dailininkės (Bronės Mingėlaitės).
Laukiau, kada galėsiu išsikapstyti iš tos nelemtos leidyklos, ir kaip tik likimas man pakišo išeitį. Tuo metu kažkam šovė, kad profleidyklą reikia likviduoti. Bet kur dėti redaktorius? Vedėja Buivydienė, pasitarusi su Spaudos komitetu, rado man vietą Valstybinėj grožinės literatūros leidykloj, dar kitus nusiuntė į Valstybinę politinės ir mokslinės literatūros leidyklą (būsimą „Mintį“), taip mus ir iškaišiojo.
 
Kada tai buvo?
 
1961-ais, kai leidykla dar nesivadino Vaga. Vėliau Spaudos komiteto vadovas Feliksas Bieliauskas sugalvojo, kad reikia visų leidyklų pavadinimus trumpinti. Buvo skelbiamas konkursas, kas sugalvos geriausią. Atlyginimą paskyrė gerokai mažesnį, bet redaguoti grožinę literatūrą – jau šis tas. Atnešė storėliausią knygą – Michailo Stelmacho Duona ir druska – ir liepė parodyti, ką sugebu. Ta stora knyga buvo panašios tematikos kaip Šolochovo Pakelta velėna, vadinasi, lyg ir pažįstama – gal neprapulsiu. Stalą gavau irgi didžiulį. Sužinojau, kad prie jo sėdėjo geriausias visų lietuviškų knygų redaktorius Dominykas Urbas. Redagavau, redagavau, jaučiau, kad kažkas mane tikrina, sako, kad viskas neblogai, bet liepia dar pašlifuoti. Pagaliau išgirstu: „Gana jau, užteks šitos knygos...“. Pirmadieniais direktoriaus Jono Čekio kabinete rinkdavomės į vadinamąsias rarotas, kuriose ne šiaip sau sėdėdavome ir žiovaudavome. Dažniausiausiai nagrinėdavome kolegų vertimus ir redagavimus. Būdavo, duoda pluoštą paknebinėti patyrusiam redaktoriui, Petrui Čiurliui ar kuriam kitam. Iš to būdavo ir apčiuopiamos naudos, nes oponentai beveik visada rasdavo, ką reikia pagerinti, patobulinti.
 
O kiek knygų suredagavot?
 
Gal kokį šimtą.
 
O kiek išvertėt?
 
Gal kokias dvidešimt penkias. Mažoka. Labai daug laiko suėsdavo redagavimas.
 
Kokia Jūsų pirma išversta knyga?
 
Bulgaro Pavelo Vežinovo Toli nuo krantų. Beveik metus dirbau, neprašydamas vertimų, bet vieną kartą leidyklos vyr. redaktorius Vytautas Visockas tiesiai paklausė, ar nenorėčiau versti. Pasakiau, kad norėčiau ir pats susiradau verstiną knygą. Tai buvo iš lagerio pabėgusių bulgarų nuotykiai Juodojoje jūroje. Knygelė kaip knygelė, Vežinovas yra parašęs daug geresnių. O paskui prasidėjo lenkiškų knygų laikotarpis. Išverčiau Vilhelmo Macho Agniešką, Kolumbo dukterį, Kornelio Filipovicziaus Vyras tai kaip vaikas ir Pono Nyčkės sodas. Šios dvi knygos, tik sudėtos į vienus viršelius, buvo jau tikrai rimto autoriaus. Parsivežiau jas iš Lenkijos.
 
Kaip išmokot baltarusiškai?
 
Negaliu sakyti, kad baltarusių (gudų) kalbą moku gerai. Aš ją tik pusėtinai gerai suprantu, galiu iš jos versti, klausytis radijo. Jeigu moki lenkų ir rusų kalbas, tada nesunku suprasti ir baltarusiškai. Bet reikia būti atsargiam, nes giminiškos kalbos gali labai greitai iškrėsti nemalonių pokštų, kaip čekų žodis pozor arba bulgarų spička. Beredaguodamas Stelmachą ėmiau padoriai suprasti ukrainietiškai. Todėl kai kiti redaguodavo paprastučius žodžius, aš pradėjau knebinėt kiekvieną ukrainietišką sakinį. Po to ėmė darytis net įdomu. O verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė džiaugėsi, kad jau yra redaktorius, galintis redaguoti storuosius Stelmacho romanus, kurių išėjo visa serija. Stelmachas buvo gana įkyrus aprašinėtojas, o jo gamtos aprašymai greitai nusibosdavo, bet galėjau ir šio to pasimokyti, nes rašytojas nebuvo grafomanas, parašė gražią prisiminimų knygą. Albinas Žukauskas iš baltarusių kalbos išvertė Stalino laikais sušaudyto vilniečio Maksimo Hareckio romaną Vilniaus komunarai, neilgai trukus ir jo rankraščio kopija atsidūrė ant mano stalo. Taip pradėjau redaguoti ir versti baltarusių autorius. Paskui Stravinskienė įsiūlė Ivaną Meležą. Išverčiau du tomus: Žmonės pelkėse ir Audros dvelksmas. Autorius panašokas į Šolochovą, bet, man regis, už jį geresnis.
 
Už ukrainiečių Šolochovą?
 
Ne, už patį Šolochovą. Jis buvo labai purtomas, kaip ir Vasilis Bykavas. Bet Minske pramuštas knygas jau galėdavome drąsiai leisti ir čia. Nors ne visada, nes ateidavo ir nepalankių atsiliepimų, tada žlugdavo ir vertimas. Daug kas priklausydavo nuo maskviškių redaktorių, kurie atvažiuodavo Bykavo pamokyti, kaip rašyti. Dar išverčiau ukrainiečio Vasilio Zemliako du romanus: Gulbių pulką ir Žaliuosius malūnus. Puikūs romanai, ir dabar malonu juos paskaitinėti.
 
Dabar nedaugelis žino, kad buvo toks vertėjas iš rusų kalbos Petras Griškevičius.
 
Jis daug vertė. Redagavau jo vertimą Ugnį šaukiam į save – apie tarybinius žvalgus vokiečių užnugaryje. Knygoje minima daug lietuviškų vietovardžių, hidronimų. Pasiskolinau iš Urbo Rytprūsių žemėlapį ir surašiau juos lietuviškai. Baisiausias šio vertėjo nekruopštumas. Korektūrų jis neskaitydavo sakydamas, kad pasitiki leidyklos redaktoriais. Tačiau buvo lyg ir savotiškas literatų mecenatas – padėdavo leidyklos žmonėms gauti butą.
 
Kodėl išėjote iš „Vagos“?
 
Nenorėjau politiškai šviestis, du kartus mečiau marksizmo-leninizmo universitetą, atsisakiau būti renkamas partorgu. O dar vienas panašus žingsnis, ir būčiau nuskambėjęs. Nerizikavau, nes rūpėjo šeima. Vis lindo su politine savišvieta, lyg būčiau koks mažvaikis, tai ėmė darytis įkyru. Neleido redaguoti Vytauto Kubiliaus knygos apie Borutą. Konflikto nebuvo, tik šuniškai apmaudu. Jau viskas buvo suderinta, su Kubilium pradėjau kalbėtis, ir staiga leidykla ėmė manim nepasitikėt. O iš tikrųjų nepasitikėjo Kubilium, kad jis padarys ką nors trefnai, o aš jo nesudrausminsiu. Žinojau aš tuos drausminimus: drausmino Vėlių, Nastopką, net Eusiejų Jacovskį. Kritikos redakcijos vedėja viską norėjo persijoti, net ir tokį nemenką revoliucionierių Giršą Abramavičių. Viską reikėjo derinti su pačiu Sniečkumi: ar galėjo vaikystėje Jacovskis miegoti vienoje lovoje su Sniečkum, ar galima visiems rodyti nuotrauką, kurioje Sniečkus sėdi daržinės ar tvarto pašalyje, ar galima į knygą dėti Tarybų Sąjungos didvyrio, bet išvažiavusio į Izraelį, Vilenskio nuotrauką... Redakcija jau darėsi panaši į Glavlitą.
Kubiliaus knygą suredagavo Antanas Paraščiakas, tik leidimas užtruko. Dar anksčiau su Kęstučio Nastopkos Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiais buvo oho bėdos! Tik spėt lakstyti tikrinti ir klausytis: „Tu žiūrėk, tu žiūrėk man!” Ir tai knygoje, kurią jau buvo suredagavęs instituto redaktorius... Košė užvirė jau redaguojant Norberto Vėliaus Mitines lietuvių sakmių būtybes. Vėlius rašo, kad aitvarai, velniai, gyvendavo ten ir ten. Atrodo, visai gražiai pasakyta. O vedėja persimainiusiu balsu cypsi: „Tai ką, tiki visokiais velniais?!“ Tada ir supratau, kad ramybės nebus.
 
Tada pasiryžote keisti darbovietę?
 
Kaip tik sutikau knygyne Adomą Druktenį, jau perėjusį į „Mokslą“. Jis ragino ateiti pas juos: tenai jau esą pastatyti nauji rūmai, visi gerai sutarią su direktorium. Dar sužinojau, kad „Moksle“ galėsiu tvarkyti seriją „Kultūrų pėdsakais“. Tai mane ir paviliojo.
 
Kuriais metais?
 
1978-tais. Gavau butą Viršuliškėse, po savaitės nuėjau pas Aldoną Mickienę ir pasakiau, kad išeinu iš „Vagos“.
Bet „Moksle“ gavau velnišką darbą. Leidykla, kaip ir visos kitos, turėjo tokią informacijos redakciją, kuri ruošdavo informacinius leidinių biuletenius. Informaciją apie leidžiamą knygą reikėdavo siųsti į Maskvą, kur panašūs į mus informatoriai spręsdavo, leisti knygą ar ne. Jeigu leisti – turėdavome laiku padaryti gražius reklaminius biuletenius. Jų iliustracijas fotografas Cvetkovas darydavo ant „Mokslo“ stogo, kur buvo tam reikalui tinkama terasa. Anotacijas reikėjo versti į rusų kalbą. Darbų per dieną susidarydavo tiek, kad nebežinodavai, nuo kurio galo pradėti. Net tie žadėtieji „Kultūrų pėdsakai“ pavirsdavo neišvežamu krūviu. Kaip tik tada vyriausiasis redaktorius Juozas Vaitkus pasiūlė pereiti į istorijos redakciją. Taip ir padariau. Ėmiau redaguoti seriją, sutvarkiau užsigulėjusį rankraštį Kraštas ir žmonės, suradau keletą vertėjų būsimiems serijos leidiniams ir pats pasiėmiau versti C.W. Ceramo Pirmąjį amerikietį. Iš Talino parsivežiau estišką šios knygos vertimą, leidyklos vadovams parodžiau, kad estai išleido 30 tūkst. tiražu, kad knyga perkama.
 
Ar tarybiniais laikais leidykloms rūpėjo pelnai?
 
Buvo planavimo skyriai, kurie skaičiuodavo, kas kiek duos pelno, kas kiek nuostolio. Be to, leidykla gaudavo dotacijų. Buvo kažkokia primityvi „ūkiskaita“. Planus labai deformuodavo iš Maskvos atsiunčiami sąrašai ir nurodymai, ką reikia išleisti rusų kalba.
 
O kaip pradėjote versti Dostojevskį?
 
Atėjo metas jį leisti, o pasiūlė Bronė Balčienė. Mielai sutikau. Verčiau, kai buvo labai nepalankūs metai, pasidarė nebeaišku, ar kas romaną leis. „Vagoj“ viešpatavo chaosas, pradėta versti knyga dar porą trejetą metų gulėjo beveik pamiršta. Pagaliau 1997 metais išėjo.
 
Kodėl pavadinot būtent Demonais?
 
Knygos gale yra komentaras, kas netingi, gali pasiskaityti, ten viskas paaiškinta. Kai rašiau tą komentarą, dar gyvas buvo Vėlius, jam išvardijau keletą variantų: velniai, kipšai, pikšiai... Vėliui labai patiko pikšiai, bet man vis netiko. Demonai aprašyti Mato evangelijoje, kurioje kalbama apie demonų išvarymą iš apsėstųjų, tada jie apninka kiaules. Šv. Rašto vertimuose į slavų kalbas tos kiaulės vadinamos biesais, o biesai – gana daugiaprasmis žodis. Tai gali būti velnias, bet gali būti ir piktoji dvasia. Juozapo Skvirecko vertime parašyta velniai, o Česlovas Kavaliauskas išvertė demonais.
 
Papasakokite apie vertimą iš senosios baltarusių kalbos – Pasakojimą apie riterį Tryščaną.
 
Tai riterių romanas Tristanas ir Izolda, parašytas ta rusų kalba, kuri funkcionavo LDK. Ja buvo rašomi ne tik šventraščiai, bet ir Viduramžių, o gal ir savotiški vėlesnių laikų „vesternai“. Romanas tikriausiai buvo paruoštas eiliuoti, nes yra suskirstytas nevienodo ilgio didelėm strofom. Reikia manyti, kad jį buvo išsivertę serbai ir kitos tautos. Riterių kovos – aprašytos labai dinamiškai, ne prasčiau už tas, kurias matome „Volkeryje, Teksaso reindžeryje“. Tokį tekstą versti nebuvo labai sunku, nes aprašymai kartojasi, leksika nesudėtinga, veikėjų vardai tik truputį pakaitalioti (Klevdas – tai Klaudijus), paveikslai dažnai trafaretiški. Pasakojimas apie Tryščaną nėra kokia naujiena, gal tik kiek pamirštas ilgai gulėjo Pozanėje, Raczyńskių bibliotekoje. Anksčiau į lietuvių kalbą neverstas.
 
Kaip nusakytumėt, ko reikia, kad galėtum versti?
 
Vertėjas pirmiausia turi gerai mokėti kalbą, į kurią verčia, dar geriau, jeigu moka savo tarmę. Taip, regis, yra pasakęs Urbas ar koks kitas vertimo klasikas. Ir versti reikia ne žodžius, o prasmę, vaizdus, paveikslus (žmonių, herojų).
Vertėjo darbą galima įsivaizduoti taip. Koks nors subjektas gauna kūrinį. Ir ką su juo pirmiausia daro? Gal puola iš karto versti? Gink Dieve, ne. Juk jis dar nežino nei to kūrinio sandaros, nei su juo susipažinęs. Vaizdžiai tariant, tą kūrinį reikia suskaidyti į dalis, jas išnagrinėti (panašiai kaip nagrinėjamas sakinys), o paskui tas dalis jungti, montuoti, bet jau iš lietuviškų (jeigu verčiame į lietuvių kalbą) elementų. To nepadarius, vertimas išeis pažodiškas, negyvas ir įdomus, ko gera, tik pačiam vertėjui. Esu sutikęs vieną vertėją, kuris gerai mokėjo vokiškai, lietuviškai irgi neblogai (bent jau pats taip manė), bet vertė siaubingai, nes jo vertimai būdavo vokiški, tik parašyti lietuviškais žodžiais. Pats vertėjas manė, jog tik šitaip galima padaryti originalui adekvatų vertimą. Kai leidyklos redaktorius tokį pažodinį vertimą juodai subraukė, vertėjas buvo labai nepatenkintas ir savo draugams įrodinėjo, kad redaktorius sugadino jo taip kruopščiai atliktą darbą. Nežinau, ar tas vertėjas kada nors išmoko pajusti verčiamo kūrinio dvasią, nes pažodiškumo virusas labai gajus.
 
Dėkoju už pokalbį.
_______________
 
LLVS projektas "Vertimo meistrų pamokos"
 







 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.