Titulinis
 
 

 
Spausdinti
JADVYGA BAJARŪNIENĖ
 
Du lietuviški J. W. Goethe’s „Fausto” vertimai – semantiniai aspektai
arba
Uždraustas ir laisvas žodynas
 
 
 
             Vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas”, paties autoriaus įvardytas kaip „dviejų dalių tragedija” (1808; 1832), pagal sukūrimo laiką yra XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios kūrinys. Kaip pažymi Peter J. Brenner, „Fauste” ženklu trijų epochų konceptai: Šviečiamojo amžiaus, „Audros ir veržimosi“ bei (Veimaro) klasikos. Tačiau kartu Goethe juos traktuoja kritiškai, parodydamas tiek racionalizmo, tiek „audrininkiškosios“ antropologijos, tiek klasikų aukštinamo harmonijos idealo vienpusiškumą.[i] „Faustą Goethe rašė beveik 60 metų. Per šį laiką kūrinys sukaupė tiek daug poetinių, kompozicinių, semantinių, simbolinių, istorinių, mitologinių, teologinių ir filosofinių sluoksnių, kad aprėpti jo visumą - išties sudėtingas uždavinys. Vienas žinomiausių pasaulinės literatūros veikalų taip pat pasižymi didžiule, meistriška kalbos ir eilėdaros įvairove, taiklių ir šmaikščių aforizmų gausa, skirtingiausių stilistinių kodų kaita. Todėl Goethes „Faustas” - nelengvas išbandymas ir vertėjui.
Į lietuvių kalbą Goethes „Faustą” bandyta versti ne kartą. Garsiojo kūrinio kelią į lietuvių skaitytoją išsamiai aptarė Vytautas Kubilius studijoje „Susitikimas su J.V. Gete“.[ii] Kokybiškai naujas vertimų etapas susijęs su Alekso Churgino (1960; 1978) bei Antano J. Jonyno (1999; 2003) darbais.
Nors Antano J. Jonyno atliktas fundamentalus darbas užbaigtas jau prieš keletą metų,[iii] tačiau rimčiau aptartas jis nebuvo. Šiame straipsnyje apsistojama ties keliais „Fausto” vertimo aspektais. Lyginant abu vertimus, analizuojant konkrečias vietas, bandoma nustatyti vertimo kokybę. Pirmas, grynai skaitytojo, įspūdis – tas, kad naujesnis vertimas yra žymiai sklandesnis ir tikslesnis. Juntama, kad vokišką poemą vertė būtent talentingas šiuolaikinis poetas, ne vieno lyrinio šedevro autorius, be to, atviras vokiečių kalbos subtilybėms. Tuo tarpu Churginas - klasicistinio braižo poetas, konvencijų meistras. Straipsnio tikslas nėra jokiu būdu „nuvertinti“ Churgino vertimą, kuriam vis tik tenka svarbi istorinė kultūrinė reikšmė. Taip pat nederėtų pamiršti, jog ne viskas priklausė nuo vertėjo – lemiamas žodis ir galutiniai teksto štrichai buvo visagalės sovietinės cenzūros „privilegija“. 
                             Kaip pažymi šiuolaikiniai vertimo teoretikai, vertimas kartu yra ir interpretacijos dalis. Tas ypač svarbu verčiant konceptualius, sudėtingo filosofinio turinio grožinės literatūros tekstus.    Faustas iškyla ne vien kaip individualus charakteris, o Vakarų civilizacijos ir „vita activa” simbolis. Faustas trokšta įminti būties paslaptis, įveikti žmogiškajai būčiai nubrėžtas ribas. Jis – ambivalentiška asmenybė. Nepasitenkindamas realiomis galimybėmis įsiskverbti į Visatos sandarą ir patirti, kaip jam „<…> tampa pažinus / [d]aiktų vidinis sąryšis painus”,[iv] viduramžių mokslininkas griebiasi burtų. Jis nesibijo ir sandėrio su velniu, yra įsitikinęs, jog laimės lažybas. Savo egzistencijos tikslu Faustas laiko nenuilstamą veržimąsi, siekimą (vok. „streben“) pažinti pasaulį. Jo tapatumo ženklas – aktyvi, smalsi, kuriančioji sąmonė. Anot Jocheno Schmidto, Faustas trokšta aprėpti ir reprezentuoti Visumą, tačiau jis taip pat ilgisi tolių, aukštų idealų, grožio. Tuo tarpu Mefistofelio misija – materializmas, kūniškumas, griovimas.[v]
                             Tačiau modernioji kritika Fausto paveikslą traktuoja neigiamai, pabrėžia jo amoralumą, didybės maniją, kolonijinę bei kapitalistinę savimonę. Kita vertus, pripažįstama, jog „kaltos” ne tik Fausto charakterio savybės. Herojus elgiasi ir veikia pagal Dievo planą, kuris esą taip pat nėra tobulas.[vi] Goethe vertinamas kaip autorius, įžvelgęs Vakarų civilizacijos ir istorijos raidos prieštaras.                                            
 
                             Analizės objektas šiuo atveju - ne eilėdara, o specifiniai semantiniai aspektai, ypač biblinė ir krikščioniškoji leksika, o taip pat reikšminiai (raktiniai) žodžiai, aforistiniai posakiai. Abu vertimai pasirodė skirtingų ideologinių sistemų sąlygomis. Todėl šio straipsnio tikslas – taip pat parodyti, kaip cenzūra vs. cenzūros nebuvimas gali nulemti ne tik vertimo kalbos (vokiškas terminas – Zielsprache) žodyną, bet kartu iš dalies iškreipti kūrinio prasmę. Specifinės vertimo strategijos nėra „nekaltos”, priešingai, jos turi gana konkrečius tikslus. Atliktas skirtingose politinėse epochose, Goethe’s „Fausto” vertimas parodo, jog vokiečių klasiko veikalai sovietmečiu buvo kreipiami skleisti ateizmą, nukreipti skaitytoją nuo pamatinių dvasinės Vakarų kultūros vertybių. Tad vertėjui teko balansuoti tarp sovietinės cenzūros ir verčiamo teksto reikalavimų.
                             Pažiūrėkime, kaip tai atrodo konkrečiu atveju. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į „Prologą danguje” bei tragedijos pirmąją dalį (iki scenos „Auerbacho rūsys Leipcige”, tai yra Fausto ir Mefistofelio kelionės po „mažąjį pasaulį” pradžios). Būtent čia keliami filosofiniai, intelektualiniai klausimai, užsimezga faustiškoji problematika.
          „Fausto” problematikoje svarbi vieta tenka krikščioniškajam, teologiniam diskursui. Juk visas veiksmas, herojaus siekiai, įžvalgos, paklydimai yra ne kas kita kaip eksperimentas, kurį stebi Dievas. Žmogus Faustas išbandomas blogiu. Trokšdamas įveikti pažinimo ribas ir patenkinti savo maksimalistinius užmojus herojus sudaro sąjungą su velniu. Nors Fausto sąžinę slegia nuodėmės ir nusikaltimai, pabaigoje jo siela – karčiam Mefistofelio nusivylimui - paimama į Dangų. Goethe buvo įsitikinęs, jog XVIII-XIX a. Fausto siužetas turi būti traktuojamas kitaip negu vėlyvaisiais viduramžiais ar Reformacijos laikais. 1587 m. Vokietijoje išleistoje liaudies knygoje „Historia von Doktor Johann Fausten” [vii] prieš žmogiškųjų pažinimo galių ribotumą maištaujantis ir krikščionybės nuostatas įžūliai pamynęs herojus sulaukia žiauraus atpildo, jo sielą nusineša velnias. Tuo tarpu epochoje, patyrusioje švietėjiškos minties įtaką, pažinimo trokštantis individas, Goethe’s nuomone, neturįs būti pasmerktas. Nors Faustas kartu yra ir demoniška asmenybė, autoriui buvo svarbu išgelbėti savo herojų, parodant „antjuslinių, sunkiai suvokiamų dalykų” galią: „…Mes tikime, kad išganymą pasiekiame ne tik savo pačių jėgomis, bet ir Dievo malone, kuri skuba mūsų pasitikti.”[viii]
                             Paskutinėje iš trijų Goethe’s kūrinio įžangų - „Prologe danguje” – užkoduota visos tragedijos problematika. Čia Dievas Mefistofeliui į rankas atiduoda Faustą, įsitikinęs „gero” žmogaus principiniu troškimu surasti teisingą gyvenimo kelią. Velnias visaip tyčiojasi iš Dievo tvarinio – žmogaus, kuris įsivaizduoja esąs protinga būtybė, tačiau bet kada galįs pasiduoti instinktų galiai. Mefistofelis nė kiek neabejoja, jog jam nesunkiai pavyks sugundyti Faustą.                             Pažiūrėkime, kaip šioje įžanginėje „Fausto” dalyje bei pradžios monologe skirtingi vertėjai perteikia su šia kosmogonine bei teologine sfera susijusias leksines ir sąvokines raiškas.[ix]
      Natūralu, jog sovietinei ideologijai Goethe’s „Faustas” dėl krikščioniško, nors, tiesa, kartu ir kontroversiško turinio pobūdžio, nebuvo itin parankus kūrinys – juk ten tiek daug diskutuojama ir mąstoma teologinėmis sąvokomis. Akivaizdžiausias skirtumas grafinėje plotmėje – atitinkamų sąvokų rašymas didžiosiomis vs. mažosiomis raidėmis. Beje, iš vokiško originalo vertėjui sunku spręsti, kokia raide pradėti daiktavardžio rašybą – vokiečių kalboje, kaip žinia, jie visi be išimties rašomi didžiąja raide. Tad tenka pasikliauti kultūros konvencijomis, tradicijomis, taikytis prie atitinkamų sąvokų rašybos gimtąja kalba. Tačiau socialistinės ideologijos sąlygomis valdžiai rūpėjo praleisti kuo mažiau krikščionybę įvardijančios leksikos arba ją bent jau nors kiek „nukenksminti”. Prologo pradžioje arkangelai savo giesmėmis šlovina Visatos harmoniją. Originale iškilmingas kreipinys skamba taip: „Doch deine Boten, Herr, verehren / Das sanfte Wandeln deines Tags” (G 137). Churgino vertime nelieka ne tik kreipinio formos, bet ir objekto: „Bet mes ramiai sutinkam gėrį / Taikingos viešpačio dienos” (Ch 15). Jonynas pavartoja šauksmininko linksnį ir pirmąją šios citatos eilutę perteikia žymiai taikliau: „Bet nesiliaujam, Dieve, garbint / Tavų užmanymų šviesių” (J XXI). Pažymėtina, kad abu vertėjai daiktavardžiu išreikštą sakinio veiksnį („Tavo pasiuntiniai”) keičia pirmuoju daugiskaitos asmeniu – tai svetima originalui. Tiesa, Dievui priskiriamą savybinį įvardį „tavo” Goethe „Prologe danguje” rašo mažąja raide (ir tai neimplikuoja etinio vertinimo) – Churginui tas tikriausiai pasirodė paranku; tuo tarpu Jonynas pasirenka atitinkamuose lietuviškuose kontekstuose įprastą šio įvardžio rašymą didžiąja raide. Eilutės „Und alle deine hohen Werke / Sind herrlich wie am ersten Tag” (G 137) Churgino vertime atrodo taip: „Kūriniuose dangaus ir žemės / Didus ir gyvas tu esi” (Ch 15). Jonyno tekstas originalui ne tik artimesnis (Churgino sakinyje dingsta Viešpaties kūrinijos amžinumo ir kaitos vienovės akcentas), bet ir grafiškai paveikesnis: „O Tavo tvarinių didybė / Vis ta pati ir vis nauja” (J XXI). Logiška, kad savybinis įvardis „Tavo” atsiduria eilutės pradžioje, o ne „nustumiamas” į pabaigą kaip pirmuoju atveju. Taip pat ir pačiame pirmajame sakinyje, kurį Goethe’s dramoje ištaria Mefistofelis („Da du, o Herr! Dich einmal wieder nahst…”, G 138) Churgino vertime („Štai vėl, o dieve, aš tave matau”, Ch 16) „Dievas” rašomas mažąja raide. Kartu nublukinamas patosas (nors jo potekstė - ironija), susilpnėja eilutės vizualinis ir semantinis centras. „Duoklės” ateistinei ideologijai pavyzdžių Churgino vertime – apstu, o kartu pradingsta daugybė kitų svarbių niuansų. Jonynas šią pirmąją Mefistofelio frazę, be to, perteikė tiksliau („Štai, Dieve, aš ir vėl esu greta”, J XXI) – juk „matyti” (Churgino „matau”) dar nereiškia artumo – o velnias konstatuoja būtent tai, kad Dievas artinasi („Dich… nahst”), yra netoli, todėl Jonyno „greta” taikliau nusako situaciją.
                             Goethe’s „Fausto“ personažų kalba ir vaizdinga, ir kartu lakoniška. Churginas dažnai linkęs neutraliai pavartotas sąvokas „praturtinti” bereikalingais epitetais. Toks lingvistinis perteklius ryškus ir verčiant frazę, kuria Dievas labai aiškiai ir tiesiai Faustą įvardija kaip savo tarną: „Meinen Knecht!” (G 138). Churginui knietėjo dar pridurti – be to, gramatiškai aukščiausiojo laipsnio - epitetą : „Jis mano / Žemiausias tarnas” (Ch 16). Jonynas šias svarbias „Prologo danguje” eilutes išvertė, kaip to reikalauja originalas, paprasčiau ir tuo pačiu adekvačiau: „Jisai / Tarnauja man” (J XXIII). Atsakydamas į šią Dievo repliką, Mefistofelis netrunka pateikti šmaikščią Fausto charakteristiką, išryškina jo maksimalizmą bei dvilypę prigimtį – idealų siekimą ir troškimą patenkinti žemiškus poreikius: „<…> Vom Himmel fordert er die schönsten Sterne / Und von der Erde jede höchste Lust” (G 138). (Pažodinis vertimas būtų: „Iš dangaus jis reikalauja gražiausių žvaigždžių / O iš žemės didžiausių malonumų”.) Abi eilutės sudaro sintaksinį paralelizmą, atraminiai žodžiai „dangus”, „žemė” – antitezę, o būdvardžiai vartojami aukščiausiuoju laipsniu. Churginas perkeičia eilutes, išardo skaidrią originalo struktūrą: „Jisai pasauly ieško rojaus džiaugsmo, / Žvaigždžių skaidriausių prašo iš dangaus” (Ch 17). Dingsta opozicija „dangus” – „žemė”, o formuluotė „rojaus džiaugsmas” (sąvokos „rojus” originale nėra) pernelyg bendra, todėl ne kiekvienas skaitytojas iš karto supras, kad Mefistofelis čia kalba apie kūniškus Fausto instinktus. Veiksmažodis „fordert” („reikalauja“) nusako Fausto drąsą, veržlumą, kategoriškumą, tuo tarpu prašymo gestas nesiderina su šio herojaus savastimi. Jonynui pavyko išlaikyti „dangaus” ir „žemės” priešpriešą ir, beje, ritminį abiejų eilučių skambesį: „Nurimtų tik dangaus žvaigždes nuraškęs / Ir žemės įgeidžius patenkinęs visus <…>” (J XXIII). Tariamoji nuosaka vietoj tiesioginės taip pat netrikdo, nes kalba juk eina apie Fausto išbandymą. Tiesa, Jonyno vertime dingsta superliatyvinės būdvardžių formos, tačiau pavartoti semantiniai junginiai yra raiškūs ir – Mefistofelio lūpomis – taikliai perteikia į kraštutinumus linkusio Fausto esmę.
                             Aptarti reiktų ir sekančias maksimalistą Faustą charakterizuojančias eilutes: „Und alle Näh und alle Ferne / Befriedigt nicht die tiefbewegte Brust“ (G 138). (Pažodžiui: „Bet kokia artuma, bet kokia toluma / Nepatenkins giliai sujaudintos krūtinės”). Churginas šias svarbias, opoziciją sudarančias sąvokas pakeitė blankiais įvardžiais, filosofinę potekstę išstumia prasčiokiška frazeologija: „Tačiau nei šio, nei to negaus / Ir nenumaldys niekad savo skausmo ” (Ch 17).                  
                                       
                             Ir kitas, dangiškąją sferą įvardijančias kūrinio vietas Churginas išvertė gana aptakiai. Pradžios monologe egzistencinės nevilties apimtas Faustas maištauja prieš gyvenimą ir kartu ilgisi idealios, jo emocinius ir intelektinius potroškius patenkinančios būties. Herojus skundžiasi, kad jis atskirtas nuo gyvos gamtos, jis trokšta su ja susilieti ir pajusti ypatingos atverties jausmą: „... statt der lebendigen Natur, / Da Gott die Menschen schuf hinein, …“ (G 144). Churginas eliminavo Dievo sąvoką, galininkinį „žmones“ (die Menschen) transformavo į asmeninį įvardį „mes”, šitaip objektą paversdamas subjektu : „… atskirtas nuo gyvos gamtos, kuriai mes esam sutverti…” (Ch 22). Jonynas išlaikė esminę mintį – žmogus ir gamta yra Dievo tvarinys: „Užuot gerėjęsis svaigia / Gyvybe Dievo tvarinių…” (J XXXII).
Scena, kurioje Faustas tyrinėja makrokosmoso ženklą, kupina dramatiškos įtampos – herojus iš pradžių manosi perpratęs Visatos sandarą, priartėjęs prie didžiulės paslapties. Reliatyvi jam tampa ir Dievo sąvoka, kadangi jis pats pasijunta kone dieviška būtybe – tiesa, toks Fausto pasipūtimas greitai nuvainikuojamas. Originale daiktavardis „Gott” vartojamas su nežymimuoju artikeliu: „War es ein Gott, der diese Zeichen schrieb <…> Bin ich ein Gott? / Mir wird so licht!” (G 145), nors šiaip jau vokiečių kalboje „Gott” vartojamas be artikelio, pabrėžiant šios sąvokos išskirtinumą. Atkreiptinas dėmesys ir į šių žodžių sąšauką (keturios eilutės) – ji jokiu būdu nėra atsitiktinė. Pirmoji čia pacituota eilutė Churgino verčiama, tiesa, atsainoku „dievas koks”: „Gal dievas koks paliko ženklą tą?” (Ch 23). Toliau Faustas Churgino vertime save laiko jau dievu (suprask – pačiu Dievu): „O gal aš dievas? ” (Ch 23). Kadangi Churgino vertime „Dievas” visąlaik vis tiek rašomas mažąja raide, šioje vietoje neišryškėja skirtis tarp krikščioniškojo Dievo ir vieno iš dievų, kuriuo save pradeda laikyti Faustas. Tuo tarpu Jonynas atsižvelgia į originale pavartotą nežymimąjį artikelį ir tiksliai perteikia šį svarbų niuansą: „Kuris dievų sukūrė ženklą šį <…> Gal aš ir pats jau vienas iš dievų” (J XXXIII). Tiesa, Jonynas abu kartus vartojamą „ein Gott”, surišantį originalo eilutes, verčia šiek tiek skirtingai, tačiau nuo pagrindinės minties nenutolsta.
 Pradžios monologe Faustas reziumuoja savo gyvenimo ir veiklos rezultatus, išreiškia nepasitenkinimą viduramžių mokslo ir mąstymo paradigmomis. Jau čia ryškėja prieštaringa herojaus prigimtis – mesdamas iššūkį tradicinėms tiesoms, jis kartu demonstruoja ir puikybę, jaučiasi esąs aukštesnis negu kiti, neva taip pat priklausantys jo socialinei ar intelektualinei sferai: „Žinau, protu man niekad neprilygo / Tie daktarai, magistrai, advokatai ir šventikai” (J XXX). Originale šios eilutės skamba taip: „Zwar bin ich gescheiter als alle die Laffen, / Doktoren, Magister, Schreiber und Pfaffen” (G 143). Vokiškas daiktavardis „Pfaffe”, kilęs iš vėlyvosios graikų kalbos formos „papās”, per gotų kalbą įsitvirtino vokiečių kalboje ir iš pradžių reiškė „pasaulietinį šventiką” (plg. rusišką formą „popas”) ir neturėjo menkinamos reikšmės, kurią įgijo vėliau.[x] Aišku, kad Fausto lūpose šis žodis skamba ironiškai, juolab kad jis rimuojamas su „Laffen”, tai yra vienareikšmiškai pejoratyvinio atspalvio signifikantu. Jonynas, pasirinkęs lietuvio ausies nerėžiantį daiktavardį „šventikas”, pasielgė racionaliai. Tuo tarpu Churginas aiškiai persistengė, tarsi ši „Fausto” vieta jam būtų proga išreikšti ateistines nuostatas: „Žinau, kad sugebu sveikiau galvoti, / Negu visi tie glušai sutanoti, / Plunksnagraužiai, magistrai, daktarai” (Ch 21). Ši vieta peiktina net dėl trijų dalykų. Atsiranda lingvistinis perteklius, įvedama originalui nebūdingas grubios šnekamosios kalbos elementas, pažeidžiama eilučių sandara – vietoj dviejų atsiranda trys. Beje, tas pats daiktavardis „Pfaffe“ scenoje „Gatvė I“ (Mefistofelis Faustui praneša, kad Margarita prieš sutikdama Faustą buvo bažnyčioje) iš Mefistofelio lūpų Churgino vertime jau nuskamba visai kitaip: „Prieš valandėlę buvo ji lyg tyčia / pas savo tėvą dvasišką <...>„ (Ch 101). Tačiau tokiame pasakyme nejuntame velnio ironijos, jo priešiškumo krikščionių tikėjimui. Jonynas verčia panašiai: „... Ji grįžta iš bažnyčios, / Kur gavo dvasiško tėvelio išrišimą“ (J CLIX), tačiau būtent mažybinė forma Mefistofelio žodžiams suteikia ironišką atspalvį.
„Fauste” išlaikoma gana aiški skirtis tarp idealios rojaus būties, amžinybės troškimo ir pragaro baimės. „Prologe danguje” arkangelai šį poliariškumą įvardija kaip Rojaus šviesos ir gilios, siaubingos nakties kaitą: „Es wechselt Paradieseshelle / Mit tiefer, schauervoller Nacht” (G 137). Šioje vietoje abu vertėjai kažkodėl išvengė „rojaus” sąvokos. Churgino vertime atsiranda parafrazė „saulėta[ą] mėlyna[ą] padangė[ę]: „Saulėtą mėlyną padangę / Užgožia vėl naktis juoda” (Ch 15). Jonynas „rojų” keičia „dienų žėrėjimu”: „Dienų žėrėjimą pakeičia / Naktų grėsminga gūduma” (J XX). Eliminuojant „rojaus” sąvoką, išnyksta specifinis teologinis „Fausto” lygmuo.
Semantinis perteklius vertimo kalboje neretai atsiranda verčiant sąvokas, originale vartojamas be epitetų. Antai Rapolo giesmėje šlovinama saulė, kurios vaizdas angelams suteikia stiprybės: „Ihr Anblick gibt den Engeln Stärke” (G 137). Churginas ne vietoje „persistengia”, pridurdamas pažyminį „dievo”: „Jos orume jėgų sau semias / Nustebę dievo angelai” (Ch 21). Epitetą priduria, beje, ir Jonynas – nors ir ne prie daiktavardžio „angelų”, o prie „Stärke”: „Įgauna angelai beribių / Jėgų, gėrėdamiesi ja” (J XX). Taigi, šiuo atveju abu vertėjai „praturtina” originalo kalbą ir neišvengia bereikalingo komentavimo. Prarandamas originalo sąvokų aiškumas, jų skaidri ir tiesioginė, pirmapradė reikšmė.
Churginas iškraipo taip pat ir svarbią „Prologo danguje” vietą, kurioje Mefistofelis tyčiojasi iš žmogaus padermės ir žmogų ironiškai vadina „mažuoju pasaulio viešpačiu”: „Der kleine Gott der Welt bleibt stets vom gleichen Schlag, / Und ist so wunderlich als wie am ersten Tag” (G 138). Churginas ignoruoja šiame kontekste svarbų epitetą „mažasis” ir versdamas – šįkart visai bereikalingai – pabrėžia Fausto didybės maniją: „Pasaulio viešpats jaučiasi jisai / O niekaip iš bėdų išbrist negali… / Tas keistas sutvėrimas, patikėk / Per amžius nepasikeitė nė kiek!” (Ch 16). Jonyno vertimas rodo, jog šią vietą į lietuvių kalbą galima išversti adekvačiai: „Mažasis žemės viešpats liko vertas / Tik tiek, kiek buvo vertas vos sutvertas” (J XXI). Aforistinė velnio ištarmė Jonyno vertime – kaip ir originale – perteikta dviem eilutėmis. Medialinio ir kadencinio rimo junginys vertas – sutvertas – vertas (nors jo originale ir nėra) skamba žaismingai ir šmaikščiai ir atitinka Mefistofelio kalbos tonaciją. Prikišti galima būtų nebent tai, kad Jonynas šiose dviejose eilutėse vartoja moterišką (vietoj vyriškos) kadenciją. Bet tai jau eilėdaros dalykai, kurie nėra šio straipsnio tema.
           Churginui taip pat nepavyko aforistiškai „suglausti” abiejų eilučių, ir tai, deja, ne vienintelis atvejis, kada šis vertėjas nesilaiko eilučių sekos. Nors išlaikyti tokią seką eiliuotame tekste ne taip paprasta, Jonynas dažnai įrodo, jog tai įmanoma. Palyginkime, kaip į lietuvių kalbą išversta scena, kuomet Faustas knygoje išvysta žemės dvasios ženklą (prieš tai jis tyrinėjo makrokosmoso ženklą, kurio pažintinėmis galimybėmis nusivylė). Faustas labai susijaudina, jį užplūsta nauja dvasinė energija ir ryžtas mesti drąsų iššūkį žemiškajam pasauliui. Originale pirmosios šešios eilutės skamba taip: „Wie anders wirkt dies Zeichen auf mich ein! / Du, Geist der Erde, bist mir näher; / Schon fühl ich meine Kräfte höher, / Schon glüh ich wie von neuem Wein, / Ich fühle Mut, mich in die Welt zu wagen, / Der Erde Weh, der Erde Glück zu tragen <...>” (G 146). Kadangi tai ilgesnė citata, pateiksiu jos pažodinį vertimą (akivaizdūs neatitikimai tarp originalo ir Churgino vertimo paryškinti kursyvu): „Šis ženklas man daro visiškai kitokį poveikį! / Tu, žemės dvasia, esi man artimesnė; / Jau jaučiu, kaip mane užplūsta jėgos, / Jau degu lyg nuo jauno vyno, / Esu drąsiai pasiryžęs žengti į pasaulį, / Kentėti žemės skausmą, žemės laimę“ (G 146). Churgino vertime išvis pradingsta pirmoji eilutė, kuri turėtų būti patetinis tolimesnio veiksmo kodas („neišverstas“ netgi šauktukas). Nors ši vieta perteikta taip pat šešiomis eilutėmis, tačiau lietuviškame tekste ją identifikuoti iš tiesų nelengva: „Tu, žemės dvãsia, man esi / Kur kas mielesnė. Lyg nuo gero vyno / Pajáutos tuoj atsigaivino, / Atbudo polėkiai visi. / Mane vilioja žygiai negirdėti, / Geidžiu kovoti, džiūgauti, kentėti <…> (Ch 24).
Lietuviškame tekste nukenčia daugelis dalykų. Intymus būdvardinis epitetas „mielesnė“, žinoma, išreiškia ne tą patį kaip neutralesnis ir šiame kontekste filosofiškesnis pažyminys „artimesnė“. Vokiškame originale kiekviena eilutė reiškia užbaigtą prasminį vienetą, tuo tarpu Churginas antrosios čia pateiktos eilutės viduryje pradeda naują sakinį, taigi, sulaužo grafinį teksto pavidalą. Taip pat neperteikiami (3-ios ir 4-os eilučių pradžios) sintaksiniai paralelizmai (Jau jaučiu… / Jau degu…) Šiame fragmente svarbūs yra daiktavardžio „žemė“ pakartojimai (originale – tris kartus) – juk Faustas kreipiasi į žemės dvasią! Churgino vertime ši atraminė sąvoka pavartojama tiktai pirmoje eilutėje. Vėliau jos atsisakoma – o kartu ir prasmingo, įtaigaus pakartojimo „žemės skausmą, žemės laimę“. Daiktavardžiai „pajautos” (vietoj Kräfte) ir „polėkiai” (vietoj Mut) taip pat neišreiškia Fausto titaniškumo, „audrininko”nuostatų, nuteikia greičiau romantiškai – o tai absoliučiai svetima Fausto pozicijai. Juk jis linkęs ieškoti ne dvasinės harmonijos su pasauliu, o grumtis su juo!
              Pažiūrėkime, kaip šias eilutes išvertė Jonynas: „Šis ženklas daug labiau patinka man! / Jaučiu, kaip vis naujų jėgų įgaunu / Ir svaigt imu tarsi nuo vyno jauno - / Tu, žemės dvasia man atrodai artima. / Stiprėja ryžtas prieš pasaulį kilti / Ir nešti žemei neviltį ir viltį <…> (J XXXIV). Vertėjas išlaiko eilučių seką, tiksliai išverčia atraminius žodžius (jėgų, ryžtas). Nejaugi Churginas nesuprato, kad Faustas, savo dvasinę būseną palygindamas su „jauno vyno“ poveikiu, turėjo omeny nelauktą, iki šiol nepatirtą jausmą, svaigulį, o ne prekinę vyno „kokybę“? Tačiau Jonynui taip pat galima pareikšti kai kurias pastabas – nukrypstama nuo minėtų paralelinių struktūrų, o daiktavardį „der Erde“ išvertė, tarsi jis būtų pavartotas naudininko linksniu – manyčiau, kad tai yra kilmininkas. Klasikinėje vokiečių poezijoje kilmininkinis pažyminys neretai eina prie pažymimąjį daiktavardį (veiksnį) ir yra „aukštojo“ stiliaus savybė, o normali konstrukcija yra veiksnys + pažymimasis žodis (pavyzdžiui, „viršūnės kalnų“, „skambesys varpo“ ir pan.). Be to, Faustas tikriausiai negalvoja apie tai, kad jo misija – „nešti žemei neviltį ir viltį“. Priešingai, jis pasirengęs kentėti (tragen) skausmą (Weh) ir laimę.
                             Churginas neperteikė ir svarbios „antžmogio“ sąvokos. „Antžmogiu” („Übermensch“) Žemės dvasia ironiškai pavadina panorusį jai prilygti Faustą. Vertėjas pasirinko aprašomąjį būdą: „Tik ką nepaprastu galinčium dėjais <…>” (Ch 25). Jeigu „Übermensch“ nebūtų vėliau įtvirtintas  F. Nietzsche’s ir netapęs viena populiariausių XX amžiaus filosofijos ir literatūros kategorijų, Churgino pasirinktą variantą galima būtų „palikti ramybėje”. Sunku patikėti, kad Churginui „antžmogio” sąvoka nebuvo žinoma, nors veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo” (Also sprach Zarathustra, 1883-85) autorius sovietiniais laikais ir buvo uždraustas. Adekvatus daiktavardžio „Übermensch“ vertimas lingvistiškai ar filosofiškai smalsiam skaitytojui (juk daugelis mano, jog jį pirmasis pavartojo būtent Nietzsche) būtų pasitarnavęs kaip savotiškas informacinis signalas: vadinasi, šis žodis buvo vartojamas jau žymiai anksčiau.[xi] Taigi, šiuo atveju vaizdingumas ne vietoje – būtinas sąvokinis aiškumas. Galima prisiminti Churgino vertimą aptarusio Kubiliaus pastabas, pareikštas dėl kai kurių kitų tragedijos vietų vertimo, tačiau tinkančias ir šiam atvejui: „Griežti sąvokų kontūrai daug kur nusitrina, <…>, nes pagal „meninio atkūrimo” programą fundamentinės originalo sąvokos pereina į poetines bendrybes ar laisvas parafrazes.”[xii]   Jonynui dėl „Übermensch“ vertimo problemų jau nekilo: „Nejau stiprybė antžmogį apleido?” (J XXXV).       
 Jau pirmoje scenoje („Naktis“) Faustas patiria kontrastingas būsenas – nuo nevilties iki euforijos, nuo giliausio pesimizmo iki tyro džiaugsmo. Toks dvasios perversmas įvyksta scenos pabaigoje, kuomet išgirdęs Velykų ryto varpų gausmą ir choro garsus jis atitraukia nuo lūpų taurę su nuodais. Nors Faustui ir nelemta išgyventi to pakilaus jausmo, kuris per Prisikėlimo šventę apimdavo vaikystėje, tačiau sužadinti prisiminimai sulaiko jį nuo lemtingo žingsnio, įkvepia norą toliau gyventi: „Su laimės ašarom ant žemės sugrįžtu“ (Ch 34).[xiii] Šioje baigiamojoje scenos dalyje svarbus vaidmuo atitenka (angelų, moterų, mokinių) chorams. Atkreipsime dėmesį, jog visos trys angelų choro giesmės prasideda žodžiais „Christ ist erstanden“ (G 153-155), t.y., „Kristus prisikėlė“. Vadinasi, pirmoji angelų giesmės eilutė atlieka ir kompozicinę funkciją, struktūruoja ir suriša tekstą. Tiek Churginas, tiek Jonynas nuo originalo nenutolsta tik dviejose pirmose giesmėse, o trečiosios vertimas kartojimo principą pažeidžia: „Kristus sutraukė jau <...>„ (Ch 35) ir „Kėlėsi Kristus <...>“ (J XLVIX).
Šios eilučių baigiamosios strofos vertimą verta panagrinėti atidžiau. Ji gana sudėtinga ritmikos požiūriu. Iš 11 eilučių net 7 turi analogišką finalinį rimą. 1-oji ir 3-oji jungiamos tiksliais moteriškais rimais (erstanden – Banden), o 5, 6, 7, 8 ir 9 eilutės susietos tiksliais vientisiniais daktiliniais sąskambiais (pvz., Speisenden – Reisenden). Be to, šių eilučių rimuojami žodžiai yra sudaiktavardinti dalyviai (Partizip I), vokiečių kalboje turintys iškilmingumo atspalvį, ypač jei jie bendrinei kalbai nebūdingi. Jų sankaupa ir glaudžios garsinės sąsajos šį efektą maksimaliai sustiprina – Goethe tragedijos pirmąją sceną užbaigia himniškomis tonacijomis. Originalo dalyvinėms formoms tikslesnius lietuviškus atitikmenis (5-9 eilutės) surado Churginas, parinkęs daugiaskiemenius įvardžiuotinius dalyvius ir juos derindamas taip pat  daktiliniais rimais (tarnavusiems – pranašavusiems). Jonynas 4 eilutėse vartoja dviskiemenius dalyvius (žvelgę – skelbę) ir moteriškus rimus. Gaila, kad šitaip eilutės sutrumpėja ir garsų srautas „nespėja“ įsisiūbuoti. Šioje vietoje Jonynui galima pareikšti ir daugiau priekaištų. Jo vertime vietoj 11 atsiranda net 14 eilučių, yra semantinių netikslumų. Pavyzdžiui, 7 ir 8 eilutės skamba: „Broliškai vargę, / Gėrę ir valgę <...>. Tačiau originale nėra kalbos nei apie vargą, nei apie gėrimą. Taigi, junginio „[b]Brüderlich Speisenden“ („broliškai valgantieji“) reikšmę vertėjas, ieškodamas rimavimui tinkamų žodžių, be reikalo  praplėtė (Churgino vertime ši frazė iš viso neišversta). Tačiau Jonynas, palyginus su Churginu, „išgelbėjo“ strofos pradžią (tiksliai išversta eilutė „[a]Aus der Verwesung Schoß“ – „[i]Iš įsčių dūlėjimo“, apie kurią iš Churgino vertimo nesužinome) ir abi prasmės ir skambesio požiūriu itin svarias  pabaigos eilutes („Euch ist der Meister nah, / Euch ist er da!): „Kristus tarp jūsų, / Kristus greta.“ Churginas šias eilutes totaliai ignoruoja ir strofą užbaigia „proletariška“ gaida: „[n]Nusikamavusiems / Vargo sūnums“. Goethe‘s tekste nusikamavusių „vargo sūnų“ nerasi nė su žiburiu – priešingai, tikintieji įvardijami kaip „pranašaujantys (žadantys) palaimą“ („Wonne Verheißenden“). Taigi, abiejuose vertimuose atradome netikslumų. Tačiau Churgino „perkurtą“ strofos pabaigą reikėtų traktuoti tiesiog kaip akibrokštą.
Antrąkart susitikęs su Mefistofeliu (scena „Fausto darbo kambarys II“) Faustas „svečiui“ išlieja savo begalinį nusivylimą gyvenimu ir apskritai žmogaus egzistencija. Šių pasažų kalba kupina nihilizmo, sarkazmo, tonas – minorinis, sunkus. 24 eilučių tirada, kurioje herojus prakeikia ne tik melą, puikybę, godumą, bet ir pamatines krikščioniškas vertybes – meilę, viltį, tikėjimą, kantrybę – giliausios Fausto krizės išraiška.  Čia pasireiškia jo niūrus, demoniškas pradas. Fausto kalba nepaprastai ekspresyvi, grėsminga, vyraujančios jambinės eilutės stipriai akcentuotos. Jos leitmotyvas – žodžiai „(pra)keikti“ (fluchen, verfluchen), prakeiksmas (der Fluch) (pasikartoja 10 kartų). Pažymėtina, jog jie yra anaforinėse pozicijose. 21-23 eilutėse vietoj jambo naudojamas chorėjas, taigi, žodis Fluch tirados priešpaskutinėse eilutėse tiek ritmiškai, tiek logiškai, tiek grafiškai ypatingai išsiskiria. Atsiranda didžiulė emocinė ir psichologinė įtampa. Faustas pasiruošęs kraštutinumams, iki lemtingų lažybų su Mefistofeliu – tik vienas žingsnis. Vertėjai su šia užduotim susidorojo palyginti neblogai, Fausto žodžiai liejasi natūraliai, perteikta jo agresyvi energija. Nors leistis į eilėdaros vandenis – ne šio straipsnio tikslas, tačiau bent trumpam užmeskime žvilgsnį į šio pasažo vertimą. Goethe‘s eiliavimas yra tobulas: visur išlaikytas kryžminis eilučių rimas (abab, cdcd ir t.t.), pirma ir trečia eilutės susietos moteriškais, antra ir ketvirta – vyriškais rimais. Churgino vertime šio principo laikomasi, išskyrus pirmąsias keturias gaubiamuoju rimu surikiuotas eilutes. Rimai gana tikslūs. Jonyno tekste taip pat stengiamasi atkurti originalo eilėdarą, tačiau pasitaiko nukrypimų, tiesa, nepažeidžiančių prasmės. Į akis krenta Jonyno vartojami kai kurie kontūriniai eilučių galūnių rimai, pvz., skurdas / sukurtos, veršiui / valdžiai, praturtėt / taurėj (J XCIII). Atskirai paėmus jie įdomūs, tačiau „Fausto“ kontekste skamba gal būt pernelyg avangardiškai. Negalima nepastebėti vienos Churgino kurioziškai išverstos vietos. Prakeikdamas turtą, nuosavybę Faustas kalba gana lakoniškomis metonimijomis – vietoj „šeima“ sako „žmona ir vaikai“ (Weib und Kind), vietoj „dirbama žemė“ – „samdinys ir plūgas“ (Knecht und Pflug) (G 177). Churginas tai perteikia tokiais „pagražintais“, išplėstais, sujausmintais vaizdais: „Prakeiktos svajos apie jaukų, / Džiaugsmingą židinį šeimos, / Apie javų tau brangų lauką / Ir gėrį laimės amžinos“ (Ch 60). Beje, panašiõs į pastarąją eilutės originale nėra.
Dar norėtųsi pažiūrėti, kaip vertėjams pavyko susidoroti išryškinant šios Fausto tirados minėtus atraminius žodžius „prakeikti“, „prakeiksmas“. Abiejuose lietuviškuose vertimuose jų yra mažiau negu originale – Churgino tekste 6, o Jonyno 8. Goethe kiekvienai abstrakčiai sąvokai („viltis“ ir t.t.) priskiria „atskirą“ prakeiksmą ir konstruoja virtinę eliptiniais sakiniais išreikštų sintaksinių paralelizmų, o Churgino vertime, pavyzdžiui, „viltis“, „tikėjimas“, „kantrybė“ virsta vienarūšiais, į vieną sakinį sujungtais veiksniais: „Viltis, tikėjimas, kantrybė - / Lai būna amžiams prakeikti!“ (Ch 61). Tačiau šioje vietoje reikėtų atsižvelgti ir į kalbų skirtumus. Trumpas vokiškas Fluch skamba grėsmingai ir įtaigiai, o lietuvių kalba šiuo atveju reikalautų daugiaskiemenio veiksmažodžio ar būdvardžio.
Viena kertinių „Fausto“ pirmosios dalies scenų („Fausto darbo kambarys II“) – Fausto ir Mefistofelio lažybos, anot E. Trunzo, viso kūrinio „dramaturginis mazgas“[xiv]. Beje, abiejuose vertimuose dingsta šis kertinis žodis (die Wette). Faustas velniui siūlo lažintis: „Die Wette biet ich!“ (G 179). Churgino vertime ši dialogo dalis sutrumpėja (6 eilutės vietoj 7), o ką tik cituota originalo eilutė neatpažįstama, tiksliau sakant, visai neišversta arba, kaip galima spręsti, netgi priskirta Mefistofeliui (plg. Ch 63-64). Jonyno vertime loginiai kirčiai sudėti tiksliau, tačiau „lažybos“ ir čia neįvardytos: „Duok ranką!“ (J XCVII). Atsiranda Faustui (bent iki šios veiksmo vietos) nebūdingo familiarumo niuansas. Vėliau, pasirašęs krauju, Faustas kalba apie „sąjungą“: „Nur keine Furcht, daß ich dies Bündnis breche!“ (G 181). Abu vertėjai šį daiktavardį verčia „sutartis“ (Ch 65, J XCIX). Legendiniuose pasakojimuose Faustas iš tikrųjų sudaro sutartį (tiksliau būtų - paktą, sandėrį) su nelabuoju, pabaigoje nusinešančiu jo sielą. Goethe‘s kūrinyje tarsi ir nėra tiesioginės sutarties – Faustas, pasitikintis savimi, savo nerimstančiu protu ir pažinimo troškimu, „išsidera“ ir formuluoja išimtinę sutarties sąlygą: „Jei mano lūpos kada nors ištartų: / „Sustok, akimirka žavi!“ - / Gali sukaustyt grandine iš karto, / Ir ką tik nori, tą daryt su manimi“ (J XCVII). Nors Mefistofeliui tokia išlyga nelabai paranki, jis ją priima - Faustui pralaimėjus jam atitektų ne tik jo siela, bet jis galėtų triumfuoti ir prieš Dievą.[xv] Anot K.O. Conrady, kaip tik lažybos ir lemia visą tolesnį draminį veiksmą, nors apie jas daugiau ir nekalbama.[xvi] Veiksmo pabaiga lieka atvira. Žinoma, skaitytojas suvoks, kad Faustas ir velnias kerta lažybų, tačiau jas įvardyti reikėtų – atsirastų aiškesnis ryšys tarp šios scenos ir „Prologo danguje“, kuriame lažybomis baigiasi pokalbis tarp Dievo ir Mefistofelio. Šios dalies lietuviškuose vertimuose „lažybų“ sąvoka figūruoja (plg. Ch 17, J XXIV). Dvejopo pobūdžio lažybos arba „lažybos lažybose“ sukuria žaidybinį, teatrališką efektą.
Neatsargiai verčiant gali nukentėti personažo kalbinė charakteristika. Antai Mefistofelis savo užmačias formuluoja itin gudriai, diplomatiškai ir preciziškai. Siūlydamas Faustui savo paslaugas („Fausto darbo kambarys II“) velnias santūriu ir „dalykišku“ tonu žada jį lydėti per gyvenimą („Deine Schritte durchs Leben nehmen“, G 178), būti jo pagalbininku, tarnu ir samdiniu („Ich bin dein Geselle, / Und mach ich dirs recht, / Bin ich dein Diener, bin dein Knecht!“ (G 178). Churginas gerokai „pakoreguoja“ Goethe‘ę, į lietuvišką tekstą įpindamas papildomų epitetų. Frazė „gyvenimo kelionėj“ dar išplečiama originale nesama aplinkybe „vyrų, moterų draugėj“. Netiksliai išversti lakoniški prieveiksmiai (gern) ar neutralios stilistikos veiksmažodiniai junginiai (Und mach ich dirs recht), išgalvoti superliatyvai šalto proto Mefistofelį paverčia plepiu, sentimentaliu pataikūnu: „Aš patarnausiu tau maloniai, / Visur pagalbą teiksiu paslaugiai, / Bėgiosiu, tavo užgaidoms vergausiu / Ir būsiu patarėju širdingiausiu“ (Ch 62). Jonyno vertimas labiau atitinka Mefistofelio duodamus įsipareigojimus: „Aš nuolat būsiu po ranka, o mano draugėj / Tu jausiesi užtikrintai ir saugiai, / Aš būsiu tarnas ir ginklanešys, / Ir neprailgs tau kelias šis“ (J XCV).
Pabaigai aptarkime dar keletą „Fausto“ pirmosios dalies vietų, stengdamiesi neišleisti iš akių pagrindinio šio kuklaus tyrimo aspekto. Fausto ir Mefistofelio „kelionės po mažąjį pasaulį“ pirmasis sustojimas - Auerbacho rūsys Leipcige (Mefistofelis viliasi sugundyti Faustą pigiais malonumais, triukais). Čia lėbauja studentai, laidydami sąmojus ir traukdami linksmas užstalės dainas. Tačiau jų potekstė – gilesnė. Pašiepiama politinė Vokietijos tikrovė, satyrinėmis spalvomis tapomas akademinis gyvenimas. Šią kritiką Goethe taiko ne tiek istorinio Fausto laikams, kiek savo metui. Scenoje gausu aliuzijų, realijų, dviprasmybių. Problemiškas – greičiau tendencingas – yra vienos istorinės realijos vertimas Churgino tekste. Studentų dainoje bei ginčuose nuskamba Šventosios Romos imperijos vardas: „Das liebe Heilge Römsche Reich, / Wie hälts nur noch zusammen?“ (G 190). Šis retorinis klausimas nurodo, jog Goethe‘s laikais anekdotai apie Romos imperiją (t.y. Vokietiją) buvo itin populiarūs. Ir čia pat pradedama pokštauti – mat, pagal to meto studentų papročius besilinksminanti draugija turėjo išsirinkti „vadą“, vadinamą „popiežių“. Būtina šiek tiek praskleisti istorinį kontekstą: nuo vėlyvųjų viduramžių iki 1806 metų (Prūsijai pralaimėjus lemiamą mūšį su Napoleono armija) Vokietija oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation). Tačiau tą imperiją sudarė vokiškos žemės, o su Roma Vokietija turėjo mažai ką bendro, pagal istorinę tradiciją imperatorius (kaizeris) buvo tiesiog laikomas „šventu“. Žinoma, galima teigti, kad „Fauste“ pavaizduotų studentų kritikos ar pašaipos objektas yra ne tik Vokietijos feodalinė realybė, bet ir popiežiaus institucija. Tačiau Churginas daro grubią klaidą - Vokietijos imperiją – istorinį darinį - tiesiogiai sutapatina su „šventuoju Rymo sostu“: „Dėl ko šventasis Rymo sostas / Negriūva niekaip – ir gana? (Ch 77). Forma „Rymas“ gal dar ir pateisinama (lietuvių kalboje turi tarmišką, archaišką atspalvį), bet antroji sakinio dalis išversta neteisingai – griūties savo kraštui studentai tikrai nelinki. Šią vietą Jonynas išvertė nepriekaištingai: „Brangusis Šventas Romos Reiche, / Kaip mes dar laikomės kartu?“ (J CXIX). Antrąkart, Branderio (arba Oberfukso)[xvii] replikoje pavartotas Vokietijos sutrumpintas vardas „Römsche Reich“ Churgino verčiamas irgi panašiai - „šventas sostas“ (Ch 77). Dabar jau nieks negalės pasakyti, kokia tokio negrabaus, skaitytoją klaidinančio vertimo priežastis – istorinių faktų neišmanymas ar tiesiog įsipareigojimas pasitaikius progai šiek tiek „perrašyti“ garsius kūrinius sovietinės ideologijos labui.
Netikslių vertimų pasitaiko ir Margaritos meilę bei pražūtį vaizduojančiose scenose. Margaritos egzistencijos pagrindas – tvirtas tikėjimas, prieš kurį Mefistofelis pasirodo esąs bejėgis. Tačiau meilė Faustui Margaritą išmuša iš pusiausvyros. Vienas garsiausių epizodų – Margaritos ir Fausto pasimatymas Martos sode, kuomet mergina užduoda Faustui klausimą dėl jo tikėjimo: „Nun sag: wie hast du‘s mit der Religion?“ (G 231). Nors ji - kupina tyro naivumo, tačiau intuityviai skiria gėrį nuo blogio, kurį skleidžia Fausto palydovas, ir gal būt viliasi išgelbėti mylimąjį. Šį tiesų Margaritos klausimą Churginas verčia gana aptakiai, vengdamas žodžio „religija“: „Sakyk, kaip tavo dvasios reikalai?“ (Ch 134). Be to, paprastai miestelėnei tokia formuluotė pernelyg rafinuota. Jonynas verčia paprasčiau ir tiksliau: „Neišdrįstu paklausti, ką tau Dievas reiškia“ (J CCXXII). Margarita Faustą nuoširdžiai bando įtikinti tikėjimo būtinumu, apgailestauja, kad negali jo paveikti. Keista, kad Margaritos žodžius „Ach, wenn ich etwas auf dich könnte!“ (pažodžiui: „Jei tu manęs paklausytum“, „Jei aš tau galėčiau padėti, daryti įtaką“) Churginas nežinia kodėl neatpažįstamai iškraipo: „Kaip nebijai patekti pragaran tu <...>. Jonynas surado žymiai tinkamesnį variantą: „Ak, jei bent kartą būtum nuolankesnis man tu!“. Mergina priekaištauja Faustui, kad jis nelanko Bažnyčios: „Zur Messe, zur Beichte bist du lange nicht gegangen“. Churgino liko neišversta „zur Messe“, t.y. „mišių“, „į mišias“. Pasitenkinama trumpu sakiniu „Seniai tu bebuvai išpažinties...“ Jonynas šį sakinį išvertė pilnai: „Tu nelankai mišių, seniai buvai išpažinties“ (J CCXXIII).
Jaudinančioje scenoje „Prie miesto sienos“ Margarita meldžiasi Sopulingajai Dievo Motinai, atgailauja, prašo išgelbėti nuo pražūties. Churgino vertime vėlgi nemažai netikslumų ar pertekliaus. Pavyzdžiui, atkarpos „Zum Vater blickst du, / Und Seufzer schickst du / Hinauf um sein‘ und deine Not“ (G 236) pirmoji pusė lietuviškai skamba blankiai: „Ir kaip į tėvą / Kreipies į Dievą, / Prašai atjausti jūsų skausmus“ (Ch 141) . (Pažodinis vertimas: „Tu žvelgi į Tėvą ir siunti jam į aukštybes aimanas, kad jis palengvintų jo (t.y. Sūnaus) ir tavo vargus“.) Šioje vietoje ne visai vykęs ir Jonyno vertimas: „Ir Tėvas Švenčiausias / Aukštybėj aukščiausioj / Maldavimus Tavo išgirdo < J CCXXXVI). Vertėjas aiškiai persistengė su superliatyvais, be to, originale nesakoma, kad maldavimai buvo išgirsti – svarbiausia čia yra prašymo, maldavimo gestas. Gaila, kad Churgino vertime netiksliai išversta eilutė „[d]Das Schwert im Herzen“ (kalaviju perverta širdis). Pasitenkinama paprastu sakiniu „Tau širdį skauda <...>“. Nelieka žinomo biblinio įvaizdžio - Marijos su perverta širdimi (arba siela, plg. Lk 2, 35). Jonynas šį įvaizdį perteikia: „Kančių kalavijai tau pervėrė širdį!“
Scenos „Prie miesto sienos“ kompozicija – žiedinė. Pradžios trieilis pakartojamas ir pabaigoje. Tai reikštų, kad Margarita tarsi grįžta į pradinę būseną, kad jos malda dar laukia atsako. Abiejuose lietuviškuose vertimuose šio principo nesilaikoma (nors pakartoti turėtų būti paprasčiau, negu tas pačias eilutes versti naujai). Margarita prašo, kad Dievo Motina maloningai atgręžtų savąjį veidą (Antlitz)į jos kančias. Churginas pradžios eilutes išverčia apytiksliai: „Medžiu, pažvelk į mano skausmus“. O pabaigoje Margarita meldžia: „Išgirski balsą mano širdies“ (Ch 142). Jonynas scenos pabaigoje taip pat nukrypsta nuo originalo, prislopina išraiškingą Margaritos retoriką: „O Sopulingoji, / Tu gailestingoji, / Viena tegali man padėti!“ (J CCXXXXVII). Prikurdami naują scenos pabaigą vertėjai akivaizdžiai „persistengė“. O skaitytojas negali pilnai pajusti išgryninto tragizmo, gėrėtis meniška kompozicija.
Scenoje „Katedra“, gaudžiant vargonams ir giesmėms, nuodėmės prislėgta Margarita girdi Piktosios dvasios balsą. Jis primena vaikystę, kada ji, būdama tyra, bažnyčioje skaitė maldas, nors jos sąmonėje mintys apie Dievą ir sumišdavo su mintimis apie žaidimus: „Halb Kinderspiele, / Halb Gott im Herzen!“ (G 241-242). Jonynas šią vietą išvertė išties tobulai: „... Kai tau galvelėj vaikiški žaidimai / Su meile Dievui pynėsi perpus!“ (J CCL). O Churginas čia kažkodėl įžvelgia priešpriešą: „ ... O tavo vaikiška galvelė / Žaidimais buvo užimta / Daugiau negu Dievu!“ (Ch 149). Aiškiai iškreiptas vertimo kalbos tekstas. Peršasi išvada, jog šiam vertėjui vis tik knietėjo į savo tekstą įterpti ateistinių, originalui svetimų interpretacijų.
                   
                                                                      *      *     *
Aptarti Goethe‘s „Fausto“ vertimai atlikti dviejų skirtingoms istorinėms ir ideologinėms kartoms priklausančių autorių. Nors šiame straipsnyje daugiau buvo kritikuotas Churginas, tačiau tai nesumenkina novatoriškos jo darbo reikšmės. Pagaliau kiekvienas pasaulinės literatūros veikalo vertimas yra taip pat ir laiko atspaudas, teikiantis tam tikrą istorinę ir kultūrinę informaciją. Analizuojant vertimus dėmesys paprastai savaime krypsta į klaidas, netikslumus, vertėjo „prasižengimus“. Vertimo kritikas neturėtų per daug įsijausti į teisėjo vaidmenį. Tačiau pastebėti akivaizdžius neatitikimus ir padėti kelti bendrą meninio vertimo lygį – jo pareiga.
Pasirodžius Churgino atlikto „Fausto“ abiejų dalių vertimui (1978) išeivijos kritikas A. Šešplaukis-Tyruolis rašė: „Sunku tikėtis, kad veikiai atsirastų Goethės „Fausto“ vertėjas į lietuvių kalbą, sugebąs šį veikalą išversti ne tik Tayloro pavyzdžiu [amerikiečių poeto, vertėjo Bayardo Tayloro (1825-1878) išverstas „Faustas“ laikomas tobulo vertimo pavyzdžiu], bet ir A. Churgino pasišventimu“.[xviii] Tačiau keičiasi laikai, keičiasi kartos, keičiasi intelektualiniai skaitytojų, kultūros vartotojų poreikiai. Tai reiškia iššūkį tiems, kurie ryžtasi gimtąja kalba naujai prakalbinti garsius pasaulinės klasikos kūrinius. Nors Jonyno vertimas nusipelno daugiau teigiamų vertinimų negu jo pirmtako darbas,[xix] tačiau reikia turėti omenyje, kad jis neatsirado ir negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. Goethe taip pat ne kartą yra sakęs, kad subręsti aukštesnei kultūrai būtina atitinkama istorinė terpė.


[i] Peter J. Brenner, Neue deutsche Literaturgeschichte, Tübingen: Max Niemeyer, 1996, p. 101.
[ii] Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 220-256.
[iii] Johann Wolfgang Goethe, Faustas. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas J. Jonynas. V.: Tyto alba, 1999 (pirmoji dalis), 2003 (antroji dalis).
[iv] Johann Wolfgang Goethe, Faustas. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas J. Jonynas. V.: Tyto alba, 1999, p. XXXI.
[v] Jochen Schmidt, Goethe. Faust. Erster und zweiter Teil. Grundlagen – Werk – Wirkung. München: C.H. Beck, 1999, p. 122. 
[vi] Gerhard Kaiser, Ist der Mensch zu retten? Vision und Kritik der Moderne in Goethes „Faust“. Freibug im Breisgau: Rombach, 1994, p. 11-12.
[vii] Lietuviškas vertimas: “Daktaro Fausto, garsiojo burtininko ir mago, istorija”, V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. Vertė Liucija Citavičiūtė.
[viii] Eckermann J.P., Pokalbiai su Goethe. V.: Aidai, 1999, p. 377-378. Vertė Giedrė Sodeikienė.
[ix] Naudojamasi šiais leidiniais: J.W. Goethe, Faust Leipzig: Insel Verlag, 1969. J.W. Goethe, Faustas. Vilnius: Baltos lankos, 1997. Vertė A. Churginas. J.W. Goethe, Faustas. Vilnius: Tyto alba, 1999. Vertė A.J. Jonynas. Toliau atitinkamai naudojamos santrumpos – G , Ch, J, po šių inicialų nurodant leidinio puslapį. Citatose tos tekstų vietos, kurios vertimų palyginimui yra svarbios, išryškinamos kursyvu.   
[x] Hermann Paul, Deutsches Wörterbuch. Achte Auflage, bearbeitet von Alfred Schirmer, Halle (Saale): VEB Max Niemeyer Verlag, 1961, p. 452.
[xi] Sąvoka „Übermensch“ sutinkama jau XVI a. teologiniuose raštuose ir buvo vienas mėgstamiausių J.G. Herderio (1744-1803) žodžių. Goethe jį vartoja (taip pat ir „Prafauste“ (Urfaust) ne teologine, o ironiška prasme, pabrėždamas Fausto puikybę. Žr.: Gero von Wilpert, Goethe-Lexikon, Stuttgart: Kröner, 1998, p. 1092. 
[xii] V. Kubilius, op. cit., 252.
[xiii] Aforistinė Fausto frazė „Die Träne quillt, die Erde hat mich wieder“ (G 155), mano nuomone, tiksliau išversta Churgino.
[xiv] Erich Trunz, Anmerkungen des Herausgebers / Goethes Werke. Hamburger Ausgabe in 14 Bänden: Christian Wegner, t. 3, p. 509.
[xv] Ibid., p. 510
[xvi] Karl Otto Conrady, Goethe: Leben und Werk. München-Zürich: Artemis&Winkler, 1994, p. 800.
[xvii] Studentų vardai iš tiesų yra komiškos pravardės, nusakančios jų akademinį statusą. Churginas „išverčia“ tuos vardus (Altmajeris – „amžinas studentas“ ir pan.), o Jonynas palieka autentiškas formas. Manyčiau, kad Churgino variantas skaitytojui yra priimtinesnis. 
[xviii] Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose. Kaunas: Spindulys, p. 220.
[xix] Laimanto Jonušio nuomone, „Jonyno vertimas tikslesnis ir prasmės, ir formos atžvilgiu“. – L. Jonušys, Faustas, velnias ir seirenės / Literatūra ir menas, 2003 04 11, p. 9. 


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.