Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Vidas Valskys

RECENZIJA

Dorota Terakowska. Belytis. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė, red. Albina Venskevičienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, 383 p.

Publikuota: Gimtoji kalba 2008 m. Nr. 9, p. 21–23
 

„Knygos neduoda atsakymo, netgi pačios protingiausios, bet padeda iškelti klausimus“. Išties lenkų rašytoja Dorota Terakovska savo apysakoje „Belytis“ kelia daug šiuolaikinei visuomenei aktualių klausimų – kokia žmogaus gyvenimo prasmė, kokia jo paskirtis, kokie turėtų būti artimų žmonių santykiai, kaip išvengti tokių dažnų socialinių reiškinių kaip susvetimėjimas, cinizmas, agresyvumas, abejingumas, egoizmas, apsimetinėjimas ir kt. Nedideliame Lenkijos provincijos miestelyje gyvenanti pagrindinė apysakos veikėja devyniolikmetė Eva, atkakliai ieškodama atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, rengiasi motinystei, kad galėtų savo vaikiui (taip ji vadina būsimąjį kūdikį) atskleisti tikrąsias vertybes, kurių taip stinga jos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje, tačiau kurias ji tikisi atrasianti.

Dvasiniai ir egzistenciniai Evos ieškojimai rašytojos atskleisti subtiliai ir įtikinamai, todėl sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir pripažinimo Lenkijoje – 2003 m. balandį „Belytis“ išrinktas Krokuvos mėnesio knyga, o gruodį pelnė geriausios metų knygos apdovanojimą. Po ketverių metų apysaką galėjo įvertinti ir lietuvių skaitytojai. Vertėjos darbą iš esmės reikėtų vertinti gana palankiai – matyti vaisingos pastangos perteikti visą apysakos dvasią, kuo mažiau atitolti nuo originalo, stengtasi rinktis kuo tinkamesnes kalbinės raiškos priemones.

Knygą skaityti pagavu, malonu, tik vertimo (o gal ir redagavimo) lengvumą ar grakštumą kiek žeidžia nemaža šūsnis didesnių ar menkesnių riktų riktelių. Ties labiau akiai užkliuvusiais ir knieti sustoti plačiau.

Vienas tokių – svetimžodžių vartojimas. Dažnai kyla abejonių, ar jie apysakos vertime vartojami tikslingai, pagrįstai. Susidaro įspūdis, kad kartais jais piktnaudžiaujama. Vertėja drauge su redaktore galėjo būti išradingesnės ieškodamos tapačią ar labai artimą originalui reikšmę turinčių lietuviškų atitikmenų. Pavyzdžiui: apgailestaudama galvoja Eva, dairydamasi liuksuso (–prabangos) pėdsakų 245; Turbūt iš jūrų ir okeanų (|| vandenynų) išgaudė viską, kas ten buvo gyva 267; Neturės galimybės įsitikinti, ar su minkštutėliu frotė (|| kilpiniu) chalatu atrodytų kaip Džulija Roberts 266. Ar taip įkyriai kartojamo prieveiksmio mašinaliai nebuvo įmanoma bent retsykiais pakeisti sinonimiškais nevalingai, nesąmoningai?

Pernelyg įmantriai ir nenatūraliai skamba tarptautinių žodžių intarpai šiuose pasakymuose: – Kaip suprantu, kalbiesi su juo, – konfidencialiai pasilenkęs sušnibždėjo jis 231; – O kas bus su Eva, mama? Ji ištekės? – konspiratyviai klausia Brangutė 305.

Apmaudu, kad pasitaikė keletas iškraipytų, netinkamai įformintų ar neįprastai užrašytų tarptautinių žodžių ir hibridų, pvz.: akseleratorius (=akceleratorius) 291, koncertas b-mol (=b-moll) 322; techno muzika 203 (rašytina kartu, vienu žodžiu); avokada 192 vietoj avokadas. Kai kada pristingama nuoseklesnio redagavimo – pramaišiui vartojama iškrakmolytas (tokia forma teikiama DŽ5) patalas ir kietai iškrakmolinta patalynė (tame pačiame 213 p.), neapsispręsta, kur dedama dantų pasta – į tūtelę ar į tūbelę 241.

Liko neaiški vieno svetimžodžio reikšmė: Turėjau gražius sparnus iš tiulio, išsiuvinėtus cechinais 231. „Interleksyje“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ nurodyta tik viena žodžio cechinas reikšmė – šitaip buvo vadinama senovinė Venecijos auksinė moneta. Ar karnavalui skirtą aprangą įmanu išsiuvinėti monetomis?

Visai suprantama, kai barbarizmai dedami į paprastų, menkai išsimokslinusių apysakos veikėjų lūpas, tačiau prasprūdo ir be būtino reikalo pavartotų svetimybių: Ji vilki storą chalatą, o ant galvos styro bigudi (=suktukai) 48; Kad taip gavus nors ketvirtį tos sumos, tai būtų galima laiptus iškloti paneliais (=plokštėmis) 208; kelioniniai krepšiai iš ceratos (=klijuotės) 272; žiūrėjo į tai kaip į didelį, linksmą pikniką (–iškylą)145. Vengtinas ir būdvardis plastmasinis, -ė (–plastikinis, -ė) 147, 272.

Pavojus, tykantis veik kiekvieno vertėjo,– verstiniai žodžiai ir junginiai. Jų išvengti padeda ne tik tinkama profesinė parengtis, patirtis ir geras lietuvių kalbos mokėjimas, bet ir jautri filologinė klausa. Dar – kruopštumas, nuoseklus žvalgymasis į žodynus ir, aišku, sumanaus redaktoriaus akis. Regis, viso to (o gal tiesiog atidos) kartais pristigdavo, nes radosi nemenkas pluoštas labai jau slavų kalbas primenančių pasakymų: Eva suspiegia iš plūstelėjusių emocijų (=apimta plūstelėjusių jausmų) 15; Kažkas dukters veido išraiškoje ją sugraudina ir sukelia nerimą 71; Širdis plaka labai greitai, daro  apie 150 dūžių per minutę 136; kur slypi skirtumas (–koks (tas) skirtumas) tarp ano parsidavimo už nieką [...]. Na, ir kur slypi tas skirtumas. Gal piniguose? 146; Prievartavime slypi kažkas gėdinga (–Prievartauti (yra) gėdinga) 199; Ir užstojo (–stojo) tyla 224; atrėžia Teresė, kupina visiško ir tuo pačiu (–kartu, drauge) niekinančio (||niekinamo) įsitikinimo 207; išmokti padaryti taip, kad to jausmo būtų kaip sykis (–kaip tik, pakankamai) 244 ir kt.

Vertimo kokybę, sykiu ir skaitymo malonumą, labai prastina ir daugybė verstinės sintaksės konstrukcijų. Ypač apmaudu matant nesyk įvairiuose leidiniuose peiktas prielinksnines konstrukcijas: galėtų išeiti suknelė ant petnešėlių (=su petnešėlėmis) 27; muzikantai dar pagreitino ritmą, tarsi darytų jam ant patyčių (=norėtų pasityčioti) 321; ten bus tikra vonia, du metrai ant dviejų su puse (=du metrai su pustrečio) 364; susimąsto dėl sutapimų, kurių dėka (–dėl kurių) ji net du kartus šiandien girdi tą pačią, seniai pamirštą melodiją 88; spėjama, kad Irakas dirba prie biologinio ginklo sukūrimo (=prie... ginklo, kuria biologinį ginklą) 332.

Akį rėžia ir nereti nenorminės linksnių vartosenos atvejai: nors barmenai kas valandėlę nušluosto jį, kaipmat atsiranda naujos dėmės ir balutės (=naujų dėmių ir balučių) 45; – Ir ką ten matai? [...] Dėmes nuo pernykščių Kalėdų? Jos (=jų) yra, nes Brangutė išliejo barščius 156; nuilsęs pašoka ant kojų ir pabaigai (–pabaigoje) iškilmingai, su dvarponio ceremoningumu, iš tolo nusilenkia jai 288; koks nėra jis pats ir kokiu (=koks) niekad nebus 291. Veik ištisai klystama tikslo reikšme vartojant galininką: turime eiti kartu daryti abortą (=aborto) 99; eik, velniai griebtų, ruošti tas pamokas (=tų pamokų) 217; iššoks nusipirkti makdonaldo mėsainį (=mėsainio) 221; eina kavos su pyragaičiu arba pažaisti biliardą (=biliardo) 220; Teresė eina įjungti televizorių (=televizoriaus) ir neatsako 295. Užkliuvo ir netinkamo sudėtinio sakinio dėmenų jungimo atvejis: Jis kalbina [...] ritmingais energingos šeimininkės žingsniais, kuri vaikšto iš kambario į virtuvę (=... iš kambario į virtuvę vaikštančios šeimininkės žingsniais) 213.

Reikėjo ištaisyti ir netinkamą dalyvį, ir veiksmažodinį daiktavardį: Jį kamuoja alergija, tai toks padidintas (=didesnis) jautrumas 242; prekių nukainavimas (=nukainojimas) 272.

Gal dėl akloko originalo sekimo, gal dėl subtilesnio kalbos jausmo stokos ar kitų priežasčių šlubuoja ir aptariamosios knygos stilius, pvz.: miestelis miršta kasdien ir be galo 29; Teresė irgi mėgo gražų melą, ypač jeigu jame figūravo pinigai 339; – Ieškokite ir rasite, – su nervingu šypsniu pakartojo jaunas vyriškis 251. Prie apysakos vertimo glaustumo ir sklandumo neprisideda ir niekuo nepagrįsti kartojimaisi: viduje pageltusi vata, o joje slypi lobis. Lobis čia slepiasi jau daugiau nei trejus metus 29; o paskui apsilankysime tikrame supermarkete. Supermarkete pietums valgysime picą 218; o paskui pasigirsta ta kita Bacho frazė, ta neramioji ir kelianti nerimą 152; vėl įsmeigia akis į mažą nuotrauką, smeigtuku prismeigtą virš tėvo stalo 304.

Neatidžiai skaityta korektūra – pasitaikė pripainiotų raidžių (tarkim, paravanas vietoj karavano, krūpinė – krūtinės), neprikabintų ar ne ten prikabintų nosinių, nesuderintų formų (pvz., Niekinamai sako motina, bet tučtuojau puola prie Evos, kuris bando iškratyti ant savęs tuos kelis lašelius 31). Ne visada sužiūrėti ir skyrybos ženklai.

Atskirai norėtųsi aptarti žargono ir kitų buitinės kalbos elementų vartojimą. Daugeliu atvejų jų pasirinkimas visiškai pagrįstas – taip perteikiama natūrali, nesušukuota kai kurių apysakos veikėjų kalba (O man dzin, man nerūpi jūsų senos sąskaitos. Komunistas ar ne komunistas, koks skirtumas, tėtis irgi buvo partijoje, ir man nusišikt į visas tavo partijas (23) – mesteli motinai pagrindinė apysakos veikėja Eva). Neapsieita ir be riebių rusiškų turkiškų keiksmažodžių (37, 138), tik kirba abejonė, ar tikrai juos nelyg kokie nepraustaburniai lietuviai vartoja ir lenkų jaunuoliai?

Smulkesnių trūkumų minėti nė neverta – verčiant, redaguojant ir leidžiant nemenkos apimties knygą (iš viso 383 puslapiai) jų išvengti beveik neįmanoma. Tik labai linkėtina, kad rengdami spaudai kitus leidinius (ne tik šiais Skaitymo metais) leidėjai būtų kruopštesni ir akylesni – tada skaitymo džiaugsmo nemenkins rupūs kalbos ar stiliaus kliuviniai.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.