Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Žaidimas žodžių kaladėlėmis

Antrosios Dominyko Urbo premijos už vertimo debiutą laureatė Emilija Ferdmanaitė keletą metų rašė šūkius alui ir piliulėms nuo viduriavimo. Kartais paverkšlendavo, kad norėtų viską mesti ir atsidėti vertimui. Ir štai – Urbo gėlės dar nenuvyto, o darbdaviai pasiūlė eiti „atostogų“. „Beveik nudžiugau. Pagaliau išsimiegosiu”, – nenusimena ji.

Didelių vilčių teikianti (taip konstatavo priekabūs vertintojai) dvidešimt septynerių metų vertėja atsako į Audriaus Musteikio klausimus.

Kaip sulaukėte pasiūlymo versti Ami McKay „Gimdymo namus”?  

Visada norėjau versti knygas. Prisimenu pirmąjį bandymą – penktokė skaičiau „Piterį Peną“        rusų kalba. Prieš dvidešimt metų tai buvo vienintelis Jameso Matthew Barrie pasakos leidimas, kokį galėjau rasti. Pamaniau, padarysiu gerą darbą ir išversiu savarankiškai – galės rusiškai nemokantys draugai pasiskaityti. Išverčiau gal du skyrius ir užmečiau. Bet puikiai atsimenu tą jausmą: sėdžiu vaikų kambary prie rašomojo stalo ir skaitau, ką pati ką tik parašiau. Ir jaučiuosi šį tą iš tiesų nuveikusi. Taigi suteikiau norui kūną. Pabarbenau į „Vagos“ duris, ir man pasiūlė „Gimdymo namus“. Pamaniau, visai gražu išgimdyti pirmąją knygą tokiu simboliniu pavadinimu. Be to, ją rašė moteris apie moteris. Pamaniau, išsivartysiu.

 Kaip jums patiko šis kūrinys?
 

Kūrinys, sakykime, ne iš mano knygų lentynos, tačiau negaliu nė žodžio prikišti savo pirmajam kūdikiui. Jis pats gražiausias, tegul ir žvairas.

Pirmieji sakiniai, pirmieji puslapiai. Kaip jautėtės?

Vertimo procesas labai smagus – lyg žaidimas lego kaladėlėmis. Patinka krapštinėtis su tekstu, rankioti sinonimus, lyginti reikšmes, rašyti išnašas, pereiliuoti eiles. Čia kaip su kaladėlėmis: lips–nelips, laikysis–grius? Kuo sudėtingesnis statinys, tuo įdomiau. Cha, dabar pagalvojau – juk mano mama vertėja, o tėvas architektas. Genai?

Gal esate susipažinusi su kokiomis nors vertimo teorijomis?

Esu debiutantė–diletantė, o apie diletantų sėkmę yra visiems žinomas posakis. Niekada nestudijavau literatūros – baigiau studijas Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. Kažkada bandžiau stoti į vertimą, bet nepriėmė. Sykį pakliuvau į vertėjų seminarą: iš teorinės paskaitos supratau, kad praktiškai einu teisingu keliu. Verčiu iš nuojautos. Paaiškėjo, kad tokią turiu, ir ji netgi padeda užsidirbti.

„Išversta sklandžia ir gyva kalba, sumaniai keičiama žodžių tvarka sakinyje pritaikant prie lietuvių kalbos dėsningumų…” Iš kur tas kalbos pojūtis? Ar padeda, kad pati rašote eilėraščius?

Tiek aš ten ir rašau. Arba kitaip – maža, ką aš rašau. Esu rašiusi ir horoskopus, ir technines instrukcijas, ir spamą. Viską semiu iš ten pat.

Tikėjotės apdovanojimo?
 

Tikėjausi kritikos ir supuvusių kiaušinių. Esu negailestingai savikritiška. Visada atrodo, kad giria ne mane, o kažką kitą, šalimais stypsantį nematomą alter ego. Užtat papeikimai tai jau man!

Ar versdama turėjote konsultantų?
 

Turėjau nepamainomą konsultantą visais klausimais, vardu Internetas. Neįsivaizduoju, kaip anksčiau vertėjai be jo išsiversdavo. Prireikia „iššifruoti“ retesnį posakį ar tarmybę: pim pim pim į lingvistų forumus. Suabejoji, kokios spalvos, tarkim, puošniosios straublenės žiedai: pim pim pim į gūglo paveikslėlius. Jei tektų senamadiškai knaisiotis po tūkstantį enciklopedijų ir žinynų, kaipmat užsiknisčiau.

Pasakykite jums gražių vertimu į lietuvių kalbą pavyzdžių.
 

Pagarba Valdui V. Petrauskui: man labai gražu, kaip jis drąsiai traukia iš kišenės pamirštus, neįprastus, senoviškus žodžius ir paleidžia skrajoti po tekstą. Dažniau pastebiu blogą vertimą: skaitant taip kliūva, kad norisi trenkti knygą. Tarkim, romanas apdovanotas Gonkūrų premija, o skaitai vertimą ir nesupranti, už ką – tada aišku, kad vertėjas papuolė atgrubnagis. 

Premija, žinoma, paskata. Ar šiuo metu ką nors verčiate? Ar siejate ateitį su vertėjos darbu?

Šiuo metu verčiu trečiąją „Vagos“ pasiūlytą knygą (antroji – Yannick Murphy „Aš, Mata Hari“). Tai intelektualus, ironiškas ir drauge labai romantiškas Samo Savage’o romanas apie knygyno žiurkę „Firminas: metropolio skurdžiaus nuotykiai“. Su iliustracijomis! Romanas skiriasi nuo ankstesniųjų: autorius vyras, o vyrai rašo kiek kitaip – gal tvirčiau plunksną spaudžia, ar klaviatūrą maigo? Versti vienas malonumas, bet kartu ir iššūkis – kapanojuosi tarp citatų, aliuzijų ir parafrazių. Susitvarkysiu. Tikiuosi ir toliau versti, bet nieko neplanuoju. Planuoti, sako, negalima. Toli nuo raidžių nenueisiu, mano galvoje taip sudėliotas pasaulis – sakiniais ir semantinėmis figūrėlėmis.

Gal yra autorių ir veikalų, kuriuos norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?

Apversiu klausimą aukštyn kojom ir palinkėsiu lietuvių autoriams parašyti daugiau knygų, vertų versti į užsienio kalbas.  

Kalbėjosi Audrius Musteikis

 _________________________

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas” remia Kultūros rėmimo fondas






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.