Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Dvitarmis eksperimentas 

AURELIJA MYKOLAITYTĖ
 
Slišāns O. Vaisvalavičienė K. RŪTALU VYDĀ. RATELĖ VĖDORELIE. – Rēzekne: Giro, 2009.
 
 
Dvikalbių lietuvių ir latvių knygų jau būta, tad dar viena greičiausiai jau nieko nenustebintų: būtų priimta kaip norma. Tačiau ši knyga kitokia, ir tas kitoniškumas intriguoja: sugretinti ne du latvių ir lietuvių poetiniai variantai, o latgalių ir žemaičių! Tai jau visiškai kitokia kūryba ir kitoks jos suvokimas: eksperimentas, kuris provokuoja turbūt ne mažiau nei avangardistų žaidimai kalba. Skaitai tuos vertimus ir, būdamas ne žemaitis, supranti tik iš dalies. Bet užtat kaip įdėmiai stengiesi skaityti, išsiaiškinti žodžius. Atsiskleidžia tokia kalbos alchemija, kad imi gailėtis nemokėdamas to paslaptingo žemaitiškai. Kristina Vaisvalavičienė, vertusi iš latgalių tarmės, dar išsaugojusi tą žemaitišką žodžio gyvumą. Knygoje tiesiog apstu žemaičių tarmės pavyzdžių, kuriuose justi savitas, ausiai neįprastas poetinės kalbos koloritas:

Zeileite žižinoj,
Žubeite žubynoj,
Rubuleits rubynoj.
A kas tys, kas kūkūs
Dūbumus skrybynoj?
– Dzeņs.

Švīgžda švīgžden,
Kikilis kiken,
Cīrulis čīren,
Vuo kas tas, kas mediūs
Duobeles skreben?
– Genīs.
„Zynomous meikleitis. Žėnuomas mėslelės“
 
Akivaizdu, kad šiame eilėraštyje žemaitiškas „cīrulis“ daug labiau tinka nei lietuviškas „vyturys“, – kūrinys paremtas fonetiniu abiejų žodžių, daiktavardžio ir veiksmažodžio, panašumu. Šis pavyzdys raiškiai liudija, kad tarmė kartais gali net taikliau, adekvačiau perteikti poetinį sumanymą nei bendrinė kalba.
Lietuviški ar latviški bendrine kalba knygoje surašyti eilėraščiai (laimė, tokių yra tik keletas), jau neturi tos žodžio įtaigos – tokia poezija tiesiog slyste praslysta sąmonėje. Tai anaiptol nereiškia, kad tie eilėraščiai prastesni, – tiesiog pernelyg nugludintas daugybės poetų bendrinės kalbos žodynas. Taiklus knygos gale įdėtas Annos Rancanės pastebėjimas apie Ontono Slišano poeziją: „Dar įdomiau, kad ji perteikiama regionine kalba, kuri palyginti su savos tautos oficialiąja, labiau nuplikinta ir suniveliuota kalba, yra išsaugojusi senesnį, spalvingesnį tautosakos ir tarminių žodžių sluoksnį, tačiau yra patekusi į tarsi našlaitės situaciją. Žemaičiai ir latgaliai gali suprasti vieni kitus toje pasąmonės erdvėje, kuri yra abiem šioms tarmėms bendra. Kaip latvių kalba būtų skurdi be latgalių ir lyvių kalbų, sėlių, ventinių ir kitų šnektų, taip skurdūs būtų lietuviai be žemaičių, lenkai be kašubų ir t. t.“ Beje, Ontonas Slišanas jau yra išleidęs 6 poezijos knygas latgalių tarme.
Įdomi knyga dar ir tuo, kad eilėraščiai skirti ne suaugusiesiems, o vaikams – tiems, kurie visiškai neieškos semantinių, stilistinių gražmenų, bet priims poeziją kaip mielą žaidimą, tik jiems patikėtą paslaptį. Turbūt ne vienas iš vaikystės prisimena animacinių filmų daineles, skambėjusias visiškai nesuprantama kalba: „Vaičičeku vaičiček“ ar panašiai. (Bene būta ir vienos latviškos dainelės – turbūt tokia pirmoji mano pažintis su latvių kultūra.) Šią dvikalbę knygą skaitys latgalių vaikai – išleista pačioje Latgalos širdyje Rėzeknėje. Įdomu, ką jie išsaugos atminty? Nesuprantamą, bet panašų žodį? Susidomėjimą gretima šalimi, kalbančia ta pačia baltų kalba?
Pačių dvitarmio rinkinio eilėraščių semantika – dar vienas knygos akibrokštas. Skaitant O. Slišano kūrinius, atrodo, kad niekas per šimtmečius nepasikeitė: archajinis baltų pasaulis, kuriame žaidžia vaikai. Ne miestas, o gamtos prieglobstis, ne naujojo modernaus gyvenimo atributai, o sena pirtis, kiemas su daugybe paukščių ir gyvūnėlių, piemenėliai... Visa tai, kas jau ne vienai kartai yra egzotika. Galbūt poetas stengiasi priminti tai, kas yra mūsų žinojimo, sąmonės pariby? Panaši ir regioninės kalbos situacija – ji dažniausiai išstumiama į sąmonės užkaborius... Šitoks anachronizmas, visiškas šiuolaikinio gyvenimo atmetimas nė kiek neerzina, nors, aišku, būtų įdomu išgirsti, kaip latgalių ir žemaičių tarmėmis skambėtų miesto vaikų balsai. Pats poetas gyvena ne mieste, o viename Šiaurės Latgalos kaime, Upytėje, − galbūt todėl ir poezija persmelkta kaimo gyvenimo. Bene vienintelis eilėraštis, liudijantis apie pakitusį gyvenimą – „Treispants. Trieilis“, kuriame greta latgališkų žodžių pasirodo rusiški ir angliški. Šis makaroninio stiliaus eilėraštis, panašiai kaip ir latviški, atrodo gana svetimas visam latgališkam kontekstui.
O įdomiausia ir įtikinamiausia knygoje – kalbos žaismė, primenanti ir tautosaką (ypač mįsles), ir kalbinius vaikų žaidimus. Poetas bando atrasti vaikams artimą ir suprantamą kalbą: tai skaičiuotės – žaidimas sukurtais žodžiais, jaustukai, ištiktukai, garsų pamėgdžiojimai (onomatopėjos). Įdomūs abeji, latgališki O. Slišāno ir žemaitiški K. Vaisvalavičienės, variantai. Visa tai paverčiama savita poezija, pavyzdžiui:

Ūrbumi, dūrbumi.
Sokumi, trokumi.
Zedeni, redeni.
Gordumu lobumi.

Šmurkštumi, šmarkštumi.
Šakumi, trakumi.
Kīburi, vīburi.
Baisė skanomā.
„Uobūlu zogšana. Vuobulū vuogėms“
 
Vienas eilėraštis paverčia skaitytoją tikru kalbos žaidėju: eilutės rašomos ne iš kairės į dešinę, o atvirkščiai, sukuriant įspūdį, kad galima skaityti ir įprastu būdu, nes skyrybos ženklai sudėlioti dešinėje pusėje. O tai jau savaip sugrįžtanti dadaistinė išmonė, tarpukario avangardistų pamokos:

Zzb, zzb, išierudnud,
Un mīmuyrk, un mīmuyrk ārou!
Ial sinetūg adiarksap,
Ial jocnadap iņanelet.
Zzb, zzb ēlelabmib,
Šė umūrk, šė umūrk nokual!
Ial sėlevrak atskalėsap,
Ial einėkoušap ēlešrev.
„Dunduru baideišona. Bimbalu baidīms“
 
Tokią kartais grynai akustinę poeziją nėra lengva versti: reikia perteikti tai, ko jokiuose žodynuose nerasi. Štai latgališka vaikų skaičiuotė „Anini banini sikela sū / Anini banini trapcs“ virsta į tokią žemaitišką: „Eni beni diki daki, / Urbu šmurbu kiost“ („Skaitamamīsgobols. Ėsėskaičiavėms“). Nesivarginant būtų galima perteikti „pažodžiui“ tą patį, – šiaip ar taip, skaičiuotės žodžiai nieko nereiškia. Vis dėlto priimamas kalbinis iššūkis ir atrandamas autentiškas variantas iš kalbos tikrovės. Nors eilėraščio intonacija dėl kitokio skaičiuotės metro kinta, vis dėlto vertėjos K. Vaisvalavičienės pasirinktas variantas yra daug adekvatesnis negu galimas pažodinis vertimas.
Taigi štai kokia naujovė pasirodė Latvijoje, Latgalos krašte, kultūriškai artimame Lietuvai: spėjama, kad šiose žemėse palaidotas Lietuvos karalius Mindaugas, čia didelę įtaką lig šiol turi katalikybė, įdiegta dar tais laikais, kai Latgala priklausė Abiejų Tautų Respublikai, beje, šiame krašte, kaip ir Lietuvoje, buvo draudžiamas raštas lotyniškais rašmenimis ir per prievartą brukama graždanka... Būtent apie latgalių artimumą mums prabyla O. Slišano ir K. Vaisvalavičienės dvitarmė poezija „Rūtaļu vydā. Ratelė vėdorelie“.
Perskaičius šią neįprastą knygą, sukirbėjo eretiška mintis: įdomu, kaip žemaitiškai skambėtų populiarioji vaikų poezija, parašyta sklandžia bendrine kalba, jei kas nors imtų ir išverstų? Turbūt ir patys autoriai nelabai pažintų.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.