Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Joana Pribušauskaitė

RECENZIJA
Astrid Lindgren. Kerstina ir aš. Iš švedų k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Garnelis, 2008, 192 p.

Publikuota: Gimtoji kalba, 2009 m. Nr. 11, p. 16–19.

 
Astridos Lindgren sukurtos veikėjos Kerstina ir Barbru nėra tokios žinomos mūsų skaitytojams kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas su Mažyliu ar koks Emilis iš Lionebergos. Ir net neaišku, ar viena iš tų veikėjų yra Kerstina, ar Šeština – taip ji vadinama lietuviškame „Astridos Lindgren biografijos“ vertime1. Tačiau Lauros Vilkaitės recenzija „Darbas, kaimas ir šypsenos“ (Rubinaitis, 2009, nr. 1) leidžia įtarti atsirasiant ir dvynukių gerbėjų.
Skaičiau šį šmaikštų pasakojimą apie paprastus dalykus – „darbą, kaimą ir šypsenas“ – ir vis galvojau, kuo jis gali būti įdomus dabarties vaikui ar paaugliui. Juk knyga parašyta 1945 m., siužetas labai paprastas – veikiau aprašymas negu pasakojimas. Patrauklus jau vien tikroviškumu: pasakojama pirmuoju asmeniu, kalba gyva, vaizdinga, net, sakyčiau, artima jaunimo šnekamajai kalbai.
Galima numanyti, kad vertėjai nebuvo lengva lietuviškai perteikti Švedijos kaimo gyvenimą paauglės lūpomis taip, kad būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Nelengva pirmiausia todėl, kad daugelis realijų jau nepažįstamos net ir kaimiečiui. Mažai kas įsivaizduoja, kas yra guba, javų pėdas, vėtyklė, diendaržis, laidaras, mėšlo kratytuvas, kuo skiriasi pėdų rišamoji nuo kuliamosios. Antra, vaizduojamas Švedijos kaimas, kuris vis dėlto gerokai skiriasi nuo aprašomo lietuvių literatūroje – mums nelabai pažįstamas baldas kaime yra dvigulė otomanė, egzotika – kretoninės užuolaidos ir pan. Trečia, pasakoja paauglė, tad svarbu perteikti jos apibendrinimus, perdėjimus, emocijas, pavyzdžiui, klaikiai troškome pasilikti 100; pamatėme siaubingai aiškiai 17; aš, paskutinė kvaiša, leidau jam nueiti, nuo galvos iki kojų vyrų širdžių ėdikė 112; mamą apniko nuožmi konservavimo karštligė 170; turėjome keltis bedieviškai anksti, jau penktą ryto 69; viskas taip nepakeliamai miela 113; jei nebūčiau taip baisingai ilgėjusis Bjorno 131. Ko gera, vertėjai tai ir buvo sunkiausia – atkurti savotišką kalbėseną. Rezultatas vykęs. Vertinu tik lietuvių kalbos požiūriu – švediškai nemoku, negaliu įvertinti vertimo tikslumo.
Jaunimas dabar daugiau skaito verstinės literatūros, o Astridos Lindgren knygos ypač mėgstamos (pavyzdžiui, iš populiariausių 2008 m. vaikų išrinktų knygų penketuko keturios – šios autorės2), taigi tikrai – ši knyga jaunųjų skaitytojų kalbos negadins. Vartojama daug vaizdingosios leksikos, frazeologizmų. Štai kaip Barbru piešia kelionę į Lilhamrą: Pamažėle miškas atsivėrė, ir abipus kelio išvydome pramaišiui lapuočių medžių guotus [...]. Galų gale įvažiavome į ištekinių tuopų alėją 15.
O štai kaip pasakoja apie pieno vežimą: Buvo smagu vežti pieną, ir pieninėje mes susipažinome mažne su visais parapijos ūkininkais. Išpūsdavau akis ir ištempdavau ausis, kad girdėčiau visas jų pašnekas, – per visą savo jauną gyvenimą niekuomet nebuvau sutikusi šitiekos linksmuolių ir pokštininkų, ir dar taip suktai juokaujančių 35.
Sugėdintos dėl užgaidų, dvynukės sėdėjo spoksodamos kiekviena virš savo pieno stiklinės niauriais veidais, abejingos žadėtoms kelnėms 43, o anksti rytą einant melžti karvių žemai, Gražiojoje pievoje, plūkavo skysta migla 69. Puikiai parinktas žodis eikvojimui nusakyti: tėtis skundžiasi, kad pinigai kleidžiami per šonus 41, arba prausiamų vaikų nepasitenkinimo garsams: vaikai znykė, bet aš puoliau juos kaip vėtra 138.
Kartais tokios leksikos perteklius net atrodo dirbtinokai, pavyzdžiui: Ir rėksmingas, jukus basakojis būrys gerklodamas patraukė link Kvarnbu ežero, palydėtas tėčio, mamos [...] mojavimo 159; Kai paskutinis meistras nutursėjo alėja, kad niekuomet nebesugrįžtų, mes giliai atsidusome iš palengvėjimo 28.
Pasitikrinau „Lietuvių kalbos žodyne“, ką reiškia žodžiai gerkloti, tursėti, nes natūraliau rodės pasakyti lalėti (ar klegėti), tursenti. Pirmasis net neužfiksuotas, LKŽ yra tik gerklėti „rėkti, šaukti, bartis“ ir gerklioti (nurodoma į gerkliuoti:1. „rėkauti, šūkauti“; 2. „už gerklių tąsytis, muštis“). O tursėti reikšmės irgi nelabai tinkamos: 1. tursuoti „linguoti, linksėti, tūpčioti (ppr. atkišant užpakalį)“, 2. „dribsėti, liumpsėti iš riebumo“. Taip pat, regis, persistengiama visur vartojant vien veiksmažodį vypsoti. Suprantama, kad jei mergina norėjo pasirodyti savarankiška, o pieninėje priėjo koks liovhultiškis ir pašaipiai vypsodamas iškėlė bidoną 35, tai jo šypsenos geriau ir neapibūdinsi, bet kai toks mielas Johanas nuriedėjo atgal linksmai vypsodamas visu maloniu veidu 96, ar nebūtų sklandžiau išsišiepęs iki ausų?
Pasakojimą gyvina ne tik vaizdingi, rečiau vartojami, bet ir tiksliai parenkami žodžiai. Retam beateina į galvą, kuo skiriasi įvardžiai katras ir kuris, kas miršta, o kas dvesia, stimpa, kokia grimasa yra vypsnys, tad smagu skaityti, kaip merginos dalijosi kambarius: Ištraukėme burtus, katrai teks rytmečio saulė, o katrai – popietės 21; arba kaip rūpinamasi jaučiu ir džiaugiamasi gera klotimi: Kadangi kartą jam buvo išpūsti viduriai, tėtis bijodavo paleisti jį į ganiavą naktį, kad nerastų rytą nudvėsusio 133, veršeliai nestipo 39; arba kaip aprašomos emocijos: Bet iš šypsenos išėjo apgailėtinas vypsnys, ir pati stebėdamasi gailiai pravirkau. Žliumbiau nesivaldydama [...] 147. Vien verksmas, kalbėjimas verkiant nusakomas įvairiais sinonimais: verkti, žliumbti, gaikščioti, kūkčioti 147, šniurkščioti 124.
Vykusiai vartojama daug slinkties veiksmažodžių įvairiems vietos keitimo būdams nusakyti: per sutemas knopinau namo 52 (knopinti – „eiti galvą nuleidus, nematant lipti ant ko“); kitądien Spirgius Kalė [...] nukurnėjo į tvartą 51 (kurnėti –„tankiais žingsniais, vikriai, greitai bėgti“); išžygiavome krimsti melžimo mokslų 69; ketinau šiaušti tiesiai į Šovininę 146; skuodžiau tiesiai į Šovininę 148; sode vien su trumpikėmis zujo gangsteriukas 82 (zuiti – „smarkiai visur lakstyti, bėginėti, sukinėtis“); reikėjo [...] paskui dar nupėsčiuoti pusę mylios 60 ir pan. (beje, Lietuvoje dažniau mylia suprantama kaip angliška, t. y. 1609 m, tad gal ir ne visi supras, kad reikia nueiti ne kelis šimtus metrų, o kelis kilometrùs, nes švedų mylia – 10 687 m).
Pasitaiko ir rečiau vartojamų būdinių: Daugybė įdomybių lauke masinte masino, bet kaip tik joms neturėjome laiko 27; įvairesnių mažybinių priesagų: vaikštai per minkštučiausių samanų kilimus 61; Sika atsivedė kumeliuką, žavų sartą stebukliuką aksomine nosimi, kuris lyg niekur nieko jau stovėjo plonytėmis kojukėmis šalia Sikos, kai rytą įėjome tvartan 38. Veikėjų kalba individualizuojama – ūkvedys Johanas su visais kalba trečiuoju asmeniu, vartoja keistesnes formas: šiąnakt pasipils galybė lietų, pamatysit 187.
Tačiau kartais, deja, kaip tik reikėtų paieškoti tikslesnių žodžių. Pavyzdžiui, ne apie žmones kalbant vartoti veiksmažodžius gimti, gimdyti, manyčiau, jau yra šiandieninio gyvenimo atspindys (nes dabar šuneliai miršta, katytės valgo, paukščiai ant šakų sėdi ir pan.). Taigi keista skaityti, kad kiaulė iš tikrųjų ištaikė pagimdyti (=atsivesti) vienuolika rožinių paršiukų kaip tik tada, kai mudvi buvome įnikusios į gyvą pašnekesį – gražiau ar ne lakuoti nagai 40, veršeliai nugaišo, galima sakyti, tik gimę (=atvesti). Nors tai nėra didžiulė klaida (LKŽ yra vienas kitas toks pavyzdys), bet tiesiog nedera prie bendro pasakojimo stiliaus. Kalbant apie perkrautas lentynas tiksliau būtų vartoti žodį įlinko: rūsio lentynos išsirietė (=įlinko) nuo galybės konservuotų daržovių svorio 170; frazeologizmu tiek paritus, tiek pastačius apibūdinamas žmogus, o ne prisivalgymo riba: prisikemšat sumuštinių tiek paritus, tiek pastačius (=kad net žandai plyšta, net šonkauliai braška, net pilvas aukščiau bambos riečiasi) 99.
Nors kaimo buitis aprašoma tiksliai, tačiau pritrūksta žodžio pavadinti vežimui šienui, javams vežti (iš vaikystės atsimenu, kad toks vežimas vadinamas uore – tas žodis yra ir DŽ): Prieš pat pietus jis pakinkė Bakeną ir Munterį į vežimą šienui (–uorę) 109. Neaišku, kokiais tikslais vartojama obuolių piurė 172, jei įprasčiau tą skanėstą vadinti obuoliene ar obuolių koše (net Google’as tai patvirtina: obuolių piurė – 2080 rezultatų, obuolienės – 2200, obuolių košės – 37 100).
Stiliui kenkia įkyriai kartojamas jungtukas tuo tarpu – ir laikui, ir priešinamajam gretinimui reikšti, o kartais visai be reikalo, pavyzdžiui, pastraipos pradžioje: Tuo tarpu (gal Netrukus?) paaiškėjo, jog kažkas negerai krosniai 54 – o ankstesnėje pastraipoje aprašomi pirties malonumai, krosnis pagedo vėliau. Panašių vietų yra ir daugiau: Po akimirkos jau vėl šokau. Tuo tarpu nuskambėjo ir paskutinis valsas 101.
Ieškant rečiau vartojamų, vaizdingesnių žodžių kartais neišvengta svetimybių: tėčiui stuktelėjo (=sukako) penkiasdešimt metų 7; bet kaštuos (=kainuos) krūvą pinigų, kol čia įsikursime 19; pats tinkamiausias laikas nusipirkti dvejas nuostabaus medvilninio aksomo kelnes už palankią – 28 kronos pora (=po 28 kronas) – kainą 41.
Yra ir kitų abejotinų kalbos dalykų. Vargu ar dera vaikus vadinti įnamiais: Tad kuklios Fermo trobos įnamiai šveitė tą košę per artimiausias dienas 143; ar galima šokius atidaryti: mama su tėčiu atidarė šokius 111, ir panašių.
Pabaigoje galiu tik atsidusti – kaip gaila, kad pritrūko ar laiko, ar dar vienų akių, kad toks patrauklus pasakojimas būtų dar dailiau sušukuotas. O darbo įdėta daug ir už tai vertėjai ačiū.


1 Margarita Strömstedt. Astridos Lindgren biografija. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Gimtasis žodis, 2008, p. 108, 136, 158 ir kitur.
 
2 Žr. internete: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?340787590.
 


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.