Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Individualizmo šventė Witoldo Gombrowicziaus romane „Transatlantas“

AURELIJA STANKUTĖ

Gombrowicz W. TRANSATLANTAS. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: Baltos lankos, 2009.
Versta iš: Witold Gombrowicz. TRANS-ATLANTYK. – Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1998.
 

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-01-29


Lenkų avangardistas Witoldas Gombrowiczius Lietuvoje geriausiai žinomas romanais „Pornografija“ (1966, vertimas 1996) ir „Ferdydurkė“ (1937, vertimas 2004). Taip pat į lietuvių kalbą išversta jo pjesė „Ivona, Burgundijos kunigaikštytė“ (1935), „Dienoraščių“ tritomis (1953–1969, išversta 1999). Pastaraisiais metais pasirodė dar dviejų romanų – „Kosmoso“ (2008) ir „Transatlanto“ (2009) – vertimai. „Transatlantas“, kaip pabrėžia W. Gombrowiczius 1953 m. pratarmėje, yra pirmasis romanas lenkų kalba, išleistas po „Ferdydurkės“.

Tikriausiai neatsitiktinai net po 16 metų pertraukos prabilta lenkiškai ne apie ką kita, o apie lenkiškumą. Galėtume sakyti, tai romanas, inspiruotas išeivio patirties. 1939 m. W. Gombrowiczius išplaukia į Pietų Ameriką, kur Buenos Airėse sužino apie prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą ir nusprendžia nebegrįžti į gimtąją Lenkiją. Būtent čia, Argentinos sostinėje, prasideda pagrindinio „Transatlanto“ veikėjo, jauno neturtingo emigranto, literato iš Lenkijos nuotykiai. Biografinė poza W. Gombrowicziui itin patraukli. Kaip ir kai kuriuose kituose romanuose, pagrindinis veikėjas čia vadina save Gombrowicziumi, didžiu Lenkijos rašytoju, genijumi. Tačiau ši iš pažiūros atvira, aristokratiškai arogantiška poza romane išverčiama į satyros ar net grotesko kalbą. „Transatlante“ groteskas nukreiptas prieš lenkiškumą, tuščią patriotiškumą.

Lietuviškas „Transatlanto“ vertimas prasideda autoriaus prakalba, o baigiasi 1953 m. pratarme. Prakalba rašyta po kelerių metų nuo pirmojo knygos leidimo, jau antrajam. W. Gombrowizcius čia tikisi idealaus skaitytojo, kita vertus, savo komentarais stengiasi padėti skaitytojui tapti idealiu. Pirmiausia autoriui svarbus skaitytojas lenkas, kuriam metami kaltinimai, kad nesugebąs nešabloniškai suvokti tėvynės, tautos. Savo romaną rašytojas vadina tautinių ydų kritika, tautinės sąžinės sąskaita. Ir nors W. Gombrowicziui pirmiausia svarbi Lenkija ir lenkiškumas, tačiau skaitytojui „Transatlantą“ jis siūlo skaityti kaip universalias problemas keliantį kūrinį. „...noriu (kaip visada), kad individualus gyvenimas sustiprėtų, praturtėtų, taptų atsparesnis gniuždančiai masės persvarai“, – pratarmėje „Transatlanto“ esmę bando apibrėžti W. Gombrowiczius. Ši individualizmo šventė romane išreiškiama avangardinės literatūros formomis.

„Transatlante“ pasigirsta groteskiškas juokas. Kaip pratarmėje aiškina autorius, jis kyla suvokus, kad ir praeities impotencija, ir ateities prievarta tėra formos, o formos visuomet išyra. Norint tapti kuo nors daugiau už formą, ją reikia sugriauti. Tokią griaunančią jėgą turi juokas, būtent jis pajėgus išlaisvinti formoje įstrigusįjį.

Bene kiekvienas romano veikėjas kiek alegoriškai įstrigęs vienokioje ar kitokioje formoje. Vyrauja kontroversiškos nuotaikos. Veikėjai nuolat svarsto, kaip pasielgti. Paprastai nei vienas, nei kitas pasirinkimas nežada troškimų išsipildymo. Čia jaučiama ateities baimė ir praeities impotencija. Seno nebenorima, naujo dar bijoma. Kontroversiškumas įsiskverbia ir į veikėjų paveikslus. Štai ponas ministeris yra laibas storokas ir turi laibą storoką nosį, pirštus, koją. Oksimoroniškumo naivumas dar labiau sustiprina kvailybės ir absurdo komiškumą.

Pagauti svetimos kalbos ironiją ir išversti taip, kad būtų juokinga ir skaitančiajam vertimą – vertėjui visada iššūkis. Pasakysiu paprastai: „Transatlantą“ skaityti smagu. Vertėjai puikiai pasiseka surasti efektyvių epitetų, taiklių veiksmažodžių. Pavyzdžiui, choro galerija pigutėlaitė, prastutytė (p. 18). Čia epitetams pasirenkamos skirtingos mažybinės priesagos, taip išgaunamas turtingesnio aprašymo efektas. Dažnai verčiant pasiseka surasti išties tikslų epitetą, pvz., burnotina priežastis (p. 14) yra priežastis, dėl kurios galima tikėtis burnojimo. Tai kur kas efektyvesnis epitetas nei, pvz., peiktina, keiktina priežastis. Burnotina skamba švelniau, vaizdingiau.

Nors būdvardžių vaizdingumas išties taiklus, vis dėlto romane ypatingą vietą užima veiksmažodžiai ir veiksmažodinės formos. Verčiant itin didelis dėmesys atkreiptas į sakinio konstrukciją. Sakinio inversiškumas tarnauja veiksmažodžiui, veiksmažodis neretai nukeliamas į sakino pabaigą, sudėtiniame sakinyje jis kartojasi ir pirmojo, ir antrojo dėmens gale. Pvz., „Ir jau Maniškiai ne mano, uodegą pabruko, į krūmus spruko, žiūri, o aš sau Vaikštau ir vis Vaikšau, Vaikštau, o jau mano Žingsnis dunda kaip ant tilto, velnias, velnias, ir aš nežinau, ką su tuo vaikščiojimu daryti“ (p. 48). Tokiu būdu išgaunamas itin dinamiškas kalbos ritmas.

Labai turtinga veiksmažodžių vartosena. Čia pokalbis sučiurlena (p. 34), pagaliu tvatinama (p. 27). Ypač išradinga kalba tampa, pasitelkus priesagų analogijas. Pavyzdžiui, „Gudraukite, Protingaukite ir savo naudą kaip vištos lesiaukite“ (ne „protingėkite“, „lesinėkite“) (p. 40); arba, viename sakinyje „Vėjelis pūtalioja“, kitame „čivylis čirškalioja“ (p. 17). Priesagų analogijomis išgaunamas veiksmažodžių lygiavertiškumo efektas, o tai sustiprina ironiją, kuriamas įspūdis, kad juokas ir žaismas pirmiausia kyla iš romano kalbos, o tik vėliau – iš fabulos.

Įdomus dar vienas veiksmažodžių vartojimo variantas: „Riaumojimu jus užriaumotų, Kančia užkančiuotų“ (p. 13). Tai tautologinio pobūdžio veiksmažodiniai dariniai. Jie turi reikšminį krūvį. Šioje situacijoje kalbama apie tėvynę, kuri žmogų apriboja, „užkančiuoja“. Romane ironizuojama, jog patriotizmo priežastimi yra tapęs pats patriotizmas, kitaip tariant, jis pats aiškinamas savimi, taigi nepaaiškinamas. O bandymas sąvoką aiškinti ta pačia sąvoka ir yra tautologija, iškylanti į kalbinį paviršių.

Vertėja stengiasi perteikti žodžių darybos galimybes, parodydama netikėtą žodžių transformaciją. Pavyzdžiui, „...mane apkuls, nukuls, gal ir nuguls“ (p. 30). Skaitytojas stebi, kaip veiksmažodžiai palengva keičiasi tik priešdėliu ir šaknies priebalsiu, o semantiškai – erotiškėja. Čia išlaikomas žodžių sąskambis suteikia kalbai ritmiškumo, gaivališkumo.

Itin mėgstama sudaiktavardinti būdvardžius, taip išlaikoma taupi ir tiksli kalba. Štai pagrindinis veikėjas, matydams tolstantį laivą su jo bendrakeleiviais, atsisveikina koneveikdamas gimtąją Lenkiją: „Plaukite pas savo šv. Keistuolį, visos Gamtos prakeiktą, kuris vis gimsta, bet ir iki šiol Negimęs! (…) Plaukite į savo šv. Ištižiją, kad ji ir toliau jus Tižintų ir Žliumbintų!“ (p. 13). Šv. Ištižijos daryba paremta šalies pavadinimo daryba, tačiau turi niekinamą atspalvį.

Vertėja ne tik demonstruoja lietuvių kalbos darybos galimybes, bet pasitelkia ir estradinį folklorinį diskursą. Pavyzdžiui, pasakotojui ir Gonzalui besilinksminant bare, sušunkama: „Oi, linksminkimos! Oi, pakol jauni esma!“ (p. 62). Kitur atrodo tinkamas netgi literatūriniu štampu tapęs posakis: „Keistų dalykų nutinka po saule šitam plačiam pasauly!..“ (p. 142). Ir dar: „Kad tave dryži paraliai“ (p. 22) – keiksmažodinis posakis, išverstas itin gyvai. Taigi juokas ir satyra išverčiami taip, kad tampa ištraukti iš lietuvių skaitytojui gerai žinomos terpės. Galbūt vietomis nuo originalo teksto nutolstama, vertimas nėra pažodinis, tačiau šiuo atveju svarbiau, kad skaitytoją neabejotinai pamalonina atpažįstami (kon)tekstai ir išradinga kalba.

Bene vienas išradingiausių vertėjos naujadarų – „sūnynė“, sukurtas pagal analogiją su „tėvyne“. Tėvynė –­ tai tėvo valdžia, tėvo dominavimas. Sūnynė –­ tai sūnaus valdžia, jo viršus. Pagrindiniam veikėjui reikia nuspręsti, kaip elgtis: palaikyti savo naują draugą Gonzalą ir padėti jam suvilioti Ignotą ar palaikyti Ignoto tėvą Tomašą, lenką, ir išduoti svetimtautį Gonzalą. W. Gombrowiczius čia aiškiai pašiepia pasakotojo baimę atsisakyti tuščio tautiškumo. „Tai jau turbūt Lenku nebebūčiau, jei Sūnų prieš Tėvą stengčiausi nustatyti“ (p. 74), – nesaugumo momentu prasiveržia stereotipinis pasakotojo balsas. W. Gonzalas siūlo tėvynę pakeisti į sūnynę. Šioje situacijoje išryškėja, kad verčiau jau sūnaus klystkeliai ir naujumas, nei tėvo kęsmas ir pasenusio laikymasis.

Tuštybė romane išreiškiama Gonzalo ir Tomašo dvikova, susišaudymu, o vertėjos žodžiais tariant, pasipykščiojimu (p. 128), kai šaudoma tuščiais šautuvais. Tai tuščio pykčio, tuščios kovos arba kovos, gal net karo tuštybės idėjos iliustracija. Ir šita tuštybė, karas dėl karo, kaip išryškėja romane, labiau siekiama tėvo, atstovaujančio masei. Sūnui, individui, karas nerūpi. Jam rūpi saviraiška, laisvė.

Kiekviena tauta, pasak W. Gomb­rowicziaus, individui yra kolektyvinės prievartos darinys, iš kurio reikia išsilaisvinti. Patriotizmas pagrindiniam veikėjui yra sistema, kalėjimas, iš kurio stengiamasi ištrūkti. Norint būti individu, o ne masės dalimi, reikia nuolat kovoti, neleisti sau užmigti ant laurų, būti užliūliuotam. Pavyzdžiui, vos pasakotojas nusikrato ministerio garbinimo, įsidarbina bendrovėje, kur vėl yra garbinamas, tad ir vėl pakliūva į sistemos narvą. Individualizmas žlunga tuomet, kai pasiduodama ambicijoms. Taip pasakotojas, užliūliuotas reiškiamos pagarbos, sako: „...nes prisiekiu Dievu, savo Motina ir altoriumi, kad tasai, kuris prieš mane kepurėlę kilnoja, nesielgia blogai, atvirkščiai, elgiasi kuo teisingiausiai ir geriausiai!“ (p. 40)

Čia pat labai taikliai groteskiškai pašiepiamas laikymasis vienas kito, baimė išeiti ir būti kitokiam, nors išeiti nori kiekvienas. Pasakotoją, bandantį ištrūkti iš minios, kur vieni kitiems pentinais bado, sustabdo panelė Zofija, pentiną jam suvarydama. Absurdiška tai, kad priežastys, kodėl vieni kitų laikosi, nesuprantamos jiems patiems. Galbūt pavydas, kad kažkas išeis ir taps kitoks. Šiaip ar taip – tuščių ambicijų valdomas troškimas. „Nejaugi viso šito nepergalėsiu, nejaugi merdėsiu tarp tų žmonių, nugrimzdusių savo prapraeity, nejaugi niekad į saulutę, į laisvę neišeisiu?“, –­ klausia pasakotojas. (p.133). Laikymasis seno čia hiperbolizuojamas – žmonės nugrimzdę ne šiaip praeity, bet prapraeity, praeities praeityje.

Pyktis kyla ir tarp savų. Baronas iškviečia į dvikovą Pyckalą, kad šis dalyvavo dvikovoje sekundantu ir esą norėjo pasipelnyti Baronui nežinant. Mūšis pentinais vykdomas kaip iššūkis, kaip kompensacija tuščiai Tomašo ir Gonzalo dvikovai. Tai tarytum iššūkis gamtai, jos išprievartavimas, pasipriešinimas pralaimėjimams, taip pat ir lenkų pralaimėjimams. Čia šaipomasi iš tautinės ydos –­ karštligiško lenkų bandymo įrodyti, kad jie gali laimėti. Šis karštligiškumas ir yra didieji spąstai, į kuriuos tauta ir patenka.

Taip pat W. Gombrowiczius pašiepia kančios išaukštinimą. Pasakotojas, norėdamas ištrūkti iš rūsio, pasiūlo visiems padaryti ką nors baisaus, tuomet esą jie kančios neprarasią ir žygdarbį padarysią. Taigi kančia veda tik į beprasmę kovą su nauju – minia nusprendžia nužudyti Ignotą. Šioje situacijoje satyrizuojamas laikymasis seno ir žūtbūtinė kova su nauju, kurį įkūnija sūnaus paveikslas.

Ignotą pamėgdžiojantis Horacijus, Gonzalo draugas, atlieka tam tikrą „sustiprintojo“ funkciją. Žaisdamas muštuką, Ignotas ima laimėti, nes Horacijus jam antrina. Kai Ignotas muša muštuką, Horacijus kala kuolelius, taip vieno „taukšt“ atranda atgarsį kito „paukšt“. Taukštpaukštas – irgi puikus naujadaras! –­ tai metodas, priverčiantis sūnų pajusti savo galią ir pranašumą prieš seną tėvą, kuris dėl amžiaus jau nebežaidžia. Kaip „Pornografijoje“ yra dvejetas, du jaunuoliai, taip ir „Transatlante“ atsiranda antras jaunuolis, Horacijus, sustiprinantis kovą su visu tuo, kas paseno.

Taigi vis dėlto, kas gi yra tas Transatlantas? Transatlantas – tai ir tarpatlantis, ir užatlantis. Užatlantis čia asocijuojasi su svetimu kraštu, kuriame įmanoma individo laisvė. Apskritai priešdėlis „trans...“ reiškia kokios nors erdvės perkirtimą, ko nors perkėlimą į kitą vietą, buvimo už ko nors ribų. Romane trans atsiskleidžia ir kaip erotiškasis, gyvybiškasis kitoniškumas, kitokia energija, galbūt net tam tikra transcendencija. Čia svarbu virsmas ir kismas. Pačiame romane aiškinama, kad Transatlantas – tai vieta tarp Dangaus ir Vandens, Tarp Gdynės ir Buenos Airių (p. 9). Tai vieta po tėviškuoju dangumi ir šalia vandens tėkmės, tarp seno ir naujo, tarp statiškumo ir dinamikos.

Dinamiška, veržli, gyvybinga romano kalba palaiko sūnynės idėją. O pabaigoje –­ juokas. Visuotinis, bet ar išlaisvinantis?

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.