Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Geriausi 2009-ųjų vertimai

LAIMANTĄ JONUŠĮ ir JURGĄ KATKUVIENĘ kalbina NERINGA MIKALAUSKIENĖ

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-03-12

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė Metų verstinės knygos rinkimus: iš LLVS ekspertų sudaryto sąrašo skaitytojai išrinks vertingiausią 2009 m. verstinę knygą. Ta proga du komisijos narius – vertėją, literatūros kritiką LAIMANTĄ JONUŠĮ ir literatūrologę JURGĄ KATKUVIENĘ kalbina NERINGA MIKALAUSKIENĖ.

Iš pusšešto šimto 2009-aisiais pasirodžiusių grožinių verstinių knygų buvo atrinktos septynios... Kaip vyko atranka?

Laimantas Jonušys. Žinoma, pusšešto šimto skaitoma nebuvo. Aš pats asmeniškai nežinojau, kokiais kiekiais leidžiama „meilės romanų“ literatūra. Pavyzdžiui, yra toks ciklas „Svajonių romanai“, kurių per metus išleidžiama apie septyniasdešimt. Tai masinis fabrikas, vadinasi, tie romanai paklausą turi ir yra skaitomi, – tokios industrijos mes, besidomintieji rimta literatūra, visai nepastebime. Į pusšešto šimto knygų sąrašą buvo įtraukta ir vaikų literatūra, ir pakartotiniai leidimai, taigi mūsų kriterijus atitinkančių kūrinių susidarė ne tiek ir daug, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto geros literatūros išleidžiama užtektinai, tad skaitytojai skundžiasi, jog atėjus į knygynus sunku orientuotis: recenzijų trūksta, leidyklos savo produkciją reklamuoja vos ne kaip šedevrus. Tad mūsų, kaip specialistų, tikslas buvo išskirti geriausią literatūrą.

Jurga Katkuvienė. Tai yra geriausias šiuolaikinių užsienio autorių per pastaruosius 30 metų parašytas ir pirmąkart į lietuvių kalbą išverstas 2009 metais knygas. Tad iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir įvairių leidyklų gautas sąrašas susitraukė iki šimto ar net mažiau pozicijų, o tada prasidėjo didžioji atranka, į kurią įsitraukė ne tik oficialūs ekspertai, bet ir dalis vertėjų, skirtingų literatūrų specialistų. Taigi pirminę informaciją rinkome, išklausę nemažai nuomonių. Taip sluoksnis po sluoksnio pasiekėme tokį kiekį knygų, kokį ne tik įmanoma, bet ir rekomenduotina perskaityti, – jų liko maždaug kelios dešimtys. Reikia paminėti, kad tuo pat metu buvo atliekama ir 2009-aisiais išleistų klasikos kūrinių vertimų atranka. Taigi sudarėme ir gerai išverstos klasikos sąrašą. Ir jis yra ilgesnis negu septynios knygos.

Sąraše matau vertimus iš anglų, lenkų, turkų, švedų, italų kalbų... O kur dingo, pavyzdžiui, prancūzai?

J. K. Skaitydami knygas specialiai nežiūrėjome, iš kokių kalbų jos verstos ir kokiai šaliai atstovauja. Mums svarbu buvo patys tekstai, jų vieta, reikšmė šiuolaikinės literatūros kontekste, o jei pasigedai geros šiuolaikinės prancūziškos literatūros – tai jau leidyklų politika, jų atrandamų autorių „paslaptys“. Siūlomas sąrašas verčia susimąstyti, ką Lietuvos leidėjai leidžia, iš kokių kalbų daugiausia verčia, kokias knygas mes gauname.

L. J. Jei kalbėtume apie visą dešimtmetį, vaizdas būtų kitoks. Pavyzdžiui, šiek tiek daugiau nei prieš metus išleistas Čilės rašytojas Bolaño, kuris pasaulyje labai vertinamas. Man trūktų vidurio ir rytų Europos autorių. Čia turime vieną lenką – Wiesławą Myśliwskį, bet kitų labai stinga. Anglakalbės literatūros mada galbūt per daug nusveria visa kita. Mūsų sąraše – trys knygos, verstos iš anglų kalbos, bet rašytojai yra iš skirtingų šalių: vienas Airijos, vienas Britanijos, vienas –­ JAV...

Taigi pristatykite kiekvieną iš tų septynių knygų. Kodėl jas verta skaityti ir kodėl mes taip džiaugiamės, kad jos išverstos į lietuvių kalbą?

L. J. Jameso Meeko „Meilės aktas“ aprėpia labai daug. Veiksmas vyksta 1919 metais Sibire. Autorius anglas tikrai gerai pažįsta Rusiją ir rusų literatūrą. Kūrinys šiek tiek primena kai kuriuos rusų romanus. Labai skirtingi personažai, kai kurie labai keisti, įdomūs jų tarpusavio santykiai, nemažai keistų situacijų, tarkime, kai ten atsiduria čekų legionas, kuris kariavo Pirmajame pasauliniame kare, Austrijos-Vengrijos armijoje, bet paskui nebenorėjo kariauti ir jiems buvo sudaryta galimybė keliauti per Sibirą, nes nebuvo galima vykti per Vakarus tiesiogiai į savo tėvynę. Tai toks gana kurioziškas atvejis. Romane atskleidžiama visa tai, kas vyko pilietinio karo metu, kuris buvo labai chaotiškas, buvo daug keistų dalykų, žiaurumų... Taigi kūrinys įgauna epinį mastą. „London rewiew books“ publikuotoje recenzijoje buvo rašoma, kad tai – tartum Kafkos ir Primo Levi pasaulis, kuriame vyksta neįmanomi dalykai, nepanaikindami neįmanomybės idėjos. Daugelis jų visai realūs: tuo laikotarpiu Rusijoje buvo vadinamieji „skopcai“ – religinė sekta, kurios nariai save kastruodavo, siekdami priartėti prie Dievo. Reikia pasakyti, kad leidykla – būtent leidykla, o ne vertėja! – „iškastravo“ romano pavadinimą: jis turėjo vadintis „Liaudies meilės aktas“, – čia turimas galvoje ir revoliucinis patosas.

Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ apima XX a. istorinius įvykius, pradedant Antruoju pasauliniu karu ir baigiant šiomis dienomis. Tai – vieno žmogaus pasakojimas, bet jis įspūdingas tuo, kad tas žmogus išgyveno tikrai labai daug. Ir vis dėlto tas pasakojimas nėra niūrus, į jį įtraukta daug skirtingų istorijų, kai kurios gana kurioziškos, netikėtos, linksmos, daug lemties sutapimų ar atsitiktinumų. Tai tam tikra mozaika, kurioje glūdi nemažai fundamentalių įžvalgų apie žmogaus ir žmonijos lemtį.

J. K. Skirtingas istorijas į vieną pasakojimą jungia pupelių gliaudymas, veiksmas, kurį pasakotojas dar iš vaikystės prisimena ne tiek kaip darbą, bet kaip būdą šeimai, kaimynams pabendrauti, susieiti, pasikeisti idėjomis. Pupelių gliaudymo paradigma suteikia pasakojimui raminantį, tęstinumą užtikrinantį „kaimo darbų“ toną. Sutikčiau su komisijos narės Dalios Zabielaitės mintimi, kad šis romanas labiau primena XX a. paskutinių dešimtmečių, o ne XXI a. pradžios tekstus. Čia nieko keista, autorius gimęs 1932 metais. Keisčiau, kad ramus, išdidus, ne šokiravimo, bet filosofinės pagavos siekiantis pasakojimas mums, postmodernios epochos žmonėms, suskamba labai įtikinamai ir patraukliai.

L. J. Pupelių gliaudymas – tai ne vien galimybė žmonėms papasakoti istorijas, bet kartu ir jas apmąstyti.

Orhano Pamuko „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ yra vienintelė mūsų išrinkta ne grožinės literatūros knyga. Buvome numatę, kad mums tinka ir meninė eseistika. Kūrinyje dera dvi linijos: pasakojimas apie miestą ir autoriaus autobiografija – daugiausia jo vaikystė, paauglystė, jaunystė. Viskas perleidžiama per autoriaus vaizduotę ir sąmonės prizmę. Vienas pagrindinių motyvų –­ liūdesys. Jei kas nors mano, kad apie Stambulą iš šios knygos galima sužinoti kaip iš turistinio vadovo, to tikrai nebus: yra visiškai priešingai, autorių traukia ne turistiniai objektai, o Stambulas, paveiktas irimo, nuosmukio, seni, apleisti, griūvantys pastatai, kuriantys atitinkamą liūdesio nuotaiką, melancholiją. Svarbus knygos komponentas – gausybė nespalvotų nuotraukų, nuotraukos – paties Stambulo, nuošalių, nykių vietų. Yra ir dailės kūrinių – daugiausia XIX amžiaus Europos dailininkų, kurie irgi sukuria įtaigią melancholišką nuotaiką. Autorius pats svajojo tapti dailininku, jaunystėje tapė, o šeimoje, kuri buvo gana pasiturinti, į tai buvo žiūrima gana skeptiškai. Šiuolaikinė Turkija kūrinyje parodoma kaip esanti sankryžoje tarp Vakarų ir Rytų, labai svarbus europizavimo motyvas, ryškėja daug konfliktinių aspektų, nes ir islamo įtaka stipri. Tačiau svarbiausia – autoriaus stiliaus įtaigumas, kalba.

Sandro Veronesi „Ramus chaosas“ –­ vienintelis romanas, kalbantis apie XXI amžių. Užuomazga paprasta, pasakotojas – labai sėkmingai dalyvaujantis žiniasklaidos versle, keturiasdešimt trejų metų, pasiturintis žmogus. Žūsta jo gyvenimo draugė, lieka dešimties metų dukra. Po tos nelaimės jis nusprendžia neiti į darbą ir ištisas dienas sėdi skverelyje prie mokyklos, į kurią eina jo duktė. Prie jo prieina daug žmonių, pažįstamų ir nepažįstamų, ir tai yra tarsi šiuolaikinės visuomenės karnavalas. Įdomu tai, kad tie personažai ima elgtis labai netikėtai, nenuspėjamai, keistai. Susidaro daug paradoksalių, net absurdiškų situacijų, iš kurių bandoma sukurti šiuolaikinės visuomenės vaizdą, asmenybė čia atsiskleidžia per sandūrą su šiandienine kultūra, netgi stambaus verslo kultūra. Iš to susiklosto labai įdomus pasakojimas.

J. K. Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ daugeliui pirmiausia yra kino klasika tapęs filmas. Tad knyga gali kelti ne tik sutikimo džiaugsmą, bet ir įtarimą – ką čia ir pridursi? Skaitytojai bus nustebinti – turbūt tai yra tas retas kūrybos atvejis, kai dvi tos pačios istorijos formos – filmas ir knyga – nenusileidžia viena kitai. Tai įdomaus žanro knyga: romano ir scenarijaus hibridas. Istorija atrodo paprasta – vienos šeimos laimių ir nelaimių istorija. Bet per skirtingų pasaulių (vienas būtų meno, teatro, atviro ir nuoširdaus gyvenimo džiaugsmo, aistros, geidulingumo, kitas –­ pseudoreliginis, nesveikai asketiškas, sadistiškas, fasadinis) kontrastą ir su juo susiduriančią vaikišką patirtį tekste suskamba universalesnės gyvenimo prasmės. Knygoje labiau nei filme išryškėja moterų vaidmuo – būtent šeimos moterys (senelė, motina, teta, auklė) yra tos, kurios laiko visus gyvenimo (šeimos, giminės, vaikų, vyrų, teatro) kampus.

Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ – epinis romanas, antrasis iš trilogijos (pirmasis romanas „Jūros žvaigždė“ lietuvių skaitytojui jau žinomas). 1865 metais besibaigiantis Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas. Romanas pradedamas pokario vaikų likimo istorija: sesuo keliauja per šalį, ieškodama prieš 4 metus dingusio brolio – vaiko, kuris įtraukiamas į karą. Ir šiame kelyje ne tik susikerta, bet ir susipina įvairių žmonių likimai. Pokario, sugriautų ir iš griuvėsių bandomų statyti gyvenimų aprašymas knygoje žiaurus, karo išlaisvinti pykčio, žiaurumo, neapykantos, gyvuliškumo instinktai labai ryškūs, neužglaistyti, o šalia – sukrečiantys atgailos ir atjautos proveržiai. Dėl tokio intensyvumo šį romaną skaityti sunku. Bet iš įvairių liudijimų (buvusios vergės prisiminimai, XIX a. vidurio Amerikos laikraščių žinios ir skelbimai, vyrišku slapyvardžiu pasirašinėjančios aristokratės poezija, šnipų ataskaitos ir t.t.) kuriamas pasakojimas taip pagauna skaitytoją, kad negali atsiplėšti iki netikėtai išsirutuliojančios pabaigos.

L. J. Romanas iš pradžių sunkokai skaitomas būtent dėl tų skirtingų klodų, skirtingos kilmės ir skirtingų stilių tekstų mozaikos, nors veiksmas ir labai intriguoja. Tai – postmodernios literatūros požymis. Tačiau paskui viskas susidėsto gana aiškiai.

J. K. Samo Savago „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai“ skiriasi nuo kitų šešių tuo, kad tai – lengvesnio kalibro knyga. Firminas – tai žiurkė, gimusi viename iš Bostono knygynų, ir išmokusi ne tik graužti, bet ir skaityti, net vertinti knygas. Jausdamasis kitoks nei visos žiurkės ir negalėdamas kalbėtis su žmonėmis, Firminas apmąsto savo vienišos žiurkės – žiurkės literato – gyvenimą ir likimą. Tai nuostabi knyga „knygų žiurkėms“ apie knygų žiurkę. Ši knyga įrodo, kad gera literatūra, prasminga literatūra gali būti ir šmaikšti, ironiška, alegoriška, su gera juodo humoro doze išskleista skaitytojo fenomenologija. Per žiurkiškas metaforas atpažįsti savo, kaip skaitytojo, patirtį, o žiurkės skonis, pasirodo, ne toks jau neteisingas.

L. J. Taip, tai knyga apie literatūros skaitymą, o mūsų Metų verstinės knygos rinkimai irgi yra skaitymo skatinimo akcija. 



Skaityti komentarus (1) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.