Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Ovalioji rožių poezija

INGA MANELYTĖ
Rainer Maria Rilke. Rožės / Les roses. Eilėraščių ciklas.
Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas. V.: Apostrofa, 2009. 68 p.

Dvidešimt keturi tarsi rožės žiedlapiai vienas į kitą elegantiškai įsisupę eilėraščiai – tai savotiška austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės duoklė prancūzų kalbai, jos poetams ir rožių ovaliam lengvumui. Kaip apibendrinamajame žodyje „Himnai Rožei“ rašo Arvydas Šliogeris, šių eilėraščių „kalba teliūskuoja Rilkės sieloje tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių“. Ir išties rožių ir mirties poetas išmaningai žaidžia prancūziškuose žodžiuose „rose“ (liet. rožė), „mort“ (liet. mirtis) ir „amour“ (liet. meilė) girdimais ar tik matomais, tačiau atkakliai besikartojančiais garsais r, o, s ir t. Skaidrus ir lengvas skambesys yra vienas akivaizdžiausių Rilkės prancūziškosios poezijos bruožų. Tiesa, Rilkės gimtąja vokiečių kalba rašytoms eilėms būdinga, anot Šliogerio, „rūsti, kartais net asketiška, beveik metafizinė disciplina“, tačiau prancūzų kalba eilės skamba efemeriškiau, o patys žodžiai nerūpestingai įsisupa viens į kitą tarsi rožės žiedlapiai.

Džiugu, kad šių eilių skambesiu jau gali gėrėtis ir lietuvių skaitytojai. Į lietuvių kalbą Vlado Braziūno išverstus ciklo „Rožės“ eilėraščius 2009 metais išleido leidykla „Apostrofa“ (kartu pateikiami ir eilėraščiai originalo kalba). Šioje recenzijoje ir panagrinėsime prancūziškų Rilkės eilių vertimą į lietuvių kalbą.

Rilkės eilėraščiai prancūzų kalba atrodo lengvi it vėjyje siūbuojanti rožė ir pakeri savo banguojančiu ritmiškumu. O pirmą kartą skaitant lietuvišką vertimą atrodo, lyg sunki švokščianti našta lenktų prie žemės liauną rožę ir ši, visa apsunkusi, mėgintų pakerėti savo gergždžiančiu balsu. Ir tik įsiskaitęs lietuviškame vertime pajunti tą savitą ritmišką skambesį, kuris ir po sunkia lietuviškųjų priebalsių našta yra toks pat žavus ir lengvas; o dar atidžiau panagrinėjęs pamatai, kaip meistriškai vertėjas atranda tą ritmą aplenkdamas net, atrodytų, nepajudinamas kliūtis.

Todėl iš esmės galime drąsiai sakyti, kad išversta gerai – perteikiama ne tik bendra eilėraščių nuotaika, bet ir pats skambesys bei kiti charakteringi bruožai. O tai nėra taip akivaizdu ir paprasta atsižvelgiant į tai, kad prancūzų kalba savo skambesiu yra daugiau balsinė, o lietuvių – priebalsinė. Todėl nagrinėdami šį poezijos vertimą atsižvelgsime tiek į prasmės tikslumą, tiek į skambesio ypatumus ir tais atvejais, kai tą daryti bus tikslinga, aptarsime konkrečius verčiant parinktus žodžius. Vertimo ir skambesio tikslumui aptarti atsitiktinai pasirinksime porą eilėraščių, o konkrečių žodžių vertimą aptarsime viso ciklo kontekste.

Jau minėjome, kad Rilkės poezijai būdingas žodžio lengvumas ir paprastumas – poetas dažniausiai vartoja įprastus žodžius ir jų formas. Eilės teka lengvai, beveik niekada nestebindamos keistumu ir neversdamos prasmių ieškoti žodynuose. Skaitant lietuvių kalba akis dažnai užkliūva už įmantresnio, neįprasto žodžio ir tik gerai įsigilinus paaiškėja, kad verčiant pasirinktas sprendimas išties taiklus.

Vertėjas vietomis vartoja itin retus žodžius, kurių prasmės dažnas skaitytojas gali nežinoti ir iš rožių poezijos transo jam tektų plumptelti į šaltą žodyno tikrovę. Pavyzdžiui, VIII eilėraštyje „De ton rêve trop plein“ verčiama „Iš savo sapno lygmalo“. Žodis „lygmalas“ reiškia sklidiną, prikrautą iki kraštų (www.lkz.lt), todėl prasmės požiūriu išversta tiksliai, o ir skambesiui nėra ko prikišti: originalo variante pasikartoja garsai e ir eu, o vertime – a ir o. Todėl, viena vertus, galima sveikinti vertėją radus itin taiklų skambesį, kita vertus, gailėti mažiau apie kalbą nusimanančio poezijos mėgėjo.

Pasitaiko, kad vertėjas vartoja savotiškus poetinius naujadarus, nors Rilke, kuriam prancūzų kalba nebuvo gimtoji, to beveik nedaro. Pavyzdžiui, VII eilėraštyje Braziūnas „mille paupières“ verčia „tūkstantvokė“, o „mille sommeils“ – „tūkstantmiegė“; parinkti žodžiai puikiai perteikia pačią eilėraščio dvasią ir poetiškumą.

Taip pat vertimui, priešingai nei originalui, būdingos retai vartojamos žodžių formos. Pavyzdžiui, XIII eilėraštyje „de nos transports présents“ verčiama „mūsų polėkių dabarykščių“. Vis dėlto reikia pripažinti, kad retesnės žodžio formos vartojimas nėra savitikslis, jis pateisinamas bendru nuosekliu skambesiu – „dabarykščių“ randa sąskambį su „sugrįžta“, kaip originale „se reprend“ atliepia „présents“.

Ir tik dėl XV eilėraštyje atsiradusio žodžio „daugingas“ („Tavo kvapas supa lyg žiedlapiai / taurelę daugingą“) galima sudvejoti – „innombrable calice“ išvertus kaip „taurelę gausingą“ prasmė ir skambesys nebūtų nukentėję, o žodžių įmantrumo būtų išvengta.

Apibendrinant galima pasakyti, kad dažniausiai įmantresni žodžiai ar jų formos, kurie iš esmės nėra būdingi prancūziškajai Rilkės poezijai, vertime į lietuvių kalbą yra pateisinami ir padeda geriau perteikti kitus eilėraščių aspektus – sąskambį ar nuotaiką.

Versdamas poeziją, vertėjas negali sau leisti prabangos aukoti skambesį dėl tikslumo ar atvirkščiai – tikslumą dėl skambesio, nors retkarčiais tenka poetiškai interpretuoti vieną ar kitą. Rilkės „Rožių“ vertime į lietuvių kalbą esminių netikslumų nėra, o parinkti žodžiai atitinka originalo dvasią. Kitoje vertimo analizės dalyje panagrinėsime dvi ištraukas – pirmojo eilėraščio pirmąjį posmą ir trečiąjį eilėraštį (pateiksime originalą, pažodinį vertimą ir Braziūno variantą).

Pirmojo eilėraščio pirmojo posmo originalas:
 
Si ta fraîcheur parfois nous étonne tant
heureuse rose
c’est qu’en toi même, en dedans,
pétale contre pétale, tu te reposes.
 
Pažodinis vertimas:
 
Jei tavo gaiva kartais taip stebina mus,
laimingoji rože,
tai tik todėl, kad savyje, viduje
žiedlapis prie žiedlapio, tu ilsiesi.
 
Braziūno vertimas:
 
Kartais tavo gaiva tokia apžavi,
rože laimioji,
kad ilsiesi pačioj savy,
žiedlapis žiedlapin susiklojus.

Braziūno vertime nesilaikoma žodis žodin originalo ir matyti, kad vertėjas-poetas neįsikimba originalo teksto it skęstantysis gelbėjimosi rato (keičiama gramatinė struktūra, sukeistos eilutės ir pan.). Gelbėjimosi ratas (eilėraštis originalo kalba) plūduriuoja šalia, o poetas jo laikydamasis drąsiai iriasi poezijos bangomis. Todėl skaitant lietuvišką vertimą žavi toks pat lengvas, šiek tiek užliūliuojantis skambesys kaip ir originalo. Prancūziško eilėraščio pirmojoje eilutėje vyrauja ritmiškai išsidėstę garsai t, a, o – tą patį ritmą girdime ir lietuviškame variante; antrojoje eilutėje vietoj griozdiškesnio „heureuse“ vertimo „laimingoji“ pasirenkamas kur kas švelniau skambantis „laimioji“. Toks subtilus skambesys, ritmiškumas būdingas visiems verstiems ciklo eilėraščiams – jei originale kartojasi garsai s ir t ar r ir s, vertėjas drąsiai sukeičia eilutes, vartoja mažiau įprastus žodžius, tačiau norimą skambesį išgauna.

Kartais viename eilėraštyje susigrūda daug neįprastai skambančių žodžių, tačiau, pagauti saviško ritmo, jie plaukia gan sklandžiai. Pavyzdys – trečiasis eilėraštis.

Trečiojo eilėraščio originalas:
        Rose, toi, ô chose, par excellence complète
        qui se contient infiniment
        et qui infiniment se répend, ô tête
        d’un corps par trop de douceur absent,

        rien ne te vaut, ô suprême essence
        de ce flottant séjour;
        de cet espace d’amour où à peine l’on avance
        ton parfum fait le tour.
Pažodinis vertimas:
        Rože, tu, o daikte, iš esmės išbaigtas,
        susitelkusi iki begalybės
        ir iki begalybės išsiskleidusi, o galva
        kūno, kuris dėl per didelio švelnumo išnyksta,

        niekas nevertas tavęs, o aukščiausioji esme
        šios plūduriuojančios buveinės;
        šios meilės erdvės, kurią vos tik pajudėjus
        apsupi savo kvapu.
Braziūno vertimas:
        Rože, o tujen, tobulumo įsikūnijime,
        nuolatos įsiėmęs savy
        ir nuolatos save kleidžiantis, o karūna
        stiebo, kuris be švelnumo išvis,

        nieks nevertas tavęs, o tu, šios plukios
        buveinės esme aukščiausia;
        šią meilės erdvę, kur iriamės vos ne vos,
        tavo kvapsniais apkeliausim.

Tyliai skaitant eilėraščio vertimą, akis kliūva už tokių žodžių kaip „įsiėmęs savy“, „save kleidžiantis“, „plukios buveinės“; taip pat vietomis lietuvišką eilėraščio variantą suprasti sunkiau nei originalą (pavyzdžiui, paskutinių eilučių vertimas yra labiau poetiškai rafinuotas nei pats originalas) – prasmę kiek pridengia kalbos įmantrybės. Vis dėlto, atkreipę dėmesį į skambesį (eilėraštį deklamuodami balsu) ir eilučių proporcijas, pastebėsime, kad Braziūno pasiūlytas vertimas nėra nutolęs nuo originalo: „plukios“ atliepia „vos ne vos“, kaip originale „essence“ randa sąskambį su „avance“; o „aukščiausia“ ataidi „apkeliausim“, nors ir ne taip įtikinamai kaip „séjour“ – „le tour“, tačiau panašumo abiejų žodžių skambesyje yra. Trečiojo eilėraščio pavyzdys puikiai atskleidžia eilių vertimo iššūkius ir parodo Braziūno preferencijas – skambesys poezijoje yra kur kas svarbiau nei akla ištikimybė žodžiui. Panašios pozicijos laikytasi verčiant visus ciklo eilėraščius.

Taigi, apibendrindami vertimą, galime perfrazuoti Šliogerio žodžius ir užduoti klausimą: ar kalba teliūskuoja lietuviškuose eilėraščiuose tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių? Ir atsakyti: galbūt kelių šešėlių lietuviškame Rilkės vertime ir esama, tačiau gėrimo skonis iš esmės lieka puikus.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.