Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kazimiera Kazijevaitė

 Vertėja apie verstą knygą

 James Meek. Meilės aktas. Iš anglų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė. Gimtasis žodis, 2009.

Publikuota: Šiaurės Atėnai 2010-04-09        

 
Kai pagalvoju apie Jameso Meeko romaną „Meilės aktas“, pirmiausia į galvą šauna žodis „netikėtumas“. Netikėtumai buvo trys. Pirma, nesitikėjau užtikti tokios rusiškos dvasios ir tematikos britų autoriaus knygos. Antra, pradėjusi skaityti niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji pristatoma kaip bestseleris. Nors užpakaliniame originalo viršelyje mirgėte mirgėjo užsienio kritikų liaupsės, nors istorijai buvo nešykštima tokių epitetų kaip „užburianti“, „nepaprasta“ ir „didinga“, skaitant pirmuosius skyrius man susidarė įspūdis, kad knyga veikiau keista ir sudėtinga, šiaip ar taip, tikrai ne tokia, kokios tikėjausi. Na, o trečias netikėtumas buvo tas, kad su vargu įveikus gal trečdalį kūrinio staiga jis mane pritraukė it magnetas ir nebepaleido iki paskutinio puslapio.
Atsakymų, kodėl britų autoriaus romano veiksmas vyksta Sibire per Rusijos pilietinį karą, ieškojau rašytojo biografijoje ir virtinėje interviu (mat tas pats klausimas domino ir jį kalbinusius užsienio žurnalistus). J. Meekas – reporteris, lankęsis tokiose karo zonose kaip Irakas, Čečėnija ir Gvantanamo įlanka. Tad karo tema jam išties artima. Tačiau, kaip teigia J. Meekas, nors karas kaip ribinė situacija rašytojui gali padėti paaštrinti, sudramatinti tam tikras situacijas, tai anaiptol negarantuoja sėkmės. Kitaip tariant, kūrinys yra vykęs ne todėl, kad jo veiksmas vyksta karo metu, o dėl to, kas dedasi karo fone. 1991–1999 m. J. Meekas gyveno buvusioje Sovietų Sąjungoje – Ukrainoje, vėliau Rusijoje. Bet pats rašytojas teigia, kad ne tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl savo romanui jis pasirinko būtent tokią vietą ir tokį laiką. J. Meekas atskleidžia tris jį sudominusius istorinius reiškinius: kastratų sektą, gyvavusią Rusijoje XIX a., Čekų legioną, po Pirmojo pasaulinio karo įstrigusį Sibire, ir kanibalizmo atvejus, kurie neretai pasitaikydavo tarp kalinių, bėgusių iš prievartinio darbo stovyklų Arktyje. Tad jis turėjo pasirinkti sceną, kurioje šie reiškiniai būtų galėję atgyti. Ja ir tapo 1919-ųjų Sibiras.
Iš tiesų kastratai, kanibalizmas ir Čekų legionas yra tarsi trys drambliai, laikantys J. Meeko sukurtą „Meilės akto“ pasaulį. Nors šie elementai labai svarbūs, jie neužgožia pačios istorijos, o veikiau tampa priemone autoriui pasakyti tai, ką jis nori. Romano veiksmas vyksta Sibiro platybėse glūdinčiame miestelyje pavadinimu Jazykas, čia ir susikryžiuoja pagrindinių veikėjų keliai. Vienas iš jų – politinis kalinys Samarinas, pabėgęs iš prievartinio darbo stovyklos Arktyje ir, anot jo, persekiojamas nusikaltėlio kanibalo vardu Mohikanas. Kitas – Balašovas, vadovaujantis keistai Jazyko sektai, kurios nariai, geisdami aukotis Dievui ir tapti panašūs į angelus, nusirėžia sau lytinius organus. Dar yra Mucas, Čekų legiono, užėmusio Jazyką, leitenantas žydas. Ir Ana Petrovna – našlė, auginanti sūnelį. Šiuos žmones sieja keisti ryšiai ar, tiksliau, paslaptys: Mucas slapta įsimylėjęs jį atstūmusią Aną Petrovną, ši iš tiesų visai nėra našlė, Samarinas žino, kad Balašovas yra kastratas, o Balašovas žino, kas per vienas yra Samarinas. Samarino pasirodymas išjudina Jazyko gyventojus tarsi akmuo, įmestas į ramų užutėkį: vienas po kito jie nusiplėšia kaukes ir apnuogina tikrąją savo prigimtį.
Akivaizdu, kad autorių itin domina žmogaus prigimtis, jo gebėjimas (ar negebėjimas) pažinti visus tuos skirtingus asmenis, slypinčius jo viduje, ir suvokti, kuris yra tikrasis „aš“. Vienas iš pagrindinių personažų, Samarinas, lengvai sužadina aistras ir yra be galo įtaigus būtent dėl savo dvilypės asmenybės. Jis tarsi nebesuvokia, kada yra tikras, o kada dėvi kaukę, kada meluoja, o kada sako tiesą. Tiksliau, jam net nebereikia apsimetinėti, nes visi tie skirtingi žmonės, apie kuriuos kalba, iš tiesų ir yra jis pats. Nors Samarinas čia būtų neginčijamai ryškiausias pavyzdys, beveik visi pagrindiniai romano personažai yra paženklinti dvilypumo: čekų vadas Matula švelniomis berniuko lūpomis ir žiauraus senio akimis; angelas nusidėjėlis Balašovas; Ana Petrovna, kuri tuo pat metu tebemyli savo vyrą ir jo neapkenčia, nori susieti savo gyvenimą su racionaliuoju Mucu, tačiau ją traukte traukia beprotiška Samarino asmenybė, ji myli savo sūnų, bet atstumia jį dėl kūniškų malonumų ir t. t.
Beje, Mucas, kaip, ko gero, vienintelis visiškai sveiko proto vyriškis šiame romane, yra Samarino antipodas. Bet Ana puola į glėbį būtent Samarinui, o ne Mucui, kuris lyg ir atrodytų labiau vertas meilės. Paradoksalu, bet Samarinas iš tiesų atrodo įdomesnis ir spalvingesnis personažas už Mucą – gal todėl, kad yra nenuspėjamas, beatodairiškas ir dega vidine ugnimi, kurios taip stinga padoriam ir tvarkingam žydų kilmės leitenantui. Na, o Balašovas yra kažkuo panašus į Samariną: nors jie tarsi ir atstovauja priešiškoms stovykloms, mat vienas tiki esąs angelas, kitas – griovėjas, abu pamina savyje tai, kas žmogiška, ir renkasi nepasiekiamą idealą. Vienas dėl Dievo, kitas dėl liaudies pasiryžęs aukoti bet ką: šeimą, žmonių gyvybes ar net savo kūno dalį. Todėl suvokti, kad yra ne kas kita, o tik žmonės, jiems abiem tolygu žlugimui, kita vertus, tai ir yra pats tikriausias iliuzijos, užvaldžiusios visą jų gyvenimą, žlugimas.
Norėtųsi bent trumpai paminėti ir karo temą, kuo ji reikšminga kūrinyje. Jazykas – tai miestas, turintis paklusti tiems, kurie jį užkariauja, nesvarbu, kas tai būtų – raudonieji ar baltieji, rusai ar čekai. Čia dedasi tai, kas ir bet kurioje pasaulio vietoje per karą: žmonės ir jų gyvenimai tampa beverčiai – tik kažkieno grobis, bedvasis daiktas, kurį gali pasiimti tas, kas turi daugiau ginklų ir valdžios. Čekų vadas Matula atstovauja tiems maniakiškiems karo vadams, dėl kurių ir vyksta visi karai – jie turi itin asmeninių priežasčių neleisti, kad karas baigtųsi, nes jų gyvenimo prasmę sudaro valdžia, net jei ji netikra, o tik įsivaizduojama. Simboliška, kad Matula tarsi neturi širdies, mat kulkai pataikius į tą vietą, kur turėtų būti širdis, jis kažkodėl nemiršta. Kūrinyje keliamas klausimas, ar karas apskritai kada nors gali baigtis: nors knygos pabaigoje atrodo, kad Jazyko laukia geresni laikai, iš tiesų vienus užkariautojus tiesiog pakeičia kiti, galbūt ne tokie kraugeriški, tačiau vis tiek užkariautojai.
Knyga priverčia apie daug ką susimąstyti, perkratyti savo vidines nuostatas ir iškelia daug klausimų apie meilę, mirtį, žmogaus būtį karo ir revoliucijų sugriautame pasaulyje, apie aukos reikalingumą ir prasmę, apie žmogaus gyvenimo vertę ir t. t. Šį sąrašą būtų galima tęsti, o jei norėtume plačiau panagrinėti minėtus klausimus, prireiktų nemenko traktato. Bet, norint užčiuopti pagrindinę knygos idėją, verta prisiminti kūrinio pavadinimą – „Meilės aktas“, tikslesnis vertimas būtų „Liaudies meilės aktas“ (The Peoples Act of Love). Viename interviu J. Meekas paaiškina, kad šis pavadinimas yra tarsi raktas arba svarbi nuoroda siekiantiems perprasti pagrindinę idėją. Paties autoriaus teigimu, liaudies meilės aktas šiuo atveju yra kanibalizmo aktas. Taip pat ir kastracijos aktas. Nes žiaurų poelgį vadinti meilės kupinu (arba meilės įkvėptu) poelgiu gali tik kraštutinių pažiūrų idealistai: meilę liaudžiai (arba Dievui) jie užkelia ant pjedestalo, o meilę artimui arba apskritai žmogui kaip individui nuvertina. Šią mintį rašytojas ir išskleidžia knygoje.
Kalbant apie patį vertimą kaip procesą, versti šią knygą nebuvo lengva jau vien dėl to, kad romanas aprėpia labai daug ne tik geografiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad ir versti turėjau ganėtinai daug laiko – apie metus. Nors turėjau laiko rinkti reikiamą informaciją, gludinti tekstą ir gilintis į realijas, sudėtingiausia buvo tai, kad didžioji dalis realijų yra rusiškos, o knyga – anglų kalba. Be to, dauguma užsienio literatūros kritikų pabrėžia, kad skaitant, ypač dialogus, atrodo, lyg tai būtų puikus vertimas iš rusų kalbos. Čia verta paminėti, kad pats J. Meekas yra skaitęs originalo kalba tokius rusų rašytojus kaip Michailas Bulgakovas ir Andrejus Belas. Tačiau kaip tokį tekstą išversti, kad skaitant lietuviškai atrodytų, jog tai puikus vertimas puikaus angliško vertimo iš rusų kalbos?! Aš nesu itin gera rusų kalbos žinovė, bet susikalbu rusiškai, todėl dažnai versdama dialogus mėgindavau prieš tai juos mintyse išversti į rusų kalbą. Bet tam tikrais atvejais tai padaryti buvo gana sunku, pavyzdžiui, kur prievartinio darbo stovykloje kalbama vagių žargonu, juk tai specifinis, tam tikram laikotarpiui būdingas žargonas.
Taigi verčiant tikrai prireikė kantrybės ir išradingumo, bet taip pat buvo labai įdomu. Kūrinys labai kinematografiškas, kai kurie vaizdai taip meistriškai aprašyti, kad tiesiog iškyla prieš akis nori tu to ar ne – taip ir matai vieną po kito nuo tilto krentančius arklius, darbininkų minią, susirinkusią į mitingą prie gamyklos, arba grėsmingai artėjančius raitus kardais ginkluotus kazokus. Žinoma, pasitaiko vaizdų, kurie tiesiog sukrečia, norisi nusukti akis, užsimerkti, nors itin drastiškas scenas autorius aprašo gana nuosaikiai, tarsi stengdamasis, kad aprašomų įvykių siaubas neužgožtų pačios istorijos, ir jam tai puikiai pavyksta. Vis dėlto didžiausią įspūdį man padarė J. Meeko sukurti personažai, jų asmenybės. Jie tokie gyvi, kad verčiant, ypač dialogus, atrodė, tarsi girdėčiau jų balsus, intonacijas, matyčiau veido išraiškas, tarsi būčiau romano viduje ir gyvenčiau jų gyvenimus. Autorius iš tiesų geras psichologas, tačiau įdomiausia, kad skaitant beveik nesijaučia jo nuomonės, jis nevertina savo sukurtų žmonių veiksmų, o tik pasakoja istoriją ir leidžia pačiam skaitytojui nuspręsti – smerkti ar žavėtis, teisti ar pateisinti. Bet iš tiesų ne taip ir svarbu, baisėsitės ar gėrėsitės skaitydami šią knygą, vis dėlto manau, kad neliksite abejingi.



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.