Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Neringa Mikalauskienė

Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje

Rilke R. M. ROŽĖS / LES ROSES. Iš prancūzų kalbos vertė Vladas Braziūnas. Apostrofa, 2009.
 
 
Apie tai, kad poezijos išversti neįmanoma, jau prisiklausėme. Čia kaip egzotiškų sėklų į mūsų darželį priberti ir laukti, išlįs iš žemės koks daigas ar ne. O paskui dar ir nuostabai pasirengti: išdygti tai išdygo tos gėlės, bet – kitokios. Prie mūsų sąlygų prisitaikiusios. Poezijos atveju – prie kalbos.
Rainerio Maria Rilke’s 24 eilėraščių ciklą „Rožės“ išvertė patyręs poezijos sodų puoselėtojas Vladas Braziūnas. Turintis jautrią klausą tiek mūsų bendrinės kalbos, tiek tarmės skambesiui, jaučiantis subtilius reikšmių niuansus, galiausiai –  nebijantis rizikuoti: užuot aklai sekęs teksto pėdsaku, jis ir versdamas kalba savaip. Todėl džiugu, kad R. M. Rilke’s „Rožės / Les Roses“ – dvikalbė knyga. Šalia vertimo gali skaityti ir originalą. Tiesa, švelniai blankiu tekstu atspausdintą, lyg norint akcentuoti vertimą: štai, žiūrėkite, jis čia svarbesnis. Dar daugiau – pirmą kartą skaitant „Rožes“, norėjosi konstatuoti: nebe R. M. Rilke’s jos, o V. Braziūno. Vertimams trūksta to neapčiuopiamo raiškos ir reikšmės sukibimo, kurį būtų galima prilyginti subtiliam rožės dvelksmui –  R. M. Rilke’i prancūzų kalba nebuvo gimtoji, tad eilėraščiai žavi veikiau ne įmantriais žodžiais, bet jaudinančiu paprastumu ir sugebėjimu keliais štrichais perteikti esmę, galbūt net filosofinę gelmę: ne veltui lydimąjį straipsnį knygos gale parašė Arvydas Šiogeris, anot kurio, „aukščiausioji Tikrovė įsikuria kvapniame lopšyje, rožės pumpuro įsčiose, padabintose purpurinių žiedlapių baldakimu“ (dėl to baldakimo kiek persistengta, čia jau irgi ne R. M. Rilke’s, o A. Šliogerio rožei suteikta metafora), bet svarbiausia – „ne tiek papasakoti apie Rožę tokį miniatiūrinį Rožės riterio epą, kiek ją parodyti“. Papildyčiau –­ „perskaityti“, nes R. M. Rilke’i rožės metafora dažnai yra knyga, kurią gali perskaityti tik drugeliai (II eilėraštis), arba tiesiog švelnus daiktų tekste girdimas žodis – „le souple vocable / encadré par le texte des choses“, kurį V. Braziūnas įmantriai verčia: „beydis, įtvertas tekste iš daiktų“ (VI eilėraštis). Tad gal nenuostabu, kad kai kada mūsų poeto versti tekstai lieka mįslingi:

        Tai juk mes įkalbėjom tave
        prisipildyti taurę visą.
        Susižavėjo išmone šia
        tavo perteklius ir išdrįso.

        Tokia turtinga buvai, kad šimtą sykių save patyrei
        žiede vieninteliam;
        tai būsena to, kuris myli...
        Bet nenuklydo į kitą tavosios mintys.

            IV eilėraštis

Glumina bandymas tekstą perteikti kiek galima tiksliau: une abondance iš tikrųjų reiškia „perteklių“, bet lietuviškame variante jis skamba ne tiek metaforiškai, kiek dirbtinai. Paskutinės eilutės dar paslaptingesnės: įsimylėjusio būsena ir – „bet nenuklydo į kitą...“ Kas, šiuo atveju, yra tas kitas?.. O gal – kita?.. Pirmoji mintis – asmuo, tačiau kodėl tada vienas prasminis dėmuo „tai būsena to, kuris myli“, su kita eilute jungiamas jungtuku „bet“?.. Juk, jei myli, tai jokios priešpriešos neturėtų būti, taigi prancūzų mais galėtume tiesiog pakeisti jungtuku „ir“. Smulkmenytė, tačiau niuansas trikdo. O gal čia vis dėlto būtų reikalingas „bet“?.. V. Braziūnas „į kitą“ verčia žodįailleurs, kuris reiškia ne asmenį, o vietą, kryptį – kitur. Il est ailleurs – „jis išsiblaškęs, užsisvajojęs, galvoja apie ką kita“. R. M. Rilke’s tekste yra Mais tu n’as pas pensé ailleurs. Taigi pasakyta itin paprastai – „Bet tu nemąstei apie nieką kita“. Žinoma, V. Braziūnui reikėjo rimo eilutei „žiede vieninteliam“ – tad ją ir atliepia sudėtingesnis už M. R.Rilke’s pasakymas „nenuklydo į kitą tavosios mintys“. Gražus posmelio intonacinis pabangavimas, bet ir prasmė – šiek tiek užliūliuota.
Stengdamasis žūtbūt rasti rimą, perteikti eilėraščio dainingumą, V. Braziūnas vertimų kalbą dažnai komplikuoja pras mės sąskaita. I eilėraštyje skaitome:

        Visa budri, tik patsai vidurys
        miega, kai begalė lyti viens kitą
        švelnumų, kur imas tylioj širdy,
        o baigias lūpų kraštyčiais.

Šalia pacituokime originalą:

        Ensemble tout éveillé, dont le milieu
        Dort, pendant qu’innombrables, se touchent
        Les tendresses de ce coeur silencieux
        Qui aboutissent à l’extrême bouche.

Taigi matome, kad R. M. Rilke’s tekste jokių mažybinių formų nėra – tai, ką V. Braziūnas verčia „lūpų kraštyčiais“ (priesagos -yčiais garsinis sąskambis truputį rėžia ausį, o prasmei šiuo atveju suteikia nežinia kokį menkumo, familiarumo, bet ne trapumo niuansą), R. M. Rilke’s eilėraštyje yra tiesiog l’extreme bouche. Vėlgi pasigilinęs į vertimo tekstą, aptinki tos mažybinės priesagos motyvaciją: „kraštyčiai“ atliepia žodžius „begalė lyti“... Tačiau kyla klausimas – ar, skaitydami poeziją, ieškome sąskambių motyvacijos?.. Nesu poetė, bet knieti paeksperimentuoti – supaprastinti kalbą ir šiek tiek pergrupuoti vertimo žodžius („begalė“ nuo „švelnumų“ dabar per sieksnį atitolusi...):

        Budraus jos žiedo miega vidurys,
        Viens kitą liečiant begalei švelnumų,
        Užgimstančių tylioj širdy
        Ir pasibaigiančių krašteliais lūpų.

Žiūriu į tai, ką padariau, lyginu su originalo tekstu, dar kartą skaitau V. Braziūno vertimą, ir kyla įtarimas, kad štai ėmiau ir keliais minčių gnybtelėjimais lengva ranka apskabiau karališką rožę, kuri ilgai puoselėjama kalbos sode buvo įgavusi įmantrią tobulą formą.
Atsidūstu ir, norėdama nuraminti sąžinės graužimą, nutariu tiesiog pavaikščioti po tą sodą, į kurį mus kviečia V. Braziūno vertimai:

        Kartais tavo gaiva tokia apžavi,
        rože laimioji,
        kad ilsiesi pačioj savy,
        žiedlapis žiedlapin susiklojus.

Ne laiminga, kaip panorėjo R. M. Rilke, bet – laimioji... Trapesnė, subtilesnė. Arba – aukščiausiomis adoravimo gaidomis apipinta:

        Rože, o tujen, tobulumo įsikūnijime,
        nuolatos įsirėmęs savy
        ir nuolatos save kleidžiantis, o karūna
        stiebo, kuris be švelnumo išvis,

        nieks nevertas tavęs, o tu, šios plukiõs
        buveinės êsme aukščiausia;
        šią meilės erdvę, kur iriamės vos ne vos,
        tavo kvapsniais apkeliausim.

Vėl nelieka nieko kita, tik stebėtis, kiek įmantrybių V. Braziūnas sudeda į vieną eilėraštį, kaip nekasdieniškai skamba: o tujen, įsirėmęs savy, save kleidžiantis, plukiõs buveinės êsme aukščiausia, kvapsniais apkeliausim... O kituose posmuose toji elegancijos karalienė jau tampa gan familiaria bičiule, drauguže, nors R. M. Rilke visur vartoja tą patį neutralų žodį une amie („draugė“): amie des heures tampa bičiule valandų (X eilėraštis), o telle amie – šitokia pat drauguže (XI eilėraštis). Ir elegantiškoji XX a. pradžios R. M. Rilke’s belle époque mano mintyse transformuojasi į braziūnišką kalbos baroką, kur visko gausu ir daug, kur kūpa tiek rožės, tiek žodžiai.
Tad pasivaikščiojimą po lietuviškus R. M. Rilke’s vertimų sodus labiausiai tiktų baigti eilėraščiu apie rožę-labirintą:

        Glausdamas tave, gaivi skaisti rože,
        sau prie akies užmerktos, –
        sakytumei, tūkstantvokę,
        sluoksniais suklotą,

        prie savojo voko šilto.
        tūkstantmiegę prie savojo miego apsimestinio,
        kur po kvapųjį labirintą
        vaikštau vis paklaidinamas.

Perfrazuočiau – pats V. Braziūnas vertime nepasiklysta, jis puikiai žino, kad verčiami tekstai neišvengiamai pakinta, tad naudodamasis proga pats sukuria ne mažiau pagaulų eilėraštį. Klaidinami tiktai tie, kurie patikėjo, kad iš šių vertimų sužinos, kaip matė rožes pats R. M. Rilke.
 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas


Komentarai:

fbaevf | fBdMcYsHuBNTY | 2012-06-03 14:41:00
R0T9Iw hewxlmdrvqpt

giztxc | wmMbhjahBa | 2012-06-03 16:57:00
zOsihN bbijrxsaetnh

rwvfybzamox | PzaJsMcPqsjtdi | 2012-06-03 21:27:00
aMXcHh hmytmjqvtiwd

dfizltazl | OMofYdySlTtf | 2012-06-04 20:47:00
YHN1pq bzuozijxweju


Jūsų komentaras

Vardas
El. paštas
Miestas
Tekstas:
Saugos kodas





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.