Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kaip tai, kas sunkiausia, tampa įdomiausia

Šiemet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigta Dominyko Urbo premija už vertimo debiutą virto dviem paskatinamosiomis premijomis. Jos atiteko Veronikai Adamonytei už Ingos Abelės romano „Ugnis nepabudis“ (Versus aureus, 2007) vertimą ir Ievai Mažeikaitei už Denis Cartier (tikr. Gabriella Magrini) „Madam de Lenklo aistros“ (Vaga, 2010) vertimą. Viena premija liko Lietuvoje, kita iškeliavo į tolimąją Italiją, nes būtent ten I. Mažeikaitę išviliojo susižavėjimas italų kalba ir kultūra. Na, o V. Adamonytę, susidomėjusią baltistikos klausimais ir savo kelią atradusią Lietuvių kalbos institute, patraukė lietuvių ausiai ir širdžiai miela latvių kalba. Apie tai, kuo patrauklios šios dvi tokios skirtingos kalbos ir pati vertėjo profesija, su vertėjomis kalbasi Kazimiera Kazijevaitė.

Kodėl susidomėjote grožinės literatūros vertimu?

Ieva Mažeikaitė: Galima sakyti, vertimas mane domino jau nuo mokyklos laikų. Sustiprintai mokiausi vokiečių kalbos, tad visiems sakydavau, kad užaugusi būsiu Übersetzerin (vok. vertėja). Tik dar negalėjau numanyti, kad versiu visai ne iš vokiečių, o iš italų kalbos... Visados domėjausi užsienio kalbomis ir literatūra: jau nuo mažens ryte rydavau knygas, daugelį skaitydavau net po kelis kartus, o vasaromis man draugiją palaikydavo vokiškos ir rusiškos eilėraščių knygelės vaikams, mat norėjau geriau išmokti šias kalbas. Dėl tokio pomėgio vertėjo profesiją pasirinkau tarsi savaime, neįsivaizdavau savęs, dirbančios kokį kitą, su literatūra ir kalbomis nesusijusį darbą. Mane grožinės literatūros vertimas žavi tuo, kad tai labai kūrybingas užsiėmimas, skatinantis mąstyti, domėtis ir nuolat tobulėti.

Veronika Adamonytė: Susidomėjimas vertimu buvo tarsi mano latvių kalbos studijų tąsa. Visada žavėjausi grožine literatūra, įdomu buvo sekti, kaip mintis išreiškiama žodžiais. Be to, vertimas padeda realizuoti ir tam tikras kūrybines ambicijas (tiesa, griežtai laikantis teksto). Man padeda tai, kad domiuosi kalbos faktais, jų raida (esu baigusi lietuvių kalbotyros magistrantūrą, dirbu Lietuvių kalbos institute). Įdomu su verčiamo teksto kalba dirbti ne tik remiantis intuicija, bet ir tam tikromis kalbos priemonėmis – čia padeda kalbos raidos išmanymas, dialektologijos žinios. Man patinka per vertimus patyrinėti mūsų – lietuvių ir latvių –­ kalbų giminystę. O versti grožinį kūrinį pirmą kartą pabandžiau, susiklosčius palankioms aplinkybėms, – tuo metu leidykloje atlikau vertimo praktiką.

Kuo jus patraukė kalba, iš kurios verčiate?

I. M.: Tais metais, kai baigiau mokyklą, Vilniaus universitete pirmą kartą buvo renkamas lietuvių filologijos ir italų kalbos kursas. Mane, kaip ir daugelį, patraukė šios kalbos grožis ir dainingumas, be to, sena ir turtinga italų kultūra. Kuo labiau studijų metu gilinausi į italų kalbą, istoriją ir meną, tuo labiau mane ši šalis žavėjo, o teigiamą įspūdį sustiprino ir studijos Italijoje. Manau, tikrasis kalbos grožis atsiveria tik labai gerai išmokus kalbą, kai pradedi jausti subtiliausius jos atspalvius. Kuo toliau dirbu su italų kalba, tuo ji man darosi artimesnė.

V. A.: Nors latvių kalba, Kazimiero Būgos pavadinta mūsų kalbos seserimi, mane domino ir anksčiau, studijas, susijusias su latvių kalba, pasirinkau atsitiktinai. Mat, įstojusi studijuoti lietuvių filologiją, sužinojau, kad renkama grupė, kuri telksis ties baltistikos problemomis, o tai įmanoma tik išmokus kitą vienintelę be lietuvių gyvą baltų kalbą – latvių. Latvių kalba man artima, įdomi ir miela. Gera jos klausytis, malonu ja skaityti.

Kaip ir kodėl ėmėtės versti knygą, už kurią pelnėte D. Urbo paskatinamąją premiją?

I. M.: Versti knygas buvo mano sena svajonė, ieškojau įvairiausių būdų, kaip ją įgyvendinti, kol galiausiai viena draugė, taip pat vertėja iš italų kalbos, perleido man D. Cartier knygą „Madam de Lenklo aistros“, nes pati nebūtų spėjusi jos išversti. „Vagos“ leidyklai tiko mano bandomasis vertimas, štai taip galiausiai gavau progą išversti grožinį kūrinį. Reikia pripažinti, kad knyga iš pradžių man visai nepasirodė paprasta versti, tačiau nusprendžiau priimti šį iššūkį ir dėl to nepasigailėjau.

V. A.: Šiuolaikiniame leidybos pasaulyje knyga paprastai turi atnešti materialią naudą arba bent nepridaryti nuostolių. Todėl nekomercinių knygų (o tokie yra daugelis latvių gožinės literatūros kūrinių) leidybai itin svarbi tam tikrų institucijų ar fondų skiriama parama. Knygos pasirinkimą lemia ir leidėjų valia, jų prisiimama rizika, leidyklos ypač atkakliai laikosi savo, kai renkasi kūrinio žanrą, jos itin pageidauja romanų. Tačiau vertimas man yra labiau pomėgis, saviraiška, todėl nepriimtinos knygos neversčiau. Inga Abelė, „Ugnis nepabudins“ autorė, –­ puiki rašytoja, nutylėjimais ir kasdienėmis situacijomis gebanti pasakyti labai daug sukrečiančių dalykų.

Kuo jums reikšminga pati knyga?

I. M.: Nežinau, ar ir kitiems vertėjams taip, tačiau man išversta knyga, tuo labiau pirmoji, brangi lyg kūdikis. Kuo labiau gilinausi į šį romaną, tuo mielesni atrodė jo personažai, o gavus Dominyko Urbo premiją, ši knyga man įgavo dar didesnę reikšmę. „Madam de Lenklo aistros“ man patinka tuo, kad tai nėra banalus meilės romanas, mat herojės lengvabūdiški meilės nuotykiai – tik fonas, iš tiesų knygoje aprašomas moters vidinis tobulėjimas, jos kelionė į save. Be to, autorė puikiai perteikė Liudviko XIV laikų atmosferą ir realijas, skaitydama sužinojau daug įdomių detalių, geriau perpratau tos epochos įvykius.

V. A.: „Ugnis nepabudins“ mane sužavėjo savotišku painumu, keistumu. Įdomu tai, kad knygoje tarsi nebelieka ribos tarp tikrovės ir fantazijų, taip suvoki, kad kartais ta riba – tik mūsų vaizduotės padarinys. Romane kalbama apie gyvenimo didmiestyje netikrumą, bandymą slėptis nuo beprotybės gamtos prieglobstyje. Tačiau gyvenimas tarp žmonių neapsaugo mūsų nuo mūsų pačių. Kaip viename interviu teigia autorė, „atrasti save yra viso gyvenimo uždavinys... To dar nepasiekiau, bet link to einu. Stengiuosi neprarasti intuicijos, girdėti, ką man sako širdis“. Labai džiaugiuosi, kad kultūros spaudoje vis dažniau pasirodo šios autorės kūrybos vertimų.

Kaip sekėsi versti? Kas buvo sunkiausia, o kas įdomiausia?

I. M.: Versti nebuvo paprasta, ypač dėl minėtų XVII amžiaus Prancūzijos realijų. Prancūziškos pavardės, Paryžiaus gatvių pavadinimai, to meto drabužiai, valgiai, vaistai, laikraščiai – viso to teko ilgai ir kruopščiai ieškoti internete, istorijos vadovėliuose ir įvairiuose žinynuose, konsultuotis su prancūzų kalbos vertėja. Taip pat kilo sunkumų perteikiant autorės sintaksę, tekste buvo gausu ilgų ir painių sakinių. Ilgai juos šlifuodavau, vis atrodydavo, kad galima dar geriau ir sklandžiau parašyti. Nors ir nelengva, bet labai įdomu buvo versti romane esančius eilėraštukus, taip pat įvairius frazeologizmus, metaforas, ironiškus personažų dialogus – tekdavo gerai pasukti galvą, bet kaip būdavo smagu, jei pavykdavo!

V. A.: Kiekvienas tekstas yra atskiras pasaulis. Vertėjas visada susiduria su problema, kaip išlaikyti meninės kalbos raišką ir likti objektyviam. Nors latvių kalbos vertimų šiuo metu esama ne tiek ir mažai, kiekvienas vertėjas, aptikęs kokią neįprastą sąvoką ar meninį vaizdą, gali atsidurti prie didelio atradimo, svarbaus sprendimo slenksčio. Jeigu vertėjo sprendimas atitinka autoriaus sumanymą, tai, kas sunkiausia, tampa įdomiausia.

Ar siejate savo ateitį su vertimu? Kaip siekiate ugdyti vertėjo meistriškumą?

I. M.: Šiuo metu „Vagos“ leidyklai kaip tik baigiau versti Massimo Carlotto romaną „Bėglys“. Tai bus pirmoji į lietuvių kalbą išversta šio autoriaus knyga, tad lietuvių skaitytojai turės progą pažinti dar vieną Italijos rašytoją. Versdama šį romaną, jaučiau, kad po pirmosios knygos įgijau patirties, patobulėjau, todėl lieka tikėtis, kad ateityje versiu vis geriau. Manau, kad vertėjui, ypač pradedančiajam, tiesiog būtina ugdyti meistriškumą, todėl stengiuosi dalyvauti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengiamose dirbtuvėse ir seminaruose, savarankiškai mokytis vertimo teorijos ir lavinti įgūdžius. Savo ateitį sieju tik su vertimu, šis darbas man labai prie širdies, o Dominyko Urbo premija paskatino mane ir toliau eiti šiuo keliu, nuolat tobulėti.

V. A.: Šiuo metu kaupiu patirtį būsimiems vertimams. Vertimai man yra hobis ir puiki kalbos treniruotė, saviugda. Dominyko Urbo premija man suteikė pasitikėjimo ir ryžto eiti toliau. Sutinku, kad jaunus vertėjus reikėtų ugdyti. Praėjusių metų rudenį teko dalyvauti jaunųjų vertėjų dirbtuvėse, kurios buvo rengiamos kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis. Tai buvo nauja ir labai naudinga patirtis. Kolektyvinis darbas, diskusijos (o jų buvo kone dėl kiekvieno sakinio) padeda išsiaiškinti, priartėti prie savo, kaip vertėjos, darbo esmės ir, aišku, pasimokyti. Paprastai vertėjas dirba vienas, turi savo metodų, todėl labai naudinga pamatyti, kaip gali būti dirbama kitaip.
________

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-05-07


Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.